2012 m. kovo 30 d., penktadienis

"Nekenčiu savęs"...

Klausimas: "Ką turėtumėte labiausiai mylėti?" Jis užduotas klaidingai, dėl vienos, labai aiškios, priežasties – "turėtumėte", reiškia, kad įsipareigojate kažkam, o sferoje apie kurią kalbame – emocijas, pojūčius, mintis, įsipareigojimų nėra ir būti negali.

Jei užduočiau jį: "ką norėtumėte labiausiai mylėti?" greičiausiai gaučiau klaidinančių atsakymų: tėvus, vaikus, sutuoktinį/partnerį, augintinį. Ir retai atsakymas pasitaiko (bent jau mano praktikoje): "save."

Itin dažnas reiškinys, kai žmonės puldinėja nuo vieno kraštutinumo prie kito, ir tas puldinėjimas varo juos į neviltį. Jie persivalgo, po to laikosi dietos, po to vėl persivalgo. Vartoja alkoholį, po to save keikia už tai, ką jie "nuveikė" būdami neblaivūs. Pyksta ant vaiko, sutuoktinio, kolegos, po to gailisi, kad taip pasielgė. Persidirba, yra neištikimi, neatsargiai vairuoja, atidėlioja, svaiginasi, badauja, nesirūpina savimi... ir po to sako sau – "nekenčiu savęs, už tai ką padariau!"

Neapykanta nemalonus jausmas. Būti nekenčiamam yra sunku, visi esame tai patyrę. O kaip jaustis, kai nekenti savęs pats??? Tai siaubą kelianti emocija, užvaldanti visą save, persmelkianti ir bauginanti. O kaip baisu, kai tai vyksta su tavimi pačiu, su žmogumi, kuris, norėtum, kad būtų geriausias tavo draugas, kuris labiausiai tave mylėtų, tačiau tavęs dabar nekenčia?

Kaip tokiu atveju elgiamės mes, o tiksliau mūsų dalys?

Šis mechanizmas atsiranda dėl ankstesnių traumų. Traumos žmonėse suformuoja gynybas, dalis saugančias mus nuo galimų, pasikartosiančių traumų. Konkrečiai kalbant, neapykanta sau, tai patirto psichologinio, ar/ir fizinio, ar/ir seksualinio smurto pasekmė. Aukoje susiformuoja dalis, kuri nukreipia agresiją pati į save, taip sumažindama skriaudėjo sukeliamą skausmą, ar leidžianti jo iš viso išvengti. Pavyzdžiui, save mušti skauda mažiau, nei leistis mušamam. Save menkinant galima išvengti kitų menkinimo, o  gal net ir susilaukti užuojautos. Taip susiformuoja gynybinė mūsų dalis, puolanti mus pačius, padedanti išvengti išorinės skriaudos.

Mums augant gynybinės dalys nežino, kada aplinkybės pasikeičia. Jos reaguoja į bet kokią panašią situaciją lygiai taip pat, tarytum tai būtų jau anksčiau matyta grėsmė, jei situacija kuo nors panaši į ankstesnę. Taigi, žmogus suaugus, jis turi tas pačias gynybas, kurios susiformavo (dažniausiai) vaikystėje, dėl traumų, o šios naudoja tuos pačius primityvius metodus, kurie buvo efektyvūs anksčiau, tačiau dabar tie metodai gali kenkti mūsų gyvenimui. Kitaip sakant, saugančios dalys yra užstrigusios laike.

Kaip "supažindinti" gynybininkus, su pasikeitusia situacija? Mano nuomone, pirmiausia reiktų nustoti save pulti. Lengva pasakyti, nustoti! Žinoma, jei darėte tai 30 metų, tai nepasikeis per vieną dieną. Tačiau tam padeda racionalus realybės suvokimas, sąmoningumas, aplinkos stebėjimas nevertinant, jausmų atskyrimas nuo veiksnių. Aš esu toks, koks esu, aplink mane atsitinka įvykiai, aš jaučiu jausmus. Stebėti save nepriekaištaujant, o su smalsumu ir nuostaba. Bandyti pažinti save tokį, koks esu čia ir dabar.

Jokiu būdu nesistenkite "sunaikinti" savo dalių, besielgiančių ne taip, kaip norite jūs (ar kitos dalys). Kuo daugiau stengsitės jas pakeisti, tuo labiau dalys priešinsis ir tuo gudriau ginsis. Pavyzdžiui žmogui jaučiant nerimą, ir dėl to nuolat valgant, nustojus valgyti nerimas niekus nedings. Gali būti kad prasidės jausmų neigimas, slopinimas kitais būdais, tačiau nerimas niekur nedings, pagrindinis jo šaltinis – trauma vis dar tebėra neišspręsta. Pavyzdys būtų toks: dėl skausmo kurį sukėlė apendikso uždegimas, gerti nuskausminančius. Skausmo nebejausite, tačiau pasekmės plyšus apendiksui, ir negavus reikiamo gydymo – mirtis. Tas pats su traumomis. Jos praneš apie save vienaip ar kitaip, ir vis viena kreips į save dėmesį.

