2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

Depresija – ženklas pabusti

Mano istorijos trupiniai...

Kiekvienas rytas – varginanti kova su savimi. Skamba žadintuvas, po trijų bandymų praplėšti akis išsiritu iš lovos. Kaip praeina rytas – nepamenu, dar miegu. Atsibundu tik automobilių kamštyje. Važiuoju į darbą, nuo kurio pavargau, dar neįžengus pro duris. Jis man suteikia galimybę uždirbti, todėl turiu eiti, turiu būti kaip visi. Diena stumiasi vangiai. "Ką aš čia veikiu???" – klausiu savęs beveik kiekvieną dieną. Norėčiau daryti kažką kito, tačiau nežinau ką. Beveik fiziškai jaučiu, kaip besiplečianti tuštuma vos padidėja. Laukiu kol ateis vakaras, ir galėsiu eiti... Eiti kur?
Reiktų sugalvoti ką nors naujo – viskas jau atsibodę arba per brangu. Man patinka pramogos – jos nors trumpam leidžia pamiršti tą tuštumą, kurioje skendžiu dienų dienas, įsitraukti ir trumpam pamiršti tas pačias mintis besisukančias galvoje nuolat, neleidžiančias užmigti vakarais. Patinka kinas. Jame aš užsimirštu visiškai. Porą valandų galima pagyventi kitų žmonių gyvenimais ir nuotykiais. Vakarėliai taip pat patinka – esu juokingas bičas, moku pralinksminti kitus, ir tada atrodo, kad trumpam pagyvenu. Dar patinka pirkti. Nusipirkęs kažką naujo (daiktą, verslą, įspūdį) jaučiuosi vertingesnis. (Juokinga – tarytum tai, ką turiu, pridėtų vertės mano asmenybei.) Patinka... Tai kas man patinka, džiaugsmo suteikia trumpam.
Tą džiugesio kibirkštį, kuri truko rodos akimirką, pasiglemžia pilka tuštuma. Ir aš vėl užduodu sau klausimą: "Ką aš čia veikiu???". Tuštuma manyje didėja, o kibirkštys, tie mažyčiai gyvenimo intarpai, darosi vis blausesni ir trumpesni.
Rodos pragyvenęs trisdešimt su virš metų, turėčiau suprasti ko noriu, džiaugtis pasiekimais, šeima, įgyta patirtimi. Bet nesidžiaugiu. Kalbant visiškai atvirai, – didžiąją laiko dalį man liūdna ir tuščia. Nežinau, ką daryti, kad tai pasikeistų, dėl to darosi dar liūdniau. Liūdesys dar pagilina tą pilką, dažnai visaapimantį tuštumos jausmą. Kalbant klinikiniais terminais – man depresija.

Taip aš gyvenau ilgą laiką.

Aš depresiją suprantu kaip ženklą keistis. Postūmį ištrūkti ir pradėti gyventi iš tikro.
Yra tik du keliai iš depresijos, abu juos išbandžiau.
Pirmasis – disociacija. Apie ją jau rašiau. Galima tiesiog užsimiršti, nebekreipti dėmesio į save. Egzistuoti, bandant savo gyvenime sukurti kuo daugiau kibirkščių. Galima disocijuotis alkoholiu, medikamentais, narkotikais, pramogomis, darbu...

Disociacija tai siena, atskirianti mūsų gyvenimą nuo tikrojo Aš. Galima gyventi nuolat ją statant, pataisant ir pagražinant, bėgant nuo tuštumos ir liūdesio. Yra ir kitas kelias – galima tą sieną ardyti, kad pagaliau pažintumėte tikrąjį Aš, užpildantį ir darantį mus laimingais.
Supratau, kad šio kelio gale tiesiog tapsiu zombiu – gyvu mirusiuoju, be sielos, be prasmės, be nuovokos, be savasties, gyvenančiu pagal kitų taisykles ir kitų gyvenimus. Jis lengvas, tačiau man netiko.

Antrasis kelias – savęs pažinimas. Jis gerokai sunkesnis nei pirmasis. Reikėjo nugriauti taip ilgai, visą gyvenimą, statytą disociacijos sieną. Tai skausminga, keista, nejauku – juk griaunu tai, ką pats stačiau, tai kas mano  paties viduje. Kartais net pagalvodavau, kad ta siena – aš pats, kad aš – tai tas mitas, įvaizdis, kurį apie save susikūriau, kad pabėgčiau nuo tuštumos ir liūdesio, nuo depresijos. Truputį gaila tik vieno, – kad žmonės parodę, jog galima gyventi kitaip, į mano gyvenimą atėjo gerokai vėliau nei norėčiau, atėjo kol dar nebuvau pridaręs tiek daug ir tokių skausmingų klaidų. 
Šiuo keliu eiti vertėjo, juo ir tebeeinu. Tuštumą užpildo prasmė. Nenorą gyventi keičia troškimas būti. Liūdesys dabar nebe priešas. Svarbiausia, kad supratau, jog aš galiu tiesiog gyventi ir būti laimingas, būdamas netobulas, galėdamas suprasti kas su manimi vyksta ir ką aš iš tikro jaučiu. Pagaliau mano gyvenime atsirado gerokai daugiau ramybės.

Visi galime rinktis. Galite rinktis ir jūs. Aš linkiu, kad kuo daugiau žmonių pasirinktų kelią į tikrąjį Aš – nelengvą, bet padedantį tapti savimi. Kelią, būti laimingu.

2012 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

Poru santykiai atvirai – atsakymai į klausimus

Įrašas apie porų santykius susilaukė daugiau dėmesio, komentarų bei klausimų nei įprasta. Dėkoju visiems komentavusiems, išsakiusiems pastabas ir uždavusiems klausimus – tiek viešai, tiek asmeniškai. Juos susisteminau ir sudėjau į šį, atskirą įrašą.

Klausimus, kurie buvo labai panašūs sugrupavau ir apibendrinau, kitus, reikalaujančius individualaus atsakymo, atsakiau atskirai (klausiančiųjų kalba netaisyta).

"Skaitant straipsnį nekilo jokių emocijų, tai gerai ar blogai, kodėl?"
Paradoksalu tai, kad nekilus jokioms emocijoms, vis dėlto naudojote savo energiją klausimui užduoti ar komentarui parašyti. Jei įrašas nebūtų svarbus, neeikvotumėte energijos jam skaityti, o po to komentuoti. Aplink mus nuolatos vyksta daug įvykių nekeliančių emocijų. Jei reaguotumėme į juos visus, nebeliktų laiko gyventi. Taigi, jei pakomentavote, emocijų kilo (beje, emocijos kyla pirmiausia, mintys ateina tik po to), tačiau jos buvo nuslopintos (jų nejautėte) arba susimaišė su kitais jausmais, bet kilo impulsas veikti: kilo minčių veikti (organizmas atkreipė dėmesį į emociją) ir todėl uždavėte klausimą ar pakomentavote – taip pasąmoningai išreiškėte savo emociją.
Į kitą klausimo dalį, ar gerai, kad kilus emocijoms jų nejaučiate, galite atsakyti tik jūs patys. Tiesiog užduokite sau klausimą: ar gerai, kad nejaučiate kylančių jausmų? Ar jums patinka, kad dalis jūsų emocinių receptorių yra apmirę? Kokiomis sąlygomis nejaučiate emocijų, ar dažnai tai nutinka? Kaip manote, kodėl taip yra? Nuoširdžiai atsakę sau į šiuos klausimus, sužinosite atsakymą.

