2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Nepamiršti gyventi

„Pastaruoju metu pradėjau jausti neįprastai daug įtampos. Iš vėžių išmuša nedidelės, anksčiau nekeldavę rūpesčių smulkmenos, dažniau pykstu, sutriko miegas, mityba...  rodos visą dieną praleidžiu įsitempęs kaip styga, o miegodamas nepailsiu.“ - tokią savianalizę pateikė man tikrasis Aš, kai vieną dieną pagalvojau – „gal man jau reikia raminamųjų?“ 

Vietoje raminamųjų pasiskyriau sau kitą „gydymą“ - po ilgos pertraukos pagaliau ištrūkau pabėgioti, leidau sau perskaityti vieną kitą straipsnį ir, apskritai, sustojau ir pažvelgiau į gyvenimą kitu kampu. Žinoma, nuo tokių užsiėmimų valandos, kurias galima skirti darbui ir jų vis trūksta, ištirpsta. Tačiau pasikeičia keletas esminių dalykų: tos valandos tampa kokybiškesnėmis, o aš nebesijaučiu įstrigęs situacijoje, pradedu matyti daugiau galimybių... Kartojuosi? Taip, nes manau, kad tai labai svarbu – pažvelgti į situaciją kitomis akimis, įsivardinti sau savo jausmus, suvokti kas vyksta su mumis. Atsikvėpti ir gyventi.

Akimirkomis, kai galiu pažiūrėti į savo gyvenimą, net jei jis atrodo sudėtingas, jaučiuosi gyvas. Ne disciplina, ne darbo valandos, ne įsipareigojimai sau ir kitiems, ne tobulumo, pripažinimo ir turto siekimas, man leidžia jaustis gyvu. Gyvenu tada, kai suvokiu, kad esu Aš, ir kad esu čia ir dabar, kad planai ir ateitis yra gerai, tačiau jie bus kažkada, o gyventi galime tik šiandien, tik dabar.

Neapsigaukime, tai neišsprendžia problemų, nenuima nuo mūsų pečių naštos, nesumažina atsakomybės prieš save ir kitus. Tas nedidelis pagrindas po kojomis yra tik laiptelis, padedantis kabarotis į kalną, vadinamą gyvenimu. Tačiau tada pats kabarojimasis tampa nebe našta ir darbu, o kelione, žaidimu, kurio tikslas pajausti gyvenimą, įkvėpti jo kiekvieną dieną, valandą, minutę...

2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Ar verta gyventi, kai norisi mirti? Savižudybė.

Neseniai elektroniniu paštu gavau paklausimą, mintimis vis paskatinantį sugrįžti prie svarbios, skaudžios ir dažnai nutylimos temos – savanoriško gyvybės atėmimo sau, kitaip tariant – savižudybės. Šis įrašas, labiau pamąstymų santrauka, nei analizė ar informacija jos prevencijai.

Išgirdus apie savižudybę, visiems dažniausiai kyla klausimas – kodėl? Kas išėjusio žmogaus gyvenime įvyko tokio, kad jis pasirinko mirtį, kaip, jo požiūriu, geriausią išeitį iš situacijos, kuri kito akimis galėtų atrodyti ne tokia komplikuota. Atrodo, iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį, paprašyti kitų pagalbos, nepasiduoti ir pan.
Kitas klausimas būna apie, atsakomybės prisiėmimą, jei tai artimas ar pažįstamas žmogus, ar atsakomybės priskyrimą, jei tolimesnis: „jei kiti būtų įsikišę, tai galėjo išsispręsti, viskas galėjo būti kitaip...“

Abiem atvejais primirštamas pagrindinis istorijos herojus – žmogus, pasirinkęs nutraukti savo gyvenimą. Jis tarytum lieka už įvykių horizonto, drama, vykusi jo viduje taip ir lieka mažai žinoma. Taip, tai tikrai įvyksta ne iš „gero gyvenimo“. Net ir žmonės, kitų akimis daug pasiekę ir gyvenantys gyvenimą, kurio kiti, regis, gali tik pavydėti, pasirenka savižudybę – atrodo visiškai nepaaiškinama.

Manau, esminis sprendimas atimti pačiam iš savęs gyvybę – nebepakeliamas emocinis skausmas ir / arba vidinė tuštuma. Nors tai skamba labai paprastai, lyg ir aiškiai, tačiau išgyvenančio žmogaus sąmonėje padėtis atrodo beviltiška ir nepataisoma. Jis ar ji didžiąją dalį gyvenimo taip jautėsi, nesusilaukė pagalbos, arba pagalba, kurios susilaukė, buvo neveiksminga. Ir dar vienas, manau, nepaprastai svarbus faktorius nulemiantis šį fatališką žingsnį, stiprus savęs nuvertinimas. Žmonės, ilgą laiką nejaučiantys gyvenimo džiaugsmo, nesijaučia vertingi vien dėl to, kad jie egzistuoja. Jų savivertės trūkumą kartais kompensuoja išoriniai veiksniai: santykiai, statusas, turtas, išvaizda, profesija... Tai veikia kaip ramsčiai, palaikantys griūvančią sieną, kuriai nugriuvus lieka žiojėti didžiulė sielos skylė, atverianti skausmingą tuštumą.

Rašydamas apie priklausomybes, minėjau: dvasiniam skausmui žmogaus smegenys naudoja tas pačias neuronų grandines, kaip ir fiziniam skausmui perteikti. Nuolatos jaučiama širdgėla, veikia tarytum visada atvira žaizda. Žinau, jog palyginimas, kurį padarysiu neatspindi realybės, tačiau įsivaizduokite, kad didžiąją laiko dalį praleistumėte prapjautu pilvu ar lūžusia koja.  Žmonės, pakėlę prieš save ranką dėl vidinio skausmo, jaučiasi panašiai. Kitas palyginimas – mitas apie Sizifą, kiekvieną dieną ridenantį sunkų akmenį viršukalnėm ir niekada nepasiekiantį tikslo. Žinoma, jog jaustume beprasmybę, jei pradėdami kiekvieną dieną suvoktume: „kad ir ką bedaryčiau, negaliu užpildyti nuolat mane persekiojančios bedugnės tuštumos.

Manau, esminis veiksnys pastumiantis nusižudyti, tai klaidingas įsitikinimas, kad niekas nebegali padėti, jog situacija nebepasikeis ir tokia išliks visą amžinybę. Tai būdinga, kai praeityje patirtos traumos neleidžia užaugti emociniam aš. Žmogus įstrigęs mažamečio vaiko rolėje, kurioje vėl ir vėl šiandieną bando pakeisti košmarą išgyventą praeityje. Jis – bejėgis, kuriam atrodo, kad juo tegali pasirūpinti kiti, tik ne jis pats. O kas, jei tų kitų nebelieka??? Tada vidinis vaikas išgyvena tėvų netektį. Jei tai kartojasi nuolat, tegalime tik įsivaizduoti, nuolat persekiojančią kančią – vis laidoti ir laidoti savo tėvus.

Liūdina, kai žmonės savo noru traukiasi iš gyvenimo. Liūdina ir žudantys save kas dieną, iš lėto: alkoholiu, narkotikais, vaistais, maistu, padidinta rizika (neatsargiu vairavimu, ekstremaliu sportu, sveikatai ir gyvybei pavojingais užsiėmimais), nikotinu, kitomis priklausomybėmis. Jie dar nepasiekė nebepakeliamos skausmo ribos, gal turi išorines, vertę palaikančias sistemas, o gal nėra taip stipriai traumuoti. Tačiau procesas tas pats – jie taip nevertina savo gyvenimo, ir jaučia tokį vidinį skausmą ir / ar tuštumą, kad yra pasiryžę ilgą gyvenimą iškeisti į lėtą mirtį.

Žinoma, nuolat išgyvenamas atskirties, susvetimėjimo su pasauliu ir savimi jausmas – skausminga, kaip ir kiti, save žaloti linkusiems būdingi stiprūs jausmai: kaltė, gėda, liūdesys, nerimas. Kalbu apie lėtinius, didžiąją gyvenimo dalį persekiojančius jausmus. Tai ne tas pats, kas jausmai, kylantys dėl objektyvių priežasčių – įvykių vykstančių mūsų gyvenime ir adekvačios reakcijos į šiuos įvykius. Tuomet išgyvenami jausmai – normali mūsų psichikos reakcija, padedanti objektyviai vertinti situaciją ir ją įveikti.

Vis dar lieka neatsakytas klausimas: „tai kaip padėti žmogui, nebematančiam prasmės gyventi“? Manau, kad atsakymas paprastas, tačiau kartu keliantis visą virtinę kitų klausimų, kurie jau turėtų suktis apie konkretų atvejį. Pirmiausia – saugios ir palaikančios aplinkos sukūrimas. Aplinkos, kurioje pagaliau būtų galima prakalbti apie tai, kas skauda, leisti būti pažeidžiamu ar pažeidžiama, kur yra kas iš tikro išklauso, nekritikuoja ir nesiūlo sprendimų, tačiau padeda juos priimti, kai tam ateina laikas. Žinau, gali nuskambėti absurdiškai, tačiau kartais galime padėti ir patys sau, jei mumyse yra dar nors truputis optimizmo. Linkiu, kad jo  būtų nors krislas, kiekviename mūsų.

2013 m. spalio 5 d., šeštadienis

Man reikia ne terapijos, tik pasikalbėti

Neseniai su klientu baigėme darbą: ką buvome užsibrėžę pasiekti – pasiekėme, tačiau jis ir toliau lankosi konsultacijose, nors aiškiai jam išsakiau – tolimesnis konsultavimas nėra būtinas, nebent klientas norėtų dirbti ties kitais klausimais. Išgirdau tokį atsakymą: "aš vis tiek norėčiau ateiti, jei tu ne prieš, tiesiog man reikia su kažkuo taip atvirai pasikalbėti, daugiau neturiu su kuo".

Tai, ką išgirdau, nebuvo naujiena. Neretai klientai pasidalina patirtimi – atvirai, nuoširdžiai, drąsiai ir sąžiningai gali pasikalbėti tik su manimi. Kodėl? Tai, ką išsakysiu, žinoma, tik mano nuomonė, tačiau, manau, turiu argumentų ją pagrįsti.

