Rodomi pranešimai su žymėmis mokymai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis mokymai. Rodyti visus pranešimus

2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Psichokoučingas

Intensyvių darbų ir konsultacijų tarpe vis pagalvodavau apie savo konsultacinę veiklą – ką aš darau? Kaip tai pavadinti? Nei vienas iš jau esančių pavadinimų jai netinka.

Galvoje jau kuris laikas sukasi pavadinimas psichokoučingas, mat tai, ką konsultacijų metu veikiame su klientu, remiasi dauguma koučingo (konsultuojamojo ugdymo, anot kalbininkų) principų, tačiau nėra koučingas. Kai kurie principai, kuriais remiuosi konsultuodamas, skiriasi nuo koučingo ir gali priminti psichoterapiją. Tačiau tai nėra ir psichoterapija. Tai – abiejų dalykų mišinys, taip ir nusprendžiau sukurti šį pavadinimą.

Taigi, psichokoučingo principai:
  1. Kiekvienas žmogus turi neatskleisto emocinio ir intelektualinio potencialo.
    Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali augti tiek emociškai, tiek intelektualiai – išmokti naujų dalykų, geriau priimti save, išaugti iš traumų. Šis principas remiasi neuroplastiškumu, bei žmogaus gebėjimu mokytis visą gyvenimą.
  2. Žmogus elgiasi pagal optimalų, susiformavusį elgesio modelį. T.y. jis viską daro taip gerai, kaip tik geba tai padaryti šią akimirką. Pakeitęs įsitikinimus, tapęs emociškai brandesniu žmogus gali pasiekti daugiau, nei iki tol.  
    Konsultavimo metu vienas tikslų – parodyti dabartinį žmogaus elgesio ir emocijų santykį su objektyvia realybe ir su pačiu žmogumi, padėti pamatyti save tarytum iš išorės, kaip veidrodyje. Šio principo pagrindas – žmogaus negebėjimas suprasti savo jausmų ir minčių, kylančių dėl konsultacijos metu turimų traumų, trūkstamų žinių ar klaidingų įsitikinimų.
  3. Traumuojantys praeities įvykiai gali įtakoti tai, kaip žmogus dabar jaučiasi ir ką geba. Pakeitęs su jais santykį (išsprendęs traumas), žmogus atsiskleidžia, tampa brandesne asmenybe, taip įgydamas dar platesnes galimybes ir dar daugiau potencialo.
    Principas grindžiamas tuo, jog praeityje įvykusios traumos įtakoja tai, kaip žmogus dabar masto, ką jaučia, kokius įsitikinimus turi. Traumas išsprendus, pasikeičia žmogaus emocijos, ankstesni įsitikinimai bei mintys, santykis su savimi ir kitais. Toks žmogus turi mažiau iracionalių įsitikinimų, yra efektyvesnis siekdamas savo tikslų, objektyviau vertina aplinką, yra empatiškesnis ir laimingesnis. 
  4. Tik pats žmogus gali atskleisti savo emocinį ir intelektualinį potencialą. Kišimasis į šį procesą trukdo jam tai padaryti.
    Žmogus geriausiai žino apie save, savo praeitį, jausmus, poreikius, todėl geriausiai gali sau padėti. Konsultanto pagalba – atspindėti klientui jo emocijas, aptarti jų kilmę (racionalią ar kylančia iš traumų), padėti pačiam žmogui atsakyti sau į kylančius klausimus. Tai padaroma sukuriant saugią aplinką, kurioje klientas gali visiškai atsiverti, nėra kritikuojamas už tai ką jaučia, kaip elgiasi ar ką galvoja, yra skatinamas būti sąmoningu save tyrinėjant.
Pagrindiniai psichokoučingo skirtumai nuo kitų ugdymo būdų, jis skiriasi nuo:
  • Psichoterapijos.
    Psichoterapija yra orientuota į praeities įvykius ir priežastis, dėl kurių klientas turi problemą, paskatinusią kreiptis į terapeutą. Labai dažnai psichoterapijoje laikomasi konkretaus formato, procesui vadovauja terapeutas, ne klientas.
    Psichokoučingo atveju taikomas holistinis požiūris (žvelgimas į visumą) – tai, ko nori pasiekti žmogus, greičiausiai bus įtakojama praeities, tačiau klientas renkasi, kaip jis nori siekti užsibrėžtų tikslų – išspręsdamas savo traumas ar ne, renkasi galimą sprendimo kelią, techniką, tempą.
  • Mokymų ir mentorystės.Mokymų ir mentorystės atveju žmogus gauna žinių ir technikų iš savo mokytojo arba mentoriaus. Ilgainiui mokinys įgauna tas žinias, kurias turi mentorius ar mokytojas ir gali tapti į jį panašus.
    Psichokoučingo tikslas padėti atsiskleisti unikaliai kliento asmenybei, užaugti klientui emociškai ir intelektualiai, padėti pasekti užsibrėžtų tikslų; unikaliu, kliento pasirinktu keliu, o ne perduoti tik tai, ką konsultantas žino.
  • Draugystės.
    Draugystė – dviejų žmonių santykiai, kuriuose jie abu siekia maloniai praleisti laiką.
    Psichokoučinge kliento ir konsultanto santykis orientuotas į maksimalią naudą klientui. Šiuo atveju, klientas tarytum turi nuoširdų, sąmoningą, atvirą, empatišką, logišką draugą, tačiau tai – vienpusis ryšys, konsultantas iš šio santykio negauna to, ką gauna klientas.
Darbas su klientais Psichokoučinge remiasi į keletą esminių elementų.
  • Kliento saugumą.
    Sukuriama saugi bendravimo terpė – erdvė ir laikas, kur klientas gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali visiškai laisvai išreikšti savo jausmus, mintis, idėjas, fantazijas, tikslus. Konsultacijos metu klientas nekaltinamas, neignoruojamas, nebaudžiamas, nenuvertinamas, jam nenurodinėjama, nepriekaištaujama, jis neskaudinamas, iš jo nesityčiojama, jis neužgauliojamas, nepuolamas...
  • Empatiją klientui.
    Klientų jausmų supratimas, yra esminė ryšio užmezgimo su savimi pačiu dalis, be kurios emocinis potencialas negali būti išlaisvinamas. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiima konsultantas. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats šią rolę perima iš psichokoučerio.
  • Kliento ir konsultanto ryšį su objektyvia realybe.
    Turimi klaidingi įsitikinimai (traumų pasekmės), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas, trukdo atsiskleisti klientui emociškai ir intelektualiai. Kuriant sąsajas su realybe, psichokoučingas remiasi moksliniu principu ir logika, kurių pagrindu galima nustatyti, racionalias ir iracionalias emocijas, klaidingus ir apribojančius įsitikinimus.
Visa tai susiveda į konsultavimą, kurio metu klientai gali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų, geriau pažinti save, pradėti gyventi laimingesnį gyvenimą. Kaip vyksta darbas, jau esu rašęs ankstesniame įraše.