Kai susipažinote su gynybomis, tomis jūsų dalimis, kurios saugo traumas, t.y. ištremtas iš jūsų sąmonės dalis, dabar galėsite prie jų saugiai prieiti, ir lygiai taip pat dėmesingai, jautriai ir nuoširdžiai su jomis susipažinti ir išgyventi, tai, ką jos neša savyje. Turėkite omeny, kad dabar jūs jau suaugęs žmogus, galite su tomis problemomis, kurios yra įstrigusios laike, susidoroti visiškai kitaip.

Taigi, grįžtant prie pagrindinės temos... Neapykanta sau – sunkus, varginantis ir dažnas jausmas, su kuriuo susidūrus norisi bėgti kuo toliau. Žmogui negalint žvelgti į save su meile, smalsumu ir empatija, jis bėga nuo šio jausmo ir pasineria į tai, kas leidžia užsimiršti, į tai, už ką jis savęs neapkenčia vėl ir vėl... Tai – savaime išsipildanti pranašystė, ir tik jūs galite ją nutraukti, pakeisti.
Išoriniai veiksniai tik nukreipia dėmesį nuo pagrindinės problemos ir įvairiais dirgikliais dengia apie save bandančią pasakyti traumą (dalį). Tarkim pykstu ant savęs, kad piktai kalbėjau su vaiku, todėl einu ir jam ką nuperku. Iššifravimas situacijos būtų toks: nauji daiktai ir apsipirkimas mane džiugina, jaučiu kontrolę pirkdamas, todėl jausmas, kad neteisingai pasielgiau su vaiku bus nuslopintas... iki kito karto.

Žinau, kad tokius žingsnius patiems žengti sunku. Tam reikia didelio ryžto ir drąsos, o labai dažnai ir pagalbos iš šalies.

2012 m. kovo 21 d., trečiadienis

Gyvenimo prasmė - planas gyvenimui

Neseniai, klausydamas knygos apie tai, kaip produktyviai atlikti darbus (Geting Things Done - David Allen), gavau pakartotiną klausimą sau pačiam, kurį visai neseniai uždavė viena pažįstama. Klausimas buvo paprastas:

– Juliau, kokia tavo gyvenimo prasmė?

Knygoje jis buvo užduotas kitaip, tiksliau sakant, net neužduotas konkrečiai, tačiau viskas susivedė į tą patį, labai teisingą klausimą.

"Kokia yra Jūsų gyvenimo prasmė?"

Čia tiesiog pasakysiu, kaip aktyvių ir aiškių veiksmų planas priklauso nuo to, atrodo, retorinio klausimo. Visi mūsų dabartiniai veiksmai veda prie kažkokios būsenos ar  tikslo (nesvarbu, suvokiame mes tai ar ne). Tai, ką darome dabar, šią akimirką, turės įtakos mūsų gyvenimui po 20 metų. Todėl turint platų požiūrį į tai, kas vyksta gyvenime, galima produktyviai ir kryptingai paskirstyti savo laiką remiantis prioritetais. O kad būtume produktyvūs, dėmesio koncentracija – vienas svarbiausių faktorių. Taigi, žinodami atsakymą į pagrindinį klausimą, galite koncentruoti dėmesį į esminius dalykus, planuodami ir aiškiai suprasdami, kodėl darote vieną ar kitą veiksmą dabar.

Taigi, pradedant smulkiais žingsneliais, kur turėtumėte koncentruoti savo dėmesį:

  • Dabar – tai, kas vyksta, gyvenime dabar ir ką norite padaryti šiandien, savo einamuosiuose projektuose. Šios užduotys išplaukia iš projektų sąrašo.
  • Einamieji projektai – tai dabar vykdomi projektai (autorius projektais vadina viską, ko negalima atlikti vienu paprastu veiksmu). Čia jūsų dėmesys koncentruojasi į savaitės ar mėnesio bėgyje planuojamus darbus. Projektai kyla iš jūsų atsakomybių sričių.
  • Atsakomybės sritys – kur jūsų energija turi būti nukreipta pagal dabartinius jūsų įsipareigojimus? Už ką esate atsakingi? Tai gali būti įsipareigojimai šeimai, finansiniai, darbiniai, verslo ar partnerystės  įsipareigojimai. Šie įsipareigojimai atsiranda dėl to, kad turite trumpalaikių tikslų.
  • Trumpalaikiai tikslai – metų – dviejų tikslai, kuriuos norite pasiekti. Žinoma, jie – ilgalaikės vizijos dalis. Jų siekdami artėjate prie savo vizijos.
  • Vizija – tai jūsų norai ir tikslai, kuriuos norite įgyvendinti penkerių ar daugiau metų bėgyje. Tai kryptis kuria prasmingai juda jūsų gyvenimas. Ji iš plaukia iš... taip, to paskutinio etapo, tai:
  • Gyvenimo prasmė, paskirtis. Jei žinote kodėl gyvenate, koks jūsų gyvenimo tikslas ir paskirtis, galite pagal tai dėliotis visus kitus, mažesnius elementus.
Nežinau, kaip jums, tačiau man, šis struktūrizavimas, buvo aiškiausia strateginio planavimo pamoka, padėjusi galutinai nusistatyti savo gyvenimo kryptį ir viziją.