Viena šio medalio pusė – stengiuosi sukurti saugią atmosferą atvirai bendrauti. Su manimi klientai gali būti tuo, kuo jie yra iš tikro. (Taip, kai kurie perkelia į mane tėvus ar romantinį partnerį, apie tai pakalbėsime žemiau.) Klientams nereikia apsimetinėti, kad jie geresni ar blogesni nei yra iš tikrųjų, jiems galima klysti, turėti jausmus ar jų neturėti, pasakoti savo fantazijas garsiai ir nebijoti, kad iš jų juoksis, žemins, atstums ar neigs. Jie gali garsiai svarstyti apie baimes, norus, planus ir žinoti, kad visa, ką jie išsako ar kitaip atskleidžia, neiškeliaus už kabineto sienų, o jei ir iškeliaus, tai tik jiems leidus ir be asmeninių detalių.

Kita pusė – dirbdamas su klientais aiškiai apsibrėžiu asmenybės ribas ir stengiuosi kad jie neperžengtų manųjų. Dažnai ši pusė klientams nėra tokia maloni, kaip pirmoji, mat aiškus ribų apibrėžimas reiškia, kad klientai negali elgtis su manimi, kaip norėtų ir nesusilaukti dėl mano pastebėjimų ar atsakomosios reakcijos. Tarkim klientui pažeidus terapinį kontraktą – neatvykus į sesiją ir nepranešus anksčiau nei 24 valandos prieš tai, klientas turės susimokėti už neįvykusią sesiją. Aiškių asmenybės ribų apsibrėžimo atžvilgiu, tai tiesiog normali kompensacija už neįvykdytą susitarimą. Žinoma, kai kuriems klientams tai atrodo kaip bausmė, ir kai tai įvyksta turime puikią progą padirbėti ties atsakomybės prisiėmimu, atrasti dar daugiau temų darbui. Kaip minėjau pastraipa aukščiau, dar vienas svarbus argumentas aiškių asmenybės ribų apsibrėžimui, – leisti klientui pamatyti, kada jis perkelia į mane tėvus ar romantizuoja mūsų ryšį. Jei turime aiškias asmenybės ribas, tai lengviau pastebima, o tada paprasčiau ir išsprendžiama.

Šios dvi medalio pusės skatina viena kitos puoselėjimą. Aiškus asmenybės ribų apsibrėžimas paskatina saugaus santykio atsiradimą, o saugiame santykyje lengviau ir aiškiau apsibrėžti asmenybės ribas.

Vis gi grįžkim prie pradinio klausimo: kodėl kai kuriems klientams atrodo, jog tikrai nuoširdžiai jie gali pasikalbėti tik su terapeutu? Juk šios savybės: saugus ryšys ir apibrėžtos asmenybės ribos turėtų būti bet kurios tikros draugystės pagrindas. Tai ta būsena, kai draugai pasitiki vienas kitu, gerbia vienas kitą, bei stengiasi tą pagarbą išsaugoti neapsimesdami kuo, nėra. Kitaip, tai būtų nepagarba draugui, kartu ir sau!

Sąžiningai atsakykite sau, ar turite tokį ryšį, ar kada turėjote? Deja, nemažai individų tokio ryšio negali užmegzti per visą savo gyvenimą. Nesaugumas ir nepagarba sau (iš to išplaukia – ir kitiems) trukdo tokio ryšio atsiradimui bei palaikymui. Pats, nors ir daug bendraudamas su žmonėmis, tegaliu suskaičiuoti tokius santykius tik ant (ne visų) vienos rankos pirštų. Beje, tokių draugysčių atsiradimui teko daug padirbėti jas kuriant, o pastarosios tapo tuo stipresnės, kuo daugiau ryšio atradau pats su savimi.

Tai, kad šiandieniniame, vis labiau sujungtame pasaulyje tebevyrauja vienatvė, kai nuoširdžiam ir atviram pokalbiui tenka pasitelkti "tikrą draugą už pinigus" – terapeutą, liūdina. Žinoma, gal tai geriau, nei neturėti ryšio su niekuo, ypač su savimi. Linkiu jums atrasti ir sukurti tokį, gyvenimą nušviečiantį, santykį (santykius) su savimi ir su tais, kurie jo verti.

2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Pokyčiai. Gerai jie, ar blogai?

Galiu drąsiai pasakyti, kad šie metai man buvo kupini pokyčių. Jų buvo visose mano gyvenimo sferose – pradedant darbu, pereinant į asmeninį gyvenimą ir baigiant santykiais. Į nesigilinant į detales, noriu pasakyti: tai nebuvo vien malonūs, teigiami pokyčiai. Įvyko ir daug nemalonių (neigiamų) dalykų, jų pasekmes tebejaučiu šiandien ir greičiausiai jausiu dar ne vienerius metus.

Kaip bebūtų, mano ar jūsų gyvenime, apie pokyčius kalbama dvejopai. Vieni sako: „Pokyčiai visada į gera, net jei jie ir blogi.“ Yra ir kitas, visiškai priešingas, berods, kinų prakeiksmas linkint bloga: „Linkiu tau gyventi pokyčių metais.“ Taigi, ar pokyčiai yra gerai, ar blogai?

Asmeniškai man pokyčiai padėjo suprasti ir išgryninti sau keletą dalykų: kas man iš tikro patinka gyvenime, kokie žmonės mane supa, koks aš būnu ekstremaliai stresinėse situacijose, galų gale, dar kartą suvokti, koks vertingas yra gyvenimas.

Kodėl, rodos nemalonus dalykas, – neigiami pokyčiai gali būti naudingi? Pagrindinė nauda – galimybė pažvelgti į save iš kitos pusės, pamatyti savo Aš tokį, kurio anksčiau negalėjome pastebėti, arba pastebėjimai buvo grynai teoriniai. Žinoma, galima teoretizuoti apie savo emocines būsenas, saugiai (be emocinio ryšio) kapstantis po praeitį ir žvelgti į savo traumas, tarytum laboratorinėje aplinkoje. Iškilus gyvenimiškoms situacijoms, dažniausiai tos teorinės žinios prapuola ir į sceną įžengia mūsų įprasti elgsenos modeliai. Neretai iš klientų girdžiu skundus irpriekaištus sau: „aš stengiausi ______ tačiau man nieko neišėjo, elgiausi kaip visada“. Vietoje brūkšnelių galite įsirašyti įprotį, būdo bruožą, savybę, kuriuos norite išgyvendinti iš savo elgsenos.
Situacija, kai išgyvename nemalonius laikus, naudinga tada, kai galime, nors labai trumpam, į ją pažvelgti iš šono, įvertinti tarytum ji vyktų ne su mumis ir ne dabar, o po to, saugesnėje aplinkoje prisiminti ir analizuoti. Padarius išvadas žengti tolimesnius žingsnius link sąmoningumo – keistis, gydytis traumas, ar nedaryti nieko, jei mus tenkina rezultatas.

Kai kurios situacijos gali būti labai ekstremalios, gali traumatizuoti ar retraumatizuoti. Tačiau dauguma šiandieną stresą keliančių aplinkybių ar įvykių, objektyviai žiūrint, nėra itin grėsmingi, o kai kurie jų – mums, suaugusiems žmonėms, nekelia visiškai jokios grėsmės. Iš tikro bijo mūsų dalys, mūsų emocinis aš, gyvenantis mumyse kaip vaikas. Į situaciją pažvelgę vaiko akimis, o po to suaugusiojo – pamatytume dvi visiškai skirtingas perspektyvas.


Manau, svarbiausias žingsnis neigiamų pokyčių metu, būtų įvertinti tą dviejų požiūrių skirtumą. Jis gali tapti kertiniu akmeniu dedant stresą keliančių situacijų įveikai (coping – angl.) pamatą. Jei nematome situacijos objektyviai, tai nepastebime skirtumo tarp mumyse esančio vaiko ir suaugusiojo požiūrių, o tada nebeteks prasmės visos streso valdymo technikos, meditacijos, savęs įtikinėjimai, galų gale pripratimas prie baimės , kylančios iš pasikeitusių aplinkybių. Neįsisąmoninę kas pokyčiuose mums kelia baimę, iš esmės taip ir liekame nieko nesupratę. Jei ta baimė ilgainiui sumažėja, nepadidėjus sąmoningumui, liekame tiesiog pripratę prie situacijas arba išmokę gabiai save apgaudinėti. Ar verta? Renkatės jūs.

2013 m. liepos 2 d., antradienis

Saviugda „sunkiai“ ar „lengvai“. Apibendrinimas

Tęsdamas mintis apie „jei lengva, darai tai neteisingai“ ir „jei sunku tai dar nereiškia, kad darai tai teisingai“, noriu apibendrinti visa, ką jau rašiau, ir padėti suprasti kokią poziciją siūlau. Deja, ne visi komentarai ar paklausimai matyti bloge. Vienus klausimus gaunu tiesiogiai iš klientų, kitus – pokalbiuose su draugais ir pažįstamais, ar tiesiog per Facebook.

Apibendrinant galima sudėti viską į keletą paprastų klausimų:

„Jei mums nėra sunku, ar tai reiškia, kad mes kažkokie nevykę ar blogesni, o gal geresni? Ar visą gyvenimą reikia kad būtų sunku ir kam vargintis ir ieškoti problemų lygioje vietoje?“

Norėčiau pasielgti, kaip su klientais – atgręžti klausimus jums, skatindamas pagalvoti: „Apibrėžk, ką tau reiškia geresnis ar blogesnis? Kodėl manai, kad „sunku“ – vien nemalonūs pojūčiai? Kaip tu įveiki iššūkius, kuriuos išsikeli sau, ar juos tau iškelia gyvenimas?“

Dalindamasis mintimis ir idėjomis nenoriu jų primesti kitiems (jums). Tai jūsų gyvenimas ir galite gyventi jį kaip tik norite. Man gera, jei tame, kuo dalinuosi, randate sau įkvėpimo, idėjų, tinkamų technikų, ar priešingai – kyla pasipriešinimas, nesutinkate su manimi ir tai panaudojate savo įsitikinimams sutvirtinti ar juos kvestionuoti. Jei taip yra, tikiuosi daviau kažką naudinga. Klausimai jus užkabino ar kilo minčių? Pabūkite su tomis idėjomis, gal atrasite ką naujo.

Dabar išdėstysiu tai, ką norėčiau apibendrinti.

