2013 m. sausio 13 d., sekmadienis

Valanda gyvenimo

Tai – ese, ne analitinis straipsnis.

Kada gyvename? Ar svarbu kaip, nugyventa ta ta šviesi atkarpa nuo gimimo iki mirties, ilgame, tamsiame, begalinio laiko tunelyje? Ar reikšmingas tas supratimas, kad egzistuoja mūsų Aš, kad esame sąmoningi, matome pasaulio formas ir spalvas, užuodžiame jo kvapus, girdime garsus, jaučiame faktūras, ir galime suvokti save apsupty jų visų? Kiek kartų per dieną patiriame tai – Gyvenimą, tikrąja to žodžio prasme? Ar nesąmoningai nugyventas gyvenimas irgi gyvenimas?

Ar dažnai pastebime, kaip slenka laikas? Iš tikro jis lėtas, kai gyvename, ir greitas, kai egzistuojame. Jei sąmoningai stebime, kas vyksta čia ir dabar, jis staiga apstingsta. Kai mūsų mintys neišsidraikiusios smegenų vingių laukuose, neįsisukę į nesibaigiančius savo pačių ciklus, nenubėgę gyvenimo greitkeliu taip toli, kad net neatsimename, kodėl jos ten bėgo, laikas niekur neskuba. Bandėte kada nepertraukiamai stebėti minučių rodyklę? O valandų?

O jei vietoje laikrodžio rodyklės stebėjimo, valandą atidžiai žvelgtume į vieną kvadratinio metro pievos plotą, gilintumės į jo gyvenimą: ropojančius vabzdžius, saulės spindulius žaidžiančius su šešėliais, jaustume švelnų šilto vėjo dvelksmą. Jei vieną valandą tiesiog praleistume matydami, kaip vyksta gyvenimas viename kvadratiniame metre pievos? Ar prieš gyvenimo pabaigą atsimintume, kad tai darėme? Ar būtų ryškus prisiminimas, kaip vietoje begalinio bėgimo ir Negyvenimo, pasirinkome vieną valandą Gyvenimo? Ar verta paaukoti valandą tam, kad ją atsimintume visą likusį mūsų egzistencijos laiką?

Dar viena gera auka Gyvenimui – vanduo. Gal galėtumėte valandą paaukoti, sėdėdami naktį ant jūros, ežero ar upės kranto ir klausydamiesi, kaip juda vanduo? Justi, kaip tas pats vėjas, kadaise siūbavęs žoles, dabar atneša mums tą drėgmės prisigėrusį dvelksmą? Ar turėtume kantrybės išgyventi valandą sąmoningo gyvenimo, neskubėdami leisti laiko prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano? Ar verta ši valanda ryškiam prisiminimui, kad Gyvenome?

O gal verta pastebėti tai, kas mus supa įprastą dieną? Ar būtų verta tiesiog išeiti į judrią miesto gatvę ir neskubant, gurkšnojant arbatą (arba kavą, kas kam skaniau), valandą nuo suoliuko stebėti miesto gyvenimą – skubančius žmones, riedančius automobilius, lesalo ieškančius miesto paukščius. Matyti, kaip pasisuka pastatų šešėliai, ir kaip pro šalį bėga žmonės, tie žmonės, šiuo metu Negyvenantys. Ar verta Pagyventi valandą, kad pamatytume, kaip Negyvena kiti?

O jei pajustume kaip apsninga pasaulis? Jei valandą žvelgtume į pasaulį, kurį pradeda dengti puraus sniego skraistė? Jei regėtume, kaip tirpsta aštrūs daiktų kontūrai, tamsūs tonai virsta šviesiais, ir kaip rudeniškas tamsumas virsta žiemišku baltumu? Būtų verta ar ne? Gal geriau iškeisti tą laiką į begalę akimirkų parduotuvėje, bandant išsirinkti tą patį maisto produktą, kurį pirkome ir ankstesnę savaitę? Ar mirties patale prisimintumėte, kaip sąmoningai (pa)stebėjote pasaulio transformaciją iš rudens į žiemą, ar tai džiugintų, ar labiau džiugintų prisiminimas kaip rinkotės jogurtą iš trisdešimties tokių pačių jogurtų, prisiminimas besikartojantis savaites, mėnesius, metus Negyvenimo?

Tą valandą, kurią mes pasirenkame Gyventi, gali kilti beprotiškas noras bėgti, daryti, nebūti... Jei paaukotume ją Gyvenimui, ar vertėtų? Net jei šiandien tai neįmanoma dėl to, kad esame išmokę sąmoningai Negyventi, ar vertėtų paaukoti dalį Negyvenimo tam, kad po kurio laiko galėtume sau pasakyti – Aš Gyvenu!