"O kaip su "meile iš pirmo žvilgsnio", kaip su pirmu įspūdžiu, negi jie nieko nereiškia?"
Meilė iš pirmo žvilgsnio – tai intuicija, gebėjimas pagal markerius (tam tikrus požymius: kalbėsenos ar elgsenos elementus, tatuiruotes, aprangos detales, reakcijas), nustatyti žmogaus savivertę, sąmoningumą, seksualumą, asmenybės vientisumą. Pasąmoningai stebėdami markerius žmonės išsiaiškina, ar partnerio sąmoningumo lygis atitinka jų sąmoningumo lygį. Kaip minėjau, žmones traukia panašaus lygio žmonės. Pasąmoningai jie supranta, kad su tokiu partneriu jie galės būti kartu, ir jų netikras Aš gerai žino, kurias traumas galės maitinti potencialus partneris.
Kuo žmogus turi daugiau savivertės ir supranta, ko nori gyvenime iš tikro, tuo labiau supranta, kad sužinoti apie kitą žmogų galima tik jį pažįstant. Iš kitos pusės, pažįstant save, intuicija lavėja ir toks (sąmoningas) žmogus gali greitai pajusti, kuris potencialus partneris tinka sveikiems santykiams, kuris – ne. Taigi, "meilė iš pirmo žvilgsnio", gerai pažįstančiam save padeda greičiau rasti tinkamą partnerį, o nesąmoningam - pasiduoti iliuzijoms. Deja, didžioji dalis žmonių nesupranta savęs (kaip rašiau, vadovaujasi emocinėmis būsenomis – "jaučiuosi gerai" / "jaučiuosi blogai"), tad objektyviai įvertinti, kas vyksta su jais pačiais, juo labiau su kitais, jie negali. Užtat pasąmoningai tokie žmonės reaguoja į markerius ieškodami labiausiai atitinkančių jų traumas, pagal tai ir atsiranda potraukis.
Atsakymas kas yra tikroji meilė – žemiau.

"Mano ir partnerio santykiai įstrigę / nesiseka. Ką mums daryti?"
Ne kartą esu sakęs, ir noriu pakartoti – ką daryti geriausiai žinote jūs. Taigi, šis klausimas turėtų būti nukreiptas ne man, o jums patiems, bet keletą gairių galiu nubrėžti.
Pirmiausia, jei jūsų šeimoje / santykiuose yra vaikų, neabejotinai turėtumėte padaryti viską, kad jie būtų  kuo mažiau traumuojami. Jie, visais traumavimo atvejais, – situacijos įkaitai, o jūs esate už juos atsakingi. Vaikai negali pasirinkti kitų tėvų, negali pasitraukti iš santykių, o atėjo jie į šį gyvenimą jūsų pastangomis, todėl į jų interesus turi būti atsižvelgta pirmiausiai. Kas traumuoja vaikus labai išsamiai aprašė mano kolega Darius Cikanavičius.
Jei vaikų nėra, arba aukščiau minėta situacija išspręsta, pabandykite objektyviai įvertinti, kaip jūsų gyvenimą praturtina esami santykiai. Kodėl jie jums vertingi? Kodėl norite juos išsaugoti jums svarbu? Kurias jūsų vertybes partneris papildo, o kurių – neatitinka? Pasikalbėkite, ką apie santykius mano jis / ji? Ką jums apie santykius pasako jo / jos reakcijos bei atsakymai į minėtus klausimus?
Jei atsakymai vis viena neaiškūs, galite pasikonsultuoti, pabandysime atsakymus rasti kartu.

"Jei nutraukiau santykius ar reikia, ir kiek reikia pertraukos, kol galėsiu pradėti naujus?"
Santykiams nutrūkus pertrauka būtina. Jos metu nurims sukilę jausmai, galėsite apmąstyti: kodėl santykiai iširo, kas traukia kurti naujus, ką galite išmokti iš to kas įvyko, užsiimti savianalize ar pasikonsultuoti su specialistu. Šuolis į kitus santykius – bėgimas nuo savo jausmų ir bandymas užmegzti ryšį su žmogumi, į kurį projektuojate buvusį partnerį.
Dauguma kompetentingų specialistų rekomenduoja, kad kitus santykius pradėtumėte praėjus ne mažiau pusei to laikotarpio, kurį santykiai truko. Taigi, jei poroje išbuvote porą metų, vienam / vienai reiktų pabūti bent metus, sąmoningai dirbant su savimi. Jei jūsų santykiai būna trumpalaikiai (pvz trunka mėnesį–du, po to, praėjus mėnesiui, sukuriami dviems–trims mėnesiams nauji), santykiais siūlyčiau laikyti visą periodą, kurio metu truko trumpalaikiai "padraugavimai". 

Jurga-Barbora: "O jei tarkime dvieju zmoniu bendravimas prasideda nuo tiesiog kavos gerimo vakarais. Jie issiaiskina, kad ji nera ta, kurios jis nori (nera grazi, seksuali, isvaizdi jam), jis jai visa tai pasako i akis ir jie toliau bendrauja, leidzia kartu laika, snekasi... Ju bendravimas islieka tik del to, kad jiems smagu leisti laika kartu, jie puiki komanda atliekant vienus ar kitus darbus, (bet jie zino, kad vienas kitam isoriniu groziu nepatinka ir toli grazu neatitinka susikurto idealo). Jie bendrauja metus, du... mylisi, dziaugiasi gyvenimu. Po kazkiek laiko tiek jis, tiek ji pradeda po truputi, mazais zingsneliais keistis. Ji pradeda sportuoti, kad padailintu figura, kad pradziugintu ir save, ir ji, jis tampa nuolankesnis, geresnis, linksmesnis... Ir visa tai pradeda keistis po dvieju metu. Jie praleidzia daug laiko kartu, kalba apie ateiti, bet bijo gyventi kartu, nes zino, jog hmmm "na jis man nera tas vyro/moters idealias, iliuzija, kuria as tikejau visa gyvenima." Kaip tada vertinti tokius santykius ir tarpusavio rysi?"
Trumpas atsakymas būtų toks: o kaip pati skaitytoja vertintų tokį ryšį, ką ji pati apie tai mano, ir dar svarbesnis klausimas – kodėl jai turėtų būti svarbi mano nuomonė?
Pateiksiu ir atvejo analizę. Iš patekto pavyzdžio matyti, kad abu partneriai turi žemą savivertę. Nors vyras išsako moteriai, kad ji jam "nėra graži, seksuali, išvaizdi", vis dėl to jie leidžia laiką kartu ir intymiai bendrauja – "Jie bendrauja metus, du... mylisi, džiaugiasi gyvenimu." Vyras, nors aiškiai išsakęs kad jam nepatinka jos išvaizda, pasirenka būtent šią partnerę intymiam bendravimui; jis arba meluoja dėl jos išvaizdos (nenori jai suteikti daug vertės, nes pats jaučiasi nepilnavertis), arba negali rasti seksualinės partnerės, atitinkančios jo grožio standartus ("bet jie žino, kad vienas kitam išoriniu grožiu nepatinka ir toli gražu neatitinka susikurto idealo"). Kadangi nežinau visų detalių, tai antrais metais vykstantį pokytį galiu įvardinti tik kaip keitimąsi norint išlaikyti tai, ką partneriai šioje poroje turi. "Ji pradeda sportuoti, kad padailintų figūrą, kad pradžiugintų ir save, ir jį" – ji sportuoja, skatinama išorinio motyvatoriaus, noro patikti, o ne dėl to, kad būtų sveikesnė, geriau jaustųsi fiziškai (anksčiau to nedarė), turėtų daugiau energijos. Jo pokyčiai "jis tampa nuolankesnis, geresnis, linksmesnis" atsiranda dėl to, kad keičiasi ji (jis toks nebuvo anksčiau), taigi, taip pat keičiasi dėl išorinių paskatų. Abiems tinka toks gyvenimas kartu – jis patogus, neįpareigojantis ir nereikalaujantis santykių įvertinimo. Tai, kad abu yra santykiuose, kurie jiems nevertingi "na jis man nėra tas vyro/moters idealas", vėlgi parodo, jog abu yra neryžtingi ir nepasitikintys savimi – jei nors vienas jų rastų partnerį, labiau atitinkantį idealą, ši pora tiesiog iširtų.

