2013 m. balandžio 2 d., antradienis

Diskomforto zona


Sveiki, brangūs mano blogo skaitytojai. Ilgą laiką manęs čia nebuvo. Prisipažinsiu, tikrai neskyriau laiko blogo rašymui, tobulinimui, ar naujos saviugdos programos kūrimui. Dirbau ties visiškai kitu, su konsultacine veikla nesusijusiu projektu, davusiu peno parašyti šį įrašą.

Tai buvo sunkus laikas, kai kartais dirbdavau po 14 valandų per dieną, faktiškai neturėdamas laisvadienių. Projektas, vietoje planuotų trijų savaičių, išsitempė į neplanuotus tris mėnesius ir iš gana paprasto tapo pakankamai sunkiu.

Jo metu gavau nemažą naudą – buvo galimybė dažnai pabuvoti diskomforto zonoje. Jei domitės saviugda, greičiausiai žinote, kas yra komforto zona, o jei ne, trumpai tai apibrėšiu. Komforto zona, tai vidinė būsena, kurioje jaučiamės saugiai, patogiai ir nejaučiame nemalonių emocijų ir / arba pojūčių. Pavyzdžiui sėdėjimas prie televizoriaus ekrano daugumai gali būti tinkamu buvimo komforto zonoje pavyzdžiu. Diskomforto zonoje, priešingai, pradedame jausti nemalonias emocijas ir / arba pojūčius dėl išorinių ar vidinių veiksnių įtakos. Čia pavyzdžiu galima imti viešą kalbėjimą, daugeliui sukeliantį baimę, kartais prilygstančią mirties baimei.

Apie tai, kaip naudinga „išeiti už savo komforto zonos ribų“, kalba nemažai koučerių, konsultantų, saviugdos specialistų ar kitų, save tokiais vadinančių. Taip, tiesos čia yra, tačiau ne visada buvimas diskomforto zonoje gali būti naudingas. Yra atvejų, kai toks poveikis gali būti žalingas.

Pirmiausia ir, mano nuomone, svarbiausia darant keliones į diskomforto zoną ir tikintis iš jų naudos, sąmoningai suprasti, kas su mumis vyksta: kokios emocijos kyla, kokie kūno pojūčiai, jei įmanoma, atkreipti dėmesį į mintis. Tai, greičiausiai, nesigaus iš pirmo karto, tačiau nuosekliai kartojant pasieksime puikių rezultatų. Dar geriau, jei gebame suprasti, kodėl kyla būtent tokie jausmai, atrasti racionaliai paaiškinamas jų priežasits. Tam reiktų būti pakankamai save pažinus, bet jei tokiais nesame, savianalizės etapą galima atidėti ir vėlesniam laikui, kai mintyse persuksime sąmoningai atmintin sudėtų patyrimų įrašą.

Kitas svarbus aspektas – nepatirti šoko dėl per didelio emocinio ir / ar fizinio krūvio. Jei esame diskomforto zonoje, reiškia mūsų organizmas ir / ar smegenys neprisitaikė prie esamos būsenos. Per stiprios ir sąmoningai nesuvokiamos patirtys gali sukelti šoką, kuris vietoje naudingos ir praturtinančios patirties virs traumuojančia – sąmoningai ar nesąmoningai dar labiau vengsime to, kas mums ir šiaip kėlė diskomfortą.

Ir paskutinis (tačiau ne mažiau svarbus) pastebėjimas apie diskomforto zoną – patyrusiems stiprių psichologinių traumų. Jei situacija kelia siaubą vien pradėjus apie ją galvoti, reiktų itin gerai apsvarstyti, ar tikrai turėtumėte eiti į diskomforto zoną, kad ir ką bekalbėtų jums aplinkiniai. Tai gali dar labiau pagilinti traumą ir apsunkinti su diskomforto zona siejamus gyvenimo aspektus.

Tačiau, kaip ir minėjau, išėjimas iš komforto zonos – gera patirtis ir praktika. Apibendrinant ir atsižvelgiant į aukščiau suminėtus aspektus, sakyčiau, kad buvimas diskomforto zonoje yra vienintelė galimybė augti ir tobulėti. Tikrai taip, kaip parodyta paveikslėlyje straipsnio pradžioje, – visi stebuklai nutinka už jūsų (ir mano) komforto zonos ribų. Taigi, eikime ir gyvenkime mūsų nuostabų gyvenimą, vis išeidami į stebuklų šalį – diskomforto zoną. Gerų atradimų!

