2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Nesėkmės (atkritimai) saviugdoje

Prieš mane guli tuščias "čipsų" maišelis. Prieš pusvalandį jis, dar nepradarytas, gulėjo spintelėje "juodai dienai", į kurią jį įdėjau prieš keturiasdešimt minučių. Nukeliavo ten, kai iškraučiau pirkinių krepšį ir "desertui" išsitraukiau bandeles. Kelios iš jų irgi turėjo būti rytojaus rytui prie kavos... Jaučiuosi tikrąja to žodžio prasme šūdinai. Ne tik dėl angliavandenių ir gliutomatų pertekliaus, nes kūnas dabar primena vandens pripiltą balioną: sunkus, suglebęs, nepaslankus. Dar ir dėl to, kad šiandieną buvo noras parašyti kažką į žurnalą, pasportuoti, paskaityti saviugdos tema. Nieko nepadariau iš to sąrašo. Atrodo, kad darbas su savimi, kurį dariau ilgą laiką: kelias savaites kas dieną rašiau žurnalą, stengiausi sveikiau maitintis, daugiau judėti, anksčiau keltis... nuėjo šuniui ant uodegos. Žinau, kad dabar įsijungsiu nieko nereiškiantį filmą, po to antrą, gal trečią, susirasiu dar ko nors šaldytuve ir taip tęsis iki paryčių. Tada miegosiu iki pietų o atsikėlęs nekęsiu savęs. Po to reiks savaitės, kad vėl grįžčiau į ritmą.

Taip atrodo mano atkritimas (nesėkmėsaviugdos procese. Kaip atrodo jūsų?

Dirbdamas su savimi ir klientais nuolat su tuo susiduriu. Atkritimai, mano nuomone, neišvengiama proceso dalis ir su jais reiktų susitaikyti. Apie nesėkmes jau esu rašęs, bet dalis skaitytojų ir klientų, žinau, kad atkritimus saviugdos procese priima labai skausmingai.

Tokiais atvejais įsijungia keletas mechanizmų. Vienas jų – kaltės ir gėdos jausmai, dėl to, kad pasielgėme ne taip, kai norėtume elgtis. Pavyzdžiui noriu būti sveikas, o valgau saldumynus ir nejudu. Taigi mano vidinis kritikas puolė darbuotis ir dabar gėdina mane ir kaltina už tai, kad pasielgiau netinkamai. Kitas jausmas – nusivylimas, po to galima apatija. Tai vidinis griovėjas (introjektas) tyliai sakantis: "nieko tau nepavyks". Pavyzdys: "tu niekada nepasieksi savo tikslo (būti sveikesniu), nes matai kaip tau nesiseka – valgai saldumynus ir nejudi". Jei griovėjas stiprus jis gali jausti apatiją: "tau nepavyko, geriau ir nebandyk toliau."

Šis duetas puikiai daro savo darbą, stumia mus priešinga kryptimi, nei norime eiti. Kuo nesąmoningesni esame, tuo geriau jiems tai sekasi. pastebėjote, jog savimi pasitikintys, sąmoningi, nušvitę žmonės gerokai mažiau nerimauja dėl nesėkmių, kartu ir dėl atkritimų. Jie tai priima kaip natūralų savo elgesį, kurį gali patobulinti, ir labai greitai tęsia kelionę link savo tikslų toliau, išnaudoję nesėkmę ar atkritimą kaip būdą pasimokyti ir patirtį. Kuo blogesni mes?

