Rodomi pranešimai su žymėmis savivertė. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis savivertė. Rodyti visus pranešimus

2015 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Sėkmės baimė

Foto: ResoneTIC /Pixabay
Dažniau psichologai (ir ne tik) kalba apie nesėkmės baimę, trukdančią priimti sprendimus, skatinančią perfekcionizmą ar pastumiančią į neveiksnumą. Tačiau yra ir kita, minima rečiau, dažnai pasąmoninga – sėkmės baimė.

“Kiekvieną kartą, vos mano gyvenime nutinka kas nors gero, kas nors, verta dėmesio ir džiaugsmo, kas galėtų būti pamatas naujam pozityviam dalykui, aš susiduriu su nesėkme. Nu blyn, kiekvieną kartą! Tą akimirką, jau viskas galėtų būti, nu, neblogai, jau kažkokios naujos perspektyvos matosi iš už kampo, imu ir padarau nesąmonę. Nu visišką nesąmonę: įsitraukiu į bereikalingą projektą, lyg ir taip nebūtų darbo, prisiimu darbų kur mano kompetencijos per mažai, įsiskolinu, vėl išduodu draugę, nusiperku brangų ir absoliučiai nereikalingą daiktą, kai ir taip trūksta už nuomą susimokėti.” – kalba Tomas, sutikęs pasidalinti savo istorija. Jis – programuotojas, jau seniai dirbantis geroje kompanijoje, tačiau vis klimpstantis į istorijas su nesėkmingomis pabaigomis, nuolat kam nors skolingas, persidirbęs ir lengvai priaugęs viršsvorio, už kurį pats savęs nekenčia.

Ilgą laiką, atsakymų ieškojęs aplinkybėse, darbe, santykiuose, drauguose, gyvenamojoje vietoje, įsitikinimuose, Tomas atsirado mano kabinete.

“Viskas vyksta man prieš akis ir valią. Ir kai kabinau merginą bare, ir kai važiavom į viešbutį, tada tai tiesiog vyko, atrodo be mano įsikišimo. Aš nieko negalvojau. Man rūpėjo tik seksas… Gal kad buvau girtokas…” – Tomas skėsteli rankomis, tarsi patvirtindamas savo bejėgiškumą.

Ilgai gyvenęs “gyvenimą, kuris atsitiko”, nuolat slapta jautęs bejėgiškumą, („nes viskas nulemta išorinių veiksnių, gal Dievo, o gal likimo), Tomas patikėjo, kad pats jame nieko negali daryti, nes… net jei darai, vis viena kas nors “atsitinka”, o to visiškai nesinori.

“Atrodė, turint pakankamai pinigų, būtų galima kažkaip sėkmingiau gyventi, džiaugtis. Bet kuo daugiau uždirbau, tuo daugiau reikėjo tų pinigų, kol supratau kad dafiga esu skolingas bankams, lizingams ir net žmonėms. Turėjau draugų, kurie matė: gerai uždirbu, ir skolino negailėdami. O aš negalvojau ir skolinausi, nes vis buvo negana.”

Kartu žvelgdami į Tomo vaikystę, pamatėme, kad kiekvienas ramesnis laikotarpis pasibaigdavo katastrofišku pragaru mokykloje ir namuose: “Mokykloje buvau skriaudžiamas mokinys, o namuose – nedrausmingas ir nesimokantis vaikas. Trumpos ramybės pauzės pasidarė taip įtemptos, kad bijodavau daryti bet ką. Kartais grįždavau namo ir sėdėdavau nejudėdamas, net nenusirengęs uniformos, su taše ant kelių, tiesiog sėdėdavau. Tol, kol negrįždavo tėvai ir neprasidėdavo pragaras… vėl. Nesąmonės nutikdavo dažnai: motina mušdavo už pažymius, tėvas nekreipė dėmesio, jam buvo svarbiau garažas ar meistrystės. Vos tik atsirasdavo proga pasidžiaugti, ją sugriaudavo kas nors blogo – pažymys, pastaba, muštynės, sulaužydavau ką…”

Džiaugsmingas akimirkas Tomas bandydavo užpildyti su kaupu – jam atrodė, kad tai yra paskutinis kartas, kai jo gyvenime nutinka kažkas gero. Kažkas, teikiantis Tomui malonumą (net ne laimę). “Tikrai laimingas jausdavausi retai, dažniausiai – vasaromis, kai išvažiuodavau atostogoms į prie jūros, ten gyvenimas transformuodavosi į vasaras su draugais, žaidimus ir tiesiog ne tokią rūpestingą vaikystę, nes tėvai užsiimdavo labiau savo reikalais, o aš gaudavau daugiau laisvės.“

Tomo psichikai tai turėjo dvejopą poveikį: leisdavo atsikvėpti ir pailsėti, bei tapo precedentu nenumarinti jo savivertės visiškai.

„O šiaip valgydavau, kai galėdavau, labai daug masturbavausi, po to žaisdavau kompu… O po to vėl nesąmonės.”. Toks elgesys, suteikdamas malonumo akimirkas emocinio skausmo jūroje, įsirašė ir kartojasi kaip elgesio modelis šiandieniniame jo gyvenime.

Dažnai vaikams atrodo, kad tai, kas vyksta čia ir dabar, niekada nesibaigs. “Beprotiškai ilgos ir nuobodžios pamokos (įsivaizduokite): pirma fizinis, po to, sušutus (mokykloje dušai neveikė), dvi matiekos ir dvi rusų ir ne pabaiga dar… Per pertraukas įtampa, kad kas neprisikabintų, o šiaip nerealiai nuobodu.” Tokia diena tikrai galėjo atrodyti ilga kaip šimtmečiai, o mokslo metai – visa epocha. Vasaros, beje irgi, atrodė nesibaigiančios, jų metu Tomas stengdavosi užsimiršti ir jam tai sekėsi… Visa tai ilgam paliko įspaudą, kad jausmai ar įvykiai gyvenime apsilanko visam laikui. Mums reikėjo pakankamai ilgai padirbėti, kol Tomas įsisąmonino, jog jausmai ir situacijos jo gyvenime ateina ne visam laikui, – jos ateina ir praeina, ir tai svarbu įsisąmoninti kiekvienam beviltiškai besijaučiančiam.

Šiandien kova su Tomo laimės priešu dar nelaimėta. Jo viduje tūnantis demoniukas, vis siekiantis dėmesį nukreipti į fantazijas apie nuostabią ateitį, daiktą, maistą ar blaškantį užsiėmimą, primena: “Būti laimingas ir sėkmingas tu negali. Negali daryti dalykų, savo saugumui ir gerovei. Kam jie tau? Jei dabar yra gerai, pasirūpink, kad dabar ir gautum maksimumą, o ateity… Pofig ta ateitis!”

Nesuvokdamas, kad gyvens ne vien dabar, bet ir rytoj ir poryt ir, greičiausiai, už metų ar dešimties, ir / arba rytojų matydamas per ultrapozityvų arba hipernegatyvų rūką, Tomas nesuvokė realybės taip, kaip galėtų ją suvokti tiesiog ramiai priimdamas. “Jei nesuvokiu ateities realistiškai, kaip galiu padaryti, kad mano sėkmė išliktų? Niekaip. Ateity tiesiog ramaus ir sėkmingo gyvenimo, tipo, nėra, arba jis visiškai sufantazuotas. Man taip atrodo…”

Norėdami pakeisti Tomo ateities paradigmą sukūrėme jo mintims personažą – SuperTomą. Jis ateina iš ateities ir dabartiniam Tomui pasako: “daryk taip ir taip, tada tau viskas bus gerai. Jei nedarysi, bus tas ir tas – žodžiu š…” Tomas SuperTomą kartais išgirsta, o kartais ne: „Kartais, bet dažniau – ne.“ Jį perrėkia demonas iš senojo Tomo pasaulio, vaikystės. Jis griausmingu ir viską šluojančiu balsu ištrimituoja: “Rytojaus nėra, o gyventi reikia šiandien, tau reikia naujesnės mašinos, varom į testdraivą!” Ir taip jo mintyse gimsta idée fixe: naujas automobilis padarys Tomą laimingu, o kai jis bus laimingas, geriau dirbs, o kai geriau dirbs, daugiau uždirbs ir tada atiduos visas skolas, susiras normalią paną, sukurs šeimą ir bus dar laimingesnis. O tai, kad jis ir taip skolingas už dabartinį automobilį, kad darbo yra gerokai daugiau, nei jis spėja padaryti ir kad už tą darbą jam mokamas rinkoje beveik didžiausias atlyginimas, „pamirštama“.

Laimėjimas terapijoje, tai kiekviena, net ir nedidelė pergalė. Kaip maži upeliukai sutekėdami į vieną upę sukuria didingą srautą, taip nedidelės pergalės ar pokyčiai, kartu sudėti, išvysto pokyčio jėgą.

SuperTomas, iš ateities, vis sako: “Ne, neklausyk to velnio. Ateitis, ji yra. Aš esu iš ten, ir tu ten pateksi.” Tais kartais Tomas savimi pasirūpina labiau, žiūri ne vien šiandienos malonumų, bet ir rytojaus gerovės. Tikiu, kad vieną dieną jam pavyks, kad pozityvūs pokyčiai jo gyvenime nusvers praeityje įgytą sėkmės sabotavimo schemą.

Gal Tomo istorija iki galo sėkmės baimės atskleidė. Psichikos veikimo modelis čia paprastas: kiekvienas sėkmė signalizuoja, kad tuoj prasidės kažkas blogo, nekontroliuojamo, todėl geriau, kad sėkmės nebūtų, tada situacija labiau kontroliuojama ir gyvenime mažiau skausmingų nusivylimų, kuriems ypač jautrūs vaikai. Tai – vienas komponentų, kurio jau pakanka sėkmės baimei atsirasti. Susiduriantys su šiuo modeliu pagalvoja tokiomis klišėmis: “būsiu turtingas – man pradės pavydėti ir kenkti, būsiu laimingas – kažkada nusivilsiu, atsiduosiu santykiams – mane išduos”.

Kitas komponentas, kurį irgi minėjau, – perspektyvos nesuvokimas ir emocinė trumparegystė: rytojus labai neaiškus, jis ryšio su šiandiena neturi, o tai, kas vyksta dabar – amžina. Vengiantys sėkmės sabotuoja ją, sukurdami iškreiptą tikrovės suvokimą, nuvertindami savo galimybes nesėkmės akimirkomis, ir / arba pervertindami sėkmei lydint. Emocinės trumparegystės akimirkomis atrodo, kad viskas bus blogai, nes:
  • Per ilgai truks
  • Neturiu tinkamų įgūdžių
  • Neturiu reikiamų ryšių
  • Trūksta kokių nors resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko)
  • Yra kitų, svarbesnių arba smagesnių darbų/reikalų
  • Man tiesiog nepasiseks

Arba, priešingai, viskas bus užtikrintai gerai, nes:
  • Rezultatas bus labai greitai
  • Net jei resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko) ir trūksta, nesunkiai jų rasiu
  • Turiu daugiau įgūdžių nei reikia, o jei neturiu labai lengvai jų įgysiu
  • Nustumiami į šalin kiti, esminiai darbai ar rūpinimasis savimi
  • Man tiesiog pasiseks.

Būna, kad šios saviapgaulės technikos sėkmingai keičia viena kitą, to žmogui net nesuvokiant. Vieną dieną sau sako: “viskas man jau nebepasiseks”. Kitą, kaip ant sparnų jis jau kalba: “kaip viskas nuostabu ir kaip puikiai viskas einasi”.

Ką daryti, bijantiems sėkmės? Jei atsakymas būtų paprastas, ieškantys jau būtų jį radę. Manau, pirmiausias dalykas, kurį reiktų padaryti, – identifikuoti, kada pradeda veikti savęs apgaudinėjimo mechanizmas, atpažinti kylančius jausmus, rasti priežastis ir iš kur tie jausmai ateina. Saviterapijos ar psichologo padedamiems pradėti stebėti, kada mastymo procese realybė baigiasi ir prasideda fantazijos bei savęs apgaudinėjimas, pozityvus ar negatyvus, nesvarbu. Tai reikalinga, kad išmoktumėte identifikuoti paslydimą ir pradėti kontroliuoti situaciją, pasukdami ją pagaliau ten, kur iš tikro galite – sėkmės link.

2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Emocinio apleistumo klausimynas

Terapijoje dažnai kalbame apie vaikystės traumas, apie tai, kas traumuojančio su klientais atsitiko tuomet, kai jie negalėjo savimi pasirūpinti patys, visiškai ar dalinai būdami priklausomi nuo tėvų ar globėjų, kai jų gyvenimus sukrėsdavo netektys ar prievarta. Ieškome ten įvykių kurie akivaizdžiai sukrėtė ir sužalojo psichiką, visam gyvenimui palikdami sielos randą.

