2013 m. balandžio 27 d., šeštadienis

4 eksperimentai, apie kuriuos turėtų žinoti kiekvienas

Būna, kad manęs klausia kodėl žmonių santykiuose taip svarbu logika, racionalumas, mokslinis principas? Kodėl manau, jog vadovautis emocijomis yra blogai, kuo blogos tradicijos?

Pirmiausia, noriu patikslinti, jog niekada nesakau, jog emocijos yra blogai. Sakau, kad emocijos – tai mūsų dvasinio aš būsenos rodiklis. Jos būtinos, ir nekreipdami į jas dėmesio, tapsime zombiais – viduje mirusiais, išiorėje gyvenančiais pagal kažkieno kito programą. Lygiai taip pat, tapsime zombiais, vadovaudamiesi vien emocijomis, be jokio racionalaus pagrindo, neklausdami savęs: „Ar tai ką jaučiu dabar, sutampa su tuo, kas vyksta realybėje?“ Ar mano emocijos neskatina manęs elgtis amoraliai, pateisinti smurtą, man pačiam to net nesuprantant?

Tam, kad įsivaizduotumėt to, kaip toli mus gali nuvesti nesąmoningumas, empatijos nebuvimas, logikos ir moralės ignoravimas, dalinuosi keturiais eksperimentais, apie kuriuos, manau, privalo žinoti kiekvienas.

Milgramo eksperimentas

Pirmą kartą atliktas 1961 liepą, po to daugelį kartų pakartotas įvairiomis variacijomis, deja, gaunant labai panašius rezultatus. Apie patį eksperimentą galite paskaityti čia lietuvių ir  / arba anglų kalba. Rezultatai buvo stulbinantys:
„Milgramo bandymų metu 65 procentai bandomųjų (savanorių eksperimento dalyvių) eksperimentatoriaus nurodymu pasiuntė aukai (kuri iš tiesų buvo aktorius) įsivaizduojamą 450 voltų elektros smūgį, nors kai kurie prieš tai ir pasakė grąžinsią už dalyvavimą gautus $4,50. Nė vienas dalyvis neatsisakė trenkti aukai 300 voltų įtampa. Psichologai pakartojo šį bandymą įvairiose pasaulio vietose ir nustatė, jog aklai autoritetu (eksperimentatoriumi) sekančių žmonių dalis visur yra pastovi ir artima maždaug dviem trečdaliams.
84 procentai vėliau apklaustų dalyvių teigė esą „patenkinti“ arba „labai patenkinti“ dalyvavę šiame bandyme, daugelis rašė išsamias padėkas, siūlėsi asistuoti kituose eksperimentuose ar prašėsi priimami į darbą šioje laboratorijoje. Netgi iš atsisakiusių trenkti galutinį smūgį nė vienas nepareikalavo atsisakyti paties eksperimentavimo, nepasidomėjo „aukos“ sveikata po bandymo.“



Stanfordo kalėjimo eksperimentas.

Atliktas Philip Zimbardo 1971 metais. Eksperimente dalyvavo 24 studentai, atrinkti iš 75 paraiškas pateikusių savanorių. Bandymo metu pasidalinę į dvi grupes vaikinai 12 parų turėjo apsimesti kaliniais arba kalėjimo prižiūrėtojais. Viskas buvo stebima ir įrašoma. Mokslinė eksperimento paskirtis buvo aplinkos įtaka žmogaus elgesiui. Eksperimentas buvo nutrauktas vos po šešių dienų, dėl „prižiūrėtojų“ suagresyvėjimo ir „kalinių“ depresijos bei kitų sunkių psichologinių būsenų. Bandymo metu patologiškas dalyvių elgesys ir nepagrįsti žiaurūs kankinimai atskleidė, kaip greitai žmogaus elgesys pasikeičia dėl aplinkos įtakos ir dėl jam primestos (ar prisiimtos) rolės. Net pats Zimbardo minėjo, kad jo mąstysena pasikeitė, prisiėmus kalėjimo vadovo vaidmenį. Nors eksperimento eigoje Zimbardo akivaizdžiai matė, kad „kaliniai“ yra traumuojami psichologiškai, tik kitos mokslininkės paskatintas jis nutraukė eksperimentą.
Eksperimentui trukus tik 6 dienas, kaliniai taip įsijautė į savo vaidmenį, kad net nemanė, jog gali nutraukti savo kančias (nuolatinį miego trikdymą, nurengimą nuogai, tyčiojimąsi iš lyties organų, įsakymus nuolat būti su popieriniu maišu ant galvos, draudimą vartoti savo vardą ir pan.) Šio eksperimento pagrindu buvo daryta ir daugiau jo versijų, viena jų – Trečioji banga, nacių režimo atkartojimas vienoje iš JAV mokyklų, kur per keturias dienas viena klasė virto tikra nacių gupuotės dalimi.



