Rodomi pranešimai su žymėmis nesėkmės. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis nesėkmės. Rodyti visus pranešimus

2015 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Sėkmės baimė

Foto: ResoneTIC /Pixabay
Dažniau psichologai (ir ne tik) kalba apie nesėkmės baimę, trukdančią priimti sprendimus, skatinančią perfekcionizmą ar pastumiančią į neveiksnumą. Tačiau yra ir kita, minima rečiau, dažnai pasąmoninga – sėkmės baimė.

“Kiekvieną kartą, vos mano gyvenime nutinka kas nors gero, kas nors, verta dėmesio ir džiaugsmo, kas galėtų būti pamatas naujam pozityviam dalykui, aš susiduriu su nesėkme. Nu blyn, kiekvieną kartą! Tą akimirką, jau viskas galėtų būti, nu, neblogai, jau kažkokios naujos perspektyvos matosi iš už kampo, imu ir padarau nesąmonę. Nu visišką nesąmonę: įsitraukiu į bereikalingą projektą, lyg ir taip nebūtų darbo, prisiimu darbų kur mano kompetencijos per mažai, įsiskolinu, vėl išduodu draugę, nusiperku brangų ir absoliučiai nereikalingą daiktą, kai ir taip trūksta už nuomą susimokėti.” – kalba Tomas, sutikęs pasidalinti savo istorija. Jis – programuotojas, jau seniai dirbantis geroje kompanijoje, tačiau vis klimpstantis į istorijas su nesėkmingomis pabaigomis, nuolat kam nors skolingas, persidirbęs ir lengvai priaugęs viršsvorio, už kurį pats savęs nekenčia.

Ilgą laiką, atsakymų ieškojęs aplinkybėse, darbe, santykiuose, drauguose, gyvenamojoje vietoje, įsitikinimuose, Tomas atsirado mano kabinete.

“Viskas vyksta man prieš akis ir valią. Ir kai kabinau merginą bare, ir kai važiavom į viešbutį, tada tai tiesiog vyko, atrodo be mano įsikišimo. Aš nieko negalvojau. Man rūpėjo tik seksas… Gal kad buvau girtokas…” – Tomas skėsteli rankomis, tarsi patvirtindamas savo bejėgiškumą.

Ilgai gyvenęs “gyvenimą, kuris atsitiko”, nuolat slapta jautęs bejėgiškumą, („nes viskas nulemta išorinių veiksnių, gal Dievo, o gal likimo), Tomas patikėjo, kad pats jame nieko negali daryti, nes… net jei darai, vis viena kas nors “atsitinka”, o to visiškai nesinori.

“Atrodė, turint pakankamai pinigų, būtų galima kažkaip sėkmingiau gyventi, džiaugtis. Bet kuo daugiau uždirbau, tuo daugiau reikėjo tų pinigų, kol supratau kad dafiga esu skolingas bankams, lizingams ir net žmonėms. Turėjau draugų, kurie matė: gerai uždirbu, ir skolino negailėdami. O aš negalvojau ir skolinausi, nes vis buvo negana.”

Kartu žvelgdami į Tomo vaikystę, pamatėme, kad kiekvienas ramesnis laikotarpis pasibaigdavo katastrofišku pragaru mokykloje ir namuose: “Mokykloje buvau skriaudžiamas mokinys, o namuose – nedrausmingas ir nesimokantis vaikas. Trumpos ramybės pauzės pasidarė taip įtemptos, kad bijodavau daryti bet ką. Kartais grįždavau namo ir sėdėdavau nejudėdamas, net nenusirengęs uniformos, su taše ant kelių, tiesiog sėdėdavau. Tol, kol negrįždavo tėvai ir neprasidėdavo pragaras… vėl. Nesąmonės nutikdavo dažnai: motina mušdavo už pažymius, tėvas nekreipė dėmesio, jam buvo svarbiau garažas ar meistrystės. Vos tik atsirasdavo proga pasidžiaugti, ją sugriaudavo kas nors blogo – pažymys, pastaba, muštynės, sulaužydavau ką…”

Džiaugsmingas akimirkas Tomas bandydavo užpildyti su kaupu – jam atrodė, kad tai yra paskutinis kartas, kai jo gyvenime nutinka kažkas gero. Kažkas, teikiantis Tomui malonumą (net ne laimę). “Tikrai laimingas jausdavausi retai, dažniausiai – vasaromis, kai išvažiuodavau atostogoms į prie jūros, ten gyvenimas transformuodavosi į vasaras su draugais, žaidimus ir tiesiog ne tokią rūpestingą vaikystę, nes tėvai užsiimdavo labiau savo reikalais, o aš gaudavau daugiau laisvės.“

Tomo psichikai tai turėjo dvejopą poveikį: leisdavo atsikvėpti ir pailsėti, bei tapo precedentu nenumarinti jo savivertės visiškai.

„O šiaip valgydavau, kai galėdavau, labai daug masturbavausi, po to žaisdavau kompu… O po to vėl nesąmonės.”. Toks elgesys, suteikdamas malonumo akimirkas emocinio skausmo jūroje, įsirašė ir kartojasi kaip elgesio modelis šiandieniniame jo gyvenime.

Dažnai vaikams atrodo, kad tai, kas vyksta čia ir dabar, niekada nesibaigs. “Beprotiškai ilgos ir nuobodžios pamokos (įsivaizduokite): pirma fizinis, po to, sušutus (mokykloje dušai neveikė), dvi matiekos ir dvi rusų ir ne pabaiga dar… Per pertraukas įtampa, kad kas neprisikabintų, o šiaip nerealiai nuobodu.” Tokia diena tikrai galėjo atrodyti ilga kaip šimtmečiai, o mokslo metai – visa epocha. Vasaros, beje irgi, atrodė nesibaigiančios, jų metu Tomas stengdavosi užsimiršti ir jam tai sekėsi… Visa tai ilgam paliko įspaudą, kad jausmai ar įvykiai gyvenime apsilanko visam laikui. Mums reikėjo pakankamai ilgai padirbėti, kol Tomas įsisąmonino, jog jausmai ir situacijos jo gyvenime ateina ne visam laikui, – jos ateina ir praeina, ir tai svarbu įsisąmoninti kiekvienam beviltiškai besijaučiančiam.

Šiandien kova su Tomo laimės priešu dar nelaimėta. Jo viduje tūnantis demoniukas, vis siekiantis dėmesį nukreipti į fantazijas apie nuostabią ateitį, daiktą, maistą ar blaškantį užsiėmimą, primena: “Būti laimingas ir sėkmingas tu negali. Negali daryti dalykų, savo saugumui ir gerovei. Kam jie tau? Jei dabar yra gerai, pasirūpink, kad dabar ir gautum maksimumą, o ateity… Pofig ta ateitis!”

Nesuvokdamas, kad gyvens ne vien dabar, bet ir rytoj ir poryt ir, greičiausiai, už metų ar dešimties, ir / arba rytojų matydamas per ultrapozityvų arba hipernegatyvų rūką, Tomas nesuvokė realybės taip, kaip galėtų ją suvokti tiesiog ramiai priimdamas. “Jei nesuvokiu ateities realistiškai, kaip galiu padaryti, kad mano sėkmė išliktų? Niekaip. Ateity tiesiog ramaus ir sėkmingo gyvenimo, tipo, nėra, arba jis visiškai sufantazuotas. Man taip atrodo…”

Norėdami pakeisti Tomo ateities paradigmą sukūrėme jo mintims personažą – SuperTomą. Jis ateina iš ateities ir dabartiniam Tomui pasako: “daryk taip ir taip, tada tau viskas bus gerai. Jei nedarysi, bus tas ir tas – žodžiu š…” Tomas SuperTomą kartais išgirsta, o kartais ne: „Kartais, bet dažniau – ne.“ Jį perrėkia demonas iš senojo Tomo pasaulio, vaikystės. Jis griausmingu ir viską šluojančiu balsu ištrimituoja: “Rytojaus nėra, o gyventi reikia šiandien, tau reikia naujesnės mašinos, varom į testdraivą!” Ir taip jo mintyse gimsta idée fixe: naujas automobilis padarys Tomą laimingu, o kai jis bus laimingas, geriau dirbs, o kai geriau dirbs, daugiau uždirbs ir tada atiduos visas skolas, susiras normalią paną, sukurs šeimą ir bus dar laimingesnis. O tai, kad jis ir taip skolingas už dabartinį automobilį, kad darbo yra gerokai daugiau, nei jis spėja padaryti ir kad už tą darbą jam mokamas rinkoje beveik didžiausias atlyginimas, „pamirštama“.

Laimėjimas terapijoje, tai kiekviena, net ir nedidelė pergalė. Kaip maži upeliukai sutekėdami į vieną upę sukuria didingą srautą, taip nedidelės pergalės ar pokyčiai, kartu sudėti, išvysto pokyčio jėgą.

SuperTomas, iš ateities, vis sako: “Ne, neklausyk to velnio. Ateitis, ji yra. Aš esu iš ten, ir tu ten pateksi.” Tais kartais Tomas savimi pasirūpina labiau, žiūri ne vien šiandienos malonumų, bet ir rytojaus gerovės. Tikiu, kad vieną dieną jam pavyks, kad pozityvūs pokyčiai jo gyvenime nusvers praeityje įgytą sėkmės sabotavimo schemą.

Gal Tomo istorija iki galo sėkmės baimės atskleidė. Psichikos veikimo modelis čia paprastas: kiekvienas sėkmė signalizuoja, kad tuoj prasidės kažkas blogo, nekontroliuojamo, todėl geriau, kad sėkmės nebūtų, tada situacija labiau kontroliuojama ir gyvenime mažiau skausmingų nusivylimų, kuriems ypač jautrūs vaikai. Tai – vienas komponentų, kurio jau pakanka sėkmės baimei atsirasti. Susiduriantys su šiuo modeliu pagalvoja tokiomis klišėmis: “būsiu turtingas – man pradės pavydėti ir kenkti, būsiu laimingas – kažkada nusivilsiu, atsiduosiu santykiams – mane išduos”.

