Pirmiausia, noriu patikslinti, jog niekada nesakau, jog emocijos yra blogai. Sakau, kad emocijos – tai mūsų dvasinio aš būsenos rodiklis. Jos būtinos, ir nekreipdami į jas dėmesio, tapsime zombiais – viduje mirusiais, išiorėje gyvenančiais pagal kažkieno kito programą. Lygiai taip pat, tapsime zombiais, vadovaudamiesi vien emocijomis, be jokio racionalaus pagrindo, neklausdami savęs: „Ar tai ką jaučiu dabar, sutampa su tuo, kas vyksta realybėje?“ Ar mano emocijos neskatina manęs elgtis amoraliai, pateisinti smurtą, man pačiam to net nesuprantant?
Tam, kad įsivaizduotumėt to, kaip toli mus gali nuvesti nesąmoningumas, empatijos nebuvimas, logikos ir moralės ignoravimas, dalinuosi keturiais eksperimentais, apie kuriuos, manau, privalo žinoti kiekvienas.
Milgramo eksperimentas
Pirmą kartą atliktas 1961 liepą, po to daugelį kartų pakartotas įvairiomis variacijomis, deja, gaunant labai panašius rezultatus. Apie patį eksperimentą galite paskaityti čia lietuvių ir / arba anglų kalba. Rezultatai buvo stulbinantys:
„Milgramo bandymų metu 65 procentai bandomųjų (savanorių eksperimento dalyvių) eksperimentatoriaus nurodymu pasiuntė aukai (kuri iš tiesų buvo aktorius) įsivaizduojamą 450 voltų elektros smūgį, nors kai kurie prieš tai ir pasakė grąžinsią už dalyvavimą gautus $4,50. Nė vienas dalyvis neatsisakė trenkti aukai 300 voltų įtampa. Psichologai pakartojo šį bandymą įvairiose pasaulio vietose ir nustatė, jog aklai autoritetu (eksperimentatoriumi) sekančių žmonių dalis visur yra pastovi ir artima maždaug dviem trečdaliams.
84 procentai vėliau apklaustų dalyvių teigė esą „patenkinti“ arba „labai patenkinti“ dalyvavę šiame bandyme, daugelis rašė išsamias padėkas, siūlėsi asistuoti kituose eksperimentuose ar prašėsi priimami į darbą šioje laboratorijoje. Netgi iš atsisakiusių trenkti galutinį smūgį nė vienas nepareikalavo atsisakyti paties eksperimentavimo, nepasidomėjo „aukos“ sveikata po bandymo.“
Stanfordo kalėjimo eksperimentas.
Atliktas Philip Zimbardo 1971 metais. Eksperimente dalyvavo 24 studentai, atrinkti iš 75 paraiškas pateikusių savanorių. Bandymo metu pasidalinę į dvi grupes vaikinai 12 parų turėjo apsimesti kaliniais arba kalėjimo prižiūrėtojais. Viskas buvo stebima ir įrašoma. Mokslinė eksperimento paskirtis buvo aplinkos įtaka žmogaus elgesiui. Eksperimentas buvo nutrauktas vos po šešių dienų, dėl „prižiūrėtojų“ suagresyvėjimo ir „kalinių“ depresijos bei kitų sunkių psichologinių būsenų. Bandymo metu patologiškas dalyvių elgesys ir nepagrįsti žiaurūs kankinimai atskleidė, kaip greitai žmogaus elgesys pasikeičia dėl aplinkos įtakos ir dėl jam primestos (ar prisiimtos) rolės. Net pats Zimbardo minėjo, kad jo mąstysena pasikeitė, prisiėmus kalėjimo vadovo vaidmenį. Nors eksperimento eigoje Zimbardo akivaizdžiai matė, kad „kaliniai“ yra traumuojami psichologiškai, tik kitos mokslininkės paskatintas jis nutraukė eksperimentą.
Eksperimentui trukus tik 6 dienas, kaliniai taip įsijautė į savo vaidmenį, kad net nemanė, jog gali nutraukti savo kančias (nuolatinį miego trikdymą, nurengimą nuogai, tyčiojimąsi iš lyties organų, įsakymus nuolat būti su popieriniu maišu ant galvos, draudimą vartoti savo vardą ir pan.) Šio eksperimento pagrindu buvo daryta ir daugiau jo versijų, viena jų – Trečioji banga, nacių režimo atkartojimas vienoje iš JAV mokyklų, kur per keturias dienas viena klasė virto tikra nacių gupuotės dalimi.