Svarbiausia – renkatės jūs. Jei jūsų gyvenimo rezultatai tenkina, ir nenorite nieko keisti – puiku! Nieko ir nekeiskite. Jei manote, kad nereikia kelti sau iššūkių ir jūsų gyvenimas geras be jų – nuostabu, reiškia jūs jau pasiekėte ko trokštate. Bet... kodėl tada vis dar skaitote? Jei skaitote ir manote, kad asmenybė, kuria esate, dar gali patobulėti – ryžkitės pokyčiams, jei to dar nepadarėte. Tačiau žinokite, matomų ir reikšmingų rezultatų rezultatų galima pasiekti tik ilgalaikių pastangų dėka. Nežinau nei vieno garsaus ir sėkmingo žmogaus, kuris rezultatų gyvenime būtų pasiekęs neprisiimdamas iššūkių ir nedirbdamas. Norint ką nors gauti, reikia duoti mainais – norint gauti asmenybės pasiekimų, reikia duoti pastangų.

Noriu priminti, kad ankstesniuose įrašuose iš esmės kalbėjau apie saviugdos ir savityros procesus. Nors kai kurios metaforos pasiskolintos iš kitų sričių (pvz. bėgimo) ir jos pritaikytos saviugdai ir savityrai, jas galima taikyti ir kitoms gyvenimo sritims.

Dabar trumpa istorija.

Man baisu. Jau seniai nebuvo taip baisu. Širdis daužosi, akys išplėstos. Būdamas penkerių dar nežinau kas yra adrenalinas moksliškai, tačiau jis liejasi per kraštus. Skauda nubrozdintus ranką ir kelį, o per skruostus rieda viena kita ašara. Norėčiau pabėgti iš čia, mesti viską. Gal kažkiek gėda, kad taip ir neišmoksiu važiuoti dviračiu ir pikta... Taip, dviratis man varo neviltį ir pyktį, kita vertus – nenoriu atsilikti nuo draugų. Vis matau, kaip jiems smagu. Ir aš noriu važinėtis taip, kaip jie, todėl vėl užsikeberioju ant man per didelio dviračio, apsižvalgau ar niekas nemato mano nesėkmių ir tęsiu. Dar po keleto nesėkmingų bandymų, pagaliau man pavyksta – vieną, antrą trečią kartą pavažiuoti tiesiu keliuku ir nenukristi, dabar beliko išmokti pasisukti...

Man baisu. Prieš akis didžiulė nuokalnė, o takelis jau išvažinėtas anksčiau už mane numynusių varžybų dalyvių. Dabar, arba niekada – jei pasiduosiu, nebeturėsiu jėgų ir pasitikėjimo įveikti likusių trisdešimties kilometrų. Matau, kaip kiti nulipa ir vedasi dviračius, o labiau patyrę – leidžiasi ant jų. Bala nematė“ – pagalvoju, paminu ir įgaunu pagreitį. Ties nuokalnės apačia, prie pat purvyno akies krašteliu dirstelėju į spidometrą. 50,2 km/h. Jaučiu kaip galinis ratas čiuožia pats sau, mintyse projektuoju, kur reiks „nusileisti“ man, o kur dviračiui. Nežinau kaip, bet išsilaikau ir dabar jau minu tokio pat statumo įkalnėn. Šalia važiuojantis dalyvis šypsodamasis pasidalina įspūdžiu: „That was a trick!“. Persimetame dar keliomis frazėmis ir tęsiame. Užmynęs į viršų, vos pakvėpuoju ir norėčiau kristi čia pat, ant žolės, palaukti kol mane „surinks“ pagalbos tarnyba, bet prisimenu nuokalnę, jau nuvažiuotus beveik šešiasdešimt kilometrų, ir noras įveikti trasą persveria nuovargį. Judu toliau.

Šias istorijas skiria 32 metai. Jos apie tą patį – važiavimą dviračiu, abiem atvejais pastūmiau save iki ribos, buvau giliai diskomforto zonoje. Ar būčiau išmokęs važiuoti dviračiu, jei nebūčiau savęs stumtelėjęs už komforto zonos, kai man buvo penkeri? Greičiausiai ne. Ar būčiau įveikęs Tartu dviračių maratono trasą (87 km)? Tikrai ne.

Galite paprieštarauti – ne visi dalykai gyvenime yra sudėtingi ar sunkūs (kad ir išmokti važiuoti dviračiu, vieniems lengva, kitiems – ne). Sutinku ir primenu, kad istoriją panaudojau tik tam, jog metaforiškai pademonstruočiau situacijas, tam pačiam užsiėmimui. Išėję iš komforto zonos susiduriame su nemaloniais jausmais, mintimis, prisiminimais, pojūčiais, ypač darydami tai sąmoningai – mokomės, siekiame meistriškumo tame, ką darome. Imamės to iš visos širdies, pasinėrę ir susikoncentravę. Tai taikytina daugumai gyvenimo sričių. Jei veikla pasidaro lengva, ji tampa arba buku įpročiu arba nuobodybe. Tai, ką darome saviugdoje, nebūtinai turi kelti vien nemalonias emocijas ir pojūčius. Sunku, reiškia reikia įdėti pastangų, kainuojančių energiją. Paimkim kitą situaciją – bet kokį kompiuterinį žaidimą. Žaisti dažniausiai nelengva, būna visko: ir pykčio, ir nusivylimų, ir džiuginančių momentų, ir netikėtumų. Įsivaizduokite, jei dvidešimt žaidimo valandų praleistumėte pirmame lygyje. Taip, būtų lengva ir paprasta, tačiau labai labai nuobodu. Tas pats su mūsų gyvenimu, jei viskas jame paprasta ir lengva – ar nenusibosime patys sau? Ar netapsime nuobodžiais kitiems? Patys būdami nuobodos, kokius žmones trauksime į savo gyvenimą?

Yra kita medalio pusė, apie kurią būtina pakalbėti – nuolatinis, lėtinis, patologiškas buvimas diskomforto zonoje. Tikrai yra nemažai žmonių, didžiąją gyvenimo dalį jaučiančių nemalonius jausmus, tuštumą, beprasmybę. Komforto zona jiems atrodo kaip sala išsigelbėjimui neaprėpiamame nemalonumų vandenyne. Nesvarbu ar ten saugu, ar ji ne toksiška, ar iš jos galima ištrūkti kada panorėjus. Ta sala (salos) gali būti priklausomybės, saviapgaulė, abejingumas, blogiausiu atveju tai būna savižudybė. Kai kas susikuria kitas diskomforto zonas tam, kad galėtų užsimiršti kas aplinkui juos vyksta. Nuolatinis buvimas įtampoje, bėgime, „nesibaigiančiame tobulėjime“ – ar tai toks pat noro pabėgti nuo realybės ženklas? Ar tas bėgimas nėra tokia pati saviapgaulė kaip ir buvimas vien komforto zonoje?

Aukso vidurys, mano nuomone, – būsenų kaita, kai sunkų darbą, siekiant patobulinti save, pakeičia visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Toks balansas, įmanomas tik tada, kai sąmoningai nusprendžiame savo gyvenime tvarkytis taip, kaip pasirenkame patys – ir dirbti, ir žaisti. Jei tokio balanso mūsų gyvenime šiandien nėra, tačiau jo siekiame, galime nuspręsti pradėti pokyčius dabar, mūsų pastangų dėka pasiekti pageidaujamos lygsvaros. Greičiausiai lengva nebus, jei esate stipriai išsibalansavę, žinau iš asmeninės ir klientų patirties. Esame inertiški, kaip didelis, sunkus traukinys – jį išjudinti nelengva, kaip nelengva ir sustabdyti, jam lekiant pavojingu greičiu. Norint mums išsijudinti iš letargiškos būsenos reikia prisivertimo, atrodo, kad pastangos padaryti bent menką žingsnį yra milžiniškos. Kaip ir nuolatiniame lėkime, ant kulnų lipant nerimui, sustoti ir skirti laiko sau, pabūti ramybėje, visiškai atsipalaiduoti – lygiai tokia pati sunki užduotis.

Esame pavaldūs dėsniams. Gamtos, bendravimo, biologijos, psichologijos. Norėdami pokyčių, turime jiems suteikti sau postūmį, kad pokyčiai atsirastų. Postūmiui reiks energijos. O kuo didesnio pokyčio norite, tuo daugiau reiks pastangų įdėti. Paprasta, tiesa?

Jei vis dar kyla klausimų – lauksiu jų komentaruose ar asmeniškai. Jei galvojate, kad tai ką perskaitėte – naudinga, pasidalinkite. Ačiū!

2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Jei sunku, dar nereiškia, kad darai tai teisingai


* Pastaba: šiame ir kituose savo tekstuose daugiausia rašau apie psichologinį bei emocinį savęs pažinimą ir saviugdą, tad kai kurios metaforos ar mintys gali netikti norintiems jas pritaikyti kitame konkrečiame kontekste, pvz. mokymesi ar specifinių įgūdžių formavime.

Vėl klausau to paties pasakojimo... Jau žinau, kas bus toliau, žinau detales, ne paslaptis net mano paties reakcija į šį pasakojimą. Klientas truputį savęs pagailės, tada save lengvai pakaltins ir po akimirkos nusisuks nuo temos, tardamas „tai tiek, dabar aš jaučiuosi gerai“, galiausiai grįš į bet kokių nemalonių jausmų ar asociacijų su minėta tema neigimą. Jis slepiasi už sienų, kurias susikūrė, kad galėtų apsiginti nuo savo paties jausmų, o aš savyje pagaunu lengvą nusivylimą – ir toliau turiu kurti pasitikėjimo tiltą tarp mudviejų, vietoje tikrųjų problemų sprendimo. Gal būt vieną dieną jis atvirai išreikš savo skausmą, trukdantį esminiam pokyčiui įvykti, tačiau didelė tikimybė, kad ta diena niekada neateis...

Ankstesniame įraše rašiau: „jei lengva – darai tai neteisingai“. Būtina paminėti – jei sunku, tai dar nereiškia, kad tai darai tai teisingai. Kaip tas klientas, daug žmonių stipriai ir ilgai spaudžia save, bet nepasiekia jokio ar pasiekia labai mažą progresą. Tai skausminga. Tik kartais žmonės siekia pagalbos ir pakeičia savo nuostatas, tačiau dažniausiai nepriima tiesos, kad jie daro kažką ne taip.

Už klaidas jie buvo taip stipriai baudžiami (fiziškai / psichologiškai / emociškai), kad neigimas ir to paties sunkaus, beprasmio, kartais destruktyvaus elgesio kartojimas jiems atrodo geresnė išeitis, nei klaidos pripažinimas ir krypties pakeitimas. Aš pats žinau šią „sunkaus darbo“ formulę iš asmeninės patirties.
Turėjau keletą nepelningų verslų. Nors aplink mane esantys žmonės badė pirštais į akivaizdžius nuostolius, aš vis viena į juos investavau (netgi svetimus pinigus!) ir daug juose dirbau. Man buvo taip baisu suklysti, kad paaukojau beveik viską ką turėjau. Tikėjausi, kad kažkaip, kažkas, kažkada nutiks ir taip išsaugos mano užpakalį nuo nemalonumų. Tai – nenutiko; „nutiko gyvenimas“ – aš visiškai bankrutavau ir likau giliose skolose.

