Nesėkmės (atkritimai) saviugdoje

Prieš mane guli tuščias "čipsų" maišelis. Prieš pusvalandį jis, dar nepradarytas, gulėjo spintelėje "juodai dienai", į kurią jį įdėjau prieš keturiasdešimt minučių. Nukeliavo ten, kai iškraučiau pirkinių krepšį ir "desertui" išsitraukiau bandeles. Kelios iš jų irgi turėjo būti rytojaus rytui prie kavos... Jaučiuosi tikrąja to žodžio prasme šūdinai. Ne tik dėl angliavandenių ir gliutomatų pertekliaus, nes kūnas dabar primena vandens pripiltą balioną: sunkus, suglebęs, nepaslankus. Dar ir dėl to, kad šiandieną buvo noras parašyti kažką į žurnalą, pasportuoti, paskaityti saviugdos tema. Nieko nepadariau iš to sąrašo. Atrodo, kad darbas su savimi, kurį dariau ilgą laiką: kelias savaites kas dieną rašiau žurnalą, stengiausi sveikiau maitintis, daugiau judėti, anksčiau keltis... nuėjo šuniui ant uodegos. Žinau, kad dabar įsijungsiu nieko nereiškiantį filmą, po to antrą, gal trečią, susirasiu dar ko nors šaldytuve ir taip tęsis iki paryčių. Tada miegosiu iki pietų o atsikėlęs nekęsiu savęs. Po to reiks savaitės, kad vėl grįžčiau į ritmą.

Taip atrodo mano atkritimas (nesėkmė) saviugdos procese. Kaip atrodo jūsų?

Dirbdamas su savimi ir klientais nuolat su tuo susiduriu. Atkritimai, mano nuomone, neišvengiama proceso dalis ir su jais reiktų susitaikyti. Apie nesėkmes jau esu rašęs, bet dalis skaitytojų ir klientų, žinau, kad atkritimus saviugdos procese priima labai skausmingai.

Tokiais atvejais įsijungia keletas mechanizmų. Vienas jų – kaltės ir gėdos jausmai, dėl to, kad pasielgėme ne taip, kai norėtume elgtis. Pavyzdžiui noriu būti sveikas, o valgau saldumynus ir nejudu. Taigi mano vidinis kritikas puolė darbuotis ir dabar gėdina mane ir kaltina už tai, kad pasielgiau netinkamai. Kitas jausmas – nusivylimas, po to galima apatija. Tai vidinis griovėjas (introjektas) tyliai sakantis: "nieko tau nepavyks". Pavyzdys: "tu niekada nepasieksi savo tikslo (būti sveikesniu), nes matai kaip tau nesiseka – valgai saldumynus ir nejudi". Jei griovėjas stiprus jis gali jausti apatiją: "tau nepavyko, geriau ir nebandyk toliau."

Šis duetas puikiai daro savo darbą, stumia mus priešinga kryptimi, nei norime eiti. Kuo nesąmoningesni esame, tuo geriau jiems tai sekasi. pastebėjote, jog savimi pasitikintys, sąmoningi, nušvitę žmonės gerokai mažiau nerimauja dėl nesėkmių, kartu ir dėl atkritimų. Jie tai priima kaip natūralų savo elgesį, kurį gali patobulinti, ir labai greitai tęsia kelionę link savo tikslų toliau, išnaudoję nesėkmę ar atkritimą kaip būdą pasimokyti ir patirtį. Kuo blogesni mes?

Štai keletas, man pačiam ir mano klientams, padedančių dalykų, palengvinančių atkritimus.

• Sąmoningai, saviugdos proceso metu žinokite, kad atkritimai bus. Pagalvokite kas gali nutikti, ir pasiruoškite planą, kaip galima būtų juos sušvelninti, galite pasidaryti planelį žurnale, pasitarti su žmogumi su kuriuo saugiai jaučiatės, paprašyti jo palaikymo ir pagalbos, jei taip nutiktų. Svarbu: tai neturėtų tapti išsisukinėjimu ar atsarginiu išėjimu kai savityros proceso metu būna sunku.
• Jei nutiko, nekaltinkite savęs už tai kas jau buvo. Kaltinimas - neproduktyvus ir demotyvuojantis procesas. Jei jūsų vidinis kritikas nori išsakyti kažką, atidžiai išklausykite jo, darykite tai sąmoningai, neleiskite kad jus užplūstų jausmai. Jei turite saviugdos partnerį ar konsultantą, išsakykite tuos jausmus (gėdą ir kaltę) jam, arba užrašykite į žurnalą. Taip sumažinsite įtampą, bus lengviau atsigauti po atkritimo.
• Priimkite save tokiais kokiais esate. Jei jaučiu nerimą, reiškia aš jaučiu nerimą. Jei mažai judu, reiškia mažai judu. Jei dažnai persivalgau, reiškia taip ir yra. Negraužkite savęs už tai kokie esate. Savęs tobulinimo ir pažinimo tikslas - priimti save tokiais kokiais esame, o tada, pradėti savanoriškas ir sąmoningą savęs keitimą, link tokių kokiais "norime būti labiau". Jei nerimauju, tai noriu būti ramesnis. Jei mažai judu, noriu judėti daugiau. Jei persivalgau, noriu išmokti valgyti sveikesniu būdu. 
• Žiūrėkite į atkritimus kaip į būdą pažinti save, pasimokyti. Kaip ir kitų nesėkmių atveju, tai galimybė kažką atrasti. Užduokite sau klausimų, nekaltindami savęs: kada tai įvyko, kokios aplinkybės buvo, su kuo aš bendravau, ką jaučiau, ką galvojau, kas įvyko, kaip jaučiausi , ką galvojau po to?
• Pasistenkite kuo greičiau "grįžti į procesą". Švelniai, nekaltindami, neniekindami pastūmėkite save link to, ką nuolatos darydavote. Jei dirbate su koučeriu, psichologu, konsultantu, ar partneriu, tam padeda susitarimai dėl aiškaus darbo grafiko, įsipareigojimai. Jei savarankiškas tai procesas – kuo greičiau padarykite tai ką darote, pavyzdžiui prisėskite prie žurnalo ir parašykite bent kelis sakinius.
• Neverskite savęs kompensuoti prarasto laiko ir progreso. Tai demotyvuoja, sunkiau prisiversti pradėti, be to tikslas atrodo dar labiau nutolęs, nei buvo prieš atkritimą. Čia kaip bėgime: jei sustojote nes pavargote, nepradedate bėgti sprinto tempu, taip finišo tikrai nepasieksite, įsibėgėjate palengva, ir judate taip, kad nepervargtumėte.
• Įvertinkite progresą! Apsisukite, pažiūrėkite į tai ką jau padarėte, ir galvokite, kad pradedate ne nuo nulio, o nuo aukštesnio laiptelio.

Dabar mano spintoje guli maišelis "čipsų". Jau daugiau kaip savaitė... Aš juos kartais mėgstu ir kažkada suvalgysiu, gal net pasijausiu šūdinai, jei iš karto surysiu visą pakelį. Tačiau žinau, kad tarp pusvalandžio ir savaitės (laiko kiek maišelis išgyvena spintoje) yra didelis žingsnis. Ir labai tikiuosi, kad ateis diena, kai "čipsai" ten galės gyventi tiek, kiek jiems patinka... kad ir visą gyvenimą.