2013 m. liepos 2 d., antradienis

Saviugda „sunkiai“ ar „lengvai“. Apibendrinimas

Tęsdamas mintis apie „jei lengva, darai tai neteisingai“ ir „jei sunku tai dar nereiškia, kad darai tai teisingai“, noriu apibendrinti visa, ką jau rašiau, ir padėti suprasti kokią poziciją siūlau. Deja, ne visi komentarai ar paklausimai matyti bloge. Vienus klausimus gaunu tiesiogiai iš klientų, kitus – pokalbiuose su draugais ir pažįstamais, ar tiesiog per Facebook.

Apibendrinant galima sudėti viską į keletą paprastų klausimų:

„Jei mums nėra sunku, ar tai reiškia, kad mes kažkokie nevykę ar blogesni, o gal geresni? Ar visą gyvenimą reikia kad būtų sunku ir kam vargintis ir ieškoti problemų lygioje vietoje?“

Norėčiau pasielgti, kaip su klientais – atgręžti klausimus jums, skatindamas pagalvoti: „Apibrėžk, ką tau reiškia geresnis ar blogesnis? Kodėl manai, kad „sunku“ – vien nemalonūs pojūčiai? Kaip tu įveiki iššūkius, kuriuos išsikeli sau, ar juos tau iškelia gyvenimas?“

Dalindamasis mintimis ir idėjomis nenoriu jų primesti kitiems (jums). Tai jūsų gyvenimas ir galite gyventi jį kaip tik norite. Man gera, jei tame, kuo dalinuosi, randate sau įkvėpimo, idėjų, tinkamų technikų, ar priešingai – kyla pasipriešinimas, nesutinkate su manimi ir tai panaudojate savo įsitikinimams sutvirtinti ar juos kvestionuoti. Jei taip yra, tikiuosi daviau kažką naudinga. Klausimai jus užkabino ar kilo minčių? Pabūkite su tomis idėjomis, gal atrasite ką naujo.

Dabar išdėstysiu tai, ką norėčiau apibendrinti.

Svarbiausia – renkatės jūs. Jei jūsų gyvenimo rezultatai tenkina, ir nenorite nieko keisti – puiku! Nieko ir nekeiskite. Jei manote, kad nereikia kelti sau iššūkių ir jūsų gyvenimas geras be jų – nuostabu, reiškia jūs jau pasiekėte ko trokštate. Bet... kodėl tada vis dar skaitote? Jei skaitote ir manote, kad asmenybė, kuria esate, dar gali patobulėti – ryžkitės pokyčiams, jei to dar nepadarėte. Tačiau žinokite, matomų ir reikšmingų rezultatų rezultatų galima pasiekti tik ilgalaikių pastangų dėka. Nežinau nei vieno garsaus ir sėkmingo žmogaus, kuris rezultatų gyvenime būtų pasiekęs neprisiimdamas iššūkių ir nedirbdamas. Norint ką nors gauti, reikia duoti mainais – norint gauti asmenybės pasiekimų, reikia duoti pastangų.

Noriu priminti, kad ankstesniuose įrašuose iš esmės kalbėjau apie saviugdos ir savityros procesus. Nors kai kurios metaforos pasiskolintos iš kitų sričių (pvz. bėgimo) ir jos pritaikytos saviugdai ir savityrai, jas galima taikyti ir kitoms gyvenimo sritims.

Dabar trumpa istorija.

Man baisu. Jau seniai nebuvo taip baisu. Širdis daužosi, akys išplėstos. Būdamas penkerių dar nežinau kas yra adrenalinas moksliškai, tačiau jis liejasi per kraštus. Skauda nubrozdintus ranką ir kelį, o per skruostus rieda viena kita ašara. Norėčiau pabėgti iš čia, mesti viską. Gal kažkiek gėda, kad taip ir neišmoksiu važiuoti dviračiu ir pikta... Taip, dviratis man varo neviltį ir pyktį, kita vertus – nenoriu atsilikti nuo draugų. Vis matau, kaip jiems smagu. Ir aš noriu važinėtis taip, kaip jie, todėl vėl užsikeberioju ant man per didelio dviračio, apsižvalgau ar niekas nemato mano nesėkmių ir tęsiu. Dar po keleto nesėkmingų bandymų, pagaliau man pavyksta – vieną, antrą trečią kartą pavažiuoti tiesiu keliuku ir nenukristi, dabar beliko išmokti pasisukti...

Man baisu. Prieš akis didžiulė nuokalnė, o takelis jau išvažinėtas anksčiau už mane numynusių varžybų dalyvių. Dabar, arba niekada – jei pasiduosiu, nebeturėsiu jėgų ir pasitikėjimo įveikti likusių trisdešimties kilometrų. Matau, kaip kiti nulipa ir vedasi dviračius, o labiau patyrę – leidžiasi ant jų. Bala nematė“ – pagalvoju, paminu ir įgaunu pagreitį. Ties nuokalnės apačia, prie pat purvyno akies krašteliu dirstelėju į spidometrą. 50,2 km/h. Jaučiu kaip galinis ratas čiuožia pats sau, mintyse projektuoju, kur reiks „nusileisti“ man, o kur dviračiui. Nežinau kaip, bet išsilaikau ir dabar jau minu tokio pat statumo įkalnėn. Šalia važiuojantis dalyvis šypsodamasis pasidalina įspūdžiu: „That was a trick!“. Persimetame dar keliomis frazėmis ir tęsiame. Užmynęs į viršų, vos pakvėpuoju ir norėčiau kristi čia pat, ant žolės, palaukti kol mane „surinks“ pagalbos tarnyba, bet prisimenu nuokalnę, jau nuvažiuotus beveik šešiasdešimt kilometrų, ir noras įveikti trasą persveria nuovargį. Judu toliau.