Štai keletas, man pačiam ir mano klientams, padedančių dalykų, palengvinančių atkritimus.
  • Sąmoningai, saviugdos proceso metu žinokite, kad atkritimai bus. Pagalvokite kas gali nutikti, ir pasiruoškite planą, kaip galima būtų juos sušvelninti, galite pasidaryti planelį žurnale, pasitarti su žmogumi su kuriuo saugiai jaučiatės, paprašyti jo palaikymo ir pagalbos, jei taip nutiktų. Svarbu: tai neturėtų tapti išsisukinėjimu ar atsarginiu išėjimu kai savityros proceso metu būna sunku.
  • Jei nutiko, nekaltinkite savęs už tai kas jau buvo. Kaltinimas - neproduktyvus ir demotyvuojantis procesas. Jei jūsų vidinis kritikas nori išsakyti kažką, atidžiai išklausykite jo, darykite tai sąmoningai, neleiskite kad jus užplūstų jausmai. Jei turite saviugdos partnerį ar konsultantą, išsakykite tuos jausmus (gėdą ir kaltę) jam, arba užrašykite į žurnalą. Taip sumažinsite įtampą, bus lengviau atsigauti po atkritimo.
  • Priimkite save tokiais kokiais esate. Jei jaučiu nerimą, reiškia aš jaučiu nerimą. Jei mažai judu, reiškia mažai judu. Jei dažnai persivalgau, reiškia taip ir yra. Negraužkite savęs už tai kokie esate. Savęs tobulinimo ir pažinimo tikslas - priimti save tokiais kokiais esame, o tada, pradėti savanoriškas ir sąmoningą savęs keitimą, link tokių kokiais "norime būti labiau". Jei nerimauju, tai noriu būti ramesnis. Jei mažai judu, noriu judėti daugiau. Jei persivalgau, noriu išmokti valgyti sveikesniu būdu. 
  • Žiūrėkite į atkritimus kaip į būdą pažinti save, pasimokyti. Kaip ir kitų nesėkmių atveju, tai galimybė kažką atrasti. Užduokite sau klausimų, nekaltindami savęs: kada tai įvyko, kokios aplinkybės buvo, su kuo aš bendravau, ką jaučiau, ką galvojau, kas įvyko, kaip jaučiausi , ką galvojau po to?
  • Pasistenkite kuo greičiau "grįžti į procesą". Švelniai, nekaltindami, neniekindami pastūmėkite save link to, ką nuolatos darydavote. Jei dirbate su koučeriu, psichologu, konsultantu, ar partneriu, tam padeda susitarimai dėl aiškaus darbo grafiko, įsipareigojimai. Jei savarankiškas tai procesas – kuo greičiau padarykite tai ką darote, pavyzdžiui prisėskite prie žurnalo ir parašykite bent kelis sakinius.
  • Neverskite savęs kompensuoti prarasto laiko ir progreso. Tai demotyvuoja, sunkiau prisiversti pradėti, be to tikslas atrodo dar labiau nutolęs, nei buvo prieš atkritimą. Čia kaip bėgime: jei sustojote nes pavargote, nepradedate bėgti sprinto tempu, taip finišo tikrai nepasieksite, įsibėgėjate palengva, ir judate taip, kad nepervargtumėte.
  • Įvertinkite progresą! Apsisukite, pažiūrėkite į tai ką jau padarėte, ir galvokite, kad pradedate ne nuo nulio, o nuo aukštesnio laiptelio.
Dabar mano spintoje guli maišelis "čipsų". Jau daugiau kaip savaitė... Aš juos kartais mėgstu ir kažkada suvalgysiu, gal net pasijausiu šūdinai, jei iš karto surysiu visą pakelį. Tačiau žinau, kad tarp pusvalandžio ir savaitės (laiko kiek maišelis išgyvena spintoje) yra didelis žingsnis. Ir labai tikiuosi, kad ateis diena, kai "čipsai" ten galės gyventi tiek, kiek jiems patinka... kad ir visą gyvenimą.

2012 m. birželio 21 d., ketvirtadienis

Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)


Atsižvelgdamas į klientės prašymą, pasidalinsiu asmenine patirtimi.

Kaip minėjau, aš ir pats esu atidėliotojas. Atidėlioju dažnai ir daug, tad spręsdamas savo atidėliojimo problemas susidūriau su dideliais iššūkiais. Vienas jų – blogo įrašų rašymas. Jų paskirtis keleriopa. Viena – suteikti žmonėms informacijos apie saviugdą, savityrą asmeninį augimą, savęs tobulinimą. Kita – mano klientams papasakoti tai, ką žinau, bet ko kartais nepaliečiame per asmenines konsultacijas. Trečia – potencialiems klientams parodyti kompetencijas bei mano požiūrį. Nors blogo įrašus laikau reikšminga savo darbo dalimi, tačiau kartais prisiversti juos rašyti – labai sunku.

Ilgai galvojau kodėl, nes kalbėti apie tai, ką darau, ir man svarbiomis temomis, mėgstu. Kai pradėjau ieškoti priežasčių, supratau, kad turiu dalį, kuri bando apsaugoti mane nuo galimo vertinimo. Kad tai, ką parašysiu, gali nepatikti kitiems žmonėms, ir mane sugėdins už tai, ką darau.

Vaikystėje mane gėdindavo jei elgdavausi netinkamai, ne taip, kaip reikia. Turėjau "neišsišokti", būti kaip visi, "kad žmonės nepagalvotų ko nereikia". O mokykloje, kadangi buvau skriaudžiamas vaikas, išmokau to dar labiau. Taigi išmokau būti tylus, nematomas ir... ne savimi. Net jei ir turėdavau kitą nuomonę – ją nuslėpdavau, nes supratau, kad ji – menkavertė.
Dar daugiau, viena mano dalių manė (ir kartais dar pamano), kad dėl to, jog būdamas vaikas negalėjau įtakoti savo veiklos rezultato. Pavyzdžiui nenoriu eiti į mokyklą, nes ten iš manęs tyčiosis ar muš, ir aš nieko negaliu padaryti, nes pasakęs tėvams ar mokytojams, tiesiog sukelsiu jų laikiną gailestį, kuris pasibaigs klasės susirinkimu ir "oficialiu" klasiokų atsiprašymu, o po kelių dienų toje pačioje mokykloje mane vėl puls, tyčiosis muš. (Kaip ir kodėl manęs neperkėlė į kitą mokyklą čia nedetalizuosiu).