Pirmą kartą atliktas 1951 metais, po to įvairiomis variacijomis kartotas dar daug kartų. Jis gana paprastas. Eksperimento „dalyviai“ (iš tiesų tik vienas dalyvis, visi kiti aktoriai) dalyvauja „regėjimo teste“, kurio metu reikia nurodyti, linijos, kurios ilgis sutampa su pavyzdinės atitikmenį (suklysti praktiškai neįmanoma), nes linijų ilgiai akivaizdžiai skiriasi. Eksperimento triukas, kad aktoriai nuolat „klysta“. Tikrasis eksperimento dalyvis susidūręs su priešinga visų kitų nuomone, lengvai pasiduoda jų įtakai ir atsakinėja taip pat kaip ir kiti. Tačiau atsiradus „sąjungininkui“, dalyvis pradeda pateikinėti teisingus atsakymus.
Konformizmo eksperimentas taip pat buvo kartojamas kitomis variacijomis, pavyzdžiui leidžiant dūmus į kambarį, kuriame testo klausimus pildė eksperimento dalyviai. Kai dalyvis būdavo vienas, jis iš kambario išeidavo iš karto, tačiau kambaryje esant daugiau žmonių, jis akivaizdžiai nerimaudavo, tačiau elgdavosi taip pat, kaip ir dauguma – likdavo sėdėti.



Pirmą kartą eksperimentai atlikti 1968 metais, psichologų John Darley ir Bibb Latane. Įkvėpti realaus 1964 m. įvykio: matant ir girdint 38 liudininkams buvo nužudyta moteris. Nei vienas iš jų net nebandė jai padėti! Psichologai, norėdami ištirti šį efektą, pakvietė keletą tiriamųjų, įspėdami juos, jog eksperimente bus užduodami labai asmeniški klausimai, tad žmonės bus atskirti ir bendraus tik naudojantis vidaus telefonu. Eksperimento metu vienas dalyvių buvo paprašytas suvaidinti epilepsijos priepuolį. Kai eksperimente dalyvavo tik du dalyviai, įskaitant „epileptiką“, 85 procentai tikrųjų dalyvių sureaguodavo į pašnekovo situaciją, iškart imdami ieškoti pagalbos. Deja, kuomet eksperimentas buvo pakeistas, į jį įtraukiant keturis kitus žmones, tik 31 procentu atvejų, vienam iš „dalyvių“ patyrus epilepsijos priepuolį, kiti bandė jam kaip nors padėti.


Dar vienas video tėvams – net pagrobiant vaiką neikas nekreips į tai dėmesio

 

Būna, kad eidamas gatve stebiu žmones ir pasidaro liūdna žinant, jog didžioji jų dauguma galėtų mane nužudyti, jei jiems pasakytų žmogus vilkintis chalatu (ar uniforma, nesvarbu) dėl visiškai nesvarbios priežasties. Nemalonu, kad ištikus nelaimei didelėje žmonių grupėje nesusilaukčiau pagalbos. Kartais bjauru, jog žinodami, kas tiesą, jausdami, kad elgiasi amoraliai, dauguma meluos, nes taip jiems „ramiau“. Norėtųsi, kad būtų kitaip, tačiau dėl to, jog esame itin pakantūs smurtui, esame būtent tokie – beveik zombiai. Kodėl? Nes mus tokius užaugino. Tai ne prigimtis, mes tokiais tapome. Galime pasikeisti, tačiau tai sunku ir skausminga – pripažinti savo klaidas, baimes, trūkumus ir traumas, todėl daug paprasčiau tiesiog nekreipti į tai dėmesio ir gyventi, tarytum nieko nebūtų nutikę.
Labai tikiuosi, kad tai, ką sužinojote, jumyse pažadins nors truputį noro keistis, tapti tais keliais procentais žmonijos, kuriems svarbiau moralė ir žmogiškumas, o ne kitų nuomonė. Kad tapsite drąsesni, pripažindami savo jausmus ir tai kas su jumis darosi, ir kad smalsiau žiūrėsite į save ir į kitus.
Aš tikiuosi...


