Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (2 dalis - kaip įveikti)

Pirmoje dalyje apie atidėliojimą rašiau, kokiais elgesio modeliais jis gali pasireikšti (prioritetų nesilaikymu, užduočių vengimu atitraukiant dėmesį, nesibaigiančiu tobulinimu) ir dėl ko atidėliojimas kyla (racionalios ir neracionalios baimės arba vidinis konfliktas).

Kaip ir žadėjau, dabar norėčiau išdėstyti kokiais būdais galime įveikti atidėliojimą. Pirmiausia reiktų nusistatyti, kokiais elgesio modeliais atidėliojate. Gali būti, kad tie modeliai yra keli, susimaišę ir juos sunkiau išskirti, tokiu atveju rekomenduočiau dirbti su intensyviausiai jaučiamu.

Pradėsime nuo baimių – jos dažniausiai pasitaikanti atidėliojimo priežastis.

Modeliai susiję su baimėmis:

• Nesėkmės baimė.
• Sėkmės baimė. 
• Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė.
• Nemalonumo vengimas.
• Opozicija tėvams. 
• Pasipriešinimas asmeniui.

Jei žinote, kas jus stabdo, galite pagalvoti apie baimės kilmę. Ar ji racionali? Gal nerimaujate dėl projekto, kuris nulems jūsų karjerą, finansinę gerovę ar net įtakos sveikatą. Pasverkite kokios tikimybės, kad tai tikrai gali nutikti. Praktika rodo, kad dažniausiai baimės būna neracionalios, žmonės negali įvardyti kas iš tikro juos sulaiko, jie tiesiog instinktyviai jaučia baimę ar nerimą galvodami apie atidėliojimo modelį.

Jei baimė neracionali, svarbu suprasti, kad greičiausiai jos priežastys slypi praeityje patirtuose išgyvenimuose, kurių šaknys dažniausiai vaikystėje. Tokie prisiminimai, tai tėvų, artimųjų, draugų ir jums svarbių žmonių reakcijų į jūsų elgseną pasekmė (pykčio, pajuokos, smurto, ignoravimo, atstūmimo). Tai galimai skausmingas procesas – prisiminsite kas jums nutiko, kad iki šiol jaučiate baimę tam tikrose situacijose, nors realios grėsmės nėra. Prisiminimai sukels nemalonių emocijų (juk dėl jų ir atidėliojate). Jei matote, jog tinka keli modeliai, nesistenkite iš karto dirbti su visais, pradėkite nuo to, kuris jums atrodo svarbiausias judėkite su juo savo greičiu – neprievartaukite savęs, nebauskite už nedidelį progresą. Prie savo traumuotų, bijančių dalių prieikite švelniai, su šiluma ir nuoširdžia užuojauta. Pabandykite identifikuoti, kur jūsų kūne yra dalis, jaučianti baimę (jų gali būti ir keletas). Įsivaizduokite, ją kaip vaiką, švelniai ir empatiškai nuraminkite. Tai juk jūsų dalis, tai Jūs!

Svarbu ne kiekybė, o kokybė. Jei jausmai labai stiprūs, atsitraukite praleiskite truputį laiko ramiai būdami, o prie skausmingų prisiminimų grįžkite, kai vėl būsite pasiruošę. Jums gali padėti empatiški, suprantantys žmonės ir jų palaikymas, dar geriau – profesionali pagalba. Darbo su neracionaliomis baimėmis tikslas – padėti jūsų dalims suprasti, kad ta grėsmė, kuri kilo kažkada anksčiau, dabar nebereikšminga, nes situacija pasikeitė: jūs jau suaugote, ir galite savimi pasirūpinti ir apsisaugoti.

• Nesėkmės baimė. Ji kyla iš to, kad ištikus nesėkmei jus atstumdavo, neigiamai vertindavo, gėdindavo arba iš jūsų tyčiodavosi.
• Sėkmės baimė kyla tada, jei jums pasiekus laimėjimų jie būdavo menkinami, nuo jūsų nusisukdavo draugai ar jums svarbūs žmonės, arba sėkmingai įveikus sunkumus jie būdavo neįvertinami.
• Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė. Šios baimės kilmė, jei jus bausdavo už tam tikrą elgesį (mušdavo, bardavo, priekaištaudavo, kaltindavo, atstumdavo). 
• Nemalonumo vengimas. Greičiausiai, tėvai daug ir intensyviai dirbdami jums buvo mažai prieinami, todėl produktyvumas ir intensyvus darbas jums asocijuojasi su nemaloniais pojūčiais – vienatve, ryšio trūkumu, atstūmimu. Jūsų dalis stengiasi pasipriešinti – daryti viską atvirkščiai.
• Opozicija tėvams. Jūsų tėvai, globėjai, mokytojai norėjo, kad būtumėte tobuli, kad siektumėte savo tikslų bet kokia kaina, atiduotumėte save visą, tad kėlė jums itin aukštus, nerealistinius standartus. Jei neatitikdavote tų reikalavimų, jus atstumdavo, nuvertindavo, gali būti, kad bausdavo.
• Pasipriešinimo asmeniui, modelyje traumos gali būti tokios, kaip ir opozicijoje tėvams, arba, už jūsų pastangas, jūsų nevertindavo, kad ir kiek besistengtumėte.

