Rodomi pranešimai su žymėmis nerimas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis nerimas. Rodyti visus pranešimus

2014 m. balandžio 10 d., ketvirtadienis

Saviterapija: apie psichikos – emocinę, sielos terapiją

Dažnai, atsakinėdamas į klausimus, rašydamas ar konsultuodamas sakau „saviterapija“. Kas tai ir kaip tuo naudotis?
Saviterapija, – tai psichologinis savęs gydymas, psichoterapija pačiam sau. Jos tikslas, kaip ir bet kokios kitos psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo, – padėti žmogui išspręsti slegiančias emocines, psichologines, elgesio problemas, geriau pažinti save bei pradėti jaustis laimingesniu.
Tai – geras būdas padėti sau, ir kaip pagrindinė savęs gydymo priemonė, ir kaip papildoma, lankantis pas psichoterapeutą ar psichologą.
Pirmas iškylantis klausimas: „kas yra terapija?“ Pabandysiu pateikti „koncentratą“, mano nuomone, teisingiausiai atskleidžiantį terapijos esmę. Terapija, – tai procesas, kurio metu atrandamos nepageidaujamo elgesio, jausmų ar jausmų nebuvimo, destruktyvių fantazijų (minčių) priežastys ir terapinio proceso metu stengiamasi tas priežastis pašalinti. Pati dažniausia problemų priežastis – vaikystės trauma. Retais kartais trauma gali atsirasti ir vėliau, dėl priešiškų aplinkybių gyvenime: artimo mirtis ar išsiskyrimas, sunki ar nepagydoma liga, kūno sužalojimas, patirtas smurtas (išprievartavimas, apiplėšimas, karas). Tačiau, dar kartą pabrėžiu, problemų šaknys dažniausia glūdi vaikystėje patirtose traumose. Taigi, terapija yra psichologinių traumų gydymas.
Kaip tas traumas (teisingai) gydyti? Nesigilinant į traumavimo procesą (nors reikėtų), paprastas atsakymas – išjausti sielvartą ir kitus nemalonius jausmus (išgedėti), kilusius dėl priešiškų aplinkybių traumavimo metu. Kai nebeslegia neišjaustų jausmų našta, traumuotas žmogus gali pradėti suvokti, jog aplinkybės anksčiau pasąmoningai kėlusios nemalonius jausmus ar iracionalų elgesį, dabar nebekelia grėsmės ir / arba yra kontroliuojamos mūsų pačių.
Kitais žodžiais tariant, – integruoti atskilusias psichikos dalis į sveiką mūsų sistemos dalį. Dar kitais žodžiais tariant, – išmokyti savo smegenis reaguoti į traumą primenančias aplinkybes adekvačiai ir realistiškai.
Tai gali atrodyti nepaprastai sudėtingas procesas, reikalaujantis super-gebėjimų ir žinių – tokių, kurių turi tik psichoterapijos mokslų daktaras. Pasižiūrėkite į veidrodį. Pristatau jums jūsų asmeninį psichologijos mokslų daktarą, lydėsiantį per visą jūsų saviterapijos (ar terapijos) procesą, jis – žmogus veidrodyje, jūs pats / pati.
Psichologo kabinete vyksta tik maža dalelė tikrojo psichoterapinio darbo ir tą darbą padarote jūs. Specialistas neįlenda į jūsų smegenis ir jų neperprogramuoja. Psichoterapeuto ar psichologo darbas – sąžiningai ir atvirai atspindėti jums tai, ką atsinešate į terapiją, empatizuoti bei (labai retais atvejais!) patarti, išmokyti naudotis palaikymo ar savęs pažinimo technikomis.
Kitas, natūraliai kylantis kausimas: kodėl, vis dėl to, žmonės eina į psichoterapiją, moka didelius pinigus ir daro tai ilgai, kartais metų metais? Tam yra keletas priežasčių: nežinojimas apie saviterapiją, nepasitikėjimas savimi ar savęs nuvertinimas, atsakomybės perkėlimas (terapeutui ar kitiems), klaidingi įsitikinimai, ankstesnės neigiamos saviugdos ar savityros patirtys, nereguliarus ir paviršutiniškas darbas su savimi. Darbą su savimi gali atlikti kiekvienas, bet kai kuriems, ypač turintiems sunkių sutrikimų, saviterapija be profesionalios pagalbos gali būti itin sudėtinga. Jokiu būdu neraginu mesti psichoterapiją ir pradėti gydytis patiems, mano tikslas – parodyti dar vieną būdą padėti sau.
Pakalbėkime apie patį darbą. Pagrindinė saviterapijos technika paprasta: tiesiog užrašome savo mintis, jausmus, prisiminimus, sapnus, pojūčius, fantazijas į saugią vietą (žurnalą). Kai kuriems nepatinka rašyti, tad jie naudoja garso ar vaizdo įrašus savo mintims dokumentuoti.
Tai – svarbiausias saviterapijos žingsnis. Vien jausmų užrašymas gali palengvinti emocinę naštą. Jei nėra kas priima jūsų jausmus, tai gali padaryti popierius – paprastas ar kompiuterinis. Taip saviterapija prasideda.
Mezgant ryšį su savimi svarbiausia – nuostata savo pačių atžvilgiu. Pykdami, kaltindami save ar sau nuolaidžiaudami mažai ką pasieksime, todėl saviterapijos metu svarbu tinkamai nusiteikti – į savo asmenybę (save patį) ir išgyventas patirtis žiūrėti smalsiai ir su atjauta. Kai kuriems tai padaryti būna sunku, ypač jei esame užlieti emocijų, pavyzdžiui labai pykstame, liūdime, jaučiame kaltę ar gėdą.
Užplūdus jausmams dažnai padeda tiesiog jų užrašymas. Popierius kartais tampa vieninteliu liudininku, visiškai ir besąlygiškai priimančiu jūsų išgyvenimus ar prisiminimus.
Kita svarbi vidinė nuostata saviterapijai – visiškas sąžiningumas ir atvirumas. Jūsų žurnalo be jūsų žinios ir sutikimo niekas neturėtų skaityti, tad jame galite būti visiškai atviri. Jei ne čia, tai kur dar galėsite pažvelgti į savo tikrąjį vidų? Iš praktikos žinau, kad visiškas sąžiningumas su savimi labai gąsdina, ypač skaitant tai, ką užrašome. Yra itin tamsių vidinių kertelių, į kurias nenorime net pažvelgti. Vis dėl to, jei norite rezultato, siūlau kaip tik jas ir atskleisti sau patiems. Savęs pamatymas iš šono padeda save įvertinti iš naujo, patirti naujų įžvalgų, suvokti kaip ir kas su mumis vyksta, ir kodėl.
Visiškas atvirumas su savimi galimas tik esant specifinėms aplinkybėms: aplinka, kurioje rašome, turi būti saugi ir mūsų užrašytas turinys turi būti prieinamas tik mums vieniems. Jos pasirinkimas – individualus reikalas: vieniems saugiausia vieta namai, kitiems kavinė, tretiems darbo stalas biure, ketvirtiems parko suoliukas. Kalbant apie turinio saugumą – viskas priklauso nuo to, į ką užrašinėjate. Rašydami į kompiuterį pasirūpinkite, kad programa užrakintų jūsų sukurtą dokumentą slaptažodžiu (svarbu nepamiršti ir jo). Dar geriau jei dokumentą saugote išorinėje laikmenoje ar jūsų interneto talpykloje (pvz. DropBox tarnyboje) – šios sistemos pakankamai gerai pasirūpina saugumu. Taip pat galima rašyti specialiai žurnalinimui skirtuose tinklapiuose (pvz. penzu.com ar 750words.com).
Jei rašote popieriuje, pasirūpinkite kad užrašai būtų laikomi saugioje vietoje, prie jų negalėtų bet kas prieiti. Viena rekomendacijų – pragręžti ar prakirsti sąsiuvinyje skylę ir lapus užrakinti nedidele spynele. Jei diktuojate ar įrašinėjate video taip pat pasirūpinkite failų saugumu.
Dar viena problema, neretai sukeliančia nepatogumų pradedantiems saviterapiją – neturėjimas ką užrašyti. Jie sako: „tik prisėdu ir galva iš karto pasidaro tuščia.“ Jei taip nutinka, galima aprašyti ką patiriate kai nesirašo: jausmus, kylantį pasipriešinimą, minčių trūkumą, kūno pojūčius, ką primena jaučiama būsena, gal kyla koks prisiminimas ar fantazija. Svarbu pradėti ir … nesustoti.
Žinoma, iš pradžių įprotis užsirašinėti savo išgyvenimus bei mintis gali atrodyti varginantis, neproduktyvus, keliantis pasipriešinimą ar nuobodulį. Normalu, juk saviterapinio žurnalo rašymas dažniausiai nėra malonus užsiėmimas, kaip ir vizitas pas psichoterapeutą, kuomet kalbate ir mąstote apie skaudžius ir nemalonius jums dalykus. Tačiau išsiugdžius įprotį nuolat rašyti žurnalą, jis taps neatsiejama jūsų emocinės ir psichologinės higienos dalimi, tokia pačia, kaip dantų valymas rytą ir vakare.
Kita svarbi saviterapijos technika – žurnalo skaitymas. Šis užsiėmimas gali būti net sunkesnis nei rašymas. Kaip tik skaitydami pradedate matyti save tarytum kitomis akimis ir tai, ką pamatote, ne visada nuteikia maloniai. Skaitant savo žurnalą reiktų laikytis tokių pačių nuostatų kaip ir rašant: atlaidumo sau ir smalsumo. Pažvelkite į save kaip į kitą žmogų. Neretai toks įspūdis ir susidaro – žmonės sako: „negi tai aš parašiau???“
Nieko čia keisto – rašydami buvote vienoje būsenoje (veikė vienos jūsų asmenybės dalys), o skaitydami – kitoje (gali veikti kitos dalys). Tai naudinga, nes galite suprasti kaip jaučiatės, ypač skaitydami užrašus, kuriuose išrašytos stiprios emocijos ar bauginantys prisiminimai. Skaitant kylančios mintys ir jausmai tampa penu tolimesniems užrašams.
Skaitant žurnalą taip pat svarbu kuo objektyviau vertinti įvykius ir jausmus. Pagalvoti: „o ką aš manyčiau ir jausčiau, jei tai būtų ne apie mane, o apie kitą žmogų?“ Patikrinti, ar įvykiai ir jausmai atitinka realybę, ar emocijos tinka situacijai. Pavyzdžiui: pykstame ant draugo, mums išsakiusio objektyvią kritiką (netinka) ar džiaugiamės nauja knyga (tinka). O gal kaip tik, ten, kur turėtų kilti jausmai, jų nekyla? Pavyzdžiui – prisiminus vaikystėje patirtą neteisybę. Visi šie neatitikimai signalizuoja apie traumuotas mūsų asmenybės dalis, o su jomis turėtume padirbėti.
Kiekvienas turime savyje sveiką psichikos dalį. Jos dalyvavimas terapijos procese ir yra psichologinio sveikimo laidininkas. Ji (mūsų tikrasis Aš) – vidinis psichoterapeutas empatiškai, smalsiai ir sąžiningai stebintis mus, pateikiantis įžvalgas ir palaikantis mums išgyvenant sielvartą, padedantis traumuotoms dalims išgyti. Ta pati dalis dalyvauja ir įprastoje psichoterapijoje, tik gal kiek mažiau ją pastebime, juk, kaip rašiau, gijimas, tai jūsų darbas, ne terapeuto.
Baigdamas noriu pastebėti – tai ne mokslinis straipsnis. Stengiausi parašyti viską kuo paprasčiau ir aiškiau, taip, kad tai būtų suprantama kiekvienam norinčiam geriau pažinti save ir ieškančiam kelių sau padėti. Sėkmės saviterapijoje!

