2012 m. balandžio 27 d., penktadienis

2012 m. balandžio 26 d., ketvirtadienis

Žmonės – bombos. Su jais tampame "išminuotojais"

Ar pasitaiko jūsų gyvenime žmonių, su kuriais turėtumėte elgtis, kaip su užtaisytu sprogstamuoju mechanizmu? Prie tokio mechanizmo reikia atsargiai prieiti, žinoti kokį laidelį nukirpti, ką paspausti, ką atjungti, kokią mikroschemą, iš kurios vietos, išimti – žodžiu atsargiai, pagal numanomą schemą išardyti užtaisą, kad nesprogtų.

Su tokiais žmonėmis žinote, kad yra temų, kurių "negalima liesti", žodžių, kurių negalima vartoti, prie jų negalima elgtis vienaip ar kitaip (čia kalbu apie įprastą, kasdienį elgesį, ne ekstremalias situacijas), o jų reakcijos, kurių norėtumėte išvengti, įvairiausios: nuo įniršio, įtūžio, pykčio iki ašarų, liūdesio kupino veido ar savaitės tylos iš jų pusės. Kas jie tokie? Jei sunku sugalvoti ir pavyzdžių nerandate, galimas toks eksperimentas – mintyse ar realybėje galite patikrinti, kokio "sprogumo"yra žmogus. Jums bendraujant kyla nemalonūs jausmai – pasakykite jam atvirai, kad tokie jausmai jums kilo, paklauskite ką jis apie tai galvoja. Galite prieš tai perspėti, kad tai tik eksperimento vardan ir kad nekaltinsite jo už reakciją. Ir tada stebėkite kaip jis elgsis. Jei pašnekovas pradės gintis, pulti, neigti, ignoruoti – jau žinote, palietėte sprogdiklį. 

Pastebėjau, kuo mažiau pažinojau save pats, tuo daugiau tokių žmonių–bombų mano gyvenime buvo. Aš pats buvau toks pats užtaisas, su savais sprogdikliais ir daviklių, kuriuos užkliudžius, sprogstamasis mechanizmas suveikdavo, rinkiniu. Įdomiausia tai, kad kai kurie užtaisai sprogdavo mano viduje, kitiems visiškai to nepastebint. Tik dabar, rašydamas šias eilutes, suvokiau kiek daug sprogdiklių kai kurie turime.

Kas pasikeitė?

Žinoma, aš pats. Žmonės–bombos iš mano gyvenimo pasitraukė (arba aš juos patraukiau), kai supratau, kas vyksta. Arba jiems buvo sunku su manimi būti, nes nesielgdavau taip, kaip norėdavo jie, arba aš nustojau su jais bendrauti, dėl to, kad santykiai tapo beverčiai. Dar vienas, mano nuomone, svarbus niuansas, kad su tais, kurie nepasitraukė, arba kurie man yra svarbūs tam, kad galėčiau gyventi taip, kaip noriu, galima rasti komunikacijos priemonių, jei yra noro, drąsos ar būtinybė tai daryti.

Komunikuodamas su šiais žmonėmis, su kuriais kyla noras elgtis, kaip su sprogstamaisiais mechanizmais, naudoju Efektyvią Komunikaciją. Tai technikų ir priemonių rinkinys bendravimui su kitais, tiksliai išsakant ko pageidaujate, empatiškai klausant, suprantant, kokie poreikiai slypi už pašnekovo jausmų. T.y. gebėjimas suprasti kas su darosi su pašnekovu, net jei jis pats nesupranta.

Kokia nauda iš gebėjimo kalbėtis su žmonėmis – bombomis? Visiškai pritariu, kad, jei tik įmanoma, tokius žmones iš jūsų gyvenimo būtų puiku eliminuoti. Tai – idealus atvejis. Man atrodo, kad tokių privalumų yra keletas (primenu, tai tik mano nuomonė): pirmiausia – laisvė būti savimi, juk jūsų veiksmų šioje situacijoje niekas nevaržo, antra – kai aplinkui sumažėja tokių žmonių, gerokai lengviau gilintis į save ir matyti, kokie esame iš tiesų, trečia – sumažėjus žmonių–bombų skaičiui aplink jus, pastarųjų vietą užpildys brandesni individai ... gal jų ir daugiau galima būtų sugalvoti, jei sugalvosit – pakomentuokite blogo apačioje.

Kodėl rašau šitą įrašą?

Nutariau be konsultacijų, tiesiog pasiūlyti labai aiškias temas pamokoms. Viena pirmųjų pamokų temų – Efektyvi Komunikacija.

