Artėjant Naujiesiems žmonės pradeda kurti planus ateinantiems metams, kaip nuo Naujųjų pasikeis jie patys ir pasikeis jų gyvenimas. Kiti, priešingai, neplanuoja, negalvoja, ar net priešiškai žiūri į planavimą.
Nors nesu metinių planų sudarinėtojas (susidarau juos tada, kai reikia, nedelsdamas, ir pagal poreikius atnaujinu), bet manau kad planavimas leidžia pasiekti didesnių rezultatų, būti labiau organizuotam ir... laimingesniam.
Bet yra tipai planuotojų, kurie "planuodami" sau kenkia:
Pirmas - apie tai, ką susiplanavo jie negalvoja rimtai, jiems tai žaidimas, loterija, atsitiktinumas.
Antras - planuodami jie jaučia apmaudą ir išankstinį nusivylimą, kad turės siekti kažko. Ir jei nepasiseks jie galės pasakyti "aš juk sakiau".
Trečias - jie visaip kaip bando įsijausti į tikslus, tačiau jiems nepavyksta, ir jie nusivilia proceso pabaigoje - aš padariau viską, bet man nepavyko. Dažniausiai po to jie nebegrįžta prie tos pačios veiklos, ar srities.
Greito recepto, kaip tai galima pakeisti - nėra, bet galima pasigilinti į priežastis, dėl ko tai vyksta, ir kurios, gal paskatins imtis veiksmų. Priežastys - psichologinės traumos, dažniausiai patirtos vaikystėje.
Jei planavimas jums tik žaidimas, greičiausiai savo gyvenimą gyvenate taip, kad jis jums "atsitinka". Nedarote sąmoningų žingsnių, link to ko norėtumėte, ir ko jums reikia. Tai nesėkmės baimė. Baimė, kad nepaskisite ar ne iki galo pasieksite rezultato, arba dar blogiau - galima sėkmės baimė
Vaikystėje jus "išmokė" bijoti nesėkmių, nes už nesėkmes baudė. Jei nieko nesiekiate, reiškia ir nepasisekti negali, reiškia niekas už tai nebaus.
Sėkmės baimė, jei bijote dėmesio, kurį pritraukia sėkmė. Tėvai jus nuolat saugojo nuo visko, taip išmokote nesusidurti su nesėkmėmis ir pasąmoningai jų vengti.
Jei planuodami iš anksto jaučiate nusivylimą ir apmaudą, manote, kad niekada to nepasieksite, bet vis viena darote, nors ir nepatenkinti, greičiausiai jūsų gyvenime daug pasyvios agresijos.
Kaip jus traumavo? Vertė daryti dalykus, kurie jums nemalonūs, ar nenaudingi. Galimas dalykas, vaikystėje gyvenote ne savo, bet savo tėvų gyvenimą, įgyvendinote jų neįkūnytas vaikystės svajones. Taip pat greičiausiai bausdavo už neklusnumą. Taip jums bet koks "planas" atrodo nukreiptas prieš jus.
Jei nuolat stengiatės ir nepavyksta, vaikystėje jus "išmokė", kad nuo jūsų veiksmų, jūsų gyvenimas nepriklauso. Jūsų poreikiai buvo ignoruojami, taigi išmokote kad nuo bet kokių pastangų nelabai kas keičiasi. Kad ir ką bedarytumėte, pasąmoningai vis sau įrodote, kad gyvenimas nuo jūsų nepriklauso. Ir... jei priklausytų, pasidarytų labai baisu, juk tai neįprasta.
Ką daryti?
Pirmiausia, būti sąmoningiems ir bandyti suprasti savo jausmus, kuriuos jaučiate kai galvojate apie ateitį.
Patyrinėti tai ką jaučiate. Iš kur tai kyla? Gal prisimenate kada tai atsirado?
Jei suprantate savo jausmus, nebijokite jų. Pripažinkite. Po to galite pabandyti juos "padėti į lentyną", pažiūrėti iš šono, kaip į tai žiūrėtų kitas žmogus.
Kad ir kaip jaustumėtės, tiesiog darykite, padarę anksčiau minėtus žingsnius. Išsiugdykite įpročius kurie pakeistų jūsų senus įsitikinimus. Po kurio laiko pastebėsite, kad pasiekėte kai kurių tikslų. Nuolat prisiminkite tai. Ir darydami naujas užduotis, nuolat priminkite jausmą, kuris kilo, kai pasiekėte to ką užsibrėžėte.
Jums pavyks!
Laimingesnės dienos :)
J.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.