Psichokoučingas

Intensyvių darbų ir konsultacijų tarpe vis pagalvodavau apie savo konsultacinę veiklą – ką aš darau? Kaip tai pavadinti? Nei vienas iš jau esančių pavadinimų jai netinka.

Galvoje jau kuris laikas sukasi pavadinimas psichokoučingas, mat tai, ką konsultacijų metu veikiame su klientu, remiasi dauguma koučingo (konsultuojamojo ugdymo, anot kalbininkų) principų, tačiau nėra koučingas. Kai kurie principai, kuriais remiuosi konsultuodamas, skiriasi nuo koučingo ir gali priminti psichoterapiją. Tačiau tai nėra ir psichoterapija. Tai – abiejų dalykų mišinys, taip ir nusprendžiau sukurti šį pavadinimą.

Taigi, psichokoučingo principai:

1. Kiekvienas žmogus turi neatskleisto emocinio ir intelektualinio potencialo.
   Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali augti tiek emociškai, tiek intelektualiai – išmokti naujų dalykų, geriau priimti save, išaugti iš traumų. Šis principas remiasi neuroplastiškumu, bei žmogaus gebėjimu mokytis visą gyvenimą.
2. Žmogus elgiasi pagal optimalų, susiformavusį elgesio modelį. T.y. jis viską daro taip gerai, kaip tik geba tai padaryti šią akimirką. Pakeitęs įsitikinimus, tapęs emociškai brandesniu žmogus gali pasiekti daugiau, nei iki tol.  
   Konsultavimo metu vienas tikslų – parodyti dabartinį žmogaus elgesio ir emocijų santykį su objektyvia realybe ir su pačiu žmogumi, padėti pamatyti save tarytum iš išorės, kaip veidrodyje. Šio principo pagrindas – žmogaus negebėjimas suprasti savo jausmų ir minčių, kylančių dėl konsultacijos metu turimų traumų, trūkstamų žinių ar klaidingų įsitikinimų.
3. Traumuojantys praeities įvykiai gali įtakoti tai, kaip žmogus dabar jaučiasi ir ką geba. Pakeitęs su jais santykį (išsprendęs traumas), žmogus atsiskleidžia, tampa brandesne asmenybe, taip įgydamas dar platesnes galimybes ir dar daugiau potencialo.
   Principas grindžiamas tuo, jog praeityje įvykusios traumos įtakoja tai, kaip žmogus dabar masto, ką jaučia, kokius įsitikinimus turi. Traumas išsprendus, pasikeičia žmogaus emocijos, ankstesni įsitikinimai bei mintys, santykis su savimi ir kitais. Toks žmogus turi mažiau iracionalių įsitikinimų, yra efektyvesnis siekdamas savo tikslų, objektyviau vertina aplinką, yra empatiškesnis ir laimingesnis. 
4. Tik pats žmogus gali atskleisti savo emocinį ir intelektualinį potencialą. Kišimasis į šį procesą trukdo jam tai padaryti.
   Žmogus geriausiai žino apie save, savo praeitį, jausmus, poreikius, todėl geriausiai gali sau padėti. Konsultanto pagalba – atspindėti klientui jo emocijas, aptarti jų kilmę (racionalią ar kylančia iš traumų), padėti pačiam žmogui atsakyti sau į kylančius klausimus. Tai padaroma sukuriant saugią aplinką, kurioje klientas gali visiškai atsiverti, nėra kritikuojamas už tai ką jaučia, kaip elgiasi ar ką galvoja, yra skatinamas būti sąmoningu save tyrinėjant.

Pagrindiniai psichokoučingo skirtumai nuo kitų ugdymo būdų, jis skiriasi nuo:

• Psichoterapijos.
  Psichoterapija yra orientuota į praeities įvykius ir priežastis, dėl kurių klientas turi problemą, paskatinusią kreiptis į terapeutą. Labai dažnai psichoterapijoje laikomasi konkretaus formato, procesui vadovauja terapeutas, ne klientas.
  Psichokoučingo atveju taikomas holistinis požiūris (žvelgimas į visumą) – tai, ko nori pasiekti žmogus, greičiausiai bus įtakojama praeities, tačiau klientas renkasi, kaip jis nori siekti užsibrėžtų tikslų – išspręsdamas savo traumas ar ne, renkasi galimą sprendimo kelią, techniką, tempą.
• Mokymų ir mentorystės.Mokymų ir mentorystės atveju žmogus gauna žinių ir technikų iš savo mokytojo arba mentoriaus. Ilgainiui mokinys įgauna tas žinias, kurias turi mentorius ar mokytojas ir gali tapti į jį panašus.
  Psichokoučingo tikslas padėti atsiskleisti unikaliai kliento asmenybei, užaugti klientui emociškai ir intelektualiai, padėti pasekti užsibrėžtų tikslų; unikaliu, kliento pasirinktu keliu, o ne perduoti tik tai, ką konsultantas žino.
• Draugystės.
  Draugystė – dviejų žmonių santykiai, kuriuose jie abu siekia maloniai praleisti laiką.
  Psichokoučinge kliento ir konsultanto santykis orientuotas į maksimalią naudą klientui. Šiuo atveju, klientas tarytum turi nuoširdų, sąmoningą, atvirą, empatišką, logišką draugą, tačiau tai – vienpusis ryšys, konsultantas iš šio santykio negauna to, ką gauna klientas.

Darbas su klientais Psichokoučinge remiasi į keletą esminių elementų.

• Kliento saugumą.
  Sukuriama saugi bendravimo terpė – erdvė ir laikas, kur klientas gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali visiškai laisvai išreikšti savo jausmus, mintis, idėjas, fantazijas, tikslus. Konsultacijos metu klientas nekaltinamas, neignoruojamas, nebaudžiamas, nenuvertinamas, jam nenurodinėjama, nepriekaištaujama, jis neskaudinamas, iš jo nesityčiojama, jis neužgauliojamas, nepuolamas...
• Empatiją klientui.
  Klientų jausmų supratimas, yra esminė ryšio užmezgimo su savimi pačiu dalis, be kurios emocinis potencialas negali būti išlaisvinamas. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiima konsultantas. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats šią rolę perima iš psichokoučerio.
• Kliento ir konsultanto ryšį su objektyvia realybe.
  Turimi klaidingi įsitikinimai (traumų pasekmės), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas, trukdo atsiskleisti klientui emociškai ir intelektualiai. Kuriant sąsajas su realybe, psichokoučingas remiasi moksliniu principu ir logika, kurių pagrindu galima nustatyti, racionalias ir iracionalias emocijas, klaidingus ir apribojančius įsitikinimus.

Visa tai susiveda į konsultavimą, kurio metu klientai gali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų, geriau pažinti save, pradėti gyventi laimingesnį gyvenimą. Kaip vyksta darbas, jau esu rašęs ankstesniame įraše.

Kilo klausimų, idėjų – lauksiu komentarų!