2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Nepamiršti gyventi

„Pastaruoju metu pradėjau jausti neįprastai daug įtampos. Iš vėžių išmuša nedidelės, anksčiau nekeldavę rūpesčių smulkmenos, dažniau pykstu, sutriko miegas, mityba...  rodos visą dieną praleidžiu įsitempęs kaip styga, o miegodamas nepailsiu.“ - tokią savianalizę pateikė man tikrasis Aš, kai vieną dieną pagalvojau – „gal man jau reikia raminamųjų?“ 

Vietoje raminamųjų pasiskyriau sau kitą „gydymą“ - po ilgos pertraukos pagaliau ištrūkau pabėgioti, leidau sau perskaityti vieną kitą straipsnį ir, apskritai, sustojau ir pažvelgiau į gyvenimą kitu kampu. Žinoma, nuo tokių užsiėmimų valandos, kurias galima skirti darbui ir jų vis trūksta, ištirpsta. Tačiau pasikeičia keletas esminių dalykų: tos valandos tampa kokybiškesnėmis, o aš nebesijaučiu įstrigęs situacijoje, pradedu matyti daugiau galimybių... Kartojuosi? Taip, nes manau, kad tai labai svarbu – pažvelgti į situaciją kitomis akimis, įsivardinti sau savo jausmus, suvokti kas vyksta su mumis. Atsikvėpti ir gyventi.

Akimirkomis, kai galiu pažiūrėti į savo gyvenimą, net jei jis atrodo sudėtingas, jaučiuosi gyvas. Ne disciplina, ne darbo valandos, ne įsipareigojimai sau ir kitiems, ne tobulumo, pripažinimo ir turto siekimas, man leidžia jaustis gyvu. Gyvenu tada, kai suvokiu, kad esu Aš, ir kad esu čia ir dabar, kad planai ir ateitis yra gerai, tačiau jie bus kažkada, o gyventi galime tik šiandien, tik dabar.

Neapsigaukime, tai neišsprendžia problemų, nenuima nuo mūsų pečių naštos, nesumažina atsakomybės prieš save ir kitus. Tas nedidelis pagrindas po kojomis yra tik laiptelis, padedantis kabarotis į kalną, vadinamą gyvenimu. Tačiau tada pats kabarojimasis tampa nebe našta ir darbu, o kelione, žaidimu, kurio tikslas pajausti gyvenimą, įkvėpti jo kiekvieną dieną, valandą, minutę...

2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Ar verta gyventi, kai norisi mirti? Savižudybė.

Neseniai elektroniniu paštu gavau paklausimą, mintimis vis paskatinantį sugrįžti prie svarbios, skaudžios ir dažnai nutylimos temos – savanoriško gyvybės atėmimo sau, kitaip tariant – savižudybės. Šis įrašas, labiau pamąstymų santrauka, nei analizė ar informacija jos prevencijai.

Išgirdus apie savižudybę, visiems dažniausiai kyla klausimas – kodėl? Kas išėjusio žmogaus gyvenime įvyko tokio, kad jis pasirinko mirtį, kaip, jo požiūriu, geriausią išeitį iš situacijos, kuri kito akimis galėtų atrodyti ne tokia komplikuota. Atrodo, iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį, paprašyti kitų pagalbos, nepasiduoti ir pan.
Kitas klausimas būna apie, atsakomybės prisiėmimą, jei tai artimas ar pažįstamas žmogus, ar atsakomybės priskyrimą, jei tolimesnis: „jei kiti būtų įsikišę, tai galėjo išsispręsti, viskas galėjo būti kitaip...“

Abiem atvejais primirštamas pagrindinis istorijos herojus – žmogus, pasirinkęs nutraukti savo gyvenimą. Jis tarytum lieka už įvykių horizonto, drama, vykusi jo viduje taip ir lieka mažai žinoma. Taip, tai tikrai įvyksta ne iš „gero gyvenimo“. Net ir žmonės, kitų akimis daug pasiekę ir gyvenantys gyvenimą, kurio kiti, regis, gali tik pavydėti, pasirenka savižudybę – atrodo visiškai nepaaiškinama.

Manau, esminis sprendimas atimti pačiam iš savęs gyvybę – nebepakeliamas emocinis skausmas ir / arba vidinė tuštuma. Nors tai skamba labai paprastai, lyg ir aiškiai, tačiau išgyvenančio žmogaus sąmonėje padėtis atrodo beviltiška ir nepataisoma. Jis ar ji didžiąją dalį gyvenimo taip jautėsi, nesusilaukė pagalbos, arba pagalba, kurios susilaukė, buvo neveiksminga. Ir dar vienas, manau, nepaprastai svarbus faktorius nulemiantis šį fatališką žingsnį, stiprus savęs nuvertinimas. Žmonės, ilgą laiką nejaučiantys gyvenimo džiaugsmo, nesijaučia vertingi vien dėl to, kad jie egzistuoja. Jų savivertės trūkumą kartais kompensuoja išoriniai veiksniai: santykiai, statusas, turtas, išvaizda, profesija... Tai veikia kaip ramsčiai, palaikantys griūvančią sieną, kuriai nugriuvus lieka žiojėti didžiulė sielos skylė, atverianti skausmingą tuštumą.

Rašydamas apie priklausomybes, minėjau: dvasiniam skausmui žmogaus smegenys naudoja tas pačias neuronų grandines, kaip ir fiziniam skausmui perteikti. Nuolatos jaučiama širdgėla, veikia tarytum visada atvira žaizda. Žinau, jog palyginimas, kurį padarysiu neatspindi realybės, tačiau įsivaizduokite, kad didžiąją laiko dalį praleistumėte prapjautu pilvu ar lūžusia koja.  Žmonės, pakėlę prieš save ranką dėl vidinio skausmo, jaučiasi panašiai. Kitas palyginimas – mitas apie Sizifą, kiekvieną dieną ridenantį sunkų akmenį viršukalnėm ir niekada nepasiekiantį tikslo. Žinoma, jog jaustume beprasmybę, jei pradėdami kiekvieną dieną suvoktume: „kad ir ką bedaryčiau, negaliu užpildyti nuolat mane persekiojančios bedugnės tuštumos.

Manau, esminis veiksnys pastumiantis nusižudyti, tai klaidingas įsitikinimas, kad niekas nebegali padėti, jog situacija nebepasikeis ir tokia išliks visą amžinybę. Tai būdinga, kai praeityje patirtos traumos neleidžia užaugti emociniam aš. Žmogus įstrigęs mažamečio vaiko rolėje, kurioje vėl ir vėl šiandieną bando pakeisti košmarą išgyventą praeityje. Jis – bejėgis, kuriam atrodo, kad juo tegali pasirūpinti kiti, tik ne jis pats. O kas, jei tų kitų nebelieka??? Tada vidinis vaikas išgyvena tėvų netektį. Jei tai kartojasi nuolat, tegalime tik įsivaizduoti, nuolat persekiojančią kančią – vis laidoti ir laidoti savo tėvus.

Liūdina, kai žmonės savo noru traukiasi iš gyvenimo. Liūdina ir žudantys save kas dieną, iš lėto: alkoholiu, narkotikais, vaistais, maistu, padidinta rizika (neatsargiu vairavimu, ekstremaliu sportu, sveikatai ir gyvybei pavojingais užsiėmimais), nikotinu, kitomis priklausomybėmis. Jie dar nepasiekė nebepakeliamos skausmo ribos, gal turi išorines, vertę palaikančias sistemas, o gal nėra taip stipriai traumuoti. Tačiau procesas tas pats – jie taip nevertina savo gyvenimo, ir jaučia tokį vidinį skausmą ir / ar tuštumą, kad yra pasiryžę ilgą gyvenimą iškeisti į lėtą mirtį.

Žinoma, nuolat išgyvenamas atskirties, susvetimėjimo su pasauliu ir savimi jausmas – skausminga, kaip ir kiti, save žaloti linkusiems būdingi stiprūs jausmai: kaltė, gėda, liūdesys, nerimas. Kalbu apie lėtinius, didžiąją gyvenimo dalį persekiojančius jausmus. Tai ne tas pats, kas jausmai, kylantys dėl objektyvių priežasčių – įvykių vykstančių mūsų gyvenime ir adekvačios reakcijos į šiuos įvykius. Tuomet išgyvenami jausmai – normali mūsų psichikos reakcija, padedanti objektyviai vertinti situaciją ir ją įveikti.

