2012 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Ar Naujieji tikrai bus Laimingi? (Nuoroda )

Dalinuosi nuoroda į mano straipsnį portale šeimoms eitne.lt.


2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Psichokoučingas

Intensyvių darbų ir konsultacijų tarpe vis pagalvodavau apie savo konsultacinę veiklą – ką aš darau? Kaip tai pavadinti? Nei vienas iš jau esančių pavadinimų jai netinka.

Galvoje jau kuris laikas sukasi pavadinimas psichokoučingas, mat tai, ką konsultacijų metu veikiame su klientu, remiasi dauguma koučingo (konsultuojamojo ugdymo, anot kalbininkų) principų, tačiau nėra koučingas. Kai kurie principai, kuriais remiuosi konsultuodamas, skiriasi nuo koučingo ir gali priminti psichoterapiją. Tačiau tai nėra ir psichoterapija. Tai – abiejų dalykų mišinys, taip ir nusprendžiau sukurti šį pavadinimą.

Taigi, psichokoučingo principai:
  1. Kiekvienas žmogus turi neatskleisto emocinio ir intelektualinio potencialo.
    Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali augti tiek emociškai, tiek intelektualiai – išmokti naujų dalykų, geriau priimti save, išaugti iš traumų. Šis principas remiasi neuroplastiškumu, bei žmogaus gebėjimu mokytis visą gyvenimą.
  2. Žmogus elgiasi pagal optimalų, susiformavusį elgesio modelį. T.y. jis viską daro taip gerai, kaip tik geba tai padaryti šią akimirką. Pakeitęs įsitikinimus, tapęs emociškai brandesniu žmogus gali pasiekti daugiau, nei iki tol.  
    Konsultavimo metu vienas tikslų – parodyti dabartinį žmogaus elgesio ir emocijų santykį su objektyvia realybe ir su pačiu žmogumi, padėti pamatyti save tarytum iš išorės, kaip veidrodyje. Šio principo pagrindas – žmogaus negebėjimas suprasti savo jausmų ir minčių, kylančių dėl konsultacijos metu turimų traumų, trūkstamų žinių ar klaidingų įsitikinimų.
  3. Traumuojantys praeities įvykiai gali įtakoti tai, kaip žmogus dabar jaučiasi ir ką geba. Pakeitęs su jais santykį (išsprendęs traumas), žmogus atsiskleidžia, tampa brandesne asmenybe, taip įgydamas dar platesnes galimybes ir dar daugiau potencialo.
    Principas grindžiamas tuo, jog praeityje įvykusios traumos įtakoja tai, kaip žmogus dabar masto, ką jaučia, kokius įsitikinimus turi. Traumas išsprendus, pasikeičia žmogaus emocijos, ankstesni įsitikinimai bei mintys, santykis su savimi ir kitais. Toks žmogus turi mažiau iracionalių įsitikinimų, yra efektyvesnis siekdamas savo tikslų, objektyviau vertina aplinką, yra empatiškesnis ir laimingesnis. 
  4. Tik pats žmogus gali atskleisti savo emocinį ir intelektualinį potencialą. Kišimasis į šį procesą trukdo jam tai padaryti.
    Žmogus geriausiai žino apie save, savo praeitį, jausmus, poreikius, todėl geriausiai gali sau padėti. Konsultanto pagalba – atspindėti klientui jo emocijas, aptarti jų kilmę (racionalią ar kylančia iš traumų), padėti pačiam žmogui atsakyti sau į kylančius klausimus. Tai padaroma sukuriant saugią aplinką, kurioje klientas gali visiškai atsiverti, nėra kritikuojamas už tai ką jaučia, kaip elgiasi ar ką galvoja, yra skatinamas būti sąmoningu save tyrinėjant.
Pagrindiniai psichokoučingo skirtumai nuo kitų ugdymo būdų, jis skiriasi nuo:
  • Psichoterapijos.
    Psichoterapija yra orientuota į praeities įvykius ir priežastis, dėl kurių klientas turi problemą, paskatinusią kreiptis į terapeutą. Labai dažnai psichoterapijoje laikomasi konkretaus formato, procesui vadovauja terapeutas, ne klientas.
    Psichokoučingo atveju taikomas holistinis požiūris (žvelgimas į visumą) – tai, ko nori pasiekti žmogus, greičiausiai bus įtakojama praeities, tačiau klientas renkasi, kaip jis nori siekti užsibrėžtų tikslų – išspręsdamas savo traumas ar ne, renkasi galimą sprendimo kelią, techniką, tempą.
  • Mokymų ir mentorystės.Mokymų ir mentorystės atveju žmogus gauna žinių ir technikų iš savo mokytojo arba mentoriaus. Ilgainiui mokinys įgauna tas žinias, kurias turi mentorius ar mokytojas ir gali tapti į jį panašus.
    Psichokoučingo tikslas padėti atsiskleisti unikaliai kliento asmenybei, užaugti klientui emociškai ir intelektualiai, padėti pasekti užsibrėžtų tikslų; unikaliu, kliento pasirinktu keliu, o ne perduoti tik tai, ką konsultantas žino.
  • Draugystės.
    Draugystė – dviejų žmonių santykiai, kuriuose jie abu siekia maloniai praleisti laiką.
    Psichokoučinge kliento ir konsultanto santykis orientuotas į maksimalią naudą klientui. Šiuo atveju, klientas tarytum turi nuoširdų, sąmoningą, atvirą, empatišką, logišką draugą, tačiau tai – vienpusis ryšys, konsultantas iš šio santykio negauna to, ką gauna klientas.
Darbas su klientais Psichokoučinge remiasi į keletą esminių elementų.
  • Kliento saugumą.
    Sukuriama saugi bendravimo terpė – erdvė ir laikas, kur klientas gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali visiškai laisvai išreikšti savo jausmus, mintis, idėjas, fantazijas, tikslus. Konsultacijos metu klientas nekaltinamas, neignoruojamas, nebaudžiamas, nenuvertinamas, jam nenurodinėjama, nepriekaištaujama, jis neskaudinamas, iš jo nesityčiojama, jis neužgauliojamas, nepuolamas...
  • Empatiją klientui.
    Klientų jausmų supratimas, yra esminė ryšio užmezgimo su savimi pačiu dalis, be kurios emocinis potencialas negali būti išlaisvinamas. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiima konsultantas. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats šią rolę perima iš psichokoučerio.
  • Kliento ir konsultanto ryšį su objektyvia realybe.
    Turimi klaidingi įsitikinimai (traumų pasekmės), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas, trukdo atsiskleisti klientui emociškai ir intelektualiai. Kuriant sąsajas su realybe, psichokoučingas remiasi moksliniu principu ir logika, kurių pagrindu galima nustatyti, racionalias ir iracionalias emocijas, klaidingus ir apribojančius įsitikinimus.
Visa tai susiveda į konsultavimą, kurio metu klientai gali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų, geriau pažinti save, pradėti gyventi laimingesnį gyvenimą. Kaip vyksta darbas, jau esu rašęs ankstesniame įraše.

Kilo klausimų, idėjų – lauksiu komentarų!

2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Mintys apie mentorystę (video interviu)

Dalinuosi interviu, kuriame neseniai, padėdamas Rasai moksluose, pasidalinau mintimis apie mentorystę.



Dabar svarstau... gal reiktų ir daugiau video įrašyti? Jūsų komentarai ir atsiliepimai laukiami, kaip visada!

2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

Šiandien man 40. Apvali data, žingsnis į "solidų amžių"...

Tačiau ne apie noriu parašyti. Gimtadienis – puiki proga įvertinti, kas įvyko per metus, ar per visą gyvenimą.

Brukštelėsiu apie pačią geriausią dovaną, kurią galėjau sau kada nors pasidovanoti, tai – AŠ. Apskritai, AŠ yra pati didžiausia dovana, kurią žmogus gali padovanoti sau per visą gyvenimą.

Kas AŠ yra man, čia ir pabandysiu glaustai apsakyti.
  • Tai emocinis ir intelektualus suvokimas, jog AŠ egzistuoju apskritai ir esu visatos dalis. Kad esu čia, dabar, erdvėje užimu vietą, kad turiu savo jausmus, potyrius, mintis, įsitikinimus, grožio sampratą, kad man patinka tai kas patinka ir nemėgstu to ko nemėgstu.
  • Tai žinojimas (emocinis ir intelektualus), jog AŠ skiriuosi nuo kitų žmonių. Kiti žmonės turi savo mintis ir jausmus, potyrius, paradigmas, jiems gali patikti kiti dalykai nei man, arba priešingai – mus gali sieti tie patys mums patinkantys dalykai. Žinojimas, jog AŠ neatsakingas už tai, kaip kiti žmonės mąsto ir ką jaučia. Tai jų AŠ, jų mintys ir jausmai, ne mano.
  • Tai įsitikinimas, jog nuo mano veiksmų priklauso mano ateitis. Tai, ką darau AŠ, turi įtakos kitiems žmonėms, gyviems padarams ar daiktams. Mano mintys, pasirinkimai ir iš jų kylantys veiksmai, kloja kelią mano ateičiai, ir tik AŠ atsakingas už tai, kokia ji bus.
  • Tai supratimas, jog egzistuoja objektyvi realybė, kurioje veikia logiški, moksliniu principu pagrindžiami dėsniai. AŠ esu tos realybės objektyvi dalis, kuriai galioja tie patys dėsniai, kaip ir visiems kitiems.
  • Tai gebėjimas pačiam sau atspindėti savo mintis ir jausmus, pačiam sau pamatyti AŠ iš šalies, analizuoti jį, suprasti jo jausmus, veiksmus, suvokimus, traumas, įsitikinimus, santykį su pasauliu.
  • Tai mano AŠ skausmas, sunkūs išgyvenimai ir traumos. Žinojimas, jog manyje tebėra neišspręstų problemų, trukdančių būti laimingu, verčiančių kenkti sau ir kitiems, elgtis iracionaliai, kartais visiškai priešingai savo vertybėms.
  • Tai savo nuosavo kūno pojūtis. Jutimas kaip raumenys įsitempia ir atsipalaiduoja, įkvepiamo oro tėkmės į plaučius jutimas, šalčio ar šilumos besismelkiančių pro mano odą pojūtis, pasaulio spalvų, formų, faktūrų matymas.
  • Tai mano jausmai, kuriuos jaučiu AŠ. Kuo daugiau pažįstu save, tuo daugiau ir spalvingesnių jausmų atrandu. Jie nėra bei blogi, nei geri – tai tiesiog jausmai, padedantys man suprasti, kas vyksta su mano AŠ (emociniu, psichologiniu, mantaliniu, dvasiniu – galima jį vadinti įvairiai).
  • Tai manojo AŠ žaismingumas, humoras, kūrybiškumas, spontaniškumas – dalykai, išlaisvinantys mano emocinį-kūrybinį potencialą.
  • Tai mano prisiminimai. Patirtys, kurios yra unikalios nes jas patyriau AŠ, interpretavau per savo jausmų ir minčių prizmę ir saugau atmintyje. Tai galimybė akimirksniu pasiekti tuos prisiminimus ir išgyventi juos dar kartą.
  • Tai mano gebėjimas keistis. AŠ galiu keisti save, tobulinti, gerinti, auginti emociškai ir intelektualiai. Tai mano potencialas turėti daugiau empatijos, būti protingesniu, kūrybingesniu, logiškesniu – gebėti augti.

Štai toks, mano nuomone, yra AŠ. Gali būti, kad kai kurių aspektų nepaminėjau – juk jų tiek daug. O kokį savo AŠ matote jūs?

2012 m. spalio 23 d., antradienis

Priklausomybės anatomija

Kadangi šis straipsnis ilgas, brūkštelėsiu trumpą apžvalgą.

Kas yra priklausomybė, kodėl ji veikia žmogų taip, jog šis pasiduoda jai, atrodo, visiškai be valios? Kokios smegenų nervų grandinės dalyvauja priklausomybės procese? Kaip priklausomi žmonės malšina savo skausmą ir kodėl jiems kyla skausmas? Kokia patirtis slypi už kiekvieno priklausomo žmogaus? Ar galima išgyti nuo nepriklausomybės ir kaip?

Pagrindinis šio įrašo šaltinis – daktaro Gabor Maté darbai, "The Bomb in the Brain" 3 dalis - ("The Biology of Violence: The Effects of Child Abuse"), darbo su klientais ir asmeninė patirtis.

Priklausomybės apibrėžimas
Priklausomybė, tai neigiamai įtakojantis gyvenimo kokybę, nuolat besikartojantis, kompulsyvus (sunkiai kontroliuojamas) elgesys, dėl kurio individas gauna trumpalaikį pasitenkinimą, ignoruodamas ilgalaikę tokio elgesio žalą gyvenimo kokybei. Priklausomybei būdingi besikartojantys atkritimai (grįžimai prie veiklos), bei priklausomybės neigimas ar sumenkinimas.