Ir, kaip visada, norėjau pasidalinti savo patyrimais ir pamąstymais.

2012 m. balandžio 19 d., ketvirtadienis

"Man viskas gerai" – Neigimas 1 dalis


"Su manimi viskas gerai! Mano gyvenimas puikus, aš laiminga(s), viskas man puikiai sekasi. Neturiu jokių problemų." – labiausiai mane gąsdinantys žodžiai, kai juos išgirstu iš žmonių, su kuriais atvirai kalbamės. Po penketo minučių pokalbio, aš jau girdžiu, kaip "vaikai neklauso", kaip "nepatinka  darbas", kaip "draugai juos išnaudoja", kad "šeimoje dabar krizė" ir "ji / jis  su sutuoktiniu beveik skiriasi".
O tada paskubomis atskrieja: "Bet šiaip, tai man viskas gerai, juk visi taip gyvena".

Kas vyksta tokų žmonių viduje?

Neigimas. Neigimas kad tai, kas darosi jų gyvenime – nėra normalu. Kad jie nėra laimingi ir nenusipelno tokiais būti.

Iš asmeninio patyrimo galiu pasakyti, kad didžiausia baimė man, buvo pripažinti sau pačiam, jog mano gyvenime nėra viskas gerai, kad tai, jog kažkur giliai, viduje kirbėjo nuolat apie save neduodanti pamiršti mintis – "O gal negerai? Gal taip neturėtų būti?". Ir kai ji išlįsdavo, pasiguosdavau kam šalia, trenkdavau minčiai per galvą, kad lįstų, iš kur atėjusi o tada užpildavau dozę "optimizmo" – "viskas bus gerai", "kietiems dar blogiau būna", "aš dar turiu šansą". Visa tai baigėsi visišku savo pašlijusios finansinės padėties ignoravimu, sugriuvusiais asmeniniais santykiais, viršsvoriu... ir kitomis "linksmybėmis".

Štai todėl, dabar įsitempiu kaip styga, kai man pasako: "Viskas su manimi gerai". Tai – sumuštinio, kurio pagrindas – riebus neigimas, įdaras – visos nelaimės, kurios vis kaupiasi gyvenime, o viršus – paskrudintas optimizme "Bet ir kitiems panašiai", receptas.

Pažįstamas receptas?

Jei taip, tai tas storas įdaro sluoksnis vieną dieną gali tapti nebeįkandamas, užstrigti gerklėje ir uždusinti.

Neigimas – viena labiausiai paplitusių psichologinės gynybos formų, kai žmogus, negalėdamas susidoroti su tuo, kas vyko ar vyksta realybėje, vienašališkai tai neigia. Pavyzdžiui alkoholikai ar narkomanai neigia tury priklausomybę nuo svaiginainčių medžiagų, arba moteris, mušama vyro, neigia smurtą.

Kaip atpažinti neigimą? Jei dar nepraradote ryšio su dalimi, kuriai reikia pagalbos, ir kuri nuolat primena, kad nėra viskas gerai, net jei ir taip sakote, jei yra tas kirbulys viduje, pabandykite su pačiu kirbuliu (geriausia būtų raštu), arba paprašyti pokalbio su žmonėmis, kuriais pasitikite, ir su kuriais jaučiatės saugūs. Atkreipkite dėmesį, jei kiti jums nuolat kartoja tą patį, apie jus, tai potencialiai stiprus neigimo signalas. Taigi:

Viskas pas Tave gerai?

Labai tikiuosi, kad tai ne neigimas!

Kaip neigimas veikia? ... laukite tęsinio.

2012 m. balandžio 16 d., pirmadienis

Pagrindiniai vidinių dalių vaidmenys IFS modelyje

Ankstesniuose įrašuose pasakojau apie įvairias dalis, vaidinančias skirtingas roles: vidinį kritiką ir čempioną, vidinį griovėją, tikrąjį aš.

Šiame įraše noriu apibendrinti tai, ką jau esu išdėstęs anksčiau, ir suteikti aiškesnį vaizdą pagrindinėms rolėms, kurias vaidina mūsų vidinės dalys. Dėstydamas remsiuosi IFS (Internal Family Systems – vidinės šeimos sistemų – aut. vert.) modelio sąvokomis.