Taigi, su dalimi, kuri manė, kad geriau būti "kaip visi" pradėjau kalbėtis apie tai, ar racionali mano baimė apskritai. Dialogo ištrauka atrodė maždaug taip (įdedu supaprastintą variantą, be kitų dalių įsikišimo ir papildomų klausimų):

Aš: "Ką jauti?"
Saugotojas: "Baimę, didelę baimę."
A: "Seniai tai jauti?"
S: "Labai. Jau daug metų. Kartais atrodo, kad man kiek lengviau, bet jau labai seniai..."
A: "O kokia tavo rolė mano gyvenime? Ko tu sieki?"
S: "Kad "būtum kaip visi". Kad nepasirodytum kad esi kitoks."
A: "Kaip tu tai darai? Kaip darai, kad "būčiau kaip visi"?"
S: "Stengiuosi kad nesielgtum iššaukiančiai."
A: "Stengiesi kad nesielgčiau iššaukiančiai... Kas, bijai kad nutiks, jei elgsiuosi iššaukiančiai?"
S: "Tau bus labai didelė gėda. Be to, tave gali neteisingai suprasti ir dėl to pats graušiesi."

Šis dialogas nuvedė prie kitos dalies, kuri ir nešė savo prisiminimus apie tai, kaip mane gėdydavo, jei nesielgdavau kaip reikia. Kai tuos prisiminimus sąmoningai prisiminiau ir priėmiau kaip savo natūralią gyvenimo dalį, kaip dalį savęs, bei Saugotojui parodžiau, kad dabar esu jau "didelis" ir galiu pats pasirūpinti tuo, kas vyksta, pasidarė paprasčiau.

Dar pagalvojau realias grėsmes, kas gali nutikti, jei parašysiu nevykusį įrašą. Blogiausiu atveju – kai kurie žmonės nustos skaityti mano blogą. Kažkas gali parašyti kandų komentarą, tačiau iš kitos pusės, čia buvo ir galimybė tobulėti – siekti to, per komentarus galiu gauti informacijos kaip pagerinti savo rašymą. Taigi, Saugotojas suprato, kad didelės grėsmės nėra, ir kad gali ramiai stebėti procesą, o ne nuolat kištis ir trukdyti man, nukreipdamas dėmesį.

Su kita dalimi (manančia kad rezultatas nuo manęs nepriklauso) irgi vyko panašus dialogas. Kai priėjau prie prisiminimų, Išstumtoji dalis, Vaikas kuris išgyveno tą nuolatinį beprasmį vaikščiojimą į mokyklą, prisiminimus kurie slėgė, pergyveno kartu su mano Aš. Dialogas atrodė taip:

Aš: "Tau buvo labai sunku taip gyventi diena iš dienos... Kaip dabar jautiesi, kai parodei man visa, kas vyko (pokalbio eigoje, Vaikas parodė man kai kuriuos prisiminimus)."
Vaikas: "Ramiau. Tik man labai liūdna ir jaučiuosi labai vienišas. Bet nebebijau."
A: "Ar norėtum kažką su tais prisiminimais padaryti, kai jau žinai, kad dabar esu ir aš?"
V: "Norėčiau... Norėčiau... Kad jų nebebūtų. Man jie labai skaudūs."
A: "Žinai, kad tai jau praeitis, ir daugiau tai nesikartos. Bet jei nori, mes galim kartu kažką padaryti. Gal galiu padėti?"
V: "Noriu kad palydėtum mane į mokyklą."
A: "Gerai. Einam kartu į mokyklą. Nori paimti mane už rankos, ar eisi pats ir man šalia eiti?"
V: "Noriu už rankos. Eisim į dvidešimt antrą mokyklą. (Joje mokėsi mano vaikystės draugas.)"
A: "Gerai, eime."
Įsivaizduoju kaip kartu su Vaiku einame, aš jį lydžiu į kitą mokyklą. Jis įeina į klasę ir sėdasi šalia savo geriausio draugo. Visi mokiniai klasėje sveikinasi su juo, jie draugiški, kiek nustebę. Vaikui ramu, jam tiesiog smagu. Mokytoja pasakoja kažką labai įdomaus ir šypsosi.
A: "Ar nori kad pasilikčiau klasėje?"
V: "Taip, pasilik."
Klausiamu žvilgsniu pažiūrėjau į mokytoją, ji pritariamai linktelėjo ir parodė man vietą, kur galiu ramiai prisėsti. Žiūriu į Vaiką (Juliuką) ir džiaugiuosi. Jis irgi džiaugiasi, man rodo iškeltą nykštį – viskas liuks.