8 komentarai:

  1. Kokias situacijas patartumėte išbandyti? Kurios labiau padeda tobulėti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Iš tikro, geras klausimas! Manau, kad situacijas galima būtų pasirinkti pagal keletą kriterijų – vienos, tai tos, su kuriomis nuolat susiduriame gyvenime ir jos vis dar kelia mums diskomfortą. Jose jaustis komfortiškai gali padėti sąmoningas suvokimas kas vyksta, mat jei su jomis nuolat susiduriate ir jos vis dar nėra komforto zonoje, kažkas trukdo.
      Kitos – situacijos, kurių vengiate, tačiau jos yra pakeliui į užsibrėžtą tikslą, taip trikdydamos link jo judėti. Manau čia svarbu pats pabandymo faktas, tam kad suprastume, kas su mumis vyksta atsidūrus realioje, o ne įsivaizduojamoje situacijoje. Greičiausiai kai kas bus pervertinta, o kai kas – nuvertinta. Tai duos medžiagos tolimesniam darbui.

      Konkrečiai pasiūlyti situacijas sunku – labai jau individualu, juk tai gali sietis su santykiais, profesiniais ar socialiniais įgudžiais, aplinkybėmis ir t.t. Kitaip taraint, unikaliam kiekvieno mūsų gyvenimui, reikalingi mūsų pačių unikalūs sprendimai ir žingsniai.

      Panaikinti
    2. Atsakant į antrą klausimą, manyčiau, kad labiausiai padeda tobulėti tos situacijos, kuriose pasisemiame daugiausiai sąmoningos patirties ir išmokstame naujų dalykų apie save, bei iš kurių galime įvairiapusiškiau pažinti save.

      Panaikinti
  2. Ačiū, Juliau.
    Susiduriu ir su tuo kad bet kokios situacijos kurios nėra įprastos "komforto zonai" leidžia tobulėti. Tik turbūt kaip ir rašėte pirma, reikėtų žinoti savo tikslą ir iškelti sau klausimą ką norėtum lavinti ir kokioje srityje tobulėti. Tuomet rinktis iš tų situacijų kurios skatina tam tikras savybes ir požiūrio pakeitimą ir drąsiai nerti į patirtį ir išgyvenimus, susijusius su tomis situacijomis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Mano klausimas butu, kaip is diskomforto, kuris traumuoja ir kelia soka, grizti i komforto zona? Dekui

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sunku atsakyti į tokį klausimą klausimą, nežinant detalių – traumavimą ir stoką galime suprasti skirtingai.

      Nepaisant informacijos trūkumo, pabandysiu atsakyti kaip aš tai matau. Labai gaila, tačiau yra žmonių, kuriems diskomforto zona ir yra komforto zona. Tokie žmonės pasąmoningai susikuria situacijas, padedančias jiems jausti nemalonius jausmus – nerimą, pyktį, baimę, liūdesį... Jie supranta, kad tai nemalonūs jausmai, tačiau nieko negali padaryti, kad jų išvengtų – gyvenimas vis "sukuria" naujų aplinkybių, kurios ir verčia juos taip jaustis.

      Kodėl taip įvyksta? Visa tai – žmogaus praeities traumų pasekmės. Anksčiau jam teko išgyventi tiek daug ir / arba ilgai nemalonių emocijų, kad tai tapo gyvenimo norma. Ir bet koks pokytis, link ramybės tokiam žmogui atrodo neįmanomas ir dažnai – bauginantis. Taip, nemalonu nuolatos jausti nerimą, tačiau dar baisiau nejausti kontrolės, pereiti į būseną ar gyvenimo būdą, kuris iki šiol buvo visiškai nepatirtas.

      Paradoksalu, tačiau tokiam norint išeiti iš komforto zonos, reikia į ją įeiti papildomai. Tam kad įvyktų pokyčiai, ir išsivaduotume iš nuolatinių nemalonių jausmų vergovės, reikia pradėti save tyrinėti, suprasti iš kur tie jausmai kyla ir kaip su jais tvarkytis, išspręsti priežastis, o tai kelia dar daugiau diskomforto, baimės, netikrumo. Metodai kaip tai padaryti, įprasti – žurnalinti, užsiimti savityra, pradėti konsultuotis pas emocinės (psichinės) sveikatos specialistą.

