Žmonės – bombos. Su jais tampame "išminuotojais"

Ar pasitaiko jūsų gyvenime žmonių, su kuriais turėtumėte elgtis, kaip su užtaisytu sprogstamuoju mechanizmu? Prie tokio mechanizmo reikia atsargiai prieiti, žinoti kokį laidelį nukirpti, ką paspausti, ką atjungti, kokią mikroschemą, iš kurios vietos, išimti – žodžiu atsargiai, pagal numanomą schemą išardyti užtaisą, kad nesprogtų.

Su tokiais žmonėmis žinote, kad yra temų, kurių "negalima liesti", žodžių, kurių negalima vartoti, prie jų negalima elgtis vienaip ar kitaip (čia kalbu apie įprastą, kasdienį elgesį, ne ekstremalias situacijas), o jų reakcijos, kurių norėtumėte išvengti, įvairiausios: nuo įniršio, įtūžio, pykčio iki ašarų, liūdesio kupino veido ar savaitės tylos iš jų pusės. Kas jie tokie? Jei sunku sugalvoti ir pavyzdžių nerandate, galimas toks eksperimentas – mintyse ar realybėje galite patikrinti, kokio "sprogumo"yra žmogus. Jums bendraujant kyla nemalonūs jausmai – pasakykite jam atvirai, kad tokie jausmai jums kilo, paklauskite ką jis apie tai galvoja. Galite prieš tai perspėti, kad tai tik eksperimento vardan ir kad nekaltinsite jo už reakciją. Ir tada stebėkite kaip jis elgsis. Jei pašnekovas pradės gintis, pulti, neigti, ignoruoti – jau žinote, palietėte sprogdiklį. 

Pastebėjau, kuo mažiau pažinojau save pats, tuo daugiau tokių žmonių–bombų mano gyvenime buvo. Aš pats buvau toks pats užtaisas, su savais sprogdikliais ir daviklių, kuriuos užkliudžius, sprogstamasis mechanizmas suveikdavo, rinkiniu. Įdomiausia tai, kad kai kurie užtaisai sprogdavo mano viduje, kitiems visiškai to nepastebint. Tik dabar, rašydamas šias eilutes, suvokiau kiek daug sprogdiklių kai kurie turime.

Kas pasikeitė?

Žinoma, aš pats. Žmonės–bombos iš mano gyvenimo pasitraukė (arba aš juos patraukiau), kai supratau, kas vyksta. Arba jiems buvo sunku su manimi būti, nes nesielgdavau taip, kaip norėdavo jie, arba aš nustojau su jais bendrauti, dėl to, kad santykiai tapo beverčiai. Dar vienas, mano nuomone, svarbus niuansas, kad su tais, kurie nepasitraukė, arba kurie man yra svarbūs tam, kad galėčiau gyventi taip, kaip noriu, galima rasti komunikacijos priemonių, jei yra noro, drąsos ar būtinybė tai daryti.

Komunikuodamas su šiais žmonėmis, su kuriais kyla noras elgtis, kaip su sprogstamaisiais mechanizmais, naudoju Efektyvią Komunikaciją. Tai technikų ir priemonių rinkinys bendravimui su kitais, tiksliai išsakant ko pageidaujate, empatiškai klausant, suprantant, kokie poreikiai slypi už pašnekovo jausmų. T.y. gebėjimas suprasti kas su darosi su pašnekovu, net jei jis pats nesupranta.

Kokia nauda iš gebėjimo kalbėtis su žmonėmis – bombomis? Visiškai pritariu, kad, jei tik įmanoma, tokius žmones iš jūsų gyvenimo būtų puiku eliminuoti. Tai – idealus atvejis. Man atrodo, kad tokių privalumų yra keletas (primenu, tai tik mano nuomonė): pirmiausia – laisvė būti savimi, juk jūsų veiksmų šioje situacijoje niekas nevaržo, antra – kai aplinkui sumažėja tokių žmonių, gerokai lengviau gilintis į save ir matyti, kokie esame iš tiesų, trečia – sumažėjus žmonių–bombų skaičiui aplink jus, pastarųjų vietą užpildys brandesni individai ... gal jų ir daugiau galima būtų sugalvoti, jei sugalvosit – pakomentuokite blogo apačioje.

Kodėl rašau šitą įrašą?

Nutariau be konsultacijų, tiesiog pasiūlyti labai aiškias temas pamokoms. Viena pirmųjų pamokų temų – Efektyvi Komunikacija.

Ir, kaip visada, norėjau pasidalinti savo patyrimais ir pamąstymais.