Tai nereiškia, kad senasis prisiminimas išnyko. Jis liko, tačiau dabar mano Vaikas žino, kad yra ir kitas variantas būti, kad nebūtinai visi veiksmai yra beprasmiai, kad jis gali rinktis, nors ir yra sena patirtis - skausmingas ėjimas į dvidešimt pirmą vidurinę (tikrąją mokyklą).

Taip kai kurios dalys suprato, kad daryti kažką verta, nes gyvenime galima gaut rezultatą darant veiksmus, o anksčiau dažnai joms buvo nesuprantama. 

Štai tokia mano asmeninė saviugdos praktika (labai sutrumpinta) su dalimis, kurios skatino mane atidėlioti. Kartais tos dalys aktyvuojasi kitose situacijose, kai pavyzdžiui greičiausiai gausiu neigiamą atsakymą dėl to, ko man reikia, tačiau stengiuosi racionaliai žiūrėti į tai, kas vyksta, realistiškai įvertinti pasekmes ir atidžiai sekti, ką jaučiu tokiomis akimirkomis, kas darosi mano viduje, kai noriu kažką padaryti. Net jei nepadarau, gaunu vertingos informacijos savityrai, galiu grįžti prie situacijų, prieiti prie dalių, kurios aktyvavosi, kai atidėliojau, kai kilo baimės. O tada su jomis ramiai pasikalbėti.

Aš vis dar atidėlioju. Bet rečiau. Ir tikiuosi, kad supratingosios mano dalys padės man to išvengti vis dažniau ir dažniau. Ačiū dalims, už galimybę keistis, ir ačiū mano klientams bei skaitytojams, suteikiantiems progą patobulėti.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)

2012 m. birželio 20 d., trečiadienis

Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (2 dalis - kaip įveikti)


Pirmoje dalyje apie atidėliojimą rašiau, kokiais elgesio modeliais jis gali pasireikšti (prioritetų nesilaikymu, užduočių vengimu atitraukiant dėmesį, nesibaigiančiu tobulinimu) ir dėl ko atidėliojimas kyla (racionalios ir neracionalios baimės arba vidinis konfliktas).

Kaip ir žadėjau, dabar norėčiau išdėstyti kokiais būdais galime įveikti atidėliojimą. Pirmiausia reiktų nusistatyti, kokiais elgesio modeliais atidėliojate. Gali būti, kad tie modeliai yra keli, susimaišę ir juos sunkiau išskirti, tokiu atveju rekomenduočiau dirbti su intensyviausiai jaučiamu.

Pradėsime nuo baimių – jos dažniausiai pasitaikanti atidėliojimo priežastis.
Modeliai susiję su baimėmis:
  • Nesėkmės baimė.
  • Sėkmės baimė. 
  • Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė.
  • Nemalonumo vengimas.
  • Opozicija tėvams. 
  • Pasipriešinimas asmeniui.
Jei žinote, kas jus stabdo, galite pagalvoti apie baimės kilmę. Ar ji racionali? Gal nerimaujate dėl projekto, kuris nulems jūsų karjerą, finansinę gerovę ar net įtakos sveikatą. Pasverkite kokios tikimybės, kad tai tikrai gali nutikti. Praktika rodo, kad dažniausiai baimės būna neracionalios, žmonės negali įvardyti kas iš tikro juos sulaiko, jie tiesiog instinktyviai jaučia baimę ar nerimą galvodami apie atidėliojimo modelį.

Jei baimė neracionali, svarbu suprasti, kad greičiausiai jos priežastys slypi praeityje patirtuose išgyvenimuose, kurių šaknys dažniausiai vaikystėje. Tokie prisiminimai, tai tėvų, artimųjų, draugų ir jums svarbių žmonių reakcijų į jūsų elgseną pasekmė (pykčio, pajuokos, smurto, ignoravimo, atstūmimo). Tai galimai skausmingas procesas – prisiminsite kas jums nutiko, kad iki šiol jaučiate baimę tam tikrose situacijose, nors realios grėsmės nėra. Prisiminimai sukels nemalonių emocijų (juk dėl jų ir atidėliojate). Jei matote, jog tinka keli modeliai, nesistenkite iš karto dirbti su visais, pradėkite nuo to, kuris jums atrodo svarbiausias judėkite su juo savo greičiu – neprievartaukite savęs, nebauskite už nedidelį progresą. Prie savo traumuotų, bijančių dalių prieikite švelniai, su šiluma ir nuoširdžia užuojauta. Pabandykite identifikuoti, kur jūsų kūne yra dalis, jaučianti baimę (jų gali būti ir keletas). Įsivaizduokite, ją kaip vaiką, švelniai ir empatiškai nuraminkite. Tai juk jūsų dalis, tai Jūs!