Kitas komponentas, kurį irgi minėjau, – perspektyvos nesuvokimas ir emocinė trumparegystė: rytojus labai neaiškus, jis ryšio su šiandiena neturi, o tai, kas vyksta dabar – amžina. Vengiantys sėkmės sabotuoja ją, sukurdami iškreiptą tikrovės suvokimą, nuvertindami savo galimybes nesėkmės akimirkomis, ir / arba pervertindami sėkmei lydint. Emocinės trumparegystės akimirkomis atrodo, kad viskas bus blogai, nes:
  • Per ilgai truks
  • Neturiu tinkamų įgūdžių
  • Neturiu reikiamų ryšių
  • Trūksta kokių nors resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko)
  • Yra kitų, svarbesnių arba smagesnių darbų/reikalų
  • Man tiesiog nepasiseks

Arba, priešingai, viskas bus užtikrintai gerai, nes:
  • Rezultatas bus labai greitai
  • Net jei resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko) ir trūksta, nesunkiai jų rasiu
  • Turiu daugiau įgūdžių nei reikia, o jei neturiu labai lengvai jų įgysiu
  • Nustumiami į šalin kiti, esminiai darbai ar rūpinimasis savimi
  • Man tiesiog pasiseks.

Būna, kad šios saviapgaulės technikos sėkmingai keičia viena kitą, to žmogui net nesuvokiant. Vieną dieną sau sako: “viskas man jau nebepasiseks”. Kitą, kaip ant sparnų jis jau kalba: “kaip viskas nuostabu ir kaip puikiai viskas einasi”.

Ką daryti, bijantiems sėkmės? Jei atsakymas būtų paprastas, ieškantys jau būtų jį radę. Manau, pirmiausias dalykas, kurį reiktų padaryti, – identifikuoti, kada pradeda veikti savęs apgaudinėjimo mechanizmas, atpažinti kylančius jausmus, rasti priežastis ir iš kur tie jausmai ateina. Saviterapijos ar psichologo padedamiems pradėti stebėti, kada mastymo procese realybė baigiasi ir prasideda fantazijos bei savęs apgaudinėjimas, pozityvus ar negatyvus, nesvarbu. Tai reikalinga, kad išmoktumėte identifikuoti paslydimą ir pradėti kontroliuoti situaciją, pasukdami ją pagaliau ten, kur iš tikro galite – sėkmės link.

2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Jei sunku, dar nereiškia, kad darai tai teisingai


* Pastaba: šiame ir kituose savo tekstuose daugiausia rašau apie psichologinį bei emocinį savęs pažinimą ir saviugdą, tad kai kurios metaforos ar mintys gali netikti norintiems jas pritaikyti kitame konkrečiame kontekste, pvz. mokymesi ar specifinių įgūdžių formavime.

Vėl klausau to paties pasakojimo... Jau žinau, kas bus toliau, žinau detales, ne paslaptis net mano paties reakcija į šį pasakojimą. Klientas truputį savęs pagailės, tada save lengvai pakaltins ir po akimirkos nusisuks nuo temos, tardamas „tai tiek, dabar aš jaučiuosi gerai“, galiausiai grįš į bet kokių nemalonių jausmų ar asociacijų su minėta tema neigimą. Jis slepiasi už sienų, kurias susikūrė, kad galėtų apsiginti nuo savo paties jausmų, o aš savyje pagaunu lengvą nusivylimą – ir toliau turiu kurti pasitikėjimo tiltą tarp mudviejų, vietoje tikrųjų problemų sprendimo. Gal būt vieną dieną jis atvirai išreikš savo skausmą, trukdantį esminiam pokyčiui įvykti, tačiau didelė tikimybė, kad ta diena niekada neateis...

Ankstesniame įraše rašiau: „jei lengva – darai tai neteisingai“. Būtina paminėti – jei sunku, tai dar nereiškia, kad tai darai tai teisingai. Kaip tas klientas, daug žmonių stipriai ir ilgai spaudžia save, bet nepasiekia jokio ar pasiekia labai mažą progresą. Tai skausminga. Tik kartais žmonės siekia pagalbos ir pakeičia savo nuostatas, tačiau dažniausiai nepriima tiesos, kad jie daro kažką ne taip.

Už klaidas jie buvo taip stipriai baudžiami (fiziškai / psichologiškai / emociškai), kad neigimas ir to paties sunkaus, beprasmio, kartais destruktyvaus elgesio kartojimas jiems atrodo geresnė išeitis, nei klaidos pripažinimas ir krypties pakeitimas. Aš pats žinau šią „sunkaus darbo“ formulę iš asmeninės patirties.
Turėjau keletą nepelningų verslų. Nors aplink mane esantys žmonės badė pirštais į akivaizdžius nuostolius, aš vis viena į juos investavau (netgi svetimus pinigus!) ir daug juose dirbau. Man buvo taip baisu suklysti, kad paaukojau beveik viską ką turėjau. Tikėjausi, kad kažkaip, kažkas, kažkada nutiks ir taip išsaugos mano užpakalį nuo nemalonumų. Tai – nenutiko; „nutiko gyvenimas“ – aš visiškai bankrutavau ir likau giliose skolose.

Manasis pavyzdys, tik smiltelė realybės smėlynuose. Matau, kaip tai vyksta – savo klientų, draugų ir pažįstamų gyvenimuose. Kartais tai liūdina ir sekina, o kartais jų bergždžios pastangos pykdo. Toks bergždumas man primena skęstantį laukinį gyvulį: jis negali pats sau padėti, tačiau per daug bijo žmonių, kad priimtų pagalbą iš jų. Mačiau ir tebematau juos besikankinančius ir dingstančius po vandeniu – kartojančius skausmingą rutiną, o tada pasiduodančius ir metančius, ką pradėjo.

Žinau, negaliu jų išgelbėti, tik jie patys vieninteliai gali tai padaryti, peržengdami savo klaidos suvokimo baimę. Šis kritinis momentas dažniausiai labai skausmingas (kuo gilesnis neigimas, tuo skausmingiau), tačiau po jo ateina palengvėjimas – lūžio taškas, kuomet suprantame: galime pakeisti savo gyvenimą. Skausmingos tiesos suvokimas man buvo: „įpusėjau savo gyvenimą ir viską reikia atstatyti nuo pamatų: santykius, draugystes, finansus, darbą ir sunkiausia – save patį“. Mana savigarba buvo kritusi žemiau nulio ir aš visiškai nepasitikėjau savimi. Nepaisant to atsiskleidžiau naują horizontą: kartą jau buvau susikūręs savo gyvenimą, taigi, galiu tai pakartoti, tikėtina greičiau ir efektyviau, nei praeitą kartą. Dar daugiau – supratau, kad galiu rinktis – niekas manęs nebelaiko, tad pradedant šiandiena, galiu perrašyti savo gyvenimo istoriją taip, kaip noriu. Galėjau tai padaryti ir anksčiau, žinoma, tačiau man buvo tiesiog per daug baisu pripažinti savo blogą padėtį ir prisiimti atsakomybę.

Jei esate tokiame rate, tai galite ir jūs!

Galite įveikti savo baimes klysti ir pakeisti tai, ką norite pakeisti: ar tai būtų santykiai, saviterapija, karjera ar vairavimo įgūdžiai – šiame sąraše galite įrašyti, kas šauna galvon. Tai sakydamas, noriu pabrėžti svarbiausia: galite tai padaryti, tačiau lengva nebus. Jei būtų, jau būtumėte tai padarę. (Didelės) klaidos ar melo sau pripažinimas savaime yra skausmingas procesas nepratusiam, mat tą pačią akimirką, kai nustosite sau meluoti, į pasaulį iššliauš jūsų vidiniai demonai. Pamatysite skausmą ir realybę, nuo kurių taip ilgai bėgote. Tai pereiti – siaubinga patirtis, būtent dėl to tiek daug žmonių renkasi neigimą – skausmą galima numaldyti priklausomybe ar nesąžiningais santykiais su savimi ir kitais.

Sąmoningai susidūrę akis į akį su savo vidiniais demonais ir pamatę juos dienos šviesoje, po kurio laiko suprasite, kad jie nėra tokie jau baisūs. Pirmosios akimirkos sunkiausios, bet kuo toliau, tuo bus lengviau ir geriau – mažiau skausmo, frustracijos, baimės ir visų kitų nemalonių jausmų. Jei esate skausmingame tikrojo aš atradimo kelyje, priimkite mano simpatiją, atjautą ir palaikymą, bei tęskite toliau. Jums vis geriau ir geriau seksis pripažinti sau tiesą, pamatyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.

Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

Laukite tęsinio...

2012 m. liepos 31 d., antradienis

Kodėl apie saviugdą nedrąsu kalbėti?




Žmonės apie savęs tobulinimą, savęs tyrinėjimą ir pažinimą kalba mažai, retai, labai artimame rate, arba su bendraminčiais, kurie ir taip kažką veikia saviugdos ir savityros srityje. Tačiau net ir net ir tada dažnai tai būna atsargūs ir gilių temų neliečiantys pokalbiai.

Kodėl?

Gal yra ir daugiau priežasčių, lemiančių menką dalinimąsi tuo, ką šiuo metu atranda saviugda užsiimantys žmonės. Aš manau jas esančias tokias, kokias išvardijau žemiau. Panaudojau keletą terminų – komentuotojas ir žmogus. Žmogus – tai žmogus užsiimantis saviugda, komentuotojas – tas, kuriam yra pasakojama apie saviugdą (ir kuris dažniausiai vienaip ar kitaip komentuoja tai kas pasakyta).

Nenoras pasirodyti silpnu ir kažko nemokančiu, nežinančiu, pažeidžiamu. Šiuo atveju žmogus bijo kalbėti apie saviugdą, manydamas, kad jo asmenybės trūkumai, nežinojimas ar prasta vidinė savijauta, sukels neigiamą komentuotojo reakciją. Tokios reakcijos galima sulaukti, kai komentuotojas savimi mažai pasitiki ir nori, sumenkindamas kitus, pakelti savo savivertę. Sumenkindamas kitą, komentuotojas jaučiasi stipresnis, geresnis, viską labiau suprantąs, tačiau tikrasis jo pasitikėjimas savimi labai žemas.