      Tikiuosi atsakymai padės rasti kelią tinkama linkme. Jei dar kyla klausimų, mielai į juos atsakysiu!

      Panaikinti
  4. Dekui uz atsakyma. Daug skaitineju apie komforto zona, bandau susivokti savyje... Ar teisingai suprantu, kad jei komforto rate jautiesi gerai ir tikrai laimingas ir nejauti, kad kazka reikia keisti, tai ir nereikia ieskoti diskomforto, o jei atvirksciai - komforte jauti, kad kazko truksta, nesijauti laimingas, tai laikas iseiti i diskomforta? Man atrodo, kad mano situacija tokia, kad as gerai jausdamasi komforto zonoje, kur man nieko netruko, tikrai, uzteko ir naujoviu ir netiketu situaciju, as neapgalvojusi zengiau dideli zingsni i diskomforta... Tas ir sukele soka, baime, nerima ir t.t.
    Gyvenau Lietuvoje, Vilniuje, tik buvome isikure namus, gime du vaikai, pinigu uzteko, viskas buvo kaip as ir norejau, sakyciau idealiai ir isloseme zalia korta, isvaziavome i amerika gyventi. Taremes, kad sansas, reikia pabandyti, su tikslu pagyvensime, paziuresime kaip ten viskas yra ir jei nepatiks grysime... As einu cia is proto, noriu namo, o mano vyras ne kalbeti apie tai nenori, jam patinka, nori cia gyventi. As jauciuosi vienisa, neturime nei draugu, nei giminiu cia. Gyvename jau apie 3 metus, man mano busena siaubinga, todel ieskau atsakymu kas man yra? Kaip rasiau anksciau, sau radau tinkamiausia atsakyma, kad isejau nelaiku is komforto zonos arba tu pasikeitimu jau ir taip buvo daug, matyt sunkiai su jais susitaikau, prisitaikau, o cia padareme toki dideli, viska apvercianti sprendima, kuris mano viduje viska sujauke. As esu tikrai ramus, pastovus, neieskantis ekstremaliu situaciju zmogus, patinka kai ramu, saugu, viskas aisku ir konkretu... Gal kiek aiskiau dabar, gal galetumete kazka pakomentuoti. Dekui

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Laba diena,

      Po beveik metų pamačiau neatsakytą klausimą... Pasijutau nejaukiai, man gėda. Atsiprašau.

      Būna, kad patys to nenorėdami žengiame į diskomforto zoną. Taip nutiko ir jums. Dar blogiau – darydama tai nesąmoningai, iš anksto neapgalvojote „išėjimo strategijų“, o kadangi esate šiame projekte ne viena, tas strategijas reikėjo suderinti ir su partneriu. Būdama atkirsta nuo įprasto gyvenimo, jaučiatės bejėgiškai ir, atrodo, negalite padaryti nieko, kas padėtų iš šios situacijos išsikapstyti. Taip jaustis – normalu.
      Tačiau svarbu suprasti, – kad ir kokios būtų aplinkybės, turite pasirinkimą. Žinoma, kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą – pasekmes, bet jis yra. Vien žinojimas, kad yra galimybė kažką keisti, rinktis – padeda. Taip galite pagalvoti, kad nebeesate aplinkybių auka ir neprivalote ja būti. Pradžiai leiskite sau pačiai mintyse apgalvoti ką darytumėte, jei galėtumėte rinktis. Kaip jūsų vietoje elgtųsi žmogus turintis „tvirtesnį stuburą“. Kas trukdo jums? Atraskite kaip galėtumėte tuos trukdžius pašalinti. Gal jie tik laikini, pavyzdžiui tam tikras, laikinas nepatogumas, kuris praeis kai jūsų gyvenime atsiras daugiau ramybės?

      Svarbu, kad nepamirštumėte – už jūsų laimę esate atsakinga tik jūs pati, niekas kitas, tad imkite ją į savo rankas ir kreipkite savo pusėn. Sėkmės!

      Panaikinti