Svarbu ne kiekybė, o kokybė. Jei jausmai labai stiprūs, atsitraukite praleiskite truputį laiko ramiai būdami, o prie skausmingų prisiminimų grįžkite, kai vėl būsite pasiruošę. Jums gali padėti empatiški, suprantantys žmonės ir jų palaikymas, dar geriau – profesionali pagalba. Darbo su neracionaliomis baimėmis tikslas – padėti jūsų dalims suprasti, kad ta grėsmė, kuri kilo kažkada anksčiau, dabar nebereikšminga, nes situacija pasikeitė: jūs jau suaugote, ir galite savimi pasirūpinti ir apsisaugoti.
  • Nesėkmės baimė. Ji kyla iš to, kad ištikus nesėkmei jus atstumdavo, neigiamai vertindavo, gėdindavo arba iš jūsų tyčiodavosi.
  • Sėkmės baimė kyla tada, jei jums pasiekus laimėjimų jie būdavo menkinami, nuo jūsų nusisukdavo draugai ar jums svarbūs žmonės, arba sėkmingai įveikus sunkumus jie būdavo neįvertinami.
  • Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė. Šios baimės kilmė, jei jus bausdavo už tam tikrą elgesį (mušdavo, bardavo, priekaištaudavo, kaltindavo, atstumdavo). 
  • Nemalonumo vengimas. Greičiausiai, tėvai daug ir intensyviai dirbdami jums buvo mažai prieinami, todėl produktyvumas ir intensyvus darbas jums asocijuojasi su nemaloniais pojūčiais – vienatve, ryšio trūkumu, atstūmimu. Jūsų dalis stengiasi pasipriešinti – daryti viską atvirkščiai.
  • Opozicija tėvams. Jūsų tėvai, globėjai, mokytojai norėjo, kad būtumėte tobuli, kad siektumėte savo tikslų bet kokia kaina, atiduotumėte save visą, tad kėlė jums itin aukštus, nerealistinius standartus. Jei neatitikdavote tų reikalavimų, jus atstumdavo, nuvertindavo, gali būti, kad bausdavo.
  • Pasipriešinimo asmeniui, modelyje traumos gali būti tokios, kaip ir opozicijoje tėvams, arba, už jūsų pastangas, jūsų nevertindavo, kad ir kiek besistengtumėte.
Kai baimė, dėl kurios atidėliojate, racionali, šiuo atveju galimos strategijos, kurios padėtų ją sumažinti arba jos išvengti. Svarbu: gali būti, kad kai kurias baimes jūs racionalizuojate, tarkim išpučiate įvykių tikimybę, arba sukuriate istoriją „kas gali nutikti“, nors praktiškai tai neįmanoma. Tokiu atveju šią baimę reiktų atskirti ir dirbti su ja kaip su nerealistine. Visų pirma reiktų labai aiškios strategijos tam, ką darysite, jei nutiks blogiausia. Apgalvokite visas smulkmenas: kiekvieną galimą detalę ir galimybę, bei pasiruoškite „planą B“. Labai svarbu pergalvojant tokias strategijas ir darant toliau aprašytus pratimus, išlikti sąmoningiems, nepasiduoti kylantiems jausmams, tačiau jų neignoruoti. Tiesiog ramiai viską permąstyti.
Jei baimė susijusi su galima žmonių reakcija, (pavyzdžiui iš jūsų gali pasijuokti), pabandykite susitarti su tais žmonėmis dėl to kaip norėtumėte, kad jie reaguotų. Būkite atkaklūs prašydami pagarbios reakcijos į užduoties, kurią atliksite, pasekmes.
Taip pat galite mintyse treniruotis išgyventi bauginančią situaciją – kartoti ją daug kartų, sąmoningai permąstyti blogiausius variantus, tol kol ji taps gerokai priimtinesnė ir nebegąsdins. Tai bus kaip emocinė treniruotė jūsų smegenims. Jei situacija nutiktų, būsite jai pasiruošę. Vėl pakartosiu: itin svarbu visa tai darant likti sąmoningiems, jei jaučiate, kad prarandate kontrolę, pailsėkite ir pradėkite, kai nusiraminsite.

Esant vidiniam konfliktui kelios jūsų dalys priešinasi viena kitai. Tai gali būti Atidėliotojas ir Reikalautojas pasipriešinimas (poliarizacija), arba kitos dalys priešinasi Reikalautojui. Tokiu atveju reiktų atsitraukti ir duoti erdvės pasisakyti kiekvienai daliai atskirai, nekritikuodami ir nesiginčydami su ja. Itin svarbu, kad visos suinteresuotos jūsų dalys būtų išklausytos. Kai jos išsako savo pozicijas (tai gali būti vidinis dialogas, galite rašyti, pasitelkti į pagalbą supratingą ir gebantį klausyti pašnekovą), pradėkite spręsti konfliktą geranoriškų derybų principu: kiekviena šalis turėtų gauti tai ko nori, susitariant kad tai tinka ir kitai šaliai.
Pavyzdžiui jei viena dalis nori pasivaikščiojimų, o Reikalautojas prašo dirbti, galite pabandyti įtraukti trumpus, produktyvumą skatinančius pasivaikščiojimus į darbotvarkę. Jei pasivaikščioję produktyviai, be atidėliojimo dirbsite, padarysite gerokai daugiau, o Reikalautojas suprasdamas, kad pasivaikščiojimai – darbo dalis, nebepriekaištaus, dėl to jausite didesnį komfortą. 