Priklausomybės mechanizmas
Iki šiol daugelis tebemano, jog priklausomybę sukelia medžiagos (alkoholis, tabakas, narkotikai), o priklausomi tampame jų pavartoję. Tačiau yra daug priklausomybių rūšių, kylančių ne vien pavartojus medžiagų, tai priklausomybės nuo maisto, kavos, sekso, darbo, sporto, interneto, pirkinių ir t.t. Dar svarbiau – ne kiekvienas pabandęs alkoholio, kavos, tabako, sekso, pirkinių, net narkotikų tampa nuo jų priklausomas. Kodėl? Atlikti eksperimentai parodė , jog vien vien medžiagos (narkotikų, alkoholio, tabako) priklausomybei atsirasti nepakanka (nuorodose eksperimentai dėl žiurkių priklausomybės nuo morfino ir kokaino).
Kad žinotume, kas sukelia priklausomybę, pirmiausia turėtume pažvelgti į žmonių elgseną ir išsiaiškinti, kokios smegenų nervų grandinės (toliau smegenų grandinės) ir kokios medžiagos dalyvauja priklausomybės procese.

Endorfinų sistema. Ji reguliuoja mūsų reakciją į skausmą. Jausdami per mažai skausmo, lengvai save sužalotume, jei skausmo būtų per daug – organizmas nebeištvertų ir mirtume. Endorfinai, mūsų organizmo išskiriami opioidai, padeda ištverti skausmą ir jį sumažina esant poreikiui. Kita endorfinų atliekama funkcija – pasitenkinimo ir atpildo pojūčio sukūrimas, pasiekus tikslą ar įveikus užduotį – tai padeda mokytis. Dar viena endorfinų funkcija – dalyvavimas meilės (prisirišimo) atsiradime tarp žmonių. Be endorfinų (opioidų) mūsų gyvenimas būtų iš viso neįmanomas: susižalotume arba mirtume iš skausmo, neturėtume gebėjimo išmokti naujų dalykų, džiaugtis pasiekimais ir, galiausiai, nebeliktų prisirišimo. Tėvai nebegalėtų užauginti palikuonių – juos tiesiog pamirštų.

Dopamino smegenų grandinė – reguliuoja motyvaciją. Be dopamino negalėtume net pavalgyti ar atsigerti. Eksperimento metu pelės, be dopamino receptorių mielai valgė, kai maistą joms įdėdavo į burną, tačiau mirdavo iš bado jam esant vos už keleto centimetrų nuo burnos. Pelėms trūko motyvacijos! Taigi ir mums, žmonėms, dopaminas reikalingas motyvacijai reguliuoti.

Streso valdymo smegenų grandinė. Stresas – būtina mūsų organizmo gynybinė reakcija išgyvenimui. Esant įtemptai situacijai į kraują išsiskiria streso hormonai: kortizolis, noradrenainas, kortikotropinas. Jie paruošia mūsų organizmą (įjungia refleksą "kovoti arba bėgti"). Deja, ilgalaikis stresas silpnina organizmą ir sukelia labai daug nepageidaujamų fiziologinių pokyčių, tad neveikiant streso mažinimo mechanizmui, žmonės tiesiog "perdega".

Impulsų reguliavimo grandinė, priešakinės smegenų žievės darbas – pasirinkti tinkamiausią impulsą esamai situacijai. Sutrinkus šios grandinės darbui, nebesugebama valdyti kylančių impulsų, tad žmogus, kuriam sutrikusi impulsų reguliavimo grandinė, neadekvačiai reaguoja į gyvenimiškas situacijas, jo "sprendimai" būna impulsyvūs ir dažnai siejasi su trumpalaikiu pasitenkinimu. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, ribinės asmenybės sutrikimas – tai blogai veikiančios impulsų reguliavimo grandinės padariniai.

Nemažai narkomanų yra priklausomi nuo opiatų (morfino, heroino, kodeino). Priklausomybė nuo jų tokia stipri, kad žmonės praranda absoliučiai viską – sveikatą, turtą, šeimą, savigarbą, krenta iki paties "dugno". Klaidingai manoma, jog priklausomas žmogus nepakils tol, kol nesitrenks į dugną. Jei dugnas – iškritę dantys, ŽIV, gyvenimas gatvėje, hepatitas C, prarasta šeima, chroniškos infekcijos, visiškas visuomenės atstūmimas, apmirę audiniai, atviros, negyjančios žaizdos, o žmogus vis dar vartoja, tai tas dugnas... mirtis? Į šia kategoriją galima dėti ir alkoholikus, mat alkoholis turi tų pačių savybių kaip ir opiatai –  slopina skausmą. Kas verčia šiuos priklausomus žmones į priklausomybę pasinerti taip giliai? Prisiminus endorfinų sistemą, pasirodo, jog žmonės vartojantys opiatus ir alkoholį slopina skausmą. Todėl kyla klausimas, ne – kodėl narkotikai ar alkoholis, o – kodėl skausmas?
Fizinis ir emocinis skausmas yra gerokai labiau susiję, nei buvo manyta. Naudojant funkcinio magnetinio rezonanso (FMRI) metodą, eksperimento metu nustatyta, jog fizinis ir emocinis skausmas smegenyse aktyvuoja tas pačias grandines. Tad žmogus jaučiantis emocinę kančią ją jaučia lygiai taip pat tarytum būtų fiziškai žalojamas – įžeidžianti pastaba gali būti tokia pat skausminga, kaip realiai trenktas antausis. (Gal verta pagalvoti apie tai, prieš pasakant ką kandaus?) Žmonės, kenčiantys nuo tokio tipo priklausomybės, akivaizdžiai bando save gydyti nuo chroniško emocinio skausmo. Iš čia kyla klausimas kodėl emocinis skausmas?

Įvairiose studijose (nuorodos straipsnio pabaigoje) pateikiami skaičiai rodo, jog 80–90 procentų nuo narkotikų priklausimų žmonių vaikystėje buvo seksualiai išnaudojami, prieš juos smurtaujama arba jie neprižiūrimi. Tyrimuose kalbama apie labai aiškiai apibrėžtus atvejus. Apie kitas, mažiau pastebimas vaikystės traumas, net neužsimenama. Taigi, šie žmonės malšina begalinį, be pertraukos juos lydintį chronišką sielos skausmą, kuris, kaip jau žinome, nesiskiria nuo fizinio.

Kita smegenų grandinė, kurią minėjau dalyvaujant priklausomybės procese – dopamino grandinė atsakinga už motyvaciją. Be motyvacijos negalime pasiekti tikslų, o ilgalaikis dopamino trūkumas gali visiškai sutrikdyti gebėjimą patirti pasitenkinimą, jausti motyvaciją. Dopamino išsiskyrimą skatinta stimuliantai: amfetaminas, metamfetaminas, nikotinas, kofeinas. Dopamino išsiskyrimą taip pat skatina seksas, maistas, apsipirkimas, kompiuteriniai žaidimai, sportas. Tad nenuostabu, kad maždaug 40-čiai procentų priklausomų žmonių yra diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kuriam labai didelę įtaką daro dopamino trūkumas. Jei žmogus pabandęs vienos ar kitos medžiagos pagaliau, pirmą kartą gyvenime, jaučiasi "normaliu", gali susikoncentruoti, jo nebekamuoja įkyrios, nuolat blaškančios mintys... Kodėl jis turėtų atsisakyti būti savimi, nematydamas galimų alternatyvų? Jokiu būdu nesakau, kad priklausomybė – gerai. Tiesiog manymas, jog priklausomi žmonės turi valią imti ir "mesti" – gerokai klaidinantis. Jie negali, nes mato vienintelį kelią jaustis savimi (pasiekti savo Tikrąjį aš), tik per priklausomybę. Deja, pasiekdami save, pasaulį jie mato per iškreiptą priklausomybės stiklą.

Turintieji priklausomybes neretai atstumiami, sukeliant jiems dar daugiau skausmo ir streso. Iš savo klientų, kovojančių su priklausomybėmis neretai išgirstu, kad jie atkrenta (grįžta prie priklausomybės) būtent tada, kai jų gyvenime kyla stresinės situacijos, jie praranda kontrolę ir nebegali su problemomis susidoroti. Taip įsipainioja dar viena, priklausomybę lemianti – streso valdymo smegenų grandinė. Stresą mažina endorfinai, taip pat alkoholis, nikotinas, kanapės, maistas, elgesys nukreipiantis dėmesį nuo nerimą keliančių minčių – internetas, kompiuteriniai žaidimai, seksas, sportas, televizija. Streso akivaizdoje žmonės nesijaučia savimi, jiems sunku atsipalaiduoti. Pastebėkite – jūsų pažįstamų rate greičiausiai rasite žmonių, negalinčių atsipalaiduoti ir lengvai bendrauti su aplinkiniais, neišgėrus alkoholio. Galima tik įsivaizduoti, kokioje tuštumoje ir neviltyje būna žmonės, niekada nesijaučiantys savimi,  kuriems vienintelis būdas nuraminti tą nuolatinę įtampą – stiklinė, dūmas ar tabletė.

Neaptarta liko paskutinė, priklausomybes skatinanti smegenų grandinė, reguliuojanti impulsus. Aš pats kartais vis dar turiu problemų dėl savo kompulsyvaus elgesio. (Anksčiau jų turėjau gerokai daugiau, tad ši sritis man gerai pažįstama.) Kad ir kiek valios pastangų žmogus dėtų, jis tiesiog "negali" nesielgti kitaip. Smegenų grandinė, turinti kontroliuoti impulsus, tiesiog neveikia taip, kaip turėtų! Įsivaizduokite, kad jungiklis, turintis įjungti šviesą bute, įjungia laiptinės apšvietimą. Kad ir kiek valios pastangų dėtumėte, kiekvieną kartą paspaudus jungiklį, šviesa įsižiebs laiptinėje. Priklausomybę turintys žmonės negali tiesiog pasakyti "ne" – jie neturi tam tinkamų "laidų galvoje". Be sudėtingos, beje, ne visada veiksmingos, pagalbos tai neįmanoma. Taip, kaip be elektriko įsikišimo negalima pataisyti netaisyklingai sujungtos elektros grandinės, taip vien valios pastangomis neįmanoma nustoti būti priklausomam. Impulsų kontrolės stokos šaknys, kaip ir kitų grandinių, vaikystėje – hiperaktyvius ar impulsyvius vaikus baudžia už tai, kad šie elgiasi pagal savo psichofiziologinius, nekontroliuojamus impulsus. Vaikai jaučia kaltę, gėdą, baimę už tai, jog yra tokie kokie yra, mano kad su jais yra "kažkas negerai", o tai dar labiau skatina elgtis nekontroliuojamai – išsivysto uždaras ratas, kuriame vaikas vis giliau ir giliau įsukamas į emocinio skausmo bei impulsyvaus elgesio verpetą, kol vieną dieną vaikas, paauglys, ar suaugęs neatranda nusiraminimo priklausomybėje. Ją sukelianti medžiaga ar elgesys išvaduoja iš nerimo, nevilties ar depresijos, ir vėl... žmogus gali pasijausti savimi, "normaliu".

Tai, jog priklausomybes sąlygoja traumos – akivaizdu. Nėštumo metu motinos patiriamas stresas persiduoda vaisiui, sąlygodamas jo vystymąsi, nekalbant apie kūdikio (po to vaiko) augimą. Žmogus unikalus (išsiskiria nuo kitų gyvūnų) tuo, kad jo smegenys sparčiai vystosi dar trejus metus po jo gimimo, po to jų vystymasis sulėtėja. Pavyzdžiui naujai gimęs kumeliukas pagal savo neurofiziologinį išsivystymą žmogų lenkia pora metų – jis jau pirmą dieną gali vaikščioti, po kelių dienų – bėgioti.
Vienerių metų vaiko smegenyse per vieną sekundę atsiranda iki poros milijono naujų neuronų jungčių, kurių formavimasis itin priklauso nuo aplinkos, didžiąja dalimi – tėvų, kurie turėtų būti visą laiką pasiekiami, empatški, rūpestingi, atidūs. Jei vaikas negauna reikiamos priežiūros, jo smegenys adaptuojasi pagal esamą situaciją, todėl kai kurios mano minėtos smegenų grandinės išsivysto netinkamai arba nepakankamai. Šiame procese dalyvauja neuroplastiškumas – nenaudojamos smegenų grandinės atrofuojasi, o naudojamos – intensyviai auga. Pavyzdžiui sveikam kūdikiui augant į visiškai tamsiame kambaryje, po penkerių metų jis negrįžtamai praras regėjimą, smegenų grandinės reikalingos vaizdinei informacijai apdoroti atrofuosis, tuo tarpu lytėjimo, klausos, uoslės grandinės išsivystys labiau, nei kitų tokio pat amžiaus vaikų.Vaikas negaunant tinkamos priežiūros, jo smegenys formuojasi pagal iškreiptą modelį, padedantį jam išgyventi vaikystę, tačiau suluošinantį visam likusiam – savarankiškam gyvenimui.
Straipsnio pabaigoje pateikiau šaltinių įrodančių, jog priklausomybių kamuojamų žmonių vaikystės panašios. Visi nešioja savyje skausmą, liūdesį, baimes, nerimą, tuštumo ir nepilnavertiškumo jausmą, kitaip tariant – traumas.