Manasis pavyzdys, tik smiltelė realybės smėlynuose. Matau, kaip tai vyksta – savo klientų, draugų ir pažįstamų gyvenimuose. Kartais tai liūdina ir sekina, o kartais jų bergždžios pastangos pykdo. Toks bergždumas man primena skęstantį laukinį gyvulį: jis negali pats sau padėti, tačiau per daug bijo žmonių, kad priimtų pagalbą iš jų. Mačiau ir tebematau juos besikankinančius ir dingstančius po vandeniu – kartojančius skausmingą rutiną, o tada pasiduodančius ir metančius, ką pradėjo.

Žinau, negaliu jų išgelbėti, tik jie patys vieninteliai gali tai padaryti, peržengdami savo klaidos suvokimo baimę. Šis kritinis momentas dažniausiai labai skausmingas (kuo gilesnis neigimas, tuo skausmingiau), tačiau po jo ateina palengvėjimas – lūžio taškas, kuomet suprantame: galime pakeisti savo gyvenimą. Skausmingos tiesos suvokimas man buvo: „įpusėjau savo gyvenimą ir viską reikia atstatyti nuo pamatų: santykius, draugystes, finansus, darbą ir sunkiausia – save patį“. Mana savigarba buvo kritusi žemiau nulio ir aš visiškai nepasitikėjau savimi. Nepaisant to atsiskleidžiau naują horizontą: kartą jau buvau susikūręs savo gyvenimą, taigi, galiu tai pakartoti, tikėtina greičiau ir efektyviau, nei praeitą kartą. Dar daugiau – supratau, kad galiu rinktis – niekas manęs nebelaiko, tad pradedant šiandiena, galiu perrašyti savo gyvenimo istoriją taip, kaip noriu. Galėjau tai padaryti ir anksčiau, žinoma, tačiau man buvo tiesiog per daug baisu pripažinti savo blogą padėtį ir prisiimti atsakomybę.

Jei esate tokiame rate, tai galite ir jūs!

Galite įveikti savo baimes klysti ir pakeisti tai, ką norite pakeisti: ar tai būtų santykiai, saviterapija, karjera ar vairavimo įgūdžiai – šiame sąraše galite įrašyti, kas šauna galvon. Tai sakydamas, noriu pabrėžti svarbiausia: galite tai padaryti, tačiau lengva nebus. Jei būtų, jau būtumėte tai padarę. (Didelės) klaidos ar melo sau pripažinimas savaime yra skausmingas procesas nepratusiam, mat tą pačią akimirką, kai nustosite sau meluoti, į pasaulį iššliauš jūsų vidiniai demonai. Pamatysite skausmą ir realybę, nuo kurių taip ilgai bėgote. Tai pereiti – siaubinga patirtis, būtent dėl to tiek daug žmonių renkasi neigimą – skausmą galima numaldyti priklausomybe ar nesąžiningais santykiais su savimi ir kitais.

Sąmoningai susidūrę akis į akį su savo vidiniais demonais ir pamatę juos dienos šviesoje, po kurio laiko suprasite, kad jie nėra tokie jau baisūs. Pirmosios akimirkos sunkiausios, bet kuo toliau, tuo bus lengviau ir geriau – mažiau skausmo, frustracijos, baimės ir visų kitų nemalonių jausmų. Jei esate skausmingame tikrojo aš atradimo kelyje, priimkite mano simpatiją, atjautą ir palaikymą, bei tęskite toliau. Jums vis geriau ir geriau seksis pripažinti sau tiesą, pamatyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.

Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

Laukite tęsinio...

2013 m. birželio 4 d., antradienis

Jei lengva – darai tai neteisingai


Širdis tuoj išlips iš krūtinės, nuo dusulio vos įkvepiu, o mano žingsniai sunkūs, kaip sulėtinto vaizdo klipe. Po nubėgtų 10 km, kopdamas į kalną, vis dar bandau išlaikyti bėgimo tempą. Šis bėgimas – treniruotė, jis ne maloniam pasportavimui, o jo tikslas – patobulinti save, kad galėčiau bėgti greičiau ir toliau. Mielai sulėtinčiau žingsnį iki ėjimo, tačiau vos papurtęs galvą pakartoju mintyse: „Jei lengva – darai tai neteisingai“. Taigi, vis dar bėgu, mano raumenys „užpumpuoja“ mane į kalną, kartu „pumpuojasi“ ir „valios raumuo“ – tokiomis akimirkomis treniruoju ne tik kūną bet ir valią.

Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti su savo vidumi. Tomis dienomis sėsdavau prie savo žurnalo (dienoraščio) ir parašydavau puslapį ar porą tik tam, kad parašyčiau, o užduočių sąraše galėčiau uždėti varnelę ties įrašu „Pažurnalinti“. Buvo lengva. Dariau tai metų metus ir nepasiekiau nieko tikro. Vos tik prisiliesdavau prie tikrųjų problemų, savo viduje užkabindavau ką nors gilaus, neduodančio ramybės, iš karto atsiitraukdavau nuo savo sužaloto tikrojo aš ir įjungdavau ignoravimo režimą – darydavau bet ką, kad tik kuo greičiau užmirščiau tą skausmingą prisilietimą prie vidinės žaizdos. Žinoma, kad labai skaudėjo, turėjau (ir vis dar tebeturiu) emocinių randų ir vidinių demonų. Jų turi kiekvienas. Vis dėl to, svajojau rasti lengvą ir neskausmingą būdą, kaip atsikratyti visos tos skausmingos vidinės maišaties – rasti paprastą gyvenimo formulę, magišką tabletę ar burtą. Tai priminė norą, kad mano nauja bėgimo apranga padėtų įveikti maratoną, kai pats tegaliu nubėgti vos keletą kilometrų.

Skaičiau knygas, žadančias lengvą ir neskausmingą kelią į nušvitimą, įsitraukdavau į kursus ir kitą veiklą. Niekas nesikeitė. Tarytum užsidėčiau naujus bėgimo marškinėlius, trasoje pabėgčiau keletą minučių puikiai jausdamasis ir... atsimuščiau į netreniruoto kūno pasipriešinimą bėgti toliau. Velnias, matyt blogi marškinėliai...

Norėjau lengvo kelio, tačiau turėjau sau įrodyti, kad tokio nėra. Tokio tikrai nėra! Taip, kaip išsitreniravau nubėgti ilgas 20-25 km trasas, taip pradėjau treniruoti save vidiniam darbui. Lengva nebuvo, nėra lengva ir dabar – visą darbą turiu padaryti savarankiškai: išgedėti nemalonius jausmus, sąmoningai susidurti su vidiniais demonais (traumomis), visa tai išsispręsti viduje, o tada judėti prie kito vidinio iššūkio (problemos). Galima pasisamdyti specialistą, kuris palengvintų darbą (trenerį ar terapeutą), tačiau norint pasiekti rezultatų, darbą turiu padaryti aš pats. Negali treneris nubėgti už mano kūną, o terapeutas išsigydyti mano psichologinių žaizdų už mano psichę.
Ir dabar negaliu garantuoti, jog visad turėsiu valios treniruotėms ar darbui su savo vidumi. Aš netobulas ir nemanau, kad kada tokiu tapsiu – visada bus vietos patobulėti dar labiau. Tačiau nuolatinės pastangos leidžia užsiauginti stipresnį „valios raumenį“. Pasekmė – mažiau pasipriešinimo ir geresni rezultatai, geresni rezultatai – didesnė motyvacija, didesnė motyvacija – didesni iššūkiai, o didesni iššūkiai pareikalaus daugiau valios pastangų.

Lengva netampa niekada. Ir neturėtų, nes tai darbas – jo nereiktų ir įpainioti į laisvalaikį. Beje, pastebėjau įdomų dalyką – intensyvi saviugda, padėjo gerokai labiau atsipalaiduoti, jausti gilesnį lengvumą ir džiaugsmą ilsintis, kadangi anksčiau mane kamuodavę problemos nebevargino.

Tad linkiu jums gero, tačiau ne lengvo darbo! Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Trys esminiai savęs pažinimo elementai

Kartais žmonės manęs klausia: „Ko man reikia, kad galėčiau sėkmingai užsiimti saviugda?“ Šis klausimas ir man kurį laiką nedavė ramybės, tad nutariau pamąstyti kurdamas šį blogo įrašą. Trumpas atsakymas: smalsumo, sąžiningumo ir drąsos pažįstant save. Žemiau pateiksiu platesnę savo atsakymo versiją.

Smalsumas
Būkite smalsūs sau: klausinėkite, tyrinėkite jausmus, meskite iššūkius savo įsitikinimams. Būkite atviri naujoms idėjoms – jos yra savityros proceso kuras. Kas kitas mumis domėsis, jei ne mes patys?! Dauguma žmonių daugiau ar mažiau nekreipia dėmesio į savo tikrąjį aš. Kuo labiau jie pasinėrę į savo kasdienį gyvenimą, tuo mažesnis jų sąmoningumas, o be sąmoningo savęs suvokimo neįmanoma iš tikrųjų suprasti kitų žmonių (ir jūsų taip pat) ir būti apie juos (ir jus) smalsiems. Tad geriausias jūsų partneris, suprantantis jūsų gelmes, esate jūs patys. Smalsumas padeda išvengti pojūčio, kad jūs „privalote“ tyrinėti savo gyvenimą. Veikdami dėl to, jog mums smalsu, esame įsitraukę, susidomėję ir motyvuoti, nei jei tai sunku ir skausminga.
Žinau, kad iš karto tapti smalsiu pačiam sau – sudėtinga. Turite suprasti, jog saviugda yra procesas, o ne vienkartinis pasiekimas. Tiesiog pradėkite sau užduoti klausimus. Ką aš dabar jaučiu? Jei visiškai nieko nežinočiau apie save, kaip atrodytų kitos 5 mano gyvenimo minutės? Jei staiga nustočiau tikėti tuo, kuo tikiu dabar, kas būtų? Ar tai, ką dabar darau, yra teisinga? Kaip aš jaučiuosi galvodamas apie tai, kas vyksta mano gyvenime, pasaulyje? Kaip aš suvokiu kitus žmones? Kai jie suvokia mane? Ir t. t.
Naudokite logiką ir priežastinį ryšį įvertinti tam, kas prieš jus atsiskleidžia. Jei mokslinis principas jums naujiena, naudokite Sokrato klausinėjimo metodą: paklauskite savęs klausimo ir nesustokite klausinėję, iki tol, kol kol negalėsite logiškai paaiškinti kas vyksta. Iš kitos pusės – neperspauskite savęs. Skirkite laiko, darykite žingsnį po žingsnio, nebauskite savęs už nesėkmes – jūs ne visų pasaulio sričių genijus.
Pavyzdžiui yra žmonių, kurie faktiškai savimi nesidomi, tačiau jie labai pasinėrę į supančio pasaulio tyrinėjimą. Su manimi buvo taip pat – daug kuo domėjausi, bet ne savimi. Tik vėliau supratau, kad noriu tyrinėti ne tik pasaulį – svarbiausia yra mano paties ryšys su savimi ir pasauliu. Tai man buvo lūžis. Pradėjau suprasti save kaip atskirą, unikalų asmenį, o ne pasaulio dalelę, neturinčią jokios įtakos savo pačios gyvenimui.

