2012 m. sausio 27 d., penktadienis

Mano pozicija - vaikai ir tėvai

Neseniai iškilo klausimas viename diskusijų puslapyje, ir eilinį kartą išsakiau savo nuostatas apie vaikus, jų auklėjimą, ir tėvus. Pagalvojau, kad daug kartų nesikartočiau, bus galima tiesiog duoti nuorodą į čia - pažįstamiems, klientams ir šiaip besidomintiems. Šis įrašas anaiptol nebus geras ir gražus. Jį skaitydami greičiausiai pajusite įvairių stiprių emocijų. Tai normalu. Būkite sąmoningi, nuoširdūs su savimi, ir supraskite, jo paskirtis ne jūsų, ar jūsų tėvų kritika, ar noras sukelti jūsų emocijas. Tai tiesiog mano pozicija. Ženkluose \ \ įdėjau nedidelius savo komentarus :)

Vaikai niekam nieko neprivalo. Jie neprivalo mylėti tėvų, gerbti mokytojų, ar giminių. Taip pat neprivaro paklusti. Žemiau paaiškinsiu kodėl.

Pradėkime nuo to, kad vaikai atsiranda šiame pasaulyje ne savo pasirinkimu. Juk jūs nenusprendėte gimti. Tai tėvai pasirinko turėti vaikų (jus), ir padarė tai, dėl savų paskatų, kad ir kokios jos būtų - intelektualios, fizinės, psichologinės. Visi žmonės elgiasi taip, kad patenkintų savo poreikius, ir tik todėl. Net ir altruistinis, ar save žalojantis elgesys, yra tam tikrų, nesveikai išreiškiamų, asmenybės poreikių patenkinimas. Vaiko atsiradimas - poreikių patenkinimo priežastis. Ir tam, kad jis atsirastų, abu tėvai turi atlikti sąmoningų veiksmų seką.

Kadangi, vaikas atsirado ne savo pasirinkimu, ir savimi pasirūpinti jis negali (galima sakyti jis yra tėvų įkaitas), juo privalo rūpintis tėvai. Rūpintis tai reiškia patenkinti visus vaiko poreikius, kad ir kokie jie būtų. Šiaip, tai gana paprasti, kaip ir kiekvieno žmogaus, poreikiai: fiziologiniai, saugumo, meilės, pripažinimo, saviraiškos. Jie didėja vaikui augant, kol galų gale vaikas tampa vis labiau savarankiškesnis, ir gali tuos poreikius patenkinti be tėvų pagalbos.
\Pagalvokite kokie jausmai jus užplūsta perskaičius šia pastraipą?\

Čia prasideda sudėtingoji dalis - dauguma tėvų nesugeba patenkinti vaiko poreikių. Kodėl? Nes pačių tėvų poreikiai niekada nebuvo patenkinti. O jei jie nebuvo patenkinti, reiškia tėvai nežino kaip patenkinti poreikius, kylančius savo vaikams.
\Čia dauguma pasipiktina ir sako - "mano tėvai buvo nuostabūs!", arba "nebuvo viskas taip blogai". Nesiginčysiu su jumis - tiesiog būkite nuoširdūs su savimi pažvelkite giliai į save, prisiminkite vaikystę.\

Iš esmės, tai psichologinių traumų pasekmė. Pagrindinė problema ta, kad traumuoti tėvai, kuriuos savo ruožtu traumavo jų tėvai, perkelia savo traumas vaikams. Kai tai įvyksta, vaikas išgyvena labai stiprius jausmus, kuriuos išreiškia tėvams nepriimtinu būdu - pykčiu, įniršiu, užsispyrimu, destruktyviu elgesiu. Kai tai nutinka, "normalūs" tėvai pradeda vaikus "auklėti" - naudoja įvairius fizinio ir emocinio smurto mechanizmus, kuriuos prieš juos naudojo jų tėvai, mokytojai, globėjai.
\Dabar tėvams, skaitantiems tai pradeda gniaužti gerklę, kyla apmaudas ir noras ginčytis, bei pasiteisinti. Priminsiu - nenoriu jums sukelti tokių emocijų. Bet jei jos kyla - reiškia yra apie ką pagalvoti.\