Truputis istorijos. Prieš maždaug 20 metų, psichoterapeutas dr. Richard C. Schwartz pastebėjo, kad klientai kalba apie save, tarytum apie atskiras savo pačių dalis, turinčias savo nuomonę, jausmus, supratimą. Naudodamas sisteminį priėjimą ir atsižvelgdamas į asmenybės daugialypiškumą jis sintezavo šiuos du atskirus požiūrius į vientisą modelį, sėkmingai taikomą terapijoje ir konsultavime.
Asmenybės dalys jau seniai nebuvo naujiena, jas nagrinėjo ir kiti psichologai, pavyzdžiui Froidas (ego, superego) ar Adleris savo transakcinėje analizėje (vaikas, tėvas, suaugęs). Tačiau dr. Schwartz itin daug dėmesio skyrė dalių tarpusavio santykiams. Taip, stebėdamas kokias vertingas roles vaidina dalys, jis išplėtojo visą IFS modelį.

Dalys:
Sąmonė, IFS požiūriu, pasidalinusi į keletą subasmenybių (mažų žmogučių mūsų viduje), kiekvieną su savo prisiminimais, interesais, jausmais ir požiūriu. Labai svarbu suprasti, kad visos dalys veikia mūsų labui, rolės kurias jos prisiima, skirtos tam, kad apsaugotų mus nuo skausmo (dvasinio ar fizinio), net jei atlikdamos savo rolę dalys kenkia mūsų produktyvumui ar visaverčiam funkcionavimui; pavyzdžiui norėdama numalšinti jaudulį dalis paskatina rūkyti, net jei ir sąmoningai suprantame, kad tai kenkia mūsų sveikatai. IFS požiūriu visos mūsų dalys yra priimtinos ir geros, su jomis nereikia kovoti, jų gąsdinti ar norėti jų atsisakyti.
Su dalimis, kurios mums "padeda ekstremaliai", dirbame konsultacijų metu, siekdami su jomis susipažinti, suprasti kodėl jos vaidina prisiimtą rolę, ir kai galime joms padėti pasikeisti. Pagrindinės rolės yra dvi: Saugotojai (Protectors - angl.) ir Išstumtieji (Exiles - angl.) Taip pat yra mūsų sąmonės šerdis, ašis, ar svarbiausia dalis – Savasis aš (Self - angl.).

Išstumtieji neša nemalonių emocijų, kurių traumos metu žmogus negalėjo metabolizuoti (išgyventi, išjausti, suvokti), naštą. Šios dalys slepia nemalonius prisiminimus ir su jais asocijuotus jausmus: gėdą, pyktį, liūdesį, baimę. Traumai įvykus jausmai ir / arba prisiminimai išstumiami iš sistemos (sąmoningai jie nebesuvokiami), pasąmonėn, tačiau jie niekur nedingsta ir, pasitaikius progai, bando sugrįžti atgal, iškilus traumą primenančioms situacijoms. Taigi, išstumtieji, tarytum vaiduokliai filmuose, mums vis primena apie savo buvimą, apie skausmo ar gėdos naštą, juos slegiančią.

Kita rolė – Saugotojai, tai dalys, kaip minėjau, besistengiančios visais įmanomais būdais apsaugoti mus nuo fizinio ar dvasinio skausmo, kurį neša Išstumtieji.  Saugotojai būna dviejų tipų:
  • Valdytojai (Managers - angl.) jie dažniausiai taiko sudėtingas strategijas – racionalizuoja, gesina jausmus, įtakoja santykius, kritikuoja, skatina būti meiliais ar siekti karjeros aukštumų. Žodžiu, daro viską, kad tik nejaustume tuštumos, sunkumo ar skausmo viduje, kai pasiliekame patys su savimi.
  • Ugniagesiai (firefigters - angl.) naudoja primityvias strategijas skausmui, nerimui, gėdai malšinti. Jie nesukuria intelektualios apsaugos sistemos, užtat nukreipia dėmesį į paprastus, primityvius trumpalaikį pasitenkinimą sukeliančius veiksmus – maistą, seksą, alkoholį, narkotikus, kartais didelius sportinius krūvius. Kai tik Išstumtasis primena apie save per nemalonius jausmus, Ugniagesys(iai) puola juos gesinti, kaip anksčiau pateiktame pavyzdyje su nerimu ir rūkymu.

Po dalimis slepiasi Savasis aš (tikrasis aš, siela, asmenybės šerdis). Savasis aš žiūri į kitas dalis ramiai, smalsiai, nuoširdžiai, su užuojauta, priima jas tokias kokios jos yra, empatizuoja joms. Net ir labai sutrikdytos asmenybės kartais gali pasiekti Savąjį aš, kai kitos dalys nurimsta. Būdami Savyje, galime išklausyti dalis, suvokti jų nešamą naštą, per empatiją ir užuojautą padėti joms išgyventi slegiančius jausmų. IFS konsultanto ar saviterapijos tikslas – prieiti prie Savojo aš ir iš jo pasiekti Saugotojus bei Išstumtuosius.