Krzysztof Zmitrowicz: "Kas dėl turinio, tai meilės jausmas pasirodė nuvertintas, prilygintas iliuzijoms ar įsimylėjimui. Man atrodo, kad būtent meilė gali padrąsinti ryžtis būti sąmoningam, uždavinėti nemalonius klausimus ir sugebėti gauti nemalonius atsakymus. Meilė kaip tik gali padėti priimti kitą žmogų ir save tokius, kokie esate iš tikrųjų, o be priėmimo nelabai matau kelio tolesnei saviugdai ir sąmoningėjimui. Nesakau, kad autorius neturėjo omenyje tos tikrosios meilės, bet verta buvo ją trumpai kažkurioje vietoje pristatyti ir priešpastatyti tam stereotipiniam meilės įsivaizdavimui."
Priimu kritiką. Tikrai vertėjo pakalbėti apie tikrąjį meilės jausmą, ne vien apie iliuzijas.
Pradėsiu nuo apibrėžimo: Meilė, tai nesąmoninga reakcija į kito žmogaus vertybes ir dorybes.
Kai suprantame, koks kitas žmogus iš tikro yra, bei žinome savąsias vertybes, mums nevalingai kyla potraukis žmonėms, su kuriais vertybėmis ir dorybėmis sutampa mūsiškės. Kyla noras leisti su jais laiką, siekti bendrų tikslų ir praturtinti jų ir savo gyvenimą būnant kartu. Dažnai tokiems žmonėms gali atsirasti ir seksualinis potraukis. Taip kuriasi santykiai paremti meile.
Deja, dažniausiai yra kitaip. Kaip minėjau, dauguma žmonių daro sprendimus remdamiesi jausmais. Žmonės malonias emocijas stengiasi išlaikyti kuo ilgiau, o nemaloniųjų – kuo greičiau išvengti (EMOCIJA>VEIKSMAS). Kuo žmonės sąmoningesni, tuo daugiau ir įvairesnių jausmų jie jaučia, tačiau reaguoja į juos ne kaip į stimulus veikti, o kaip į signalus apsvarstyti kas vyksta, ir tik tada, supratus kas vyksta, veikti, nesvarbu koks – malonus ar nemalonus jausmas juos apima (EMOCIJA>ANALIZĖ>VEIKSMAS). Vėlgi reiktų suprasti, kad skirtingose gyvenimo sferose sąmoningumas gali skirtis. Tarkim galiu būti sąmoningas darbiniuose klausimuose, mažiau sąmoningas asmeniniame bendravime, o žaidžiant kompiuterinį žaidimą galiu būti visiškai nesąmoningas ir mesti vairalazdę į sieną. Taigi, sąmoningas žmogus gali atskirti kur yra iliuzija, o kur tikrovė.
Grįžtant prie meilės – tai puikus jausmas padedantis augti, tapti dar sąmoningesniais, atrasti save santykiuose. Tokia meilė įgalina pamatyti save kito žmogaus šviesoje, atskleisti dar neatskleistas savo asmenybės kerteles bei tobulėti. Tačiau tam būtinos sąlygos – abiejų partnerių empatija ir sąmoningumas.

Krzysztof Zmitrowicz: "Kur meilės treniruotės? Kur meilės treneriai? Kur rūpinimasis savo vidiniu pasauliu ir emocine sveikata? Kur visa kita, kas prisideda prie pilnavertiškų, laimingų santykių kūrimo?..“
Deja, kad ir kaip būtų galia, tačiau mūsų visuomenėje vis dar itin maža žmonių, suprantančių, kad taip, kaip treniruojamas kūnas, turėtų būti treniruojama ir siela (psichė). (Nekalbu apie religiją ar misticizmą, apie saviugdos kursus žadančius per tris pamokas išmokyti to, ko mokomės dešimtmečius.) Kalbu apie sąmonės, mastymo, empatijos, emocinio intelekto, racionalumo treniruotes. Turėtume to išmokti augdami psichologiškai, kaip išmokstame pasirūpinti savo kūnu, augdami fiziškai. Deja dažniausiai mūsų tėvai, patys vis dar būdami emociniais vaikais, negalėjo to išmokyti ir mūsų. Tad kūnu užaugome, o sieloje likome įstrigę vaikystėje, mums vis dar reikia užaugti, mums patiems vis dar reikia meilės, tad apie jos davimą negali būti nei kalbos – jos tiesiog nėra, juk gali pasidalinti tik tuo, ką turi pats.

2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Disociacija - asmeninė patirtis

Šis įrašas – mano asmeninė disociacijos patirtis. Tai – ne analitinis straipsnis, tai – tiesiog saviraiška.

Mano supratimu, disociacija tai būvis iškreipiantis realybę, keičiantis ar naikinantis jausmus ir suskaldantis tikrąjį Aš į gabalus.

Noriu pasidalinti savo išgyvenimais, kaip aš jausdavausi (ir vis dar kartais jaučiuosi) būdamas disocijuotas ir nesąmoningas.

Disociacija iškreipia realybę. Ji neleido man mąstyti, priimti sprendimų, pamatyti klaidų, suprasti už ką esu atsakingas aš, o už ką kiti. Ji sukurdavo iliuziją, kad viskas bus tik gerai, arba priešingai – viskas bus tik blogai. Kai buvau disocijuotas, priimdamas reikšmingus, gyvenimą keičiančius sprendimus, aš negirdėjau to, ką sako kiti, neklausiau jų nuomonės: "Koks skirtumas, jei realybė reliatyvi. Jei labai panorėsiu, galėsiu pakeisti tai, kas su manimi atsitiks." Gyvenimas atrodė begalinis, nors gyvenau tik šiomis akimirkomis, kurios, atrodo, tęsis visą amžinybę. Jei ko nors noriu, tai turi įvykti dabar! Jei neįvyks dabar, maniau, neįvyks niekada. Ir priešingai – dalykai kurių nėra dabar, nenutiks niekada. 
Pavyzdžiui, noriu kokio nors daikto... Noriu dabar ir galiu jam išleisti visus turimus pinigus, o jei trūksta – pasiskolinti. Viskas baigiasi tuo, kad dabar turiu daiktą, o paskolą atiduosiu kažkada vėliau – reiškia, už begalybės laiko. Kai ateina laikas grąžinti paskolą, ją mokėti turiu dabar ir mokėti turėsiu visada – tam niekad nebebus pabaigos.

