2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Ar verta gyventi, kai norisi mirti? Savižudybė.

Neseniai elektroniniu paštu gavau paklausimą, mintimis vis paskatinantį sugrįžti prie svarbios, skaudžios ir dažnai nutylimos temos – savanoriško gyvybės atėmimo sau, kitaip tariant – savižudybės. Šis įrašas, labiau pamąstymų santrauka, nei analizė ar informacija jos prevencijai.

Išgirdus apie savižudybę, visiems dažniausiai kyla klausimas – kodėl? Kas išėjusio žmogaus gyvenime įvyko tokio, kad jis pasirinko mirtį, kaip, jo požiūriu, geriausią išeitį iš situacijos, kuri kito akimis galėtų atrodyti ne tokia komplikuota. Atrodo, iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį, paprašyti kitų pagalbos, nepasiduoti ir pan.
Kitas klausimas būna apie, atsakomybės prisiėmimą, jei tai artimas ar pažįstamas žmogus, ar atsakomybės priskyrimą, jei tolimesnis: „jei kiti būtų įsikišę, tai galėjo išsispręsti, viskas galėjo būti kitaip...“

Abiem atvejais primirštamas pagrindinis istorijos herojus – žmogus, pasirinkęs nutraukti savo gyvenimą. Jis tarytum lieka už įvykių horizonto, drama, vykusi jo viduje taip ir lieka mažai žinoma. Taip, tai tikrai įvyksta ne iš „gero gyvenimo“. Net ir žmonės, kitų akimis daug pasiekę ir gyvenantys gyvenimą, kurio kiti, regis, gali tik pavydėti, pasirenka savižudybę – atrodo visiškai nepaaiškinama.

Manau, esminis sprendimas atimti pačiam iš savęs gyvybę – nebepakeliamas emocinis skausmas ir / arba vidinė tuštuma. Nors tai skamba labai paprastai, lyg ir aiškiai, tačiau išgyvenančio žmogaus sąmonėje padėtis atrodo beviltiška ir nepataisoma. Jis ar ji didžiąją dalį gyvenimo taip jautėsi, nesusilaukė pagalbos, arba pagalba, kurios susilaukė, buvo neveiksminga. Ir dar vienas, manau, nepaprastai svarbus faktorius nulemiantis šį fatališką žingsnį, stiprus savęs nuvertinimas. Žmonės, ilgą laiką nejaučiantys gyvenimo džiaugsmo, nesijaučia vertingi vien dėl to, kad jie egzistuoja. Jų savivertės trūkumą kartais kompensuoja išoriniai veiksniai: santykiai, statusas, turtas, išvaizda, profesija... Tai veikia kaip ramsčiai, palaikantys griūvančią sieną, kuriai nugriuvus lieka žiojėti didžiulė sielos skylė, atverianti skausmingą tuštumą.

Rašydamas apie priklausomybes, minėjau: dvasiniam skausmui žmogaus smegenys naudoja tas pačias neuronų grandines, kaip ir fiziniam skausmui perteikti. Nuolatos jaučiama širdgėla, veikia tarytum visada atvira žaizda. Žinau, jog palyginimas, kurį padarysiu neatspindi realybės, tačiau įsivaizduokite, kad didžiąją laiko dalį praleistumėte prapjautu pilvu ar lūžusia koja.  Žmonės, pakėlę prieš save ranką dėl vidinio skausmo, jaučiasi panašiai. Kitas palyginimas – mitas apie Sizifą, kiekvieną dieną ridenantį sunkų akmenį viršukalnėm ir niekada nepasiekiantį tikslo. Žinoma, jog jaustume beprasmybę, jei pradėdami kiekvieną dieną suvoktume: „kad ir ką bedaryčiau, negaliu užpildyti nuolat mane persekiojančios bedugnės tuštumos.