Tačiau ne visi turėjo trauminių prisiminimų, kai kurie klientai sako, kad jų vaikystė buvo puiki, pilna gerovės, niekas jų neskriaudė, mokykloje jiems viskas buvo OK. Vis viena, šiandieną jie susiduria su kliūtimis, iš kurių pėdsakai veda gilion praeitin, vaikystėn. Tas neapčiuopiamas pavidalas, trukdantis jaustis pilnaverčiais žmonėmis, apsunkinantis santykius, sukuriantis persekiojančių nesėkmių virtinę ar nuolatinį ryšio su savimi trūkumą, dažnai yra emocinio apleistumo ženklas. Emocinis apleistumas, yra ne tai, kas vaikystėje įvyko. Priešingai, tai yra tai, ko būtinai reikėjo psichiškai sveikam žmogui susiformuoti ir ko trūko. Emocinio ryšio trūkumas – tėvų negebėjimas sveikai emociškai reaguoti į vaiko poreikius, jų emocinis atsiribojimas nuo vaiko. Vaikams neturintiems emocinio ryšio su su tėvais, jie negali išsiugdyti emocinio ryšio su savimi, jie išgyvena tai, ką vadiname emociniu apleistumu.

Pateikiu klausimyną, padėsiantį jums nustatyti ar patyrėte emocinį apleistumą ir kokio jis dydžio. Tai nėra patvirtinta mokslinė metodika, tai labiau mano, kolegų bei dr. Jonice Webb sudaryti klausimai, atskleidžiantys potencialias emocinio ryšio su vaikystėje reikšmingais žmonėmis trūkumą.

Atsakydami į klausimus, suskaičiuokite, į kiek jų atsakėte teigiamai.

1. Kartais jaučiuosi, tarsi manęs niekas nesieja su šeima ar draugais.
2. Aš didžiuojuosi savo nepriklausomybe nuo kitų.
3. Socialinėse situacijose turiu polinkį jaustis nejaukiai.
4. Man atrodo, kad mano jausmai ne tokie svarbūs, kaip kitų.
5. Man sunku paprašyti pagalbos, paslaugos ar nuolaidos.
6. Dažnai jaučiuosi nematoma(s), nors kiti tai neigia.
7. Mano draugai ir / ar šeima skundžiasi, kad esu atitolusi(ęs) ir neprieinama(s).
8. Mielai gyvenčiau atsiskyrėlio gyvenimą.
9. Atrodo, kad gyvenime savo potencialo nepasiekiu.
10. Kartais tiesiog norisi, kad mane paliktų ramybėje.
11. Paslapčiomis man atrodo, kad mano pasiekimai – apgavystė arba atsitiktinumas.
12. Man sunku palaikyti nuoširdžius ilgalaikius santykius.
13. Dažnai savimi nusiviliu arba pykstu ant savęs.
14. Man lengviau „sutarti“ su gyvūnais, kompiuteriais, technika, nei su žmonėmis.
15. Save vertiniu prasčiau nei kitus.
16. Aš labiau linkusi(ęs) prisitaikyti prie kitų, nei išsakyti savo pageidavimus.
17. Viduje kartais jaučiu tuštumą.
18. Savidisciplina man nesiseka.
19. Be priežasties jaučiu pyktį, susierzinimą ar liūdesį.
20. Man sunku įvardinti savo jausmus, negaliu jų apibūdinti.
21. Sunkiai atskiriu savo stipriąsias ir silpnąsias puses.
22. Lyginu save su kitais ir dažniausiai atrodo, kad kiti – pranašesni.
23. Aš dažniau laukiu kvietimų ar pasiūlymų, nei pats juos inicijuoju.
24. Kartais man atrodo tarsi stebėčiau savo gyvenimą iš šalies.
25. Man sunku save nuraminti.
26. Būti „čia ir dabar“ – man sunki užduotis.
27. Atrodo, kad su manimi kažkas ne taip, nors kiti to nesako ir nepastebi.
28. Daug dėmesio skiriu įvaizdžiui, net jei to nereikalauja aplinka.
29. Nesėkmes išgyvenu skausmingai, dažniausiai to neparodydama(s) kitiems.

Remiantis jūsų atsakymais, preliminarus jūsų emocinio apleistumo lygis yra:

0-3 mažas. greičiausiai gavote pakankamai dėmesio iš tėvų ar globėjų, ir pasaulyje jaučiatės pakankamai saugiai, pasitikite savimi, pažįstate savo emocijas, arba emocinio apleistumo problemas jau išsprendėte suaugę.
4-7 vidutinis. Emocinis ryšys su tėvais, globėjais ar kitais vaikystėje reikšmingais žmonėmis buvo, tačiau jo trūko. Todėl kartais sunku suprasti ką jaučiate, kartais jaučiatės „ne savo kailyje“.
7-10 didelis. Jums augant išgyvenote stiprų emocinį apleistumą, jums sunku susisieti su savo emocijomis, dažnai nesijaučiate savimi, taip pat jums sunku užmegzti ir palaikyti sveiką emocinį ryšį.
11 arba daugiau – labai didelis. Vaikystėje buvote emociškai labai apleistas vaikas, jums labai trūko žmonių, su kuriais galėtumėte palaikyti glaudų emocinį ryšį, saugiai atsiverti bei rodyti savo jausmus, todėl savo emocinį pasaulį slepiate nuo kitų ir labai bijote nuoširdžiai atsiverti.

Emocinis apleistumas nėra našta, su kuria turėtumėte keliauti per visą likusį gyvenimą. Jį, kaip ir kitas vaikystės traumas, galima įveikti pasitelkus į pagalbą kompetentingą specialistą, suprantantį kas yra emocinio ryšio vaikystėje trūkumas ir norintį bei gebantį jums padėti. Kaip visada įspėjimas: toks darbas yra ilgalaikis ir nelengvas, kartais trunkantis ilgiau, nei konkrečių vaikystės traumų terapija.

P.S. Labai tikiuosi, kad ši medžiaga bus naudinga ne emocinio apleistumo aukoms, bet ir psichinės sveikatos specialistams.

2014 m. liepos 29 d., antradienis

Būsimas aš – žino geriau

pasaka
Ar nebūtų puiku turėti ateitį numatantį rutulį (kaip būrėjos) ar laiko mašiną? Žinotume, kas su mumis bus! Tokią galimybę, pasirodo, turime. Ne tiesioginę, bet turime.
Beveik visiem pažįstamas patyrimas: rytas po vakarykščios „baliavonės“, paskutinė naktis prieš egzaminą, kvailas poelgis nutraukęs draugystę ir kitos gyvenimiškos situacijos, po kurių dažniausiai sakome sau (o kartais ir kitiems): „daugiau nebe…“ Tokius patyrimus lydi nebaigtinė aibė nemalonių jausmų: kaltė, gėda, savigrauža, neviltis, pyktis, liūdesys, beviltiškumas, pasibjaurėjimas… Pasekmes galėjome numatyti, tačiau iš savo klaidų (akivaizdu kad), ir vėl nepasimokėme. Po šio karto sau pasižadame – pamoką išmokome ir daugiau taip nebesikartos… …iki kito karto. Praeina laikas: kartais diena, kartais savaitė, kartais net ir metai. Mes ir vėl tame pačiame déjà vu (jau matyta – pranc.). Kartais veikėjai tie patys, kartais – kiti, tačiau vienas jų visada dalyvauja, tai – mes.
Ankstesnėje pastraipoje suminėtos smulkesnės detalės, susidėlioja į didesnį paveikslą – gyvenimą, pasidabinusį besikartojančiais elgesio modelių raštais: atsisukę atgal, į praeitį, galime matyti, kaip kažkada seniai (mūsų pačių) priimti sprendimai įtakoja šiandieninę būtį. Bloga mityba – sveikatos sutrikimus. (Visi tai žinome, bet parduotuvėse saldumynų skyrius dvigubai didesnis už daržovių.) Alkoholis ar tabakas – pasilinksminimo įpročius. (Visi žinome kaip jie kenkia sveikatai, tačiau negalime atsisakyti.) Išlaidavimas – finansinei laisvei. (Visi žinome, kad finansiniai įsipareigojimai apsunkina, tačiau dauguma vis viena gyvena į skolą.) Jei jūs – ta mažuma, kuri gali sąžiningai pasakyti: „tai – ne apie mane“, sveikinu. Kitiems belieka palinguoti galva ir trečią kartą per metus ir vėl užsirašyti tą patį tikslą į kalendorių: sveikiau gyvensiu, taupysiu, mažiau gersiu, pradėsiu sportuoti… whatever.
ateities-as
Dar ne viskas. Prieš tai aprašiau į gyvenimą įsileidžiamus neigiamus dalykus. Liko skausmingesnė ir dažniau ignoruojama tema, apie kurią (dažniausiai) susimastome gyvenimo pabaigoje, – praleistos teigiamos ir pozityvios aplinkybės. Tai skamba kaip: „jei būčiau galėjęs(usi), išdrysęs(usi), leidęs(usi) sau…“ Tai svarbūs, gyvenimą keičiantys ir lemiantys, tačiau nepriimti sprendimai, neišnaudotos galimybės, neįgyvendinti projektai, nenukeliautos kelionės, nesukurti santykiai… Supratimas, kad tai nebesugrąžinama, dažnai būna toks skausmingas, kad nenoromis patys sau sukuriame pasiteisinimų apie: likimą, karmą, sintetinę laimę, ar ką panašaus. O tada galime sau pasakyti: „toks likimas“, arba „matyt praeitame gyvenime kažko neišmokau“, arba „nežinau ar būčiau laimingesnis, jei būčiau gyvenęs kitaip“.

Ane? (Kalbininkiškai: „ar tikrai?“)
Toks pasakymas prilygintinas: „jei gyvenime būtų geresnių dalykų daugiau, būčiau nelaimingesnis, nei esu dabar.“ Žinoma, tai padeda išsivaduoti iš sunkios atsakomybės naštos. Atsakomybės už savo pačių gyvenimą ir poelgius; už tai, kuo tampame suaugę ir ką darome, kad taptume geresnėmis savo pačių versijomis, geresnėmis, nei buvome iki šiol.
Visas šis pakalbėjimas apie atsakomybę už savo veiksmus, su laiko mašina siejasi štai taip…
… jei turėtume laiko mašiną, būtų smalsu pažiūrėti kaip mums ten, ateityje gyvenasi ir ką daryti, kad būtume laimingesni ir sėkmingesni. Mokslininkams vis dar bandant įminti laiko-erdvės kontinuumo mįsles, kažką panašaus į laiko mašiną kiekvienas turime savyje. Tai – vaizduotė ir mintys.
jausmai
Jei prieš priimdami kokį svarbų sprendimą pagalvotume: „ar ateities aš padėkos man už tai, ką dabar darau?“ Būtent tokiu formatu. Ar jis (ateities aš) jausis dėkingas už priimtą sprendimą. Jei taip, galimas dalykas, kad sprendimas bus naudingas, tinkamas, priartinantis prie laimės ir geresnės gyvenimo kokybės. Žinoma, nereiktų pamiršti sveiko skepticizmo, objektyvumo ir aplinkybių įvertinimo. Ši technika padeda suvokti perspektyvą, kurią labai labai dažnai paliekame užmaršty, net ir priimdami gyvenimiškai svarbius sprendimus.

Įdomu (ir svarbu), kad klausimą suformulavus priešingai: „ar mano ateities aš nesigailės, kad tai darau“, atsakymas dažniausiai būna: „ne, nesigailės“. Esame linkę apie save galvoti geriau, nei yra iš tikro – pozityvi nuostata prisideda prie realybės iškraipymo ir savęs apgaudinėjimo, tad kaip rašiau, klausimą reikia formuluoti kaip rašiau prieš tai: „ar ateities aš bus dėkingas“.
Kai jau žinote, bus lengviau nuspręsti: jūsų ateities aš bus labiau dėkingas už naujus saulės akinius, kainavusius 100 EUR, ar už asmeninių finansų valdymo kursus? Ateities aš labiau patiks bokalas alaus ir hamburgeris, ar labiau salotų lėkštė ir sultys? Ateities aš pasakys ačiū už tai, kad siekėte savo svajonės, ar kad ėjote mažiausio pasipriešinimo keliu?
Ką ateities aš pasakys rytoj? Po savaitės? O po 20 metų? Tikiuosi, kad jis bus laimingas ir patenkintas. Geros ateities!

2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Odė jausmams

Žmogus be emocijų kaip biologinis robotas, bet kokia kaina, be skrupulų siekiantis savo (dažniausiai) savanaudiškų tikslų. Nejausdami jausmų sau žmonės negali suvokti ir kitų jausmų – neturi empatijos. Jie tik numano, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, stebėdami aplinkinius prisitaiko kad atitiktų jų lūkesčius. Tiems, kurių savivertė žema, tokie žmonės atrodo labai malonūs ir draugiški, empatiškiems ir emociškai brandiems – priešingai – dirbtiniai ir psichopatiški.