Disociacija slopina mano jausmus arba juos pakeičia netikrais. Kai manimi naudodavosi, nieko nejausdavau. Lygiai taip pat ir aš, naudodamasis kitais žmonėmis, nieko nejausdavau. Būdavo, kad mano tikruosius jausmus disociacija pakeisdavo tokiais, kuriuos "turėčiau jausti". Pavyzdžiui, maniau, kad myliu tuos, kurių iš tikro nekenčiau. Apskritai, atrodė, jog galiu jaustis tik gerai arba tik blogai. Jausdamasis gerai, būdavau įsimylėjęs: žmones, daiktus, projektus, verslus. Mačiau viską pro rožinius akinius ir nekreipiau dėmesio į tamsiąsias puses, galimas grėsmes, sumokamą kainą, trūkumus. Jausdamasis blogai galėjau arba tik pykti (ant savęs ar ant kitų), arba bijoti ir tada pykti ant savęs, kad bijau. Tiek savo jausmų tejutau, jų priežasčių nežinojau ir net į jas nesigilinau, nes maniau, kad jausmai kyla dėl to, jog gyvenimas man atsitinka. Kai jausdavausi blogai, bet kokia kaina stengdavausi emocijas užgniaužti – alkoholiu, cigaretėmis, "žaislais", santykiais, seksu, hobiais, maistu. Apskritai, kalbėti apie tai, kas vyko mano viduje, man būdavo nepaprastai sunku: vidus atrodė kaip viską naikinanti juodoji skylė, arba plieskianti saulė – per daug visko iš kart, kad galėčiau apie tai kalbėti.

Disociacija tai asmenybė, suskilusi į dalis, sukuriančias netikrą Aš. Netikras Aš meluoja. Pirmiausia sau, o tada ir kitiems: mat jei kitiems netikras Aš būtų pasakęs tiesą, jis nebegalėtų gyventi savo iliuzijų pasaulyje, tai reikštų intensyvų skausmą. Netikras Aš nesuvokdavo asmenybės ribų, todėl atrodė, kad pasaulis – tai aš, o aš – tai pasaulis. Neatsakingai įsibraudavau į kitų žmonių gyvenimą, erdvę, mintis ir jausmus, taip pat ir į savo gyvenimą įsileisdavau visiškai svetimus žmones, nesuprasdamas kur – aš, o kur – jie. Gyvenau jų jausmais, mintimis, idėjomis (kai trūkdavo savų), o kai reikdavo patvirtinimo, kad mano iškreipta realybė yra tikra – įtikindavau kitus savo mitais ir galėjau toliau būti tokiu, koks nesu – netikru Aš.
Būdamas disocijuotas, sunkiai mokiausi iš klaidų, nes atrodė, jog mano gyvenimas, tai nesibaigiantis manipuliacijos kitais žmonėmis maratonas: jie valdo mano gyvenimą, o aš galiu jį įtakoti tik įtakodamas kitus. Mano Aš nebuvo, buvo tik daugybė mano netikro Aš dalių.

Disociaciją matau kaip vidinio skausmo ir traumų pagimdytą sielos gyvį, praryjantį tikrąsias mūsų emocijas ir maitinantį mus netikrais jausmais, užgožiantį bei iškreipiantį realybę, draskantį mūsų tikrąjį Aš į gabalus, apsimetantį mumis. Tai – netikras Aš. Tiems, kurie disociacijos neatpažįsta, ji atrodo malonus, besišypsantis, mandagus, gražus, geras, kartais liūdnas, tačiau šiaip "normalus" žmogus.

Atpažinti savo netikrąjį Aš buvo sunku ir skausminga. Dar sunkiau buvo pamatyti save tikrojo Aš akimis, būnant sąmoningam suprasti, kas su manimi vyko ir vyksta. Tačiau vertėjo. Po ilgo laiko pagaliau pajutau daug ir įvairių jausmų, apie kuriuos galėjau kalbėti, suvokiau – esu, kad esu Aš ir kad yra kiti, ir pagaliau mano gyvenime po truputį atsirado kontrolės – aš galiu daryti sprendimus savarankiškai ir už juos atsakyti.

P.S. Visa tai išsakyti nebuvo lengva, gal kad asmeniška. Tačiau jei bent vienam žmogui tai, kuo dalinuosi, bus prasminga, tapsiu laimingesnis.

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Porų santykiai atvirai – nemaloni realybė


Perspėjimas! Šis įrašas ilgas ir greičiausiai sukels nemalonių ir stiprių emocijų: pykčio, nusivylimo, liūdesio, bejėgiškumo. Įrašo tikslas ne toks. Rašiau, norėdamas parodyti porų santykius iš sąmoningumo pusės, atsakyti į klientų ir kitų, besidominčių savityra, klausimus ir, gal būt, pakviesti tuos, kurie nori būti laimingesni, peržvelgti savo esamus santykius ir bei įnešti į juos daugiau sąmoningumo, taip tampant laimingesniais. Čia rašau apie įprastus porų santykius, kitaip sakant tokius, kurių yra dauguma, ir kuriuos žmonės laiko normaliais. Tačiau tai nereiškia, kad tokie santykiai yra tarp visų porų, ir kad kitokių būti negali.

Pradėsiu nuo pažinties. Dažniausiai partneriai (vartosiu vyriškąją giminę, kad būtų paprasčiau, tačiau čia kalbu tiek apie vyrus, tiek apie moteris) pasirenkami pagal tai, kokie jausmai kyla pažvelgus į partnerį: kaip jis atrodo, kaip rengiasi, pasiklausius kaip jis kalba, kaip elgiasi. Kartais vertinama pagal tai, kokias pareigas užima, kokiu automobiliu važinėja ir kiek turi pinigų. Arba kokios spalvos plaukai, kūno formos ar moka gaminti valgyti... Jei partneris patrauklus (dažniausiai tai seksualinis potraukis) ir abu rodo vienas kitam simpatiją (ieškodami savo „antrosios pusės“) prasideda vienokie ar kitokie santykiai. Jei tai nėra santykiai iš išskaičiavimo (pvz. senas turtingas vyras ir jauna graži mergina), jų pagrindas yra seksualinis, valdomas hormonų testosterono ir estrogeno. Tai, kad žmonės renkasi remdamiesi išore, galime pastebėti interneto pažinčių industrijoje – viskas prasideda nuo nuotraukų. Reikalaujamas aprašymas – fiziniai duomenys ir... faktiškai nieko apie asmeninius bruožus, vertybes, charakterį.
Tokio elgesio pavyzdys – į vakarėlį einanti mergina, kuri dažosi, rengiasi naują suknelę, darosi šukuoseną, dedasi akių spalvą keičiančias linzes. Visa tai tam, jog patiktų vaikinams ir ... nugalėtų potencialias konkurentes, o tai reiškia – susilauktų dar daugiau vaikinų dėmsio.

Partneris, norėdamas gauti ir išlaikyti simpatiją, stengiasi būti toks, kokio jo tikisi kitas partneris. Dėmesys, dovanos, daug laiko leidžiamo kartu, rodomas švelnumas, asistavimas, pastangos gražiai atrodyti, visa tai – savęs pagrąžinimas tam, kad pasirodytų kuo gražesnėje šviesoje. Taip sukuriama pirmoji iliuzija – iliuzija apie save. Ji dažniausiai nėra sąmoninga, tai tiesiog noras atrodyti geresniam ar geresnei žmogui, kuris patinka. Gali būti, kad šiuo metu žalingi įpročiai apribojami, kartais net manant, kad „dėl tokio partnerio galiu ir pasikeisti.“
Pavyzdys – vaikinas, kuris nuolat primena apie save merginai žinutėmis, atidaro jai mašinos dureles, moka už ją restorane, dovanoja dovanas, pradeda sportuoti ir meta rūkyti.

