2012 m. rugsėjo 21 d., penktadienis

Kai išgirdau save

Per atostogas nerašiau naujų įrašų. Tad dabar grįžtu į vėžes ir poatastoginį rašymą pradėsiu trumpučiu įrašu apie asmeninę patirtį tapus sąmoningesniu žmogumi.

Jau rašiau, kad ilgą laiką gyvenau būdamas stipriai disocijuotas. Padirbėjus su savimi porą metų, nustebau, kad turiu vidinį balsą, galiu save aiškiai ir tiksliai girdėti, ypač būdamas sąmoningas (kartais tam vis dar reikia pastangų). Galiu viduje patylėti ir tiesiog įsijausti į savo jausmus, arba girdžiu / matau / jaučiu mintis, galiu užduoti sau klausimus ir tiesiog mąstyti.

Kad suprastumėte skirtumą tarp to, kas yra dabar, turėtumėte žinoti, kaip buvo anksčiau. Būdamas disocijuotas, visą laiką girdėjau nenurimstantį minčių nuotrupų šurmulį, iš kurio neįmanoma sudėlioti nieko aiškaus ir konkretaus. Dar nutikdavo, jog mintyse sukdavau situaciją, kuri mane erzindavo, baugindavo ar atrodė neįveikiama, vis bandydamas ją "išspręsti" galvoje (ir dažniausiai niekada gyvenime). Būdavo ir periodai, kai minčių nebelikdavo, tik viską apimantis "geras" arba "blogas" jausmas.

Ką man reiškė išgirsti save? Pagaliau galėjau tiesiog išgirsti savo mintį – aiškią, tarytum ji būtų užrašyta ar kieno kito pasakyta. Galėjau su savimi ginčytis, spręsti problemas ir loginius uždavinius. Dar vienas nutikęs svarbus dalykas – pradėjau atskirti mintis nuo jausmų. Supratau ką jaučiu ir galėjau suprasti, kodėl tas jausmas kyla, racionalus jis ar ne, jei neracionalus, tai kas ji sukėlė ir kokia mano praeities trauma už jo slepiasi? Tai dar labiau paspartino mano savityros procesą. Ačiū sau, kad galiu save girdėti!

Geliu pridėti, kad pradėti girdėti save buvo nepaprastai gera :) Tai priminė maloniai vėsų vakarą prie jūros, po tvankios dienos didmiestyje... Tikra atgaiva.