2012 m. kovo 7 d., trečiadienis

Emociniai potvyniai ir dykumos (nuoroda)

Trečias straipsnis iš ciklo apie emocijas.

Nuoroda čia.

2012 m. kovo 2 d., penktadienis

Tikrasis Aš - centrinė mūsų dalis

Tęsiant temą apie vidines dalis, reikia būtinai pakalbėti apie savo Tikrąjį Aš, mūsų visų asmenybės ašį.

Kaip jau rašiau anksčiau, mūsų Tikrasis Aš, tai mūsų esybė, mūsų racionali, sveika, empatiška, smalsi ir jautri dalis, suprantanti pasaulį tokį, koks jis yra. Tikruoju Aš psichologai ir psichoanalitikai vadina Psichę, mūsų pagrindinę sąmonės ir pasąmonės dalį, nulemiančia mūsų unikalumą, kai kurie autoriai tai dar vadina Siela, arba tiesiog Savimi.

Man labiausiai priimtinas terminas Tikrasis Aš, nes jis gana aiškiai nusako, kad tai esame mes, be gynybų, projekcijų ir introjekcijų.

Kaip Tikrasis Aš keičiasi vaidmenimis su kitais jūsų vidaus gyventojais? Įsivaizduokite, kad jūsų kūnas, tai didelė mašina, kurią galima valdyti iš vienos vairuotojo sėdynės. Ta jūsų dalis, kuri sėdi toje sėdynėje, tuo metu ir valdo jus. Tai gali būti Kritikas, Griovėjas, Tikrasis Aš, ar bet kuri kita jūsų dalis, tuo metu įsitaisusi už jūsų vairo. Dar įdomiau, kad kartais ten gali įsitaisyti keletas dalių vienu metu – tada jos dalinasi sėdynę ir kiekviena kontroliuoja jūsų elgesį dalinai.

Kada mūsų Tikrasis Aš veikia mumyse, kada jis sėdi toje vairuotojo sėdynėje? Dažniausiai susitikti su Tikruoju Aš galime būdami nusiraminę ir gerai jausdamiesi arba meditacijų metu. Tai nereiškia, kad jūsų Tikrasis Aš negali jausti nemalonių emocijų, tačiau dažniausiai nemalonios emocijos rodo aktyvuotą vieną ar kitą gynybos mechanizmą, neleidžiantį tikriems ar menamiems priešininkams atakuoti jūsų Tikrojo Aš. 

Gali kilti klausimas, jei jaučiate intensyvius jausmus, kaip suprasti, ar jie kyla iš Tikrojo Aš, ar juos jaučia kuri nors iš jūsų dalių? Tai nėra lengva padaryti, kai jau turite emocinių randų (anksčiau patirtų traumų, dėl kurių susiformavę jus saugančios dalys), tačiau įmanoma – Tikrojo Aš emocijos visada racionalios, t.y. kylančios iš situacijų, kuriose tokį jausmą jausti yra natūralu. Pavyzdžiui jausti liūdesį dėl artimo žmogaus netekties, ar pyktį dėl neteisybės savo atžvilgiu – racionalu ir teisinga. Neracionalu, pavyzdžiui, jausti norą turėti partnerį, nepriklausomai nuo jo savybių, ar džiaugtis dėl prievartos manant kad "įvykdytas teisingumas" (pavyzdžiui nugalėtas "blogietis"). 

Jausmų nebuvimas taipogi rodo, kad vairuotojo kėdėje šiuo metu Tikrasis Aš nesėdi. Tai greičiausiai kokia nors dalis (dalys), kuri gesina jausmus, ir neleidžia jiems pasireikšti. Dalys taip saugo jūsų Tikrąjį Aš, arba kitas dalis, nuo to, kas gali su jomis atsitikti – dažnai tai tik menamas pavojus, nes, dabar esanti situacija, kažkuo primena tai, kas vyko tada, kai susidarė emociniai randai.

Kaip pasodinti tikrąjį aš į vairuotojo kėdę? Jei jumyse yra daug emocinių randų, gali užtrukti, kol iš naujo išmoksite reaguoti į jau įprastas situacijas kitaip nei anksčiau. Tam gali pasitarnauti žurnalinimas, savityra, meditacija, sąmoningumas ir Ekspedicijos į save, padedančios jums susivokti, kada veikia Tikrasis Aš, o kada jūsų dalys.