Tiek apie asmenybės dalis IFS modelio požiūriu. Apie sąveikas tarp jų, laukite kitų įrašų :)


Šaltiniai:
Knyga Self Therapy – Jay Erley
The Center for Self Leadership

Iliustracija iš Jay Erley knygos Self Therapy

2012 m. balandžio 10 d., antradienis

Teisingas jausmų įvardijimas (nuoroda)

Ketvirtas straipsnis iš ciklo apie emocijas.

Nuoroda čia.

2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Negirdžiu tavęs, negirdžiu savęs

Istorija apie du žmones.

Jie susitiko. Vienas labai norėjo būti išgirstas, suprastas, išklausytas ir priimtas toks, koks jis nori būti.
Kitas, buvo smalsus, besidomintis ir pasiruošęs padėti, besirūpinantis.
Pirmasis, norėdamas paprašyti pagalbos, pradėjo savo kalbą:
– Noriu tavęs paprašyti, kad išklausytum manęs, padėtum. Man labai reikia tavo pagalbos, ir gal galėtum skirti man savo laiko, nedaug, nors truputį. Man dabar labai sunku ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau pasitikėti, pasiremti, būti suprastas, ir aš labai tikiuosi, kad tai būsi tu, nes tu net neįsivaizduoji, kaip man labai reikia tavo pagalbos. Gal galėtum skirti man nors penkias minutes, nedaug, juk tau neturėtų būti labai sunku skirti tik penkias minutes...
Antrasis klausė. Iš pradžių atidžiai, po to atsitraukė, po to susigūžė, praėjo trys minutės, o pirmasis vis dar kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo, kalbėjo ir nesustojo, kalbėjo neatsikvėpdamas ir be pertraukos, susijaudinęs, žodžiai plūstantys iš jo burnos grūdosi gerklėje, strigo, kabinosi vienas už kito.
Antrajam buvo labai gaila pirmojo, suprato jį iš pirmo sakinio, ir tiek daug norėjo šiam pasakyti, kad, kai pirmasis baigė, burna perdžiūvo, viskas sustingo, susitraukė, rodos orą ištraukė iš plaučių, kambario ir ... visos visatos. Vyptelėjo, pralemeno pirmus pasitaikiusius žodžius: "Jo, būna."

Pirmasis pažiūrėjo į jį, tyliai, vos girdimai net sau, mintyse pasakė: "Aš taip ir žinojau... aš jam nesvarbus", truktelėjo pečiais ir nuėjo. Antrasis, žiūrėdamas į pirmąjį nueinantį pamanė: "Išsikalbėjo. Mano užuojauta jam nebuvo reikalinga." Abu buvo liūdini, nesuprasti, net ką patys sakė neprisiminė. Kažką kalbėjo, o ką? Matyt kažką ne taip. Per daug, o gal per mažai.

Ar nors kuris epizodas, ar veikėjas primena atvejį iš Jūsų gyvenimo?

Besiruošdamas seminarui apie komunikaciją, galvojau apie tai, kaip žodžių srautas, besipilantis iš mūsų, paslepia tai ką brangaus ir vertingo norime pasakyti. Emocinė įkrova išsidalina tarp žodžių ir tai, ką būtume galėję pasakyti trimis sakiniais, išreiškiam trisdešimčia. Jausmas pasklinda per juos visus ir šie pasidaro beverčiai.

Kartais būna priešingai. Pasakyti tai, kas tikrai svarbu, taip norisi, bet... žodžiai dingsta. Tada mestelime kokią nuvalkiotą frazę, kuri nieko nereiškia.

Abiem atvejais tokio dialogo vedliai – baimė ir nerimas. Mus ne taip supras, ne taip išgirs, ne taip interpretuos. Ir būtent taip ir atsitinka, kai esame vedini baimės – įvyksta ši, savaime išsipildanti, pranašystė.

Įkvėpkite, pajauskite kaip oras užpildo jus, palaukite. Empatizuokite sau, pašnekovui. Empatizuodami suprasite savo ir pašnekovo jausmus, iš jų kylančius poreikius. Baimę dažniausiai kelia (nekalbu apie išskirtinai agresyvius santykius) ne jis, pokalbio partneris, o jūsų praeities patirtys. Jei priimsite tai, kas vyksta čia ir dabar, sąmoningai, jausitės gerokai drąsiau ir užtikrinčiau.

Ir tada girdėsite ką sakote jūs, ir ką sako pašnekovas :)