2013 m. balandžio 19 d., penktadienis

Valia ir motyvacija

Ar siekiate tikslų valingai ar motyvuotai? Apie tai šis video.


Lėtinė vienatvė - NUORODA

Mano mintys apie lėtinę vienatvę portale eitne.lt

2013 m. balandžio 15 d., pirmadienis

Aš noriu, kad būtų kitaip, nei yra


Noriu pasidalinti keletu minčių apie norus matyti aplinką per prizmę, iškreipiančią realybę į vieną ar kitą pusę.

Straipsnyje apie santykius jau minėjau, kad dažnai romantiniai partneriai mato vienas kitą tokius, kokius nori matyti, bet ne tokius kokie yra iš tikro. Šis psichologinis fenomenas galioja ne tik romantiniuose santykiuose. Jis apima ir įprastinį bendravimą tarp žmonių, taip pat ir mūsų reakcijas bei mintis apie pasaulį – norime kad įvykiai mūsų gyvenime būtų kitokie nei yra iš tikro, todėl juos neobjektyviai vertiname, arba resursai (daiktai) būtų geresni ar blogesni nei yra realybėje. Pavyzdžiui aš pats dažnokai nusprendžiu, kad laikas, per kurį atliksiu vieną ar kitą darbą bus trumpesnis, nes tiesiog noriu, kad jis būtų trumpesnis (kartais būna ir priešingai, jei laukia nemalonus įvykis). Ar jums taip nutinka su žmonėmis, darbais, pinigais?

Kartais fenomenas padeda, kartais trukdo, tačiau blogiausia, jog jis sukuria iškreiptos realybės iliuziją, kurioje nuolat darydami klaidingas prielaidas iš gyvenimo tikimės objektyviai teisingo atsako. Tas ciklas kartojasi vėl ir vėl. Noriu, kad iracionalus žmogus elgtųsi racionaliai, tačiau jis taip nesielgia, nors aš tikiuosi (pasąmoningai žinodamas, kad taip nėra), ir sukuriu savo paaiškinimą (iliuziją), kodėl žmogus būtent šį kartą pasielgė iracionaliai. Tada remdamasis ta iliuzija darau prielaidas, kad žmogus yra racionalus, tik „aplinkybės jam netinkamos“. Po to vėl stebiuosi, kad tas pats iracionalus žmogus vėl elgiasi... iracionaliai. Juk jis yra iracionalus! Aš tik noriu, kad jis būtų kitoks ir savo mintyse jį piešiu tokį, kokio noriu.

Tokio elgesio priežastys, tai praeityje įstrigę mūsų vidinės dalys, kurios mano, kad tai, kas vyksta dabar – vis dar praeitis. Jos taiko tuos pačius primityvius saviapgaulės ir savisaugos mechanizmus, kaip kažkada, kai jie veikė, tačiau dabartis yra visiškai kitokia nei praeitis. Mes pasikeitėme, pasikeitė ir aplinkybės. Galime tokias reakcijas pastebėti, kai kyla stiprūs jausmai situacijose, kuriose jie neturėtų kilti. Pavyzdžiui kitas vairuotojas užlindo mums priešais. Teko vos spustelėti stabdžio pedalą ir... sekunde vėliau įvažiuoti į sankryžą – nieko tragiško gyvenime nenutiko, tačiau jaučiamės tarytum „tas kiaulė“ būtų padaręs nusikaltimą prieš žmoniją, ir mažų mažiausiai jam reiktų skirti kalėjimą iki gyvos galvos, o gal viešą egzekuciją. Iš tikro, tai mūsų dalis, kuri kažkada anksčiau patyrė neteisybę, jaučiasi kaip kadaise, kada neteisybė įvyko. Turime norą, kad visi su turi elgtis teisingai, tačiau realybėje taip nėra. Ir, kartais vedini tos pačios emocijos, netgi elgiamės su kitais taip, kaip nenorime kad elgtųsi su mumis – išliejame susikaupusį įsiūtį kitam. Arba nurijime ir būname nelaimingi – taip neišspręsdami savo emocijų, arba jas išveikdami per, pavyzdžiui, priklausomybes.

