2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Trys esminiai savęs pažinimo elementai

Kartais žmonės manęs klausia: „Ko man reikia, kad galėčiau sėkmingai užsiimti saviugda?“ Šis klausimas ir man kurį laiką nedavė ramybės, tad nutariau pamąstyti kurdamas šį blogo įrašą. Trumpas atsakymas: smalsumo, sąžiningumo ir drąsos pažįstant save. Žemiau pateiksiu platesnę savo atsakymo versiją.

Smalsumas
Būkite smalsūs sau: klausinėkite, tyrinėkite jausmus, meskite iššūkius savo įsitikinimams. Būkite atviri naujoms idėjoms – jos yra savityros proceso kuras. Kas kitas mumis domėsis, jei ne mes patys?! Dauguma žmonių daugiau ar mažiau nekreipia dėmesio į savo tikrąjį aš. Kuo labiau jie pasinėrę į savo kasdienį gyvenimą, tuo mažesnis jų sąmoningumas, o be sąmoningo savęs suvokimo neįmanoma iš tikrųjų suprasti kitų žmonių (ir jūsų taip pat) ir būti apie juos (ir jus) smalsiems. Tad geriausias jūsų partneris, suprantantis jūsų gelmes, esate jūs patys. Smalsumas padeda išvengti pojūčio, kad jūs „privalote“ tyrinėti savo gyvenimą. Veikdami dėl to, jog mums smalsu, esame įsitraukę, susidomėję ir motyvuoti, nei jei tai sunku ir skausminga.
Žinau, kad iš karto tapti smalsiu pačiam sau – sudėtinga. Turite suprasti, jog saviugda yra procesas, o ne vienkartinis pasiekimas. Tiesiog pradėkite sau užduoti klausimus. Ką aš dabar jaučiu? Jei visiškai nieko nežinočiau apie save, kaip atrodytų kitos 5 mano gyvenimo minutės? Jei staiga nustočiau tikėti tuo, kuo tikiu dabar, kas būtų? Ar tai, ką dabar darau, yra teisinga? Kaip aš jaučiuosi galvodamas apie tai, kas vyksta mano gyvenime, pasaulyje? Kaip aš suvokiu kitus žmones? Kai jie suvokia mane? Ir t. t.
Naudokite logiką ir priežastinį ryšį įvertinti tam, kas prieš jus atsiskleidžia. Jei mokslinis principas jums naujiena, naudokite Sokrato klausinėjimo metodą: paklauskite savęs klausimo ir nesustokite klausinėję, iki tol, kol kol negalėsite logiškai paaiškinti kas vyksta. Iš kitos pusės – neperspauskite savęs. Skirkite laiko, darykite žingsnį po žingsnio, nebauskite savęs už nesėkmes – jūs ne visų pasaulio sričių genijus.
Pavyzdžiui yra žmonių, kurie faktiškai savimi nesidomi, tačiau jie labai pasinėrę į supančio pasaulio tyrinėjimą. Su manimi buvo taip pat – daug kuo domėjausi, bet ne savimi. Tik vėliau supratau, kad noriu tyrinėti ne tik pasaulį – svarbiausia yra mano paties ryšys su savimi ir pasauliu. Tai man buvo lūžis. Pradėjau suprasti save kaip atskirą, unikalų asmenį, o ne pasaulio dalelę, neturinčią jokios įtakos savo pačios gyvenimui.