Dar vienas, mano nuomone, svarbus reiškinys, neleidžiantis ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų, yra "švytuoklė" tarp pasąmoningo noro ištaisyti traumuojančią patirtį (atkartoti aplinkybes, kuriose vyko traumavimas, tačiau šį kartą kontroliuojant situaciją) ir baimės patirti tą patį, kas jau buvo patirta. Šią  "švytuoklę" puikiai atsispindi moterų patyrusių smurtą vaikystėje (dažnai seksualinį) elgsena. Jos įsipainioja į santykius, kuriuose vyras prieš jas smurtauja, besitikėdamos kad "jis pasitaisys", pasitraukia iš jų kai smurtas įvysta (arba suintensyvėja) nes bijo pasekmių, ir grįžta atgal vėl sakydamos "tai buvo paskutinis kartas", tačiau iš tikro – pasąmoningai besitikėdamos kontroliuoti situaciją.
Panašios dramos vyksta priklausomų žmonių galvoje, jiems sakant: "tai paskutinė taurelė", "paskutinė cigaretė", "paskutinis statymas", "paskutinis takelis", "paskutinis pirkinys". Kyla nenumaldomas noras kontroliuoti situaciją, tačiau kontrolė išsprūsta iš rankų, dar viena priklausomybės dozė sukelia malonų trumpalaikį pojūtį, kuriam praėjus kyla nemalonūs jausmai sau: pyktis, panieka, pasibjaurėjimas, liūdesys. Šiuos jausmus norisi kuo greičiau numalšinti. Jei metodas, kaip juos slopinti jau žinomas, "švytuoklė" vėl keliauja į priešingą pusę – priklausomybės link. Svarbus ir kitas tokios "švytuoklės" aspektas – jei trauma vaikystėje nuolat kartojosi, įvykus disociacijai, žmogus gali būti išmokęs su ja susigyventi, normalizuoti. Augant ir besikeičiant aplinkybėms tai, kas anksčiau atrodė "normalu", dabar pasirodo yra gerokai už normos ribų. Tokia patirtis skaudina, sukuria atskyrimo ir vienatvės jausmą, o tai jaučiant nuolat, ieškoma vaistų jam malšinti ir ...  randama jų priklausomybėje.

Kalbant apie priklausomybes, reiktų atsižvelgti ir į dar vieną svarbų dalyką – dauguma kalba apie priklausomybes nuo medžiagų, dar šiek tiek nuo lošimo, kompiuterinių žaidimų, maisto, sekso... Tačiau šis sąrašas – tik aisbergo viršūnė. Dažnai priklausomybėmis vadinama tik tai, kas trukdo pasiekti materialinės gerovės ir gyventi pagal visuomenės priimtas normas. Todėl iš pat pradžių ir pateikiau tikslų apibrėžimą – mat yra priklausomybių, kurios, rodos, yra "geros". Pavyzdžiui persidirbimas, persisportavimas, priklausomybė nuo santykių, nuo karjeros, priklausomybė nuo kulto...

Šie, aplinkinių laikomi sėkmingais, žmonės lygiai taip pat malšina savo vidinį skausmą, tuštumą, nerimą. Jie turi statusą, pinigų, partnerių, visada padeda kitiems (bet ne sau)... Tačiau jų emocinis gyvenimas toks pat skausmingas kaip ir narkomanų ar alkoholikų. Žinau tai ir iš savo klientų – sėkmingi žmonės ne visada yra laimingi žmonės. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad visi sėkmingi žmonės yra priklausomi nuo darbo. Jei darbas nedaro neigiamos įtakos jų gyvenimui – nekenkia fizinei ar psichinei sveikatai, neįtakoja santykių, netrukdo ilsėtis, atsipalaiduoti, džiaugtis, viskas puiku. Deja, dažnas darboholikas kankinasi, kai jam reikia pabūti su savimi, pailsėti, skirti dėmesio ramiems dalykams. Neretai nuo karjeros ar darbo priklausomi žmonės laisvalaikį kompensuoja ekstremaliu sportu ar pramogomis – sutelkia dėmesį į ten, kur ir vėl nereikia būti su savimi.

"Normalūs" žmonės į priklausomus nuo narkotikų ir alkoholio žmones dažnai žiūri su panieka, pasibjaurėjimu baime, kartais neapykanta. Kodėl? Kodėl su neapykanta ir panieka nežiūrime į  persidirbusiuosius su širdies ligomis, sergančiuosius vėžiu, išsivysčiusiu dėl darbinio streso (nusilpus imuninei sistemai), žmones su pakrikusiais dėl nuolatinės įtampos nervais? Suprantu, jog stipriai nuo medžiagų priklausantys dažnai yra už įstatymo ribų – tam, kad gautų dozę jie nusikalsta. Nusikalsta tam, kad dar truputį galėtų išgyventi be skausmo.

Sąmoningai iki šiol nepasakojau skausmingų istorijų apie narkomanus, alkoholikus, kad suprastumėte kokį skausmą jie nešiojasi savyje, paminėsiu keletą.
Berniuko mama buvo alkoholikė ir vakarais eidavo į barus, o iš jų parsivesdavo vyrų nakčiai. Kad vaikas jai netrukdytų ji sugalvojo savitą vaiko priežiūros būdą – uždarydavo berniuką į drabužių džiovyklę, o kad jis neišliptų ant viršaus uždėdavo ką nors sunkaus. Taip berniukas leisdavo savo naktis mažutėje tamsioje erdvėje, visiškai vienas. 
Pradinių klasių mergaitę tėvas pririšdavo prie lovos už rankų ir kojų, ir pirštu tikrindavo ar ši "nedraugavo su berniukais" ir ar vis dar yra skaisti. Motinai ji negalėjo pasakyti nieko, nes tai buvo "jos ir tėčio, paslaptis", tėčio, kurio ji labai bijojo, nes matė kaip šis atvirai ir grubiai smurtauja prieš jos brolius.
Berniuką, kuriam nesisekdavo mokykloje, mat jis turėjo dėmesio sutrikimo sindromą, tėvas, šiam pargrįžus informuodavo, kad jis bus mušamas, kiek jam priklausys smūgių ir kad egzekucija įvyks po to kai šeima pavakarieniaus. Jei vaikas rodydavo kad bijo, verkdavo, jis už tai gaudavo papildomų smūgių.
... tokių istorijų daugybė, jas skaitant ar klausantis kartais stingsta kraujas. Už kiekvieno priklausomo žmogaus slepiasi nepaprastai skausminga, liūdna, kartais, atrodo, nežmoniško žiaurumo istorija. Štai todėl "valia atsispirti", "pasakyti narkotikams ne", "tiesiog nustoti" skamba groteskiškai. Ir, deja, nemažai dugne atsidūrusių žmonių padėti jau nebeįmanoma – belieka jiems tik empatizuoti.

Tačiau yra ir kita šio tamsaus medalio pusė – išmanant priklausomybės anatomiją, turintiems noro ir jėgų keisti savo gyvenimą, yra galimybė ištrūkti iš šio užburto rato ir pradėti gyventi turtingesnį ir vertingesnį gyvenimą, patiriant mažiau skausmo bei daugiau laimės. Kaip visada, pabrėžiu, jog šis kelias – ilgalaikis ir sunkus darbas su savimi.

Noriu pasidalinti ir trupučiu savo asmeninės patirties. Aš taip pat esu priklausomas. Viena stipriausių mano priklausomybių – valgymas. Nuo vaikystės stresą ir nerimą malšindavau maistu – nuolatinis persivalgymas mane lydėjo nuolatos. Negalėdavau atsitraukti nuo stalo, jei ant jo dar yra maisto, nebent man jau plyštų skrandis, todėl turėjau viršsvorio, kuris vertė jaustis nepatogiai, nemaloniai, gėdingai o ... nemalonius jausmus malšindavau valgydamas. Dietos, nevalgymas vakarais, ir kiti panašūs, valia valdomi dalykai veikdavo trumpai. Kilogramai grįždavo "atsivesdami draugų". Svorio klausimas beveik išsisprendė kai pradėjau bėgioti (bėgimas, beje, irgi neblogai malšina nemalonius jausmus), tačiau noras prisikimšti maisto nedingo – tiesiog galėjau valgyti daugiau, nepriaugindamas papildomų kilogramų. Mano mitybos įpročiai pradėjo keistis dirbant su savo dalimis. Tai tęsiasi iki šiol, šios priklausomybės iki galo neišsprendžiau, vis dar esu priklausomas nuo maisto, tačiau mažiau.
Taip pat turėjau priklausomybę nuo daiktų bei mano išorinio statuso. Man atrodė, jog esu vertinamas pagal tai, ką turiu, o ne koks esu iš tikro. Atributai man rodėsi svarbesni už mane patį, tad stengiausi įvairiais būdais pasirodyti, pasigirti ir pasipuikuoti. Tam, kad galėčiau tai daryti prisipirkdavau įvairių daiktų (kartais girdavausi ir be jų), "žaisliukų" – pradedant fototechnika, automobiliais, baigiant visiškai nepateisinamomis investicijomis, kurios labiau primindavo itin brangius loterijos bilietus, nei investicijas. Šios priklausomybės atsikračiau sėkmingiau, tiesiog intensyviai dirbdamas su savimi ir eidamas sąmoningumo, bei savo veiksmų suvokimo link.
Šis mano priklausomybių, sąrašas, deja nėra baigtas... jų yra ir daugiau, tačiau dėl asmeninių priežasčių nenoriu visų čia suminėti. Galų gale – šio įrašo tikslas kitoks.

Iš patirties su mano klientais kenčiančiais nuo priklausomybių, galiu paminėti keletą žingsnių, būtinų sėkmingam darbui su priklausomybėmis.

  • Priklausomybės pripažinimas – pripažinimas, jog klientas turi priklausomybę, ir kad ji yra jo gyvenimo dalis.
  • Sąžiningas priklausomybės pasekmių įvertinimas – klientas pripažinęs turįs priklausomybę, supranta jos pasekmes savo gyvenimui.
  • Suvokimas, kad priklausomybė – kliento praeityje gyvenančios "pabaisos" (traumos) ir kad tik jis pats gali tas traumas išsigydyti.
  • Empatiško, palaikančio, objektyvaus ir atviro ryšio su klientu palaikymas. Empatija ir palaikymas leidžia jam atsipalaiduoti ir būti savimi, o objektyvus ir sąžiningas ryšys su klientu – neleidžia atitrūkti nuo realybės ir apgaudinėti savęs.
Manote, jog turite priklausomybę, ar pažįstate kas turėtų – padalinkite šiuo įrašu, gal kam iš jūsų artimų žmonių ar draugų jis bus naudingas.

Šaltiniai:
"In the Realm of Hungry Ghosts"– Gabor Maté
The Biology of Violence: The Effects of Child Abuse
Kompulsyvus valgymas ir dopamino kontrolė
Etanolio pagalba valdant stresą
Neteisingo elgesio su vaikais pasekmės
Traumatic Childhood Might Take Years Off Adult Life
Body weight and obesity in adults and self-reported abuse in childhood.
Adverse childhood experiences and the association with ever using alcohol and initiating alcohol use during adolescence.
Childhood abuse, household dysfunction, and the risk of attempted suicide throughout the life span: findings from the Adverse Childhood Experiences Study.
The impact of maternal childhood abuse on maternal and infant HPA axis function in the postpartum period.
A study of the relationship between child abuse and drug addiction in 178 patients: preliminary results
VERTIMAS. Daniel Mackler „Pagrindinė priklausomybės priežastis“

2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

Darbas su klientais – kaip viskas vyksta

Šiame įraše noriu pasidalinti savo darbo specifika – tuo, ką veikiame su klientais konsultacijų metu ir koks mūsų darbo tikslas.

Įrašas pirmiausia skirtas mano esamiems ir potencialiems klientams (ačiū kad esate su manimi), tada sau – kad būtų aiškiau, ką mes veikiame kartu ir kur einame, kur nuveda Ekspedicijos į save? Nors klientai žino, kad būtent jie patys nustato gaires, kryptis, renkasi konkrečius metodus, sudėjus tai į vieną didelį paveikslą, darbas vis viena susiskirsto tam tikrais etapais, išvardintais žemiau. Dažniausiai jų eiliškumas yra toks, kaip žemiau išdėstyta, tačiau ne visada. Etapai persipina, kai kurie tęsiasi per visą konsultavimo laiką, kartais susikeičia vietomis. Tačiau du svarbiausi išlieka visada – saugios bendravimo terpės sukūrimas ir empatiškas ryšys.

Saugios bendravimo terpės sukūrimas. Tai pirmas ir, kaip minėjau, svarbiausias etapas mūsų darbe. Saugi bendravimo terpė – tai erdvė ir laikas, klientui gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali kalbėti tai, ką nori, visiškai išreikšti savo jausmus, išsipasakoti kas jį slegia ar džiugina. Nesvarbu, ar tai skype skambutis, ar gyvas susitikimas. Tai yra laikas, per kurį niekas nekaltina, neignoruoja, nebaudžia, nenuvertina, nenurodinėja, nepriekaištauja, neskaudina, nesityčioja, neužgaulioja, nepuola. Kai kuriems klientams ši valanda ar kelios per savaitę būna vienintelis laikas, kurio metu gali būti iš tikro savimi, išsakyti tai, kas jiems svarbu ir neretai tai, apie ką su niekuo daugiau pasikalbėti jie negali.

Empatiško ryšio užmezgimas ir palaikymas. Tai – viso proceso variklis. Klientų jausmų supratimas, ypač darbo pradžioje, kai neretas nemoka jų nusakyti, o kartais iš viso nieko nejaučia, yra esminė ryšio su savimi pačiu užmezgimo dalis. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiimu aš, pavyzdžiui empatizuodamas skausmą jaučiančioms kliento dalims, kai jo jausmus blokuoja kitos dalys. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats po truputį šią rolę perima iš manęs (džiugus momentas kai tai įvyksta). Jausmai – tai signalai, padedantys nustatyti savo psichologinio aš sąsajas su pasauliu, todėl tyrinėjant save ir sprendžiant iškilusias problemas jie tokie svarbūs. Vėlgi, svarbu, kad klientui supratus ką jis jaučia, jis gebėtų atskirti: ar tai racionalus tai jausmas, ar jis koreliuoja su realybe, ar už jo slypi racionalūs ar iracionalūs įsitikinimai? Tai siejasi su kitu svarbiu etapu – ryšiu su objektyvia realybe.

Pagalba atrandant ryšį su objektyvia realybe. Tai anaiptol nereiškia, jog mano klientai kliedi ir nesupranta kad stalas yra stalas, o kyštelėjus ranką į ugnį galima nudegti. Tiesiog visi turime klaidingų įsitikinimų (t.y. traumų pasekmių), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas. Pavyzdžiui nerimas, kai viskas klojasi puikiai, visiška kliento nejautra kalbant apie tai, kaip siaubingai su juo vaikystėje elgėsi aplinkiniai, savo poreikių nepaisymas stengiantis įtikti kitiems ir pan. Tokie prieštaraujantys realybei įsitikinimai, primena klaidingą žemėlapį – takas, kuris turėtų vesti viena kryptimi, veda priešinga, todėl gyvenimas teka ne ta vaga, kuria norėtųsi, o ta, kurion jį nukreipia klaidingų įsitikinimų pasekmės. Šis žemėlapis klaidingas ne visas, o tik kai kurios jo dalys, tad mūsų darbas atrasti tas dalis, kurios realybę supranta neadekvačiai ir parodyti joms kaip yra (buvo) iš tikro. Tai veda į kitą stadiją – palaikymą tyrinėjant save.

Palaikymas atrandant savo dalis, jų neišspręstą naštą (traumas), bei pagalba ją nusiimant (išgyjant nuo traumų). Tai sunkiausias, baigiamasis etapas, kurio metu klientas išmoksta identifikuoti savo dalis ir su jomis bendraudamas jas pažinti. Prieidamas prie jų iš savo Tikrojo aš, klientas gali užmegzti su jomis empatišką ryšį. Dažniausiai tam naudojamės IFS modeliu, tačiau kiekvienu atveju jis truputį pakeičiamas pagal kliento poreikius. Šiuo etapu mano darbas – padėti vystyti vidinį dialogą tarp dalių ir Tikrojo aš, stebėti, kad dalys neužgožtų kliento Aš, palaikyti klientą, kai dalys parodo sunkių prisiminimų, stebėti sesijos laiką ir padėti ją saugiai užbaigti – nepalikti stiprius jausmus jaučiančių aktyvių dalių. Po šio etapo, jei klientas išsprendžia klausimą dėl kurio kreipėsi, mūsų bendras darbas baigiasi, arba imamės kitų, gyvenimo kokybę sunkinančių klausimų, sprendimo. Svarbu suprasti, kad šiame procese neįmanoma niekur nuskubėti, tad iki galutinio, kliento išsikelto tikslo, gali tekti dirbti metus ar dar daugiau. Užtat rezultatas yra reikšmingas, o pokyčiai po tokio rimto darbo išlieka visam gyvenimui.

Kiekvienas klientas – man unikalus ir su kiekvienu sukuriame būtent jam priimtiną konsultacijų modelį, darbo tempą, strategiją, technikas... Noriu dar kartą paminėti esminius principus, kurių laikausi dirbdamas: tai saugumas, nuoširdus ir atviras kliento emocijų ir minčių priėmimas, sąžiningas, atviras ir empatiškas grįžtamasis ryšys. Šie komponentai konsultacijose ir užtikrina sėkmingą kliento (kartu ir mano) augimą.

Iki susitikimo!

2012 m. rugsėjo 21 d., penktadienis

Kai išgirdau save

Per atostogas nerašiau naujų įrašų. Tad dabar grįžtu į vėžes ir poatastoginį rašymą pradėsiu trumpučiu įrašu apie asmeninę patirtį tapus sąmoningesniu žmogumi.

Jau rašiau, kad ilgą laiką gyvenau būdamas stipriai disocijuotas. Padirbėjus su savimi porą metų, nustebau, kad turiu vidinį balsą, galiu save aiškiai ir tiksliai girdėti, ypač būdamas sąmoningas (kartais tam vis dar reikia pastangų). Galiu viduje patylėti ir tiesiog įsijausti į savo jausmus, arba girdžiu / matau / jaučiu mintis, galiu užduoti sau klausimus ir tiesiog mąstyti.

Kad suprastumėte skirtumą tarp to, kas yra dabar, turėtumėte žinoti, kaip buvo anksčiau. Būdamas disocijuotas, visą laiką girdėjau nenurimstantį minčių nuotrupų šurmulį, iš kurio neįmanoma sudėlioti nieko aiškaus ir konkretaus. Dar nutikdavo, jog mintyse sukdavau situaciją, kuri mane erzindavo, baugindavo ar atrodė neįveikiama, vis bandydamas ją "išspręsti" galvoje (ir dažniausiai niekada gyvenime). Būdavo ir periodai, kai minčių nebelikdavo, tik viską apimantis "geras" arba "blogas" jausmas.

Ką man reiškė išgirsti save? Pagaliau galėjau tiesiog išgirsti savo mintį – aiškią, tarytum ji būtų užrašyta ar kieno kito pasakyta. Galėjau su savimi ginčytis, spręsti problemas ir loginius uždavinius. Dar vienas nutikęs svarbus dalykas – pradėjau atskirti mintis nuo jausmų. Supratau ką jaučiu ir galėjau suprasti, kodėl tas jausmas kyla, racionalus jis ar ne, jei neracionalus, tai kas ji sukėlė ir kokia mano praeities trauma už jo slepiasi? Tai dar labiau paspartino mano savityros procesą. Ačiū sau, kad galiu save girdėti!

Geliu pridėti, kad pradėti girdėti save buvo nepaprastai gera :) Tai priminė maloniai vėsų vakarą prie jūros, po tvankios dienos didmiestyje... Tikra atgaiva.

2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

Depresija – ženklas pabusti

Mano istorijos trupiniai...

Kiekvienas rytas – varginanti kova su savimi. Skamba žadintuvas, po trijų bandymų praplėšti akis išsiritu iš lovos. Kaip praeina rytas – nepamenu, dar miegu. Atsibundu tik automobilių kamštyje. Važiuoju į darbą, nuo kurio pavargau, dar neįžengus pro duris. Jis man suteikia galimybę uždirbti, todėl turiu eiti, turiu būti kaip visi. Diena stumiasi vangiai. "Ką aš čia veikiu???" – klausiu savęs beveik kiekvieną dieną. Norėčiau daryti kažką kito, tačiau nežinau ką. Beveik fiziškai jaučiu, kaip besiplečianti tuštuma vos padidėja. Laukiu kol ateis vakaras, ir galėsiu eiti... Eiti kur?
Reiktų sugalvoti ką nors naujo – viskas jau atsibodę arba per brangu. Man patinka pramogos – jos nors trumpam leidžia pamiršti tą tuštumą, kurioje skendžiu dienų dienas, įsitraukti ir trumpam pamiršti tas pačias mintis besisukančias galvoje nuolat, neleidžiančias užmigti vakarais. Patinka kinas. Jame aš užsimirštu visiškai. Porą valandų galima pagyventi kitų žmonių gyvenimais ir nuotykiais. Vakarėliai taip pat patinka – esu juokingas bičas, moku pralinksminti kitus, ir tada atrodo, kad trumpam pagyvenu. Dar patinka pirkti. Nusipirkęs kažką naujo (daiktą, verslą, įspūdį) jaučiuosi vertingesnis. (Juokinga – tarytum tai, ką turiu, pridėtų vertės mano asmenybei.) Patinka... Tai kas man patinka, džiaugsmo suteikia trumpam.
Tą džiugesio kibirkštį, kuri truko rodos akimirką, pasiglemžia pilka tuštuma. Ir aš vėl užduodu sau klausimą: "Ką aš čia veikiu???". Tuštuma manyje didėja, o kibirkštys, tie mažyčiai gyvenimo intarpai, darosi vis blausesni ir trumpesni.
Rodos pragyvenęs trisdešimt su virš metų, turėčiau suprasti ko noriu, džiaugtis pasiekimais, šeima, įgyta patirtimi. Bet nesidžiaugiu. Kalbant visiškai atvirai, – didžiąją laiko dalį man liūdna ir tuščia. Nežinau, ką daryti, kad tai pasikeistų, dėl to darosi dar liūdniau. Liūdesys dar pagilina tą pilką, dažnai visaapimantį tuštumos jausmą. Kalbant klinikiniais terminais – man depresija.

Taip aš gyvenau ilgą laiką.

Aš depresiją suprantu kaip ženklą keistis. Postūmį ištrūkti ir pradėti gyventi iš tikro.
Yra tik du keliai iš depresijos, abu juos išbandžiau.
Pirmasis – disociacija. Apie ją jau rašiau. Galima tiesiog užsimiršti, nebekreipti dėmesio į save. Egzistuoti, bandant savo gyvenime sukurti kuo daugiau kibirkščių. Galima disocijuotis alkoholiu, medikamentais, narkotikais, pramogomis, darbu...

Disociacija tai siena, atskirianti mūsų gyvenimą nuo tikrojo Aš. Galima gyventi nuolat ją statant, pataisant ir pagražinant, bėgant nuo tuštumos ir liūdesio. Yra ir kitas kelias – galima tą sieną ardyti, kad pagaliau pažintumėte tikrąjį Aš, užpildantį ir darantį mus laimingais.
Supratau, kad šio kelio gale tiesiog tapsiu zombiu – gyvu mirusiuoju, be sielos, be prasmės, be nuovokos, be savasties, gyvenančiu pagal kitų taisykles ir kitų gyvenimus. Jis lengvas, tačiau man netiko.

Antrasis kelias – savęs pažinimas. Jis gerokai sunkesnis nei pirmasis. Reikėjo nugriauti taip ilgai, visą gyvenimą, statytą disociacijos sieną. Tai skausminga, keista, nejauku – juk griaunu tai, ką pats stačiau, tai kas mano  paties viduje. Kartais net pagalvodavau, kad ta siena – aš pats, kad aš – tai tas mitas, įvaizdis, kurį apie save susikūriau, kad pabėgčiau nuo tuštumos ir liūdesio, nuo depresijos. Truputį gaila tik vieno, – kad žmonės parodę, jog galima gyventi kitaip, į mano gyvenimą atėjo gerokai vėliau nei norėčiau, atėjo kol dar nebuvau pridaręs tiek daug ir tokių skausmingų klaidų. 
Šiuo keliu eiti vertėjo, juo ir tebeeinu. Tuštumą užpildo prasmė. Nenorą gyventi keičia troškimas būti. Liūdesys dabar nebe priešas. Svarbiausia, kad supratau, jog aš galiu tiesiog gyventi ir būti laimingas, būdamas netobulas, galėdamas suprasti kas su manimi vyksta ir ką aš iš tikro jaučiu. Pagaliau mano gyvenime atsirado gerokai daugiau ramybės.

Visi galime rinktis. Galite rinktis ir jūs. Aš linkiu, kad kuo daugiau žmonių pasirinktų kelią į tikrąjį Aš – nelengvą, bet padedantį tapti savimi. Kelią, būti laimingu.

2012 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

Poru santykiai atvirai – atsakymai į klausimus

Įrašas apie porų santykius susilaukė daugiau dėmesio, komentarų bei klausimų nei įprasta. Dėkoju visiems komentavusiems, išsakiusiems pastabas ir uždavusiems klausimus – tiek viešai, tiek asmeniškai. Juos susisteminau ir sudėjau į šį, atskirą įrašą.

Klausimus, kurie buvo labai panašūs sugrupavau ir apibendrinau, kitus, reikalaujančius individualaus atsakymo, atsakiau atskirai (klausiančiųjų kalba netaisyta).