Žinoma, lengva man sakyti, jog reiktų tiesiog pradėti į viską žiūrėti realistiškai ir sakyti sau „nuo šiol viskas bus kitaip, nuo šiandien žiūrėsiu į viską pozityviai“. ...iki kito karto, kol vėl su mumis nutiks kažkas neteisingo, kas vėl pažadins mumyse dalį, kurią valios pastangomis stengėmės užčiaupti.  Kaip ir su visais valios pastangų reikalaujančiais pokyčiais, rezultatas trunka tiek, kiek ištreniruota mūsų valia, o jei ji netreniruota, greitai ištinka mūsų pačių sukeltos „nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės“ ir vėl pasineriame į savęs apgaudinėjimo ratą, iki kito „nuo šiol būsiu...“ karto.

Gal skambu kiek pesimistiškai. Ne viskas taip blogai, kaip gali atrodyti – saviugdoje reikia nedidelių žingsnių, kad pasiektume didelių rezultatų. Tam reikia laiko, kantrybės, ir šiek tiek tos pačios valios, kurią irgi galime išsiugdyti. Kaip jau esu minėjęs – saviugda, kaip raumenų auginimas:  darant nedaug po kiekvieną dieną, ir po truputį didinant krūvį (vis labiau gilinantis į save), galima pasiekti stulbinančiai gerų rezultatų.

„Ką reiktų daryti konkrečiai?“ Taip kartais klausia neseniai darbą kartu pradėję mano klientai. Kaip nuolat būti sąmoningais? 
Kiekvienam geriausias individualus receptas, kurį jūs tikrai žinote patys, tiesiog gal dar neatradote savyje. Bendri patarimai būtų paprasti ir, greičiausiai, puikiai žinomi. Stebėti, kas kokios jūsų reakcijos į įvykius, veiksmus, interakcijas su žmonėmis. Kelti sau klausimus ir atsakinėti į juos:

  • Ar minėtos situacijos jums kelia objektyvią grėsmę, suteikia naudos, pasitenkinimo?
  • Kokios mintys jums kyla, kaip manote kodėl; Jei tai būtumėte ne jūs, kaip objektyviai vertintumėte įvykius? 
  • Kokia metodologija remiatės nustatydami, ar jūsų išvados teisingos ar klaidingos?
  • Kuo grindžiate metodologijos teisingumą?

Kaip dažnai kartoju – greito rezultato tikėtis nereiktų, tačiau jei kas dieną skirsite nors truputį laiko savityrai, pradėsite pastebėti, kad kartais pagražinate ar pabjaurinate realybėje vykstančius įvykius. Tverkitės šio siūlo galo ir sekite jį, lai jis nuveda jus ten, kur slypi dar daugiau atradimų. Atradimų atskleidžiančių jūsų tikrąjį aš.

2013 m. balandžio 14 d., sekmadienis

Vidinė motyvacija

Video iš serijos apie motyvacija. Kas yra vidinė motyvacija, kaip ją pastiptinti ir kas ją mažina.


2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

Video - Išorinė motyvacija

Išorinė motyvacija plačiau. Kaip išorinė motyvacija siejasi su Maslow poreikių hierarchija, kada išorinė motyvacija susitiprėja ir kada susilpnėja, kaip ją geriau išnaudoti.

2013 m. balandžio 6 d., šeštadienis

Video - Motyvacijos tipai



Pirmasis video iš serijos apie motyvaciją.
Kas yra motyvacija, kokie jos tipai. Kokia motyvacija veikia ilgiau, kodėl reiktų suprasti, kaip motyvacija veikia?

2013 m. balandžio 2 d., antradienis

Diskomforto zona


Sveiki, brangūs mano blogo skaitytojai. Ilgą laiką manęs čia nebuvo. Prisipažinsiu, tikrai neskyriau laiko blogo rašymui, tobulinimui, ar naujos saviugdos programos kūrimui. Dirbau ties visiškai kitu, su konsultacine veikla nesusijusiu projektu, davusiu peno parašyti šį įrašą.