Sąžiningumas

Būkite ypač sąžiningi su savimi, pripažindami sau savo jausmus, prisiminimus, mintis, pojūčius, idėjas ir fantazijas. Priimkite juos – tai yra jūsų pačių gyvenimo dalis, ar jūs to norite ar ne. Negalite nuo jų pabėgti ar ignoruoti, tai – visada su jumis! Tad kam sau meluoti? Net jei niekas nežino tiesos, jos nepripažinimas sau sekina jūsų dvasinę stiprybę. Tai nereiškia, kad turėtumėte savo paslaptimis dalintis su kitais. Jei norite, dalinkitės tomis savo vidinio pasaulio dalimis, kuriomis tikrai norite dalintis ir darykite tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikite. O prieš tai darydami, smalsiai savęs paklauskite: „Kodėl aš dalinuosi su šiuo žmogumi kažkuo, taip svarbiu man?“
Sąžiningumas prieš save leidžia išvystyti neiškreiptą ir atvirą ryšį su savimi pačiais. Dažniausiai buvome mokomi, kad jausti pyktį, baimę, frustraciją ir kitus nemalonius (o kartais net ir malonius!) jausmus yra bloga ar gėdinga. Tiesą sakant – ne! Jie, kaip ir bet kurios kitos mūsų emocijos, tikslingai signalizuoja apie jūsų psichikos būklę. Nuolat atverdami savo jausmus ir mintis patys sau, auginame pasitikėjimą savimi, saviempatiją ir savigarbą. Taip augdami taip pat tampame sąžiningesni su kitais žmonėmis, suprasdami, jog būti savimi nėra gėdinga.
Kaip būti sąžiningu su savimi? Prisipažinkite sau, kad ne viską apie save galite žinoti (ir neprivalote). Priimkite savo jausmus tokius, kokie jie yra, net jei kiti sako kad neturėtumėte to jausti, vis viena sąžiningai priimkite jausmą – jūs žinote geriau! Jei turite mintį ar pojūtį – pripažinkite sau, kad turite. Būkite sąžiningi savo atžvilgiu, nes tai vienintelis būdas pažinti save autentiškais, tokiais kokiais esameiš tikro. Tai padaryti galite tik suprasdami savo tikrąsias emocijas, mintis ir sapnus. Pabandykite juos užsirašyti į asmeninį žurnalą ar dienoraštį (popierinį ar skaitmeninį). Pabūkite kartu su savo jausmais ir idėjomis. Žinoma, jums augant, jūsų įsitikinimai ir jausmai gali keistis ir keisis, išaugsite iš jų – tai normalu. Toks ir yra buvimo sąžiningu su savimi procesas – išlikti atviriems savo mintims ir jausmams, o tai darant, transformuoti save į geresnę savo versiją.
Pradėjęs žurnalinti (tai buvo prieš daugel metų), jaučiau, tarytum turiu rašyti taip, lyg kažkas paėmęs galėtų imti ir skaityti. Iš tiesų tiesiog norėjau būti išgirstas, o ne nuoširdžiai ir sąžiningai save išreikšti. Vėliau pradėjau save reikšti vis sąžiningiau ir sąžiningiau. Kuo labiau atsiverdavau savo žurnalui, tuo mažiau norėjau, kad jį kas nors skaitytų. Prisimenu, ką apie žurnalo rašymo patirtį sakė Daniel Mackler: „Ilgą laiką žurnalas buvo mano geriausiu draugu“. Sunku geriau pasakyti apie sąžiningą ryšį su savo tikruoju aš ir savęs atspindėjimu per žurnalo rašymą.