Sąžiningumas

Būkite ypač sąžiningi su savimi, pripažindami sau savo jausmus, prisiminimus, mintis, pojūčius, idėjas ir fantazijas. Priimkite juos – tai yra jūsų pačių gyvenimo dalis, ar jūs to norite ar ne. Negalite nuo jų pabėgti ar ignoruoti, tai – visada su jumis! Tad kam sau meluoti? Net jei niekas nežino tiesos, jos nepripažinimas sau sekina jūsų dvasinę stiprybę. Tai nereiškia, kad turėtumėte savo paslaptimis dalintis su kitais. Jei norite, dalinkitės tomis savo vidinio pasaulio dalimis, kuriomis tikrai norite dalintis ir darykite tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikite. O prieš tai darydami, smalsiai savęs paklauskite: „Kodėl aš dalinuosi su šiuo žmogumi kažkuo, taip svarbiu man?“
Sąžiningumas prieš save leidžia išvystyti neiškreiptą ir atvirą ryšį su savimi pačiais. Dažniausiai buvome mokomi, kad jausti pyktį, baimę, frustraciją ir kitus nemalonius (o kartais net ir malonius!) jausmus yra bloga ar gėdinga. Tiesą sakant – ne! Jie, kaip ir bet kurios kitos mūsų emocijos, tikslingai signalizuoja apie jūsų psichikos būklę. Nuolat atverdami savo jausmus ir mintis patys sau, auginame pasitikėjimą savimi, saviempatiją ir savigarbą. Taip augdami taip pat tampame sąžiningesni su kitais žmonėmis, suprasdami, jog būti savimi nėra gėdinga.
Kaip būti sąžiningu su savimi? Prisipažinkite sau, kad ne viską apie save galite žinoti (ir neprivalote). Priimkite savo jausmus tokius, kokie jie yra, net jei kiti sako kad neturėtumėte to jausti, vis viena sąžiningai priimkite jausmą – jūs žinote geriau! Jei turite mintį ar pojūtį – pripažinkite sau, kad turite. Būkite sąžiningi savo atžvilgiu, nes tai vienintelis būdas pažinti save autentiškais, tokiais kokiais esameiš tikro. Tai padaryti galite tik suprasdami savo tikrąsias emocijas, mintis ir sapnus. Pabandykite juos užsirašyti į asmeninį žurnalą ar dienoraštį (popierinį ar skaitmeninį). Pabūkite kartu su savo jausmais ir idėjomis. Žinoma, jums augant, jūsų įsitikinimai ir jausmai gali keistis ir keisis, išaugsite iš jų – tai normalu. Toks ir yra buvimo sąžiningu su savimi procesas – išlikti atviriems savo mintims ir jausmams, o tai darant, transformuoti save į geresnę savo versiją.
Pradėjęs žurnalinti (tai buvo prieš daugel metų), jaučiau, tarytum turiu rašyti taip, lyg kažkas paėmęs galėtų imti ir skaityti. Iš tiesų tiesiog norėjau būti išgirstas, o ne nuoširdžiai ir sąžiningai save išreikšti. Vėliau pradėjau save reikšti vis sąžiningiau ir sąžiningiau. Kuo labiau atsiverdavau savo žurnalui, tuo mažiau norėjau, kad jį kas nors skaitytų. Prisimenu, ką apie žurnalo rašymo patirtį sakė Daniel Mackler: „Ilgą laiką žurnalas buvo mano geriausiu draugu“. Sunku geriau pasakyti apie sąžiningą ryšį su savo tikruoju aš ir savęs atspindėjimu per žurnalo rašymą.

Drąsa

Omenyje turiu drąsą mesti iššūkį savo įsitikinimams ir priimti savo tikruosius jausmus, o ne drąsą prisijungti prie ugniagesių komandos ir gelbėti žmones iš degančių namų (manau, kad tam tikrai reikia narsos ir drąsos). Kartais naujai atrasta idėja gali pasirodyti traiškanti visą, iki šiol buvusį pasaulio, kuriame gyvenate, suvokimą. Taip nutinka, kai ilgą laiką turėjote įsitikinimų nesutampančių su tikrove, ar jausmų, kuriuos anksčiau buvo sunku prisileisti ir priimti. Jei turite pakankamai drąsos, galite sau atskleisti visiškai kitokį pasaulį – žymiai geresnę jo versiją.
Sokratas sakė: „Neištirtas gyvenimas – nevertas gyventi“. (Dažnai pasitaikantis vertimas „Nepatirsi – negyvensi“, tačiau an jis atrodo neišsamus.) Aš tai suprantu taip: gyvenime nebus pilnatvės, jei nesuvoksime kas vyksta su mumis ir mumyse, kitaip tariant, jei nebūsime „taikoje su savimi“. Turintys drąsos priimti ir apdoroti (suprasti kas vyksta) savo jausmus, patiria mažiau nerimo, streso, nepasitenkinimo ir daugiau vientisumo, sąmoningumo, atsipalaidavimo ir laimės. Drąsus savęs pažinimas sukuria visiškai kitokią gyvenimo patirtį – gyvenimo, kupino tikslingumo ir prasmės. Tai leidžia išvystyti daugiau empatijos sau, o per empatiją sau – jos daugiau ir kitiems.
Kaip tapti drąsesniu, jei dar nesate? Pirmiausia supraskite, kad galite išmokti naujų dalykų – ir intelektualių, ir emocinių. Jei turite mažiau empatijos, ar emocinio intelekto trūkumą, galite tai išsiauginti savyje, tapdami geresne savęs versiją. Kitas, ne mažiau svarbus supratimas, – šiame procese turite būti švelnūs patys sau. Neturėtumėte savęs bausti kaltinimais ar gėdinti, kad negalite kažko priimti ar suprasti. Drąsa tyrinėjant save kelias – ne mestis į nesuprastų jausmų ugnį, o nuosekliai sekti savo emocijų, prisiminimų ir idėjų pėdsakais – dieną po dienos. Toks nuoseklus darbas gerokai sunkesnis, nei vieną kartą nudegti ir pasitraukti.   
Ilgą laiko tarpą turėjau įprotį (savigynos mechanizmą) neigti savo jausmus. Dažniausiai juos užkišdavau maistu, palengvindavau alkoholiu ar kokia kita priklausomybe, pavyzdžiui pirkimu, išsibarstymu į naujus projektus, kurių vis nepabaigdavau. Tiesiog bandžiau slėpti savo nemalonias emocijas, kol atradau, jog pabuvimas su jausmu nėra toks blogas, kaip gali atrodyti. Kartais tai sukrėsdavo, tačiau trukdavo ne itin ilgai, ypač jei proaktyviai dirbdavau su juo – žurnalindavau, sąmoningai galvodavau apie jausmą, ar tiesiog kurį laiką su juo pabūdavau: priimdavau, tyrinėdavau kokius prisiminimus jis man atneša. Po to, jausmui grįžus, pradėjau suprasti, kad dažniausiai jis nebe toks nemalonus – labiau suprantamas ir priimtinas. Tad dabar, kai pajuntu nemalonias emocijas, pasveikinu jas ir priimu, nes aš žinau – jos atneša naujų atradimų apie mane patį, taip kurdamos geresnį gyvenimą ateityje.

Tikiuosi, kad tai padės jūsų kelionėje link savo Tikrojo aš. Jei taip, pasidalinkite straipsniu su žmonėmis, kuriems jis taip pat galėtų būti naudingas. Ačiū!

2013 m. gegužės 27 d., pirmadienis

Atidėliojimo menas - NUORODA

Originalus įrašas čia.

Eitne.lt bloge rašiau apie atidėliojimą. Tai labiau "How To" straipsnis, nei priežasčių analizė. Tačiau jame galite rasti naudingų technikų, jei esate atidėliotojai.

2013 m. gegužės 7 d., antradienis

Kodėl Juliaus blogas "negatyvus"?


“Tavo blogas yra apie laimę, tačiau kai paskaitau, tai jis labiau apie liūdesį.“ „Juliau, kodėl tu pasaulyje matai tiek daug negatyvių dalykų, negi nėra nieko gera?“ „Kaip tu gali gyventi, vis pastebėdamas, kas su žmonėmis negerai?“ „Ar nepavargsti visą laiką būti toks koks esi... viską matyt tik iš neigiamos pusės?“ „Tai, ką sakai ir rašai, gal ir yra tiesa, tačiau negi tau nesinori, tiesiog nekreipti į tai dėmesio ir gyventi?“ Galėčiau tęsti, ir tęsti, ir tęsti, ir tęsti... Taip kalba mano pažįstami, blogo skaitytojai, kartais klientai. Mane (o juo labiau save) mažiau pažįstantys žmonės, su kuriais prisiliečiame prie saviugdos, savityros, psichologijos ir panašių temų.

Ar aš tikrai niūrus, „neigiamas“, liūdnas...? Ir jei taip, tai kodėl?

