Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)

Aš – atidėliotojas. Kartais mano planai kaip horizontas – kiek prie jų eičiau, jie vis viena toli, dar ne dabar dar už kažkokio laiko pavyzdžiui už savaitės. Atėjus tam laikui (už savaitės), jis ir lieka "už savaitės". Ir taip gali tęstis ir tęstis. Užduotis, kurias susiplanuoju nukeliu rytojui, nes yra „svarbesnių“ darbų. Kaip antai – patikrinti Facebook, paštą, paskaityti ką įdomaus, pažiūrėti pro langą, pagalvoti, susitvarkyti stalą, pasikalbėti su draugu per skype, atrašyti į nereikšmingą laišką apie gyvenimą, ką nors užkąsti, ir ........................... čia galite įrašyti savo veiklą, kurios dėka nukreipiate dėmesį nuo to, kas svarbu jums.

Atidėliojimas – viena brangiausiai (ir finansiškai, ir psichologiškai) gyvenime man kainavusių savybių, tad juo domiousi tiek profesine, tiek asmeninio tobulėjimo prasmėmis. Nors ir atidėliojau, ištikimos skaitytojos Janos prašymu, rašau apie tai šiandien.

Pagalvokite, kurios mintys apie atidėliojimą tinka jums:

• Man sunku susidėlioti prioritetus ir priimti sprendimus.
• Jei laikausi kokio režimo, man sunku ilgai jį išlaikyti.
• Aš renkuosi malonumus vietoje to, kad daryčiau tai, kas man svarbu.
• Noriu kai ką padaryti, tačiau niekada neprisiruošiu.
• Vengiu veiksmų, kurie, žinau, kad yra būtini.
• Aš vis nukeliu svarbius ir reikalingus pokyčius savo gyvenime.
• Aš įstringu projektų viduryje ir leidžiu jiems tiesiog eiti sava eiga.
• Mane lengva išblaškyti ir aš pamirštu tai, ką turiu padaryti.
• Aš vengiu daryti tai, kas siejasi su kai kuriomis rizikomis ar viešumu.
• Leidžiu laiką planavimui, galvojimui, svajojimui, tačiau nesiimu jokio veiksmo.
• Negaliu pabaigti projekto iki numatyto termino arba darau tai paskutinę naktį.
• Dažnai neužbaigiu to, ką pradėjau.

Dirbdamas su atidėliojimu, kaip ir bet kokiais asmeniniais iššūkiais, į jį žiūriu su nuostata, kad turėtume išspręsti priežastis dėl kurių atidėliojimas kyla. Žinodami priežastį ir ją išsprendę, galėsime pakeisti tai, kas mus vargina, trukdo būti produktyvesniais, kurti laimingesnį savo gyvenimą, sąmoningesnius santykius ir efektyviai spręsti iškylančias problemas.

Pradžiai nedidelis eksperimentas. Įsivaizduokite, kad nuo šios akimirkos neprivalote daryti visiškai nieko. Taip, žinau, kad viskas apvirs aukštyn kojomis ir, jei niekas nedarys to ką „turi“ daryti, gyvenimas taps košmaru. Tad atkreipiu dėmesį, kad už jūsų darymo ar nedarymo pasekmes atsakingi esate jūs, tačiau neprivalote nieko. Įtempę valią, įsivaizduokite, kad nuo šios akimirkos, galite rinktis. Pavyzdžiui, rinktis nebeeiti į darbą. Pasekmė – turėsite daug laisvo laiko daryti tai, ką norite, tačiau nebegausite atlyginimo. Pripažinkime, kad už pasirinkimus turime „sumokėti“. Viena pasirinkę, kito atsisakome. Pamedituokite ties mintimi, kad nieko nebeprivalote. Prie jos grįšiu įrašo pabaigoje.

Kokia atidėliojimo dinamika mūsų psichikoje? Čia dalyvauja kelios dalys turinčios skirtingas roles – Atidėliotojas ir Reikalautojas. Reikalautojas dažniausiai yra aiškiai išreikšta dalis, kurią gerai jaučia dauguma kenčiančių nuo atidėliojimo (ją taip pat jaučia ir perfekcionistai bei darboholikai). Reikalautojo rolė – mus apginti nuo pasekmių (kritikos, pažeminimo, skausmo, gėdos, atstūmimo), kurios gali ištikti, jei nedarysime to, ką turėtume padaryti o taip pat paskatinti siekti rezultato. Kartais Reikalautojo priekaištai būna tokie stiprūs, kad kitų kritika ar pažeminimas atrodo visiškai nereikšmingi, lyginant su vidiniu skausmu, saviplaka, kurią sukelia Reikalautojas. Gali būti kad Reikalautojas nėra agresyvus, ir tiesiog nuolat įkyriai primena, ką reikia padaryti ir daro tai tol, kol rezultatas pasiekiamas. Reikalautojas gali būti kartu ir vidinis kritikas.