Pabaigai noriu pasakyti, kad atidėliojimas, kaip ir kitos asmenybės problemos, gali būti išsprendžiamas. Kaip visad svarbu suprasti priežastis – baimes arba vidinį konfliktą (poliarizaciją), kylančius dėl ankstesnių gyvenimo įvykių (traumų), ir galėsime pakeisti pasekmes – atidėliojimą. Sprendžiant traumas, išsispręs ir baimės ar vidiniai konfliktai, svarbu prieiti prie savęs nuoširdžiai, atvirai, be prievartos, su užuojauta sau. Priešingu atveju, problemos sprendimas neatneš norimo rezultato, o gali vykti atvirkščiai – atidėliojimas suintensyvėti. Ir... prisiminkite, jūs nieko neprivalote, jūs renkatės!

P.S. Apie asmeninę atidėliojimo patirtį – trečioje dalyje.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)

2012 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)


Aš – atidėliotojas. Kartais mano planai kaip horizontas – kiek prie jų eičiau, jie vis viena toli, dar ne dabar dar už kažkokio laiko pavyzdžiui už savaitės. Atėjus tam laikui (už savaitės), jis ir lieka "už savaitės". Ir taip gali tęstis ir tęstis. Užduotis, kurias susiplanuoju nukeliu rytojui, nes yra „svarbesnių“ darbų. Kaip antai – patikrinti Facebook, paštą, paskaityti ką įdomaus, pažiūrėti pro langą, pagalvoti, susitvarkyti stalą, pasikalbėti su draugu per skype, atrašyti į nereikšmingą laišką apie gyvenimą, ką nors užkąsti, ir ........................... čia galite įrašyti savo veiklą, kurios dėka nukreipiate dėmesį nuo to, kas svarbu jums.

Atidėliojimas – viena brangiausiai (ir finansiškai, ir psichologiškai) gyvenime man kainavusių savybių, tad juo domiousi tiek profesine, tiek asmeninio tobulėjimo prasmėmis. Nors ir atidėliojau, ištikimos skaitytojos Janos prašymu, rašau apie tai šiandien.

Pagalvokite, kurios mintys apie atidėliojimą tinka jums:
  • Man sunku susidėlioti prioritetus ir priimti sprendimus.
  • Jei laikausi kokio režimo, man sunku ilgai jį išlaikyti.
  • Aš renkuosi malonumus vietoje to, kad daryčiau tai, kas man svarbu.
  • Noriu kai ką padaryti, tačiau niekada neprisiruošiu.
  • Vengiu veiksmų, kurie, žinau, kad yra būtini.
  • Aš vis nukeliu svarbius ir reikalingus pokyčius savo gyvenime.
  • Aš įstringu projektų viduryje ir leidžiu jiems tiesiog eiti sava eiga.
  • Mane lengva išblaškyti ir aš pamirštu tai, ką turiu padaryti.
  • Aš vengiu daryti tai, kas siejasi su kai kuriomis rizikomis ar viešumu.
  • Leidžiu laiką planavimui, galvojimui, svajojimui, tačiau nesiimu jokio veiksmo.
  • Negaliu pabaigti projekto iki numatyto termino arba darau tai paskutinę naktį.
  • Dažnai neužbaigiu to, ką pradėjau.
Dirbdamas su atidėliojimu, kaip ir bet kokiais asmeniniais iššūkiais, į jį žiūriu su nuostata, kad turėtume išspręsti priežastis dėl kurių atidėliojimas kyla. Žinodami priežastį ir ją išsprendę, galėsime pakeisti tai, kas mus vargina, trukdo būti produktyvesniais, kurti laimingesnį savo gyvenimą, sąmoningesnius santykius ir efektyviai spręsti iškylančias problemas.

Pradžiai nedidelis eksperimentas. Įsivaizduokite, kad nuo šios akimirkos neprivalote daryti visiškai nieko. Taip, žinau, kad viskas apvirs aukštyn kojomis ir, jei niekas nedarys to ką „turi“ daryti, gyvenimas taps košmaru. Tad atkreipiu dėmesį, kad už jūsų darymo ar nedarymo pasekmes atsakingi esate jūs, tačiau neprivalote nieko. Įtempę valią, įsivaizduokite, kad nuo šios akimirkos, galite rinktis. Pavyzdžiui, rinktis nebeeiti į darbą. Pasekmė – turėsite daug laisvo laiko daryti tai, ką norite, tačiau nebegausite atlyginimo. Pripažinkime, kad už pasirinkimus turime „sumokėti“. Viena pasirinkę, kito atsisakome. Pamedituokite ties mintimi, kad nieko nebeprivalote. Prie jos grįšiu įrašo pabaigoje.

Kokia atidėliojimo dinamika mūsų psichikoje? Čia dalyvauja kelios dalys turinčios skirtingas roles – Atidėliotojas ir Reikalautojas. Reikalautojas dažniausiai yra aiškiai išreikšta dalis, kurią gerai jaučia dauguma kenčiančių nuo atidėliojimo (ją taip pat jaučia ir perfekcionistai bei darboholikai). Reikalautojo rolė – mus apginti nuo pasekmių (kritikos, pažeminimo, skausmo, gėdos, atstūmimo), kurios gali ištikti, jei nedarysime to, ką turėtume padaryti o taip pat paskatinti siekti rezultato. Kartais Reikalautojo priekaištai būna tokie stiprūs, kad kitų kritika ar pažeminimas atrodo visiškai nereikšmingi, lyginant su vidiniu skausmu, saviplaka, kurią sukelia Reikalautojas. Gali būti kad Reikalautojas nėra agresyvus, ir tiesiog nuolat įkyriai primena, ką reikia padaryti ir daro tai tol, kol rezultatas pasiekiamas. Reikalautojas gali būti kartu ir vidinis kritikas.

Kitos dalies, Atidėliotojo rolė – pagal įprastą elgesio modelį (dažniausiai) atidėlioti tai, ką norite ar turite padaryti. Jis gerokai sunkiau pastebimas, nes slepiasi po, kartais sudėtingais, elgesio medeliais, kuriais naudodamasis ir pasiekia, kad nevyktų tai, ko siekia Reikalautojas. Išsiaiškinus, kokie šie modeliai yra ir kaip jie veikia, galima pradėti ieškoti priežasčių, kodėl Atidėliotojas nori ir siekia, kad atidėliotumėte.

Trumpai aprašysiu kiekvieną atidėliojimo modelį:
  • Nesėkmės baimė. Tai baimė, kad tai, ką darome, nepasiseks, tad Atidėliotojas mano, jog geriau iš viso nedaryti nieko, nes dėl nesėkmės mus gali nuvertinti, sugėdinti, bausti ar atstumti. Pavyzdžiui norite sukurti savo verslą, tačiau baisu, kad gali nepasisekti, iš jūsų nesėkmės šaipysis draugai, tad geriau jo nekurti.
  • Sėkmės baimė. Šiuo atveju priešingai – pasisekus galime tapti matomi, o tai reiškia, galime būti atstumti aplinkinių ar užpulti dėl savo išskirtinumo. Šiuo atveju pavyzdys priešingas – jei jūsų verslas bus sėkmingas, jus gali atstumti nes esate nebe toks, koks buvote anksčiau, draugai su jumis nebebendraus.
  • Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė; mus gali sugėdinti, atakuoti (emociškai ar fiziškai), atstumti. Tarkim reikia paskambinti nusivylusiam klientui, kad išgelbėtumėte projektą, ties kuriuo ilgai ir sėkmingai dirbote. Baisu yra konkretaus veiksmo – skambučio, nes manote kad klientas nebenorės su jumis bendrauti (atstums).
  • Nemalonumo vengimas. Šiuo atveju vengiame nemalonių ar nuobodžių užduočių. Pavyzdžiui geriau pažiūrėti televizorių, nei tvarkytis namus, arba geriau tobulinti puslapio dizainą, nei paruošti nuobodžią ataskaitą.
  • Opozicija tėvams. Jei tėvai buvo reiklūs, perfekcionistai, Atidėliotojas gali maištauti prieš tai, kaip tėvai su mumis elgėsi, "padėdamas" jums elgtis priešingai. Pavyzdžiui kuriate verslo planą ir darote tai išskirtinai atmestinai, nors žinote kad potencialių investuotojų reikalavimai pakankamai griežti.
  • Pasipriešinimas asmeniui. Jei užduotį skiria žmogus, kuris mums nepatinka arba jaučiame, kad jis neteisingai su mumis elgiasi galime atidėliodami priešindamiesi jam. Pavyzdžiui viršininkas nori kad dirbtumėte viršvalandžius tačiau nevertina jūsų pastangų.
  • Vidinis konfliktas tarp Atidėliotojo ir Reikalautojo. Jis nutinka kai maištaujame prieš Reikalautoją, arba kai Atidėliotojas ir Reikalautojas priešinasi vienas kitam. Tarkim jaučiate, kad labai norite kažką padaryti, tačiau tuo pat metu atsiranda prieštaringas jausmas, kuris verčia jus susilaikyti nuo darbo, viduje atsiranda tarytum praraja tarp to ką norite padaryti ir veiksmų, kai tik jų imatės.
Gal radote, vieną ar kelis modelius tinkančius ir jums? Kai kurių jų paskata – baimė, dažai neracionali, kylanti iš neišspręstų traumų. Kitų – vidinis konfliktas. Sąmoningai sekdami kas vyksta kai atidėliojate, galite atrasti modelį, kuriuo veikia jūsų Atidėliotojas, o žinodami modelį jau turite kelią į baimių arba vidinių konfliktų paiešką. Radę baimes ir / ar konfliktus galite išspręsti jų kilmės priežastis. Šis procesas nėra greitas. Kaip ir visa saviugdos veikla, tai reikalauja laiko, pastangų ir svarbiausia – jūsų noro pakeisti padėtį. Kaip tai padaryti? Detaliau apie baimių susietų su atidėliojimu ir konfliktų sprendimą – kitame įraše.