Vis dar lieka neatsakytas klausimas: „tai kaip padėti žmogui, nebematančiam prasmės gyventi“? Manau, kad atsakymas paprastas, tačiau kartu keliantis visą virtinę kitų klausimų, kurie jau turėtų suktis apie konkretų atvejį. Pirmiausia – saugios ir palaikančios aplinkos sukūrimas. Aplinkos, kurioje pagaliau būtų galima prakalbti apie tai, kas skauda, leisti būti pažeidžiamu ar pažeidžiama, kur yra kas iš tikro išklauso, nekritikuoja ir nesiūlo sprendimų, tačiau padeda juos priimti, kai tam ateina laikas. Žinau, gali nuskambėti absurdiškai, tačiau kartais galime padėti ir patys sau, jei mumyse yra dar nors truputis optimizmo. Linkiu, kad jo  būtų nors krislas, kiekviename mūsų.

2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Pokyčiai. Gerai jie, ar blogai?

Galiu drąsiai pasakyti, kad šie metai man buvo kupini pokyčių. Jų buvo visose mano gyvenimo sferose – pradedant darbu, pereinant į asmeninį gyvenimą ir baigiant santykiais. Į nesigilinant į detales, noriu pasakyti: tai nebuvo vien malonūs, teigiami pokyčiai. Įvyko ir daug nemalonių (neigiamų) dalykų, jų pasekmes tebejaučiu šiandien ir greičiausiai jausiu dar ne vienerius metus.

Kaip bebūtų, mano ar jūsų gyvenime, apie pokyčius kalbama dvejopai. Vieni sako: „Pokyčiai visada į gera, net jei jie ir blogi.“ Yra ir kitas, visiškai priešingas, berods, kinų prakeiksmas linkint bloga: „Linkiu tau gyventi pokyčių metais.“ Taigi, ar pokyčiai yra gerai, ar blogai?

Asmeniškai man pokyčiai padėjo suprasti ir išgryninti sau keletą dalykų: kas man iš tikro patinka gyvenime, kokie žmonės mane supa, koks aš būnu ekstremaliai stresinėse situacijose, galų gale, dar kartą suvokti, koks vertingas yra gyvenimas.

Kodėl, rodos nemalonus dalykas, – neigiami pokyčiai gali būti naudingi? Pagrindinė nauda – galimybė pažvelgti į save iš kitos pusės, pamatyti savo Aš tokį, kurio anksčiau negalėjome pastebėti, arba pastebėjimai buvo grynai teoriniai. Žinoma, galima teoretizuoti apie savo emocines būsenas, saugiai (be emocinio ryšio) kapstantis po praeitį ir žvelgti į savo traumas, tarytum laboratorinėje aplinkoje. Iškilus gyvenimiškoms situacijoms, dažniausiai tos teorinės žinios prapuola ir į sceną įžengia mūsų įprasti elgsenos modeliai. Neretai iš klientų girdžiu skundus irpriekaištus sau: „aš stengiausi ______ tačiau man nieko neišėjo, elgiausi kaip visada“. Vietoje brūkšnelių galite įsirašyti įprotį, būdo bruožą, savybę, kuriuos norite išgyvendinti iš savo elgsenos.
Situacija, kai išgyvename nemalonius laikus, naudinga tada, kai galime, nors labai trumpam, į ją pažvelgti iš šono, įvertinti tarytum ji vyktų ne su mumis ir ne dabar, o po to, saugesnėje aplinkoje prisiminti ir analizuoti. Padarius išvadas žengti tolimesnius žingsnius link sąmoningumo – keistis, gydytis traumas, ar nedaryti nieko, jei mus tenkina rezultatas.

Kai kurios situacijos gali būti labai ekstremalios, gali traumatizuoti ar retraumatizuoti. Tačiau dauguma šiandieną stresą keliančių aplinkybių ar įvykių, objektyviai žiūrint, nėra itin grėsmingi, o kai kurie jų – mums, suaugusiems žmonėms, nekelia visiškai jokios grėsmės. Iš tikro bijo mūsų dalys, mūsų emocinis aš, gyvenantis mumyse kaip vaikas. Į situaciją pažvelgę vaiko akimis, o po to suaugusiojo – pamatytume dvi visiškai skirtingas perspektyvas.


Manau, svarbiausias žingsnis neigiamų pokyčių metu, būtų įvertinti tą dviejų požiūrių skirtumą. Jis gali tapti kertiniu akmeniu dedant stresą keliančių situacijų įveikai (coping – angl.) pamatą. Jei nematome situacijos objektyviai, tai nepastebime skirtumo tarp mumyse esančio vaiko ir suaugusiojo požiūrių, o tada nebeteks prasmės visos streso valdymo technikos, meditacijos, savęs įtikinėjimai, galų gale pripratimas prie baimės , kylančios iš pasikeitusių aplinkybių. Neįsisąmoninę kas pokyčiuose mums kelia baimę, iš esmės taip ir liekame nieko nesupratę. Jei ta baimė ilgainiui sumažėja, nepadidėjus sąmoningumui, liekame tiesiog pripratę prie situacijas arba išmokę gabiai save apgaudinėti. Ar verta? Renkatės jūs.

2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Trys esminiai savęs pažinimo elementai

Kartais žmonės manęs klausia: „Ko man reikia, kad galėčiau sėkmingai užsiimti saviugda?“ Šis klausimas ir man kurį laiką nedavė ramybės, tad nutariau pamąstyti kurdamas šį blogo įrašą. Trumpas atsakymas: smalsumo, sąžiningumo ir drąsos pažįstant save. Žemiau pateiksiu platesnę savo atsakymo versiją.

Smalsumas
Būkite smalsūs sau: klausinėkite, tyrinėkite jausmus, meskite iššūkius savo įsitikinimams. Būkite atviri naujoms idėjoms – jos yra savityros proceso kuras. Kas kitas mumis domėsis, jei ne mes patys?! Dauguma žmonių daugiau ar mažiau nekreipia dėmesio į savo tikrąjį aš. Kuo labiau jie pasinėrę į savo kasdienį gyvenimą, tuo mažesnis jų sąmoningumas, o be sąmoningo savęs suvokimo neįmanoma iš tikrųjų suprasti kitų žmonių (ir jūsų taip pat) ir būti apie juos (ir jus) smalsiems. Tad geriausias jūsų partneris, suprantantis jūsų gelmes, esate jūs patys. Smalsumas padeda išvengti pojūčio, kad jūs „privalote“ tyrinėti savo gyvenimą. Veikdami dėl to, jog mums smalsu, esame įsitraukę, susidomėję ir motyvuoti, nei jei tai sunku ir skausminga.
Žinau, kad iš karto tapti smalsiu pačiam sau – sudėtinga. Turite suprasti, jog saviugda yra procesas, o ne vienkartinis pasiekimas. Tiesiog pradėkite sau užduoti klausimus. Ką aš dabar jaučiu? Jei visiškai nieko nežinočiau apie save, kaip atrodytų kitos 5 mano gyvenimo minutės? Jei staiga nustočiau tikėti tuo, kuo tikiu dabar, kas būtų? Ar tai, ką dabar darau, yra teisinga? Kaip aš jaučiuosi galvodamas apie tai, kas vyksta mano gyvenime, pasaulyje? Kaip aš suvokiu kitus žmones? Kai jie suvokia mane? Ir t. t.
Naudokite logiką ir priežastinį ryšį įvertinti tam, kas prieš jus atsiskleidžia. Jei mokslinis principas jums naujiena, naudokite Sokrato klausinėjimo metodą: paklauskite savęs klausimo ir nesustokite klausinėję, iki tol, kol kol negalėsite logiškai paaiškinti kas vyksta. Iš kitos pusės – neperspauskite savęs. Skirkite laiko, darykite žingsnį po žingsnio, nebauskite savęs už nesėkmes – jūs ne visų pasaulio sričių genijus.
Pavyzdžiui yra žmonių, kurie faktiškai savimi nesidomi, tačiau jie labai pasinėrę į supančio pasaulio tyrinėjimą. Su manimi buvo taip pat – daug kuo domėjausi, bet ne savimi. Tik vėliau supratau, kad noriu tyrinėti ne tik pasaulį – svarbiausia yra mano paties ryšys su savimi ir pasauliu. Tai man buvo lūžis. Pradėjau suprasti save kaip atskirą, unikalų asmenį, o ne pasaulio dalelę, neturinčią jokios įtakos savo pačios gyvenimui.

Sąžiningumas

Būkite ypač sąžiningi su savimi, pripažindami sau savo jausmus, prisiminimus, mintis, pojūčius, idėjas ir fantazijas. Priimkite juos – tai yra jūsų pačių gyvenimo dalis, ar jūs to norite ar ne. Negalite nuo jų pabėgti ar ignoruoti, tai – visada su jumis! Tad kam sau meluoti? Net jei niekas nežino tiesos, jos nepripažinimas sau sekina jūsų dvasinę stiprybę. Tai nereiškia, kad turėtumėte savo paslaptimis dalintis su kitais. Jei norite, dalinkitės tomis savo vidinio pasaulio dalimis, kuriomis tikrai norite dalintis ir darykite tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikite. O prieš tai darydami, smalsiai savęs paklauskite: „Kodėl aš dalinuosi su šiuo žmogumi kažkuo, taip svarbiu man?“
Sąžiningumas prieš save leidžia išvystyti neiškreiptą ir atvirą ryšį su savimi pačiais. Dažniausiai buvome mokomi, kad jausti pyktį, baimę, frustraciją ir kitus nemalonius (o kartais net ir malonius!) jausmus yra bloga ar gėdinga. Tiesą sakant – ne! Jie, kaip ir bet kurios kitos mūsų emocijos, tikslingai signalizuoja apie jūsų psichikos būklę. Nuolat atverdami savo jausmus ir mintis patys sau, auginame pasitikėjimą savimi, saviempatiją ir savigarbą. Taip augdami taip pat tampame sąžiningesni su kitais žmonėmis, suprasdami, jog būti savimi nėra gėdinga.
Kaip būti sąžiningu su savimi? Prisipažinkite sau, kad ne viską apie save galite žinoti (ir neprivalote). Priimkite savo jausmus tokius, kokie jie yra, net jei kiti sako kad neturėtumėte to jausti, vis viena sąžiningai priimkite jausmą – jūs žinote geriau! Jei turite mintį ar pojūtį – pripažinkite sau, kad turite. Būkite sąžiningi savo atžvilgiu, nes tai vienintelis būdas pažinti save autentiškais, tokiais kokiais esameiš tikro. Tai padaryti galite tik suprasdami savo tikrąsias emocijas, mintis ir sapnus. Pabandykite juos užsirašyti į asmeninį žurnalą ar dienoraštį (popierinį ar skaitmeninį). Pabūkite kartu su savo jausmais ir idėjomis. Žinoma, jums augant, jūsų įsitikinimai ir jausmai gali keistis ir keisis, išaugsite iš jų – tai normalu. Toks ir yra buvimo sąžiningu su savimi procesas – išlikti atviriems savo mintims ir jausmams, o tai darant, transformuoti save į geresnę savo versiją.
Pradėjęs žurnalinti (tai buvo prieš daugel metų), jaučiau, tarytum turiu rašyti taip, lyg kažkas paėmęs galėtų imti ir skaityti. Iš tiesų tiesiog norėjau būti išgirstas, o ne nuoširdžiai ir sąžiningai save išreikšti. Vėliau pradėjau save reikšti vis sąžiningiau ir sąžiningiau. Kuo labiau atsiverdavau savo žurnalui, tuo mažiau norėjau, kad jį kas nors skaitytų. Prisimenu, ką apie žurnalo rašymo patirtį sakė Daniel Mackler: „Ilgą laiką žurnalas buvo mano geriausiu draugu“. Sunku geriau pasakyti apie sąžiningą ryšį su savo tikruoju aš ir savęs atspindėjimu per žurnalo rašymą.

