"Man viskas gerai" – Neigimas 2 dalis

Pirmoje dalyje apie neigimą, rašiau labiau iš emocinės pusės, taip, kaip jis atrodo iš šono. Kaip žadėjau, pateiksiu ir moksliškesnį požiūrį į neigimą.

Neigimas, tai akivaizdaus ir / ar objektyviai įvertinamo elgesio ignoravimas, naudojant vieną iš trijų būdų:

• Paprastas neigimas, kai žmogus tiesiog neigia, kad su juo kažkas yra ne taip. Pavyzdžiui, alkoholikas sako: "Ne, aš negeriu."
• Minimizavimas (sumenkinimas), kai žmogus pripažįsta problemą, tačiau menkina jos pasekmes. Pavyzdžiui, tas pats alkoholikas: "Taip, aš geriu, tačiau ne kiekvieną dieną!"
• Projekcija, kai žmogus atsakomybę perkelia kažkam kitam. Pavyzdžiui, vėl tas pats alkoholikas: "Aš geriu, nes jei negerčiau  – nepakelčiau streso darbe."

Pasirinkęs kurį nors neigimo būdą, žmogus gali naudoti įvairias taktikas dėmesiui nuo problemos nukreipti: neigti faktus, neigti pasekmes, neigti įvykio svarbą žmogaus gyvenime, taip pat gali vykti cikliškas neigimas, sakant kad tas pats įvykis (pavyzdžiui alkoholio vartojimas) turi skirtingą kilmę ir priežastis.

Kad ir kokiu neigimo tipu ar pasirinkta strategija žmogus ginasi, tai labai apsunkina jo paties tobulėjimo ar problemos sprendimo procesą. Kalbant apie saviugdą, kartais, atrodo, smulkios detalės kurias žmonės neigia, slepia daug įtakojančių pasikeitimų galimybę. Kaip ir minėjau, neigimas – viena dažniausiai pasitaikančių gynybos formų.

Kaip nutinka, kad "išmokstame" neigti? 

Neigimas ateina iš vaikystės, kai objektyvi realybė kurią suvokiame, nėra tokia, kokią galime priimti (išgyvenome kažką labai baisaus, mums tuo metu nesuvokiamo, tarkim artimo žmogaus mirtis), arba kokią mums "piešia" tėvai, globėjai, mokytojai ar bendraamžiai (tai, kas mums atrodo blogai ar ko apskritai nėra, sakoma kad yra vertinga, pavyzdžiui religija). Vaikystėje įvykęs traumuojantis, svarbus įvykis, mums supančių asmenų akimis buvo nupieštas kaip nereikšmingas, sumenkintas, arba priešingai, nesvarbus įvykis – kaip itin bauginantis ar reikšmingas. Tokią įvykio interpretaciją taip pat gali padaryti mūsų psichikos sistema, norėdama apsaugoti tikrąjį aš nuo skausmo. Kitais žodžiais ir primityviai sakant, neigimas, tai mūsų gebėjimas meluoti patiems sau, to nepastebint. Jei nebūtume melavę sau, mūsų tikrasis aš būtų labai kentėjęs ar net miręs, o kad taip nenutiktų, į pagalbą stoja dalys prisiimančios traumos naštą ir sukuriančios iškreiptą realybę.

Kaip padėti sau ar kitiems, kai jie neigia?

Jei pastebite, kad patys neigiate, kabinkitės už tų objektyvios realybės atbrailų, už kurių dar galite kabintis, stebėkite save "iš šalies", užsirašinėkite tai, ką pastebite, kad po to galėtumėte perskaityti ir suprasti, kas su jumis vyko, analizuoti tai. Jei reikia, kreipkitės pagalbos į profesionalus, kurie nešališkai galės įvertinti situaciją ir padėti pasikeisti.

Jei problemą matote su kitu žmogumi, jis neigia, be profesionalo pagalbos bus sunku, tačiau galima pabandyti naudoti keletą technikų, padedant jam suprasti, kad šis susiduria su problema. Svarbiausia tai daryti ramiai, nesiginčijant, nepykstant. Turite sąmoningai suprasti ką darote, ir jei manote, kad neturite tam kvalifikacijos, geriau nedarykite – nuteiksite žmogų prieš save, jis jumis nebepasitikės.

• Perfrazuoti tai ką žmogus sako, ar objektyviai įvardinti ką daro: "Sutinku, kad tu nevėluoji, tu tiesiog dešimtą kartą iš eilės neateini laiku."
• Perkelti atsakomybę žmogui atgal: "Suprantu, kad tu nemesi rūkyti, tai tavo pasirinkimas ir tu už jį atsakingas."

Kitos technikos yra sudėtingesnės, tad paminėsiu jas tik įdomumo dėlei: atspindėjimas (persakymas subjektui to, ką pats subjektas sako apie save), sustiprintas atspindėjimas (subjekto pasakyto turinio persakymas, sutirštinant spalvas), dvigubas atspindėjimas (persakymas subjektui ne tik to, ką sako jis, bet ir to, ką, jo žodžiais, sako apie jį kiti), priėjimas prie klausimo iš kitos pusės (kalbama ne apie problemą, o apie kitas sritis, kurias neigiama problema gali įtakoti), o taip pat minėtos atsakomybės perkėlimo ir perfrazavimo technikos.