Jausdami žmonės supranta kas su jais vyksta: santykiuose, darbe, šeimoje, draugijoje. Bejausmiai arba prisitaiko ir elgiasi taip, kaip iš jų tikisi, arba vengia nepažįstamų situacijų, o į jas patekę sutrinka, pasimeta ir pradeda elgtis impulsyviai. Jie „žaidžia“ tik ten, kur žino „žaidimo taisykles“, kurių išmoksta stebėdamas kitus.

Kaip pojūčiai padeda orientuotis erdvėje, išvengti su(si)žalojimų, nustatyti savo negalavimus, taip jausmai padeda susivokti psichoemociniame pasaulyje: įvertinti santykius, psichologinę atmosferą, jausmus sau ir kitiems, peržengiamas asmenybės ribas. Jie – kaip kompasas, padedantis mūsų emociniam aš išlikti nesužalotam ir siekti geresnės psichologinės terpės.
Jausdami šaltį žmonės apsirengia, skausmą – atitraukia ranką nuo jo šaltinio, šilumą – 
žino kiek prie jos prisiartinti, kad nenudegtų.
Jausdami liūdesį žmonės pasineria į save, pyktį – atsitraukia nuo jį keliančio žmogaus, simpatiją – žino kiek prisiartinti, kad netaptų atgrasiais.

Vieni neturi emocijų, kiti jų turi per daug, treti randa emocinį aukso vidurį. 
Naujagimiai gimsta labai emocionalūs, tačiau jų neišsivysčiusios smegenys dar negali kontroliuoti tų emocijų, jos veržiasi per kraštus. Tai, kokio emocinio brandumo bus suaugęs žmogus priklauso tik nuo tėvų.
Yra tėvų, kuriuos naujagimių, kūdikių, vaikų emocijos trikdo: kelia pyktį, susierzinimą, baimę, liūdesį.
Yra tėvų, kurie į naujagimių, kūdikių, vaikų emocijas nekreipia dėmesio, jas ignoruoja.
Yra tėvų, kuriems naujagimių, kūdikių, vaikų emocijos yra svarbiausias vaiko gerovės rodiklis, todėl jie prisiderina prie vaiko poreikių ir empatizuodami įsiklauso į tai, ką vaikas jiems sako, net jei jis nemoka kalbėti. Deja, ši grupė mažiausia.
Tėvams prisiderinant prie naujagimio, kūdikio, vaiko emocijų, šis jaučiasi saugiai, ir taip išmoksta pats reguliuoti kylančius jausmus, suvokia ką jie jam sako ir dėl ko kyla. Jis išsiugdo sveiką impulsų kontrolės mechanizmą.
Tėvams reaguojant kitaip, nepriimant naujagimio, kūdikio, vaiko emocijų, jis pradeda slopinti jausmus, arba randa kitų savęs nuraminimo būdų. Pirmuoju atveju toks vaikas ilgainiui taps bejausmiu suaugusiuoju. Antruoju atveju – ieškos išorinių priemonių kaip save nuraminti, o nenuraminęs jaus nuolatinius (lėtinius) jausmus: nerimą, liūdesį, vidinę tuštumą.
  
Kurį laiką gyvenau bute, kuriame girdėjosi tolumoje pravažiuojantys traukiniai. Kartais tai atrodė romantiška, kartais erzino. Po pusmečio pagavau save beveik nebegirdįs traukinių. Jie tapo man tokiu įprastu reiškiniu, jog atrodė, kad jų nebėra. Šią savo gyvenimo atkarpėlę pasakojau ne šiaip sau.
Traukinių dundėjimo niekaip negalėjau įtakoti, jis man nenaudinga informacija – ir su laiku pradėjau ją tiesiog ignoruoti.
Supaprastinus iki primityviausio lygio, vaikams panašiai nutinka su jausmais. Kai besikartojantis jausmas neneša jokios naudingos informacijos (kai vaikas negali įtakoti aplinkos remdamasis savo jausmais), jausmą vaikas išstumia (represuoja) į pasąmonę. Kuo daugiau jausmų naujagimis, kūdikis, vaikas išmoksta išstumti, tuo didesnę emocinę nejautrą  nešioja savyje. Taip žmonės nebejaučia savo jausmų, kaip aš nustojau girdėti pralekiančius traukinius.

Kai mosteliu pele į viršutinį kairį ekrano kampą savo kompiuteryje, pasirodo visi atidaryti langai, tada pasirenku reikalingą ir tęsiu darbą. Prisėdęs prie kito kompiuterio vis dar naudoju šį žestą pele, nors jis man nieko neduoda – jis tiesiog giliai įaugęs įprotis, sunkiai kontroliuojamas įprotis.
Ši istorijėlė primityviai metaforizuoja jausmų kontrolės trūkumą. Jei naujagimis, kūdikis, vaikas taip ir neišmoksta kontroliuoti savo jausmų (vaikas gauna netinkamas reakcijas į jam kylančias emocijas), jis arba išsiugdo klaidingą supratimą apie jausmo nešamą informaciją (pvz. mano kad nemalonios emocijos yra negatyvios) arba jausmai būna perdėtai stiprūs (pvz. labai susierzina, kitam vairuotojui darant manevrą ir nerodant posūkio signalo, tačiau nekeliant avarinės situacijos). Taip žmonės jausmų nešamą informaciją panaudoja netikslingai, kaip aš be priežasties stumdau pelę į ekrano kampą.

Vaikas suauga ir tampa žmogumi, turinčiu visai kitokius resursus – emocinius, psichologinius, fizinius. Jį supa kitokia aplinka, jo gyvybė nebepriklauso nuo tėvų ar globėjų. Jis tampa savarankišku individu, tebeturinčiu teisę į emocijas ir / ar jų kontrolę. Jis gali jausti ar nebejausti – jo neberiboja nekontroliuojami išoriniai veiksniai. Dabar visi raktai į emocinę brandą yra jo paties rankose.

Išmokti jausti tinkamai, ar apskritai jausti, nėra lengva – tai, kaip ir bet koks kitas įgūdis, reikalauja darbo, ištvermės ir kantrybės. Jei emocinis invalidumas truko dešimtmečiais, per porą mėnesių atstatyti tokio masto žalą – nelengvas darbas. Nelengvas, tačiau įmanomas. 

Išmokti jausti – verta. Emociškai brandūs žmonės suvokia pasaulį gerokai plačiau. Tai galima įsivaizduoti kaip vienspalvių akinių nusiėmimą: visa, kas anksčiau buvo vienos spalvos, tik skirtingo intensyvumo, dabar tampa spalvota – su savais pustoniais ir perėjimais iš spalvos į kitą. Tai – beveik naujas matavimas. Žmogus „matantis“ emocines spalvas, gali suprasti kokie santykiai jį saisto su aplinkiniais ir su pačiu savimi. Dar daugiau – tik suprasdamas kokie tie santykiai yra, tas žmogus gali juos keisti... žinoma, jei pats to nori. Renkasi žmogus.

Renkiesi tu. Gražių spalvų.

2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Ar verta gyventi, kai norisi mirti? Savižudybė.

Neseniai elektroniniu paštu gavau paklausimą, mintimis vis paskatinantį sugrįžti prie svarbios, skaudžios ir dažnai nutylimos temos – savanoriško gyvybės atėmimo sau, kitaip tariant – savižudybės. Šis įrašas, labiau pamąstymų santrauka, nei analizė ar informacija jos prevencijai.

Išgirdus apie savižudybę, visiems dažniausiai kyla klausimas – kodėl? Kas išėjusio žmogaus gyvenime įvyko tokio, kad jis pasirinko mirtį, kaip, jo požiūriu, geriausią išeitį iš situacijos, kuri kito akimis galėtų atrodyti ne tokia komplikuota. Atrodo, iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį, paprašyti kitų pagalbos, nepasiduoti ir pan.
Kitas klausimas būna apie, atsakomybės prisiėmimą, jei tai artimas ar pažįstamas žmogus, ar atsakomybės priskyrimą, jei tolimesnis: „jei kiti būtų įsikišę, tai galėjo išsispręsti, viskas galėjo būti kitaip...“

Abiem atvejais primirštamas pagrindinis istorijos herojus – žmogus, pasirinkęs nutraukti savo gyvenimą. Jis tarytum lieka už įvykių horizonto, drama, vykusi jo viduje taip ir lieka mažai žinoma. Taip, tai tikrai įvyksta ne iš „gero gyvenimo“. Net ir žmonės, kitų akimis daug pasiekę ir gyvenantys gyvenimą, kurio kiti, regis, gali tik pavydėti, pasirenka savižudybę – atrodo visiškai nepaaiškinama.

Manau, esminis sprendimas atimti pačiam iš savęs gyvybę – nebepakeliamas emocinis skausmas ir / arba vidinė tuštuma. Nors tai skamba labai paprastai, lyg ir aiškiai, tačiau išgyvenančio žmogaus sąmonėje padėtis atrodo beviltiška ir nepataisoma. Jis ar ji didžiąją dalį gyvenimo taip jautėsi, nesusilaukė pagalbos, arba pagalba, kurios susilaukė, buvo neveiksminga. Ir dar vienas, manau, nepaprastai svarbus faktorius nulemiantis šį fatališką žingsnį, stiprus savęs nuvertinimas. Žmonės, ilgą laiką nejaučiantys gyvenimo džiaugsmo, nesijaučia vertingi vien dėl to, kad jie egzistuoja. Jų savivertės trūkumą kartais kompensuoja išoriniai veiksniai: santykiai, statusas, turtas, išvaizda, profesija... Tai veikia kaip ramsčiai, palaikantys griūvančią sieną, kuriai nugriuvus lieka žiojėti didžiulė sielos skylė, atverianti skausmingą tuštumą.

Rašydamas apie priklausomybes, minėjau: dvasiniam skausmui žmogaus smegenys naudoja tas pačias neuronų grandines, kaip ir fiziniam skausmui perteikti. Nuolatos jaučiama širdgėla, veikia tarytum visada atvira žaizda. Žinau, jog palyginimas, kurį padarysiu neatspindi realybės, tačiau įsivaizduokite, kad didžiąją laiko dalį praleistumėte prapjautu pilvu ar lūžusia koja.  Žmonės, pakėlę prieš save ranką dėl vidinio skausmo, jaučiasi panašiai. Kitas palyginimas – mitas apie Sizifą, kiekvieną dieną ridenantį sunkų akmenį viršukalnėm ir niekada nepasiekiantį tikslo. Žinoma, jog jaustume beprasmybę, jei pradėdami kiekvieną dieną suvoktume: „kad ir ką bedaryčiau, negaliu užpildyti nuolat mane persekiojančios bedugnės tuštumos.

Manau, esminis veiksnys pastumiantis nusižudyti, tai klaidingas įsitikinimas, kad niekas nebegali padėti, jog situacija nebepasikeis ir tokia išliks visą amžinybę. Tai būdinga, kai praeityje patirtos traumos neleidžia užaugti emociniam aš. Žmogus įstrigęs mažamečio vaiko rolėje, kurioje vėl ir vėl šiandieną bando pakeisti košmarą išgyventą praeityje. Jis – bejėgis, kuriam atrodo, kad juo tegali pasirūpinti kiti, tik ne jis pats. O kas, jei tų kitų nebelieka??? Tada vidinis vaikas išgyvena tėvų netektį. Jei tai kartojasi nuolat, tegalime tik įsivaizduoti, nuolat persekiojančią kančią – vis laidoti ir laidoti savo tėvus.

Liūdina, kai žmonės savo noru traukiasi iš gyvenimo. Liūdina ir žudantys save kas dieną, iš lėto: alkoholiu, narkotikais, vaistais, maistu, padidinta rizika (neatsargiu vairavimu, ekstremaliu sportu, sveikatai ir gyvybei pavojingais užsiėmimais), nikotinu, kitomis priklausomybėmis. Jie dar nepasiekė nebepakeliamos skausmo ribos, gal turi išorines, vertę palaikančias sistemas, o gal nėra taip stipriai traumuoti. Tačiau procesas tas pats – jie taip nevertina savo gyvenimo, ir jaučia tokį vidinį skausmą ir / ar tuštumą, kad yra pasiryžę ilgą gyvenimą iškeisti į lėtą mirtį.