Jei kitas partneris taip pat atsako dėmesiu, (nepamirškime, jis jaučia tą patį poreikį pasirodyti geresniu) prasideda bendravimas, kuris greitai perauga į poros draugystę. Dabar, kai prasideda abipusė, vis stiprėjanti simpatija, įsijungia hormonai: adrenalinas, dopaminas ir seratoninas. Taip pat įsijungia ir nesąmoningi psichologiniai mechanizmai – partneris šiame santykių cikle atrodo tobulas. Net, jei šiuo periodu ir pasimato pirmieji nesuderinamumo požymiai, jie minimizuojami (arba į juos apskritai numojama ranka), ir / arba mananoma, kad partneris pasikeis, ir / arba jie racionalizuojami kaip partnerio vertybė. Taip sukuriama antroji iliuzija – iliuzija apie partnerį.
Pavyzdžiui minėtas vaikinas ir mergina po pažinties per vakarėlį ir smagiai praleistų keleto dienų kartu pas draugus sodyboje, pradeda draugauti. Nors jis daugokai išgeria, tačiau jai tai atrodo normalu – juk jis tiek daug ir sunkiai dirba. Be to ji mano, kad kai tik jie taps artimesni, ji galės daugiau juo rūpintis ir padės jam išgyventi stresą, taip jis mažiau gers. Beje, ji dažnai susierzina dėl to, kaip pasielgė viena ar kita jos draugė, tačiau vaikinui atrodo, jog toks elgesys normalus – ji turi teisę pykti – „juk ji moteris“.

Šioje stadijoje, santykiams įgyjant pašėlusį greitį, kuriami bendri planai (trumpalaikiai ir ilgalaikiai), po truputį persipina pažinčių ratas, pradedamos bendro gyvenimo užuomazgos. Seksualinis partnerių gyvenimas audringas, dar labiau skatinantis iliuziją, kad jie „skirti vienas kitam“. Atrodo, vienas be kito partneriai negali, mintys vis nukrypsta apie įsimylėjimo objektą, dabar abu kaip ant sparnų, nuolat rūpinasi vienas kitu ir stengiasi būti tobuli.
Pavyzdinė mūsų pora važiuoja atostogų, leidžia dažnai laiką vienas pas kitą, draugai sako, kad jie abu „prapuolė“, o kai pasirodo kažkur, tai dažniausiai kartu. Jie kalbasi lovoje prieš miegą kaip myli vienas kitą ir kaip anksčiau nesuprato, jog galėjo gyventi vienas be kito. Viskas taip pozityvu!

Bėgant laikui, po 3–6 mėnesių, įsimylėjimo hormonai (žinoma ir jausmai) išsivadėja. Partneriai pradeda matyti vienas kito trūkumus ir susiduria su realybe, matydami, kad jei nėra tobula pora, kaip atrodė anksčiau. Pirmoji iliuzija dūžta, partneriams atskleidžiant savo tikrąjį veidą. Jei tai įvyksta greičiau, nei prasideda bendras gyvenimas, dažniausiai tokios poros išsiskiria ir toliau keliauja ieškoti savo „antrosios pusės“. Vienas arba abu, su „sudaužytomis širdimis“ ir streso hormonų kortizolio bei noradrenalino pripildytu krauju, dabar jau ieškantys kas gali padėti užpildyti likusią tuštumą – vėl sukelti naują malonių jausmų bangą.

Jei partneriai išlieka poroje, prasideda naujas etapas. Sudužus pirmajai iliuzijai, kurtai apie save, prasideda pirmieji konfliktai, nesusipratimai, nusivylimai. Partneriai jaučiasi truputį apsigavę. Tačiau suvokti kas įvyko geba itin retas, tad arba stiprinama antroji iliuzija: dar labiau racionalizuojami ir / arba minimizuojami neigiami partnerio bruožai ir / arba pradedama partnerio keitimo programa, nesuprantant, jog žmonių pakeisti neįmanoma. Kita strategija, norint išlaikyti antrąją susikurtą iliuziją – vengti komunikacijos ar situacijų, keliančių nemalonias emocijas ir primenančių apie klaidingą partnerio pasirinkimą. 
Mergina iš pavyzdžio dabar jau leidžia sau šaukti ant vaikino, kai šis padaro ką ne taip, kaip ji norėjo ar dėl to, kad jis pradėjo rūkyti. Jis jaučia didėjantį stresą, nes dabar stresą kelia ne vien darbas, bet ir draugė, kuri dažnai priekaištauja. Dabar jis nori dažniau išvažiuoti žvejybon su draugais. Seksas pasidarė nebe toks jaudinantis, retesnis. Pokalbiai tapo gerokai kasdieniškesni ir... dažniausiai apie nieką.