Kitų vertinimo baimė, arba „Ar tu turi psichologinių problemų???“ Psichologinių problemų turėjimas mūsų visuomenėje vis dar laikomas beveik užkrečiama liga, mat sovietų laikotarpiu visi buvo „sveiki“ ir psichinių problemų turėjo tik bepročiai. Galimi vertinimo scenarijai keli. Pirmas – patarimai kaip geriau išspręsti vieną ar kitą problemą, visiškai nesigilinant kokia problemos kilmė ir apskritai, ar tokios pagalbos reikia. Komentuotojas atpažįsta neišspręstą problemą savyje ir siūlo jos „sprendimo“ metodus (būdą disocijuotis, bet ne ieškoti problemos kilmės, o tada galvoti, ką daryti).
Dar vienas būdas – menkinimas, kai komentuotojas sako, jog tai, apie ką kalba žmogus yra mažai reikšminga, nes „visiems taip yra“. Taip, menkindamas kito problemą, komentuotojas kartu menkina ir savąją. (Tačiau, jei dauguma yra traumuoti, tai nereiškia, jog taip turi ir likti.)

Nesėkmės baimė, nepasiekus rezultato. Šis atvejis primena pirmąjį, tačiau čia vertinamas ne faktas, kad žmogus turi problemą, o tai, kad jis su ja nesusitvarko greitai. Jau esu rašęs, kad savęs keitimo procesas yra lėtas ir nuoseklus darbas su savimi. Kažkas kitas už mus to padaryti negali. Komentuotojas, norėdamas pasirodyti pranašesnis, palaukia progos, kad galėtų pabaksnoti pirštu į „nesėkmę“, taip pakeldamas savo vertę. Komentuotojas taip pat gali vertinti ir metodą ar konsultantą: „niekam tikęs tas tavo rašymas – jau mėnesį rašai, o niekas nesidaro“ arba „tas tavo psichologas nieko neišmano – pusę metų vaikščioji, o jis konkretaus patarimo neduoda“. Greičiausiai komentuotojas pats tikisi greito sprendimo, ir nusivildamas, kad kiti negali išspręsti jo problemos, perkelia savo nusivylimą žmogui.

Apibendrindamas noriu pasakyti, jog visos paminėtos priežastys susiveda į vieną – baimę būti atstumtam kitų – vieno žmogaus ar grupės (visuomenės). Atstūmimo baimė – itin stiprus jausmas, nes pasąmoningai suprantama, jog atstūmimas reiškia mirtį. Senovėje žmogus negalėjo išgyventi vienas, mat atstumtas ar ištremtas jis ilgai neišgyventų, todėl bet kokia kaina stengėsi pritapti prie grupės – tokia socialinio atstūmimo baimės kilmė. Taip pat atstūmimo baimė gali kilti iš vaikystės, kai tėvai atstumdavo vaiką, šiam prasikaltus ar dėl kitų priežasčių.
Tačiau šiandiena – ne priešistoriniai laikai, o jūs – jau suaugęs žmogus. Taip, gali būti baisu komentuotojų reakcijos, tačiau ji gali naudinga, nes parodo žmonių santykį į jus – ar jie tiesiog nori perkelti jums savo neišreikštas emocijas (projekcija), ar jiems iš tikro svarbu kuo gyvenate. Linkiu kuo daugiau žmonių, kurie gyvenime jus palaikys!

2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

30 savaičių programa – startas

Kaip rašiau ankstesniame blogo įraše, šiandieną pradeda veikti mano projektas 30 savaičių programa.

Programos aprašymą galite rasti spustelėję nuorodą, tad čia nemanau, kad reiktų plėstis... Labiau norėčiau keliais žodžiais papasakoti apie programos idėją ir užkulisius.

Sakinių užbaigimo pratimus atradau jau daugiau kaip prieš metus. Iš pradžių tiesiog nekreipiau juos dėmesio, manydamas, kad žurnalo rašymas ir savianalizė pranašesni savityros instrumentai – daugiau vietos saviraiškai, galima plėstis, nėra apribojimų, gali rašyti kada nori... Tačiau pabandyti knietėjo. Po poros mėnesių susidūriau su Nathaniel Branden siūloma programa (jos pagrindu sudariau ir "30 savaičių"). Rezultatai mane nustebino – apie save sužinojau daugiau nei tikėjausi. Sakiniai kartais versdavo į save pažvelgti visiškai kitu kampu, kitaip, nei kada būčiau pagalvojęs. Programa tapo ir katalizatoriumi dar daugiau ir rimčiau užsiimti savęs pažinimu. O kadangi pratimus reikėjo atlikti kasdien, ir jie nereikalavo daug laiko, dienomis kai "nieko nesinorėdavo" turėjau paskatą saviugdai skirti nors truputį laiko. Tai buvo šaunu!

Kai savaitės sakinių pradžios būdavo "sunkios", t.y. man nemaloniomis temomis, kartais net fiziškai jausdavau savo dalies, besipriešinančios savęs tyrinėjimui, veikimą. Sau nemalonius klausimus užduoti visad sunku. Dar sunkiau į juos atsakyti ir suprasti, kad, kai kuriais aspektais, gyvenime melavau sau ir kitiems daugiau nei 30 metų. Atrodė, pakeisti to iš viso neįmanoma. Dar pastebėjau įdomų reiškinį: kartais darydamas kokį darbą, veiksmą ar galvodamas, kartais užduodavau sau klausimą: "Jei pratime rašiau, kad noriu atviriau atskleisti savo jausmus ... tai kodėl to nedarau šią akimirką?". Tai nereiškė, jog puoliau demonstruoti savo jausmus, bet kiekvieną kartą susidūrus su situacija, klausimą sau iškeldavau. O vėliau atitinkamai keisdavau ir savo elgesį. 

Taip pat šį savityros instrumentą pradėjau taikyti dirbdamas su klientais. Puiku tai, kad klausimai kartais įneša naujų temų saviugdos pokalbiams. Būna, kad klientas ateina su visiškai netikėtomis nei man, nei jam pačiam įžvalgomis.

Rašau taip entuziastingai, tarytum ši programa būtų panacėja visoms asmenybės problemoms gydyti... Taip nėra. Programa, tik nedidelis plyšelis atskleidžiantis mums truputį savęs. Saviugdoje viskas juk gulasi ant mūsų pačių pečių: kiek įdedame pastangų, tiek ir gauname. Iš užsiregistravusių bus tų, kurie sustos programos viduryje, tikrai bus ir tokių, kurie numes ją po pirmų trijų savaičių, bus ir tokių, kurie užsisakys ją ir net nepradės. Mano patarimas – kad ir kas nutiktų, nekaltinkite savęs, nepulkite. Padarykite pertrauką, išsisaugokite savaitinius laiškus ir pradėkite, kai būsite pasiruošę. Visi mes žmonės, ir visi esame netobuli, galime paslysti. Galų gale... "klysti – žmogiška".

Dar truputis žodžių tiems, kam įdomu techninė programos dalis. Idėja padaryti viešai prieinamą programą, gimė prieš porą mėnesių. Ją rutulioti pradėjau iš karto. Žinojau, kad reiks nemažai padirbėti (taip iš tiesų ir buvo), išspręsti techninių klausimų, skirti laiko apmąstymui. Norėjau kad programa būtų prieinama kuo didesniam ratui žmonių, tad nutariau ją padaryti nemokamą, nors savų resursų (ir laiko ir pinigų) teko investuoti. Ilgokai galvojau kaip geriausiai padaryti techninę dalį, išbandžiau keletą variantų, kol priėjau prie optimalaus sprendimo, deja, mokamo. Todėl ir atsirado nuoroda, į rėmimą. Prie turinio taip pat praleista bent pora savaičių: kuriuos sakinius dėti, kaip juos surikiuoti, kurių temų reikia, o kurių ne, kaip teisingai ir suprantamai aprašyti viską. Paskutinė savaitė buvo itin įtempta,  nenorėjau visko nukelti paskutinei dienai, ir man pavyko! (Tikiuosi, kad programos dėka pagerinau savo gebėjimą valdyti projektus.)

O dabar ... dabar jums beliko išbandyti. Ir jei norite, išsakyti savo nuomonę komentaruose arba Facebook grupėje. O man ... sėsti prie kitų, jau suplanuotų saviugdos instrumentų kūrimo.

P.S. Aš laimingas :)

2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Nesėkmės (atkritimai) saviugdoje

Prieš mane guli tuščias "čipsų" maišelis. Prieš pusvalandį jis, dar nepradarytas, gulėjo spintelėje "juodai dienai", į kurią jį įdėjau prieš keturiasdešimt minučių. Nukeliavo ten, kai iškraučiau pirkinių krepšį ir "desertui" išsitraukiau bandeles. Kelios iš jų irgi turėjo būti rytojaus rytui prie kavos... Jaučiuosi tikrąja to žodžio prasme šūdinai. Ne tik dėl angliavandenių ir gliutomatų pertekliaus, nes kūnas dabar primena vandens pripiltą balioną: sunkus, suglebęs, nepaslankus. Dar ir dėl to, kad šiandieną buvo noras parašyti kažką į žurnalą, pasportuoti, paskaityti saviugdos tema. Nieko nepadariau iš to sąrašo. Atrodo, kad darbas su savimi, kurį dariau ilgą laiką: kelias savaites kas dieną rašiau žurnalą, stengiausi sveikiau maitintis, daugiau judėti, anksčiau keltis... nuėjo šuniui ant uodegos. Žinau, kad dabar įsijungsiu nieko nereiškiantį filmą, po to antrą, gal trečią, susirasiu dar ko nors šaldytuve ir taip tęsis iki paryčių. Tada miegosiu iki pietų o atsikėlęs nekęsiu savęs. Po to reiks savaitės, kad vėl grįžčiau į ritmą.

Taip atrodo mano atkritimas (nesėkmė) saviugdos procese. Kaip atrodo jūsų?

Dirbdamas su savimi ir klientais nuolat su tuo susiduriu. Atkritimai, mano nuomone, neišvengiama proceso dalis ir su jais reiktų susitaikyti. Apie nesėkmes jau esu rašęs, bet dalis skaitytojų ir klientų, žinau, kad atkritimus saviugdos procese priima labai skausmingai.

Tokiais atvejais įsijungia keletas mechanizmų. Vienas jų – kaltės ir gėdos jausmai, dėl to, kad pasielgėme ne taip, kai norėtume elgtis. Pavyzdžiui noriu būti sveikas, o valgau saldumynus ir nejudu. Taigi mano vidinis kritikas puolė darbuotis ir dabar gėdina mane ir kaltina už tai, kad pasielgiau netinkamai. Kitas jausmas – nusivylimas, po to galima apatija. Tai vidinis griovėjas (introjektas) tyliai sakantis: "nieko tau nepavyks". Pavyzdys: "tu niekada nepasieksi savo tikslo (būti sveikesniu), nes matai kaip tau nesiseka – valgai saldumynus ir nejudi". Jei griovėjas stiprus jis gali jausti apatiją: "tau nepavyko, geriau ir nebandyk toliau."

Šis duetas puikiai daro savo darbą, stumia mus priešinga kryptimi, nei norime eiti. Kuo nesąmoningesni esame, tuo geriau jiems tai sekasi. pastebėjote, jog savimi pasitikintys, sąmoningi, nušvitę žmonės gerokai mažiau nerimauja dėl nesėkmių, kartu ir dėl atkritimų. Jie tai priima kaip natūralų savo elgesį, kurį gali patobulinti, ir labai greitai tęsia kelionę link savo tikslų toliau, išnaudoję nesėkmę ar atkritimą kaip būdą pasimokyti ir patirtį. Kuo blogesni mes?

Štai keletas, man pačiam ir mano klientams, padedančių dalykų, palengvinančių atkritimus.
  • Sąmoningai, saviugdos proceso metu žinokite, kad atkritimai bus. Pagalvokite kas gali nutikti, ir pasiruoškite planą, kaip galima būtų juos sušvelninti, galite pasidaryti planelį žurnale, pasitarti su žmogumi su kuriuo saugiai jaučiatės, paprašyti jo palaikymo ir pagalbos, jei taip nutiktų. Svarbu: tai neturėtų tapti išsisukinėjimu ar atsarginiu išėjimu kai savityros proceso metu būna sunku.
  • Jei nutiko, nekaltinkite savęs už tai kas jau buvo. Kaltinimas - neproduktyvus ir demotyvuojantis procesas. Jei jūsų vidinis kritikas nori išsakyti kažką, atidžiai išklausykite jo, darykite tai sąmoningai, neleiskite kad jus užplūstų jausmai. Jei turite saviugdos partnerį ar konsultantą, išsakykite tuos jausmus (gėdą ir kaltę) jam, arba užrašykite į žurnalą. Taip sumažinsite įtampą, bus lengviau atsigauti po atkritimo.
  • Priimkite save tokiais kokiais esate. Jei jaučiu nerimą, reiškia aš jaučiu nerimą. Jei mažai judu, reiškia mažai judu. Jei dažnai persivalgau, reiškia taip ir yra. Negraužkite savęs už tai kokie esate. Savęs tobulinimo ir pažinimo tikslas - priimti save tokiais kokiais esame, o tada, pradėti savanoriškas ir sąmoningą savęs keitimą, link tokių kokiais "norime būti labiau". Jei nerimauju, tai noriu būti ramesnis. Jei mažai judu, noriu judėti daugiau. Jei persivalgau, noriu išmokti valgyti sveikesniu būdu. 
  • Žiūrėkite į atkritimus kaip į būdą pažinti save, pasimokyti. Kaip ir kitų nesėkmių atveju, tai galimybė kažką atrasti. Užduokite sau klausimų, nekaltindami savęs: kada tai įvyko, kokios aplinkybės buvo, su kuo aš bendravau, ką jaučiau, ką galvojau, kas įvyko, kaip jaučiausi , ką galvojau po to?
  • Pasistenkite kuo greičiau "grįžti į procesą". Švelniai, nekaltindami, neniekindami pastūmėkite save link to, ką nuolatos darydavote. Jei dirbate su koučeriu, psichologu, konsultantu, ar partneriu, tam padeda susitarimai dėl aiškaus darbo grafiko, įsipareigojimai. Jei savarankiškas tai procesas – kuo greičiau padarykite tai ką darote, pavyzdžiui prisėskite prie žurnalo ir parašykite bent kelis sakinius.
  • Neverskite savęs kompensuoti prarasto laiko ir progreso. Tai demotyvuoja, sunkiau prisiversti pradėti, be to tikslas atrodo dar labiau nutolęs, nei buvo prieš atkritimą. Čia kaip bėgime: jei sustojote nes pavargote, nepradedate bėgti sprinto tempu, taip finišo tikrai nepasieksite, įsibėgėjate palengva, ir judate taip, kad nepervargtumėte.
  • Įvertinkite progresą! Apsisukite, pažiūrėkite į tai ką jau padarėte, ir galvokite, kad pradedate ne nuo nulio, o nuo aukštesnio laiptelio.
Dabar mano spintoje guli maišelis "čipsų". Jau daugiau kaip savaitė... Aš juos kartais mėgstu ir kažkada suvalgysiu, gal net pasijausiu šūdinai, jei iš karto surysiu visą pakelį. Tačiau žinau, kad tarp pusvalandžio ir savaitės (laiko kiek maišelis išgyvena spintoje) yra didelis žingsnis. Ir labai tikiuosi, kad ateis diena, kai "čipsai" ten galės gyventi tiek, kiek jiems patinka... kad ir visą gyvenimą.

2012 m. birželio 20 d., trečiadienis

Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (2 dalis - kaip įveikti)


Pirmoje dalyje apie atidėliojimą rašiau, kokiais elgesio modeliais jis gali pasireikšti (prioritetų nesilaikymu, užduočių vengimu atitraukiant dėmesį, nesibaigiančiu tobulinimu) ir dėl ko atidėliojimas kyla (racionalios ir neracionalios baimės arba vidinis konfliktas).

Kaip ir žadėjau, dabar norėčiau išdėstyti kokiais būdais galime įveikti atidėliojimą. Pirmiausia reiktų nusistatyti, kokiais elgesio modeliais atidėliojate. Gali būti, kad tie modeliai yra keli, susimaišę ir juos sunkiau išskirti, tokiu atveju rekomenduočiau dirbti su intensyviausiai jaučiamu.

Pradėsime nuo baimių – jos dažniausiai pasitaikanti atidėliojimo priežastis.
Modeliai susiję su baimėmis:
  • Nesėkmės baimė.
  • Sėkmės baimė. 
  • Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė.
  • Nemalonumo vengimas.
  • Opozicija tėvams. 
  • Pasipriešinimas asmeniui.
Jei žinote, kas jus stabdo, galite pagalvoti apie baimės kilmę. Ar ji racionali? Gal nerimaujate dėl projekto, kuris nulems jūsų karjerą, finansinę gerovę ar net įtakos sveikatą. Pasverkite kokios tikimybės, kad tai tikrai gali nutikti. Praktika rodo, kad dažniausiai baimės būna neracionalios, žmonės negali įvardyti kas iš tikro juos sulaiko, jie tiesiog instinktyviai jaučia baimę ar nerimą galvodami apie atidėliojimo modelį.

Jei baimė neracionali, svarbu suprasti, kad greičiausiai jos priežastys slypi praeityje patirtuose išgyvenimuose, kurių šaknys dažniausiai vaikystėje. Tokie prisiminimai, tai tėvų, artimųjų, draugų ir jums svarbių žmonių reakcijų į jūsų elgseną pasekmė (pykčio, pajuokos, smurto, ignoravimo, atstūmimo). Tai galimai skausmingas procesas – prisiminsite kas jums nutiko, kad iki šiol jaučiate baimę tam tikrose situacijose, nors realios grėsmės nėra. Prisiminimai sukels nemalonių emocijų (juk dėl jų ir atidėliojate). Jei matote, jog tinka keli modeliai, nesistenkite iš karto dirbti su visais, pradėkite nuo to, kuris jums atrodo svarbiausias judėkite su juo savo greičiu – neprievartaukite savęs, nebauskite už nedidelį progresą. Prie savo traumuotų, bijančių dalių prieikite švelniai, su šiluma ir nuoširdžia užuojauta. Pabandykite identifikuoti, kur jūsų kūne yra dalis, jaučianti baimę (jų gali būti ir keletas). Įsivaizduokite, ją kaip vaiką, švelniai ir empatiškai nuraminkite. Tai juk jūsų dalis, tai Jūs!