Drąsa

Omenyje turiu drąsą mesti iššūkį savo įsitikinimams ir priimti savo tikruosius jausmus, o ne drąsą prisijungti prie ugniagesių komandos ir gelbėti žmones iš degančių namų (manau, kad tam tikrai reikia narsos ir drąsos). Kartais naujai atrasta idėja gali pasirodyti traiškanti visą, iki šiol buvusį pasaulio, kuriame gyvenate, suvokimą. Taip nutinka, kai ilgą laiką turėjote įsitikinimų nesutampančių su tikrove, ar jausmų, kuriuos anksčiau buvo sunku prisileisti ir priimti. Jei turite pakankamai drąsos, galite sau atskleisti visiškai kitokį pasaulį – žymiai geresnę jo versiją.
Sokratas sakė: „Neištirtas gyvenimas – nevertas gyventi“. (Dažnai pasitaikantis vertimas „Nepatirsi – negyvensi“, tačiau an jis atrodo neišsamus.) Aš tai suprantu taip: gyvenime nebus pilnatvės, jei nesuvoksime kas vyksta su mumis ir mumyse, kitaip tariant, jei nebūsime „taikoje su savimi“. Turintys drąsos priimti ir apdoroti (suprasti kas vyksta) savo jausmus, patiria mažiau nerimo, streso, nepasitenkinimo ir daugiau vientisumo, sąmoningumo, atsipalaidavimo ir laimės. Drąsus savęs pažinimas sukuria visiškai kitokią gyvenimo patirtį – gyvenimo, kupino tikslingumo ir prasmės. Tai leidžia išvystyti daugiau empatijos sau, o per empatiją sau – jos daugiau ir kitiems.
Kaip tapti drąsesniu, jei dar nesate? Pirmiausia supraskite, kad galite išmokti naujų dalykų – ir intelektualių, ir emocinių. Jei turite mažiau empatijos, ar emocinio intelekto trūkumą, galite tai išsiauginti savyje, tapdami geresne savęs versiją. Kitas, ne mažiau svarbus supratimas, – šiame procese turite būti švelnūs patys sau. Neturėtumėte savęs bausti kaltinimais ar gėdinti, kad negalite kažko priimti ar suprasti. Drąsa tyrinėjant save kelias – ne mestis į nesuprastų jausmų ugnį, o nuosekliai sekti savo emocijų, prisiminimų ir idėjų pėdsakais – dieną po dienos. Toks nuoseklus darbas gerokai sunkesnis, nei vieną kartą nudegti ir pasitraukti.   
Ilgą laiko tarpą turėjau įprotį (savigynos mechanizmą) neigti savo jausmus. Dažniausiai juos užkišdavau maistu, palengvindavau alkoholiu ar kokia kita priklausomybe, pavyzdžiui pirkimu, išsibarstymu į naujus projektus, kurių vis nepabaigdavau. Tiesiog bandžiau slėpti savo nemalonias emocijas, kol atradau, jog pabuvimas su jausmu nėra toks blogas, kaip gali atrodyti. Kartais tai sukrėsdavo, tačiau trukdavo ne itin ilgai, ypač jei proaktyviai dirbdavau su juo – žurnalindavau, sąmoningai galvodavau apie jausmą, ar tiesiog kurį laiką su juo pabūdavau: priimdavau, tyrinėdavau kokius prisiminimus jis man atneša. Po to, jausmui grįžus, pradėjau suprasti, kad dažniausiai jis nebe toks nemalonus – labiau suprantamas ir priimtinas. Tad dabar, kai pajuntu nemalonias emocijas, pasveikinu jas ir priimu, nes aš žinau – jos atneša naujų atradimų apie mane patį, taip kurdamos geresnį gyvenimą ateityje.

Tikiuosi, kad tai padės jūsų kelionėje link savo Tikrojo aš. Jei taip, pasidalinkite straipsniu su žmonėmis, kuriems jis taip pat galėtų būti naudingas. Ačiū!

2013 m. gegužės 27 d., pirmadienis

Atidėliojimo menas - NUORODA

Originalus įrašas čia.

Eitne.lt bloge rašiau apie atidėliojimą. Tai labiau "How To" straipsnis, nei priežasčių analizė. Tačiau jame galite rasti naudingų technikų, jei esate atidėliotojai.

2013 m. gegužės 7 d., antradienis

Kodėl Juliaus blogas "negatyvus"?