Drąsa

Omenyje turiu drąsą mesti iššūkį savo įsitikinimams ir priimti savo tikruosius jausmus, o ne drąsą prisijungti prie ugniagesių komandos ir gelbėti žmones iš degančių namų (manau, kad tam tikrai reikia narsos ir drąsos). Kartais naujai atrasta idėja gali pasirodyti traiškanti visą, iki šiol buvusį pasaulio, kuriame gyvenate, suvokimą. Taip nutinka, kai ilgą laiką turėjote įsitikinimų nesutampančių su tikrove, ar jausmų, kuriuos anksčiau buvo sunku prisileisti ir priimti. Jei turite pakankamai drąsos, galite sau atskleisti visiškai kitokį pasaulį – žymiai geresnę jo versiją.
Sokratas sakė: „Neištirtas gyvenimas – nevertas gyventi“. (Dažnai pasitaikantis vertimas „Nepatirsi – negyvensi“, tačiau an jis atrodo neišsamus.) Aš tai suprantu taip: gyvenime nebus pilnatvės, jei nesuvoksime kas vyksta su mumis ir mumyse, kitaip tariant, jei nebūsime „taikoje su savimi“. Turintys drąsos priimti ir apdoroti (suprasti kas vyksta) savo jausmus, patiria mažiau nerimo, streso, nepasitenkinimo ir daugiau vientisumo, sąmoningumo, atsipalaidavimo ir laimės. Drąsus savęs pažinimas sukuria visiškai kitokią gyvenimo patirtį – gyvenimo, kupino tikslingumo ir prasmės. Tai leidžia išvystyti daugiau empatijos sau, o per empatiją sau – jos daugiau ir kitiems.
Kaip tapti drąsesniu, jei dar nesate? Pirmiausia supraskite, kad galite išmokti naujų dalykų – ir intelektualių, ir emocinių. Jei turite mažiau empatijos, ar emocinio intelekto trūkumą, galite tai išsiauginti savyje, tapdami geresne savęs versiją. Kitas, ne mažiau svarbus supratimas, – šiame procese turite būti švelnūs patys sau. Neturėtumėte savęs bausti kaltinimais ar gėdinti, kad negalite kažko priimti ar suprasti. Drąsa tyrinėjant save kelias – ne mestis į nesuprastų jausmų ugnį, o nuosekliai sekti savo emocijų, prisiminimų ir idėjų pėdsakais – dieną po dienos. Toks nuoseklus darbas gerokai sunkesnis, nei vieną kartą nudegti ir pasitraukti.   
Ilgą laiko tarpą turėjau įprotį (savigynos mechanizmą) neigti savo jausmus. Dažniausiai juos užkišdavau maistu, palengvindavau alkoholiu ar kokia kita priklausomybe, pavyzdžiui pirkimu, išsibarstymu į naujus projektus, kurių vis nepabaigdavau. Tiesiog bandžiau slėpti savo nemalonias emocijas, kol atradau, jog pabuvimas su jausmu nėra toks blogas, kaip gali atrodyti. Kartais tai sukrėsdavo, tačiau trukdavo ne itin ilgai, ypač jei proaktyviai dirbdavau su juo – žurnalindavau, sąmoningai galvodavau apie jausmą, ar tiesiog kurį laiką su juo pabūdavau: priimdavau, tyrinėdavau kokius prisiminimus jis man atneša. Po to, jausmui grįžus, pradėjau suprasti, kad dažniausiai jis nebe toks nemalonus – labiau suprantamas ir priimtinas. Tad dabar, kai pajuntu nemalonias emocijas, pasveikinu jas ir priimu, nes aš žinau – jos atneša naujų atradimų apie mane patį, taip kurdamos geresnį gyvenimą ateityje.

Tikiuosi, kad tai padės jūsų kelionėje link savo Tikrojo aš. Jei taip, pasidalinkite straipsniu su žmonėmis, kuriems jis taip pat galėtų būti naudingas. Ačiū!

2013 m. gegužės 7 d., antradienis

Kodėl Juliaus blogas "negatyvus"?


“Tavo blogas yra apie laimę, tačiau kai paskaitau, tai jis labiau apie liūdesį.“ „Juliau, kodėl tu pasaulyje matai tiek daug negatyvių dalykų, negi nėra nieko gera?“ „Kaip tu gali gyventi, vis pastebėdamas, kas su žmonėmis negerai?“ „Ar nepavargsti visą laiką būti toks koks esi... viską matyt tik iš neigiamos pusės?“ „Tai, ką sakai ir rašai, gal ir yra tiesa, tačiau negi tau nesinori, tiesiog nekreipti į tai dėmesio ir gyventi?“ Galėčiau tęsti, ir tęsti, ir tęsti, ir tęsti... Taip kalba mano pažįstami, blogo skaitytojai, kartais klientai. Mane (o juo labiau save) mažiau pažįstantys žmonės, su kuriais prisiliečiame prie saviugdos, savityros, psichologijos ir panašių temų.

Ar aš tikrai niūrus, „neigiamas“, liūdnas...? Ir jei taip, tai kodėl?

Kartais tikrai esu liūdnas. Ypač, kai matau nužmogėjusias būtybes smurtaujančias prieš savo vaikus, kitus suaugusius, gyvūnus. Kai žinau, kad jokie racionalūs argumentai ir logika nepramuša nepasitikėjimo, baimės ir nerimo skydo, kuriuo žmonės prisidengia bijodami atsiskleisti patys sau, nekalbant apie kitus. Matydamas, kad tiesos krislas apie patį asmenį ar aplinkinius skaudina, nes jis ar ji trumpam supranta realybę – ilgus melo sau metus, melo, kuris buvo susikurtas tam, jog galėtų tuos siaubingus praeities patyrimus išgyventi, o pradėjus ieškoti būdų, kaip tą skausmą, tuštumą, nerimą, vienatvę įveikti, susiduria su kitais tokiais pačiais save apgaudinėjančiais „profesionalais“.
  • Psichinės sveikatos specialistais, sakančiais: „atleisk savo skriaudėjui, tai jau praeitis, tik taip galėsi judėti į priekį“. Tai reiškia „nesvarbu ką jauti, nesvarbu ką jautei, nesvarbu kas su tavimi atsitiko. Atleisk savo skriaudėjams, nekreipk dėmesio į kylančius jausmus, gyvenk pagal kitų suplanuotas taisykles ir apsimesk laimingu, tau pavyks.“
  • Būrėjais, mistikais ir astrologais sakančiais: „tavo likimas klostosi puikiai, bet tu vis dar turi neigiamos energinjos, mums reikia tau pravalyti čakras ir tada bus geriau, jaučiu, kaip teigiama energija ateina pas tave“. Tai reiškia: „besąlygiškai tikėk tuo, ką aš tau sakau. Nesvarbu kad tai visiškas briedas, kurio net pats netikiu. Tu man nerūpi, nors pats manai kad esu tavo sielos valytojas, man rūpi tik tavo pinigai ir aš pats, bei mano išsigalvotos nesąmonės“.
  • Pseudomokslininkais, homeopatais, bioenergetikais sakančiais: „Mokslas dar ne viskas. Yra tai, ko jis nežino, užtat aš tai žinau ir aš galiu tau padėti.“ Tai reiškia: „tai, ką susigalvojau yra tikra, nes aš taip sugalvojau. Nesvarbu logika ir mokslinis principas, teisingas argumentavimas, kurie paneigia visas nesąmones, kuriomis tikiu. Man rūpi tik tai, ką galiu gauti parduodamas neegzistuojančius daiktus ar paslaugas.“
  • Religijos ir tikėjimo skleidėjais, sakančiais: „tokia Dievo valia, už tai, kad tau dabar sunku, kažkada bus atlyginta“. Tai reiškia „nekreipk dėmesio į tai, kas vyksta su tavimi ar aplink tave, tikėk kad kažkada, kažkokioje mistinėje vietoje, po tavo mirties tau bus gerai. O dabar kentėk vardan Dievo ir duok man pinigų.“

Galėčiau šį sąrašą tęsti ir tęsti, tačiau nemanau, kad kas nuo to pasikeis. Jei reikia įrodymų, kad žmonės aplinkui yra linkę tikėti melu, lenkti galvą prieš autoritetus, pasiduoti kitų įtakai, nekreipti dėmesio į savo jausmus – peržvelkite 4 eksperimentus apie kuriuos rašiau. Štai todėl, mano pasisakymai  gali atrodyti niūrūs ir skausmingi.