Svarbu ne kiekybė, o kokybė. Jei jausmai labai stiprūs, atsitraukite praleiskite truputį laiko ramiai būdami, o prie skausmingų prisiminimų grįžkite, kai vėl būsite pasiruošę. Jums gali padėti empatiški, suprantantys žmonės ir jų palaikymas, dar geriau – profesionali pagalba. Darbo su neracionaliomis baimėmis tikslas – padėti jūsų dalims suprasti, kad ta grėsmė, kuri kilo kažkada anksčiau, dabar nebereikšminga, nes situacija pasikeitė: jūs jau suaugote, ir galite savimi pasirūpinti ir apsisaugoti.
  • Nesėkmės baimė. Ji kyla iš to, kad ištikus nesėkmei jus atstumdavo, neigiamai vertindavo, gėdindavo arba iš jūsų tyčiodavosi.
  • Sėkmės baimė kyla tada, jei jums pasiekus laimėjimų jie būdavo menkinami, nuo jūsų nusisukdavo draugai ar jums svarbūs žmonės, arba sėkmingai įveikus sunkumus jie būdavo neįvertinami.
  • Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė. Šios baimės kilmė, jei jus bausdavo už tam tikrą elgesį (mušdavo, bardavo, priekaištaudavo, kaltindavo, atstumdavo). 
  • Nemalonumo vengimas. Greičiausiai, tėvai daug ir intensyviai dirbdami jums buvo mažai prieinami, todėl produktyvumas ir intensyvus darbas jums asocijuojasi su nemaloniais pojūčiais – vienatve, ryšio trūkumu, atstūmimu. Jūsų dalis stengiasi pasipriešinti – daryti viską atvirkščiai.
  • Opozicija tėvams. Jūsų tėvai, globėjai, mokytojai norėjo, kad būtumėte tobuli, kad siektumėte savo tikslų bet kokia kaina, atiduotumėte save visą, tad kėlė jums itin aukštus, nerealistinius standartus. Jei neatitikdavote tų reikalavimų, jus atstumdavo, nuvertindavo, gali būti, kad bausdavo.
  • Pasipriešinimo asmeniui, modelyje traumos gali būti tokios, kaip ir opozicijoje tėvams, arba, už jūsų pastangas, jūsų nevertindavo, kad ir kiek besistengtumėte.
Kai baimė, dėl kurios atidėliojate, racionali, šiuo atveju galimos strategijos, kurios padėtų ją sumažinti arba jos išvengti. Svarbu: gali būti, kad kai kurias baimes jūs racionalizuojate, tarkim išpučiate įvykių tikimybę, arba sukuriate istoriją „kas gali nutikti“, nors praktiškai tai neįmanoma. Tokiu atveju šią baimę reiktų atskirti ir dirbti su ja kaip su nerealistine. Visų pirma reiktų labai aiškios strategijos tam, ką darysite, jei nutiks blogiausia. Apgalvokite visas smulkmenas: kiekvieną galimą detalę ir galimybę, bei pasiruoškite „planą B“. Labai svarbu pergalvojant tokias strategijas ir darant toliau aprašytus pratimus, išlikti sąmoningiems, nepasiduoti kylantiems jausmams, tačiau jų neignoruoti. Tiesiog ramiai viską permąstyti.
Jei baimė susijusi su galima žmonių reakcija, (pavyzdžiui iš jūsų gali pasijuokti), pabandykite susitarti su tais žmonėmis dėl to kaip norėtumėte, kad jie reaguotų. Būkite atkaklūs prašydami pagarbios reakcijos į užduoties, kurią atliksite, pasekmes.
Taip pat galite mintyse treniruotis išgyventi bauginančią situaciją – kartoti ją daug kartų, sąmoningai permąstyti blogiausius variantus, tol kol ji taps gerokai priimtinesnė ir nebegąsdins. Tai bus kaip emocinė treniruotė jūsų smegenims. Jei situacija nutiktų, būsite jai pasiruošę. Vėl pakartosiu: itin svarbu visa tai darant likti sąmoningiems, jei jaučiate, kad prarandate kontrolę, pailsėkite ir pradėkite, kai nusiraminsite.

Esant vidiniam konfliktui kelios jūsų dalys priešinasi viena kitai. Tai gali būti Atidėliotojas ir Reikalautojas pasipriešinimas (poliarizacija), arba kitos dalys priešinasi Reikalautojui. Tokiu atveju reiktų atsitraukti ir duoti erdvės pasisakyti kiekvienai daliai atskirai, nekritikuodami ir nesiginčydami su ja. Itin svarbu, kad visos suinteresuotos jūsų dalys būtų išklausytos. Kai jos išsako savo pozicijas (tai gali būti vidinis dialogas, galite rašyti, pasitelkti į pagalbą supratingą ir gebantį klausyti pašnekovą), pradėkite spręsti konfliktą geranoriškų derybų principu: kiekviena šalis turėtų gauti tai ko nori, susitariant kad tai tinka ir kitai šaliai.
Pavyzdžiui jei viena dalis nori pasivaikščiojimų, o Reikalautojas prašo dirbti, galite pabandyti įtraukti trumpus, produktyvumą skatinančius pasivaikščiojimus į darbotvarkę. Jei pasivaikščioję produktyviai, be atidėliojimo dirbsite, padarysite gerokai daugiau, o Reikalautojas suprasdamas, kad pasivaikščiojimai – darbo dalis, nebepriekaištaus, dėl to jausite didesnį komfortą. 

Pabaigai noriu pasakyti, kad atidėliojimas, kaip ir kitos asmenybės problemos, gali būti išsprendžiamas. Kaip visad svarbu suprasti priežastis – baimes arba vidinį konfliktą (poliarizaciją), kylančius dėl ankstesnių gyvenimo įvykių (traumų), ir galėsime pakeisti pasekmes – atidėliojimą. Sprendžiant traumas, išsispręs ir baimės ar vidiniai konfliktai, svarbu prieiti prie savęs nuoširdžiai, atvirai, be prievartos, su užuojauta sau. Priešingu atveju, problemos sprendimas neatneš norimo rezultato, o gali vykti atvirkščiai – atidėliojimas suintensyvėti. Ir... prisiminkite, jūs nieko neprivalote, jūs renkatės!

P.S. Apie asmeninę atidėliojimo patirtį – trečioje dalyje.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)

2012 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)


Aš – atidėliotojas. Kartais mano planai kaip horizontas – kiek prie jų eičiau, jie vis viena toli, dar ne dabar dar už kažkokio laiko pavyzdžiui už savaitės. Atėjus tam laikui (už savaitės), jis ir lieka "už savaitės". Ir taip gali tęstis ir tęstis. Užduotis, kurias susiplanuoju nukeliu rytojui, nes yra „svarbesnių“ darbų. Kaip antai – patikrinti Facebook, paštą, paskaityti ką įdomaus, pažiūrėti pro langą, pagalvoti, susitvarkyti stalą, pasikalbėti su draugu per skype, atrašyti į nereikšmingą laišką apie gyvenimą, ką nors užkąsti, ir ........................... čia galite įrašyti savo veiklą, kurios dėka nukreipiate dėmesį nuo to, kas svarbu jums.

Atidėliojimas – viena brangiausiai (ir finansiškai, ir psichologiškai) gyvenime man kainavusių savybių, tad juo domiousi tiek profesine, tiek asmeninio tobulėjimo prasmėmis. Nors ir atidėliojau, ištikimos skaitytojos Janos prašymu, rašau apie tai šiandien.

Pagalvokite, kurios mintys apie atidėliojimą tinka jums:
  • Man sunku susidėlioti prioritetus ir priimti sprendimus.
  • Jei laikausi kokio režimo, man sunku ilgai jį išlaikyti.
  • Aš renkuosi malonumus vietoje to, kad daryčiau tai, kas man svarbu.
  • Noriu kai ką padaryti, tačiau niekada neprisiruošiu.
  • Vengiu veiksmų, kurie, žinau, kad yra būtini.
  • Aš vis nukeliu svarbius ir reikalingus pokyčius savo gyvenime.
  • Aš įstringu projektų viduryje ir leidžiu jiems tiesiog eiti sava eiga.
  • Mane lengva išblaškyti ir aš pamirštu tai, ką turiu padaryti.
  • Aš vengiu daryti tai, kas siejasi su kai kuriomis rizikomis ar viešumu.
  • Leidžiu laiką planavimui, galvojimui, svajojimui, tačiau nesiimu jokio veiksmo.
  • Negaliu pabaigti projekto iki numatyto termino arba darau tai paskutinę naktį.
  • Dažnai neužbaigiu to, ką pradėjau.
Dirbdamas su atidėliojimu, kaip ir bet kokiais asmeniniais iššūkiais, į jį žiūriu su nuostata, kad turėtume išspręsti priežastis dėl kurių atidėliojimas kyla. Žinodami priežastį ir ją išsprendę, galėsime pakeisti tai, kas mus vargina, trukdo būti produktyvesniais, kurti laimingesnį savo gyvenimą, sąmoningesnius santykius ir efektyviai spręsti iškylančias problemas.

Pradžiai nedidelis eksperimentas. Įsivaizduokite, kad nuo šios akimirkos neprivalote daryti visiškai nieko. Taip, žinau, kad viskas apvirs aukštyn kojomis ir, jei niekas nedarys to ką „turi“ daryti, gyvenimas taps košmaru. Tad atkreipiu dėmesį, kad už jūsų darymo ar nedarymo pasekmes atsakingi esate jūs, tačiau neprivalote nieko. Įtempę valią, įsivaizduokite, kad nuo šios akimirkos, galite rinktis. Pavyzdžiui, rinktis nebeeiti į darbą. Pasekmė – turėsite daug laisvo laiko daryti tai, ką norite, tačiau nebegausite atlyginimo. Pripažinkime, kad už pasirinkimus turime „sumokėti“. Viena pasirinkę, kito atsisakome. Pamedituokite ties mintimi, kad nieko nebeprivalote. Prie jos grįšiu įrašo pabaigoje.

Kokia atidėliojimo dinamika mūsų psichikoje? Čia dalyvauja kelios dalys turinčios skirtingas roles – Atidėliotojas ir Reikalautojas. Reikalautojas dažniausiai yra aiškiai išreikšta dalis, kurią gerai jaučia dauguma kenčiančių nuo atidėliojimo (ją taip pat jaučia ir perfekcionistai bei darboholikai). Reikalautojo rolė – mus apginti nuo pasekmių (kritikos, pažeminimo, skausmo, gėdos, atstūmimo), kurios gali ištikti, jei nedarysime to, ką turėtume padaryti o taip pat paskatinti siekti rezultato. Kartais Reikalautojo priekaištai būna tokie stiprūs, kad kitų kritika ar pažeminimas atrodo visiškai nereikšmingi, lyginant su vidiniu skausmu, saviplaka, kurią sukelia Reikalautojas. Gali būti kad Reikalautojas nėra agresyvus, ir tiesiog nuolat įkyriai primena, ką reikia padaryti ir daro tai tol, kol rezultatas pasiekiamas. Reikalautojas gali būti kartu ir vidinis kritikas.