Tęsiantis santykiams partneriai atranda vis naujų trikdančių situacijų ir temų. Dabar gyvenimas primena laviravimą tarp situacijų į kurias nesinori papulti. Tai, žinoma daroma nesąmoningai, mat abu partneriai to išmoko būdami vaikais. Partneriai pradeda ieškoti būdų, kaip nukreipti dėmesį nuo vis augančio nuobodulio poroje, nuo to, kas jiems kelia nerimą. Būtų užmaskuoti nenusisekusius santykius yra keletas, kaip ir jų variacijų: užsiimama kažkuo iš sąrašo, keliais dalykais arba net visais iš karto.
  • Blogiausia, kas gali nutikti, dažniausiai ir nutinka. Pora įsitaiso vaiką (pasigimdo kūdikį, ar įsivaikina vaiką). Galimas dalykas, kad vienas iš partnerių, arba abu jau iš anksto turėjo nesąmoningą norą turėti vaikų. Dabar atsiranda pati ta proga įgyvendinti seną troškimą. Kodėl  blogiausia? Nes visa, ką toksiško nešioja partneriai (traumas, neišgyventus jausmus, meilės trūkumą) jie gali išlieti ant vaikų, mažų žmonių, kurie yra absoliučiai priklausomi nuo tėvų. Kuo nesąmoningesni tėvai, tuo toksiškesni tampa tėvų ir vaikų santykiai.
    Pavyzdys – mergina nelabai norėjo vaiko, tačiau jai buvo gana nuobodu, vaikinas norėjo sūnaus, kurį galėtų išmokyti to, ką moka pats, ir kartu įgyvendinti savo neįgyvendintas svajones kartu su juo. Kadangi poros santykiai pablogėjo, abu nutarė, kad „greičiausiai mums reikia vaikų“.
    Gimė mergaitė. Vaikinas ir mergina tapo tėvu ir mama. Mama dabar tapo dar nervingesnė, nes motinystė pasirodė sunkesnė nei ji manė prieš pastodama. Ji  dažnai ir atvirai pykdavo ir ant tėvo ir ant mergaitės, kad abu nėra tobuli, tokie, kokių ji tikėjosi. Tėvas nepakeldamas įtampos pradėjo dar dažniau išgėrinėti, kol galų gale supykęs trenkė žmonai per veidą. Mergaitė viską matė. Ji tuo metu tiesiog norėjo numirti, manydama, kad tai kas darosi vyksta dėl to, kad ji yra, dėl to, kad ji tiesiog norėjo pažaisti ir sudaužė kažkokį brangų daiktą.
  • Kitas būdas pradžiuginti save būnant poroje – daugiakampės meilės figūros. Jei santykiai „pabosta“ atsiranda meilės trikampiai, kartais keturkampiai, o kartais tie trikampiai ir keturkampiai persipina su kitais daugiakampiais... Vienas partnerių arba abu pradeda ieškoti paįvairinimo savo seksualiniam ir emociniam gyvenimui. Santykiuose atsiradus meilužiui vėl galima pajusti tą patį jaudinantį virpulį, vėl gauti dozę hormonų ir skurti keletą iliuzijų apie save ir apie naują aistrą – meilužį. Arba galima tiesiog džiaugtis seksualiniais malonumais, kurių šeimoje dabar labai mažai ir jie nuobodūs, dar galima rasti „sielos draugą“, kuris supranta kas darosi su vienu iš partnerių. Dažnai tokie sielos draugai irgi būna nelaiminguose santykiuose, tad abu gali pasiguosti, kaip jiems nepasisekė gyvenime, kokie jie nelaimingi ir kaip gerai kad jie surado vienas kitą. Jei tai nėra vien tik seksas (tarkim iš išskaičiavimo), praėjus įsimylėjimo periodui partneris grįžta į santykius. Kartais, jei partneris suvokia, kad galės suvaldyti situaciją, jis gali prisipažinti dėl to, kas įvyko, apeliuodamas į (jas galima jungti variacijomis ir / arba):
    * kito partnerio užuojautą („man buvo labai sunku“),
    * trūkumus („man buvo labai blogai, nes tu...“),
    * dorybę („kadangi prisipažinau, esu labai doras“).
    Jei kitas partneris pasiduoda manipuliacijai, po „bausmės periodo“ tokie partneriai gali išgyventi savo santykių „atgimimą“. Jie vėl įsimyli, ir vėl sukuria tas pačias dvi iliuzijas – apie save ir apie kitą partnerį. Taip ciklas pasikartoja, kol nutrūksta dėl to, kad kitu partneriu nebegalima sėkmingai manipuliuoti, atsiranda kitų būdų slopinti nuoboduliui santykiuose, arba pora išyra dėl įvairių kitų jau suminėtų ir vėliau minimų priežasčių.
    Vaikinas intensyviai dirbdamas sutinka kolegę, kuri irgi taip pat intensyviai dirba. Jie pietauja, persimeta šypsenomis, pasikalba. Ji graži, kažkuo jį traukia, tačiau vedusi. Jie vis dažniau ir atviriau pasikalba apie tai, kaip jiems sekasi ne vien darbe, kol galų gale jis atneša jai gėlių (abu galvoja, kad šiaip...). Veliau jie susitinka po darbo puodeliui kavos, pasakoja kokie nedžiuginantys jų gyvenimai poroje, ir ... viskas baigiasi slaptais pasimatymais. Tai trunka kurį laiką, kol abu galų gale supranta, jog palikti savo antrųjų pusių jie nenori, mat pažinus vienas kitą geriau, abu pasąmoningai suprato, jog bendrauja su tokia pačia iliuzija, kokią turi namie. Nusprendžia išsiskirti gražiuoju, juk reikės dirbti kartu. Vaikinas vieną dieną išgėręs papasakoja merginai kad jis „ėjo į kairę“, bet dabar gailisi ir jau tai baigėsi. Ji tūžta, pyksta, tačiau gyvenimas be jo atrodo sudėtingas – jis juk geras vyras, prisipažino dėl visko, dabar gailisi, nupirko kelionę į Maldyvus. Santykiams prasideda antras kvėpavimas, porai antras medaus mėnuo... Dabar jau abu "stengsis dėl santykių". Pokalbiuose vis šmėsteli tema, "gal santykiams sustiprinti reiktų vaiko?..."
  • Dar vienas metodas pabėgti nuo skausmingų interakcijų poroje – susikurti veiklų, padėsiančių „nebūti“ santykiuose. Tai patogu, atsiranda naujų temų pokalbiams, laiką galima leisti užsiimant tuo, kas džiugina labiau už partnerį, galima nebūti kartu, galų gale – naujos veiklos užima sąmonę mintimis, o taip galima negalvoti apie problemas poroje. Net būnant hobiuose ar pomėgiuose kartu, partneriai orientuojasi į veiklą, išgelbstinčia nuo santykių, tačiau ne santykius.
    Pora iš pavyzdžio pradeda dažnai keliauti kartu. Kiekvieną laisvą nuo darbo dieną, jie skuba kuo greičiau išsidanginti iš namų, pasisemti naujų įspūdžių, parsivežti fotografijų. Jų kelionės kupinos nuolatinio bėgimo, skubėjimo ir šurmulio. Grįžę, pasikviečia į svečius draugų ir pasakoja kaip ir kas buvo. Jie daug laiko praleidžia greta vienas kito, tačiau ne kartu. Partneriai daro viską, kad jų santykiuose neįsivyrautų baugi tyla, kuriai užsitęsus kiekvienas jų pradeda jausti nerimą, suprasdamas, kad žmogus šalia – ne tas, su kuriuo jis svajojo praleisti visą gyvenimą.
Jei santykiai pasidaro nebepakeliami, nes skirtumai tokie dideli, jog net ir stipriausios iliuzijos nepadeda užmaskuoti realybės, partneriai išsiskiria ir... toliau ieško savo „antros pusės“. Tai gali būti, dėl neištikimybės, nuobodulio, nuolatinių konfliktų, smurto... Jei partneriai nėra sąmoningi (netapo tokiais), jie pakartoja istoriją, o tada skundžiasi, jog jie vis neranda „savo žmogaus“.
Vaikinas ir mergina išsiskiria, nes nebegali būti kartu – jie nuolat pykstasi, ji priekaištauja jam dėl jo žalingų įpročių, kuriuos šis visada turėjo (rūkė ir išgėrinėjo), jis pavargo nuo kasdieninių jos susierzinimo priepuolių ir įtampos. Jie nuolat nelaimingi, o laimingais negali būti, nes yra poroje ir mano, jog jų santuoka nenusisekė. Išsiskiria ir abu iš karto ieško žmogaus, kuris bus jų kita „viso gyvenimo meilė“. Mergaitė dabar gyvena tiek su tėčiu, tiek su mama. Jai kiek ramiau, kai mama neširsta kaip anksčiau, tačiau dabar mamos beveik nebebūna. Mergaitei labai vieniša, o tėtis pasirodo labai retai. Ji jaučia skausmingą vienatvę ir bando kabintis į kiekvieną dėmesio trupinį, gaunamą iš mamos ir, labai retai, iš tėvo. Namuose kartais nakvoja kažkoks dėdė, kuris jai atrodo visiškai svetimas, nors jis bando su ja užmegzti ryšį, mergaitė pyksta, jausdama, kaip dėdė atima iš jos mamą.