Šias istorijas skiria 32 metai. Jos apie tą patį – važiavimą dviračiu, abiem atvejais pastūmiau save iki ribos, buvau giliai diskomforto zonoje. Ar būčiau išmokęs važiuoti dviračiu, jei nebūčiau savęs stumtelėjęs už komforto zonos, kai man buvo penkeri? Greičiausiai ne. Ar būčiau įveikęs Tartu dviračių maratono trasą (87 km)? Tikrai ne.

Galite paprieštarauti – ne visi dalykai gyvenime yra sudėtingi ar sunkūs (kad ir išmokti važiuoti dviračiu, vieniems lengva, kitiems – ne). Sutinku ir primenu, kad istoriją panaudojau tik tam, jog metaforiškai pademonstruočiau situacijas, tam pačiam užsiėmimui. Išėję iš komforto zonos susiduriame su nemaloniais jausmais, mintimis, prisiminimais, pojūčiais, ypač darydami tai sąmoningai – mokomės, siekiame meistriškumo tame, ką darome. Imamės to iš visos širdies, pasinėrę ir susikoncentravę. Tai taikytina daugumai gyvenimo sričių. Jei veikla pasidaro lengva, ji tampa arba buku įpročiu arba nuobodybe. Tai, ką darome saviugdoje, nebūtinai turi kelti vien nemalonias emocijas ir pojūčius. Sunku, reiškia reikia įdėti pastangų, kainuojančių energiją. Paimkim kitą situaciją – bet kokį kompiuterinį žaidimą. Žaisti dažniausiai nelengva, būna visko: ir pykčio, ir nusivylimų, ir džiuginančių momentų, ir netikėtumų. Įsivaizduokite, jei dvidešimt žaidimo valandų praleistumėte pirmame lygyje. Taip, būtų lengva ir paprasta, tačiau labai labai nuobodu. Tas pats su mūsų gyvenimu, jei viskas jame paprasta ir lengva – ar nenusibosime patys sau? Ar netapsime nuobodžiais kitiems? Patys būdami nuobodos, kokius žmones trauksime į savo gyvenimą?

Yra kita medalio pusė, apie kurią būtina pakalbėti – nuolatinis, lėtinis, patologiškas buvimas diskomforto zonoje. Tikrai yra nemažai žmonių, didžiąją gyvenimo dalį jaučiančių nemalonius jausmus, tuštumą, beprasmybę. Komforto zona jiems atrodo kaip sala išsigelbėjimui neaprėpiamame nemalonumų vandenyne. Nesvarbu ar ten saugu, ar ji ne toksiška, ar iš jos galima ištrūkti kada panorėjus. Ta sala (salos) gali būti priklausomybės, saviapgaulė, abejingumas, blogiausiu atveju tai būna savižudybė. Kai kas susikuria kitas diskomforto zonas tam, kad galėtų užsimiršti kas aplinkui juos vyksta. Nuolatinis buvimas įtampoje, bėgime, „nesibaigiančiame tobulėjime“ – ar tai toks pat noro pabėgti nuo realybės ženklas? Ar tas bėgimas nėra tokia pati saviapgaulė kaip ir buvimas vien komforto zonoje?

Aukso vidurys, mano nuomone, – būsenų kaita, kai sunkų darbą, siekiant patobulinti save, pakeičia visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Toks balansas, įmanomas tik tada, kai sąmoningai nusprendžiame savo gyvenime tvarkytis taip, kaip pasirenkame patys – ir dirbti, ir žaisti. Jei tokio balanso mūsų gyvenime šiandien nėra, tačiau jo siekiame, galime nuspręsti pradėti pokyčius dabar, mūsų pastangų dėka pasiekti pageidaujamos lygsvaros. Greičiausiai lengva nebus, jei esate stipriai išsibalansavę, žinau iš asmeninės ir klientų patirties. Esame inertiški, kaip didelis, sunkus traukinys – jį išjudinti nelengva, kaip nelengva ir sustabdyti, jam lekiant pavojingu greičiu. Norint mums išsijudinti iš letargiškos būsenos reikia prisivertimo, atrodo, kad pastangos padaryti bent menką žingsnį yra milžiniškos. Kaip ir nuolatiniame lėkime, ant kulnų lipant nerimui, sustoti ir skirti laiko sau, pabūti ramybėje, visiškai atsipalaiduoti – lygiai tokia pati sunki užduotis.

Esame pavaldūs dėsniams. Gamtos, bendravimo, biologijos, psichologijos. Norėdami pokyčių, turime jiems suteikti sau postūmį, kad pokyčiai atsirastų. Postūmiui reiks energijos. O kuo didesnio pokyčio norite, tuo daugiau reiks pastangų įdėti. Paprasta, tiesa?

Jei vis dar kyla klausimų – lauksiu jų komentaruose ar asmeniškai. Jei galvojate, kad tai ką perskaitėte – naudinga, pasidalinkite. Ačiū!