Kilo klausimų, idėjų – lauksiu komentarų!

2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Mintys apie mentorystę (video interviu)

Dalinuosi interviu, kuriame neseniai, padėdamas Rasai moksluose, pasidalinau mintimis apie mentorystę.



Dabar svarstau... gal reiktų ir daugiau video įrašyti? Jūsų komentarai ir atsiliepimai laukiami, kaip visada!

2012 m. rugpjūčio 21 d., antradienis

Poru santykiai atvirai – atsakymai į klausimus

Įrašas apie porų santykius susilaukė daugiau dėmesio, komentarų bei klausimų nei įprasta. Dėkoju visiems komentavusiems, išsakiusiems pastabas ir uždavusiems klausimus – tiek viešai, tiek asmeniškai. Juos susisteminau ir sudėjau į šį, atskirą įrašą.

Klausimus, kurie buvo labai panašūs sugrupavau ir apibendrinau, kitus, reikalaujančius individualaus atsakymo, atsakiau atskirai (klausiančiųjų kalba netaisyta).

"Skaitant straipsnį nekilo jokių emocijų, tai gerai ar blogai, kodėl?"
Paradoksalu tai, kad nekilus jokioms emocijoms, vis dėlto naudojote savo energiją klausimui užduoti ar komentarui parašyti. Jei įrašas nebūtų svarbus, neeikvotumėte energijos jam skaityti, o po to komentuoti. Aplink mus nuolatos vyksta daug įvykių nekeliančių emocijų. Jei reaguotumėme į juos visus, nebeliktų laiko gyventi. Taigi, jei pakomentavote, emocijų kilo (beje, emocijos kyla pirmiausia, mintys ateina tik po to), tačiau jos buvo nuslopintos (jų nejautėte) arba susimaišė su kitais jausmais, bet kilo impulsas veikti: kilo minčių veikti (organizmas atkreipė dėmesį į emociją) ir todėl uždavėte klausimą ar pakomentavote – taip pasąmoningai išreiškėte savo emociją.
Į kitą klausimo dalį, ar gerai, kad kilus emocijoms jų nejaučiate, galite atsakyti tik jūs patys. Tiesiog užduokite sau klausimą: ar gerai, kad nejaučiate kylančių jausmų? Ar jums patinka, kad dalis jūsų emocinių receptorių yra apmirę? Kokiomis sąlygomis nejaučiate emocijų, ar dažnai tai nutinka? Kaip manote, kodėl taip yra? Nuoširdžiai atsakę sau į šiuos klausimus, sužinosite atsakymą.