"Skaitant straipsnį nekilo jokių emocijų, tai gerai ar blogai, kodėl?"
Paradoksalu tai, kad nekilus jokioms emocijoms, vis dėlto naudojote savo energiją klausimui užduoti ar komentarui parašyti. Jei įrašas nebūtų svarbus, neeikvotumėte energijos jam skaityti, o po to komentuoti. Aplink mus nuolatos vyksta daug įvykių nekeliančių emocijų. Jei reaguotumėme į juos visus, nebeliktų laiko gyventi. Taigi, jei pakomentavote, emocijų kilo (beje, emocijos kyla pirmiausia, mintys ateina tik po to), tačiau jos buvo nuslopintos (jų nejautėte) arba susimaišė su kitais jausmais, bet kilo impulsas veikti: kilo minčių veikti (organizmas atkreipė dėmesį į emociją) ir todėl uždavėte klausimą ar pakomentavote – taip pasąmoningai išreiškėte savo emociją.
Į kitą klausimo dalį, ar gerai, kad kilus emocijoms jų nejaučiate, galite atsakyti tik jūs patys. Tiesiog užduokite sau klausimą: ar gerai, kad nejaučiate kylančių jausmų? Ar jums patinka, kad dalis jūsų emocinių receptorių yra apmirę? Kokiomis sąlygomis nejaučiate emocijų, ar dažnai tai nutinka? Kaip manote, kodėl taip yra? Nuoširdžiai atsakę sau į šiuos klausimus, sužinosite atsakymą.

"O kaip su "meile iš pirmo žvilgsnio", kaip su pirmu įspūdžiu, negi jie nieko nereiškia?"
Meilė iš pirmo žvilgsnio – tai intuicija, gebėjimas pagal markerius (tam tikrus požymius: kalbėsenos ar elgsenos elementus, tatuiruotes, aprangos detales, reakcijas), nustatyti žmogaus savivertę, sąmoningumą, seksualumą, asmenybės vientisumą. Pasąmoningai stebėdami markerius žmonės išsiaiškina, ar partnerio sąmoningumo lygis atitinka jų sąmoningumo lygį. Kaip minėjau, žmones traukia panašaus lygio žmonės. Pasąmoningai jie supranta, kad su tokiu partneriu jie galės būti kartu, ir jų netikras Aš gerai žino, kurias traumas galės maitinti potencialus partneris.
Kuo žmogus turi daugiau savivertės ir supranta, ko nori gyvenime iš tikro, tuo labiau supranta, kad sužinoti apie kitą žmogų galima tik jį pažįstant. Iš kitos pusės, pažįstant save, intuicija lavėja ir toks (sąmoningas) žmogus gali greitai pajusti, kuris potencialus partneris tinka sveikiems santykiams, kuris – ne. Taigi, "meilė iš pirmo žvilgsnio", gerai pažįstančiam save padeda greičiau rasti tinkamą partnerį, o nesąmoningam - pasiduoti iliuzijoms. Deja, didžioji dalis žmonių nesupranta savęs (kaip rašiau, vadovaujasi emocinėmis būsenomis – "jaučiuosi gerai" / "jaučiuosi blogai"), tad objektyviai įvertinti, kas vyksta su jais pačiais, juo labiau su kitais, jie negali. Užtat pasąmoningai tokie žmonės reaguoja į markerius ieškodami labiausiai atitinkančių jų traumas, pagal tai ir atsiranda potraukis.
Atsakymas kas yra tikroji meilė – žemiau.

"Mano ir partnerio santykiai įstrigę / nesiseka. Ką mums daryti?"
Ne kartą esu sakęs, ir noriu pakartoti – ką daryti geriausiai žinote jūs. Taigi, šis klausimas turėtų būti nukreiptas ne man, o jums patiems, bet keletą gairių galiu nubrėžti.
Pirmiausia, jei jūsų šeimoje / santykiuose yra vaikų, neabejotinai turėtumėte padaryti viską, kad jie būtų  kuo mažiau traumuojami. Jie, visais traumavimo atvejais, – situacijos įkaitai, o jūs esate už juos atsakingi. Vaikai negali pasirinkti kitų tėvų, negali pasitraukti iš santykių, o atėjo jie į šį gyvenimą jūsų pastangomis, todėl į jų interesus turi būti atsižvelgta pirmiausiai. Kas traumuoja vaikus labai išsamiai aprašė mano kolega Darius Cikanavičius.
Jei vaikų nėra, arba aukščiau minėta situacija išspręsta, pabandykite objektyviai įvertinti, kaip jūsų gyvenimą praturtina esami santykiai. Kodėl jie jums vertingi? Kodėl norite juos išsaugoti jums svarbu? Kurias jūsų vertybes partneris papildo, o kurių – neatitinka? Pasikalbėkite, ką apie santykius mano jis / ji? Ką jums apie santykius pasako jo / jos reakcijos bei atsakymai į minėtus klausimus?
Jei atsakymai vis viena neaiškūs, galite pasikonsultuoti, pabandysime atsakymus rasti kartu.

"Jei nutraukiau santykius ar reikia, ir kiek reikia pertraukos, kol galėsiu pradėti naujus?"
Santykiams nutrūkus pertrauka būtina. Jos metu nurims sukilę jausmai, galėsite apmąstyti: kodėl santykiai iširo, kas traukia kurti naujus, ką galite išmokti iš to kas įvyko, užsiimti savianalize ar pasikonsultuoti su specialistu. Šuolis į kitus santykius – bėgimas nuo savo jausmų ir bandymas užmegzti ryšį su žmogumi, į kurį projektuojate buvusį partnerį.
Dauguma kompetentingų specialistų rekomenduoja, kad kitus santykius pradėtumėte praėjus ne mažiau pusei to laikotarpio, kurį santykiai truko. Taigi, jei poroje išbuvote porą metų, vienam / vienai reiktų pabūti bent metus, sąmoningai dirbant su savimi. Jei jūsų santykiai būna trumpalaikiai (pvz trunka mėnesį–du, po to, praėjus mėnesiui, sukuriami dviems–trims mėnesiams nauji), santykiais siūlyčiau laikyti visą periodą, kurio metu truko trumpalaikiai "padraugavimai". 

"Ką man dar paskaityti apie santykius?"
Apie porų santykius yra labai daug knygų, kurių didžioji dauguma sukrenta į vieną kategoriją – kaip išlaikyti sukurtas iliuzijas ir jas plėtoti. Apie jas nekalbėsiu.
Kita kategorija – santykius objektyviau vertinančios knygos ar autoriai. Keletą įdomesnių įžvalgų galima rasti O. Lapino "Vienas megabaitas apie meilę", M. Litvako darbuose (vienas jų čia). Tiksliausiai, pagrįstai ir logiškai žmonių santykius yra aprašęs Stefan Molyneux knygoje "Real-Time Relationships – The Logic of Love" (čia galite parsisiųsti audio arba tekstinę versiją nemokamai).

Jurga-Barbora: "O jei tarkime dvieju zmoniu bendravimas prasideda nuo tiesiog kavos gerimo vakarais. Jie issiaiskina, kad ji nera ta, kurios jis nori (nera grazi, seksuali, isvaizdi jam), jis jai visa tai pasako i akis ir jie toliau bendrauja, leidzia kartu laika, snekasi... Ju bendravimas islieka tik del to, kad jiems smagu leisti laika kartu, jie puiki komanda atliekant vienus ar kitus darbus, (bet jie zino, kad vienas kitam isoriniu groziu nepatinka ir toli grazu neatitinka susikurto idealo). Jie bendrauja metus, du... mylisi, dziaugiasi gyvenimu. Po kazkiek laiko tiek jis, tiek ji pradeda po truputi, mazais zingsneliais keistis. Ji pradeda sportuoti, kad padailintu figura, kad pradziugintu ir save, ir ji, jis tampa nuolankesnis, geresnis, linksmesnis... Ir visa tai pradeda keistis po dvieju metu. Jie praleidzia daug laiko kartu, kalba apie ateiti, bet bijo gyventi kartu, nes zino, jog hmmm "na jis man nera tas vyro/moters idealias, iliuzija, kuria as tikejau visa gyvenima." Kaip tada vertinti tokius santykius ir tarpusavio rysi?"
Trumpas atsakymas būtų toks: o kaip pati skaitytoja vertintų tokį ryšį, ką ji pati apie tai mano, ir dar svarbesnis klausimas – kodėl jai turėtų būti svarbi mano nuomonė?
Pateiksiu ir atvejo analizę. Iš patekto pavyzdžio matyti, kad abu partneriai turi žemą savivertę. Nors vyras išsako moteriai, kad ji jam "nėra graži, seksuali, išvaizdi", vis dėl to jie leidžia laiką kartu ir intymiai bendrauja – "Jie bendrauja metus, du... mylisi, džiaugiasi gyvenimu." Vyras, nors aiškiai išsakęs kad jam nepatinka jos išvaizda, pasirenka būtent šią partnerę intymiam bendravimui; jis arba meluoja dėl jos išvaizdos (nenori jai suteikti daug vertės, nes pats jaučiasi nepilnavertis), arba negali rasti seksualinės partnerės, atitinkančios jo grožio standartus ("bet jie žino, kad vienas kitam išoriniu grožiu nepatinka ir toli gražu neatitinka susikurto idealo"). Kadangi nežinau visų detalių, tai antrais metais vykstantį pokytį galiu įvardinti tik kaip keitimąsi norint išlaikyti tai, ką partneriai šioje poroje turi. "Ji pradeda sportuoti, kad padailintų figūrą, kad pradžiugintų ir save, ir jį" – ji sportuoja, skatinama išorinio motyvatoriaus, noro patikti, o ne dėl to, kad būtų sveikesnė, geriau jaustųsi fiziškai (anksčiau to nedarė), turėtų daugiau energijos. Jo pokyčiai "jis tampa nuolankesnis, geresnis, linksmesnis" atsiranda dėl to, kad keičiasi ji (jis toks nebuvo anksčiau), taigi, taip pat keičiasi dėl išorinių paskatų. Abiems tinka toks gyvenimas kartu – jis patogus, neįpareigojantis ir nereikalaujantis santykių įvertinimo. Tai, kad abu yra santykiuose, kurie jiems nevertingi "na jis man nėra tas vyro/moters idealas", vėlgi parodo, jog abu yra neryžtingi ir nepasitikintys savimi – jei nors vienas jų rastų partnerį, labiau atitinkantį idealą, ši pora tiesiog iširtų.

Krzysztof Zmitrowicz: "Kas dėl turinio, tai meilės jausmas pasirodė nuvertintas, prilygintas iliuzijoms ar įsimylėjimui. Man atrodo, kad būtent meilė gali padrąsinti ryžtis būti sąmoningam, uždavinėti nemalonius klausimus ir sugebėti gauti nemalonius atsakymus. Meilė kaip tik gali padėti priimti kitą žmogų ir save tokius, kokie esate iš tikrųjų, o be priėmimo nelabai matau kelio tolesnei saviugdai ir sąmoningėjimui. Nesakau, kad autorius neturėjo omenyje tos tikrosios meilės, bet verta buvo ją trumpai kažkurioje vietoje pristatyti ir priešpastatyti tam stereotipiniam meilės įsivaizdavimui."
Priimu kritiką. Tikrai vertėjo pakalbėti apie tikrąjį meilės jausmą, ne vien apie iliuzijas.
Pradėsiu nuo apibrėžimo: Meilė, tai nesąmoninga reakcija į kito žmogaus vertybes ir dorybes.
Kai suprantame, koks kitas žmogus iš tikro yra, bei žinome savąsias vertybes, mums nevalingai kyla potraukis žmonėms, su kuriais vertybėmis ir dorybėmis sutampa mūsiškės. Kyla noras leisti su jais laiką, siekti bendrų tikslų ir praturtinti jų ir savo gyvenimą būnant kartu. Dažnai tokiems žmonėms gali atsirasti ir seksualinis potraukis. Taip kuriasi santykiai paremti meile.
Deja, dažniausiai yra kitaip. Kaip minėjau, dauguma žmonių daro sprendimus remdamiesi jausmais. Žmonės malonias emocijas stengiasi išlaikyti kuo ilgiau, o nemaloniųjų – kuo greičiau išvengti (EMOCIJA>VEIKSMAS). Kuo žmonės sąmoningesni, tuo daugiau ir įvairesnių jausmų jie jaučia, tačiau reaguoja į juos ne kaip į stimulus veikti, o kaip į signalus apsvarstyti kas vyksta, ir tik tada, supratus kas vyksta, veikti, nesvarbu koks – malonus ar nemalonus jausmas juos apima (EMOCIJA>ANALIZĖ>VEIKSMAS). Vėlgi reiktų suprasti, kad skirtingose gyvenimo sferose sąmoningumas gali skirtis. Tarkim galiu būti sąmoningas darbiniuose klausimuose, mažiau sąmoningas asmeniniame bendravime, o žaidžiant kompiuterinį žaidimą galiu būti visiškai nesąmoningas ir mesti vairalazdę į sieną. Taigi, sąmoningas žmogus gali atskirti kur yra iliuzija, o kur tikrovė.
Grįžtant prie meilės – tai puikus jausmas padedantis augti, tapti dar sąmoningesniais, atrasti save santykiuose. Tokia meilė įgalina pamatyti save kito žmogaus šviesoje, atskleisti dar neatskleistas savo asmenybės kerteles bei tobulėti. Tačiau tam būtinos sąlygos – abiejų partnerių empatija ir sąmoningumas.