Nežinau ar verta jums. Man atrodo, kad kiekvienas prisiminimas, kurį sąmoningai stebėjau ir įrašinėjau į savo smegenis, prie kurio galiu vis grįžti ir juo pasidžiaugti – vertas Gyvenimo, tai – pats Gyvenimas. Net jei tuo metu atrodė, kad tai, kas vyksta dabar apskritai nevertinga. Tai, ką nugyvenu sąmoningai, yra vertingiau už visą nesąmoningą gyvenimą, nes kai mano egzistencija priartės prie pabaigos – atsiminsiu tik tai, ką Gyvenau, atsiminsiu Gyvenimą.


2013 m. sausio 7 d., pirmadienis

Bauginantys pokyčiai – pasipriešinimo įveikimas

Dirbdamas su klientais ar tiesiog bendraudamas su žmonėmis, siekiančiais patirti pozityvių pokyčių  gyvenime per saviugdą ir savityrą, susiduriu su klausimu: "Kaip man reikės daryti tai, kas atrodo neįmanoma?" arba "Aš neturiu jėgų priimti tokį sprendimą." Žodis neįmanoma dažnai slepia tai, ko savo dabartinėje situacijoje ar būsenoje žmogus negali įsivaizduoti, o jei ir įsivaizduoja, tai jam atrodo, kad tas pokytis toks siaubingas, jog nevertas tų pastangų, kurias žmogus deda tam, kad gyvenimas pasikeistų. Dažniausiai tai siejasi su disfunkciniais santykiais bei žalingais įpročiais (kylančiais iš priklausomybių), tačiau galimas ir platesnis sąrašas, kurį pateikiu žemiau:
  • disfunkcinių santykių nutraukimas (su tėvais, sutuoktiniu, draugais, artimaisiais, darbdaviais);
  • įpročio (dažnai susijusio su priklausomybe) atsisakymas (valgyti saldumynus, rūkyti, išlaidauti ir t.t.);
  • pasikeitę gyvenimo sąlygos (ne toks komfortiškas gyvenimas, gyvenamosios vietos pakeitimas);
  • jausmų pasikeitimas (tikrųjų jausmų pripažinimas, pavyzdžiui vietoje prisirišimo – pyktis);
  • įsitikinimų pasikeitimas (nepagrįstų įsitikinimų pakeitimas logiškais);
  • sėkmė profesiniame ar asmeniniame gyvenime.
Kodėl atrodo, jog tai, ko norėtume pasiekti ir kas objektyviai būtų geras pokytis gyvenime, mums rodosi nepasiekiama ir baugina? Yra kelios galimos priežastys.

Nerimą kelianti nežinomybė. Mūsų įprastas gyvenimas, nors ir nepatogus, puikiai mums pažįstamas,  tuo tarpu pokytis ir kelias iki jo – ne, todėl tai kelia nerimą. Kuo tikslas toliau nuo mūsų įprasto gyvenimo, tuo daugiau nerimo jis kelia.
Pavyzdžiu galime paimti disfunkcinius santykius (itin dažną problemą). Jei santykiai nevertingi, reiktų bent jau pakeisti jų dinamiką (bendravimo būdą), o dar geriau – tiesiog juos nutraukti. Tačiau nutraukti santykius su, tarkim, smurtaujančiu sutuoktiniu, gali būti labai sunku, nes iš anksto (sąmoningai ar pasąmoningai) žinome, kaip į mūsų poelgį reaguos aplinkiniai, žmogus, su kuriuo tuos santykius nutraukiame, ir, žinoma, kaip dėl jų reakcijos jausimės mes. Tai skatina mus vengti to, kas iš tikro būtų labai naudinga. Apmąstymai apie tai, "kas būtų jeigu būtų", sukelia daug minčių ir jausmų. Įsivaizduojama, kaip tokioje situacijoje reikės įveikti kilusį stresą, tai kelia dar daugiau baimės ir nerimo. Imant tą patį pavyzdį, santykių nutraukimas su sutuoktiniu gali sąlygoti finansinį nepriteklių, prarastą ryšį su draugais ar artimais žmonėmis, pasikeitusius santykius su vaikais – ir vėl susiduriama su nerimą keliančiomis mintimis.

Manymas, kad pokytis įvyks vien valios pastangomis. Būdami dabartinėje būsenoje manome, jog tam, kad galėtume pasiekti pokytį, turėsime pasitelkti labai daug valios pastangų. Apskritai, dauguma mano, kad tokie pokyčiai ar sprendimai galimi vien valios pastangomis, o iš gyvenimo patirties žinome, jog jų neužteks pokyčiui išlaikyti ilgą laiką. Taigi, pasekmės atsisuks prieš mus – jausime pažeminimą, gėdą, pasikeis santykiai su susijusiais žmonėmis. Tęsiant pavyzdį, santykių nutraukimas baugina, nes  disfunkciniai santykiai grindžiami subjektyviomis vertybėmis. Sutuoktinis smurtauja, tačiau jis sako, kad myli, po smurto protrūkių atsiprašinėja, kurį laiką "viskas būna gerai". Taigi, šiuo atveju manoma, kad valios pastangomis reiks atsisakyti menamos "meilės", be kurios bus sunku išgyventi. Kitas tinkantis pavyzdys – pozityvūs pokyčiai, tarkim reguliarus sportavimas. Manymas, jog reguliariai sportuoti reikės labai daug valios, ir kad jos neužteks. Taigi, kad išvengtų gėdos, kitų vertinimo, pajuokų, žmogus geriau renkasi nesikeisti, gyventi įprastai ir susitaikyti su žala, kurią jis patiria ar sukelia sau nesikeisdamas.