“Tavo blogas yra apie laimę, tačiau kai paskaitau, tai jis labiau apie liūdesį.“ „Juliau, kodėl tu pasaulyje matai tiek daug negatyvių dalykų, negi nėra nieko gera?“ „Kaip tu gali gyventi, vis pastebėdamas, kas su žmonėmis negerai?“ „Ar nepavargsti visą laiką būti toks koks esi... viską matyt tik iš neigiamos pusės?“ „Tai, ką sakai ir rašai, gal ir yra tiesa, tačiau negi tau nesinori, tiesiog nekreipti į tai dėmesio ir gyventi?“ Galėčiau tęsti, ir tęsti, ir tęsti, ir tęsti... Taip kalba mano pažįstami, blogo skaitytojai, kartais klientai. Mane (o juo labiau save) mažiau pažįstantys žmonės, su kuriais prisiliečiame prie saviugdos, savityros, psichologijos ir panašių temų.

Ar aš tikrai niūrus, „neigiamas“, liūdnas...? Ir jei taip, tai kodėl?

Kartais tikrai esu liūdnas. Ypač, kai matau nužmogėjusias būtybes smurtaujančias prieš savo vaikus, kitus suaugusius, gyvūnus. Kai žinau, kad jokie racionalūs argumentai ir logika nepramuša nepasitikėjimo, baimės ir nerimo skydo, kuriuo žmonės prisidengia bijodami atsiskleisti patys sau, nekalbant apie kitus. Matydamas, kad tiesos krislas apie patį asmenį ar aplinkinius skaudina, nes jis ar ji trumpam supranta realybę – ilgus melo sau metus, melo, kuris buvo susikurtas tam, jog galėtų tuos siaubingus praeities patyrimus išgyventi, o pradėjus ieškoti būdų, kaip tą skausmą, tuštumą, nerimą, vienatvę įveikti, susiduria su kitais tokiais pačiais save apgaudinėjančiais „profesionalais“.
  • Psichinės sveikatos specialistais, sakančiais: „atleisk savo skriaudėjui, tai jau praeitis, tik taip galėsi judėti į priekį“. Tai reiškia „nesvarbu ką jauti, nesvarbu ką jautei, nesvarbu kas su tavimi atsitiko. Atleisk savo skriaudėjams, nekreipk dėmesio į kylančius jausmus, gyvenk pagal kitų suplanuotas taisykles ir apsimesk laimingu, tau pavyks.“
  • Būrėjais, mistikais ir astrologais sakančiais: „tavo likimas klostosi puikiai, bet tu vis dar turi neigiamos energinjos, mums reikia tau pravalyti čakras ir tada bus geriau, jaučiu, kaip teigiama energija ateina pas tave“. Tai reiškia: „besąlygiškai tikėk tuo, ką aš tau sakau. Nesvarbu kad tai visiškas briedas, kurio net pats netikiu. Tu man nerūpi, nors pats manai kad esu tavo sielos valytojas, man rūpi tik tavo pinigai ir aš pats, bei mano išsigalvotos nesąmonės“.
  • Pseudomokslininkais, homeopatais, bioenergetikais sakančiais: „Mokslas dar ne viskas. Yra tai, ko jis nežino, užtat aš tai žinau ir aš galiu tau padėti.“ Tai reiškia: „tai, ką susigalvojau yra tikra, nes aš taip sugalvojau. Nesvarbu logika ir mokslinis principas, teisingas argumentavimas, kurie paneigia visas nesąmones, kuriomis tikiu. Man rūpi tik tai, ką galiu gauti parduodamas neegzistuojančius daiktus ar paslaugas.“
  • Religijos ir tikėjimo skleidėjais, sakančiais: „tokia Dievo valia, už tai, kad tau dabar sunku, kažkada bus atlyginta“. Tai reiškia „nekreipk dėmesio į tai, kas vyksta su tavimi ar aplink tave, tikėk kad kažkada, kažkokioje mistinėje vietoje, po tavo mirties tau bus gerai. O dabar kentėk vardan Dievo ir duok man pinigų.“

Galėčiau šį sąrašą tęsti ir tęsti, tačiau nemanau, kad kas nuo to pasikeis. Jei reikia įrodymų, kad žmonės aplinkui yra linkę tikėti melu, lenkti galvą prieš autoritetus, pasiduoti kitų įtakai, nekreipti dėmesio į savo jausmus – peržvelkite 4 eksperimentus apie kuriuos rašiau. Štai todėl, mano pasisakymai  gali atrodyti niūrūs ir skausmingi.