Krzysztof Zmitrowicz: "Kur meilės treniruotės? Kur meilės treneriai? Kur rūpinimasis savo vidiniu pasauliu ir emocine sveikata? Kur visa kita, kas prisideda prie pilnavertiškų, laimingų santykių kūrimo?..“
Deja, kad ir kaip būtų galia, tačiau mūsų visuomenėje vis dar itin maža žmonių, suprantančių, kad taip, kaip treniruojamas kūnas, turėtų būti treniruojama ir siela (psichė). (Nekalbu apie religiją ar misticizmą, apie saviugdos kursus žadančius per tris pamokas išmokyti to, ko mokomės dešimtmečius.) Kalbu apie sąmonės, mastymo, empatijos, emocinio intelekto, racionalumo treniruotes. Turėtume to išmokti augdami psichologiškai, kaip išmokstame pasirūpinti savo kūnu, augdami fiziškai. Deja dažniausiai mūsų tėvai, patys vis dar būdami emociniais vaikais, negalėjo to išmokyti ir mūsų. Tad kūnu užaugome, o sieloje likome įstrigę vaikystėje, mums vis dar reikia užaugti, mums patiems vis dar reikia meilės, tad apie jos davimą negali būti nei kalbos – jos tiesiog nėra, juk gali pasidalinti tik tuo, ką turi pats.

2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Disociacija - asmeninė patirtis

Šis įrašas – mano asmeninė disociacijos patirtis. Tai – ne analitinis straipsnis, tai – tiesiog saviraiška.

Mano supratimu, disociacija tai būvis iškreipiantis realybę, keičiantis ar naikinantis jausmus ir suskaldantis tikrąjį Aš į gabalus.

Noriu pasidalinti savo išgyvenimais, kaip aš jausdavausi (ir vis dar kartais jaučiuosi) būdamas disocijuotas ir nesąmoningas.

Disociacija iškreipia realybę. Ji neleido man mąstyti, priimti sprendimų, pamatyti klaidų, suprasti už ką esu atsakingas aš, o už ką kiti. Ji sukurdavo iliuziją, kad viskas bus tik gerai, arba priešingai – viskas bus tik blogai. Kai buvau disocijuotas, priimdamas reikšmingus, gyvenimą keičiančius sprendimus, aš negirdėjau to, ką sako kiti, neklausiau jų nuomonės: "Koks skirtumas, jei realybė reliatyvi. Jei labai panorėsiu, galėsiu pakeisti tai, kas su manimi atsitiks." Gyvenimas atrodė begalinis, nors gyvenau tik šiomis akimirkomis, kurios, atrodo, tęsis visą amžinybę. Jei ko nors noriu, tai turi įvykti dabar! Jei neįvyks dabar, maniau, neįvyks niekada. Ir priešingai – dalykai kurių nėra dabar, nenutiks niekada. 
Pavyzdžiui, noriu kokio nors daikto... Noriu dabar ir galiu jam išleisti visus turimus pinigus, o jei trūksta – pasiskolinti. Viskas baigiasi tuo, kad dabar turiu daiktą, o paskolą atiduosiu kažkada vėliau – reiškia, už begalybės laiko. Kai ateina laikas grąžinti paskolą, ją mokėti turiu dabar ir mokėti turėsiu visada – tam niekad nebebus pabaigos.

Disociacija slopina mano jausmus arba juos pakeičia netikrais. Kai manimi naudodavosi, nieko nejausdavau. Lygiai taip pat ir aš, naudodamasis kitais žmonėmis, nieko nejausdavau. Būdavo, kad mano tikruosius jausmus disociacija pakeisdavo tokiais, kuriuos "turėčiau jausti". Pavyzdžiui, maniau, kad myliu tuos, kurių iš tikro nekenčiau. Apskritai, atrodė, jog galiu jaustis tik gerai arba tik blogai. Jausdamasis gerai, būdavau įsimylėjęs: žmones, daiktus, projektus, verslus. Mačiau viską pro rožinius akinius ir nekreipiau dėmesio į tamsiąsias puses, galimas grėsmes, sumokamą kainą, trūkumus. Jausdamasis blogai galėjau arba tik pykti (ant savęs ar ant kitų), arba bijoti ir tada pykti ant savęs, kad bijau. Tiek savo jausmų tejutau, jų priežasčių nežinojau ir net į jas nesigilinau, nes maniau, kad jausmai kyla dėl to, jog gyvenimas man atsitinka. Kai jausdavausi blogai, bet kokia kaina stengdavausi emocijas užgniaužti – alkoholiu, cigaretėmis, "žaislais", santykiais, seksu, hobiais, maistu. Apskritai, kalbėti apie tai, kas vyko mano viduje, man būdavo nepaprastai sunku: vidus atrodė kaip viską naikinanti juodoji skylė, arba plieskianti saulė – per daug visko iš kart, kad galėčiau apie tai kalbėti.

Disociacija tai asmenybė, suskilusi į dalis, sukuriančias netikrą Aš. Netikras Aš meluoja. Pirmiausia sau, o tada ir kitiems: mat jei kitiems netikras Aš būtų pasakęs tiesą, jis nebegalėtų gyventi savo iliuzijų pasaulyje, tai reikštų intensyvų skausmą. Netikras Aš nesuvokdavo asmenybės ribų, todėl atrodė, kad pasaulis – tai aš, o aš – tai pasaulis. Neatsakingai įsibraudavau į kitų žmonių gyvenimą, erdvę, mintis ir jausmus, taip pat ir į savo gyvenimą įsileisdavau visiškai svetimus žmones, nesuprasdamas kur – aš, o kur – jie. Gyvenau jų jausmais, mintimis, idėjomis (kai trūkdavo savų), o kai reikdavo patvirtinimo, kad mano iškreipta realybė yra tikra – įtikindavau kitus savo mitais ir galėjau toliau būti tokiu, koks nesu – netikru Aš.
Būdamas disocijuotas, sunkiai mokiausi iš klaidų, nes atrodė, jog mano gyvenimas, tai nesibaigiantis manipuliacijos kitais žmonėmis maratonas: jie valdo mano gyvenimą, o aš galiu jį įtakoti tik įtakodamas kitus. Mano Aš nebuvo, buvo tik daugybė mano netikro Aš dalių.

Disociaciją matau kaip vidinio skausmo ir traumų pagimdytą sielos gyvį, praryjantį tikrąsias mūsų emocijas ir maitinantį mus netikrais jausmais, užgožiantį bei iškreipiantį realybę, draskantį mūsų tikrąjį Aš į gabalus, apsimetantį mumis. Tai – netikras Aš. Tiems, kurie disociacijos neatpažįsta, ji atrodo malonus, besišypsantis, mandagus, gražus, geras, kartais liūdnas, tačiau šiaip "normalus" žmogus.

Atpažinti savo netikrąjį Aš buvo sunku ir skausminga. Dar sunkiau buvo pamatyti save tikrojo Aš akimis, būnant sąmoningam suprasti, kas su manimi vyko ir vyksta. Tačiau vertėjo. Po ilgo laiko pagaliau pajutau daug ir įvairių jausmų, apie kuriuos galėjau kalbėti, suvokiau – esu, kad esu Aš ir kad yra kiti, ir pagaliau mano gyvenime po truputį atsirado kontrolės – aš galiu daryti sprendimus savarankiškai ir už juos atsakyti.

P.S. Visa tai išsakyti nebuvo lengva, gal kad asmeniška. Tačiau jei bent vienam žmogui tai, kuo dalinuosi, bus prasminga, tapsiu laimingesnis.

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Porų santykiai atvirai – nemaloni realybė


Perspėjimas! Šis įrašas ilgas ir greičiausiai sukels nemalonių ir stiprių emocijų: pykčio, nusivylimo, liūdesio, bejėgiškumo. Įrašo tikslas ne toks. Rašiau, norėdamas parodyti porų santykius iš sąmoningumo pusės, atsakyti į klientų ir kitų, besidominčių savityra, klausimus ir, gal būt, pakviesti tuos, kurie nori būti laimingesni, peržvelgti savo esamus santykius ir bei įnešti į juos daugiau sąmoningumo, taip tampant laimingesniais. Čia rašau apie įprastus porų santykius, kitaip sakant tokius, kurių yra dauguma, ir kuriuos žmonės laiko normaliais. Tačiau tai nereiškia, kad tokie santykiai yra tarp visų porų, ir kad kitokių būti negali.

Pradėsiu nuo pažinties. Dažniausiai partneriai (vartosiu vyriškąją giminę, kad būtų paprasčiau, tačiau čia kalbu tiek apie vyrus, tiek apie moteris) pasirenkami pagal tai, kokie jausmai kyla pažvelgus į partnerį: kaip jis atrodo, kaip rengiasi, pasiklausius kaip jis kalba, kaip elgiasi. Kartais vertinama pagal tai, kokias pareigas užima, kokiu automobiliu važinėja ir kiek turi pinigų. Arba kokios spalvos plaukai, kūno formos ar moka gaminti valgyti... Jei partneris patrauklus (dažniausiai tai seksualinis potraukis) ir abu rodo vienas kitam simpatiją (ieškodami savo „antrosios pusės“) prasideda vienokie ar kitokie santykiai. Jei tai nėra santykiai iš išskaičiavimo (pvz. senas turtingas vyras ir jauna graži mergina), jų pagrindas yra seksualinis, valdomas hormonų testosterono ir estrogeno. Tai, kad žmonės renkasi remdamiesi išore, galime pastebėti interneto pažinčių industrijoje – viskas prasideda nuo nuotraukų. Reikalaujamas aprašymas – fiziniai duomenys ir... faktiškai nieko apie asmeninius bruožus, vertybes, charakterį.
Tokio elgesio pavyzdys – į vakarėlį einanti mergina, kuri dažosi, rengiasi naują suknelę, darosi šukuoseną, dedasi akių spalvą keičiančias linzes. Visa tai tam, jog patiktų vaikinams ir ... nugalėtų potencialias konkurentes, o tai reiškia – susilauktų dar daugiau vaikinų dėmsio.

Partneris, norėdamas gauti ir išlaikyti simpatiją, stengiasi būti toks, kokio jo tikisi kitas partneris. Dėmesys, dovanos, daug laiko leidžiamo kartu, rodomas švelnumas, asistavimas, pastangos gražiai atrodyti, visa tai – savęs pagrąžinimas tam, kad pasirodytų kuo gražesnėje šviesoje. Taip sukuriama pirmoji iliuzija – iliuzija apie save. Ji dažniausiai nėra sąmoninga, tai tiesiog noras atrodyti geresniam ar geresnei žmogui, kuris patinka. Gali būti, kad šiuo metu žalingi įpročiai apribojami, kartais net manant, kad „dėl tokio partnerio galiu ir pasikeisti.“
Pavyzdys – vaikinas, kuris nuolat primena apie save merginai žinutėmis, atidaro jai mašinos dureles, moka už ją restorane, dovanoja dovanas, pradeda sportuoti ir meta rūkyti.

Jei kitas partneris taip pat atsako dėmesiu, (nepamirškime, jis jaučia tą patį poreikį pasirodyti geresniu) prasideda bendravimas, kuris greitai perauga į poros draugystę. Dabar, kai prasideda abipusė, vis stiprėjanti simpatija, įsijungia hormonai: adrenalinas, dopaminas ir seratoninas. Taip pat įsijungia ir nesąmoningi psichologiniai mechanizmai – partneris šiame santykių cikle atrodo tobulas. Net, jei šiuo periodu ir pasimato pirmieji nesuderinamumo požymiai, jie minimizuojami (arba į juos apskritai numojama ranka), ir / arba mananoma, kad partneris pasikeis, ir / arba jie racionalizuojami kaip partnerio vertybė. Taip sukuriama antroji iliuzija – iliuzija apie partnerį.
Pavyzdžiui minėtas vaikinas ir mergina po pažinties per vakarėlį ir smagiai praleistų keleto dienų kartu pas draugus sodyboje, pradeda draugauti. Nors jis daugokai išgeria, tačiau jai tai atrodo normalu – juk jis tiek daug ir sunkiai dirba. Be to ji mano, kad kai tik jie taps artimesni, ji galės daugiau juo rūpintis ir padės jam išgyventi stresą, taip jis mažiau gers. Beje, ji dažnai susierzina dėl to, kaip pasielgė viena ar kita jos draugė, tačiau vaikinui atrodo, jog toks elgesys normalus – ji turi teisę pykti – „juk ji moteris“.

Šioje stadijoje, santykiams įgyjant pašėlusį greitį, kuriami bendri planai (trumpalaikiai ir ilgalaikiai), po truputį persipina pažinčių ratas, pradedamos bendro gyvenimo užuomazgos. Seksualinis partnerių gyvenimas audringas, dar labiau skatinantis iliuziją, kad jie „skirti vienas kitam“. Atrodo, vienas be kito partneriai negali, mintys vis nukrypsta apie įsimylėjimo objektą, dabar abu kaip ant sparnų, nuolat rūpinasi vienas kitu ir stengiasi būti tobuli.
Pavyzdinė mūsų pora važiuoja atostogų, leidžia dažnai laiką vienas pas kitą, draugai sako, kad jie abu „prapuolė“, o kai pasirodo kažkur, tai dažniausiai kartu. Jie kalbasi lovoje prieš miegą kaip myli vienas kitą ir kaip anksčiau nesuprato, jog galėjo gyventi vienas be kito. Viskas taip pozityvu!