Blogą rašau profesiniais sumetimais – dalinuosi įžvalgomis, patirtimi ar žiniomis iš vienos profesinių sričių, kurioje dirbu. Taigi jis apie žmones. Nepaisant to viso mano minėto negatyvo, džiaugiuosi, kad gyvename pačiame geriausiame amžiuje, kokiame žmogus iki šiol yra gyvenęs. Kas dieną sukuriama ar atrandama pritrenkiančių dalykų – ilginančių, gerinančių, lengvinančių, linksminančių mūsų gyvenimą. Sprendžiančių vietines ar globalias problemas. Dar daugiau – galime tapti gabūs, lankstūs, jausmingi, kūrybingi, empatiški, smalsūs, laimingi žmonės. Visas tas galimybes turime savyje ir galima tai pasiekti patys ar su kitų pagalba. Galime pakeisti savo gyvenimą taip, kaip norime, jei patys dėsime pastangų, nusiteiksime ilgalaikiam darbui ir sunkumams.

Kodėl turėtumėme norėti keisti kažką savyje? Kodėl negalėtume gyventi kaip gyvenę, ir nekreipti dėmesio į minėtus tuštumos jausmą, lėtinę vienatvę, nerimą, liūdesį, baimes, kaltės ar nepilnavertiškumo jausmą, ar tiesiog jausmų nebuvimą? Kas aš toks, kad aiškinčiau kitiems kaip gyventi?

Nesu nei guru, nei mokytojas ir nenoriu juo tapti. Turėjau progos pabūti abejose stovyklose: savęs ignoravimo, priklausomybių, skausmo ir melo sau, ir kitoje – savęs supratimo, sąmoningumo, buvimo čia ir dabar, ramybės ir taikos su savimi. Žinau skirtumą, ir neabejodamas galiu pasakyti, kad gyventi pažįstant save, suprantant kas su manimi darosi, jaučiant savo jausmus ir suprantant jų kilmę, bei yra nepalyginamai geriau, nei save apgaudinėti ir malšinti to simptomus priklausomybėmis ar užsimesti kaukę ir būti tokiu, kokiu nori kiti.

Žinau, kad mažuma renkasi savęs pažinimo kelią, žinau kaip jiems baugu, neramu, kartais liūdna ir dažnai vieniša. Tačiau kiekvienas perversmas prasideda nuo mažumos. Tas perversmas iš pradžių įvyksta mūsų viduje, o po to persikelia į išorę, po to paliečia vieną kitą aplinkinį žmogų, ir taip tęsiasi, kaip grandininė reakcija. Iš pradžių lėtai, po to įsisiūbuoja. Būtent to aš tikiuosi – augančio momento, jėgos, skatinančios vis daugiau žmonių pasakyti sau „Šiandien aš pažinsiu save labiau nei vakar. Šiandien aš eisiu sunkesniu keliu, vedančiu manę į tikrąjį savo aš, į save mylintį ir vertinantį, jausmingą ir empatišką, kritiškai mąstantį ir gebantį analizuoti, kūrybingą ir spontanišką aš. Į geresnę savęs versiją.“

Aš tikiu, kad tapdami geresne savo versija, galime padaryti pasaulį geresne vieta gyventi. Daug kartų geresne. Tapti geresniais galime tik nuoširdžiai pažindami save, priimdami skausmingą savo praeitį, pamatydami tai kas mus baugina mūsų praeityje. Kelią renkatės jūs – svarbu, kad tiesiog augtumėte.

2013 m. sausio 7 d., pirmadienis

Bauginantys pokyčiai – pasipriešinimo įveikimas

Dirbdamas su klientais ar tiesiog bendraudamas su žmonėmis, siekiančiais patirti pozityvių pokyčių  gyvenime per saviugdą ir savityrą, susiduriu su klausimu: "Kaip man reikės daryti tai, kas atrodo neįmanoma?" arba "Aš neturiu jėgų priimti tokį sprendimą." Žodis neįmanoma dažnai slepia tai, ko savo dabartinėje situacijoje ar būsenoje žmogus negali įsivaizduoti, o jei ir įsivaizduoja, tai jam atrodo, kad tas pokytis toks siaubingas, jog nevertas tų pastangų, kurias žmogus deda tam, kad gyvenimas pasikeistų. Dažniausiai tai siejasi su disfunkciniais santykiais bei žalingais įpročiais (kylančiais iš priklausomybių), tačiau galimas ir platesnis sąrašas, kurį pateikiu žemiau:
  • disfunkcinių santykių nutraukimas (su tėvais, sutuoktiniu, draugais, artimaisiais, darbdaviais);
  • įpročio (dažnai susijusio su priklausomybe) atsisakymas (valgyti saldumynus, rūkyti, išlaidauti ir t.t.);
  • pasikeitę gyvenimo sąlygos (ne toks komfortiškas gyvenimas, gyvenamosios vietos pakeitimas);
  • jausmų pasikeitimas (tikrųjų jausmų pripažinimas, pavyzdžiui vietoje prisirišimo – pyktis);
  • įsitikinimų pasikeitimas (nepagrįstų įsitikinimų pakeitimas logiškais);
  • sėkmė profesiniame ar asmeniniame gyvenime.
Kodėl atrodo, jog tai, ko norėtume pasiekti ir kas objektyviai būtų geras pokytis gyvenime, mums rodosi nepasiekiama ir baugina? Yra kelios galimos priežastys.

Nerimą kelianti nežinomybė. Mūsų įprastas gyvenimas, nors ir nepatogus, puikiai mums pažįstamas,  tuo tarpu pokytis ir kelias iki jo – ne, todėl tai kelia nerimą. Kuo tikslas toliau nuo mūsų įprasto gyvenimo, tuo daugiau nerimo jis kelia.
Pavyzdžiu galime paimti disfunkcinius santykius (itin dažną problemą). Jei santykiai nevertingi, reiktų bent jau pakeisti jų dinamiką (bendravimo būdą), o dar geriau – tiesiog juos nutraukti. Tačiau nutraukti santykius su, tarkim, smurtaujančiu sutuoktiniu, gali būti labai sunku, nes iš anksto (sąmoningai ar pasąmoningai) žinome, kaip į mūsų poelgį reaguos aplinkiniai, žmogus, su kuriuo tuos santykius nutraukiame, ir, žinoma, kaip dėl jų reakcijos jausimės mes. Tai skatina mus vengti to, kas iš tikro būtų labai naudinga. Apmąstymai apie tai, "kas būtų jeigu būtų", sukelia daug minčių ir jausmų. Įsivaizduojama, kaip tokioje situacijoje reikės įveikti kilusį stresą, tai kelia dar daugiau baimės ir nerimo. Imant tą patį pavyzdį, santykių nutraukimas su sutuoktiniu gali sąlygoti finansinį nepriteklių, prarastą ryšį su draugais ar artimais žmonėmis, pasikeitusius santykius su vaikais – ir vėl susiduriama su nerimą keliančiomis mintimis.

Manymas, kad pokytis įvyks vien valios pastangomis. Būdami dabartinėje būsenoje manome, jog tam, kad galėtume pasiekti pokytį, turėsime pasitelkti labai daug valios pastangų. Apskritai, dauguma mano, kad tokie pokyčiai ar sprendimai galimi vien valios pastangomis, o iš gyvenimo patirties žinome, jog jų neužteks pokyčiui išlaikyti ilgą laiką. Taigi, pasekmės atsisuks prieš mus – jausime pažeminimą, gėdą, pasikeis santykiai su susijusiais žmonėmis. Tęsiant pavyzdį, santykių nutraukimas baugina, nes  disfunkciniai santykiai grindžiami subjektyviomis vertybėmis. Sutuoktinis smurtauja, tačiau jis sako, kad myli, po smurto protrūkių atsiprašinėja, kurį laiką "viskas būna gerai". Taigi, šiuo atveju manoma, kad valios pastangomis reiks atsisakyti menamos "meilės", be kurios bus sunku išgyventi. Kitas tinkantis pavyzdys – pozityvūs pokyčiai, tarkim reguliarus sportavimas. Manymas, jog reguliariai sportuoti reikės labai daug valios, ir kad jos neužteks. Taigi, kad išvengtų gėdos, kitų vertinimo, pajuokų, žmogus geriau renkasi nesikeisti, gyventi įprastai ir susitaikyti su žala, kurią jis patiria ar sukelia sau nesikeisdamas.

Vizijos trūkumas arba neturėjimas. Retesnė priežastis, tačiau pasitaikanti, jei norintis savo gyvenimą pakeisti žmogus nežino, kaip jo gyvenimas (būsena, jausmai, mintys, aplinka) pasikeis įvykus pozityviam pokyčiui. Tokios vizijos neturėjimas mažina motyvaciją keistis ir skatina rinktis kelią, kuriame mažiau nerimo, ir nėra pasipriešinimo – jau pažįstamą gyvenimo būdą.

Nesąmoningas pasitenkinimas esama situacija. Žmogui, norinčiam pokyčių, gali atrodyti, kad tai, kas vyksta jo gyvenime "nėra taip jau blogai", jis jaučia diskomfortą dėl to, kas vyksta, tačiau tas diskomfortas toks menkas, kad bet kokios pastangos jį pakeisti atrodo labai didelės. Tai labai stipriai siejasi su nežinomybės baime. Kuo nežinomybės baimė didesnė, tuo didesnis, atrodo, komfortas, ir priešingai – jaučiant didesnį nepasitenkinimą esama padėtimi, atsiranda daugiau motyvacijos keisti tai, kas jį sukelia. Kalbant apie jau minėtus pavyzdyje disfunkcinius santykius, kuo labiau disocijuotas žmogus, tuo mažiau jis pastebi tai, kas jo gyvenime kelia grėsmę. Šiuo atveju sąmoningas žmogus tokių santykių net nepradėtų, mažiau sąmoningas – stengtųsi iš jų ištrūkti, o nesąmoninga – juos vertintų. 