Kartais tikrai esu liūdnas. Ypač, kai matau nužmogėjusias būtybes smurtaujančias prieš savo vaikus, kitus suaugusius, gyvūnus. Kai žinau, kad jokie racionalūs argumentai ir logika nepramuša nepasitikėjimo, baimės ir nerimo skydo, kuriuo žmonės prisidengia bijodami atsiskleisti patys sau, nekalbant apie kitus. Matydamas, kad tiesos krislas apie patį asmenį ar aplinkinius skaudina, nes jis ar ji trumpam supranta realybę – ilgus melo sau metus, melo, kuris buvo susikurtas tam, jog galėtų tuos siaubingus praeities patyrimus išgyventi, o pradėjus ieškoti būdų, kaip tą skausmą, tuštumą, nerimą, vienatvę įveikti, susiduria su kitais tokiais pačiais save apgaudinėjančiais „profesionalais“.
  • Psichinės sveikatos specialistais, sakančiais: „atleisk savo skriaudėjui, tai jau praeitis, tik taip galėsi judėti į priekį“. Tai reiškia „nesvarbu ką jauti, nesvarbu ką jautei, nesvarbu kas su tavimi atsitiko. Atleisk savo skriaudėjams, nekreipk dėmesio į kylančius jausmus, gyvenk pagal kitų suplanuotas taisykles ir apsimesk laimingu, tau pavyks.“
  • Būrėjais, mistikais ir astrologais sakančiais: „tavo likimas klostosi puikiai, bet tu vis dar turi neigiamos energinjos, mums reikia tau pravalyti čakras ir tada bus geriau, jaučiu, kaip teigiama energija ateina pas tave“. Tai reiškia: „besąlygiškai tikėk tuo, ką aš tau sakau. Nesvarbu kad tai visiškas briedas, kurio net pats netikiu. Tu man nerūpi, nors pats manai kad esu tavo sielos valytojas, man rūpi tik tavo pinigai ir aš pats, bei mano išsigalvotos nesąmonės“.
  • Pseudomokslininkais, homeopatais, bioenergetikais sakančiais: „Mokslas dar ne viskas. Yra tai, ko jis nežino, užtat aš tai žinau ir aš galiu tau padėti.“ Tai reiškia: „tai, ką susigalvojau yra tikra, nes aš taip sugalvojau. Nesvarbu logika ir mokslinis principas, teisingas argumentavimas, kurie paneigia visas nesąmones, kuriomis tikiu. Man rūpi tik tai, ką galiu gauti parduodamas neegzistuojančius daiktus ar paslaugas.“
  • Religijos ir tikėjimo skleidėjais, sakančiais: „tokia Dievo valia, už tai, kad tau dabar sunku, kažkada bus atlyginta“. Tai reiškia „nekreipk dėmesio į tai, kas vyksta su tavimi ar aplink tave, tikėk kad kažkada, kažkokioje mistinėje vietoje, po tavo mirties tau bus gerai. O dabar kentėk vardan Dievo ir duok man pinigų.“

Galėčiau šį sąrašą tęsti ir tęsti, tačiau nemanau, kad kas nuo to pasikeis. Jei reikia įrodymų, kad žmonės aplinkui yra linkę tikėti melu, lenkti galvą prieš autoritetus, pasiduoti kitų įtakai, nekreipti dėmesio į savo jausmus – peržvelkite 4 eksperimentus apie kuriuos rašiau. Štai todėl, mano pasisakymai  gali atrodyti niūrūs ir skausmingi.

Blogą rašau profesiniais sumetimais – dalinuosi įžvalgomis, patirtimi ar žiniomis iš vienos profesinių sričių, kurioje dirbu. Taigi jis apie žmones. Nepaisant to viso mano minėto negatyvo, džiaugiuosi, kad gyvename pačiame geriausiame amžiuje, kokiame žmogus iki šiol yra gyvenęs. Kas dieną sukuriama ar atrandama pritrenkiančių dalykų – ilginančių, gerinančių, lengvinančių, linksminančių mūsų gyvenimą. Sprendžiančių vietines ar globalias problemas. Dar daugiau – galime tapti gabūs, lankstūs, jausmingi, kūrybingi, empatiški, smalsūs, laimingi žmonės. Visas tas galimybes turime savyje ir galima tai pasiekti patys ar su kitų pagalba. Galime pakeisti savo gyvenimą taip, kaip norime, jei patys dėsime pastangų, nusiteiksime ilgalaikiam darbui ir sunkumams.

Kodėl turėtumėme norėti keisti kažką savyje? Kodėl negalėtume gyventi kaip gyvenę, ir nekreipti dėmesio į minėtus tuštumos jausmą, lėtinę vienatvę, nerimą, liūdesį, baimes, kaltės ar nepilnavertiškumo jausmą, ar tiesiog jausmų nebuvimą? Kas aš toks, kad aiškinčiau kitiems kaip gyventi?

Nesu nei guru, nei mokytojas ir nenoriu juo tapti. Turėjau progos pabūti abejose stovyklose: savęs ignoravimo, priklausomybių, skausmo ir melo sau, ir kitoje – savęs supratimo, sąmoningumo, buvimo čia ir dabar, ramybės ir taikos su savimi. Žinau skirtumą, ir neabejodamas galiu pasakyti, kad gyventi pažįstant save, suprantant kas su manimi darosi, jaučiant savo jausmus ir suprantant jų kilmę, bei yra nepalyginamai geriau, nei save apgaudinėti ir malšinti to simptomus priklausomybėmis ar užsimesti kaukę ir būti tokiu, kokiu nori kiti.

Žinau, kad mažuma renkasi savęs pažinimo kelią, žinau kaip jiems baugu, neramu, kartais liūdna ir dažnai vieniša. Tačiau kiekvienas perversmas prasideda nuo mažumos. Tas perversmas iš pradžių įvyksta mūsų viduje, o po to persikelia į išorę, po to paliečia vieną kitą aplinkinį žmogų, ir taip tęsiasi, kaip grandininė reakcija. Iš pradžių lėtai, po to įsisiūbuoja. Būtent to aš tikiuosi – augančio momento, jėgos, skatinančios vis daugiau žmonių pasakyti sau „Šiandien aš pažinsiu save labiau nei vakar. Šiandien aš eisiu sunkesniu keliu, vedančiu manę į tikrąjį savo aš, į save mylintį ir vertinantį, jausmingą ir empatišką, kritiškai mąstantį ir gebantį analizuoti, kūrybingą ir spontanišką aš. Į geresnę savęs versiją.“

Aš tikiu, kad tapdami geresne savo versija, galime padaryti pasaulį geresne vieta gyventi. Daug kartų geresne. Tapti geresniais galime tik nuoširdžiai pažindami save, priimdami skausmingą savo praeitį, pamatydami tai kas mus baugina mūsų praeityje. Kelią renkatės jūs – svarbu, kad tiesiog augtumėte.

2013 m. balandžio 27 d., šeštadienis

4 eksperimentai, apie kuriuos turėtų žinoti kiekvienas

Būna, kad manęs klausia kodėl žmonių santykiuose taip svarbu logika, racionalumas, mokslinis principas? Kodėl manau, jog vadovautis emocijomis yra blogai, kuo blogos tradicijos?

Pirmiausia, noriu patikslinti, jog niekada nesakau, jog emocijos yra blogai. Sakau, kad emocijos – tai mūsų dvasinio aš būsenos rodiklis. Jos būtinos, ir nekreipdami į jas dėmesio, tapsime zombiais – viduje mirusiais, išiorėje gyvenančiais pagal kažkieno kito programą. Lygiai taip pat, tapsime zombiais, vadovaudamiesi vien emocijomis, be jokio racionalaus pagrindo, neklausdami savęs: „Ar tai ką jaučiu dabar, sutampa su tuo, kas vyksta realybėje?“ Ar mano emocijos neskatina manęs elgtis amoraliai, pateisinti smurtą, man pačiam to net nesuprantant?

Tam, kad įsivaizduotumėt to, kaip toli mus gali nuvesti nesąmoningumas, empatijos nebuvimas, logikos ir moralės ignoravimas, dalinuosi keturiais eksperimentais, apie kuriuos, manau, privalo žinoti kiekvienas.

Milgramo eksperimentas

Pirmą kartą atliktas 1961 liepą, po to daugelį kartų pakartotas įvairiomis variacijomis, deja, gaunant labai panašius rezultatus. Apie patį eksperimentą galite paskaityti čia lietuvių ir  / arba anglų kalba. Rezultatai buvo stulbinantys:
„Milgramo bandymų metu 65 procentai bandomųjų (savanorių eksperimento dalyvių) eksperimentatoriaus nurodymu pasiuntė aukai (kuri iš tiesų buvo aktorius) įsivaizduojamą 450 voltų elektros smūgį, nors kai kurie prieš tai ir pasakė grąžinsią už dalyvavimą gautus $4,50. Nė vienas dalyvis neatsisakė trenkti aukai 300 voltų įtampa. Psichologai pakartojo šį bandymą įvairiose pasaulio vietose ir nustatė, jog aklai autoritetu (eksperimentatoriumi) sekančių žmonių dalis visur yra pastovi ir artima maždaug dviem trečdaliams.
84 procentai vėliau apklaustų dalyvių teigė esą „patenkinti“ arba „labai patenkinti“ dalyvavę šiame bandyme, daugelis rašė išsamias padėkas, siūlėsi asistuoti kituose eksperimentuose ar prašėsi priimami į darbą šioje laboratorijoje. Netgi iš atsisakiusių trenkti galutinį smūgį nė vienas nepareikalavo atsisakyti paties eksperimentavimo, nepasidomėjo „aukos“ sveikata po bandymo.“



Stanfordo kalėjimo eksperimentas.

Atliktas Philip Zimbardo 1971 metais. Eksperimente dalyvavo 24 studentai, atrinkti iš 75 paraiškas pateikusių savanorių. Bandymo metu pasidalinę į dvi grupes vaikinai 12 parų turėjo apsimesti kaliniais arba kalėjimo prižiūrėtojais. Viskas buvo stebima ir įrašoma. Mokslinė eksperimento paskirtis buvo aplinkos įtaka žmogaus elgesiui. Eksperimentas buvo nutrauktas vos po šešių dienų, dėl „prižiūrėtojų“ suagresyvėjimo ir „kalinių“ depresijos bei kitų sunkių psichologinių būsenų. Bandymo metu patologiškas dalyvių elgesys ir nepagrįsti žiaurūs kankinimai atskleidė, kaip greitai žmogaus elgesys pasikeičia dėl aplinkos įtakos ir dėl jam primestos (ar prisiimtos) rolės. Net pats Zimbardo minėjo, kad jo mąstysena pasikeitė, prisiėmus kalėjimo vadovo vaidmenį. Nors eksperimento eigoje Zimbardo akivaizdžiai matė, kad „kaliniai“ yra traumuojami psichologiškai, tik kitos mokslininkės paskatintas jis nutraukė eksperimentą.
Eksperimentui trukus tik 6 dienas, kaliniai taip įsijautė į savo vaidmenį, kad net nemanė, jog gali nutraukti savo kančias (nuolatinį miego trikdymą, nurengimą nuogai, tyčiojimąsi iš lyties organų, įsakymus nuolat būti su popieriniu maišu ant galvos, draudimą vartoti savo vardą ir pan.) Šio eksperimento pagrindu buvo daryta ir daugiau jo versijų, viena jų – Trečioji banga, nacių režimo atkartojimas vienoje iš JAV mokyklų, kur per keturias dienas viena klasė virto tikra nacių gupuotės dalimi.