Žinoma, nuolat išgyvenamas atskirties, susvetimėjimo su pasauliu ir savimi jausmas – skausminga, kaip ir kiti, save žaloti linkusiems būdingi stiprūs jausmai: kaltė, gėda, liūdesys, nerimas. Kalbu apie lėtinius, didžiąją gyvenimo dalį persekiojančius jausmus. Tai ne tas pats, kas jausmai, kylantys dėl objektyvių priežasčių – įvykių vykstančių mūsų gyvenime ir adekvačios reakcijos į šiuos įvykius. Tuomet išgyvenami jausmai – normali mūsų psichikos reakcija, padedanti objektyviai vertinti situaciją ir ją įveikti.

Vis dar lieka neatsakytas klausimas: „tai kaip padėti žmogui, nebematančiam prasmės gyventi“? Manau, kad atsakymas paprastas, tačiau kartu keliantis visą virtinę kitų klausimų, kurie jau turėtų suktis apie konkretų atvejį. Pirmiausia – saugios ir palaikančios aplinkos sukūrimas. Aplinkos, kurioje pagaliau būtų galima prakalbti apie tai, kas skauda, leisti būti pažeidžiamu ar pažeidžiama, kur yra kas iš tikro išklauso, nekritikuoja ir nesiūlo sprendimų, tačiau padeda juos priimti, kai tam ateina laikas. Žinau, gali nuskambėti absurdiškai, tačiau kartais galime padėti ir patys sau, jei mumyse yra dar nors truputis optimizmo. Linkiu, kad jo  būtų nors krislas, kiekviename mūsų.

2013 m. liepos 2 d., antradienis

Saviugda „sunkiai“ ar „lengvai“. Apibendrinimas

Tęsdamas mintis apie „jei lengva, darai tai neteisingai“ ir „jei sunku tai dar nereiškia, kad darai tai teisingai“, noriu apibendrinti visa, ką jau rašiau, ir padėti suprasti kokią poziciją siūlau. Deja, ne visi komentarai ar paklausimai matyti bloge. Vienus klausimus gaunu tiesiogiai iš klientų, kitus – pokalbiuose su draugais ir pažįstamais, ar tiesiog per Facebook.

Apibendrinant galima sudėti viską į keletą paprastų klausimų:

„Jei mums nėra sunku, ar tai reiškia, kad mes kažkokie nevykę ar blogesni, o gal geresni? Ar visą gyvenimą reikia kad būtų sunku ir kam vargintis ir ieškoti problemų lygioje vietoje?“

Norėčiau pasielgti, kaip su klientais – atgręžti klausimus jums, skatindamas pagalvoti: „Apibrėžk, ką tau reiškia geresnis ar blogesnis? Kodėl manai, kad „sunku“ – vien nemalonūs pojūčiai? Kaip tu įveiki iššūkius, kuriuos išsikeli sau, ar juos tau iškelia gyvenimas?“

Dalindamasis mintimis ir idėjomis nenoriu jų primesti kitiems (jums). Tai jūsų gyvenimas ir galite gyventi jį kaip tik norite. Man gera, jei tame, kuo dalinuosi, randate sau įkvėpimo, idėjų, tinkamų technikų, ar priešingai – kyla pasipriešinimas, nesutinkate su manimi ir tai panaudojate savo įsitikinimams sutvirtinti ar juos kvestionuoti. Jei taip yra, tikiuosi daviau kažką naudinga. Klausimai jus užkabino ar kilo minčių? Pabūkite su tomis idėjomis, gal atrasite ką naujo.

Dabar išdėstysiu tai, ką norėčiau apibendrinti.

Svarbiausia – renkatės jūs. Jei jūsų gyvenimo rezultatai tenkina, ir nenorite nieko keisti – puiku! Nieko ir nekeiskite. Jei manote, kad nereikia kelti sau iššūkių ir jūsų gyvenimas geras be jų – nuostabu, reiškia jūs jau pasiekėte ko trokštate. Bet... kodėl tada vis dar skaitote? Jei skaitote ir manote, kad asmenybė, kuria esate, dar gali patobulėti – ryžkitės pokyčiams, jei to dar nepadarėte. Tačiau žinokite, matomų ir reikšmingų rezultatų rezultatų galima pasiekti tik ilgalaikių pastangų dėka. Nežinau nei vieno garsaus ir sėkmingo žmogaus, kuris rezultatų gyvenime būtų pasiekęs neprisiimdamas iššūkių ir nedirbdamas. Norint ką nors gauti, reikia duoti mainais – norint gauti asmenybės pasiekimų, reikia duoti pastangų.

Noriu priminti, kad ankstesniuose įrašuose iš esmės kalbėjau apie saviugdos ir savityros procesus. Nors kai kurios metaforos pasiskolintos iš kitų sričių (pvz. bėgimo) ir jos pritaikytos saviugdai ir savityrai, jas galima taikyti ir kitoms gyvenimo sritims.

Dabar trumpa istorija.

Man baisu. Jau seniai nebuvo taip baisu. Širdis daužosi, akys išplėstos. Būdamas penkerių dar nežinau kas yra adrenalinas moksliškai, tačiau jis liejasi per kraštus. Skauda nubrozdintus ranką ir kelį, o per skruostus rieda viena kita ašara. Norėčiau pabėgti iš čia, mesti viską. Gal kažkiek gėda, kad taip ir neišmoksiu važiuoti dviračiu ir pikta... Taip, dviratis man varo neviltį ir pyktį, kita vertus – nenoriu atsilikti nuo draugų. Vis matau, kaip jiems smagu. Ir aš noriu važinėtis taip, kaip jie, todėl vėl užsikeberioju ant man per didelio dviračio, apsižvalgau ar niekas nemato mano nesėkmių ir tęsiu. Dar po keleto nesėkmingų bandymų, pagaliau man pavyksta – vieną, antrą trečią kartą pavažiuoti tiesiu keliuku ir nenukristi, dabar beliko išmokti pasisukti...

Man baisu. Prieš akis didžiulė nuokalnė, o takelis jau išvažinėtas anksčiau už mane numynusių varžybų dalyvių. Dabar, arba niekada – jei pasiduosiu, nebeturėsiu jėgų ir pasitikėjimo įveikti likusių trisdešimties kilometrų. Matau, kaip kiti nulipa ir vedasi dviračius, o labiau patyrę – leidžiasi ant jų. „Bala nematė“ – pagalvoju, paminu ir įgaunu pagreitį. Ties nuokalnės apačia, prie pat purvyno akies krašteliu dirstelėju į spidometrą. 50,2 km/h. Jaučiu kaip galinis ratas čiuožia pats sau, mintyse projektuoju, kur reiks „nusileisti“ man, o kur dviračiui. Nežinau kaip, bet išsilaikau ir dabar jau minu tokio pat statumo įkalnėn. Šalia važiuojantis dalyvis šypsodamasis pasidalina įspūdžiu: „That was a trick!“. Persimetame dar keliomis frazėmis ir tęsiame. Užmynęs į viršų, vos pakvėpuoju ir norėčiau kristi čia pat, ant žolės, palaukti kol mane „surinks“ pagalbos tarnyba, bet prisimenu nuokalnę, jau nuvažiuotus beveik šešiasdešimt kilometrų, ir noras įveikti trasą persveria nuovargį. Judu toliau.

Šias istorijas skiria 32 metai. Jos apie tą patį – važiavimą dviračiu, abiem atvejais pastūmiau save iki ribos, buvau giliai diskomforto zonoje. Ar būčiau išmokęs važiuoti dviračiu, jei nebūčiau savęs stumtelėjęs už komforto zonos, kai man buvo penkeri? Greičiausiai ne. Ar būčiau įveikęs Tartu dviračių maratono trasą (87 km)? Tikrai ne.

Galite paprieštarauti – ne visi dalykai gyvenime yra sudėtingi ar sunkūs (kad ir išmokti važiuoti dviračiu, vieniems lengva, kitiems – ne). Sutinku ir primenu, kad istoriją panaudojau tik tam, jog metaforiškai pademonstruočiau situacijas, tam pačiam užsiėmimui. Išėję iš komforto zonos susiduriame su nemaloniais jausmais, mintimis, prisiminimais, pojūčiais, ypač darydami tai sąmoningai – mokomės, siekiame meistriškumo tame, ką darome. Imamės to iš visos širdies, pasinėrę ir susikoncentravę. Tai taikytina daugumai gyvenimo sričių. Jei veikla pasidaro lengva, ji tampa arba buku įpročiu arba nuobodybe. Tai, ką darome saviugdoje, nebūtinai turi kelti vien nemalonias emocijas ir pojūčius. Sunku, reiškia reikia įdėti pastangų, kainuojančių energiją. Paimkim kitą situaciją – bet kokį kompiuterinį žaidimą. Žaisti dažniausiai nelengva, būna visko: ir pykčio, ir nusivylimų, ir džiuginančių momentų, ir netikėtumų. Įsivaizduokite, jei dvidešimt žaidimo valandų praleistumėte pirmame lygyje. Taip, būtų lengva ir paprasta, tačiau labai labai nuobodu. Tas pats su mūsų gyvenimu, jei viskas jame paprasta ir lengva – ar nenusibosime patys sau? Ar netapsime nuobodžiais kitiems? Patys būdami nuobodos, kokius žmones trauksime į savo gyvenimą?

Yra kita medalio pusė, apie kurią būtina pakalbėti – nuolatinis, lėtinis, patologiškas buvimas diskomforto zonoje. Tikrai yra nemažai žmonių, didžiąją gyvenimo dalį jaučiančių nemalonius jausmus, tuštumą, beprasmybę. Komforto zona jiems atrodo kaip sala išsigelbėjimui neaprėpiamame nemalonumų vandenyne. Nesvarbu ar ten saugu, ar ji ne toksiška, ar iš jos galima ištrūkti kada panorėjus. Ta sala (salos) gali būti priklausomybės, saviapgaulė, abejingumas, blogiausiu atveju tai būna savižudybė. Kai kas susikuria kitas diskomforto zonas tam, kad galėtų užsimiršti kas aplinkui juos vyksta. Nuolatinis buvimas įtampoje, bėgime, „nesibaigiančiame tobulėjime“ – ar tai toks pat noro pabėgti nuo realybės ženklas? Ar tas bėgimas nėra tokia pati saviapgaulė kaip ir buvimas vien komforto zonoje?

Aukso vidurys, mano nuomone, – būsenų kaita, kai sunkų darbą, siekiant patobulinti save, pakeičia visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Toks balansas, įmanomas tik tada, kai sąmoningai nusprendžiame savo gyvenime tvarkytis taip, kaip pasirenkame patys – ir dirbti, ir žaisti. Jei tokio balanso mūsų gyvenime šiandien nėra, tačiau jo siekiame, galime nuspręsti pradėti pokyčius dabar, mūsų pastangų dėka pasiekti pageidaujamos lygsvaros. Greičiausiai lengva nebus, jei esate stipriai išsibalansavę, žinau iš asmeninės ir klientų patirties. Esame inertiški, kaip didelis, sunkus traukinys – jį išjudinti nelengva, kaip nelengva ir sustabdyti, jam lekiant pavojingu greičiu. Norint mums išsijudinti iš letargiškos būsenos reikia prisivertimo, atrodo, kad pastangos padaryti bent menką žingsnį yra milžiniškos. Kaip ir nuolatiniame lėkime, ant kulnų lipant nerimui, sustoti ir skirti laiko sau, pabūti ramybėje, visiškai atsipalaiduoti – lygiai tokia pati sunki užduotis.

Esame pavaldūs dėsniams. Gamtos, bendravimo, biologijos, psichologijos. Norėdami pokyčių, turime jiems suteikti sau postūmį, kad pokyčiai atsirastų. Postūmiui reiks energijos. O kuo didesnio pokyčio norite, tuo daugiau reiks pastangų įdėti. Paprasta, tiesa?

Jei vis dar kyla klausimų – lauksiu jų komentaruose ar asmeniškai. Jei galvojate, kad tai ką perskaitėte – naudinga, pasidalinkite. Ačiū!

2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Jei sunku, dar nereiškia, kad darai tai teisingai


* Pastaba: šiame ir kituose savo tekstuose daugiausia rašau apie psichologinį bei emocinį savęs pažinimą ir saviugdą, tad kai kurios metaforos ar mintys gali netikti norintiems jas pritaikyti kitame konkrečiame kontekste, pvz. mokymesi ar specifinių įgūdžių formavime.

Vėl klausau to paties pasakojimo... Jau žinau, kas bus toliau, žinau detales, ne paslaptis net mano paties reakcija į šį pasakojimą. Klientas truputį savęs pagailės, tada save lengvai pakaltins ir po akimirkos nusisuks nuo temos, tardamas „tai tiek, dabar aš jaučiuosi gerai“, galiausiai grįš į bet kokių nemalonių jausmų ar asociacijų su minėta tema neigimą. Jis slepiasi už sienų, kurias susikūrė, kad galėtų apsiginti nuo savo paties jausmų, o aš savyje pagaunu lengvą nusivylimą – ir toliau turiu kurti pasitikėjimo tiltą tarp mudviejų, vietoje tikrųjų problemų sprendimo. Gal būt vieną dieną jis atvirai išreikš savo skausmą, trukdantį esminiam pokyčiui įvykti, tačiau didelė tikimybė, kad ta diena niekada neateis...