Jei pora neišsiskiria, jų santykiai tampa, kaip ir  kitų – yra pakilimai, yra nuokalnės. Jie bando vaidinti „laimingą šeimą“ – kartu keliauja, kartais susirenka prie pietų stalo, gyvena, dabar jau atsargiai bandydami įsitekti į antrosios (susikurtos) iliuzijos rėmus. Kalbos dažniausiai sukasi apie įprastus dalykus, užsiėmimai įprasti, viskas sklandu, tarytum būtų įjungtas autopilotas. Jei pasidaro labai sunku, jie gali pasitelkti vieną iš anksčiau minėtų trijų būdų pabėgt nuo įtampos. Visi šeimos nariai, išskyrus pačius mažiausius žino, ką kalbėti ir ką daryti, kad išvengtų nemalonumų, ar bent jau juos sumažintų. Dabar jiems atrodo, kad jie kartais net ir laimingi. Tiems, kuriems ši iliuzija nėra suvokiama (vaikams), tenka išmokti išgyventi ir prisitaikyti. Dabar, kai jau tiek nugyventa kartu, kažką keisti, reiškia atskleisti sau, ne tik, kad klydo dėl partnerio pasirinkimo, bet kad apgaudinėjo save visą tą laiką, kol buvo kartu. Taigi, geriau toliau meluoti sau ir gyventi nebekeliant klausimo: „Ar mano santykiai atneša man laimę? Jei ne, tai kodėl?“ Taip pora gyvena tylioje, užmaskuotoje desperacijoje, tol, kol šis ciklas baigiasi pasitraukus vienam iš partnerių – dėl skyrybų arba dėl mirties. Ir tada, priklausomai nuo amžiaus ciklas gali pasikartoti, arba jei likęs partneris senas – jis tiesiog gali likti vienišas iki savosios mirties.
Pavyzdinė pora susilaukė dar vieno vaiko. Mama vis dar niršdavo dėl smulkmenų, tačiau jau nebe taip anksčiau. Ji tiesiog pavargo, gal suprato, jog jos gyvenime niekas nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kiek pastangų ji įdeda. Dabar ją tiesiog dažnai apimdavo apatija, būdavo liūdna. Klausimų ji sau neužduodavo, tuštumą savyje bandė užpildyti namų ruoša, tvarkymu, valymu, vaikų auklėjimu – vežiojimu į įvairius būrelius, priežiūra, kad mokytųsi, bei rankdarbiais. Tačiau ta atsivėrusi viduje skylė, kad gal galėjo nugyventi gyvenimą kitaip, visą laiką žiojėjo, neleisdama būti laimingai. Būti laiminga, jai dabar reiškė pasirūpinti visais kitais, bandant užsitarnauti jų dėmesį... Tėvas vis giliau niro į darbą ir žvejybą. Jis augino verslą tam, kad nupirktų naujų žaislų sau ir šeimai: vaikams geriausią išsilavinimą, daiktų kurių jie nori, žmonai namą, šeimai sodybą, sau – prabangų automobilį ir keliones po visą pasaulį pažvejoti. Dabar jo gyvenimas buvo laimėti kuo daugiau trofėjų. Jei kurį laiką nevykdavo nieko, pakutenančio nervų sistemą jis pradėdavo nerimauti. Tas nerimas užpildydavo jį visą, o kur nuo jo pasidėti, nežinojo. Abu suprato, kad kitaip būti negali. Seksas pasidarė nuobodus, retas, įprastas. Jei pasidarydavo gyventi sunkiau, paviršutiniškai pašnekėdavo su draugais apie tą sunkumą, apie šeimą, bet visur matė tą patį – panašiai gyvena visi. Kartais nepatenkinti savo šeimomis, netrykštantys džiaugsmu. Bet taip jau yra, matyt tai – nepakeičiama. Užtat abiems partneriams atsirado priširsimas prie rutinos, tai jie pavadino „tikrąja meile“, abu širdies gilumoje žinodami, kad iš tikrųjų nėra laimingi.

Vaikai matydami tėvų santykius, nesąmoningai išmoksta kurti tokius pačius, nesąmoningus santykius, paremtus iliuzijomis. Ankstyvosios vaikystės bandymai būti savimi, atneša daug ir skaudžių pasekmių. Už tai, kad vaikai nesielgia taip, kaip nori tėvai, juos sąmoningai ar nesąmoningai baudžia. Fizinės bausmės labai skaudina, tačiau dar labiau baugina vienatvė, kai tėvai ignoruoja, skaudina kaltės jausmas ir gniuždo gėda už tai, kai vaikai, besimokydami būti žmonėmis, prasižengia. Itin sunku apsimesti, kad jauti tai, ko iš tikro nejauti ir priešingai (tarkim vaikui pykstant ant mamos, užsiėmusios savo darbais ir nerodančios jam dėmesio, už tai jis nubaudžiamas atimant iš jo dovanotą žaislą ir dar priverčiant atsiprašyti bei gailėtis, kad pyko ant mamos). Net jei paaugus kyla abejonių apie santykius, jos greit nuslopinamos, nes visi aplinkui taip gyvena – o jei taip gyvena visi, reiškia nėra jokios galimybės kažką pakeisti.
Pavyzdiniai vaikai augo kaip ir kitose šeimose. Materialiai puikiai aprūpinti jie džiaugdavosi tada, kai gaudavo iš tėvų naują žaislą. Nuolatinis ryšio su tėvais nebuvimas išmokė juos susirasti palaikymą ir paguodą savaip – dukra kabindavosi į bet kokį dėmesį, kurį jai parodydavo. Būdama graži ji greitai suprato, jog savo išore galima to dėmesio gauti tiek tik nori, reikia tik mokėti būti gražiai. Jos patrauklumas buvo prekė, už kurią ji pirkdavo kitų dėmesį. Neurotiškai bijodama dėmesio praradimo ji visais būdais stengėsi atitikti mados standartus, kad viskas jos gyvenime būtų taip, žurnale. Jos „aš“ buvo jos kūnas, drabužiai, aksesuarai. Viskas buvo daroma dėl jo, dėl ir dėl malonių dirgiklių – sekso ir kokaino. Draugai liko tik tie, kuriais buvo galima manipuliuoti ir kurie galėjo jai duoti tai, ko jai reikia – dėmesio, sekso ir dovanų (pinigų). Vienatvės baimė tykanti visai šalia buvo gesinama vakarėliais, agresyviu važinėjimu tėčio dovanotu kabrioletu, naujais vaikinais, narkotikais. Būti vienai būdavo bauginančiai tuščia.
Sūnus anksti suprato, kad netrukdydamas kitiems, būdamas mažai pastebimas, gali gauti iš gyvenimo daugiau, nei išreikšdamas savo poreikius. Netrukdyti mamai, seseriai, kuri buvo vyresnė ir dėl kažko vis ant jo pykdavo, tėčiui, kurį ir taip retai matydavo, buvo geriau, nei vis nusivilti bandant gauti dėmesio sau. Jis išmoko žaisti vienas, būti vienas, savo poreikius pasilaikyti sau. Puikiai mokėsi, nes mokslas jam buvo sritis, į kurią jis galėdavo išeiti ir ten patenkinti savo smalsumą.  Buvo uždaras, mažai bendraujantis vaikinas. Galvojo apie karjerą. Tai, ką darė tėvas jo netraukė, manė nesugebėsiąs tiek bendrauti su žmonėmis. Taip pat suprato, kad gali iš kitų gauti tai, ko jam reikia duodamas jiems už tai pinigų. Merginos su juo draugaudavo, nes jis turėjo „žaislų“ – automobilį, pinigų, be to galėjo protingai pakalbėti. Tačiau visi jo santykiai baigdavosi išsiskyrimais, jis buvo labai uždaras. Jam atrodė, kad jo vidinis pasaulis neįdomus, menkas ir niekada niekam nerūpės.

