Vidinis griovėjas

Ankstesniame blogo įraše kalbėjau apie vidinius gyventojus – vidinį kritiką ir čempioną. Tai dvi dalys, būdingos (beveik) mums visiems (kartais čempionas būna labai silpna dalis).

Šiandien noriu papasakoti apie dar vieną dalį, dažniausiai sunkiai pastebimą, tačiau labai intensyviai dalyvaujančią gyvenime. Tai vidinis griovėjas, sabotažininkas, naikintojas.

Greičiausiai pažįstate žmonių, kurie, atrodo, ką bedarytų, nuolat pakliūva į bėdą, jų gyvenimą puošia nesėkmių grandinė, juos, rodos, kas užkeikė nesėkmei. Tai jų pasąmonėje gyvenantis mūsų temos herojus.

Jo darbas padaryti taip, kad nepasiektume to, ko norime – tikslų, tam tikro elgesio modelio, būsenos, minčių, ar fizinės būklės, kurios lyg ir norėtume pasiekti. Jis daro viską, kad kuo labiau atitiktume lūkesčius tų, kurie mums įdiegė įsitikinimus, kad: negalime būti verti to, ko siekiame, turime jausti tuos jausmus, kuriuos mums kažkada įdiegė vaikystėje, turime elgtis taip "reikia", jauti tai ką "reikia jausti".

Šią dalį psichologai vadina introjektu. Tai kitų žmonių supratimai ir emocijos perteiktos mums taip, kad priimtume jas kaip savas. Pavyzdžiu galime imti "auklėjimą" kai tėvas mušantis vaiką sako: "Už tai kad tave dabar auklėju, turi man būti dėkingas." Žinoma, vaikas nebus dėkingas už fizinį smurtą! Tačiau vykstant disociacijai, ši trauma pasislepia, o į jos vietą atsistoja introjektas, kuris sako, kad už patiriamą iš tėvų smurtą, turi jausti dėkingumą.

Suaugęs šis vyras, prisimindamas vaikystę, sakys: "aš dėkingas, kad tėvas mane auklėjo." Ir tai sakydamas, jis jaus dėkingumą, jam atrodo – nuoširdų. Žinoma, ta dalis, kuri buvo nuslopinta – skriaudžiamas vaikas, niekur nedingo, ir duos apie save žinoti per pojūčius, obsesinį ar kompulsinį elgesį, neracionalias mintis, ar jausmus. Tačiau introjektas - įdiegtas jausmų modelis darys savo darbą.

Vidinis griovėjas veikia tam, kad sugrąžintų individą į nuolat vaikystėje patirtas, pažįstamas būsenas. Į tas, prie pastarasis pripratęs. Bet koks nuokrypis nuo normos, sužadina griovėją, ir šis skuba kuo greičiau pataisyti padėtį, grąžinti žmogų į tą padėtį, kurioj šis jau įpratęs būti, nors ji gali jam ir labai nepatikti.

Gerai apie introjektus yra pasakęs Daniel Mackler. Pasinaudosiu jo idėjomis. Introjektas, tai kaip parazitas, kuris padeda kiaušinius po oda, pavyzdžiui rankoje, auga, jis susipina su mūsų kraujotakos sistema, ir atrodo, kad tampa mūsų dalimi. Tačiau, tai nėra mūsų dalis. Tai – svetimas padaras. Ir tam, kad jo atsikratytume, mūsų laukia skausmingas procesas. Kurį laiką negalėsime visa jėga naudotis ranka, būsime silpni, prireiks fizioterapijos ir laiko, kad vėl galėtume naudotis ranka kaip anksčiau.

Griovėjai dažniausiai taip stipriai susipina su mūsų "tikruoju aš", kad yra sunkiai atpažįstami. Dažniausiai jie nekalba, arba kalba labai tylai ir retai, kaip pavyzdžiui kitos mūsų dalys – kritikai, ar čempionai. Jie veikia tyliai, nepastebimai, iš pasalų, ir nuosekliai planuodami mūsų nesėkmes.

Atsikratyti sabotažininkų sunku, tačiau įmanoma. Tam labai gerai padeda IFS (Internal Family Systems) terapija, leidžianti identifikuoti tą dalį sabotuojančią mūsų gyvenimą, ir sprasti, ką ji veikia mūsų sistemoje, ir kaip su ja "susikalbėti". Kai kurie terapeutai pataria būti kuo sąmoningesniems ir, kai introjektas pradeda veikti, tiesiog atšauti jam "Eik velniop! Atsiknisk!" ir pan...

Linkiu jums aptikti savo vidinius sabotažininkus ir susitarti su jais, kad nebegadintų jums tokio gyvenimo, kurio jūs nusipelnėte - lamingesnio :)