Įpraskime klysti

"Klysti – žmogiška". Girdėtas pasakymas. "Kitus kaltinti savo klaidomis – dar žmogiškiau"... Irgi nenauja mintis, labai gerai atspindinti šiandieninę mūsų mąstyseną. Aš pats didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenau besielgdamas pagal žemiau aprašytus klydimo ir nesėkmių scenarijus, kurie susideda iš kelių dėmenų: mūsų reakcija į klaidą ar nesėkmę, prisiimama atsakomybė ir elgsena įvykus klaidai. Pats prasčiausias:

Ignoruojame klaidą ir nieko nedarome, tikimės, kad tai daugiau nebepasikartos.

Toks scenarijus – iliuzija, kad mūsų gyvenimas puikus, viskas jame gerai ir aplink vyksta tik pozityvūs dalykai. Kitaip tariant, tai visiškas atotrūkis nuo realybės ir neigimas to, kas aplinkui mus darosi.

Kitas galimas scenarijus, kai klaidą pripažįstame, tačiau atsakomybę už klaidą perkeliame kitiems.  Elgsenos variantai: nieko nedaryti arba bandyti įtakoti kitus, kad šie elgtųsi taip, jog klaida nepasikartotų. Sąmoningumo vis dar mažai, tačiau bent jau aišku, kad klaida ar nesėkmė įvyksta. Lygiai taip pat, nesąmoningai, galime kaltinti klaidą ir save, tačiau nieko nekeisti.

Žvelgiant į visą galimybių spektrą tiesiog galime padėlioti variantus iš:

• reakcijos į klaidą (pripažįstame ar ignoruojame)
• atsakomybės už tai kas įvyko (atsakingi kiti ar mes)
• mūsų tolimesnių veiksmų (ką darome po nesėkmės ar klaidos)

Esu rašęs, kad už klaidas vaikystėje ir mokykloje mus dažnai bausdavo, todėl išmokome "būti neklystančiais": "žinoti" teisingus atsakymus, elgtis nekvestionuojant taisyklių, bijoti klysti, atsakomybę už savo nesėkmes perkelti kitiems, atakuoti save už klaidas ar nesėkmes.

Mūsų požiūris į klaidas nulemia, kiek kūrybiški esame, kokią savo potencialo dalį atskleidžiame ir kiek turime drąsos pažinti save ir pasaulį. Priminsiu pavyzdį su vaiku, besimokančiu vaikščioti. Kiek kartų kūdikis bando eiti, kol galų gale žengia pirmuosius žingsnius: 2-3 kartus, gal 10, 100, daugiau nei 1000? Tyrimai sako, kad vaikui išmokti vaikščioti reikia apie 1000 valandų praktikos. Tai yra nuo 10 000 iki 30 000 bandymų ir besikartojančių klaidų.

Dabar, siekiant tobulėti ir užsiimant saviugda, populiaru pasirinkti kokius garsius žmones ir iš jų mokytis – skaityti jų pasiekimus ir stengtis būti tokiais kaip jie. Tačiau jų istorijose kartais nutylimas (o kartais ignoruojamas ir mūsų pačių) kelias į sėkmę – tai nuolatinės klaidos, kurias tie žmonės darė iki tol, kol pasiekė to, ko yra pasiekę. Kas nutiktų, jei jie būtų pasidavę po antro ar trečio bandymo? Jie būtų likę vidutinybėmis. Dar vienas, greičiausiai irgi žinomas, pavyzdys su Tomu Edisonu ir elektros lempute. Tam, kad sukurtų tinkamą naudojimui lemputę, jis padarė virš 10 000 nesėkmingų bandymų.

Kuo daugiau bijome klysti, kai tuo mažesnes galimybes gyvenimas mums atveria. Ir tik tada, jei į klaidas ir nesėkmes žiūrime sąmoningai, drąsiai ir esame pasiryžę iš jų mokytis. Jos, kaip kelrodis, rodantis, kad kryptis, kuria einame, mums nežinoma. Padarius klaidą galime išmokti kažko naujo, nes akivaizdu, jog kažko nežinojome, nenumatėme ar tiesiog buvome nepakankamai sąmoningi. 

Kaip, mano nuomone, galima pradėti gauti naudą iš klaidų ar nesėkmių? Tai ką surašiau žemiau – mano požiūris, kurį pradedu taikyti dabar, ir dalinuosi juo su jumis, mano skaitytojai. Jis irgi gali būti klaidingas.

• Pirmiausia – nusistatymas. "Mano gyvenimas susideda iš 90% nesėkmių." Jei būsiu sąmoningas ir neignoruosiu to, kas vyksta aplink mane ir su manimi, lengviau pastebėsiu klaidas ir nesėkmes, ir taip greičiau galėsiu jas ištaisyti bei keistis. Ir JOKIU BŪDU nebausiu savęs ir kitų už nesėkmes ir klaidas!
• Sąmoningas klaidų ir nesėkmių pastebėjimas, reakcija į klaidą. "Jei klystu, reiškia mano gyvenimas eina sėkminga linkme". Tai nėra kvietimas sąmoningai daryti klaidas, kurių galima išvengti, bet įvykus klaidai, visomis išgalėmis stengiuosi jos neignoruoti.
• Visiškas atsakomybės už klaidas ir nesėkmes prisiėmimas. "Tai kas vyksta su manimi – yra mano veiksmų ir minčių nuopelnas." Net jei nesėkmė įvyko dėl, atrodo, objektyvių aplinkybių, galima pagalvoti, kaip ateityje tokių aplinkybių būtų galima išvengti.
• Tolimesni mano veiksmai yra nukreipti į sąmoningą mokymąsi, ir tobulėjimą. "Klaidos man atveria naują pažinimo horizontą". Ir vėl patikslinu, kad tai nereiškia, jog nebekartosiu tos pačios klaidos antrą kartą. Taip gali nutikti, "juk niekas nėra tobulas". Tačiau kiekvieną kartą besistengdamas klysti mažiau, nors po truputį, kažkada pasieksimu tai ko noriu... nebeklysiu ir  pradės sektis ten, kur anksčiau ištikdavo nesėkmės.
• Stebiu save, kaip jaučiuosi kai klystu. Kokie jausmai man kyla? Baimė, nerimas, pyktis, nepasitikėjimas, neviltis? O gal susidomėjimas, azartas, smalsumas, vidinis sujudimas? "Savęs stebėjimas klystant, bei reaguojant į kitų klaidas, tai dar vienas būdas pažinti save".

Ir pabaigai, Michael Jordan reklama, kurioje labai gerai atspindėta nesėkmių ir klaidų vertė.

P.S. Šį įrašą taisiau 6 kartus :)