"O kaip su "meile iš pirmo žvilgsnio", kaip su pirmu įspūdžiu, negi jie nieko nereiškia?"
Meilė iš pirmo žvilgsnio – tai intuicija, gebėjimas pagal markerius (tam tikrus požymius: kalbėsenos ar elgsenos elementus, tatuiruotes, aprangos detales, reakcijas), nustatyti žmogaus savivertę, sąmoningumą, seksualumą, asmenybės vientisumą. Pasąmoningai stebėdami markerius žmonės išsiaiškina, ar partnerio sąmoningumo lygis atitinka jų sąmoningumo lygį. Kaip minėjau, žmones traukia panašaus lygio žmonės. Pasąmoningai jie supranta, kad su tokiu partneriu jie galės būti kartu, ir jų netikras Aš gerai žino, kurias traumas galės maitinti potencialus partneris.
Kuo žmogus turi daugiau savivertės ir supranta, ko nori gyvenime iš tikro, tuo labiau supranta, kad sužinoti apie kitą žmogų galima tik jį pažįstant. Iš kitos pusės, pažįstant save, intuicija lavėja ir toks (sąmoningas) žmogus gali greitai pajusti, kuris potencialus partneris tinka sveikiems santykiams, kuris – ne. Taigi, "meilė iš pirmo žvilgsnio", gerai pažįstančiam save padeda greičiau rasti tinkamą partnerį, o nesąmoningam - pasiduoti iliuzijoms. Deja, didžioji dalis žmonių nesupranta savęs (kaip rašiau, vadovaujasi emocinėmis būsenomis – "jaučiuosi gerai" / "jaučiuosi blogai"), tad objektyviai įvertinti, kas vyksta su jais pačiais, juo labiau su kitais, jie negali. Užtat pasąmoningai tokie žmonės reaguoja į markerius ieškodami labiausiai atitinkančių jų traumas, pagal tai ir atsiranda potraukis.
Atsakymas kas yra tikroji meilė – žemiau.

"Mano ir partnerio santykiai įstrigę / nesiseka. Ką mums daryti?"
Ne kartą esu sakęs, ir noriu pakartoti – ką daryti geriausiai žinote jūs. Taigi, šis klausimas turėtų būti nukreiptas ne man, o jums patiems, bet keletą gairių galiu nubrėžti.
Pirmiausia, jei jūsų šeimoje / santykiuose yra vaikų, neabejotinai turėtumėte padaryti viską, kad jie būtų  kuo mažiau traumuojami. Jie, visais traumavimo atvejais, – situacijos įkaitai, o jūs esate už juos atsakingi. Vaikai negali pasirinkti kitų tėvų, negali pasitraukti iš santykių, o atėjo jie į šį gyvenimą jūsų pastangomis, todėl į jų interesus turi būti atsižvelgta pirmiausiai. Kas traumuoja vaikus labai išsamiai aprašė mano kolega Darius Cikanavičius.
Jei vaikų nėra, arba aukščiau minėta situacija išspręsta, pabandykite objektyviai įvertinti, kaip jūsų gyvenimą praturtina esami santykiai. Kodėl jie jums vertingi? Kodėl norite juos išsaugoti jums svarbu? Kurias jūsų vertybes partneris papildo, o kurių – neatitinka? Pasikalbėkite, ką apie santykius mano jis / ji? Ką jums apie santykius pasako jo / jos reakcijos bei atsakymai į minėtus klausimus?
Jei atsakymai vis viena neaiškūs, galite pasikonsultuoti, pabandysime atsakymus rasti kartu.

"Jei nutraukiau santykius ar reikia, ir kiek reikia pertraukos, kol galėsiu pradėti naujus?"
Santykiams nutrūkus pertrauka būtina. Jos metu nurims sukilę jausmai, galėsite apmąstyti: kodėl santykiai iširo, kas traukia kurti naujus, ką galite išmokti iš to kas įvyko, užsiimti savianalize ar pasikonsultuoti su specialistu. Šuolis į kitus santykius – bėgimas nuo savo jausmų ir bandymas užmegzti ryšį su žmogumi, į kurį projektuojate buvusį partnerį.
Dauguma kompetentingų specialistų rekomenduoja, kad kitus santykius pradėtumėte praėjus ne mažiau pusei to laikotarpio, kurį santykiai truko. Taigi, jei poroje išbuvote porą metų, vienam / vienai reiktų pabūti bent metus, sąmoningai dirbant su savimi. Jei jūsų santykiai būna trumpalaikiai (pvz trunka mėnesį–du, po to, praėjus mėnesiui, sukuriami dviems–trims mėnesiams nauji), santykiais siūlyčiau laikyti visą periodą, kurio metu truko trumpalaikiai "padraugavimai". 