Manau, esminis veiksnys pastumiantis nusižudyti, tai klaidingas įsitikinimas, kad niekas nebegali padėti, jog situacija nebepasikeis ir tokia išliks visą amžinybę. Tai būdinga, kai praeityje patirtos traumos neleidžia užaugti emociniam aš. Žmogus įstrigęs mažamečio vaiko rolėje, kurioje vėl ir vėl šiandieną bando pakeisti košmarą išgyventą praeityje. Jis – bejėgis, kuriam atrodo, kad juo tegali pasirūpinti kiti, tik ne jis pats. O kas, jei tų kitų nebelieka??? Tada vidinis vaikas išgyvena tėvų netektį. Jei tai kartojasi nuolat, tegalime tik įsivaizduoti, nuolat persekiojančią kančią – vis laidoti ir laidoti savo tėvus.

Liūdina, kai žmonės savo noru traukiasi iš gyvenimo. Liūdina ir žudantys save kas dieną, iš lėto: alkoholiu, narkotikais, vaistais, maistu, padidinta rizika (neatsargiu vairavimu, ekstremaliu sportu, sveikatai ir gyvybei pavojingais užsiėmimais), nikotinu, kitomis priklausomybėmis. Jie dar nepasiekė nebepakeliamos skausmo ribos, gal turi išorines, vertę palaikančias sistemas, o gal nėra taip stipriai traumuoti. Tačiau procesas tas pats – jie taip nevertina savo gyvenimo, ir jaučia tokį vidinį skausmą ir / ar tuštumą, kad yra pasiryžę ilgą gyvenimą iškeisti į lėtą mirtį.

Žinoma, nuolat išgyvenamas atskirties, susvetimėjimo su pasauliu ir savimi jausmas – skausminga, kaip ir kiti, save žaloti linkusiems būdingi stiprūs jausmai: kaltė, gėda, liūdesys, nerimas. Kalbu apie lėtinius, didžiąją gyvenimo dalį persekiojančius jausmus. Tai ne tas pats, kas jausmai, kylantys dėl objektyvių priežasčių – įvykių vykstančių mūsų gyvenime ir adekvačios reakcijos į šiuos įvykius. Tuomet išgyvenami jausmai – normali mūsų psichikos reakcija, padedanti objektyviai vertinti situaciją ir ją įveikti.

Vis dar lieka neatsakytas klausimas: „tai kaip padėti žmogui, nebematančiam prasmės gyventi“? Manau, kad atsakymas paprastas, tačiau kartu keliantis visą virtinę kitų klausimų, kurie jau turėtų suktis apie konkretų atvejį. Pirmiausia – saugios ir palaikančios aplinkos sukūrimas. Aplinkos, kurioje pagaliau būtų galima prakalbti apie tai, kas skauda, leisti būti pažeidžiamu ar pažeidžiama, kur yra kas iš tikro išklauso, nekritikuoja ir nesiūlo sprendimų, tačiau padeda juos priimti, kai tam ateina laikas. Žinau, gali nuskambėti absurdiškai, tačiau kartais galime padėti ir patys sau, jei mumyse yra dar nors truputis optimizmo. Linkiu, kad jo  būtų nors krislas, kiekviename mūsų.

3 komentarai:

  1. man džiaugsmą gyvenimui sugrąžino SAV grupės (tai suaugę alkoholikų vaikai ar vaikai iš nedarnių šeimų). gyvent iki to tikrai nebesinorėjo ir tik atsidūrus tokiame rate, kur kiti jau tai išgyvenę ir atradę naują laisvę ir laimę - nušvito viltis ir noras gyventi ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Neseniai pergyvenau be galo stiprų vidinį skausmą...baisus jausmas ir tikrai norisi padaryti bet ką,, kad tik jis atslūgtų,,nebaisi atrodo ir savižudybė,nors iki tol nesuprasdavau kaip turi jaustis iki to einantis žmogus...padėjo tik psichoterapija,išsikalbėjimas ir taiklios profesionalo įžvalgos..labai džiaugiuosi,kad tada dar užteko jėgų apie tai pagalvoti...o kiek žmonių jos tiesiog neieško ar nesupranta,kad tai gali padėti..

    AtsakytiPanaikinti
  3. kodel akcentuojama kad praeityje patirtos traumos (isplaukia is niekur straipsio kontekste), atseit vaikysteje kazkas buvo negerai, kodel niekas neparaso, kad, gal but gilioje senatveje norisi mirti. nors tokiu minciu nebuvo kile visa gyvenima

    AtsakytiPanaikinti