Vizijos trūkumas arba neturėjimas. Retesnė priežastis, tačiau pasitaikanti, jei norintis savo gyvenimą pakeisti žmogus nežino, kaip jo gyvenimas (būsena, jausmai, mintys, aplinka) pasikeis įvykus pozityviam pokyčiui. Tokios vizijos neturėjimas mažina motyvaciją keistis ir skatina rinktis kelią, kuriame mažiau nerimo, ir nėra pasipriešinimo – jau pažįstamą gyvenimo būdą.

Nesąmoningas pasitenkinimas esama situacija. Žmogui, norinčiam pokyčių, gali atrodyti, kad tai, kas vyksta jo gyvenime "nėra taip jau blogai", jis jaučia diskomfortą dėl to, kas vyksta, tačiau tas diskomfortas toks menkas, kad bet kokios pastangos jį pakeisti atrodo labai didelės. Tai labai stipriai siejasi su nežinomybės baime. Kuo nežinomybės baimė didesnė, tuo didesnis, atrodo, komfortas, ir priešingai – jaučiant didesnį nepasitenkinimą esama padėtimi, atsiranda daugiau motyvacijos keisti tai, kas jį sukelia. Kalbant apie jau minėtus pavyzdyje disfunkcinius santykius, kuo labiau disocijuotas žmogus, tuo mažiau jis pastebi tai, kas jo gyvenime kelia grėsmę. Šiuo atveju sąmoningas žmogus tokių santykių net nepradėtų, mažiau sąmoningas – stengtųsi iš jų ištrūkti, o nesąmoninga – juos vertintų. 

Kaip įveikti tą pasipriešinimą sukeliančias priežastis? Pirmiausia reiktų suprasti, kad pokyčiai saviugdoje vyksta palaipsniui. Nėra stebuklingos piliulės ar metodo, padedančio per akimirką įveikti tai, ką per dešimtmečius jūsų sąmonėje ir pasąmonėje suformavo gyvenimo aplinkybės. O jei kas sako, kad toks metodas yra (būrėjai, religijų atstovai, mokytojai, guru, net kai kurie "psichinės sveikatos specialistai") – meluoja jums. Taigi, svarbių sprendimų negalėsite priimti tol, kol nebūsite jiems pasiruošę. Tai nereiškia, kad sprendimo nereiktų priimti niekada. Tai reiškia, kad kai priimsite jį, tai padaryti jums nebus taip sunku, kaip atrodo šią akimirką.
Kita klausimo dalis – iš kur rasti savyje tiek valios, kad būtų galima pasiekti norimą sprendimą ar pokytį? Tam reikės valios pastangų, tačiau ne tiek daug, ir jos išsidėstys per tam tikrą laiką. Kelias iki minėtų pokyčių einamas nedideliais nuolatiniais žingsneliais, kurių dėka tapsite tiek sąmoningi, kad atėjus laikui sprendimas atrodys savaime suprantamas ir o pokyčiai būtini. Kylantis nerimas ar baimės bus gerokai mažesni, suprantami ir įsisąmoninti, o diskomfortą persvers pozityvios pokyčio ir / ar sprendimo pasekmės. Taip, tikrai reikės išeiti iš komforto zonos, kaip ir einant pakeliui norimo pokyčio,  kitaip neįmanoma emociškai augti ir bręsti, tačiau su šiuo diskomfortu gebėsite susidoroti savarankiškai ar su palaikančiojo pagalba.

Siekiant sąmoningumo, išsivaduojant iš disociacijos ir traumos gniaužtų, kartu aiškės ir vizija, kaip atrodys gyvenimas po to, kai pokytis, dabar keliantis tiek nerimo ir baimės, įvyks.

Mes nežinome, koks bus mūsų Aš, kai nukeliaus iki norimo pokyčio ar kai reiks priimti gyvenimą į gera pakeičiantį sprendimą. Tačiau kai mūsų tikrasis Aš bus pasiruošęs tai padaryti (nutraukti disfunkcinius santykius, atsisakyti mus žalojančio įpročio ar pasiekti ilgai užsibrėžtą tikslą), sužinosite apie tai pirmieji!