Kitos dalies, Atidėliotojo rolė – pagal įprastą elgesio modelį (dažniausiai) atidėlioti tai, ką norite ar turite padaryti. Jis gerokai sunkiau pastebimas, nes slepiasi po, kartais sudėtingais, elgesio medeliais, kuriais naudodamasis ir pasiekia, kad nevyktų tai, ko siekia Reikalautojas. Išsiaiškinus, kokie šie modeliai yra ir kaip jie veikia, galima pradėti ieškoti priežasčių, kodėl Atidėliotojas nori ir siekia, kad atidėliotumėte.

Trumpai aprašysiu kiekvieną atidėliojimo modelį:
  • Nesėkmės baimė. Tai baimė, kad tai, ką darome, nepasiseks, tad Atidėliotojas mano, jog geriau iš viso nedaryti nieko, nes dėl nesėkmės mus gali nuvertinti, sugėdinti, bausti ar atstumti. Pavyzdžiui norite sukurti savo verslą, tačiau baisu, kad gali nepasisekti, iš jūsų nesėkmės šaipysis draugai, tad geriau jo nekurti.
  • Sėkmės baimė. Šiuo atveju priešingai – pasisekus galime tapti matomi, o tai reiškia, galime būti atstumti aplinkinių ar užpulti dėl savo išskirtinumo. Šiuo atveju pavyzdys priešingas – jei jūsų verslas bus sėkmingas, jus gali atstumti nes esate nebe toks, koks buvote anksčiau, draugai su jumis nebebendraus.
  • Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė; mus gali sugėdinti, atakuoti (emociškai ar fiziškai), atstumti. Tarkim reikia paskambinti nusivylusiam klientui, kad išgelbėtumėte projektą, ties kuriuo ilgai ir sėkmingai dirbote. Baisu yra konkretaus veiksmo – skambučio, nes manote kad klientas nebenorės su jumis bendrauti (atstums).
  • Nemalonumo vengimas. Šiuo atveju vengiame nemalonių ar nuobodžių užduočių. Pavyzdžiui geriau pažiūrėti televizorių, nei tvarkytis namus, arba geriau tobulinti puslapio dizainą, nei paruošti nuobodžią ataskaitą.
  • Opozicija tėvams. Jei tėvai buvo reiklūs, perfekcionistai, Atidėliotojas gali maištauti prieš tai, kaip tėvai su mumis elgėsi, "padėdamas" jums elgtis priešingai. Pavyzdžiui kuriate verslo planą ir darote tai išskirtinai atmestinai, nors žinote kad potencialių investuotojų reikalavimai pakankamai griežti.
  • Pasipriešinimas asmeniui. Jei užduotį skiria žmogus, kuris mums nepatinka arba jaučiame, kad jis neteisingai su mumis elgiasi galime atidėliodami priešindamiesi jam. Pavyzdžiui viršininkas nori kad dirbtumėte viršvalandžius tačiau nevertina jūsų pastangų.
  • Vidinis konfliktas tarp Atidėliotojo ir Reikalautojo. Jis nutinka kai maištaujame prieš Reikalautoją, arba kai Atidėliotojas ir Reikalautojas priešinasi vienas kitam. Tarkim jaučiate, kad labai norite kažką padaryti, tačiau tuo pat metu atsiranda prieštaringas jausmas, kuris verčia jus susilaikyti nuo darbo, viduje atsiranda tarytum praraja tarp to ką norite padaryti ir veiksmų, kai tik jų imatės.
Gal radote, vieną ar kelis modelius tinkančius ir jums? Kai kurių jų paskata – baimė, dažai neracionali, kylanti iš neišspręstų traumų. Kitų – vidinis konfliktas. Sąmoningai sekdami kas vyksta kai atidėliojate, galite atrasti modelį, kuriuo veikia jūsų Atidėliotojas, o žinodami modelį jau turite kelią į baimių arba vidinių konfliktų paiešką. Radę baimes ir / ar konfliktus galite išspręsti jų kilmės priežastis. Šis procesas nėra greitas. Kaip ir visa saviugdos veikla, tai reikalauja laiko, pastangų ir svarbiausia – jūsų noro pakeisti padėtį. Kaip tai padaryti? Detaliau apie baimių susietų su atidėliojimu ir konfliktų sprendimą – kitame įraše.

O dabar grįžkime prie mūsų eksperimento apie tai, jog nieko neprivalote. Absoliučiai nieko neprivalote! (Primenu kad už pasekmes atsakomybė neišnyksta). Ar nebūtų paprasčiau gyventi ir kartu suprasti, kad darote tik tai, ką patys renkatės daryti? Pabandykite šį pratimuką išplėsti. Surašykite ant lapo tai, ką manote, jog privalote ar turite daryti. Tada priešais kiekvieną užduotį ar darbą prirašykite: „Aš renkuosi“. Po to, po užduoties paaiškinkite priežastį: „nes ...“ ir vietoje daugtaškio įrašykite tikslą kurio norite pasiekti darydami tai, ką „turite“ daryti (pabrėžiu – ko norite pasiekti, o ne ko išvengti). Gali būti, kad iš naujo pažvelgsite į nuobodžius darbus ir jie įgaus prasmę. O gal atrasite „privalomų“ dalykų, kurių galite atsisakyti, nes tai, ko norite pasiekti, galima gauti kitais būdais. Jei norite, pasidalinkite komentaruose kaip pasisekė... neprivalote, žinoma.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (2 dalis - kaip įveikti)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)

2012 m. gegužės 15 d., antradienis

Įpraskime klysti

"Klysti – žmogiška". Girdėtas pasakymas. "Kitus kaltinti savo klaidomis – dar žmogiškiau"... Irgi nenauja mintis, labai gerai atspindinti šiandieninę mūsų mąstyseną. Aš pats didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenau besielgdamas pagal žemiau aprašytus klydimo ir nesėkmių scenarijus, kurie susideda iš kelių dėmenų: mūsų reakcija į klaidą ar nesėkmę, prisiimama atsakomybė ir elgsena įvykus klaidai. Pats prasčiausias:

Ignoruojame klaidą ir nieko nedarome, tikimės, kad tai daugiau nebepasikartos.

Toks scenarijus – iliuzija, kad mūsų gyvenimas puikus, viskas jame gerai ir aplink vyksta tik pozityvūs dalykai. Kitaip tariant, tai visiškas atotrūkis nuo realybės ir neigimas to, kas aplinkui mus darosi.

Kitas galimas scenarijus, kai klaidą pripažįstame, tačiau atsakomybę už klaidą perkeliame kitiems.  Elgsenos variantai: nieko nedaryti arba bandyti įtakoti kitus, kad šie elgtųsi taip, jog klaida nepasikartotų. Sąmoningumo vis dar mažai, tačiau bent jau aišku, kad klaida ar nesėkmė įvyksta. Lygiai taip pat, nesąmoningai, galime kaltinti klaidą ir save, tačiau nieko nekeisti.

Žvelgiant į visą galimybių spektrą tiesiog galime padėlioti variantus iš:
  • reakcijos į klaidą (pripažįstame ar ignoruojame)
  • atsakomybės už tai kas įvyko (atsakingi kiti ar mes)
  • mūsų tolimesnių veiksmų (ką darome po nesėkmės ar klaidos)
Esu rašęs, kad už klaidas vaikystėje ir mokykloje mus dažnai bausdavo, todėl išmokome "būti neklystančiais": "žinoti" teisingus atsakymus, elgtis nekvestionuojant taisyklių, bijoti klysti, atsakomybę už savo nesėkmes perkelti kitiems, atakuoti save už klaidas ar nesėkmes.

Mūsų požiūris į klaidas nulemia, kiek kūrybiški esame, kokią savo potencialo dalį atskleidžiame ir kiek turime drąsos pažinti save ir pasaulį. Priminsiu pavyzdį su vaiku, besimokančiu vaikščioti. Kiek kartų kūdikis bando eiti, kol galų gale žengia pirmuosius žingsnius: 2-3 kartus, gal 10, 100, daugiau nei 1000? Tyrimai sako, kad vaikui išmokti vaikščioti reikia apie 1000 valandų praktikos. Tai yra nuo 10 000 iki 30 000 bandymų ir besikartojančių klaidų.

Dabar, siekiant tobulėti ir užsiimant saviugda, populiaru pasirinkti kokius garsius žmones ir iš jų mokytis – skaityti jų pasiekimus ir stengtis būti tokiais kaip jie. Tačiau jų istorijose kartais nutylimas (o kartais ignoruojamas ir mūsų pačių) kelias į sėkmę – tai nuolatinės klaidos, kurias tie žmonės darė iki tol, kol pasiekė to, ko yra pasiekę. Kas nutiktų, jei jie būtų pasidavę po antro ar trečio bandymo? Jie būtų likę vidutinybėmis. Dar vienas, greičiausiai irgi žinomas, pavyzdys su Tomu Edisonu ir elektros lempute. Tam, kad sukurtų tinkamą naudojimui lemputę, jis padarė virš 10 000 nesėkmingų bandymų.

Kuo daugiau bijome klysti, kai tuo mažesnes galimybes gyvenimas mums atveria. Ir tik tada, jei į klaidas ir nesėkmes žiūrime sąmoningai, drąsiai ir esame pasiryžę iš jų mokytis. Jos, kaip kelrodis, rodantis, kad kryptis, kuria einame, mums nežinoma. Padarius klaidą galime išmokti kažko naujo, nes akivaizdu, jog kažko nežinojome, nenumatėme ar tiesiog buvome nepakankamai sąmoningi. 