Pirmą kartą atliktas 1951 metais, po to įvairiomis variacijomis kartotas dar daug kartų. Jis gana paprastas. Eksperimento „dalyviai“ (iš tiesų tik vienas dalyvis, visi kiti aktoriai) dalyvauja „regėjimo teste“, kurio metu reikia nurodyti, linijos, kurios ilgis sutampa su pavyzdinės atitikmenį (suklysti praktiškai neįmanoma), nes linijų ilgiai akivaizdžiai skiriasi. Eksperimento triukas, kad aktoriai nuolat „klysta“. Tikrasis eksperimento dalyvis susidūręs su priešinga visų kitų nuomone, lengvai pasiduoda jų įtakai ir atsakinėja taip pat kaip ir kiti. Tačiau atsiradus „sąjungininkui“, dalyvis pradeda pateikinėti teisingus atsakymus.
Konformizmo eksperimentas taip pat buvo kartojamas kitomis variacijomis, pavyzdžiui leidžiant dūmus į kambarį, kuriame testo klausimus pildė eksperimento dalyviai. Kai dalyvis būdavo vienas, jis iš kambario išeidavo iš karto, tačiau kambaryje esant daugiau žmonių, jis akivaizdžiai nerimaudavo, tačiau elgdavosi taip pat, kaip ir dauguma – likdavo sėdėti.



Pirmą kartą eksperimentai atlikti 1968 metais, psichologų John Darley ir Bibb Latane. Įkvėpti realaus 1964 m. įvykio: matant ir girdint 38 liudininkams buvo nužudyta moteris. Nei vienas iš jų net nebandė jai padėti! Psichologai, norėdami ištirti šį efektą, pakvietė keletą tiriamųjų, įspėdami juos, jog eksperimente bus užduodami labai asmeniški klausimai, tad žmonės bus atskirti ir bendraus tik naudojantis vidaus telefonu. Eksperimento metu vienas dalyvių buvo paprašytas suvaidinti epilepsijos priepuolį. Kai eksperimente dalyvavo tik du dalyviai, įskaitant „epileptiką“, 85 procentai tikrųjų dalyvių sureaguodavo į pašnekovo situaciją, iškart imdami ieškoti pagalbos. Deja, kuomet eksperimentas buvo pakeistas, į jį įtraukiant keturis kitus žmones, tik 31 procentu atvejų, vienam iš „dalyvių“ patyrus epilepsijos priepuolį, kiti bandė jam kaip nors padėti.


Dar vienas video tėvams – net pagrobiant vaiką neikas nekreips į tai dėmesio

 

Būna, kad eidamas gatve stebiu žmones ir pasidaro liūdna žinant, jog didžioji jų dauguma galėtų mane nužudyti, jei jiems pasakytų žmogus vilkintis chalatu (ar uniforma, nesvarbu) dėl visiškai nesvarbios priežasties. Nemalonu, kad ištikus nelaimei didelėje žmonių grupėje nesusilaukčiau pagalbos. Kartais bjauru, jog žinodami, kas tiesą, jausdami, kad elgiasi amoraliai, dauguma meluos, nes taip jiems „ramiau“. Norėtųsi, kad būtų kitaip, tačiau dėl to, jog esame itin pakantūs smurtui, esame būtent tokie – beveik zombiai. Kodėl? Nes mus tokius užaugino. Tai ne prigimtis, mes tokiais tapome. Galime pasikeisti, tačiau tai sunku ir skausminga – pripažinti savo klaidas, baimes, trūkumus ir traumas, todėl daug paprasčiau tiesiog nekreipti į tai dėmesio ir gyventi, tarytum nieko nebūtų nutikę.
Labai tikiuosi, kad tai, ką sužinojote, jumyse pažadins nors truputį noro keistis, tapti tais keliais procentais žmonijos, kuriems svarbiau moralė ir žmogiškumas, o ne kitų nuomonė. Kad tapsite drąsesni, pripažindami savo jausmus ir tai kas su jumis darosi, ir kad smalsiau žiūrėsite į save ir į kitus.
Aš tikiuosi...


2013 m. balandžio 19 d., penktadienis

Valia ir motyvacija

Ar siekiate tikslų valingai ar motyvuotai? Apie tai šis video.


Lėtinė vienatvė - NUORODA

Mano mintys apie lėtinę vienatvę portale eitne.lt

2013 m. balandžio 15 d., pirmadienis

Aš noriu, kad būtų kitaip, nei yra


Noriu pasidalinti keletu minčių apie norus matyti aplinką per prizmę, iškreipiančią realybę į vieną ar kitą pusę.

Straipsnyje apie santykius jau minėjau, kad dažnai romantiniai partneriai mato vienas kitą tokius, kokius nori matyti, bet ne tokius kokie yra iš tikro. Šis psichologinis fenomenas galioja ne tik romantiniuose santykiuose. Jis apima ir įprastinį bendravimą tarp žmonių, taip pat ir mūsų reakcijas bei mintis apie pasaulį – norime kad įvykiai mūsų gyvenime būtų kitokie nei yra iš tikro, todėl juos neobjektyviai vertiname, arba resursai (daiktai) būtų geresni ar blogesni nei yra realybėje. Pavyzdžiui aš pats dažnokai nusprendžiu, kad laikas, per kurį atliksiu vieną ar kitą darbą bus trumpesnis, nes tiesiog noriu, kad jis būtų trumpesnis (kartais būna ir priešingai, jei laukia nemalonus įvykis). Ar jums taip nutinka su žmonėmis, darbais, pinigais?

Kartais fenomenas padeda, kartais trukdo, tačiau blogiausia, jog jis sukuria iškreiptos realybės iliuziją, kurioje nuolat darydami klaidingas prielaidas iš gyvenimo tikimės objektyviai teisingo atsako. Tas ciklas kartojasi vėl ir vėl. Noriu, kad iracionalus žmogus elgtųsi racionaliai, tačiau jis taip nesielgia, nors aš tikiuosi (pasąmoningai žinodamas, kad taip nėra), ir sukuriu savo paaiškinimą (iliuziją), kodėl žmogus būtent šį kartą pasielgė iracionaliai. Tada remdamasis ta iliuzija darau prielaidas, kad žmogus yra racionalus, tik „aplinkybės jam netinkamos“. Po to vėl stebiuosi, kad tas pats iracionalus žmogus vėl elgiasi... iracionaliai. Juk jis yra iracionalus! Aš tik noriu, kad jis būtų kitoks ir savo mintyse jį piešiu tokį, kokio noriu.

Tokio elgesio priežastys, tai praeityje įstrigę mūsų vidinės dalys, kurios mano, kad tai, kas vyksta dabar – vis dar praeitis. Jos taiko tuos pačius primityvius saviapgaulės ir savisaugos mechanizmus, kaip kažkada, kai jie veikė, tačiau dabartis yra visiškai kitokia nei praeitis. Mes pasikeitėme, pasikeitė ir aplinkybės. Galime tokias reakcijas pastebėti, kai kyla stiprūs jausmai situacijose, kuriose jie neturėtų kilti. Pavyzdžiui kitas vairuotojas užlindo mums priešais. Teko vos spustelėti stabdžio pedalą ir... sekunde vėliau įvažiuoti į sankryžą – nieko tragiško gyvenime nenutiko, tačiau jaučiamės tarytum „tas kiaulė“ būtų padaręs nusikaltimą prieš žmoniją, ir mažų mažiausiai jam reiktų skirti kalėjimą iki gyvos galvos, o gal viešą egzekuciją. Iš tikro, tai mūsų dalis, kuri kažkada anksčiau patyrė neteisybę, jaučiasi kaip kadaise, kada neteisybė įvyko. Turime norą, kad visi su turi elgtis teisingai, tačiau realybėje taip nėra. Ir, kartais vedini tos pačios emocijos, netgi elgiamės su kitais taip, kaip nenorime kad elgtųsi su mumis – išliejame susikaupusį įsiūtį kitam. Arba nurijime ir būname nelaimingi – taip neišspręsdami savo emocijų, arba jas išveikdami per, pavyzdžiui, priklausomybes.

Žinoma, lengva man sakyti, jog reiktų tiesiog pradėti į viską žiūrėti realistiškai ir sakyti sau „nuo šiol viskas bus kitaip, nuo šiandien žiūrėsiu į viską pozityviai“. ...iki kito karto, kol vėl su mumis nutiks kažkas neteisingo, kas vėl pažadins mumyse dalį, kurią valios pastangomis stengėmės užčiaupti.  Kaip ir su visais valios pastangų reikalaujančiais pokyčiais, rezultatas trunka tiek, kiek ištreniruota mūsų valia, o jei ji netreniruota, greitai ištinka mūsų pačių sukeltos „nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės“ ir vėl pasineriame į savęs apgaudinėjimo ratą, iki kito „nuo šiol būsiu...“ karto.

Gal skambu kiek pesimistiškai. Ne viskas taip blogai, kaip gali atrodyti – saviugdoje reikia nedidelių žingsnių, kad pasiektume didelių rezultatų. Tam reikia laiko, kantrybės, ir šiek tiek tos pačios valios, kurią irgi galime išsiugdyti. Kaip jau esu minėjęs – saviugda, kaip raumenų auginimas:  darant nedaug po kiekvieną dieną, ir po truputį didinant krūvį (vis labiau gilinantis į save), galima pasiekti stulbinančiai gerų rezultatų.

„Ką reiktų daryti konkrečiai?“ Taip kartais klausia neseniai darbą kartu pradėję mano klientai. Kaip nuolat būti sąmoningais? 
Kiekvienam geriausias individualus receptas, kurį jūs tikrai žinote patys, tiesiog gal dar neatradote savyje. Bendri patarimai būtų paprasti ir, greičiausiai, puikiai žinomi. Stebėti, kas kokios jūsų reakcijos į įvykius, veiksmus, interakcijas su žmonėmis. Kelti sau klausimus ir atsakinėti į juos:

  • Ar minėtos situacijos jums kelia objektyvią grėsmę, suteikia naudos, pasitenkinimo?
  • Kokios mintys jums kyla, kaip manote kodėl; Jei tai būtumėte ne jūs, kaip objektyviai vertintumėte įvykius? 
  • Kokia metodologija remiatės nustatydami, ar jūsų išvados teisingos ar klaidingos?
  • Kuo grindžiate metodologijos teisingumą?