Pirmą kartą atliktas 1951 metais, po to įvairiomis variacijomis kartotas dar daug kartų. Jis gana paprastas. Eksperimento „dalyviai“ (iš tiesų tik vienas dalyvis, visi kiti aktoriai) dalyvauja „regėjimo teste“, kurio metu reikia nurodyti, linijos, kurios ilgis sutampa su pavyzdinės atitikmenį (suklysti praktiškai neįmanoma), nes linijų ilgiai akivaizdžiai skiriasi. Eksperimento triukas, kad aktoriai nuolat „klysta“. Tikrasis eksperimento dalyvis susidūręs su priešinga visų kitų nuomone, lengvai pasiduoda jų įtakai ir atsakinėja taip pat kaip ir kiti. Tačiau atsiradus „sąjungininkui“, dalyvis pradeda pateikinėti teisingus atsakymus.
Konformizmo eksperimentas taip pat buvo kartojamas kitomis variacijomis, pavyzdžiui leidžiant dūmus į kambarį, kuriame testo klausimus pildė eksperimento dalyviai. Kai dalyvis būdavo vienas, jis iš kambario išeidavo iš karto, tačiau kambaryje esant daugiau žmonių, jis akivaizdžiai nerimaudavo, tačiau elgdavosi taip pat, kaip ir dauguma – likdavo sėdėti.
Pirmą kartą eksperimentai atlikti 1968 metais, psichologų John Darley ir Bibb Latane. Įkvėpti realaus 1964 m. įvykio: matant ir girdint 38 liudininkams buvo nužudyta moteris. Nei vienas iš jų net nebandė jai padėti! Psichologai, norėdami ištirti šį efektą, pakvietė keletą tiriamųjų, įspėdami juos, jog eksperimente bus užduodami labai asmeniški klausimai, tad žmonės bus atskirti ir bendraus tik naudojantis vidaus telefonu. Eksperimento metu vienas dalyvių buvo paprašytas suvaidinti epilepsijos priepuolį. Kai eksperimente dalyvavo tik du dalyviai, įskaitant „epileptiką“, 85 procentai tikrųjų dalyvių sureaguodavo į pašnekovo situaciją, iškart imdami ieškoti pagalbos. Deja, kuomet eksperimentas buvo pakeistas, į jį įtraukiant keturis kitus žmones, tik 31 procentu atvejų, vienam iš „dalyvių“ patyrus epilepsijos priepuolį, kiti bandė jam kaip nors padėti.
Dar vienas video tėvams – net pagrobiant vaiką neikas nekreips į tai dėmesio
Būna, kad eidamas gatve stebiu žmones ir pasidaro liūdna žinant, jog didžioji jų dauguma galėtų mane nužudyti, jei jiems pasakytų žmogus vilkintis chalatu (ar uniforma, nesvarbu) dėl visiškai nesvarbios priežasties. Nemalonu, kad ištikus nelaimei didelėje žmonių grupėje nesusilaukčiau pagalbos. Kartais bjauru, jog žinodami, kas tiesą, jausdami, kad elgiasi amoraliai, dauguma meluos, nes taip jiems „ramiau“. Norėtųsi, kad būtų kitaip, tačiau dėl to, jog esame itin pakantūs smurtui, esame būtent tokie – beveik zombiai. Kodėl? Nes mus tokius užaugino. Tai ne prigimtis, mes tokiais tapome. Galime pasikeisti, tačiau tai sunku ir skausminga – pripažinti savo klaidas, baimes, trūkumus ir traumas, todėl daug paprasčiau tiesiog nekreipti į tai dėmesio ir gyventi, tarytum nieko nebūtų nutikę.
Labai tikiuosi, kad tai, ką sužinojote, jumyse pažadins nors truputį noro keistis, tapti tais keliais procentais žmonijos, kuriems svarbiau moralė ir žmogiškumas, o ne kitų nuomonė. Kad tapsite drąsesni, pripažindami savo jausmus ir tai kas su jumis darosi, ir kad smalsiau žiūrėsite į save ir į kitus.
Aš tikiuosi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.