Tai buvo sunkus laikas, kai kartais dirbdavau po 14 valandų per dieną, faktiškai neturėdamas laisvadienių. Projektas, vietoje planuotų trijų savaičių, išsitempė į neplanuotus tris mėnesius ir iš gana paprasto tapo pakankamai sunkiu.

Jo metu gavau nemažą naudą – buvo galimybė dažnai pabuvoti diskomforto zonoje. Jei domitės saviugda, greičiausiai žinote, kas yra komforto zona, o jei ne, trumpai tai apibrėšiu. Komforto zona, tai vidinė būsena, kurioje jaučiamės saugiai, patogiai ir nejaučiame nemalonių emocijų ir / arba pojūčių. Pavyzdžiui sėdėjimas prie televizoriaus ekrano daugumai gali būti tinkamu buvimo komforto zonoje pavyzdžiu. Diskomforto zonoje, priešingai, pradedame jausti nemalonias emocijas ir / arba pojūčius dėl išorinių ar vidinių veiksnių įtakos. Čia pavyzdžiu galima imti viešą kalbėjimą, daugeliui sukeliantį baimę, kartais prilygstančią mirties baimei.

Apie tai, kaip naudinga „išeiti už savo komforto zonos ribų“, kalba nemažai koučerių, konsultantų, saviugdos specialistų ar kitų, save tokiais vadinančių. Taip, tiesos čia yra, tačiau ne visada buvimas diskomforto zonoje gali būti naudingas. Yra atvejų, kai toks poveikis gali būti žalingas.

Pirmiausia ir, mano nuomone, svarbiausia darant keliones į diskomforto zoną ir tikintis iš jų naudos, sąmoningai suprasti, kas su mumis vyksta: kokios emocijos kyla, kokie kūno pojūčiai, jei įmanoma, atkreipti dėmesį į mintis. Tai, greičiausiai, nesigaus iš pirmo karto, tačiau nuosekliai kartojant pasieksime puikių rezultatų. Dar geriau, jei gebame suprasti, kodėl kyla būtent tokie jausmai, atrasti racionaliai paaiškinamas jų priežasits. Tam reiktų būti pakankamai save pažinus, bet jei tokiais nesame, savianalizės etapą galima atidėti ir vėlesniam laikui, kai mintyse persuksime sąmoningai atmintin sudėtų patyrimų įrašą.

Kitas svarbus aspektas – nepatirti šoko dėl per didelio emocinio ir / ar fizinio krūvio. Jei esame diskomforto zonoje, reiškia mūsų organizmas ir / ar smegenys neprisitaikė prie esamos būsenos. Per stiprios ir sąmoningai nesuvokiamos patirtys gali sukelti šoką, kuris vietoje naudingos ir praturtinančios patirties virs traumuojančia – sąmoningai ar nesąmoningai dar labiau vengsime to, kas mums ir šiaip kėlė diskomfortą.

Ir paskutinis (tačiau ne mažiau svarbus) pastebėjimas apie diskomforto zoną – patyrusiems stiprių psichologinių traumų. Jei situacija kelia siaubą vien pradėjus apie ją galvoti, reiktų itin gerai apsvarstyti, ar tikrai turėtumėte eiti į diskomforto zoną, kad ir ką bekalbėtų jums aplinkiniai. Tai gali dar labiau pagilinti traumą ir apsunkinti su diskomforto zona siejamus gyvenimo aspektus.

Tačiau, kaip ir minėjau, išėjimas iš komforto zonos – gera patirtis ir praktika. Apibendrinant ir atsižvelgiant į aukščiau suminėtus aspektus, sakyčiau, kad buvimas diskomforto zonoje yra vienintelė galimybė augti ir tobulėti. Tikrai taip, kaip parodyta paveikslėlyje straipsnio pradžioje, – visi stebuklai nutinka už jūsų (ir mano) komforto zonos ribų. Taigi, eikime ir gyvenkime mūsų nuostabų gyvenimą, vis išeidami į stebuklų šalį – diskomforto zoną. Gerų atradimų!