Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)

Atsižvelgdamas į klientės prašymą, pasidalinsiu asmenine patirtimi.

Kaip minėjau, aš ir pats esu atidėliotojas. Atidėlioju dažnai ir daug, tad spręsdamas savo atidėliojimo problemas susidūriau su dideliais iššūkiais. Vienas jų – blogo įrašų rašymas. Jų paskirtis keleriopa. Viena – suteikti žmonėms informacijos apie saviugdą, savityrą asmeninį augimą, savęs tobulinimą. Kita – mano klientams papasakoti tai, ką žinau, bet ko kartais nepaliečiame per asmenines konsultacijas. Trečia – potencialiems klientams parodyti kompetencijas bei mano požiūrį. Nors blogo įrašus laikau reikšminga savo darbo dalimi, tačiau kartais prisiversti juos rašyti – labai sunku.

Ilgai galvojau kodėl, nes kalbėti apie tai, ką darau, ir man svarbiomis temomis, mėgstu. Kai pradėjau ieškoti priežasčių, supratau, kad turiu dalį, kuri bando apsaugoti mane nuo galimo vertinimo. Kad tai, ką parašysiu, gali nepatikti kitiems žmonėms, ir mane sugėdins už tai, ką darau.

Vaikystėje mane gėdindavo jei elgdavausi netinkamai, ne taip, kaip reikia. Turėjau "neišsišokti", būti kaip visi, "kad žmonės nepagalvotų ko nereikia". O mokykloje, kadangi buvau skriaudžiamas vaikas, išmokau to dar labiau. Taigi išmokau būti tylus, nematomas ir... ne savimi. Net jei ir turėdavau kitą nuomonę – ją nuslėpdavau, nes supratau, kad ji – menkavertė.

Dar daugiau, viena mano dalių manė (ir kartais dar pamano), kad dėl to, jog būdamas vaikas negalėjau įtakoti savo veiklos rezultato. Pavyzdžiui nenoriu eiti į mokyklą, nes ten iš manęs tyčiosis ar muš, ir aš nieko negaliu padaryti, nes pasakęs tėvams ar mokytojams, tiesiog sukelsiu jų laikiną gailestį, kuris pasibaigs klasės susirinkimu ir "oficialiu" klasiokų atsiprašymu, o po kelių dienų toje pačioje mokykloje mane vėl puls, tyčiosis muš. (Kaip ir kodėl manęs neperkėlė į kitą mokyklą čia nedetalizuosiu).

Taigi, su dalimi, kuri manė, kad geriau būti "kaip visi" pradėjau kalbėtis apie tai, ar racionali mano baimė apskritai. Dialogo ištrauka atrodė maždaug taip (įdedu supaprastintą variantą, be kitų dalių įsikišimo ir papildomų klausimų):

Aš: "Ką jauti?"

Saugotojas: "Baimę, didelę baimę."

A: "Seniai tai jauti?"

S: "Labai. Jau daug metų. Kartais atrodo, kad man kiek lengviau, bet jau labai seniai..."

A: "O kokia tavo rolė mano gyvenime? Ko tu sieki?"

S: "Kad "būtum kaip visi". Kad nepasirodytum kad esi kitoks."

A: "Kaip tu tai darai? Kaip darai, kad "būčiau kaip visi"?"

S: "Stengiuosi kad nesielgtum iššaukiančiai."

A: "Stengiesi kad nesielgčiau iššaukiančiai... Kas, bijai kad nutiks, jei elgsiuosi iššaukiančiai?"

S: "Tau bus labai didelė gėda. Be to, tave gali neteisingai suprasti ir dėl to pats graušiesi."

Šis dialogas nuvedė prie kitos dalies, kuri ir nešė savo prisiminimus apie tai, kaip mane gėdydavo, jei nesielgdavau kaip reikia. Kai tuos prisiminimus sąmoningai prisiminiau ir priėmiau kaip savo natūralią gyvenimo dalį, kaip dalį savęs, bei Saugotojui parodžiau, kad dabar esu jau "didelis" ir galiu pats pasirūpinti tuo, kas vyksta, pasidarė paprasčiau.

Dar pagalvojau realias grėsmes, kas gali nutikti, jei parašysiu nevykusį įrašą. Blogiausiu atveju – kai kurie žmonės nustos skaityti mano blogą. Kažkas gali parašyti kandų komentarą, tačiau iš kitos pusės, čia buvo ir galimybė tobulėti – siekti to, per komentarus galiu gauti informacijos kaip pagerinti savo rašymą. Taigi, Saugotojas suprato, kad didelės grėsmės nėra, ir kad gali ramiai stebėti procesą, o ne nuolat kištis ir trukdyti man, nukreipdamas dėmesį.

Su kita dalimi (manančia kad rezultatas nuo manęs nepriklauso) irgi vyko panašus dialogas. Kai priėjau prie prisiminimų, Išstumtoji dalis, Vaikas kuris išgyveno tą nuolatinį beprasmį vaikščiojimą į mokyklą, prisiminimus kurie slėgė, pergyveno kartu su mano Aš. Dialogas atrodė taip:

Aš: "Tau buvo labai sunku taip gyventi diena iš dienos... Kaip dabar jautiesi, kai parodei man visa, kas vyko (pokalbio eigoje, Vaikas parodė man kai kuriuos prisiminimus)."

Vaikas: "Ramiau. Tik man labai liūdna ir jaučiuosi labai vienišas. Bet nebebijau."

A: "Ar norėtum kažką su tais prisiminimais padaryti, kai jau žinai, kad dabar esu ir aš?"

V: "Norėčiau... Norėčiau... Kad jų nebebūtų. Man jie labai skaudūs."

A: "Žinai, kad tai jau praeitis, ir daugiau tai nesikartos. Bet jei nori, mes galim kartu kažką padaryti. Gal galiu padėti?"

V: "Noriu kad palydėtum mane į mokyklą."

A: "Gerai. Einam kartu į mokyklą. Nori paimti mane už rankos, ar eisi pats ir man šalia eiti?"

V: "Noriu už rankos. Eisim į dvidešimt antrą mokyklą. (Joje mokėsi mano vaikystės draugas.)"

A: "Gerai, eime."

Įsivaizduoju kaip kartu su Vaiku einame, aš jį lydžiu į kitą mokyklą. Jis įeina į klasę ir sėdasi šalia savo geriausio draugo. Visi mokiniai klasėje sveikinasi su juo, jie draugiški, kiek nustebę. Vaikui ramu, jam tiesiog smagu. Mokytoja pasakoja kažką labai įdomaus ir šypsosi.

A: "Ar nori kad pasilikčiau klasėje?"

V: "Taip, pasilik."

Klausiamu žvilgsniu pažiūrėjau į mokytoją, ji pritariamai linktelėjo ir parodė man vietą, kur galiu ramiai prisėsti. Žiūriu į Vaiką (Juliuką) ir džiaugiuosi. Jis irgi džiaugiasi, man rodo iškeltą nykštį – viskas liuks.

Tai nereiškia, kad senasis prisiminimas išnyko. Jis liko, tačiau dabar mano Vaikas žino, kad yra ir kitas variantas būti, kad nebūtinai visi veiksmai yra beprasmiai, kad jis gali rinktis, nors ir yra sena patirtis - skausmingas ėjimas į dvidešimt pirmą vidurinę (tikrąją mokyklą).

Taip kai kurios dalys suprato, kad daryti kažką verta, nes gyvenime galima gaut rezultatą darant veiksmus, o anksčiau dažnai joms buvo nesuprantama. 

Štai tokia mano asmeninė saviugdos praktika (labai sutrumpinta) su dalimis, kurios skatino mane atidėlioti. Kartais tos dalys aktyvuojasi kitose situacijose, kai pavyzdžiui greičiausiai gausiu neigiamą atsakymą dėl to, ko man reikia, tačiau stengiuosi racionaliai žiūrėti į tai, kas vyksta, realistiškai įvertinti pasekmes ir atidžiai sekti, ką jaučiu tokiomis akimirkomis, kas darosi mano viduje, kai noriu kažką padaryti. Net jei nepadarau, gaunu vertingos informacijos savityrai, galiu grįžti prie situacijų, prieiti prie dalių, kurios aktyvavosi, kai atidėliojau, kai kilo baimės. O tada su jomis ramiai pasikalbėti.

Aš vis dar atidėlioju. Bet rečiau. Ir tikiuosi, kad supratingosios mano dalys padės man to išvengti vis dažniau ir dažniau. Ačiū dalims, už galimybę keistis, ir ačiū mano klientams bei skaitytojams, suteikiantiems progą patobulėti.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)