Ankstesniame įraše rašiau: „jei lengva – darai tai neteisingai“. Būtina paminėti – jei sunku, tai dar nereiškia, kad tai darai tai teisingai. Kaip tas klientas, daug žmonių stipriai ir ilgai spaudžia save, bet nepasiekia jokio ar pasiekia labai mažą progresą. Tai skausminga. Tik kartais žmonės siekia pagalbos ir pakeičia savo nuostatas, tačiau dažniausiai nepriima tiesos, kad jie daro kažką ne taip.

Už klaidas jie buvo taip stipriai baudžiami (fiziškai / psichologiškai / emociškai), kad neigimas ir to paties sunkaus, beprasmio, kartais destruktyvaus elgesio kartojimas jiems atrodo geresnė išeitis, nei klaidos pripažinimas ir krypties pakeitimas. Aš pats žinau šią „sunkaus darbo“ formulę iš asmeninės patirties.
Turėjau keletą nepelningų verslų. Nors aplink mane esantys žmonės badė pirštais į akivaizdžius nuostolius, aš vis viena į juos investavau (netgi svetimus pinigus!) ir daug juose dirbau. Man buvo taip baisu suklysti, kad paaukojau beveik viską ką turėjau. Tikėjausi, kad kažkaip, kažkas, kažkada nutiks ir taip išsaugos mano užpakalį nuo nemalonumų. Tai – nenutiko; „nutiko gyvenimas“ – aš visiškai bankrutavau ir likau giliose skolose.

Manasis pavyzdys, tik smiltelė realybės smėlynuose. Matau, kaip tai vyksta – savo klientų, draugų ir pažįstamų gyvenimuose. Kartais tai liūdina ir sekina, o kartais jų bergždžios pastangos pykdo. Toks bergždumas man primena skęstantį laukinį gyvulį: jis negali pats sau padėti, tačiau per daug bijo žmonių, kad priimtų pagalbą iš jų. Mačiau ir tebematau juos besikankinančius ir dingstančius po vandeniu – kartojančius skausmingą rutiną, o tada pasiduodančius ir metančius, ką pradėjo.

Žinau, negaliu jų išgelbėti, tik jie patys vieninteliai gali tai padaryti, peržengdami savo klaidos suvokimo baimę. Šis kritinis momentas dažniausiai labai skausmingas (kuo gilesnis neigimas, tuo skausmingiau), tačiau po jo ateina palengvėjimas – lūžio taškas, kuomet suprantame: galime pakeisti savo gyvenimą. Skausmingos tiesos suvokimas man buvo: „įpusėjau savo gyvenimą ir viską reikia atstatyti nuo pamatų: santykius, draugystes, finansus, darbą ir sunkiausia – save patį“. Mana savigarba buvo kritusi žemiau nulio ir aš visiškai nepasitikėjau savimi. Nepaisant to atsiskleidžiau naują horizontą: kartą jau buvau susikūręs savo gyvenimą, taigi, galiu tai pakartoti, tikėtina greičiau ir efektyviau, nei praeitą kartą. Dar daugiau – supratau, kad galiu rinktis – niekas manęs nebelaiko, tad pradedant šiandiena, galiu perrašyti savo gyvenimo istoriją taip, kaip noriu. Galėjau tai padaryti ir anksčiau, žinoma, tačiau man buvo tiesiog per daug baisu pripažinti savo blogą padėtį ir prisiimti atsakomybę.

Jei esate tokiame rate, tai galite ir jūs!

Galite įveikti savo baimes klysti ir pakeisti tai, ką norite pakeisti: ar tai būtų santykiai, saviterapija, karjera ar vairavimo įgūdžiai – šiame sąraše galite įrašyti, kas šauna galvon. Tai sakydamas, noriu pabrėžti svarbiausia: galite tai padaryti, tačiau lengva nebus. Jei būtų, jau būtumėte tai padarę. (Didelės) klaidos ar melo sau pripažinimas savaime yra skausmingas procesas nepratusiam, mat tą pačią akimirką, kai nustosite sau meluoti, į pasaulį iššliauš jūsų vidiniai demonai. Pamatysite skausmą ir realybę, nuo kurių taip ilgai bėgote. Tai pereiti – siaubinga patirtis, būtent dėl to tiek daug žmonių renkasi neigimą – skausmą galima numaldyti priklausomybe ar nesąžiningais santykiais su savimi ir kitais.

Sąmoningai susidūrę akis į akį su savo vidiniais demonais ir pamatę juos dienos šviesoje, po kurio laiko suprasite, kad jie nėra tokie jau baisūs. Pirmosios akimirkos sunkiausios, bet kuo toliau, tuo bus lengviau ir geriau – mažiau skausmo, frustracijos, baimės ir visų kitų nemalonių jausmų. Jei esate skausmingame tikrojo aš atradimo kelyje, priimkite mano simpatiją, atjautą ir palaikymą, bei tęskite toliau. Jums vis geriau ir geriau seksis pripažinti sau tiesą, pamatyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.

Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

Laukite tęsinio...

2013 m. birželio 4 d., antradienis

Jei lengva – darai tai neteisingai


Širdis tuoj išlips iš krūtinės, nuo dusulio vos įkvepiu, o mano žingsniai sunkūs, kaip sulėtinto vaizdo klipe. Po nubėgtų 10 km, kopdamas į kalną, vis dar bandau išlaikyti bėgimo tempą. Šis bėgimas – treniruotė, jis ne maloniam pasportavimui, o jo tikslas – patobulinti save, kad galėčiau bėgti greičiau ir toliau. Mielai sulėtinčiau žingsnį iki ėjimo, tačiau vos papurtęs galvą pakartoju mintyse: „Jei lengva – darai tai neteisingai“. Taigi, vis dar bėgu, mano raumenys „užpumpuoja“ mane į kalną, kartu „pumpuojasi“ ir „valios raumuo“ – tokiomis akimirkomis treniruoju ne tik kūną bet ir valią.

Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti su savo vidumi. Tomis dienomis sėsdavau prie savo žurnalo (dienoraščio) ir parašydavau puslapį ar porą tik tam, kad parašyčiau, o užduočių sąraše galėčiau uždėti varnelę ties įrašu „Pažurnalinti“. Buvo lengva. Dariau tai metų metus ir nepasiekiau nieko tikro. Vos tik prisiliesdavau prie tikrųjų problemų, savo viduje užkabindavau ką nors gilaus, neduodančio ramybės, iš karto atsiitraukdavau nuo savo sužaloto tikrojo aš ir įjungdavau ignoravimo režimą – darydavau bet ką, kad tik kuo greičiau užmirščiau tą skausmingą prisilietimą prie vidinės žaizdos. Žinoma, kad labai skaudėjo, turėjau (ir vis dar tebeturiu) emocinių randų ir vidinių demonų. Jų turi kiekvienas. Vis dėl to, svajojau rasti lengvą ir neskausmingą būdą, kaip atsikratyti visos tos skausmingos vidinės maišaties – rasti paprastą gyvenimo formulę, magišką tabletę ar burtą. Tai priminė norą, kad mano nauja bėgimo apranga padėtų įveikti maratoną, kai pats tegaliu nubėgti vos keletą kilometrų.

Skaičiau knygas, žadančias lengvą ir neskausmingą kelią į nušvitimą, įsitraukdavau į kursus ir kitą veiklą. Niekas nesikeitė. Tarytum užsidėčiau naujus bėgimo marškinėlius, trasoje pabėgčiau keletą minučių puikiai jausdamasis ir... atsimuščiau į netreniruoto kūno pasipriešinimą bėgti toliau. Velnias, matyt blogi marškinėliai...

Norėjau lengvo kelio, tačiau turėjau sau įrodyti, kad tokio nėra. Tokio tikrai nėra! Taip, kaip išsitreniravau nubėgti ilgas 20-25 km trasas, taip pradėjau treniruoti save vidiniam darbui. Lengva nebuvo, nėra lengva ir dabar – visą darbą turiu padaryti savarankiškai: išgedėti nemalonius jausmus, sąmoningai susidurti su vidiniais demonais (traumomis), visa tai išsispręsti viduje, o tada judėti prie kito vidinio iššūkio (problemos). Galima pasisamdyti specialistą, kuris palengvintų darbą (trenerį ar terapeutą), tačiau norint pasiekti rezultatų, darbą turiu padaryti aš pats. Negali treneris nubėgti už mano kūną, o terapeutas išsigydyti mano psichologinių žaizdų už mano psichę.
Ir dabar negaliu garantuoti, jog visad turėsiu valios treniruotėms ar darbui su savo vidumi. Aš netobulas ir nemanau, kad kada tokiu tapsiu – visada bus vietos patobulėti dar labiau. Tačiau nuolatinės pastangos leidžia užsiauginti stipresnį „valios raumenį“. Pasekmė – mažiau pasipriešinimo ir geresni rezultatai, geresni rezultatai – didesnė motyvacija, didesnė motyvacija – didesni iššūkiai, o didesni iššūkiai pareikalaus daugiau valios pastangų.

Lengva netampa niekada. Ir neturėtų, nes tai darbas – jo nereiktų ir įpainioti į laisvalaikį. Beje, pastebėjau įdomų dalyką – intensyvi saviugda, padėjo gerokai labiau atsipalaiduoti, jausti gilesnį lengvumą ir džiaugsmą ilsintis, kadangi anksčiau mane kamuodavę problemos nebevargino.

Tad linkiu jums gero, tačiau ne lengvo darbo! Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Trys esminiai savęs pažinimo elementai

Kartais žmonės manęs klausia: „Ko man reikia, kad galėčiau sėkmingai užsiimti saviugda?“ Šis klausimas ir man kurį laiką nedavė ramybės, tad nutariau pamąstyti kurdamas šį blogo įrašą. Trumpas atsakymas: smalsumo, sąžiningumo ir drąsos pažįstant save. Žemiau pateiksiu platesnę savo atsakymo versiją.

Smalsumas
Būkite smalsūs sau: klausinėkite, tyrinėkite jausmus, meskite iššūkius savo įsitikinimams. Būkite atviri naujoms idėjoms – jos yra savityros proceso kuras. Kas kitas mumis domėsis, jei ne mes patys?! Dauguma žmonių daugiau ar mažiau nekreipia dėmesio į savo tikrąjį aš. Kuo labiau jie pasinėrę į savo kasdienį gyvenimą, tuo mažesnis jų sąmoningumas, o be sąmoningo savęs suvokimo neįmanoma iš tikrųjų suprasti kitų žmonių (ir jūsų taip pat) ir būti apie juos (ir jus) smalsiems. Tad geriausias jūsų partneris, suprantantis jūsų gelmes, esate jūs patys. Smalsumas padeda išvengti pojūčio, kad jūs „privalote“ tyrinėti savo gyvenimą. Veikdami dėl to, jog mums smalsu, esame įsitraukę, susidomėję ir motyvuoti, nei jei tai sunku ir skausminga.
Žinau, kad iš karto tapti smalsiu pačiam sau – sudėtinga. Turite suprasti, jog saviugda yra procesas, o ne vienkartinis pasiekimas. Tiesiog pradėkite sau užduoti klausimus. Ką aš dabar jaučiu? Jei visiškai nieko nežinočiau apie save, kaip atrodytų kitos 5 mano gyvenimo minutės? Jei staiga nustočiau tikėti tuo, kuo tikiu dabar, kas būtų? Ar tai, ką dabar darau, yra teisinga? Kaip aš jaučiuosi galvodamas apie tai, kas vyksta mano gyvenime, pasaulyje? Kaip aš suvokiu kitus žmones? Kai jie suvokia mane? Ir t. t.
Naudokite logiką ir priežastinį ryšį įvertinti tam, kas prieš jus atsiskleidžia. Jei mokslinis principas jums naujiena, naudokite Sokrato klausinėjimo metodą: paklauskite savęs klausimo ir nesustokite klausinėję, iki tol, kol kol negalėsite logiškai paaiškinti kas vyksta. Iš kitos pusės – neperspauskite savęs. Skirkite laiko, darykite žingsnį po žingsnio, nebauskite savęs už nesėkmes – jūs ne visų pasaulio sričių genijus.
Pavyzdžiui yra žmonių, kurie faktiškai savimi nesidomi, tačiau jie labai pasinėrę į supančio pasaulio tyrinėjimą. Su manimi buvo taip pat – daug kuo domėjausi, bet ne savimi. Tik vėliau supratau, kad noriu tyrinėti ne tik pasaulį – svarbiausia yra mano paties ryšys su savimi ir pasauliu. Tai man buvo lūžis. Pradėjau suprasti save kaip atskirą, unikalų asmenį, o ne pasaulio dalelę, neturinčią jokios įtakos savo pačios gyvenimui.