Kaip dažnai kartoju – greito rezultato tikėtis nereiktų, tačiau jei kas dieną skirsite nors truputį laiko savityrai, pradėsite pastebėti, kad kartais pagražinate ar pabjaurinate realybėje vykstančius įvykius. Tverkitės šio siūlo galo ir sekite jį, lai jis nuveda jus ten, kur slypi dar daugiau atradimų. Atradimų atskleidžiančių jūsų tikrąjį aš.

2013 m. balandžio 2 d., antradienis

Diskomforto zona


Sveiki, brangūs mano blogo skaitytojai. Ilgą laiką manęs čia nebuvo. Prisipažinsiu, tikrai neskyriau laiko blogo rašymui, tobulinimui, ar naujos saviugdos programos kūrimui. Dirbau ties visiškai kitu, su konsultacine veikla nesusijusiu projektu, davusiu peno parašyti šį įrašą.

Tai buvo sunkus laikas, kai kartais dirbdavau po 14 valandų per dieną, faktiškai neturėdamas laisvadienių. Projektas, vietoje planuotų trijų savaičių, išsitempė į neplanuotus tris mėnesius ir iš gana paprasto tapo pakankamai sunkiu.

Jo metu gavau nemažą naudą – buvo galimybė dažnai pabuvoti diskomforto zonoje. Jei domitės saviugda, greičiausiai žinote, kas yra komforto zona, o jei ne, trumpai tai apibrėšiu. Komforto zona, tai vidinė būsena, kurioje jaučiamės saugiai, patogiai ir nejaučiame nemalonių emocijų ir / arba pojūčių. Pavyzdžiui sėdėjimas prie televizoriaus ekrano daugumai gali būti tinkamu buvimo komforto zonoje pavyzdžiu. Diskomforto zonoje, priešingai, pradedame jausti nemalonias emocijas ir / arba pojūčius dėl išorinių ar vidinių veiksnių įtakos. Čia pavyzdžiu galima imti viešą kalbėjimą, daugeliui sukeliantį baimę, kartais prilygstančią mirties baimei.

Apie tai, kaip naudinga „išeiti už savo komforto zonos ribų“, kalba nemažai koučerių, konsultantų, saviugdos specialistų ar kitų, save tokiais vadinančių. Taip, tiesos čia yra, tačiau ne visada buvimas diskomforto zonoje gali būti naudingas. Yra atvejų, kai toks poveikis gali būti žalingas.

Pirmiausia ir, mano nuomone, svarbiausia darant keliones į diskomforto zoną ir tikintis iš jų naudos, sąmoningai suprasti, kas su mumis vyksta: kokios emocijos kyla, kokie kūno pojūčiai, jei įmanoma, atkreipti dėmesį į mintis. Tai, greičiausiai, nesigaus iš pirmo karto, tačiau nuosekliai kartojant pasieksime puikių rezultatų. Dar geriau, jei gebame suprasti, kodėl kyla būtent tokie jausmai, atrasti racionaliai paaiškinamas jų priežasits. Tam reiktų būti pakankamai save pažinus, bet jei tokiais nesame, savianalizės etapą galima atidėti ir vėlesniam laikui, kai mintyse persuksime sąmoningai atmintin sudėtų patyrimų įrašą.

Kitas svarbus aspektas – nepatirti šoko dėl per didelio emocinio ir / ar fizinio krūvio. Jei esame diskomforto zonoje, reiškia mūsų organizmas ir / ar smegenys neprisitaikė prie esamos būsenos. Per stiprios ir sąmoningai nesuvokiamos patirtys gali sukelti šoką, kuris vietoje naudingos ir praturtinančios patirties virs traumuojančia – sąmoningai ar nesąmoningai dar labiau vengsime to, kas mums ir šiaip kėlė diskomfortą.

Ir paskutinis (tačiau ne mažiau svarbus) pastebėjimas apie diskomforto zoną – patyrusiems stiprių psichologinių traumų. Jei situacija kelia siaubą vien pradėjus apie ją galvoti, reiktų itin gerai apsvarstyti, ar tikrai turėtumėte eiti į diskomforto zoną, kad ir ką bekalbėtų jums aplinkiniai. Tai gali dar labiau pagilinti traumą ir apsunkinti su diskomforto zona siejamus gyvenimo aspektus.

Tačiau, kaip ir minėjau, išėjimas iš komforto zonos – gera patirtis ir praktika. Apibendrinant ir atsižvelgiant į aukščiau suminėtus aspektus, sakyčiau, kad buvimas diskomforto zonoje yra vienintelė galimybė augti ir tobulėti. Tikrai taip, kaip parodyta paveikslėlyje straipsnio pradžioje, – visi stebuklai nutinka už jūsų (ir mano) komforto zonos ribų. Taigi, eikime ir gyvenkime mūsų nuostabų gyvenimą, vis išeidami į stebuklų šalį – diskomforto zoną. Gerų atradimų!

2013 m. sausio 13 d., sekmadienis

Valanda gyvenimo

Tai – ese, ne analitinis straipsnis.

Kada gyvename? Ar svarbu kaip, nugyventa ta ta šviesi atkarpa nuo gimimo iki mirties, ilgame, tamsiame, begalinio laiko tunelyje? Ar reikšmingas tas supratimas, kad egzistuoja mūsų Aš, kad esame sąmoningi, matome pasaulio formas ir spalvas, užuodžiame jo kvapus, girdime garsus, jaučiame faktūras, ir galime suvokti save apsupty jų visų? Kiek kartų per dieną patiriame tai – Gyvenimą, tikrąja to žodžio prasme? Ar nesąmoningai nugyventas gyvenimas irgi gyvenimas?

Ar dažnai pastebime, kaip slenka laikas? Iš tikro jis lėtas, kai gyvename, ir greitas, kai egzistuojame. Jei sąmoningai stebime, kas vyksta čia ir dabar, jis staiga apstingsta. Kai mūsų mintys neišsidraikiusios smegenų vingių laukuose, neįsisukę į nesibaigiančius savo pačių ciklus, nenubėgę gyvenimo greitkeliu taip toli, kad net neatsimename, kodėl jos ten bėgo, laikas niekur neskuba. Bandėte kada nepertraukiamai stebėti minučių rodyklę? O valandų?

O jei vietoje laikrodžio rodyklės stebėjimo, valandą atidžiai žvelgtume į vieną kvadratinio metro pievos plotą, gilintumės į jo gyvenimą: ropojančius vabzdžius, saulės spindulius žaidžiančius su šešėliais, jaustume švelnų šilto vėjo dvelksmą. Jei vieną valandą tiesiog praleistume matydami, kaip vyksta gyvenimas viename kvadratiniame metre pievos? Ar prieš gyvenimo pabaigą atsimintume, kad tai darėme? Ar būtų ryškus prisiminimas, kaip vietoje begalinio bėgimo ir Negyvenimo, pasirinkome vieną valandą Gyvenimo? Ar verta paaukoti valandą tam, kad ją atsimintume visą likusį mūsų egzistencijos laiką?

Dar viena gera auka Gyvenimui – vanduo. Gal galėtumėte valandą paaukoti, sėdėdami naktį ant jūros, ežero ar upės kranto ir klausydamiesi, kaip juda vanduo? Justi, kaip tas pats vėjas, kadaise siūbavęs žoles, dabar atneša mums tą drėgmės prisigėrusį dvelksmą? Ar turėtume kantrybės išgyventi valandą sąmoningo gyvenimo, neskubėdami leisti laiko prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano? Ar verta ši valanda ryškiam prisiminimui, kad Gyvenome?

O gal verta pastebėti tai, kas mus supa įprastą dieną? Ar būtų verta tiesiog išeiti į judrią miesto gatvę ir neskubant, gurkšnojant arbatą (arba kavą, kas kam skaniau), valandą nuo suoliuko stebėti miesto gyvenimą – skubančius žmones, riedančius automobilius, lesalo ieškančius miesto paukščius. Matyti, kaip pasisuka pastatų šešėliai, ir kaip pro šalį bėga žmonės, tie žmonės, šiuo metu Negyvenantys. Ar verta Pagyventi valandą, kad pamatytume, kaip Negyvena kiti?

O jei pajustume kaip apsninga pasaulis? Jei valandą žvelgtume į pasaulį, kurį pradeda dengti puraus sniego skraistė? Jei regėtume, kaip tirpsta aštrūs daiktų kontūrai, tamsūs tonai virsta šviesiais, ir kaip rudeniškas tamsumas virsta žiemišku baltumu? Būtų verta ar ne? Gal geriau iškeisti tą laiką į begalę akimirkų parduotuvėje, bandant išsirinkti tą patį maisto produktą, kurį pirkome ir ankstesnę savaitę? Ar mirties patale prisimintumėte, kaip sąmoningai (pa)stebėjote pasaulio transformaciją iš rudens į žiemą, ar tai džiugintų, ar labiau džiugintų prisiminimas kaip rinkotės jogurtą iš trisdešimties tokių pačių jogurtų, prisiminimas besikartojantis savaites, mėnesius, metus Negyvenimo?

Tą valandą, kurią mes pasirenkame Gyventi, gali kilti beprotiškas noras bėgti, daryti, nebūti... Jei paaukotume ją Gyvenimui, ar vertėtų? Net jei šiandien tai neįmanoma dėl to, kad esame išmokę sąmoningai Negyventi, ar vertėtų paaukoti dalį Negyvenimo tam, kad po kurio laiko galėtume sau pasakyti – Aš Gyvenu!

Nežinau ar verta jums. Man atrodo, kad kiekvienas prisiminimas, kurį sąmoningai stebėjau ir įrašinėjau į savo smegenis, prie kurio galiu vis grįžti ir juo pasidžiaugti – vertas Gyvenimo, tai – pats Gyvenimas. Net jei tuo metu atrodė, kad tai, kas vyksta dabar apskritai nevertinga. Tai, ką nugyvenu sąmoningai, yra vertingiau už visą nesąmoningą gyvenimą, nes kai mano egzistencija priartės prie pabaigos – atsiminsiu tik tai, ką Gyvenau, atsiminsiu Gyvenimą.