Jurga-Barbora: "O jei tarkime dvieju zmoniu bendravimas prasideda nuo tiesiog kavos gerimo vakarais. Jie issiaiskina, kad ji nera ta, kurios jis nori (nera grazi, seksuali, isvaizdi jam), jis jai visa tai pasako i akis ir jie toliau bendrauja, leidzia kartu laika, snekasi... Ju bendravimas islieka tik del to, kad jiems smagu leisti laika kartu, jie puiki komanda atliekant vienus ar kitus darbus, (bet jie zino, kad vienas kitam isoriniu groziu nepatinka ir toli grazu neatitinka susikurto idealo). Jie bendrauja metus, du... mylisi, dziaugiasi gyvenimu. Po kazkiek laiko tiek jis, tiek ji pradeda po truputi, mazais zingsneliais keistis. Ji pradeda sportuoti, kad padailintu figura, kad pradziugintu ir save, ir ji, jis tampa nuolankesnis, geresnis, linksmesnis... Ir visa tai pradeda keistis po dvieju metu. Jie praleidzia daug laiko kartu, kalba apie ateiti, bet bijo gyventi kartu, nes zino, jog hmmm "na jis man nera tas vyro/moters idealias, iliuzija, kuria as tikejau visa gyvenima." Kaip tada vertinti tokius santykius ir tarpusavio rysi?"
Trumpas atsakymas būtų toks: o kaip pati skaitytoja vertintų tokį ryšį, ką ji pati apie tai mano, ir dar svarbesnis klausimas – kodėl jai turėtų būti svarbi mano nuomonė?
Pateiksiu ir atvejo analizę. Iš patekto pavyzdžio matyti, kad abu partneriai turi žemą savivertę. Nors vyras išsako moteriai, kad ji jam "nėra graži, seksuali, išvaizdi", vis dėl to jie leidžia laiką kartu ir intymiai bendrauja – "Jie bendrauja metus, du... mylisi, džiaugiasi gyvenimu." Vyras, nors aiškiai išsakęs kad jam nepatinka jos išvaizda, pasirenka būtent šią partnerę intymiam bendravimui; jis arba meluoja dėl jos išvaizdos (nenori jai suteikti daug vertės, nes pats jaučiasi nepilnavertis), arba negali rasti seksualinės partnerės, atitinkančios jo grožio standartus ("bet jie žino, kad vienas kitam išoriniu grožiu nepatinka ir toli gražu neatitinka susikurto idealo"). Kadangi nežinau visų detalių, tai antrais metais vykstantį pokytį galiu įvardinti tik kaip keitimąsi norint išlaikyti tai, ką partneriai šioje poroje turi. "Ji pradeda sportuoti, kad padailintų figūrą, kad pradžiugintų ir save, ir jį" – ji sportuoja, skatinama išorinio motyvatoriaus, noro patikti, o ne dėl to, kad būtų sveikesnė, geriau jaustųsi fiziškai (anksčiau to nedarė), turėtų daugiau energijos. Jo pokyčiai "jis tampa nuolankesnis, geresnis, linksmesnis" atsiranda dėl to, kad keičiasi ji (jis toks nebuvo anksčiau), taigi, taip pat keičiasi dėl išorinių paskatų. Abiems tinka toks gyvenimas kartu – jis patogus, neįpareigojantis ir nereikalaujantis santykių įvertinimo. Tai, kad abu yra santykiuose, kurie jiems nevertingi "na jis man nėra tas vyro/moters idealas", vėlgi parodo, jog abu yra neryžtingi ir nepasitikintys savimi – jei nors vienas jų rastų partnerį, labiau atitinkantį idealą, ši pora tiesiog iširtų.