Kaip įveikti tą pasipriešinimą sukeliančias priežastis? Pirmiausia reiktų suprasti, kad pokyčiai saviugdoje vyksta palaipsniui. Nėra stebuklingos piliulės ar metodo, padedančio per akimirką įveikti tai, ką per dešimtmečius jūsų sąmonėje ir pasąmonėje suformavo gyvenimo aplinkybės. O jei kas sako, kad toks metodas yra (būrėjai, religijų atstovai, mokytojai, guru, net kai kurie "psichinės sveikatos specialistai") – meluoja jums. Taigi, svarbių sprendimų negalėsite priimti tol, kol nebūsite jiems pasiruošę. Tai nereiškia, kad sprendimo nereiktų priimti niekada. Tai reiškia, kad kai priimsite jį, tai padaryti jums nebus taip sunku, kaip atrodo šią akimirką.
Kita klausimo dalis – iš kur rasti savyje tiek valios, kad būtų galima pasiekti norimą sprendimą ar pokytį? Tam reikės valios pastangų, tačiau ne tiek daug, ir jos išsidėstys per tam tikrą laiką. Kelias iki minėtų pokyčių einamas nedideliais nuolatiniais žingsneliais, kurių dėka tapsite tiek sąmoningi, kad atėjus laikui sprendimas atrodys savaime suprantamas ir o pokyčiai būtini. Kylantis nerimas ar baimės bus gerokai mažesni, suprantami ir įsisąmoninti, o diskomfortą persvers pozityvios pokyčio ir / ar sprendimo pasekmės. Taip, tikrai reikės išeiti iš komforto zonos, kaip ir einant pakeliui norimo pokyčio,  kitaip neįmanoma emociškai augti ir bręsti, tačiau su šiuo diskomfortu gebėsite susidoroti savarankiškai ar su palaikančiojo pagalba.

Siekiant sąmoningumo, išsivaduojant iš disociacijos ir traumos gniaužtų, kartu aiškės ir vizija, kaip atrodys gyvenimas po to, kai pokytis, dabar keliantis tiek nerimo ir baimės, įvyks.

Mes nežinome, koks bus mūsų Aš, kai nukeliaus iki norimo pokyčio ar kai reiks priimti gyvenimą į gera pakeičiantį sprendimą. Tačiau kai mūsų tikrasis Aš bus pasiruošęs tai padaryti (nutraukti disfunkcinius santykius, atsisakyti mus žalojančio įpročio ar pasiekti ilgai užsibrėžtą tikslą), sužinosite apie tai pirmieji!

2012 m. spalio 23 d., antradienis

Priklausomybės anatomija

Kadangi šis straipsnis ilgas, brūkštelėsiu trumpą apžvalgą.

Kas yra priklausomybė, kodėl ji veikia žmogų taip, jog šis pasiduoda jai, atrodo, visiškai be valios? Kokios smegenų nervų grandinės dalyvauja priklausomybės procese? Kaip priklausomi žmonės malšina savo skausmą ir kodėl jiems kyla skausmas? Kokia patirtis slypi už kiekvieno priklausomo žmogaus? Ar galima išgyti nuo nepriklausomybės ir kaip?

Pagrindinis šio įrašo šaltinis – daktaro Gabor Maté darbai, "The Bomb in the Brain" 3 dalis - ("The Biology of Violence: The Effects of Child Abuse"), darbo su klientais ir asmeninė patirtis.

Priklausomybės apibrėžimas
Priklausomybė, tai neigiamai įtakojantis gyvenimo kokybę, nuolat besikartojantis, kompulsyvus (sunkiai kontroliuojamas) elgesys, dėl kurio individas gauna trumpalaikį pasitenkinimą, ignoruodamas ilgalaikę tokio elgesio žalą gyvenimo kokybei. Priklausomybei būdingi besikartojantys atkritimai (grįžimai prie veiklos), bei priklausomybės neigimas ar sumenkinimas.

Priklausomybės mechanizmas
Iki šiol daugelis tebemano, jog priklausomybę sukelia medžiagos (alkoholis, tabakas, narkotikai), o priklausomi tampame jų pavartoję. Tačiau yra daug priklausomybių rūšių, kylančių ne vien pavartojus medžiagų, tai priklausomybės nuo maisto, kavos, sekso, darbo, sporto, interneto, pirkinių ir t.t. Dar svarbiau – ne kiekvienas pabandęs alkoholio, kavos, tabako, sekso, pirkinių, net narkotikų tampa nuo jų priklausomas. Kodėl? Atlikti eksperimentai parodė , jog vien vien medžiagos (narkotikų, alkoholio, tabako) priklausomybei atsirasti nepakanka (nuorodose eksperimentai dėl žiurkių priklausomybės nuo morfino ir kokaino).
Kad žinotume, kas sukelia priklausomybę, pirmiausia turėtume pažvelgti į žmonių elgseną ir išsiaiškinti, kokios smegenų nervų grandinės (toliau smegenų grandinės) ir kokios medžiagos dalyvauja priklausomybės procese.

Endorfinų sistema. Ji reguliuoja mūsų reakciją į skausmą. Jausdami per mažai skausmo, lengvai save sužalotume, jei skausmo būtų per daug – organizmas nebeištvertų ir mirtume. Endorfinai, mūsų organizmo išskiriami opioidai, padeda ištverti skausmą ir jį sumažina esant poreikiui. Kita endorfinų atliekama funkcija – pasitenkinimo ir atpildo pojūčio sukūrimas, pasiekus tikslą ar įveikus užduotį – tai padeda mokytis. Dar viena endorfinų funkcija – dalyvavimas meilės (prisirišimo) atsiradime tarp žmonių. Be endorfinų (opioidų) mūsų gyvenimas būtų iš viso neįmanomas: susižalotume arba mirtume iš skausmo, neturėtume gebėjimo išmokti naujų dalykų, džiaugtis pasiekimais ir, galiausiai, nebeliktų prisirišimo. Tėvai nebegalėtų užauginti palikuonių – juos tiesiog pamirštų.

Dopamino smegenų grandinė – reguliuoja motyvaciją. Be dopamino negalėtume net pavalgyti ar atsigerti. Eksperimento metu pelės, be dopamino receptorių mielai valgė, kai maistą joms įdėdavo į burną, tačiau mirdavo iš bado jam esant vos už keleto centimetrų nuo burnos. Pelėms trūko motyvacijos! Taigi ir mums, žmonėms, dopaminas reikalingas motyvacijai reguliuoti.

Streso valdymo smegenų grandinė. Stresas – būtina mūsų organizmo gynybinė reakcija išgyvenimui. Esant įtemptai situacijai į kraują išsiskiria streso hormonai: kortizolis, noradrenainas, kortikotropinas. Jie paruošia mūsų organizmą (įjungia refleksą "kovoti arba bėgti"). Deja, ilgalaikis stresas silpnina organizmą ir sukelia labai daug nepageidaujamų fiziologinių pokyčių, tad neveikiant streso mažinimo mechanizmui, žmonės tiesiog "perdega".

Impulsų reguliavimo grandinė, priešakinės smegenų žievės darbas – pasirinkti tinkamiausią impulsą esamai situacijai. Sutrinkus šios grandinės darbui, nebesugebama valdyti kylančių impulsų, tad žmogus, kuriam sutrikusi impulsų reguliavimo grandinė, neadekvačiai reaguoja į gyvenimiškas situacijas, jo "sprendimai" būna impulsyvūs ir dažnai siejasi su trumpalaikiu pasitenkinimu. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, ribinės asmenybės sutrikimas – tai blogai veikiančios impulsų reguliavimo grandinės padariniai.

Nemažai narkomanų yra priklausomi nuo opiatų (morfino, heroino, kodeino). Priklausomybė nuo jų tokia stipri, kad žmonės praranda absoliučiai viską – sveikatą, turtą, šeimą, savigarbą, krenta iki paties "dugno". Klaidingai manoma, jog priklausomas žmogus nepakils tol, kol nesitrenks į dugną. Jei dugnas – iškritę dantys, ŽIV, gyvenimas gatvėje, hepatitas C, prarasta šeima, chroniškos infekcijos, visiškas visuomenės atstūmimas, apmirę audiniai, atviros, negyjančios žaizdos, o žmogus vis dar vartoja, tai tas dugnas... mirtis? Į šia kategoriją galima dėti ir alkoholikus, mat alkoholis turi tų pačių savybių kaip ir opiatai –  slopina skausmą. Kas verčia šiuos priklausomus žmones į priklausomybę pasinerti taip giliai? Prisiminus endorfinų sistemą, pasirodo, jog žmonės vartojantys opiatus ir alkoholį slopina skausmą. Todėl kyla klausimas, ne – kodėl narkotikai ar alkoholis, o – kodėl skausmas?
Fizinis ir emocinis skausmas yra gerokai labiau susiję, nei buvo manyta. Naudojant funkcinio magnetinio rezonanso (FMRI) metodą, eksperimento metu nustatyta, jog fizinis ir emocinis skausmas smegenyse aktyvuoja tas pačias grandines. Tad žmogus jaučiantis emocinę kančią ją jaučia lygiai taip pat tarytum būtų fiziškai žalojamas – įžeidžianti pastaba gali būti tokia pat skausminga, kaip realiai trenktas antausis. (Gal verta pagalvoti apie tai, prieš pasakant ką kandaus?) Žmonės, kenčiantys nuo tokio tipo priklausomybės, akivaizdžiai bando save gydyti nuo chroniško emocinio skausmo. Iš čia kyla klausimas kodėl emocinis skausmas?

Įvairiose studijose (nuorodos straipsnio pabaigoje) pateikiami skaičiai rodo, jog 80–90 procentų nuo narkotikų priklausimų žmonių vaikystėje buvo seksualiai išnaudojami, prieš juos smurtaujama arba jie neprižiūrimi. Tyrimuose kalbama apie labai aiškiai apibrėžtus atvejus. Apie kitas, mažiau pastebimas vaikystės traumas, net neužsimenama. Taigi, šie žmonės malšina begalinį, be pertraukos juos lydintį chronišką sielos skausmą, kuris, kaip jau žinome, nesiskiria nuo fizinio.

Kita smegenų grandinė, kurią minėjau dalyvaujant priklausomybės procese – dopamino grandinė atsakinga už motyvaciją. Be motyvacijos negalime pasiekti tikslų, o ilgalaikis dopamino trūkumas gali visiškai sutrikdyti gebėjimą patirti pasitenkinimą, jausti motyvaciją. Dopamino išsiskyrimą skatinta stimuliantai: amfetaminas, metamfetaminas, nikotinas, kofeinas. Dopamino išsiskyrimą taip pat skatina seksas, maistas, apsipirkimas, kompiuteriniai žaidimai, sportas. Tad nenuostabu, kad maždaug 40-čiai procentų priklausomų žmonių yra diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kuriam labai didelę įtaką daro dopamino trūkumas. Jei žmogus pabandęs vienos ar kitos medžiagos pagaliau, pirmą kartą gyvenime, jaučiasi "normaliu", gali susikoncentruoti, jo nebekamuoja įkyrios, nuolat blaškančios mintys... Kodėl jis turėtų atsisakyti būti savimi, nematydamas galimų alternatyvų? Jokiu būdu nesakau, kad priklausomybė – gerai. Tiesiog manymas, jog priklausomi žmonės turi valią imti ir "mesti" – gerokai klaidinantis. Jie negali, nes mato vienintelį kelią jaustis savimi (pasiekti savo Tikrąjį aš), tik per priklausomybę. Deja, pasiekdami save, pasaulį jie mato per iškreiptą priklausomybės stiklą.

Turintieji priklausomybes neretai atstumiami, sukeliant jiems dar daugiau skausmo ir streso. Iš savo klientų, kovojančių su priklausomybėmis neretai išgirstu, kad jie atkrenta (grįžta prie priklausomybės) būtent tada, kai jų gyvenime kyla stresinės situacijos, jie praranda kontrolę ir nebegali su problemomis susidoroti. Taip įsipainioja dar viena, priklausomybę lemianti – streso valdymo smegenų grandinė. Stresą mažina endorfinai, taip pat alkoholis, nikotinas, kanapės, maistas, elgesys nukreipiantis dėmesį nuo nerimą keliančių minčių – internetas, kompiuteriniai žaidimai, seksas, sportas, televizija. Streso akivaizdoje žmonės nesijaučia savimi, jiems sunku atsipalaiduoti. Pastebėkite – jūsų pažįstamų rate greičiausiai rasite žmonių, negalinčių atsipalaiduoti ir lengvai bendrauti su aplinkiniais, neišgėrus alkoholio. Galima tik įsivaizduoti, kokioje tuštumoje ir neviltyje būna žmonės, niekada nesijaučiantys savimi,  kuriems vienintelis būdas nuraminti tą nuolatinę įtampą – stiklinė, dūmas ar tabletė.

Neaptarta liko paskutinė, priklausomybes skatinanti smegenų grandinė, reguliuojanti impulsus. Aš pats kartais vis dar turiu problemų dėl savo kompulsyvaus elgesio. (Anksčiau jų turėjau gerokai daugiau, tad ši sritis man gerai pažįstama.) Kad ir kiek valios pastangų žmogus dėtų, jis tiesiog "negali" nesielgti kitaip. Smegenų grandinė, turinti kontroliuoti impulsus, tiesiog neveikia taip, kaip turėtų! Įsivaizduokite, kad jungiklis, turintis įjungti šviesą bute, įjungia laiptinės apšvietimą. Kad ir kiek valios pastangų dėtumėte, kiekvieną kartą paspaudus jungiklį, šviesa įsižiebs laiptinėje. Priklausomybę turintys žmonės negali tiesiog pasakyti "ne" – jie neturi tam tinkamų "laidų galvoje". Be sudėtingos, beje, ne visada veiksmingos, pagalbos tai neįmanoma. Taip, kaip be elektriko įsikišimo negalima pataisyti netaisyklingai sujungtos elektros grandinės, taip vien valios pastangomis neįmanoma nustoti būti priklausomam. Impulsų kontrolės stokos šaknys, kaip ir kitų grandinių, vaikystėje – hiperaktyvius ar impulsyvius vaikus baudžia už tai, kad šie elgiasi pagal savo psichofiziologinius, nekontroliuojamus impulsus. Vaikai jaučia kaltę, gėdą, baimę už tai, jog yra tokie kokie yra, mano kad su jais yra "kažkas negerai", o tai dar labiau skatina elgtis nekontroliuojamai – išsivysto uždaras ratas, kuriame vaikas vis giliau ir giliau įsukamas į emocinio skausmo bei impulsyvaus elgesio verpetą, kol vieną dieną vaikas, paauglys, ar suaugęs neatranda nusiraminimo priklausomybėje. Ją sukelianti medžiaga ar elgesys išvaduoja iš nerimo, nevilties ar depresijos, ir vėl... žmogus gali pasijausti savimi, "normaliu".

Tai, jog priklausomybes sąlygoja traumos – akivaizdu. Nėštumo metu motinos patiriamas stresas persiduoda vaisiui, sąlygodamas jo vystymąsi, nekalbant apie kūdikio (po to vaiko) augimą. Žmogus unikalus (išsiskiria nuo kitų gyvūnų) tuo, kad jo smegenys sparčiai vystosi dar trejus metus po jo gimimo, po to jų vystymasis sulėtėja. Pavyzdžiui naujai gimęs kumeliukas pagal savo neurofiziologinį išsivystymą žmogų lenkia pora metų – jis jau pirmą dieną gali vaikščioti, po kelių dienų – bėgioti.
Vienerių metų vaiko smegenyse per vieną sekundę atsiranda iki poros milijono naujų neuronų jungčių, kurių formavimasis itin priklauso nuo aplinkos, didžiąja dalimi – tėvų, kurie turėtų būti visą laiką pasiekiami, empatški, rūpestingi, atidūs. Jei vaikas negauna reikiamos priežiūros, jo smegenys adaptuojasi pagal esamą situaciją, todėl kai kurios mano minėtos smegenų grandinės išsivysto netinkamai arba nepakankamai. Šiame procese dalyvauja neuroplastiškumas – nenaudojamos smegenų grandinės atrofuojasi, o naudojamos – intensyviai auga. Pavyzdžiui sveikam kūdikiui augant į visiškai tamsiame kambaryje, po penkerių metų jis negrįžtamai praras regėjimą, smegenų grandinės reikalingos vaizdinei informacijai apdoroti atrofuosis, tuo tarpu lytėjimo, klausos, uoslės grandinės išsivystys labiau, nei kitų tokio pat amžiaus vaikų.Vaikas negaunant tinkamos priežiūros, jo smegenys formuojasi pagal iškreiptą modelį, padedantį jam išgyventi vaikystę, tačiau suluošinantį visam likusiam – savarankiškam gyvenimui.
Straipsnio pabaigoje pateikiau šaltinių įrodančių, jog priklausomybių kamuojamų žmonių vaikystės panašios. Visi nešioja savyje skausmą, liūdesį, baimes, nerimą, tuštumo ir nepilnavertiškumo jausmą, kitaip tariant – traumas.

Dar vienas, mano nuomone, svarbus reiškinys, neleidžiantis ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų, yra "švytuoklė" tarp pasąmoningo noro ištaisyti traumuojančią patirtį (atkartoti aplinkybes, kuriose vyko traumavimas, tačiau šį kartą kontroliuojant situaciją) ir baimės patirti tą patį, kas jau buvo patirta. Šią  "švytuoklę" puikiai atsispindi moterų patyrusių smurtą vaikystėje (dažnai seksualinį) elgsena. Jos įsipainioja į santykius, kuriuose vyras prieš jas smurtauja, besitikėdamos kad "jis pasitaisys", pasitraukia iš jų kai smurtas įvysta (arba suintensyvėja) nes bijo pasekmių, ir grįžta atgal vėl sakydamos "tai buvo paskutinis kartas", tačiau iš tikro – pasąmoningai besitikėdamos kontroliuoti situaciją.
Panašios dramos vyksta priklausomų žmonių galvoje, jiems sakant: "tai paskutinė taurelė", "paskutinė cigaretė", "paskutinis statymas", "paskutinis takelis", "paskutinis pirkinys". Kyla nenumaldomas noras kontroliuoti situaciją, tačiau kontrolė išsprūsta iš rankų, dar viena priklausomybės dozė sukelia malonų trumpalaikį pojūtį, kuriam praėjus kyla nemalonūs jausmai sau: pyktis, panieka, pasibjaurėjimas, liūdesys. Šiuos jausmus norisi kuo greičiau numalšinti. Jei metodas, kaip juos slopinti jau žinomas, "švytuoklė" vėl keliauja į priešingą pusę – priklausomybės link. Svarbus ir kitas tokios "švytuoklės" aspektas – jei trauma vaikystėje nuolat kartojosi, įvykus disociacijai, žmogus gali būti išmokęs su ja susigyventi, normalizuoti. Augant ir besikeičiant aplinkybėms tai, kas anksčiau atrodė "normalu", dabar pasirodo yra gerokai už normos ribų. Tokia patirtis skaudina, sukuria atskyrimo ir vienatvės jausmą, o tai jaučiant nuolat, ieškoma vaistų jam malšinti ir ...  randama jų priklausomybėje.

Kalbant apie priklausomybes, reiktų atsižvelgti ir į dar vieną svarbų dalyką – dauguma kalba apie priklausomybes nuo medžiagų, dar šiek tiek nuo lošimo, kompiuterinių žaidimų, maisto, sekso... Tačiau šis sąrašas – tik aisbergo viršūnė. Dažnai priklausomybėmis vadinama tik tai, kas trukdo pasiekti materialinės gerovės ir gyventi pagal visuomenės priimtas normas. Todėl iš pat pradžių ir pateikiau tikslų apibrėžimą – mat yra priklausomybių, kurios, rodos, yra "geros". Pavyzdžiui persidirbimas, persisportavimas, priklausomybė nuo santykių, nuo karjeros, priklausomybė nuo kulto...

Šie, aplinkinių laikomi sėkmingais, žmonės lygiai taip pat malšina savo vidinį skausmą, tuštumą, nerimą. Jie turi statusą, pinigų, partnerių, visada padeda kitiems (bet ne sau)... Tačiau jų emocinis gyvenimas toks pat skausmingas kaip ir narkomanų ar alkoholikų. Žinau tai ir iš savo klientų – sėkmingi žmonės ne visada yra laimingi žmonės. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad visi sėkmingi žmonės yra priklausomi nuo darbo. Jei darbas nedaro neigiamos įtakos jų gyvenimui – nekenkia fizinei ar psichinei sveikatai, neįtakoja santykių, netrukdo ilsėtis, atsipalaiduoti, džiaugtis, viskas puiku. Deja, dažnas darboholikas kankinasi, kai jam reikia pabūti su savimi, pailsėti, skirti dėmesio ramiems dalykams. Neretai nuo karjeros ar darbo priklausomi žmonės laisvalaikį kompensuoja ekstremaliu sportu ar pramogomis – sutelkia dėmesį į ten, kur ir vėl nereikia būti su savimi.