Bėgant laikui, po 3–6 mėnesių, įsimylėjimo hormonai (žinoma ir jausmai) išsivadėja. Partneriai pradeda matyti vienas kito trūkumus ir susiduria su realybe, matydami, kad jei nėra tobula pora, kaip atrodė anksčiau. Pirmoji iliuzija dūžta, partneriams atskleidžiant savo tikrąjį veidą. Jei tai įvyksta greičiau, nei prasideda bendras gyvenimas, dažniausiai tokios poros išsiskiria ir toliau keliauja ieškoti savo „antrosios pusės“. Vienas arba abu, su „sudaužytomis širdimis“ ir streso hormonų kortizolio bei noradrenalino pripildytu krauju, dabar jau ieškantys kas gali padėti užpildyti likusią tuštumą – vėl sukelti naują malonių jausmų bangą.

Jei partneriai išlieka poroje, prasideda naujas etapas. Sudužus pirmajai iliuzijai, kurtai apie save, prasideda pirmieji konfliktai, nesusipratimai, nusivylimai. Partneriai jaučiasi truputį apsigavę. Tačiau suvokti kas įvyko geba itin retas, tad arba stiprinama antroji iliuzija: dar labiau racionalizuojami ir / arba minimizuojami neigiami partnerio bruožai ir / arba pradedama partnerio keitimo programa, nesuprantant, jog žmonių pakeisti neįmanoma. Kita strategija, norint išlaikyti antrąją susikurtą iliuziją – vengti komunikacijos ar situacijų, keliančių nemalonias emocijas ir primenančių apie klaidingą partnerio pasirinkimą. 
Mergina iš pavyzdžio dabar jau leidžia sau šaukti ant vaikino, kai šis padaro ką ne taip, kaip ji norėjo ar dėl to, kad jis pradėjo rūkyti. Jis jaučia didėjantį stresą, nes dabar stresą kelia ne vien darbas, bet ir draugė, kuri dažnai priekaištauja. Dabar jis nori dažniau išvažiuoti žvejybon su draugais. Seksas pasidarė nebe toks jaudinantis, retesnis. Pokalbiai tapo gerokai kasdieniškesni ir... dažniausiai apie nieką.

Tęsiantis santykiams partneriai atranda vis naujų trikdančių situacijų ir temų. Dabar gyvenimas primena laviravimą tarp situacijų į kurias nesinori papulti. Tai, žinoma daroma nesąmoningai, mat abu partneriai to išmoko būdami vaikais. Partneriai pradeda ieškoti būdų, kaip nukreipti dėmesį nuo vis augančio nuobodulio poroje, nuo to, kas jiems kelia nerimą. Būtų užmaskuoti nenusisekusius santykius yra keletas, kaip ir jų variacijų: užsiimama kažkuo iš sąrašo, keliais dalykais arba net visais iš karto.
  • Blogiausia, kas gali nutikti, dažniausiai ir nutinka. Pora įsitaiso vaiką (pasigimdo kūdikį, ar įsivaikina vaiką). Galimas dalykas, kad vienas iš partnerių, arba abu jau iš anksto turėjo nesąmoningą norą turėti vaikų. Dabar atsiranda pati ta proga įgyvendinti seną troškimą. Kodėl  blogiausia? Nes visa, ką toksiško nešioja partneriai (traumas, neišgyventus jausmus, meilės trūkumą) jie gali išlieti ant vaikų, mažų žmonių, kurie yra absoliučiai priklausomi nuo tėvų. Kuo nesąmoningesni tėvai, tuo toksiškesni tampa tėvų ir vaikų santykiai.
    Pavyzdys – mergina nelabai norėjo vaiko, tačiau jai buvo gana nuobodu, vaikinas norėjo sūnaus, kurį galėtų išmokyti to, ką moka pats, ir kartu įgyvendinti savo neįgyvendintas svajones kartu su juo. Kadangi poros santykiai pablogėjo, abu nutarė, kad „greičiausiai mums reikia vaikų“.
    Gimė mergaitė. Vaikinas ir mergina tapo tėvu ir mama. Mama dabar tapo dar nervingesnė, nes motinystė pasirodė sunkesnė nei ji manė prieš pastodama. Ji  dažnai ir atvirai pykdavo ir ant tėvo ir ant mergaitės, kad abu nėra tobuli, tokie, kokių ji tikėjosi. Tėvas nepakeldamas įtampos pradėjo dar dažniau išgėrinėti, kol galų gale supykęs trenkė žmonai per veidą. Mergaitė viską matė. Ji tuo metu tiesiog norėjo numirti, manydama, kad tai kas darosi vyksta dėl to, kad ji yra, dėl to, kad ji tiesiog norėjo pažaisti ir sudaužė kažkokį brangų daiktą.
  • Kitas būdas pradžiuginti save būnant poroje – daugiakampės meilės figūros. Jei santykiai „pabosta“ atsiranda meilės trikampiai, kartais keturkampiai, o kartais tie trikampiai ir keturkampiai persipina su kitais daugiakampiais... Vienas partnerių arba abu pradeda ieškoti paįvairinimo savo seksualiniam ir emociniam gyvenimui. Santykiuose atsiradus meilužiui vėl galima pajusti tą patį jaudinantį virpulį, vėl gauti dozę hormonų ir skurti keletą iliuzijų apie save ir apie naują aistrą – meilužį. Arba galima tiesiog džiaugtis seksualiniais malonumais, kurių šeimoje dabar labai mažai ir jie nuobodūs, dar galima rasti „sielos draugą“, kuris supranta kas darosi su vienu iš partnerių. Dažnai tokie sielos draugai irgi būna nelaiminguose santykiuose, tad abu gali pasiguosti, kaip jiems nepasisekė gyvenime, kokie jie nelaimingi ir kaip gerai kad jie surado vienas kitą. Jei tai nėra vien tik seksas (tarkim iš išskaičiavimo), praėjus įsimylėjimo periodui partneris grįžta į santykius. Kartais, jei partneris suvokia, kad galės suvaldyti situaciją, jis gali prisipažinti dėl to, kas įvyko, apeliuodamas į (jas galima jungti variacijomis ir / arba):
    * kito partnerio užuojautą („man buvo labai sunku“),
    * trūkumus („man buvo labai blogai, nes tu...“),
    * dorybę („kadangi prisipažinau, esu labai doras“).
    Jei kitas partneris pasiduoda manipuliacijai, po „bausmės periodo“ tokie partneriai gali išgyventi savo santykių „atgimimą“. Jie vėl įsimyli, ir vėl sukuria tas pačias dvi iliuzijas – apie save ir apie kitą partnerį. Taip ciklas pasikartoja, kol nutrūksta dėl to, kad kitu partneriu nebegalima sėkmingai manipuliuoti, atsiranda kitų būdų slopinti nuoboduliui santykiuose, arba pora išyra dėl įvairių kitų jau suminėtų ir vėliau minimų priežasčių.
    Vaikinas intensyviai dirbdamas sutinka kolegę, kuri irgi taip pat intensyviai dirba. Jie pietauja, persimeta šypsenomis, pasikalba. Ji graži, kažkuo jį traukia, tačiau vedusi. Jie vis dažniau ir atviriau pasikalba apie tai, kaip jiems sekasi ne vien darbe, kol galų gale jis atneša jai gėlių (abu galvoja, kad šiaip...). Veliau jie susitinka po darbo puodeliui kavos, pasakoja kokie nedžiuginantys jų gyvenimai poroje, ir ... viskas baigiasi slaptais pasimatymais. Tai trunka kurį laiką, kol abu galų gale supranta, jog palikti savo antrųjų pusių jie nenori, mat pažinus vienas kitą geriau, abu pasąmoningai suprato, jog bendrauja su tokia pačia iliuzija, kokią turi namie. Nusprendžia išsiskirti gražiuoju, juk reikės dirbti kartu. Vaikinas vieną dieną išgėręs papasakoja merginai kad jis „ėjo į kairę“, bet dabar gailisi ir jau tai baigėsi. Ji tūžta, pyksta, tačiau gyvenimas be jo atrodo sudėtingas – jis juk geras vyras, prisipažino dėl visko, dabar gailisi, nupirko kelionę į Maldyvus. Santykiams prasideda antras kvėpavimas, porai antras medaus mėnuo... Dabar jau abu "stengsis dėl santykių". Pokalbiuose vis šmėsteli tema, "gal santykiams sustiprinti reiktų vaiko?..."
  • Dar vienas metodas pabėgti nuo skausmingų interakcijų poroje – susikurti veiklų, padėsiančių „nebūti“ santykiuose. Tai patogu, atsiranda naujų temų pokalbiams, laiką galima leisti užsiimant tuo, kas džiugina labiau už partnerį, galima nebūti kartu, galų gale – naujos veiklos užima sąmonę mintimis, o taip galima negalvoti apie problemas poroje. Net būnant hobiuose ar pomėgiuose kartu, partneriai orientuojasi į veiklą, išgelbstinčia nuo santykių, tačiau ne santykius.
    Pora iš pavyzdžio pradeda dažnai keliauti kartu. Kiekvieną laisvą nuo darbo dieną, jie skuba kuo greičiau išsidanginti iš namų, pasisemti naujų įspūdžių, parsivežti fotografijų. Jų kelionės kupinos nuolatinio bėgimo, skubėjimo ir šurmulio. Grįžę, pasikviečia į svečius draugų ir pasakoja kaip ir kas buvo. Jie daug laiko praleidžia greta vienas kito, tačiau ne kartu. Partneriai daro viską, kad jų santykiuose neįsivyrautų baugi tyla, kuriai užsitęsus kiekvienas jų pradeda jausti nerimą, suprasdamas, kad žmogus šalia – ne tas, su kuriuo jis svajojo praleisti visą gyvenimą.
Jei santykiai pasidaro nebepakeliami, nes skirtumai tokie dideli, jog net ir stipriausios iliuzijos nepadeda užmaskuoti realybės, partneriai išsiskiria ir... toliau ieško savo „antros pusės“. Tai gali būti, dėl neištikimybės, nuobodulio, nuolatinių konfliktų, smurto... Jei partneriai nėra sąmoningi (netapo tokiais), jie pakartoja istoriją, o tada skundžiasi, jog jie vis neranda „savo žmogaus“.
Vaikinas ir mergina išsiskiria, nes nebegali būti kartu – jie nuolat pykstasi, ji priekaištauja jam dėl jo žalingų įpročių, kuriuos šis visada turėjo (rūkė ir išgėrinėjo), jis pavargo nuo kasdieninių jos susierzinimo priepuolių ir įtampos. Jie nuolat nelaimingi, o laimingais negali būti, nes yra poroje ir mano, jog jų santuoka nenusisekė. Išsiskiria ir abu iš karto ieško žmogaus, kuris bus jų kita „viso gyvenimo meilė“. Mergaitė dabar gyvena tiek su tėčiu, tiek su mama. Jai kiek ramiau, kai mama neširsta kaip anksčiau, tačiau dabar mamos beveik nebebūna. Mergaitei labai vieniša, o tėtis pasirodo labai retai. Ji jaučia skausmingą vienatvę ir bando kabintis į kiekvieną dėmesio trupinį, gaunamą iš mamos ir, labai retai, iš tėvo. Namuose kartais nakvoja kažkoks dėdė, kuris jai atrodo visiškai svetimas, nors jis bando su ja užmegzti ryšį, mergaitė pyksta, jausdama, kaip dėdė atima iš jos mamą.