Kaip nutraukti tą ciklą? Iki šiol rašiau apie tai, kaip yra daugumoje santykių. Gali būti, kad kažką padidinau, o gal kažko neprirašiau. Kiekviena tema galima rašyti po atskirą skyrių, kai kur, po keletą... Anot draugo ir kolegos Dariaus Cikanavičiaus, taip išeitų ištisa knyga.
Pirmiausia reiktų pradėti nuo savęs. Iš tikro ieškoti savo „antrosios pusės“ ir susirasti ją reiktų savyje: tapti sąmoningam, pažinti save, suprasti savo jausmų kilmę, išsigydyti traumas, skatinančias mus elgtis neracionaliai. Būtent traumos sukuria iliuzijas ir iškraipo realybę. Taip, per savityrą ir saviugdą išmoksime būti laimingais, priartėsime prie savo tikrojo aš. Laimingi santykiai galimi tik tada, kai laimingi abu partneriai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra poroje ar ne. Kitaip tariant, jei jums reikia partnerio, nes manote kad laimingi būsite tik radę porą, reiškia savyje dar neradote savo tikrosios antrosios pusės.
Ką daryti jei jau esate poroje? Įvertinkite savo santykius, užduokite sau atvirą ir visiškai nuoširdų klausimą: „ar aš laiminga(s) savo santykiuose?“ Pasikalbėkite apie tai su partneriu, perskaitykite kartu šį įrašą, aptarkite, ką abu apie tai manote. Gal tai bus pirmas kartas, kai abu nedrąsiai, bet nuoširdžiai pažvelgsite į savo santykius. Jei abu nuspręstumėte pasukti savityros ir saviugdos keliu, tai būtų jau pirmas žingsnis, svarbus žingsnis. Jei jį žengs tik vienas partnerių, galimi du keliai – arba pora iširs, nes vieno iš partnerių sąmoningumas paaugs (poros su skirtingais sąmoningumo lygiais ilgai netveria arba apskritai nesusiformuoja), arba savityra užsiimantis partneris nustos užsiimti savityra, suprasdamas, kad kaina, kurią reikia sumokėti už laimę, reikalauja daugiau pastangų, nei norėtųsi investuoti.
Ką daryti, jei esate poroje ir jau turite vaikų? Tokiu atveju, jūs jau esate įsipareigoję jiems. Sąžininga būtų kuo greičiau užsiimti savityra ir saviugda, tam, kad kuo mažiau juos traumuotumėte, kad neperkeltumėte jiems neišspręstų savo traumų, nepiltumėte to, kas toksiška jūsų santykiuose į jų gyvenimą. Taip, beveik visose šeimose vaikai yra traumuojami vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, todėl apsimesti kad tai nevyksta, būtų nesąmoningas iliuzijos palaikymas.

Kalbant apie partnerio pasirinkimą, paradoksalu, tačiau reikia sąmoningai vadovautis visais kylančiais jausmais. Atidžiai, stebėti ir tyrinėti savo elgesį, uždavinėti „nepatogius“ klausimus sau ir partneriui. Pavyzdžiui:
  • Kokios tavo vertybės?
  • Kokios mano vertybės yra svarbios tau?
  • Kas tau yra gerumas?
  • Kodėl aš tave traukiu?
  • Kokius įžvelgi mano neigiamus bruožus?
  • Kodėl tau svarbu _______ (tai, kas svarbu partneriui)?
  • Ką tau reiškia būti laimingu / nelaimingu?
  • Kokias vaikystėje patyrei psichologines traumas?
  • Ką darei, kad nuo jų išgytum?
  • Kokie kokiais kriterijais vadovaujiesi spręsdamas konfliktus?
  • Kas būna kai tu išgyveni nemalonias emocijas?
  • .... ir t.t 
Taip pat objektyviai vertinti jo atsakymus, stebint ir savo reakciją į juos, jo veiksmų sutapimą su žodžiais, gyvenimo istoriją. Fizinis patrauklumas šiuo atveju neturėtų būti dominuojantis veiksnys. Nesakau, kad jis nesvarbus, tiesiog noriu pabrėžti, kad jis labai dažnai iškraipo tai, kaip matome partnerį. Mano nuomone abu partneriai turėtų būti savarankiški, dovanos labai simbolinės, o mokėti už bendras pramogas turėtų kiekvienas atskirai, kad partneris savo patrauklumo nepirktų. Seksas? Kuo jis prasideda vėliau nuo pažinties, tuo geriau. Taip hormonai mažiau įtakoja mūsų sprendimus pasirinkti tinkamą partnerį.

Apibendrinti visa, kas šiame ilgame įraše buvo išsakyta, galima taiklia kito draugo ir kolegos Daniel Mackler fraze: „meilė tai, kaip ją įsivaizduoja dauguma, yra dviejų individų persidengiančios iliuzijos.“ Kodėl? Taip yra, nes didžioji dauguma negeba objektyviai vertinti kylančių jausmų, atėjusių minčių. Sprendimus jie daro pagal tai, ar tuo metu jaučiasi gerai ar blogai. Dar sudėtingiau vertinti santykius, nes juose gerokai daugiau interakcijų ir jausmų. Todėl sukurti ir susikurti iliuziją apie save bei sau – lengviau. Tačiau tai sąlygoja terpę nelaimingumui. Tai, kas pagrįsta iliuzijomis, fantazijoms ir pasakomis, turi būti maitinama tik melu, o tai tolina nuo laimės, sąmoningumo ir asmenybės vientisumo.

Žinau, kad tai, ką išsakiau skamba žiauriai, kritiškai ir galbūt manote, jog „jūs ne tokie kaip visi“. Kaip sakiau, šiuo įrašu noriu parodyti santykius iš sąmoningumo pusės. Mano patarimai, tai tik gidas, nereiškiantis, jog aš žinau vienintelį ir teisingą kelią. Jį, kaip visad sakau, jums reikės atrasti patiems.
Jei skaitant įrašą kilo priešiškumo jausmas, pasipiktinimas, pasibjaurėjimas manimi, reiškia paliečiau tai, kas jums skaudu. Tai ne aš sukėliau šias emocijas, jas jaučiate jūs. Tiesiog pasakiau kaip yra, pasikėsinau sudaužyti puoselėjamą iliuziją, dėl to pykstate. Gali būti, kad kilo kitų jausmų – liūdesys, nusivylimas, neviltis, nerimas... Jausmai parodantys, kad turite sau ką pasakyti ir yra kad yra daug dalykų, kurie jumyse neištirti, neatrasti, neišgyventi, kad ignoruojate dalį savo gyvenimo. Tyrinėkite save! Atraskite save iš naujo. Patys, savarankiškai, arba su pagalba. Užsiimkite saviugda, tapkite laimingu žmogumi, laiminga pora, laiminga šeima!

P.S.
Šiame įraše dalinausi ne tik savo mintimis. Žmonės, kurie prisidėję prie, ką čia išdėsčiau: Darius Cikanavičius, Daiva Jagielaitė, Daniel MacklerGabor Maté, Alice Miller, taip pat daugybė pokalbių valandų su klientais, draugais, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis.
Visi pavyzdžiuose nupasakoti herojai – išgalvoti, ir jų sutapimas su realiomis gyvenimo situacijomis – atsitiktinis.