Kaip, mano nuomone, galima pradėti gauti naudą iš klaidų ar nesėkmių? Tai ką surašiau žemiau – mano požiūris, kurį pradedu taikyti dabar, ir dalinuosi juo su jumis, mano skaitytojai. Jis irgi gali būti klaidingas.
  • Pirmiausia – nusistatymas. "Mano gyvenimas susideda iš 90% nesėkmių." Jei būsiu sąmoningas ir neignoruosiu to, kas vyksta aplink mane ir su manimi, lengviau pastebėsiu klaidas ir nesėkmes, ir taip greičiau galėsiu jas ištaisyti bei keistis. Ir JOKIU BŪDU nebausiu savęs ir kitų už nesėkmes ir klaidas!
  • Sąmoningas klaidų ir nesėkmių pastebėjimas, reakcija į klaidą. "Jei klystu, reiškia mano gyvenimas eina sėkminga linkme". Tai nėra kvietimas sąmoningai daryti klaidas, kurių galima išvengti, bet įvykus klaidai, visomis išgalėmis stengiuosi jos neignoruoti.
  • Visiškas atsakomybės už klaidas ir nesėkmes prisiėmimas. "Tai kas vyksta su manimi – yra mano veiksmų ir minčių nuopelnas." Net jei nesėkmė įvyko dėl, atrodo, objektyvių aplinkybių, galima pagalvoti, kaip ateityje tokių aplinkybių būtų galima išvengti.
  • Tolimesni mano veiksmai yra nukreipti į sąmoningą mokymąsi, ir tobulėjimą. "Klaidos man atveria naują pažinimo horizontą". Ir vėl patikslinu, kad tai nereiškia, jog nebekartosiu tos pačios klaidos antrą kartą. Taip gali nutikti, "juk niekas nėra tobulas". Tačiau kiekvieną kartą besistengdamas klysti mažiau, nors po truputį, kažkada pasieksimu tai ko noriu... nebeklysiu ir  pradės sektis ten, kur anksčiau ištikdavo nesėkmės.
  • Stebiu save, kaip jaučiuosi kai klystu. Kokie jausmai man kyla? Baimė, nerimas, pyktis, nepasitikėjimas, neviltis? O gal susidomėjimas, azartas, smalsumas, vidinis sujudimas? "Savęs stebėjimas klystant, bei reaguojant į kitų klaidas, tai dar vienas būdas pažinti save".
Ir pabaigai, Michael Jordan reklama, kurioje labai gerai atspindėta nesėkmių ir klaidų vertė.


P.S. Šį įrašą taisiau 6 kartus :)

2012 m. kovo 30 d., penktadienis

"Nekenčiu savęs"...

Klausimas: "Ką turėtumėte labiausiai mylėti?" Jis užduotas klaidingai, dėl vienos, labai aiškios, priežasties – "turėtumėte", reiškia, kad įsipareigojate kažkam, o sferoje apie kurią kalbame – emocijas, pojūčius, mintis, įsipareigojimų nėra ir būti negali.

Jei užduočiau jį: "ką norėtumėte labiausiai mylėti?" greičiausiai gaučiau klaidinančių atsakymų: tėvus, vaikus, sutuoktinį/partnerį, augintinį. Ir retai atsakymas pasitaiko (bent jau mano praktikoje): "save."

Itin dažnas reiškinys, kai žmonės puldinėja nuo vieno kraštutinumo prie kito, ir tas puldinėjimas varo juos į neviltį. Jie persivalgo, po to laikosi dietos, po to vėl persivalgo. Vartoja alkoholį, po to save keikia už tai, ką jie "nuveikė" būdami neblaivūs. Pyksta ant vaiko, sutuoktinio, kolegos, po to gailisi, kad taip pasielgė. Persidirba, yra neištikimi, neatsargiai vairuoja, atidėlioja, svaiginasi, badauja, nesirūpina savimi... ir po to sako sau – "nekenčiu savęs, už tai ką padariau!"

Neapykanta nemalonus jausmas. Būti nekenčiamam yra sunku, visi esame tai patyrę. O kaip jaustis, kai nekenti savęs pats??? Tai siaubą kelianti emocija, užvaldanti visą save, persmelkianti ir bauginanti. O kaip baisu, kai tai vyksta su tavimi pačiu, su žmogumi, kuris, norėtum, kad būtų geriausias tavo draugas, kuris labiausiai tave mylėtų, tačiau tavęs dabar nekenčia?

Kaip tokiu atveju elgiamės mes, o tiksliau mūsų dalys?

Šis mechanizmas atsiranda dėl ankstesnių traumų. Traumos žmonėse suformuoja gynybas, dalis saugančias mus nuo galimų, pasikartosiančių traumų. Konkrečiai kalbant, neapykanta sau, tai patirto psichologinio, ar/ir fizinio, ar/ir seksualinio smurto pasekmė. Aukoje susiformuoja dalis, kuri nukreipia agresiją pati į save, taip sumažindama skriaudėjo sukeliamą skausmą, ar leidžianti jo iš viso išvengti. Pavyzdžiui, save mušti skauda mažiau, nei leistis mušamam. Save menkinant galima išvengti kitų menkinimo, o  gal net ir susilaukti užuojautos. Taip susiformuoja gynybinė mūsų dalis, puolanti mus pačius, padedanti išvengti išorinės skriaudos.

Mums augant gynybinės dalys nežino, kada aplinkybės pasikeičia. Jos reaguoja į bet kokią panašią situaciją lygiai taip pat, tarytum tai būtų jau anksčiau matyta grėsmė, jei situacija kuo nors panaši į ankstesnę. Taigi, žmogus suaugus, jis turi tas pačias gynybas, kurios susiformavo (dažniausiai) vaikystėje, dėl traumų, o šios naudoja tuos pačius primityvius metodus, kurie buvo efektyvūs anksčiau, tačiau dabar tie metodai gali kenkti mūsų gyvenimui. Kitaip sakant, saugančios dalys yra užstrigusios laike.

Kaip "supažindinti" gynybininkus, su pasikeitusia situacija? Mano nuomone, pirmiausia reiktų nustoti save pulti. Lengva pasakyti, nustoti! Žinoma, jei darėte tai 30 metų, tai nepasikeis per vieną dieną. Tačiau tam padeda racionalus realybės suvokimas, sąmoningumas, aplinkos stebėjimas nevertinant, jausmų atskyrimas nuo veiksnių. Aš esu toks, koks esu, aplink mane atsitinka įvykiai, aš jaučiu jausmus. Stebėti save nepriekaištaujant, o su smalsumu ir nuostaba. Bandyti pažinti save tokį, koks esu čia ir dabar.

Jokiu būdu nesistenkite "sunaikinti" savo dalių, besielgiančių ne taip, kaip norite jūs (ar kitos dalys). Kuo daugiau stengsitės jas pakeisti, tuo labiau dalys priešinsis ir tuo gudriau ginsis. Pavyzdžiui žmogui jaučiant nerimą, ir dėl to nuolat valgant, nustojus valgyti nerimas niekus nedings. Gali būti kad prasidės jausmų neigimas, slopinimas kitais būdais, tačiau nerimas niekur nedings, pagrindinis jo šaltinis – trauma vis dar tebėra neišspręsta. Pavyzdys būtų toks: dėl skausmo kurį sukėlė apendikso uždegimas, gerti nuskausminančius. Skausmo nebejausite, tačiau pasekmės plyšus apendiksui, ir negavus reikiamo gydymo – mirtis. Tas pats su traumomis. Jos praneš apie save vienaip ar kitaip, ir vis viena kreips į save dėmesį.

Kai susipažinote su gynybomis, tomis jūsų dalimis, kurios saugo traumas, t.y. ištremtas iš jūsų sąmonės dalis, dabar galėsite prie jų saugiai prieiti, ir lygiai taip pat dėmesingai, jautriai ir nuoširdžiai su jomis susipažinti ir išgyventi, tai, ką jos neša savyje. Turėkite omeny, kad dabar jūs jau suaugęs žmogus, galite su tomis problemomis, kurios yra įstrigusios laike, susidoroti visiškai kitaip.

Taigi, grįžtant prie pagrindinės temos... Neapykanta sau – sunkus, varginantis ir dažnas jausmas, su kuriuo susidūrus norisi bėgti kuo toliau. Žmogui negalint žvelgti į save su meile, smalsumu ir empatija, jis bėga nuo šio jausmo ir pasineria į tai, kas leidžia užsimiršti, į tai, už ką jis savęs neapkenčia vėl ir vėl... Tai – savaime išsipildanti pranašystė, ir tik jūs galite ją nutraukti, pakeisti.
Išoriniai veiksniai tik nukreipia dėmesį nuo pagrindinės problemos ir įvairiais dirgikliais dengia apie save bandančią pasakyti traumą (dalį). Tarkim pykstu ant savęs, kad piktai kalbėjau su vaiku, todėl einu ir jam ką nuperku. Iššifravimas situacijos būtų toks: nauji daiktai ir apsipirkimas mane džiugina, jaučiu kontrolę pirkdamas, todėl jausmas, kad neteisingai pasielgiau su vaiku bus nuslopintas... iki kito karto.

Žinau, kad tokius žingsnius patiems žengti sunku. Tam reikia didelio ryžto ir drąsos, o labai dažnai ir pagalbos iš šalies.

2012 m. vasario 19 d., sekmadienis

Vidinis griovėjas


Ankstesniame blogo įraše kalbėjau apie vidinius gyventojus – vidinį kritiką ir čempioną. Tai dvi dalys, būdingos (beveik) mums visiems (kartais čempionas būna labai silpna dalis).

Šiandien noriu papasakoti apie dar vieną dalį, dažniausiai sunkiai pastebimą, tačiau labai intensyviai dalyvaujančią gyvenime. Tai vidinis griovėjas, sabotažininkas, naikintojas.

Greičiausiai pažįstate žmonių, kurie, atrodo, ką bedarytų, nuolat pakliūva į bėdą, jų gyvenimą puošia nesėkmių grandinė, juos, rodos, kas užkeikė nesėkmei. Tai jų pasąmonėje gyvenantis mūsų temos herojus.

Jo darbas padaryti taip, kad nepasiektume to, ko norime – tikslų, tam tikro elgesio modelio, būsenos, minčių, ar fizinės būklės, kurios lyg ir norėtume pasiekti. Jis daro viską, kad kuo labiau atitiktume lūkesčius tų, kurie mums įdiegė įsitikinimus, kad: negalime būti verti to, ko siekiame, turime jausti tuos jausmus, kuriuos mums kažkada įdiegė vaikystėje, turime elgtis taip "reikia", jauti tai ką "reikia jausti".