Kai baimė, dėl kurios atidėliojate, racionali, šiuo atveju galimos strategijos, kurios padėtų ją sumažinti arba jos išvengti. Svarbu: gali būti, kad kai kurias baimes jūs racionalizuojate, tarkim išpučiate įvykių tikimybę, arba sukuriate istoriją „kas gali nutikti“, nors praktiškai tai neįmanoma. Tokiu atveju šią baimę reiktų atskirti ir dirbti su ja kaip su nerealistine. Visų pirma reiktų labai aiškios strategijos tam, ką darysite, jei nutiks blogiausia. Apgalvokite visas smulkmenas: kiekvieną galimą detalę ir galimybę, bei pasiruoškite „planą B“. Labai svarbu pergalvojant tokias strategijas ir darant toliau aprašytus pratimus, išlikti sąmoningiems, nepasiduoti kylantiems jausmams, tačiau jų neignoruoti. Tiesiog ramiai viską permąstyti.

Jei baimė susijusi su galima žmonių reakcija, (pavyzdžiui iš jūsų gali pasijuokti), pabandykite susitarti su tais žmonėmis dėl to kaip norėtumėte, kad jie reaguotų. Būkite atkaklūs prašydami pagarbios reakcijos į užduoties, kurią atliksite, pasekmes.

Taip pat galite mintyse treniruotis išgyventi bauginančią situaciją – kartoti ją daug kartų, sąmoningai permąstyti blogiausius variantus, tol kol ji taps gerokai priimtinesnė ir nebegąsdins. Tai bus kaip emocinė treniruotė jūsų smegenims. Jei situacija nutiktų, būsite jai pasiruošę. Vėl pakartosiu: itin svarbu visa tai darant likti sąmoningiems, jei jaučiate, kad prarandate kontrolę, pailsėkite ir pradėkite, kai nusiraminsite.

Esant vidiniam konfliktui kelios jūsų dalys priešinasi viena kitai. Tai gali būti Atidėliotojas ir Reikalautojas pasipriešinimas (poliarizacija), arba kitos dalys priešinasi Reikalautojui. Tokiu atveju reiktų atsitraukti ir duoti erdvės pasisakyti kiekvienai daliai atskirai, nekritikuodami ir nesiginčydami su ja. Itin svarbu, kad visos suinteresuotos jūsų dalys būtų išklausytos. Kai jos išsako savo pozicijas (tai gali būti vidinis dialogas, galite rašyti, pasitelkti į pagalbą supratingą ir gebantį klausyti pašnekovą), pradėkite spręsti konfliktą geranoriškų derybų principu: kiekviena šalis turėtų gauti tai ko nori, susitariant kad tai tinka ir kitai šaliai.

Pavyzdžiui jei viena dalis nori pasivaikščiojimų, o Reikalautojas prašo dirbti, galite pabandyti įtraukti trumpus, produktyvumą skatinančius pasivaikščiojimus į darbotvarkę. Jei pasivaikščioję produktyviai, be atidėliojimo dirbsite, padarysite gerokai daugiau, o Reikalautojas suprasdamas, kad pasivaikščiojimai – darbo dalis, nebepriekaištaus, dėl to jausite didesnį komfortą. 

Pabaigai noriu pasakyti, kad atidėliojimas, kaip ir kitos asmenybės problemos, gali būti išsprendžiamas. Kaip visad svarbu suprasti priežastis – baimes arba vidinį konfliktą (poliarizaciją), kylančius dėl ankstesnių gyvenimo įvykių (traumų), ir galėsime pakeisti pasekmes – atidėliojimą. Sprendžiant traumas, išsispręs ir baimės ar vidiniai konfliktai, svarbu prieiti prie savęs nuoširdžiai, atvirai, be prievartos, su užuojauta sau. Priešingu atveju, problemos sprendimas neatneš norimo rezultato, o gali vykti atvirkščiai – atidėliojimas suintensyvėti. Ir... prisiminkite, jūs nieko neprivalote, jūs renkatės!

P.S. Apie asmeninę atidėliojimo patirtį – trečioje dalyje.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)