O dabar grįžkime prie mūsų eksperimento apie tai, jog nieko neprivalote. Absoliučiai nieko neprivalote! (Primenu kad už pasekmes atsakomybė neišnyksta). Ar nebūtų paprasčiau gyventi ir kartu suprasti, kad darote tik tai, ką patys renkatės daryti? Pabandykite šį pratimuką išplėsti. Surašykite ant lapo tai, ką manote, jog privalote ar turite daryti. Tada priešais kiekvieną užduotį ar darbą prirašykite: „Aš renkuosi“. Po to, po užduoties paaiškinkite priežastį: „nes ...“ ir vietoje daugtaškio įrašykite tikslą kurio norite pasiekti darydami tai, ką „turite“ daryti (pabrėžiu – ko norite pasiekti, o ne ko išvengti). Gali būti, kad iš naujo pažvelgsite į nuobodžius darbus ir jie įgaus prasmę. O gal atrasite „privalomų“ dalykų, kurių galite atsisakyti, nes tai, ko norite pasiekti, galima gauti kitais būdais. Jei norite, pasidalinkite komentaruose kaip pasisekė... neprivalote, žinoma.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (2 dalis - kaip įveikti)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Nebūtinai su manimi, tačiau auk!


Neseniai stotelėse užmačiau sporto klubo reklamą, skambančią taip (jei teisingai pamenu): „Bėk. Nebūtinai pas mus, tačiau bėk.“ Puiki mintis, pagalvojau... Tą dieną bėgau galvodamas, kaip atrodytų toks skelbimas, jei jis kalbėtų apie saviugdą.

Tiesiog transformavau tai, ką pamačiau, štai į tokį šūkį:

„Auk. Nebūtinai su manimi, tačiau auk!“

Saviugda Lietuvoje apskritai, labai mažai išvystyta sritis. Nors pasidomėjus, mokymų, savęs transformavimo, suaugusiųjų lavinimo rinka, atrodo pilna pasiūlymų, tačiau tik vienas iš dešimties žmonių domisi saviugda ar tęstiniu mokymusi. Svarbu pastebėti, kad saviugda, yra savęs tyrinėjimas, savo asmenybės savybių ugdymas. Pabrėžiu, tai – ne profesinių įgūdžių: kalbos, kompiuterinio raštingumo, viešo kalbėjimo ir pan. tobulinimas. Saviugda užsiima tik dalis asmenini tobulėjimą propaguojančiųjų. Dar įdomiau tai, kad beveik pusė žmonių deklaruoja jog domisi saviugda (filosofija ir / ar psichologija, asmenybės ugdymu, savityra).

Toks deklaratyvus pareiškimas, mano nuomone, atskleidžia gana paprastą elgesio modelį, primenantį statistinį sporto klubo abonemento pirkimą (sporto klubai parduoda gerokai daugiau abonementų, nei gali talpinti klientų). „Noriu geresnės fizinės formos, tai bent jau turėsiu abonementą, geriau jausiuosi“. Tokie „sportininkai“ norėtų atleto kūno, tačiau dėti pastangų, kad tą atleto kūną išsitreniruotų, nededa. Grįžtant prie saviugdos, atrodo panašiai: man nepatinka kaip jaučiuosi, noriu jaustis gerai (laimingesnis), tačiau investuoti savo energiją, emocijas ir laiką į tai – nenoriu.

Tad siūlau, kaip ir toje, matytoje reklamoje, tiesiog pradėti bėgti. Žengti saviugdos keliu. Pradėti rašyti žurnalą, uždavinėti klausimus sau kurių anksčiau neužduodavote, pradėti skaityti knygas apie psichologiją, domėtis filosofija, ir tai ką sužinote – taikyti gyvenime.

Koks rezultatas?

Kaip ir sporte – greito rezultato tikėtis negalima. Kaip ir gražus kūnas, sukuriamas ilgo ir sunkaus darbo dėka, taip ir didesnis pasitenkinimas savimi, sukuriamas per darbą savęs pažinimą, traumų išsigydymą ir sąmoningumą.

To sunkaus darbo rezultatas – gyvenimas būnant taikoje su savimi, neplėšomam vidinio konflikto,  nekamuojamam nerimo, daugiau džiaugiantis gyvenimu, apibendrinus – būnant laimingesniu žmogumi.

2012 m. birželio 2 d., šeštadienis