Blogą rašau profesiniais sumetimais – dalinuosi įžvalgomis, patirtimi ar žiniomis iš vienos profesinių sričių, kurioje dirbu. Taigi jis apie žmones. Nepaisant to viso mano minėto negatyvo, džiaugiuosi, kad gyvename pačiame geriausiame amžiuje, kokiame žmogus iki šiol yra gyvenęs. Kas dieną sukuriama ar atrandama pritrenkiančių dalykų – ilginančių, gerinančių, lengvinančių, linksminančių mūsų gyvenimą. Sprendžiančių vietines ar globalias problemas. Dar daugiau – galime tapti gabūs, lankstūs, jausmingi, kūrybingi, empatiški, smalsūs, laimingi žmonės. Visas tas galimybes turime savyje ir galima tai pasiekti patys ar su kitų pagalba. Galime pakeisti savo gyvenimą taip, kaip norime, jei patys dėsime pastangų, nusiteiksime ilgalaikiam darbui ir sunkumams.

Kodėl turėtumėme norėti keisti kažką savyje? Kodėl negalėtume gyventi kaip gyvenę, ir nekreipti dėmesio į minėtus tuštumos jausmą, lėtinę vienatvę, nerimą, liūdesį, baimes, kaltės ar nepilnavertiškumo jausmą, ar tiesiog jausmų nebuvimą? Kas aš toks, kad aiškinčiau kitiems kaip gyventi?

Nesu nei guru, nei mokytojas ir nenoriu juo tapti. Turėjau progos pabūti abejose stovyklose: savęs ignoravimo, priklausomybių, skausmo ir melo sau, ir kitoje – savęs supratimo, sąmoningumo, buvimo čia ir dabar, ramybės ir taikos su savimi. Žinau skirtumą, ir neabejodamas galiu pasakyti, kad gyventi pažįstant save, suprantant kas su manimi darosi, jaučiant savo jausmus ir suprantant jų kilmę, bei yra nepalyginamai geriau, nei save apgaudinėti ir malšinti to simptomus priklausomybėmis ar užsimesti kaukę ir būti tokiu, kokiu nori kiti.

Žinau, kad mažuma renkasi savęs pažinimo kelią, žinau kaip jiems baugu, neramu, kartais liūdna ir dažnai vieniša. Tačiau kiekvienas perversmas prasideda nuo mažumos. Tas perversmas iš pradžių įvyksta mūsų viduje, o po to persikelia į išorę, po to paliečia vieną kitą aplinkinį žmogų, ir taip tęsiasi, kaip grandininė reakcija. Iš pradžių lėtai, po to įsisiūbuoja. Būtent to aš tikiuosi – augančio momento, jėgos, skatinančios vis daugiau žmonių pasakyti sau „Šiandien aš pažinsiu save labiau nei vakar. Šiandien aš eisiu sunkesniu keliu, vedančiu manę į tikrąjį savo aš, į save mylintį ir vertinantį, jausmingą ir empatišką, kritiškai mąstantį ir gebantį analizuoti, kūrybingą ir spontanišką aš. Į geresnę savęs versiją.“

Aš tikiu, kad tapdami geresne savo versija, galime padaryti pasaulį geresne vieta gyventi. Daug kartų geresne. Tapti geresniais galime tik nuoširdžiai pažindami save, priimdami skausmingą savo praeitį, pamatydami tai kas mus baugina mūsų praeityje. Kelią renkatės jūs – svarbu, kad tiesiog augtumėte.