Jei pora neišsiskiria, jų santykiai tampa, kaip ir  kitų – yra pakilimai, yra nuokalnės. Jie bando vaidinti „laimingą šeimą“ – kartu keliauja, kartais susirenka prie pietų stalo, gyvena, dabar jau atsargiai bandydami įsitekti į antrosios (susikurtos) iliuzijos rėmus. Kalbos dažniausiai sukasi apie įprastus dalykus, užsiėmimai įprasti, viskas sklandu, tarytum būtų įjungtas autopilotas. Jei pasidaro labai sunku, jie gali pasitelkti vieną iš anksčiau minėtų trijų būdų pabėgt nuo įtampos. Visi šeimos nariai, išskyrus pačius mažiausius žino, ką kalbėti ir ką daryti, kad išvengtų nemalonumų, ar bent jau juos sumažintų. Dabar jiems atrodo, kad jie kartais net ir laimingi. Tiems, kuriems ši iliuzija nėra suvokiama (vaikams), tenka išmokti išgyventi ir prisitaikyti. Dabar, kai jau tiek nugyventa kartu, kažką keisti, reiškia atskleisti sau, ne tik, kad klydo dėl partnerio pasirinkimo, bet kad apgaudinėjo save visą tą laiką, kol buvo kartu. Taigi, geriau toliau meluoti sau ir gyventi nebekeliant klausimo: „Ar mano santykiai atneša man laimę? Jei ne, tai kodėl?“ Taip pora gyvena tylioje, užmaskuotoje desperacijoje, tol, kol šis ciklas baigiasi pasitraukus vienam iš partnerių – dėl skyrybų arba dėl mirties. Ir tada, priklausomai nuo amžiaus ciklas gali pasikartoti, arba jei likęs partneris senas – jis tiesiog gali likti vienišas iki savosios mirties.
Pavyzdinė pora susilaukė dar vieno vaiko. Mama vis dar niršdavo dėl smulkmenų, tačiau jau nebe taip anksčiau. Ji tiesiog pavargo, gal suprato, jog jos gyvenime niekas nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kiek pastangų ji įdeda. Dabar ją tiesiog dažnai apimdavo apatija, būdavo liūdna. Klausimų ji sau neužduodavo, tuštumą savyje bandė užpildyti namų ruoša, tvarkymu, valymu, vaikų auklėjimu – vežiojimu į įvairius būrelius, priežiūra, kad mokytųsi, bei rankdarbiais. Tačiau ta atsivėrusi viduje skylė, kad gal galėjo nugyventi gyvenimą kitaip, visą laiką žiojėjo, neleisdama būti laimingai. Būti laiminga, jai dabar reiškė pasirūpinti visais kitais, bandant užsitarnauti jų dėmesį... Tėvas vis giliau niro į darbą ir žvejybą. Jis augino verslą tam, kad nupirktų naujų žaislų sau ir šeimai: vaikams geriausią išsilavinimą, daiktų kurių jie nori, žmonai namą, šeimai sodybą, sau – prabangų automobilį ir keliones po visą pasaulį pažvejoti. Dabar jo gyvenimas buvo laimėti kuo daugiau trofėjų. Jei kurį laiką nevykdavo nieko, pakutenančio nervų sistemą jis pradėdavo nerimauti. Tas nerimas užpildydavo jį visą, o kur nuo jo pasidėti, nežinojo. Abu suprato, kad kitaip būti negali. Seksas pasidarė nuobodus, retas, įprastas. Jei pasidarydavo gyventi sunkiau, paviršutiniškai pašnekėdavo su draugais apie tą sunkumą, apie šeimą, bet visur matė tą patį – panašiai gyvena visi. Kartais nepatenkinti savo šeimomis, netrykštantys džiaugsmu. Bet taip jau yra, matyt tai – nepakeičiama. Užtat abiems partneriams atsirado priširsimas prie rutinos, tai jie pavadino „tikrąja meile“, abu širdies gilumoje žinodami, kad iš tikrųjų nėra laimingi.

Vaikai matydami tėvų santykius, nesąmoningai išmoksta kurti tokius pačius, nesąmoningus santykius, paremtus iliuzijomis. Ankstyvosios vaikystės bandymai būti savimi, atneša daug ir skaudžių pasekmių. Už tai, kad vaikai nesielgia taip, kaip nori tėvai, juos sąmoningai ar nesąmoningai baudžia. Fizinės bausmės labai skaudina, tačiau dar labiau baugina vienatvė, kai tėvai ignoruoja, skaudina kaltės jausmas ir gniuždo gėda už tai, kai vaikai, besimokydami būti žmonėmis, prasižengia. Itin sunku apsimesti, kad jauti tai, ko iš tikro nejauti ir priešingai (tarkim vaikui pykstant ant mamos, užsiėmusios savo darbais ir nerodančios jam dėmesio, už tai jis nubaudžiamas atimant iš jo dovanotą žaislą ir dar priverčiant atsiprašyti bei gailėtis, kad pyko ant mamos). Net jei paaugus kyla abejonių apie santykius, jos greit nuslopinamos, nes visi aplinkui taip gyvena – o jei taip gyvena visi, reiškia nėra jokios galimybės kažką pakeisti.
Pavyzdiniai vaikai augo kaip ir kitose šeimose. Materialiai puikiai aprūpinti jie džiaugdavosi tada, kai gaudavo iš tėvų naują žaislą. Nuolatinis ryšio su tėvais nebuvimas išmokė juos susirasti palaikymą ir paguodą savaip – dukra kabindavosi į bet kokį dėmesį, kurį jai parodydavo. Būdama graži ji greitai suprato, jog savo išore galima to dėmesio gauti tiek tik nori, reikia tik mokėti būti gražiai. Jos patrauklumas buvo prekė, už kurią ji pirkdavo kitų dėmesį. Neurotiškai bijodama dėmesio praradimo ji visais būdais stengėsi atitikti mados standartus, kad viskas jos gyvenime būtų taip, žurnale. Jos „aš“ buvo jos kūnas, drabužiai, aksesuarai. Viskas buvo daroma dėl jo, dėl ir dėl malonių dirgiklių – sekso ir kokaino. Draugai liko tik tie, kuriais buvo galima manipuliuoti ir kurie galėjo jai duoti tai, ko jai reikia – dėmesio, sekso ir dovanų (pinigų). Vienatvės baimė tykanti visai šalia buvo gesinama vakarėliais, agresyviu važinėjimu tėčio dovanotu kabrioletu, naujais vaikinais, narkotikais. Būti vienai būdavo bauginančiai tuščia.
Sūnus anksti suprato, kad netrukdydamas kitiems, būdamas mažai pastebimas, gali gauti iš gyvenimo daugiau, nei išreikšdamas savo poreikius. Netrukdyti mamai, seseriai, kuri buvo vyresnė ir dėl kažko vis ant jo pykdavo, tėčiui, kurį ir taip retai matydavo, buvo geriau, nei vis nusivilti bandant gauti dėmesio sau. Jis išmoko žaisti vienas, būti vienas, savo poreikius pasilaikyti sau. Puikiai mokėsi, nes mokslas jam buvo sritis, į kurią jis galėdavo išeiti ir ten patenkinti savo smalsumą.  Buvo uždaras, mažai bendraujantis vaikinas. Galvojo apie karjerą. Tai, ką darė tėvas jo netraukė, manė nesugebėsiąs tiek bendrauti su žmonėmis. Taip pat suprato, kad gali iš kitų gauti tai, ko jam reikia duodamas jiems už tai pinigų. Merginos su juo draugaudavo, nes jis turėjo „žaislų“ – automobilį, pinigų, be to galėjo protingai pakalbėti. Tačiau visi jo santykiai baigdavosi išsiskyrimais, jis buvo labai uždaras. Jam atrodė, kad jo vidinis pasaulis neįdomus, menkas ir niekada niekam nerūpės.

Kaip nutraukti tą ciklą? Iki šiol rašiau apie tai, kaip yra daugumoje santykių. Gali būti, kad kažką padidinau, o gal kažko neprirašiau. Kiekviena tema galima rašyti po atskirą skyrių, kai kur, po keletą... Anot draugo ir kolegos Dariaus Cikanavičiaus, taip išeitų ištisa knyga.
Pirmiausia reiktų pradėti nuo savęs. Iš tikro ieškoti savo „antrosios pusės“ ir susirasti ją reiktų savyje: tapti sąmoningam, pažinti save, suprasti savo jausmų kilmę, išsigydyti traumas, skatinančias mus elgtis neracionaliai. Būtent traumos sukuria iliuzijas ir iškraipo realybę. Taip, per savityrą ir saviugdą išmoksime būti laimingais, priartėsime prie savo tikrojo aš. Laimingi santykiai galimi tik tada, kai laimingi abu partneriai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra poroje ar ne. Kitaip tariant, jei jums reikia partnerio, nes manote kad laimingi būsite tik radę porą, reiškia savyje dar neradote savo tikrosios antrosios pusės.
Ką daryti jei jau esate poroje? Įvertinkite savo santykius, užduokite sau atvirą ir visiškai nuoširdų klausimą: „ar aš laiminga(s) savo santykiuose?“ Pasikalbėkite apie tai su partneriu, perskaitykite kartu šį įrašą, aptarkite, ką abu apie tai manote. Gal tai bus pirmas kartas, kai abu nedrąsiai, bet nuoširdžiai pažvelgsite į savo santykius. Jei abu nuspręstumėte pasukti savityros ir saviugdos keliu, tai būtų jau pirmas žingsnis, svarbus žingsnis. Jei jį žengs tik vienas partnerių, galimi du keliai – arba pora iširs, nes vieno iš partnerių sąmoningumas paaugs (poros su skirtingais sąmoningumo lygiais ilgai netveria arba apskritai nesusiformuoja), arba savityra užsiimantis partneris nustos užsiimti savityra, suprasdamas, kad kaina, kurią reikia sumokėti už laimę, reikalauja daugiau pastangų, nei norėtųsi investuoti.
Ką daryti, jei esate poroje ir jau turite vaikų? Tokiu atveju, jūs jau esate įsipareigoję jiems. Sąžininga būtų kuo greičiau užsiimti savityra ir saviugda, tam, kad kuo mažiau juos traumuotumėte, kad neperkeltumėte jiems neišspręstų savo traumų, nepiltumėte to, kas toksiška jūsų santykiuose į jų gyvenimą. Taip, beveik visose šeimose vaikai yra traumuojami vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, todėl apsimesti kad tai nevyksta, būtų nesąmoningas iliuzijos palaikymas.

Kalbant apie partnerio pasirinkimą, paradoksalu, tačiau reikia sąmoningai vadovautis visais kylančiais jausmais. Atidžiai, stebėti ir tyrinėti savo elgesį, uždavinėti „nepatogius“ klausimus sau ir partneriui. Pavyzdžiui:
  • Kokios tavo vertybės?
  • Kokios mano vertybės yra svarbios tau?
  • Kas tau yra gerumas?
  • Kodėl aš tave traukiu?
  • Kokius įžvelgi mano neigiamus bruožus?
  • Kodėl tau svarbu _______ (tai, kas svarbu partneriui)?
  • Ką tau reiškia būti laimingu / nelaimingu?
  • Kokias vaikystėje patyrei psichologines traumas?
  • Ką darei, kad nuo jų išgytum?
  • Kokie kokiais kriterijais vadovaujiesi spręsdamas konfliktus?
  • Kas būna kai tu išgyveni nemalonias emocijas?
  • .... ir t.t 
Taip pat objektyviai vertinti jo atsakymus, stebint ir savo reakciją į juos, jo veiksmų sutapimą su žodžiais, gyvenimo istoriją. Fizinis patrauklumas šiuo atveju neturėtų būti dominuojantis veiksnys. Nesakau, kad jis nesvarbus, tiesiog noriu pabrėžti, kad jis labai dažnai iškraipo tai, kaip matome partnerį. Mano nuomone abu partneriai turėtų būti savarankiški, dovanos labai simbolinės, o mokėti už bendras pramogas turėtų kiekvienas atskirai, kad partneris savo patrauklumo nepirktų. Seksas? Kuo jis prasideda vėliau nuo pažinties, tuo geriau. Taip hormonai mažiau įtakoja mūsų sprendimus pasirinkti tinkamą partnerį.

Apibendrinti visa, kas šiame ilgame įraše buvo išsakyta, galima taiklia kito draugo ir kolegos Daniel Mackler fraze: „meilė tai, kaip ją įsivaizduoja dauguma, yra dviejų individų persidengiančios iliuzijos.“ Kodėl? Taip yra, nes didžioji dauguma negeba objektyviai vertinti kylančių jausmų, atėjusių minčių. Sprendimus jie daro pagal tai, ar tuo metu jaučiasi gerai ar blogai. Dar sudėtingiau vertinti santykius, nes juose gerokai daugiau interakcijų ir jausmų. Todėl sukurti ir susikurti iliuziją apie save bei sau – lengviau. Tačiau tai sąlygoja terpę nelaimingumui. Tai, kas pagrįsta iliuzijomis, fantazijoms ir pasakomis, turi būti maitinama tik melu, o tai tolina nuo laimės, sąmoningumo ir asmenybės vientisumo.

Žinau, kad tai, ką išsakiau skamba žiauriai, kritiškai ir galbūt manote, jog „jūs ne tokie kaip visi“. Kaip sakiau, šiuo įrašu noriu parodyti santykius iš sąmoningumo pusės. Mano patarimai, tai tik gidas, nereiškiantis, jog aš žinau vienintelį ir teisingą kelią. Jį, kaip visad sakau, jums reikės atrasti patiems.
Jei skaitant įrašą kilo priešiškumo jausmas, pasipiktinimas, pasibjaurėjimas manimi, reiškia paliečiau tai, kas jums skaudu. Tai ne aš sukėliau šias emocijas, jas jaučiate jūs. Tiesiog pasakiau kaip yra, pasikėsinau sudaužyti puoselėjamą iliuziją, dėl to pykstate. Gali būti, kad kilo kitų jausmų – liūdesys, nusivylimas, neviltis, nerimas... Jausmai parodantys, kad turite sau ką pasakyti ir yra kad yra daug dalykų, kurie jumyse neištirti, neatrasti, neišgyventi, kad ignoruojate dalį savo gyvenimo. Tyrinėkite save! Atraskite save iš naujo. Patys, savarankiškai, arba su pagalba. Užsiimkite saviugda, tapkite laimingu žmogumi, laiminga pora, laiminga šeima!

P.S.
Šiame įraše dalinausi ne tik savo mintimis. Žmonės, kurie prisidėję prie, ką čia išdėsčiau: Darius Cikanavičius, Daiva Jagielaitė, Daniel Mackler, Stefan Molyneux, Gabor Maté, Alice Miller, taip pat daugybė pokalbių valandų su klientais, draugais, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis.
Visi pavyzdžiuose nupasakoti herojai – išgalvoti, ir jų sutapimas su realiomis gyvenimo situacijomis – atsitiktinis.