2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Negirdžiu tavęs, negirdžiu savęs

Istorija apie du žmones.

Jie susitiko. Vienas labai norėjo būti išgirstas, suprastas, išklausytas ir priimtas toks, koks jis nori būti.
Kitas, buvo smalsus, besidomintis ir pasiruošęs padėti, besirūpinantis.
Pirmasis, norėdamas paprašyti pagalbos, pradėjo savo kalbą:
– Noriu tavęs paprašyti, kad išklausytum manęs, padėtum. Man labai reikia tavo pagalbos, ir gal galėtum skirti man savo laiko, nedaug, nors truputį. Man dabar labai sunku ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau pasitikėti, pasiremti, būti suprastas, ir aš labai tikiuosi, kad tai būsi tu, nes tu net neįsivaizduoji, kaip man labai reikia tavo pagalbos. Gal galėtum skirti man nors penkias minutes, nedaug, juk tau neturėtų būti labai sunku skirti tik penkias minutes...
Antrasis klausė. Iš pradžių atidžiai, po to atsitraukė, po to susigūžė, praėjo trys minutės, o pirmasis vis dar kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo, kalbėjo ir nesustojo, kalbėjo neatsikvėpdamas ir be pertraukos, susijaudinęs, žodžiai plūstantys iš jo burnos grūdosi gerklėje, strigo, kabinosi vienas už kito.
Antrajam buvo labai gaila pirmojo, suprato jį iš pirmo sakinio, ir tiek daug norėjo šiam pasakyti, kad, kai pirmasis baigė, burna perdžiūvo, viskas sustingo, susitraukė, rodos orą ištraukė iš plaučių, kambario ir ... visos visatos. Vyptelėjo, pralemeno pirmus pasitaikiusius žodžius: "Jo, būna."

Pirmasis pažiūrėjo į jį, tyliai, vos girdimai net sau, mintyse pasakė: "Aš taip ir žinojau... aš jam nesvarbus", truktelėjo pečiais ir nuėjo. Antrasis, žiūrėdamas į pirmąjį nueinantį pamanė: "Išsikalbėjo. Mano užuojauta jam nebuvo reikalinga." Abu buvo liūdini, nesuprasti, net ką patys sakė neprisiminė. Kažką kalbėjo, o ką? Matyt kažką ne taip. Per daug, o gal per mažai.

Ar nors kuris epizodas, ar veikėjas primena atvejį iš Jūsų gyvenimo?

Besiruošdamas seminarui apie komunikaciją, galvojau apie tai, kaip žodžių srautas, besipilantis iš mūsų, paslepia tai ką brangaus ir vertingo norime pasakyti. Emocinė įkrova išsidalina tarp žodžių ir tai, ką būtume galėję pasakyti trimis sakiniais, išreiškiam trisdešimčia. Jausmas pasklinda per juos visus ir šie pasidaro beverčiai.

Kartais būna priešingai. Pasakyti tai, kas tikrai svarbu, taip norisi, bet... žodžiai dingsta. Tada mestelime kokią nuvalkiotą frazę, kuri nieko nereiškia.

Abiem atvejais tokio dialogo vedliai – baimė ir nerimas. Mus ne taip supras, ne taip išgirs, ne taip interpretuos. Ir būtent taip ir atsitinka, kai esame vedini baimės – įvyksta ši, savaime išsipildanti, pranašystė.

Įkvėpkite, pajauskite kaip oras užpildo jus, palaukite. Empatizuokite sau, pašnekovui. Empatizuodami suprasite savo ir pašnekovo jausmus, iš jų kylančius poreikius. Baimę dažniausiai kelia (nekalbu apie išskirtinai agresyvius santykius) ne jis, pokalbio partneris, o jūsų praeities patirtys. Jei priimsite tai, kas vyksta čia ir dabar, sąmoningai, jausitės gerokai drąsiau ir užtikrinčiau.

Ir tada girdėsite ką sakote jūs, ir ką sako pašnekovas :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.