Sąžiningumas

Būkite ypač sąžiningi su savimi, pripažindami sau savo jausmus, prisiminimus, mintis, pojūčius, idėjas ir fantazijas. Priimkite juos – tai yra jūsų pačių gyvenimo dalis, ar jūs to norite ar ne. Negalite nuo jų pabėgti ar ignoruoti, tai – visada su jumis! Tad kam sau meluoti? Net jei niekas nežino tiesos, jos nepripažinimas sau sekina jūsų dvasinę stiprybę. Tai nereiškia, kad turėtumėte savo paslaptimis dalintis su kitais. Jei norite, dalinkitės tomis savo vidinio pasaulio dalimis, kuriomis tikrai norite dalintis ir darykite tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikite. O prieš tai darydami, smalsiai savęs paklauskite: „Kodėl aš dalinuosi su šiuo žmogumi kažkuo, taip svarbiu man?“
Sąžiningumas prieš save leidžia išvystyti neiškreiptą ir atvirą ryšį su savimi pačiais. Dažniausiai buvome mokomi, kad jausti pyktį, baimę, frustraciją ir kitus nemalonius (o kartais net ir malonius!) jausmus yra bloga ar gėdinga. Tiesą sakant – ne! Jie, kaip ir bet kurios kitos mūsų emocijos, tikslingai signalizuoja apie jūsų psichikos būklę. Nuolat atverdami savo jausmus ir mintis patys sau, auginame pasitikėjimą savimi, saviempatiją ir savigarbą. Taip augdami taip pat tampame sąžiningesni su kitais žmonėmis, suprasdami, jog būti savimi nėra gėdinga.
Kaip būti sąžiningu su savimi? Prisipažinkite sau, kad ne viską apie save galite žinoti (ir neprivalote). Priimkite savo jausmus tokius, kokie jie yra, net jei kiti sako kad neturėtumėte to jausti, vis viena sąžiningai priimkite jausmą – jūs žinote geriau! Jei turite mintį ar pojūtį – pripažinkite sau, kad turite. Būkite sąžiningi savo atžvilgiu, nes tai vienintelis būdas pažinti save autentiškais, tokiais kokiais esameiš tikro. Tai padaryti galite tik suprasdami savo tikrąsias emocijas, mintis ir sapnus. Pabandykite juos užsirašyti į asmeninį žurnalą ar dienoraštį (popierinį ar skaitmeninį). Pabūkite kartu su savo jausmais ir idėjomis. Žinoma, jums augant, jūsų įsitikinimai ir jausmai gali keistis ir keisis, išaugsite iš jų – tai normalu. Toks ir yra buvimo sąžiningu su savimi procesas – išlikti atviriems savo mintims ir jausmams, o tai darant, transformuoti save į geresnę savo versiją.
Pradėjęs žurnalinti (tai buvo prieš daugel metų), jaučiau, tarytum turiu rašyti taip, lyg kažkas paėmęs galėtų imti ir skaityti. Iš tiesų tiesiog norėjau būti išgirstas, o ne nuoširdžiai ir sąžiningai save išreikšti. Vėliau pradėjau save reikšti vis sąžiningiau ir sąžiningiau. Kuo labiau atsiverdavau savo žurnalui, tuo mažiau norėjau, kad jį kas nors skaitytų. Prisimenu, ką apie žurnalo rašymo patirtį sakė Daniel Mackler: „Ilgą laiką žurnalas buvo mano geriausiu draugu“. Sunku geriau pasakyti apie sąžiningą ryšį su savo tikruoju aš ir savęs atspindėjimu per žurnalo rašymą.

Drąsa

Omenyje turiu drąsą mesti iššūkį savo įsitikinimams ir priimti savo tikruosius jausmus, o ne drąsą prisijungti prie ugniagesių komandos ir gelbėti žmones iš degančių namų (manau, kad tam tikrai reikia narsos ir drąsos). Kartais naujai atrasta idėja gali pasirodyti traiškanti visą, iki šiol buvusį pasaulio, kuriame gyvenate, suvokimą. Taip nutinka, kai ilgą laiką turėjote įsitikinimų nesutampančių su tikrove, ar jausmų, kuriuos anksčiau buvo sunku prisileisti ir priimti. Jei turite pakankamai drąsos, galite sau atskleisti visiškai kitokį pasaulį – žymiai geresnę jo versiją.
Sokratas sakė: „Neištirtas gyvenimas – nevertas gyventi“. (Dažnai pasitaikantis vertimas „Nepatirsi – negyvensi“, tačiau an jis atrodo neišsamus.) Aš tai suprantu taip: gyvenime nebus pilnatvės, jei nesuvoksime kas vyksta su mumis ir mumyse, kitaip tariant, jei nebūsime „taikoje su savimi“. Turintys drąsos priimti ir apdoroti (suprasti kas vyksta) savo jausmus, patiria mažiau nerimo, streso, nepasitenkinimo ir daugiau vientisumo, sąmoningumo, atsipalaidavimo ir laimės. Drąsus savęs pažinimas sukuria visiškai kitokią gyvenimo patirtį – gyvenimo, kupino tikslingumo ir prasmės. Tai leidžia išvystyti daugiau empatijos sau, o per empatiją sau – jos daugiau ir kitiems.
Kaip tapti drąsesniu, jei dar nesate? Pirmiausia supraskite, kad galite išmokti naujų dalykų – ir intelektualių, ir emocinių. Jei turite mažiau empatijos, ar emocinio intelekto trūkumą, galite tai išsiauginti savyje, tapdami geresne savęs versiją. Kitas, ne mažiau svarbus supratimas, – šiame procese turite būti švelnūs patys sau. Neturėtumėte savęs bausti kaltinimais ar gėdinti, kad negalite kažko priimti ar suprasti. Drąsa tyrinėjant save kelias – ne mestis į nesuprastų jausmų ugnį, o nuosekliai sekti savo emocijų, prisiminimų ir idėjų pėdsakais – dieną po dienos. Toks nuoseklus darbas gerokai sunkesnis, nei vieną kartą nudegti ir pasitraukti.   
Ilgą laiko tarpą turėjau įprotį (savigynos mechanizmą) neigti savo jausmus. Dažniausiai juos užkišdavau maistu, palengvindavau alkoholiu ar kokia kita priklausomybe, pavyzdžiui pirkimu, išsibarstymu į naujus projektus, kurių vis nepabaigdavau. Tiesiog bandžiau slėpti savo nemalonias emocijas, kol atradau, jog pabuvimas su jausmu nėra toks blogas, kaip gali atrodyti. Kartais tai sukrėsdavo, tačiau trukdavo ne itin ilgai, ypač jei proaktyviai dirbdavau su juo – žurnalindavau, sąmoningai galvodavau apie jausmą, ar tiesiog kurį laiką su juo pabūdavau: priimdavau, tyrinėdavau kokius prisiminimus jis man atneša. Po to, jausmui grįžus, pradėjau suprasti, kad dažniausiai jis nebe toks nemalonus – labiau suprantamas ir priimtinas. Tad dabar, kai pajuntu nemalonias emocijas, pasveikinu jas ir priimu, nes aš žinau – jos atneša naujų atradimų apie mane patį, taip kurdamos geresnį gyvenimą ateityje.

Tikiuosi, kad tai padės jūsų kelionėje link savo Tikrojo aš. Jei taip, pasidalinkite straipsniu su žmonėmis, kuriems jis taip pat galėtų būti naudingas. Ačiū!

2013 m. gegužės 27 d., pirmadienis

Atidėliojimo menas - NUORODA

Originalus įrašas čia.

Eitne.lt bloge rašiau apie atidėliojimą. Tai labiau "How To" straipsnis, nei priežasčių analizė. Tačiau jame galite rasti naudingų technikų, jei esate atidėliotojai.

2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

AŠ

Šiandien man 40. Apvali data, žingsnis į "solidų amžių"...

Tačiau ne apie noriu parašyti. Gimtadienis – puiki proga įvertinti, kas įvyko per metus, ar per visą gyvenimą.

Brukštelėsiu apie pačią geriausią dovaną, kurią galėjau sau kada nors pasidovanoti, tai – AŠ. Apskritai, AŠ yra pati didžiausia dovana, kurią žmogus gali padovanoti sau per visą gyvenimą.

Kas AŠ yra man, čia ir pabandysiu glaustai apsakyti.
  • Tai emocinis ir intelektualus suvokimas, jog AŠ egzistuoju apskritai ir esu visatos dalis. Kad esu čia, dabar, erdvėje užimu vietą, kad turiu savo jausmus, potyrius, mintis, įsitikinimus, grožio sampratą, kad man patinka tai kas patinka ir nemėgstu to ko nemėgstu.
  • Tai žinojimas (emocinis ir intelektualus), jog AŠ skiriuosi nuo kitų žmonių. Kiti žmonės turi savo mintis ir jausmus, potyrius, paradigmas, jiems gali patikti kiti dalykai nei man, arba priešingai – mus gali sieti tie patys mums patinkantys dalykai. Žinojimas, jog AŠ neatsakingas už tai, kaip kiti žmonės mąsto ir ką jaučia. Tai jų AŠ, jų mintys ir jausmai, ne mano.
  • Tai įsitikinimas, jog nuo mano veiksmų priklauso mano ateitis. Tai, ką darau AŠ, turi įtakos kitiems žmonėms, gyviems padarams ar daiktams. Mano mintys, pasirinkimai ir iš jų kylantys veiksmai, kloja kelią mano ateičiai, ir tik AŠ atsakingas už tai, kokia ji bus.
  • Tai supratimas, jog egzistuoja objektyvi realybė, kurioje veikia logiški, moksliniu principu pagrindžiami dėsniai. AŠ esu tos realybės objektyvi dalis, kuriai galioja tie patys dėsniai, kaip ir visiems kitiems.
  • Tai gebėjimas pačiam sau atspindėti savo mintis ir jausmus, pačiam sau pamatyti AŠ iš šalies, analizuoti jį, suprasti jo jausmus, veiksmus, suvokimus, traumas, įsitikinimus, santykį su pasauliu.
  • Tai mano AŠ skausmas, sunkūs išgyvenimai ir traumos. Žinojimas, jog manyje tebėra neišspręstų problemų, trukdančių būti laimingu, verčiančių kenkti sau ir kitiems, elgtis iracionaliai, kartais visiškai priešingai savo vertybėms.
  • Tai savo nuosavo kūno pojūtis. Jutimas kaip raumenys įsitempia ir atsipalaiduoja, įkvepiamo oro tėkmės į plaučius jutimas, šalčio ar šilumos besismelkiančių pro mano odą pojūtis, pasaulio spalvų, formų, faktūrų matymas.
  • Tai mano jausmai, kuriuos jaučiu AŠ. Kuo daugiau pažįstu save, tuo daugiau ir spalvingesnių jausmų atrandu. Jie nėra bei blogi, nei geri – tai tiesiog jausmai, padedantys man suprasti, kas vyksta su mano AŠ (emociniu, psichologiniu, mantaliniu, dvasiniu – galima jį vadinti įvairiai).
  • Tai manojo AŠ žaismingumas, humoras, kūrybiškumas, spontaniškumas – dalykai, išlaisvinantys mano emocinį-kūrybinį potencialą.
  • Tai mano prisiminimai. Patirtys, kurios yra unikalios nes jas patyriau AŠ, interpretavau per savo jausmų ir minčių prizmę ir saugau atmintyje. Tai galimybė akimirksniu pasiekti tuos prisiminimus ir išgyventi juos dar kartą.
  • Tai mano gebėjimas keistis. AŠ galiu keisti save, tobulinti, gerinti, auginti emociškai ir intelektualiai. Tai mano potencialas turėti daugiau empatijos, būti protingesniu, kūrybingesniu, logiškesniu – gebėti augti.

Štai toks, mano nuomone, yra AŠ. Gali būti, kad kai kurių aspektų nepaminėjau – juk jų tiek daug. O kokį savo AŠ matote jūs?

2012 m. spalio 23 d., antradienis

Priklausomybės anatomija

Kadangi šis straipsnis ilgas, brūkštelėsiu trumpą apžvalgą.

Kas yra priklausomybė, kodėl ji veikia žmogų taip, jog šis pasiduoda jai, atrodo, visiškai be valios? Kokios smegenų nervų grandinės dalyvauja priklausomybės procese? Kaip priklausomi žmonės malšina savo skausmą ir kodėl jiems kyla skausmas? Kokia patirtis slypi už kiekvieno priklausomo žmogaus? Ar galima išgyti nuo nepriklausomybės ir kaip?