Šią dalį psichologai vadina introjektu. Tai kitų žmonių supratimai ir emocijos perteiktos mums taip, kad priimtume jas kaip savas. Pavyzdžiu galime imti "auklėjimą" kai tėvas mušantis vaiką sako: "Už tai kad tave dabar auklėju, turi man būti dėkingas." Žinoma, vaikas nebus dėkingas už fizinį smurtą! Tačiau vykstant disociacijai, ši trauma pasislepia, o į jos vietą atsistoja introjektas, kuris sako, kad už patiriamą iš tėvų smurtą, turi jausti dėkingumą.

Suaugęs šis vyras, prisimindamas vaikystę, sakys: "aš dėkingas, kad tėvas mane auklėjo." Ir tai sakydamas, jis jaus dėkingumą, jam atrodo – nuoširdų. Žinoma, ta dalis, kuri buvo nuslopinta – skriaudžiamas vaikas, niekur nedingo, ir duos apie save žinoti per pojūčius, obsesinį ar kompulsinį elgesį, neracionalias mintis, ar jausmus. Tačiau introjektas - įdiegtas jausmų modelis darys savo darbą.

Vidinis griovėjas veikia tam, kad sugrąžintų individą į nuolat vaikystėje patirtas, pažįstamas būsenas. Į tas, prie pastarasis pripratęs. Bet koks nuokrypis nuo normos, sužadina griovėją, ir šis skuba kuo greičiau pataisyti padėtį, grąžinti žmogų į tą padėtį, kurioj šis jau įpratęs būti, nors ji gali jam ir labai nepatikti.

Gerai apie introjektus yra pasakęs Daniel Mackler. Pasinaudosiu jo idėjomis. Introjektas, tai kaip parazitas, kuris padeda kiaušinius po oda, pavyzdžiui rankoje, auga, jis susipina su mūsų kraujotakos sistema, ir atrodo, kad tampa mūsų dalimi. Tačiau, tai nėra mūsų dalis. Tai – svetimas padaras. Ir tam, kad jo atsikratytume, mūsų laukia skausmingas procesas. Kurį laiką negalėsime visa jėga naudotis ranka, būsime silpni, prireiks fizioterapijos ir laiko, kad vėl galėtume naudotis ranka kaip anksčiau.

Griovėjai dažniausiai taip stipriai susipina su mūsų "tikruoju aš", kad yra sunkiai atpažįstami. Dažniausiai jie nekalba, arba kalba labai tylai ir retai, kaip pavyzdžiui kitos mūsų dalys – kritikai, ar čempionai. Jie veikia tyliai, nepastebimai, iš pasalų, ir nuosekliai planuodami mūsų nesėkmes.

Atsikratyti sabotažininkų sunku, tačiau įmanoma. Tam labai gerai padeda IFS (Internal Family Systems) terapija, leidžianti identifikuoti tą dalį sabotuojančią mūsų gyvenimą, ir sprasti, ką ji veikia mūsų sistemoje, ir kaip su ja "susikalbėti". Kai kurie terapeutai pataria būti kuo sąmoningesniems ir, kai introjektas pradeda veikti, tiesiog atšauti jam "Eik velniop! Atsiknisk!" ir pan...

Linkiu jums aptikti savo vidinius sabotažininkus ir susitarti su jais, kad nebegadintų jums tokio gyvenimo, kurio jūs nusipelnėte - lamingesnio :)

2011 m. lapkričio 29 d., antradienis

Sėkmė = Laimė?

Kitas klausimas - ar sėkmingi žmonės yra laimingi?

Iš esmės, tai du visiškai skirtingi dalykai, tačiau turintys tam tikrų bendrybių, dėl to žmonės dažnai mano, kad sėkmė ir laimė yra beveik vienas ir tas pats.

Apie sėkmę plačiau rašiau priešpaskutiniame įraše. Apie laimę - anksčiau.

Kalbant apibrėžimais, laimė - būsena, kai žmogaus lūkesčiai sutampa su jį supančia realybe.
Sėkmė, tai kryptingų pastangų, išnaudojant galimybes rezultatas.

Sėkmingi žmonės nebūtinai turi būti laimingi. Tarkim kalbame apie sėkmingą verslininką, turintį dideles pajamas, ir atitinkamą gyvenimo būdą. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai tokie žmonės tampa sėkmingais dėl to, kad jie jaučia nuolatinį nerimą arba tuštumą, nepasiekdami vis didesnių rezultatų, arba baimę, kad jiems gali kas nutikti, jei neturės pakankamos finansinės gerovės.
Tai gali būti ir nesveika konkurencija, noras nugalėti visus varžovus bet kokia kaina, tapti garsiu ar pan.

Kodėl tokie žmonės laikomi laimingais?

Daugelis nesėkmingų ir nelaimingų žmonių mano, kad turėdami tai, ką jau turi sėkmingieji, jie bus laimingesni. Tikrai taip, jei gautų tai nemokamai. Tik, kad čia nebūna greitkelių - bet kas, norintis pasiekti rezultato turi sumokėti kainą. Tai laikas, įsipareigojimai, pinigai, santykiai...

Kaip yra su laimingesniais žmonėmis? Jie dažniausiai pasiekia tai ko nori, ir yra sėkmingi dėl to, kad būdami laimingi gerokai lengviau įveikia stresą, racionaliau mąsto ir yra optimistiškesni. Taip jie mato daugiau galimybių. Jie turi gerokai didesnį potencialą pasiekti tai ko nori ir labai gerai žino kas tai yra. Pagal apibrėžimą,  jie yra sėkmingi. 

Visuomenė, arba dauguma, arba "normalūs žmonės"mano, jei būdamas laimingas neturi standartinių sėkmingo žmogaus atributų (namo, prabangaus automobilio, žmonos nuo podiumo, ir savo fotografijos žurnale "Žmonės"), esi nesėkmingas. Ar taip yra iš tikrųjų, jei patenkini visus savo poreikius, ir nepergyveni dėl to, ko tau nereikia? Pakomentuokite :)

Laimingesnio gyvenimo!
J.

2011 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Sėkmė ar Sėkmė?

Kuo skiriasi sėkmė, nuo sėkmės? Aš rimtai :)

Lietuvių kalboje sėkmė ir pasisekimas yra labai artimos reikšmės. Tuo tarpu anglų kalboje, tai kas mūsuose vadinama vienu žodžiu, turi dvi visiškai skirtingas reikšmes.

Luck, lietuviškai pasisekimas (dažniau sėkmė), nutikimas, kai žmogui tiesiog atsitinka kažkas gero. Tarkim loterijos bilietas, ar palikimas, ar...  Nesvarbu. Tai tiesiog nepelnytas gyvenimo pagerėjimas, dėl kurio nebuvo nieko padaryta, ar indėlis buvo toks menkas, kad į jį galima nekreipti dėmesio.

Success, lietuviškai sėkmė, kai žmogus savo pastangomis pasiekia rezultato. Tai gali būti pasiekimai profesinėje veikloje, sporte, ar santykiuose. Žmogaus gyvenimas pagerėja dėl to, kad jis kryptingai darė žingsnius tam, kad pasiektų užsibrėžto tikslo.

Dar vienas pastebėjimas... Yra žmonių (ir tokių nemažai), kuriems atrodo, kad sėkmingi žmonės visko pasiekė dėka atsitiktinumų virtinės, nutikusios jų gyvenime. Jie mano, kad tai, kaip sėkmingi žmonės dabar gyvena, ar kokie yra - pasisekimas, turintis mažai bendro su pastangomis. Įdirbį jie nubraukia ir mato tik tai kas lieka išorėje - turtas, žinomumas, atletiškas sudėjimas... 

Ir.. jie klysta. Tie sėkmingieji, patys pasirinko tokiais būti. Darė žingsnius, klaidas, mokėsi iš jų, taip kartojo daug kartų, kol pasiekė to ką buvo užsibrėžę. Kas dažnai atrodo pasisekimas (luck), iš tikro yra sėkmė (success).

Aš pats, kažkada tikėjau pasisekimu, kol galų gale supratau, kad tik nusprendęs būti sėkmingu, galiu tokiu tapti.

Ką manote jūs? Pasidalinkite komentaruose.

Sėkmės ir laimingesnio gyvenimo!
J.

2011 m. lapkričio 24 d., ketvirtadienis

Šiandien man visiškai blogai...

Būna dienų, kai visiškai nieko nesinori, pasaulis, atrodo, griūva ir sukasi į priešingą pusę, viskas kas turėjo įvykti neįvyko, o tai, ko labiausia bijojote - darosi kaip tik dabar!

Jus užlieja nemalonios emocijos, drasko į dalis nepasitenkinimas, nerimas, pyktis...

Pabandykite "perkrauti" save. 

Jei galite išeiti į lauką, išeikite 10-čiai minučių pasivaikščioti. Išjunkite arba palikite telefoną, tiesiog išeikite pakvėpuoti grynu oru ir stebėkite aplinką, galvokite apie tai, ką matote, įsistebėkite į praeivius ar kokį gyvūną, sekite stebimą objektą kuo įdėmiau, galvokite apie jo išvaizdą, ką jis dabar veikia, kas jį supa.

Jei negalite išeiti, užsimerkite, įsiklausykite į garsus kuriuos girdite, pabūkite keletą minučių tiesiog atidžiai klausydami kiekvieno garso, nesvarbu - esate triukšme ar tyloje. Atsimerkite, apsižvalgykite aplinkui, kokias matote spalvas? Kokias formas? Kokias įžvelgiate smulkmenas ar detales daiktuose, gal anksčiau jų nepastebėdavote? Kaip krenta šešėliai? Kas už lango?

Įsijauskite į aplinką, pojūčius, kuriuos jaučia jūsų kūnas. Nebegalvokite apie tai, kas jūsų laukia grįžus atgal.

10 minučių nieko nepakeis jūsų ir taip griūvančioje dienoje.

10 minučių pakeis būseną jumyse. Galėsite pažvelgti į nauju žvilginu.

Kai save "persikrausite", bus lengviau :)

Darydami tai reguliariai, keletą kartų per savaitę, galimas dalykas, kad išsiugdysite naują, gerą, stresą mažinantį įprotį.