Krzysztof Zmitrowicz: "Kas dėl turinio, tai meilės jausmas pasirodė nuvertintas, prilygintas iliuzijoms ar įsimylėjimui. Man atrodo, kad būtent meilė gali padrąsinti ryžtis būti sąmoningam, uždavinėti nemalonius klausimus ir sugebėti gauti nemalonius atsakymus. Meilė kaip tik gali padėti priimti kitą žmogų ir save tokius, kokie esate iš tikrųjų, o be priėmimo nelabai matau kelio tolesnei saviugdai ir sąmoningėjimui. Nesakau, kad autorius neturėjo omenyje tos tikrosios meilės, bet verta buvo ją trumpai kažkurioje vietoje pristatyti ir priešpastatyti tam stereotipiniam meilės įsivaizdavimui."
Priimu kritiką. Tikrai vertėjo pakalbėti apie tikrąjį meilės jausmą, ne vien apie iliuzijas.
Pradėsiu nuo apibrėžimo: Meilė, tai nesąmoninga reakcija į kito žmogaus vertybes ir dorybes.
Kai suprantame, koks kitas žmogus iš tikro yra, bei žinome savąsias vertybes, mums nevalingai kyla potraukis žmonėms, su kuriais vertybėmis ir dorybėmis sutampa mūsiškės. Kyla noras leisti su jais laiką, siekti bendrų tikslų ir praturtinti jų ir savo gyvenimą būnant kartu. Dažnai tokiems žmonėms gali atsirasti ir seksualinis potraukis. Taip kuriasi santykiai paremti meile.
Deja, dažniausiai yra kitaip. Kaip minėjau, dauguma žmonių daro sprendimus remdamiesi jausmais. Žmonės malonias emocijas stengiasi išlaikyti kuo ilgiau, o nemaloniųjų – kuo greičiau išvengti (EMOCIJA>VEIKSMAS). Kuo žmonės sąmoningesni, tuo daugiau ir įvairesnių jausmų jie jaučia, tačiau reaguoja į juos ne kaip į stimulus veikti, o kaip į signalus apsvarstyti kas vyksta, ir tik tada, supratus kas vyksta, veikti, nesvarbu koks – malonus ar nemalonus jausmas juos apima (EMOCIJA>ANALIZĖ>VEIKSMAS). Vėlgi reiktų suprasti, kad skirtingose gyvenimo sferose sąmoningumas gali skirtis. Tarkim galiu būti sąmoningas darbiniuose klausimuose, mažiau sąmoningas asmeniniame bendravime, o žaidžiant kompiuterinį žaidimą galiu būti visiškai nesąmoningas ir mesti vairalazdę į sieną. Taigi, sąmoningas žmogus gali atskirti kur yra iliuzija, o kur tikrovė.
Grįžtant prie meilės – tai puikus jausmas padedantis augti, tapti dar sąmoningesniais, atrasti save santykiuose. Tokia meilė įgalina pamatyti save kito žmogaus šviesoje, atskleisti dar neatskleistas savo asmenybės kerteles bei tobulėti. Tačiau tam būtinos sąlygos – abiejų partnerių empatija ir sąmoningumas.

Krzysztof Zmitrowicz: "Kur meilės treniruotės? Kur meilės treneriai? Kur rūpinimasis savo vidiniu pasauliu ir emocine sveikata? Kur visa kita, kas prisideda prie pilnavertiškų, laimingų santykių kūrimo?..“
Deja, kad ir kaip būtų galia, tačiau mūsų visuomenėje vis dar itin maža žmonių, suprantančių, kad taip, kaip treniruojamas kūnas, turėtų būti treniruojama ir siela (psichė). (Nekalbu apie religiją ar misticizmą, apie saviugdos kursus žadančius per tris pamokas išmokyti to, ko mokomės dešimtmečius.) Kalbu apie sąmonės, mastymo, empatijos, emocinio intelekto, racionalumo treniruotes. Turėtume to išmokti augdami psichologiškai, kaip išmokstame pasirūpinti savo kūnu, augdami fiziškai. Deja dažniausiai mūsų tėvai, patys vis dar būdami emociniais vaikais, negalėjo to išmokyti ir mūsų. Tad kūnu užaugome, o sieloje likome įstrigę vaikystėje, mums vis dar reikia užaugti, mums patiems vis dar reikia meilės, tad apie jos davimą negali būti nei kalbos – jos tiesiog nėra, juk gali pasidalinti tik tuo, ką turi pats.

2011 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Nusprendžiau galutinai :)

Po svarstymų ir dėliojimų galvoje, nusprendžiau galutinai: "taip, tikrai užsiimsiu konsultavimu-treniravimu-mokymu". Gal jau pastebėjote - blogo viršuje atsirado meniu į mano puslapį apie profesinę veiklą.

Kol kas, man pačiam tai naujas patyrimas, ir kartu grįžimas prie to kas man patinka - mokymai ir konsultavimas.

Sena kinų patarlė sako: "1000 mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio"... Taigi, žengiau :)

O kaip seksis, bus matyti.

Laimingesnio gyvenimo!
J.