Kai vaikas elgiasi neadekvačiai tėvų norams, jie neatsisuka į save, nepagalvoja: "O gal tai aš, kad mano vaikas taip elgiasi?", ir nebando suprasti, ką vaikas jiems nori pasakyti ir ką jis tuo metu jaučia. Jis yra blogas, neklusnus, nesupratingas, nemandagus ir t.t. - tačiau po visu tuo slepiasi neišsakytas poreikis: gal suprasti, gal apsaugoti, gal priglausti, gal pamaitinti, gal nuraminti, gal pažaisti kartu. Poreikis niekur nedingsta - tiesiog pasikeičia jo išreiškimo būdas.
\"Tu neturi vaikų ir nieko apie juos ir jų auklėjimą nesupranti!" - greičiausiai taip man sako tėveliai. Gali būti. Bet aš buvau vaikas. Ir po tiek laiko, pagaliau turiu drąsos prisiminti kaip buvo man.\

Vaiko elgesys tėvų pasąmonėje suaktyvina įvairius apsaugos mechanizmus, kurie primena jiems, kad už tokį elgesį jie, tėvai, buvo mušami, ant jų rėkiama, ignoruojami, bauginami, ar kitaip fiziškai bei emociškai jie buvo prievartaujami.
Ar tėvai dėl to žiūri į savo vidų ir pripažįsta jausmus, kuriuos jie išgyveno? Ne - jug tai be galo sunku ir skausminga, nes gerokai paprasčiau yra perkelti tai, ką jie jaučia, mažam, nuo jų absoliučiai priklausančiam žmogučiui.
\Dar kartą primenu - būkite sąžiningi su savimi, pagalvokite kodėl jums tos emocijos, kurias dabar jaučiate?\

Taigi kai jau išsiaiškinom mechanizmą, galiu išdėstyti savo poziciją:
Vaikai (turiu omeny genetiškai sveiką naujagimį) gimsta emociškai sveiki, empatiški, smalsūs, racionalūs, geri.

Vaiko poreikiai - yra aukščiau tėvų poreikių, nes jis yra pastarųjų įkaitas, atsiradęs šiame pasaulyje dėl jų poreikių patenkinimo.
Visi tėvai yra traumuoti (nėra pasaulyje netraumuotų žmonių).
Traumuoti tėvai perduoda traumas savo vaikams, kurie savo ruožtu - saviesiems.
Todėl tėvai, prieš reikalaudami iš vaikų ko nors, turėtų pasižiūrėti savo vidun, suprasti ką jie patys jaučia, ir kai supras - nebereikės iš vaiko reikalauti meilės, supratimo, pagarbos. Vaikas jaus tuos jausmus tėvams dėl to, jei to nusipelno.
Būtent! Meilė ir pagarba - nėra jausmai, kuriuos vaikai privalo jausti. Tėvai privalo jų nusipelnyti. Vaikai neprivalo nieko
\Taip, žinau kad esu ne"normalus", ir greičiausiai tai, ką kalbu, jums kelia pyktį, pasišlykštėjimą, nerimą, liūdesį, skausmą... Bet tai darau ne aš, tai jūsų prisiminimai (įvykiai jūsų gyvenime palikę skausmingą žymę), gyvenantys jumyse ir neleidžiantys apie save pamiršti.\

Kaip sakiau, būkite nuoširdūs sau, įsigilinkite į savo jausmus, ramiai pagalvokite, kaip keičiasi jūsų emocinė būsena perskaičius šias eilutes. Gal tai neatsitiks dabar. Gal po kelių dienų ar mėnesių, o gal po metų. Leiskite vieną dieną sau pajausti jausmus, kurie kyla jums, kai pradedame kalbėti apie jūsų tėvus. Būkite sąžiningi sau, ir labai tikiuosi, kad tada suprasite, kaip jaučiasi ir ką išgyvena vaikai.
\Taip, aš tai irgi išgyvenau.\

Labai daug nesiplėčiau, nes jau yra anksčiau apie tai rašiusių mano draugų:

Komentarai laukiami, kaip visada.

Laimingesnės dienos!
J.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą