2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Disociacija - asmeninė patirtis

Šis įrašas – mano asmeninė disociacijos patirtis. Tai – ne analitinis straipsnis, tai – tiesiog saviraiška.

Mano supratimu, disociacija tai būvis iškreipiantis realybę, keičiantis ar naikinantis jausmus ir suskaldantis tikrąjį Aš į gabalus.

Noriu pasidalinti savo išgyvenimais, kaip aš jausdavausi (ir vis dar kartais jaučiuosi) būdamas disocijuotas ir nesąmoningas.

Disociacija iškreipia realybę. Ji neleido man mąstyti, priimti sprendimų, pamatyti klaidų, suprasti už ką esu atsakingas aš, o už ką kiti. Ji sukurdavo iliuziją, kad viskas bus tik gerai, arba priešingai – viskas bus tik blogai. Kai buvau disocijuotas, priimdamas reikšmingus, gyvenimą keičiančius sprendimus, aš negirdėjau to, ką sako kiti, neklausiau jų nuomonės: "Koks skirtumas, jei realybė reliatyvi. Jei labai panorėsiu, galėsiu pakeisti tai, kas su manimi atsitiks." Gyvenimas atrodė begalinis, nors gyvenau tik šiomis akimirkomis, kurios, atrodo, tęsis visą amžinybę. Jei ko nors noriu, tai turi įvykti dabar! Jei neįvyks dabar, maniau, neįvyks niekada. Ir priešingai – dalykai kurių nėra dabar, nenutiks niekada. 
Pavyzdžiui, noriu kokio nors daikto... Noriu dabar ir galiu jam išleisti visus turimus pinigus, o jei trūksta – pasiskolinti. Viskas baigiasi tuo, kad dabar turiu daiktą, o paskolą atiduosiu kažkada vėliau – reiškia, už begalybės laiko. Kai ateina laikas grąžinti paskolą, ją mokėti turiu dabar ir mokėti turėsiu visada – tam niekad nebebus pabaigos.

Disociacija slopina mano jausmus arba juos pakeičia netikrais. Kai manimi naudodavosi, nieko nejausdavau. Lygiai taip pat ir aš, naudodamasis kitais žmonėmis, nieko nejausdavau. Būdavo, kad mano tikruosius jausmus disociacija pakeisdavo tokiais, kuriuos "turėčiau jausti". Pavyzdžiui, maniau, kad myliu tuos, kurių iš tikro nekenčiau. Apskritai, atrodė, jog galiu jaustis tik gerai arba tik blogai. Jausdamasis gerai, būdavau įsimylėjęs: žmones, daiktus, projektus, verslus. Mačiau viską pro rožinius akinius ir nekreipiau dėmesio į tamsiąsias puses, galimas grėsmes, sumokamą kainą, trūkumus. Jausdamasis blogai galėjau arba tik pykti (ant savęs ar ant kitų), arba bijoti ir tada pykti ant savęs, kad bijau. Tiek savo jausmų tejutau, jų priežasčių nežinojau ir net į jas nesigilinau, nes maniau, kad jausmai kyla dėl to, jog gyvenimas man atsitinka. Kai jausdavausi blogai, bet kokia kaina stengdavausi emocijas užgniaužti – alkoholiu, cigaretėmis, "žaislais", santykiais, seksu, hobiais, maistu. Apskritai, kalbėti apie tai, kas vyko mano viduje, man būdavo nepaprastai sunku: vidus atrodė kaip viską naikinanti juodoji skylė, arba plieskianti saulė – per daug visko iš kart, kad galėčiau apie tai kalbėti.

Disociacija tai asmenybė, suskilusi į dalis, sukuriančias netikrą Aš. Netikras Aš meluoja. Pirmiausia sau, o tada ir kitiems: mat jei kitiems netikras Aš būtų pasakęs tiesą, jis nebegalėtų gyventi savo iliuzijų pasaulyje, tai reikštų intensyvų skausmą. Netikras Aš nesuvokdavo asmenybės ribų, todėl atrodė, kad pasaulis – tai aš, o aš – tai pasaulis. Neatsakingai įsibraudavau į kitų žmonių gyvenimą, erdvę, mintis ir jausmus, taip pat ir į savo gyvenimą įsileisdavau visiškai svetimus žmones, nesuprasdamas kur – aš, o kur – jie. Gyvenau jų jausmais, mintimis, idėjomis (kai trūkdavo savų), o kai reikdavo patvirtinimo, kad mano iškreipta realybė yra tikra – įtikindavau kitus savo mitais ir galėjau toliau būti tokiu, koks nesu – netikru Aš.
Būdamas disocijuotas, sunkiai mokiausi iš klaidų, nes atrodė, jog mano gyvenimas, tai nesibaigiantis manipuliacijos kitais žmonėmis maratonas: jie valdo mano gyvenimą, o aš galiu jį įtakoti tik įtakodamas kitus. Mano Aš nebuvo, buvo tik daugybė mano netikro Aš dalių.

Disociaciją matau kaip vidinio skausmo ir traumų pagimdytą sielos gyvį, praryjantį tikrąsias mūsų emocijas ir maitinantį mus netikrais jausmais, užgožiantį bei iškreipiantį realybę, draskantį mūsų tikrąjį Aš į gabalus, apsimetantį mumis. Tai – netikras Aš. Tiems, kurie disociacijos neatpažįsta, ji atrodo malonus, besišypsantis, mandagus, gražus, geras, kartais liūdnas, tačiau šiaip "normalus" žmogus.

Atpažinti savo netikrąjį Aš buvo sunku ir skausminga. Dar sunkiau buvo pamatyti save tikrojo Aš akimis, būnant sąmoningam suprasti, kas su manimi vyko ir vyksta. Tačiau vertėjo. Po ilgo laiko pagaliau pajutau daug ir įvairių jausmų, apie kuriuos galėjau kalbėti, suvokiau – esu, kad esu Aš ir kad yra kiti, ir pagaliau mano gyvenime po truputį atsirado kontrolės – aš galiu daryti sprendimus savarankiškai ir už juos atsakyti.

P.S. Visa tai išsakyti nebuvo lengva, gal kad asmeniška. Tačiau jei bent vienam žmogui tai, kuo dalinuosi, bus prasminga, tapsiu laimingesnis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą