Pagrindinės minties metaforą pasiskolinau iš kitos bloggerės, Vicky.
Mintis paprasta. Kartais reikia sustoti ir pailsėti ir pasitikrinti kursą.
Pastarosiomis gyvenimo dienomis nuolat jaučiausi bėgantis niekada nesibaigiančią distanciją. Kai atrodė, kad tarpinis finišas jau čia pat, jis vis nusislinkdavo tolyn ir tolyn. Kaip horizontas, kuris kiek prie jo beeitum, visada bus priešaky.
Ir čia ta mintis iš filmo Forestas Gumpas labai tiko - pamenate, kai jis bėgo per Ameriką? Pirmyn, atgal, po to vėl pirmyn. Vieną dieną jis sustojo, ir nusprendė eiti namo. Nes jis pasijuto nubėgęs savo distanciją.
Labai dažnai taip elgiamės gyvenime - bėgame, nes kažkada pradėjome, manydami, kad tai tik laikinas bėgimas, kad tai tik tol kol išspręs laikinas problemas, kad tai smagu... Bent jau aš taip dariau.
Ir po metų, dešimties, dvidešimties vis dar bėgame savo distanciją, nors problemų nebeliko, arba jų negalima išspręsti bėgant, ar bėgimas jau visiškai nebedžiugina.
Tai gali būti bet kas - darbas, santykiai, hobis, žalingas įprotis, ar tiesiog sėdėjimas prie teliko.
Dalis žmonių su kuriais pradėjai trasą nubėgo priešaky tavęs, ir jų jau nepasivysi, dalis liko užnugary. Net jei su jais gyveni kiekvieną dieną, jus gali skirti kilometriniai atstumai.
Kartais labai gerai sustoti, apsižiūrėti kur esi ir kodėl darai tai ką darai, ir gal suprasi, kad esi ne ten kur visą gyvenimą norėjai būti. Jei tavo tikslas vis dar pakeliui - puiku, pirmyn! O jei jau matei visus nuostabius vaizdus savo trasoje, ir bėgi ją 10 kartą? Imk kitą. Bėk ten kur dar nebėgai. Gyvenk!
Laimingesnės dienos!
J.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.