Pauzės galia

Pauzė – stiprus kalbos įrankis, itin sėkmingai naudojamas aktorių, patyrusių kalbėtojų, psichologų, koučerių. Pauze galima paryškinti savo mintį, uždėti akcentą, pakeisti sakinio atspalvį, paskatinti pašnekovą pasisakyti, susikurti pokalbyje vietos pagalvojimui.

Tačiau įprastoje, kasdienėje kalboje pauzės vartojamos gerokai rečiau. Kodėl?

Mano nuomone, vienas svarbiausių faktorių, genančių pauzę iš kalbos, yra nerimas, atsirandantis nutilus vienam iš pašnekovų. Kuo įtemptesnė pokalbio atmosfera, tuo labiau baugina pauzės, todėl kai kurie žmonės susijaudinę kalba itin daug. Pastebėkite kaip diskusijose atsiradusius tuščius tarpus (pauzes), tuojau stengiasi užpildyti labiau nerimaujantis pokalbio dalyvis: klausimais (dažnai neapgalvotais), „dalyvavimu pokalbyje“ kalbant apie nieką, temos pakreipimu, pakartojimu to ką pasakė... Žinoma, yra ir kita grupė žmonių, kuri atsiradus įtampai nepasako nei žodžio. Šiuo atveju tai ne pauzė, tai labai ilga tyla.

Tiems, kuriems pauzė atrodo grėsminga pokalbio palydovė, jos atsiradimas pokalbyje kelia nemalonias emocijas: dažniausiai – nerimą, susierzinimą, rečiau – baimę ar pyktį. Tam, yra priežasčių. Jei vaikystėje, kai neturėdavome atsakymo į suaugusiųjų klausimus buvome: „neišmanėliai“, „blogi mokiniai“, „nemokšos“, „neklaužados“, tai šiandieną jei nežinome atsakymo, jaučiamės atsidūrę tokioje pačioje padėtyje ir pradedame jausti tokius pačius jausmus kaip tada, vaikystėje. Taip pat, manydami, kad pašnekovas jaučiasi panašiai kaip mes ir nenorėdami kelti jam nepatogumo, užpildome pokalbyje atsiradusias tuštumas savais žodžiais.

Ką gali duoti pauzė pokalbyje? Jei po atviro klausimo (klausimo į kurį negalima atsakyti tik taip ar ne) paliekame pauzę, kas nutinka?

Pirmiausia, suteikiame galimybę pašnekovui išsakyti gilesnes mintis. Stebėkite kas vyksta: pašnekovui uždavėte klausimą, sulaukėte atsakymo, dabar palaukiate dar penketą sekundžių. (Aš tai vadinu penkių sekundžių klausymo technika.) Greičiausiai jis pridės dar daugiau, nei pasakė prieš tai, ir gerokai išsamesnių minčių. Taip pat ir su jumis. Kai pasakėte atsakymą, ir pašnekovas laukia, nekalba, po keleto sekundžių atsiranda papildomų, išsamesnių ir įdomesnių minčių ar įžvalgų.

Kitas dalykas – pauzės įgalina apmąstyti tai, ką mūsų pašnekovas pasakė. Pagalvokime, ar supratome ką jis ar ji norėjo išreikšti. Gal mums kyla klausimų iš to, kas jau pasakyta? Juk, išlaikydami pauzę, turime laiko suabejoti tuo momentiniu atsakymu, kurį labai dažnai pakiša mūsų protas, štampu. Pauzėse atrandame erdvės empatizuoti pašnekovui, įsiklausyti į jo išsakytas mintis, ir duoti ramų, neskubotą, apgalvotą atsakymą.

Galų gale, per pauzes yra laiko įsiklausyti į save. Ką kokie jausmai ir mintys kyla man, iš to, ką pasako pašnekovas? Kodėl jie kyla? Ar tai pašnekovo argumentai, ar jo tonas, ar aplinka, ar mano kažkurių dalių reakcijos į pokalbį? Ar tai adekvatūs jausmai? Jei ne, pauzės metu, turiu laiko susivokti ir net pasiruošti išsakyti ne tik mintis, bet ir kylančius jausmus.

Kaip nesugadinti pauzės? Jei jūsų dialoguose pauzių maža, ir norėtumėte jų daugiau, kaip minėjau, galite panaudoti penkių sekundžių klausymo techniką. Svarbu nesugadinti pauzės. Kalbant dar tiksliau, pauzės savaime atsiras, kai iš kalbos išimsime nereikalingas dialogo dalis:

• atsakymus į savo pateiktą klausimą;
• papildomus savo minčių aiškinimus, kai pašnekovas to nereikalauja;
• klausinėjimą, tarytum ankstesnis klausimas nebuvo pašnekovui užduotas;
• pasiteisinimus, kad uždavėte būtent šį klausimą, po kurio įsivyravo pauzė.

Žinau, kad iš karto gali nepavykti naudoti pauzių. (Pauzė.) Bet pabandykite pagyvinti savo kalbą poros sekundžių tylos intarpais. (Pauzė) Po to juos pailginti, (pauzė) vartoti dažniau. (Pauzė.) Pažiūrėkite kas gausis (pauzė). Ir pasidalinkite sava patirtimi.

Pauzės pokalbiuose, gali būti kaip jūsų mėgstamas gėrimas... Pauzė – tai gurkšnis, pokalbiui suteikiantis gyvybingumo.