Pagrindinis šio įrašo šaltinis – daktaro Gabor Maté darbai, "The Bomb in the Brain" 3 dalis - ("The Biology of Violence: The Effects of Child Abuse"), darbo su klientais ir asmeninė patirtis.

Priklausomybės apibrėžimas
Priklausomybė, tai neigiamai įtakojantis gyvenimo kokybę, nuolat besikartojantis, kompulsyvus (sunkiai kontroliuojamas) elgesys, dėl kurio individas gauna trumpalaikį pasitenkinimą, ignoruodamas ilgalaikę tokio elgesio žalą gyvenimo kokybei. Priklausomybei būdingi besikartojantys atkritimai (grįžimai prie veiklos), bei priklausomybės neigimas ar sumenkinimas.

Priklausomybės mechanizmas
Iki šiol daugelis tebemano, jog priklausomybę sukelia medžiagos (alkoholis, tabakas, narkotikai), o priklausomi tampame jų pavartoję. Tačiau yra daug priklausomybių rūšių, kylančių ne vien pavartojus medžiagų, tai priklausomybės nuo maisto, kavos, sekso, darbo, sporto, interneto, pirkinių ir t.t. Dar svarbiau – ne kiekvienas pabandęs alkoholio, kavos, tabako, sekso, pirkinių, net narkotikų tampa nuo jų priklausomas. Kodėl? Atlikti eksperimentai parodė , jog vien vien medžiagos (narkotikų, alkoholio, tabako) priklausomybei atsirasti nepakanka (nuorodose eksperimentai dėl žiurkių priklausomybės nuo morfino ir kokaino).
Kad žinotume, kas sukelia priklausomybę, pirmiausia turėtume pažvelgti į žmonių elgseną ir išsiaiškinti, kokios smegenų nervų grandinės (toliau smegenų grandinės) ir kokios medžiagos dalyvauja priklausomybės procese.

Endorfinų sistema. Ji reguliuoja mūsų reakciją į skausmą. Jausdami per mažai skausmo, lengvai save sužalotume, jei skausmo būtų per daug – organizmas nebeištvertų ir mirtume. Endorfinai, mūsų organizmo išskiriami opioidai, padeda ištverti skausmą ir jį sumažina esant poreikiui. Kita endorfinų atliekama funkcija – pasitenkinimo ir atpildo pojūčio sukūrimas, pasiekus tikslą ar įveikus užduotį – tai padeda mokytis. Dar viena endorfinų funkcija – dalyvavimas meilės (prisirišimo) atsiradime tarp žmonių. Be endorfinų (opioidų) mūsų gyvenimas būtų iš viso neįmanomas: susižalotume arba mirtume iš skausmo, neturėtume gebėjimo išmokti naujų dalykų, džiaugtis pasiekimais ir, galiausiai, nebeliktų prisirišimo. Tėvai nebegalėtų užauginti palikuonių – juos tiesiog pamirštų.

Dopamino smegenų grandinė – reguliuoja motyvaciją. Be dopamino negalėtume net pavalgyti ar atsigerti. Eksperimento metu pelės, be dopamino receptorių mielai valgė, kai maistą joms įdėdavo į burną, tačiau mirdavo iš bado jam esant vos už keleto centimetrų nuo burnos. Pelėms trūko motyvacijos! Taigi ir mums, žmonėms, dopaminas reikalingas motyvacijai reguliuoti.

Streso valdymo smegenų grandinė. Stresas – būtina mūsų organizmo gynybinė reakcija išgyvenimui. Esant įtemptai situacijai į kraują išsiskiria streso hormonai: kortizolis, noradrenainas, kortikotropinas. Jie paruošia mūsų organizmą (įjungia refleksą "kovoti arba bėgti"). Deja, ilgalaikis stresas silpnina organizmą ir sukelia labai daug nepageidaujamų fiziologinių pokyčių, tad neveikiant streso mažinimo mechanizmui, žmonės tiesiog "perdega".

Impulsų reguliavimo grandinė, priešakinės smegenų žievės darbas – pasirinkti tinkamiausią impulsą esamai situacijai. Sutrinkus šios grandinės darbui, nebesugebama valdyti kylančių impulsų, tad žmogus, kuriam sutrikusi impulsų reguliavimo grandinė, neadekvačiai reaguoja į gyvenimiškas situacijas, jo "sprendimai" būna impulsyvūs ir dažnai siejasi su trumpalaikiu pasitenkinimu. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, ribinės asmenybės sutrikimas – tai blogai veikiančios impulsų reguliavimo grandinės padariniai.

Nemažai narkomanų yra priklausomi nuo opiatų (morfino, heroino, kodeino). Priklausomybė nuo jų tokia stipri, kad žmonės praranda absoliučiai viską – sveikatą, turtą, šeimą, savigarbą, krenta iki paties "dugno". Klaidingai manoma, jog priklausomas žmogus nepakils tol, kol nesitrenks į dugną. Jei dugnas – iškritę dantys, ŽIV, gyvenimas gatvėje, hepatitas C, prarasta šeima, chroniškos infekcijos, visiškas visuomenės atstūmimas, apmirę audiniai, atviros, negyjančios žaizdos, o žmogus vis dar vartoja, tai tas dugnas... mirtis? Į šia kategoriją galima dėti ir alkoholikus, mat alkoholis turi tų pačių savybių kaip ir opiatai –  slopina skausmą. Kas verčia šiuos priklausomus žmones į priklausomybę pasinerti taip giliai? Prisiminus endorfinų sistemą, pasirodo, jog žmonės vartojantys opiatus ir alkoholį slopina skausmą. Todėl kyla klausimas, ne – kodėl narkotikai ar alkoholis, o – kodėl skausmas?
Fizinis ir emocinis skausmas yra gerokai labiau susiję, nei buvo manyta. Naudojant funkcinio magnetinio rezonanso (FMRI) metodą, eksperimento metu nustatyta, jog fizinis ir emocinis skausmas smegenyse aktyvuoja tas pačias grandines. Tad žmogus jaučiantis emocinę kančią ją jaučia lygiai taip pat tarytum būtų fiziškai žalojamas – įžeidžianti pastaba gali būti tokia pat skausminga, kaip realiai trenktas antausis. (Gal verta pagalvoti apie tai, prieš pasakant ką kandaus?) Žmonės, kenčiantys nuo tokio tipo priklausomybės, akivaizdžiai bando save gydyti nuo chroniško emocinio skausmo. Iš čia kyla klausimas kodėl emocinis skausmas?

Įvairiose studijose (nuorodos straipsnio pabaigoje) pateikiami skaičiai rodo, jog 80–90 procentų nuo narkotikų priklausimų žmonių vaikystėje buvo seksualiai išnaudojami, prieš juos smurtaujama arba jie neprižiūrimi. Tyrimuose kalbama apie labai aiškiai apibrėžtus atvejus. Apie kitas, mažiau pastebimas vaikystės traumas, net neužsimenama. Taigi, šie žmonės malšina begalinį, be pertraukos juos lydintį chronišką sielos skausmą, kuris, kaip jau žinome, nesiskiria nuo fizinio.

Kita smegenų grandinė, kurią minėjau dalyvaujant priklausomybės procese – dopamino grandinė atsakinga už motyvaciją. Be motyvacijos negalime pasiekti tikslų, o ilgalaikis dopamino trūkumas gali visiškai sutrikdyti gebėjimą patirti pasitenkinimą, jausti motyvaciją. Dopamino išsiskyrimą skatinta stimuliantai: amfetaminas, metamfetaminas, nikotinas, kofeinas. Dopamino išsiskyrimą taip pat skatina seksas, maistas, apsipirkimas, kompiuteriniai žaidimai, sportas. Tad nenuostabu, kad maždaug 40-čiai procentų priklausomų žmonių yra diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kuriam labai didelę įtaką daro dopamino trūkumas. Jei žmogus pabandęs vienos ar kitos medžiagos pagaliau, pirmą kartą gyvenime, jaučiasi "normaliu", gali susikoncentruoti, jo nebekamuoja įkyrios, nuolat blaškančios mintys... Kodėl jis turėtų atsisakyti būti savimi, nematydamas galimų alternatyvų? Jokiu būdu nesakau, kad priklausomybė – gerai. Tiesiog manymas, jog priklausomi žmonės turi valią imti ir "mesti" – gerokai klaidinantis. Jie negali, nes mato vienintelį kelią jaustis savimi (pasiekti savo Tikrąjį aš), tik per priklausomybę. Deja, pasiekdami save, pasaulį jie mato per iškreiptą priklausomybės stiklą.

Turintieji priklausomybes neretai atstumiami, sukeliant jiems dar daugiau skausmo ir streso. Iš savo klientų, kovojančių su priklausomybėmis neretai išgirstu, kad jie atkrenta (grįžta prie priklausomybės) būtent tada, kai jų gyvenime kyla stresinės situacijos, jie praranda kontrolę ir nebegali su problemomis susidoroti. Taip įsipainioja dar viena, priklausomybę lemianti – streso valdymo smegenų grandinė. Stresą mažina endorfinai, taip pat alkoholis, nikotinas, kanapės, maistas, elgesys nukreipiantis dėmesį nuo nerimą keliančių minčių – internetas, kompiuteriniai žaidimai, seksas, sportas, televizija. Streso akivaizdoje žmonės nesijaučia savimi, jiems sunku atsipalaiduoti. Pastebėkite – jūsų pažįstamų rate greičiausiai rasite žmonių, negalinčių atsipalaiduoti ir lengvai bendrauti su aplinkiniais, neišgėrus alkoholio. Galima tik įsivaizduoti, kokioje tuštumoje ir neviltyje būna žmonės, niekada nesijaučiantys savimi,  kuriems vienintelis būdas nuraminti tą nuolatinę įtampą – stiklinė, dūmas ar tabletė.

Neaptarta liko paskutinė, priklausomybes skatinanti smegenų grandinė, reguliuojanti impulsus. Aš pats kartais vis dar turiu problemų dėl savo kompulsyvaus elgesio. (Anksčiau jų turėjau gerokai daugiau, tad ši sritis man gerai pažįstama.) Kad ir kiek valios pastangų žmogus dėtų, jis tiesiog "negali" nesielgti kitaip. Smegenų grandinė, turinti kontroliuoti impulsus, tiesiog neveikia taip, kaip turėtų! Įsivaizduokite, kad jungiklis, turintis įjungti šviesą bute, įjungia laiptinės apšvietimą. Kad ir kiek valios pastangų dėtumėte, kiekvieną kartą paspaudus jungiklį, šviesa įsižiebs laiptinėje. Priklausomybę turintys žmonės negali tiesiog pasakyti "ne" – jie neturi tam tinkamų "laidų galvoje". Be sudėtingos, beje, ne visada veiksmingos, pagalbos tai neįmanoma. Taip, kaip be elektriko įsikišimo negalima pataisyti netaisyklingai sujungtos elektros grandinės, taip vien valios pastangomis neįmanoma nustoti būti priklausomam. Impulsų kontrolės stokos šaknys, kaip ir kitų grandinių, vaikystėje – hiperaktyvius ar impulsyvius vaikus baudžia už tai, kad šie elgiasi pagal savo psichofiziologinius, nekontroliuojamus impulsus. Vaikai jaučia kaltę, gėdą, baimę už tai, jog yra tokie kokie yra, mano kad su jais yra "kažkas negerai", o tai dar labiau skatina elgtis nekontroliuojamai – išsivysto uždaras ratas, kuriame vaikas vis giliau ir giliau įsukamas į emocinio skausmo bei impulsyvaus elgesio verpetą, kol vieną dieną vaikas, paauglys, ar suaugęs neatranda nusiraminimo priklausomybėje. Ją sukelianti medžiaga ar elgesys išvaduoja iš nerimo, nevilties ar depresijos, ir vėl... žmogus gali pasijausti savimi, "normaliu".

Tai, jog priklausomybes sąlygoja traumos – akivaizdu. Nėštumo metu motinos patiriamas stresas persiduoda vaisiui, sąlygodamas jo vystymąsi, nekalbant apie kūdikio (po to vaiko) augimą. Žmogus unikalus (išsiskiria nuo kitų gyvūnų) tuo, kad jo smegenys sparčiai vystosi dar trejus metus po jo gimimo, po to jų vystymasis sulėtėja. Pavyzdžiui naujai gimęs kumeliukas pagal savo neurofiziologinį išsivystymą žmogų lenkia pora metų – jis jau pirmą dieną gali vaikščioti, po kelių dienų – bėgioti.
Vienerių metų vaiko smegenyse per vieną sekundę atsiranda iki poros milijono naujų neuronų jungčių, kurių formavimasis itin priklauso nuo aplinkos, didžiąja dalimi – tėvų, kurie turėtų būti visą laiką pasiekiami, empatški, rūpestingi, atidūs. Jei vaikas negauna reikiamos priežiūros, jo smegenys adaptuojasi pagal esamą situaciją, todėl kai kurios mano minėtos smegenų grandinės išsivysto netinkamai arba nepakankamai. Šiame procese dalyvauja neuroplastiškumas – nenaudojamos smegenų grandinės atrofuojasi, o naudojamos – intensyviai auga. Pavyzdžiui sveikam kūdikiui augant į visiškai tamsiame kambaryje, po penkerių metų jis negrįžtamai praras regėjimą, smegenų grandinės reikalingos vaizdinei informacijai apdoroti atrofuosis, tuo tarpu lytėjimo, klausos, uoslės grandinės išsivystys labiau, nei kitų tokio pat amžiaus vaikų.Vaikas negaunant tinkamos priežiūros, jo smegenys formuojasi pagal iškreiptą modelį, padedantį jam išgyventi vaikystę, tačiau suluošinantį visam likusiam – savarankiškam gyvenimui.
Straipsnio pabaigoje pateikiau šaltinių įrodančių, jog priklausomybių kamuojamų žmonių vaikystės panašios. Visi nešioja savyje skausmą, liūdesį, baimes, nerimą, tuštumo ir nepilnavertiškumo jausmą, kitaip tariant – traumas.

Dar vienas, mano nuomone, svarbus reiškinys, neleidžiantis ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų, yra "švytuoklė" tarp pasąmoningo noro ištaisyti traumuojančią patirtį (atkartoti aplinkybes, kuriose vyko traumavimas, tačiau šį kartą kontroliuojant situaciją) ir baimės patirti tą patį, kas jau buvo patirta. Šią  "švytuoklę" puikiai atsispindi moterų patyrusių smurtą vaikystėje (dažnai seksualinį) elgsena. Jos įsipainioja į santykius, kuriuose vyras prieš jas smurtauja, besitikėdamos kad "jis pasitaisys", pasitraukia iš jų kai smurtas įvysta (arba suintensyvėja) nes bijo pasekmių, ir grįžta atgal vėl sakydamos "tai buvo paskutinis kartas", tačiau iš tikro – pasąmoningai besitikėdamos kontroliuoti situaciją.
Panašios dramos vyksta priklausomų žmonių galvoje, jiems sakant: "tai paskutinė taurelė", "paskutinė cigaretė", "paskutinis statymas", "paskutinis takelis", "paskutinis pirkinys". Kyla nenumaldomas noras kontroliuoti situaciją, tačiau kontrolė išsprūsta iš rankų, dar viena priklausomybės dozė sukelia malonų trumpalaikį pojūtį, kuriam praėjus kyla nemalonūs jausmai sau: pyktis, panieka, pasibjaurėjimas, liūdesys. Šiuos jausmus norisi kuo greičiau numalšinti. Jei metodas, kaip juos slopinti jau žinomas, "švytuoklė" vėl keliauja į priešingą pusę – priklausomybės link. Svarbus ir kitas tokios "švytuoklės" aspektas – jei trauma vaikystėje nuolat kartojosi, įvykus disociacijai, žmogus gali būti išmokęs su ja susigyventi, normalizuoti. Augant ir besikeičiant aplinkybėms tai, kas anksčiau atrodė "normalu", dabar pasirodo yra gerokai už normos ribų. Tokia patirtis skaudina, sukuria atskyrimo ir vienatvės jausmą, o tai jaučiant nuolat, ieškoma vaistų jam malšinti ir ...  randama jų priklausomybėje.

Kalbant apie priklausomybes, reiktų atsižvelgti ir į dar vieną svarbų dalyką – dauguma kalba apie priklausomybes nuo medžiagų, dar šiek tiek nuo lošimo, kompiuterinių žaidimų, maisto, sekso... Tačiau šis sąrašas – tik aisbergo viršūnė. Dažnai priklausomybėmis vadinama tik tai, kas trukdo pasiekti materialinės gerovės ir gyventi pagal visuomenės priimtas normas. Todėl iš pat pradžių ir pateikiau tikslų apibrėžimą – mat yra priklausomybių, kurios, rodos, yra "geros". Pavyzdžiui persidirbimas, persisportavimas, priklausomybė nuo santykių, nuo karjeros, priklausomybė nuo kulto...

Šie, aplinkinių laikomi sėkmingais, žmonės lygiai taip pat malšina savo vidinį skausmą, tuštumą, nerimą. Jie turi statusą, pinigų, partnerių, visada padeda kitiems (bet ne sau)... Tačiau jų emocinis gyvenimas toks pat skausmingas kaip ir narkomanų ar alkoholikų. Žinau tai ir iš savo klientų – sėkmingi žmonės ne visada yra laimingi žmonės. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad visi sėkmingi žmonės yra priklausomi nuo darbo. Jei darbas nedaro neigiamos įtakos jų gyvenimui – nekenkia fizinei ar psichinei sveikatai, neįtakoja santykių, netrukdo ilsėtis, atsipalaiduoti, džiaugtis, viskas puiku. Deja, dažnas darboholikas kankinasi, kai jam reikia pabūti su savimi, pailsėti, skirti dėmesio ramiems dalykams. Neretai nuo karjeros ar darbo priklausomi žmonės laisvalaikį kompensuoja ekstremaliu sportu ar pramogomis – sutelkia dėmesį į ten, kur ir vėl nereikia būti su savimi.

"Normalūs" žmonės į priklausomus nuo narkotikų ir alkoholio žmones dažnai žiūri su panieka, pasibjaurėjimu baime, kartais neapykanta. Kodėl? Kodėl su neapykanta ir panieka nežiūrime į  persidirbusiuosius su širdies ligomis, sergančiuosius vėžiu, išsivysčiusiu dėl darbinio streso (nusilpus imuninei sistemai), žmones su pakrikusiais dėl nuolatinės įtampos nervais? Suprantu, jog stipriai nuo medžiagų priklausantys dažnai yra už įstatymo ribų – tam, kad gautų dozę jie nusikalsta. Nusikalsta tam, kad dar truputį galėtų išgyventi be skausmo.

Sąmoningai iki šiol nepasakojau skausmingų istorijų apie narkomanus, alkoholikus, kad suprastumėte kokį skausmą jie nešiojasi savyje, paminėsiu keletą.
Berniuko mama buvo alkoholikė ir vakarais eidavo į barus, o iš jų parsivesdavo vyrų nakčiai. Kad vaikas jai netrukdytų ji sugalvojo savitą vaiko priežiūros būdą – uždarydavo berniuką į drabužių džiovyklę, o kad jis neišliptų ant viršaus uždėdavo ką nors sunkaus. Taip berniukas leisdavo savo naktis mažutėje tamsioje erdvėje, visiškai vienas. 
Pradinių klasių mergaitę tėvas pririšdavo prie lovos už rankų ir kojų, ir pirštu tikrindavo ar ši "nedraugavo su berniukais" ir ar vis dar yra skaisti. Motinai ji negalėjo pasakyti nieko, nes tai buvo "jos ir tėčio, paslaptis", tėčio, kurio ji labai bijojo, nes matė kaip šis atvirai ir grubiai smurtauja prieš jos brolius.
Berniuką, kuriam nesisekdavo mokykloje, mat jis turėjo dėmesio sutrikimo sindromą, tėvas, šiam pargrįžus informuodavo, kad jis bus mušamas, kiek jam priklausys smūgių ir kad egzekucija įvyks po to kai šeima pavakarieniaus. Jei vaikas rodydavo kad bijo, verkdavo, jis už tai gaudavo papildomų smūgių.
... tokių istorijų daugybė, jas skaitant ar klausantis kartais stingsta kraujas. Už kiekvieno priklausomo žmogaus slepiasi nepaprastai skausminga, liūdna, kartais, atrodo, nežmoniško žiaurumo istorija. Štai todėl "valia atsispirti", "pasakyti narkotikams ne", "tiesiog nustoti" skamba groteskiškai. Ir, deja, nemažai dugne atsidūrusių žmonių padėti jau nebeįmanoma – belieka jiems tik empatizuoti.

Tačiau yra ir kita šio tamsaus medalio pusė – išmanant priklausomybės anatomiją, turintiems noro ir jėgų keisti savo gyvenimą, yra galimybė ištrūkti iš šio užburto rato ir pradėti gyventi turtingesnį ir vertingesnį gyvenimą, patiriant mažiau skausmo bei daugiau laimės. Kaip visada, pabrėžiu, jog šis kelias – ilgalaikis ir sunkus darbas su savimi.

Noriu pasidalinti ir trupučiu savo asmeninės patirties. Aš taip pat esu priklausomas. Viena stipriausių mano priklausomybių – valgymas. Nuo vaikystės stresą ir nerimą malšindavau maistu – nuolatinis persivalgymas mane lydėjo nuolatos. Negalėdavau atsitraukti nuo stalo, jei ant jo dar yra maisto, nebent man jau plyštų skrandis, todėl turėjau viršsvorio, kuris vertė jaustis nepatogiai, nemaloniai, gėdingai o ... nemalonius jausmus malšindavau valgydamas. Dietos, nevalgymas vakarais, ir kiti panašūs, valia valdomi dalykai veikdavo trumpai. Kilogramai grįždavo "atsivesdami draugų". Svorio klausimas beveik išsisprendė kai pradėjau bėgioti (bėgimas, beje, irgi neblogai malšina nemalonius jausmus), tačiau noras prisikimšti maisto nedingo – tiesiog galėjau valgyti daugiau, nepriaugindamas papildomų kilogramų. Mano mitybos įpročiai pradėjo keistis dirbant su savo dalimis. Tai tęsiasi iki šiol, šios priklausomybės iki galo neišsprendžiau, vis dar esu priklausomas nuo maisto, tačiau mažiau.
Taip pat turėjau priklausomybę nuo daiktų bei mano išorinio statuso. Man atrodė, jog esu vertinamas pagal tai, ką turiu, o ne koks esu iš tikro. Atributai man rodėsi svarbesni už mane patį, tad stengiausi įvairiais būdais pasirodyti, pasigirti ir pasipuikuoti. Tam, kad galėčiau tai daryti prisipirkdavau įvairių daiktų (kartais girdavausi ir be jų), "žaisliukų" – pradedant fototechnika, automobiliais, baigiant visiškai nepateisinamomis investicijomis, kurios labiau primindavo itin brangius loterijos bilietus, nei investicijas. Šios priklausomybės atsikračiau sėkmingiau, tiesiog intensyviai dirbdamas su savimi ir eidamas sąmoningumo, bei savo veiksmų suvokimo link.
Šis mano priklausomybių, sąrašas, deja nėra baigtas... jų yra ir daugiau, tačiau dėl asmeninių priežasčių nenoriu visų čia suminėti. Galų gale – šio įrašo tikslas kitoks.

Iš patirties su mano klientais kenčiančiais nuo priklausomybių, galiu paminėti keletą žingsnių, būtinų sėkmingam darbui su priklausomybėmis.

  • Priklausomybės pripažinimas – pripažinimas, jog klientas turi priklausomybę, ir kad ji yra jo gyvenimo dalis.
  • Sąžiningas priklausomybės pasekmių įvertinimas – klientas pripažinęs turįs priklausomybę, supranta jos pasekmes savo gyvenimui.
  • Suvokimas, kad priklausomybė – kliento praeityje gyvenančios "pabaisos" (traumos) ir kad tik jis pats gali tas traumas išsigydyti.
  • Empatiško, palaikančio, objektyvaus ir atviro ryšio su klientu palaikymas. Empatija ir palaikymas leidžia jam atsipalaiduoti ir būti savimi, o objektyvus ir sąžiningas ryšys su klientu – neleidžia atitrūkti nuo realybės ir apgaudinėti savęs.
Manote, jog turite priklausomybę, ar pažįstate kas turėtų – padalinkite šiuo įrašu, gal kam iš jūsų artimų žmonių ar draugų jis bus naudingas.

Šaltiniai:
"In the Realm of Hungry Ghosts"– Gabor Maté
The Biology of Violence: The Effects of Child Abuse
Kompulsyvus valgymas ir dopamino kontrolė
Etanolio pagalba valdant stresą
Neteisingo elgesio su vaikais pasekmės
Traumatic Childhood Might Take Years Off Adult Life
Body weight and obesity in adults and self-reported abuse in childhood.
Adverse childhood experiences and the association with ever using alcohol and initiating alcohol use during adolescence.
Childhood abuse, household dysfunction, and the risk of attempted suicide throughout the life span: findings from the Adverse Childhood Experiences Study.
The impact of maternal childhood abuse on maternal and infant HPA axis function in the postpartum period.
A study of the relationship between child abuse and drug addiction in 178 patients: preliminary results
VERTIMAS. Daniel Mackler „Pagrindinė priklausomybės priežastis“