Kitos dalies, Atidėliotojo rolė – pagal įprastą elgesio modelį (dažniausiai) atidėlioti tai, ką norite ar turite padaryti. Jis gerokai sunkiau pastebimas, nes slepiasi po, kartais sudėtingais, elgesio medeliais, kuriais naudodamasis ir pasiekia, kad nevyktų tai, ko siekia Reikalautojas. Išsiaiškinus, kokie šie modeliai yra ir kaip jie veikia, galima pradėti ieškoti priežasčių, kodėl Atidėliotojas nori ir siekia, kad atidėliotumėte.

Trumpai aprašysiu kiekvieną atidėliojimo modelį:

• Nesėkmės baimė. Tai baimė, kad tai, ką darome, nepasiseks, tad Atidėliotojas mano, jog geriau iš viso nedaryti nieko, nes dėl nesėkmės mus gali nuvertinti, sugėdinti, bausti ar atstumti. Pavyzdžiui norite sukurti savo verslą, tačiau baisu, kad gali nepasisekti, iš jūsų nesėkmės šaipysis draugai, tad geriau jo nekurti.
• Sėkmės baimė. Šiuo atveju priešingai – pasisekus galime tapti matomi, o tai reiškia, galime būti atstumti aplinkinių ar užpulti dėl savo išskirtinumo. Šiuo atveju pavyzdys priešingas – jei jūsų verslas bus sėkmingas, jus gali atstumti nes esate nebe toks, koks buvote anksčiau, draugai su jumis nebebendraus.
• Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė; mus gali sugėdinti, atakuoti (emociškai ar fiziškai), atstumti. Tarkim reikia paskambinti nusivylusiam klientui, kad išgelbėtumėte projektą, ties kuriuo ilgai ir sėkmingai dirbote. Baisu yra konkretaus veiksmo – skambučio, nes manote kad klientas nebenorės su jumis bendrauti (atstums).
• Nemalonumo vengimas. Šiuo atveju vengiame nemalonių ar nuobodžių užduočių. Pavyzdžiui geriau pažiūrėti televizorių, nei tvarkytis namus, arba geriau tobulinti puslapio dizainą, nei paruošti nuobodžią ataskaitą.
• Opozicija tėvams. Jei tėvai buvo reiklūs, perfekcionistai, Atidėliotojas gali maištauti prieš tai, kaip tėvai su mumis elgėsi, "padėdamas" jums elgtis priešingai. Pavyzdžiui kuriate verslo planą ir darote tai išskirtinai atmestinai, nors žinote kad potencialių investuotojų reikalavimai pakankamai griežti.
• Pasipriešinimas asmeniui. Jei užduotį skiria žmogus, kuris mums nepatinka arba jaučiame, kad jis neteisingai su mumis elgiasi galime atidėliodami priešindamiesi jam. Pavyzdžiui viršininkas nori kad dirbtumėte viršvalandžius tačiau nevertina jūsų pastangų.
• 
  Vidinis konfliktas tarp Atidėliotojo ir Reikalautojo. Jis nutinka kai maištaujame prieš Reikalautoją, arba kai Atidėliotojas ir Reikalautojas priešinasi vienas kitam. Tarkim jaučiate, kad labai norite kažką padaryti, tačiau tuo pat metu atsiranda prieštaringas jausmas, kuris verčia jus susilaikyti nuo darbo, viduje atsiranda tarytum praraja tarp to ką norite padaryti ir veiksmų, kai tik jų imatės.

Gal radote, vieną ar kelis modelius tinkančius ir jums? Kai kurių jų paskata – baimė, dažai neracionali, kylanti iš neišspręstų traumų. Kitų – vidinis konfliktas. Sąmoningai sekdami kas vyksta kai atidėliojate, galite atrasti modelį, kuriuo veikia jūsų Atidėliotojas, o žinodami modelį jau turite kelią į baimių arba vidinių konfliktų paiešką. Radę baimes ir / ar konfliktus galite išspręsti jų kilmės priežastis. Šis procesas nėra greitas. Kaip ir visa saviugdos veikla, tai reikalauja laiko, pastangų ir svarbiausia – jūsų noro pakeisti padėtį. Kaip tai padaryti? Detaliau apie baimių susietų su atidėliojimu ir konfliktų sprendimą – kitame įraše.

O dabar grįžkime prie mūsų eksperimento apie tai, jog nieko neprivalote. Absoliučiai nieko neprivalote! (Primenu kad už pasekmes atsakomybė neišnyksta). Ar nebūtų paprasčiau gyventi ir kartu suprasti, kad darote tik tai, ką patys renkatės daryti? Pabandykite šį pratimuką išplėsti. Surašykite ant lapo tai, ką manote, jog privalote ar turite daryti. Tada priešais kiekvieną užduotį ar darbą prirašykite: „Aš renkuosi“. Po to, po užduoties paaiškinkite priežastį: „nes ...“ ir vietoje daugtaškio įrašykite tikslą kurio norite pasiekti darydami tai, ką „turite“ daryti (pabrėžiu – ko norite pasiekti, o ne ko išvengti). Gali būti, kad iš naujo pažvelgsite į nuobodžius darbus ir jie įgaus prasmę. O gal atrasite „privalomų“ dalykų, kurių galite atsisakyti, nes tai, ko norite pasiekti, galima gauti kitais būdais. Jei norite, pasidalinkite komentaruose kaip pasisekė... neprivalote, žinoma.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (2 dalis - kaip įveikti)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)