"Normalūs" žmonės į priklausomus nuo narkotikų ir alkoholio žmones dažnai žiūri su panieka, pasibjaurėjimu baime, kartais neapykanta. Kodėl? Kodėl su neapykanta ir panieka nežiūrime į  persidirbusiuosius su širdies ligomis, sergančiuosius vėžiu, išsivysčiusiu dėl darbinio streso (nusilpus imuninei sistemai), žmones su pakrikusiais dėl nuolatinės įtampos nervais? Suprantu, jog stipriai nuo medžiagų priklausantys dažnai yra už įstatymo ribų – tam, kad gautų dozę jie nusikalsta. Nusikalsta tam, kad dar truputį galėtų išgyventi be skausmo.

Sąmoningai iki šiol nepasakojau skausmingų istorijų apie narkomanus, alkoholikus, kad suprastumėte kokį skausmą jie nešiojasi savyje, paminėsiu keletą.
Berniuko mama buvo alkoholikė ir vakarais eidavo į barus, o iš jų parsivesdavo vyrų nakčiai. Kad vaikas jai netrukdytų ji sugalvojo savitą vaiko priežiūros būdą – uždarydavo berniuką į drabužių džiovyklę, o kad jis neišliptų ant viršaus uždėdavo ką nors sunkaus. Taip berniukas leisdavo savo naktis mažutėje tamsioje erdvėje, visiškai vienas. 
Pradinių klasių mergaitę tėvas pririšdavo prie lovos už rankų ir kojų, ir pirštu tikrindavo ar ši "nedraugavo su berniukais" ir ar vis dar yra skaisti. Motinai ji negalėjo pasakyti nieko, nes tai buvo "jos ir tėčio, paslaptis", tėčio, kurio ji labai bijojo, nes matė kaip šis atvirai ir grubiai smurtauja prieš jos brolius.
Berniuką, kuriam nesisekdavo mokykloje, mat jis turėjo dėmesio sutrikimo sindromą, tėvas, šiam pargrįžus informuodavo, kad jis bus mušamas, kiek jam priklausys smūgių ir kad egzekucija įvyks po to kai šeima pavakarieniaus. Jei vaikas rodydavo kad bijo, verkdavo, jis už tai gaudavo papildomų smūgių.
... tokių istorijų daugybė, jas skaitant ar klausantis kartais stingsta kraujas. Už kiekvieno priklausomo žmogaus slepiasi nepaprastai skausminga, liūdna, kartais, atrodo, nežmoniško žiaurumo istorija. Štai todėl "valia atsispirti", "pasakyti narkotikams ne", "tiesiog nustoti" skamba groteskiškai. Ir, deja, nemažai dugne atsidūrusių žmonių padėti jau nebeįmanoma – belieka jiems tik empatizuoti.

Tačiau yra ir kita šio tamsaus medalio pusė – išmanant priklausomybės anatomiją, turintiems noro ir jėgų keisti savo gyvenimą, yra galimybė ištrūkti iš šio užburto rato ir pradėti gyventi turtingesnį ir vertingesnį gyvenimą, patiriant mažiau skausmo bei daugiau laimės. Kaip visada, pabrėžiu, jog šis kelias – ilgalaikis ir sunkus darbas su savimi.

Noriu pasidalinti ir trupučiu savo asmeninės patirties. Aš taip pat esu priklausomas. Viena stipriausių mano priklausomybių – valgymas. Nuo vaikystės stresą ir nerimą malšindavau maistu – nuolatinis persivalgymas mane lydėjo nuolatos. Negalėdavau atsitraukti nuo stalo, jei ant jo dar yra maisto, nebent man jau plyštų skrandis, todėl turėjau viršsvorio, kuris vertė jaustis nepatogiai, nemaloniai, gėdingai o ... nemalonius jausmus malšindavau valgydamas. Dietos, nevalgymas vakarais, ir kiti panašūs, valia valdomi dalykai veikdavo trumpai. Kilogramai grįždavo "atsivesdami draugų". Svorio klausimas beveik išsisprendė kai pradėjau bėgioti (bėgimas, beje, irgi neblogai malšina nemalonius jausmus), tačiau noras prisikimšti maisto nedingo – tiesiog galėjau valgyti daugiau, nepriaugindamas papildomų kilogramų. Mano mitybos įpročiai pradėjo keistis dirbant su savo dalimis. Tai tęsiasi iki šiol, šios priklausomybės iki galo neišsprendžiau, vis dar esu priklausomas nuo maisto, tačiau mažiau.
Taip pat turėjau priklausomybę nuo daiktų bei mano išorinio statuso. Man atrodė, jog esu vertinamas pagal tai, ką turiu, o ne koks esu iš tikro. Atributai man rodėsi svarbesni už mane patį, tad stengiausi įvairiais būdais pasirodyti, pasigirti ir pasipuikuoti. Tam, kad galėčiau tai daryti prisipirkdavau įvairių daiktų (kartais girdavausi ir be jų), "žaisliukų" – pradedant fototechnika, automobiliais, baigiant visiškai nepateisinamomis investicijomis, kurios labiau primindavo itin brangius loterijos bilietus, nei investicijas. Šios priklausomybės atsikračiau sėkmingiau, tiesiog intensyviai dirbdamas su savimi ir eidamas sąmoningumo, bei savo veiksmų suvokimo link.
Šis mano priklausomybių, sąrašas, deja nėra baigtas... jų yra ir daugiau, tačiau dėl asmeninių priežasčių nenoriu visų čia suminėti. Galų gale – šio įrašo tikslas kitoks.

Iš patirties su mano klientais kenčiančiais nuo priklausomybių, galiu paminėti keletą žingsnių, būtinų sėkmingam darbui su priklausomybėmis.

  • Priklausomybės pripažinimas – pripažinimas, jog klientas turi priklausomybę, ir kad ji yra jo gyvenimo dalis.
  • Sąžiningas priklausomybės pasekmių įvertinimas – klientas pripažinęs turįs priklausomybę, supranta jos pasekmes savo gyvenimui.
  • Suvokimas, kad priklausomybė – kliento praeityje gyvenančios "pabaisos" (traumos) ir kad tik jis pats gali tas traumas išsigydyti.
  • Empatiško, palaikančio, objektyvaus ir atviro ryšio su klientu palaikymas. Empatija ir palaikymas leidžia jam atsipalaiduoti ir būti savimi, o objektyvus ir sąžiningas ryšys su klientu – neleidžia atitrūkti nuo realybės ir apgaudinėti savęs.
Manote, jog turite priklausomybę, ar pažįstate kas turėtų – padalinkite šiuo įrašu, gal kam iš jūsų artimų žmonių ar draugų jis bus naudingas.

Šaltiniai:
"In the Realm of Hungry Ghosts"– Gabor Maté
The Biology of Violence: The Effects of Child Abuse
Kompulsyvus valgymas ir dopamino kontrolė
Etanolio pagalba valdant stresą
Neteisingo elgesio su vaikais pasekmės
Traumatic Childhood Might Take Years Off Adult Life
Body weight and obesity in adults and self-reported abuse in childhood.
Adverse childhood experiences and the association with ever using alcohol and initiating alcohol use during adolescence.
Childhood abuse, household dysfunction, and the risk of attempted suicide throughout the life span: findings from the Adverse Childhood Experiences Study.
The impact of maternal childhood abuse on maternal and infant HPA axis function in the postpartum period.
A study of the relationship between child abuse and drug addiction in 178 patients: preliminary results
VERTIMAS. Daniel Mackler „Pagrindinė priklausomybės priežastis“

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Porų santykiai atvirai – nemaloni realybė


Perspėjimas! Šis įrašas ilgas ir greičiausiai sukels nemalonių ir stiprių emocijų: pykčio, nusivylimo, liūdesio, bejėgiškumo. Įrašo tikslas ne toks. Rašiau, norėdamas parodyti porų santykius iš sąmoningumo pusės, atsakyti į klientų ir kitų, besidominčių savityra, klausimus ir, gal būt, pakviesti tuos, kurie nori būti laimingesni, peržvelgti savo esamus santykius ir bei įnešti į juos daugiau sąmoningumo, taip tampant laimingesniais. Čia rašau apie įprastus porų santykius, kitaip sakant tokius, kurių yra dauguma, ir kuriuos žmonės laiko normaliais. Tačiau tai nereiškia, kad tokie santykiai yra tarp visų porų, ir kad kitokių būti negali.

Pradėsiu nuo pažinties. Dažniausiai partneriai (vartosiu vyriškąją giminę, kad būtų paprasčiau, tačiau čia kalbu tiek apie vyrus, tiek apie moteris) pasirenkami pagal tai, kokie jausmai kyla pažvelgus į partnerį: kaip jis atrodo, kaip rengiasi, pasiklausius kaip jis kalba, kaip elgiasi. Kartais vertinama pagal tai, kokias pareigas užima, kokiu automobiliu važinėja ir kiek turi pinigų. Arba kokios spalvos plaukai, kūno formos ar moka gaminti valgyti... Jei partneris patrauklus (dažniausiai tai seksualinis potraukis) ir abu rodo vienas kitam simpatiją (ieškodami savo „antrosios pusės“) prasideda vienokie ar kitokie santykiai. Jei tai nėra santykiai iš išskaičiavimo (pvz. senas turtingas vyras ir jauna graži mergina), jų pagrindas yra seksualinis, valdomas hormonų testosterono ir estrogeno. Tai, kad žmonės renkasi remdamiesi išore, galime pastebėti interneto pažinčių industrijoje – viskas prasideda nuo nuotraukų. Reikalaujamas aprašymas – fiziniai duomenys ir... faktiškai nieko apie asmeninius bruožus, vertybes, charakterį.
Tokio elgesio pavyzdys – į vakarėlį einanti mergina, kuri dažosi, rengiasi naują suknelę, darosi šukuoseną, dedasi akių spalvą keičiančias linzes. Visa tai tam, jog patiktų vaikinams ir ... nugalėtų potencialias konkurentes, o tai reiškia – susilauktų dar daugiau vaikinų dėmsio.

Partneris, norėdamas gauti ir išlaikyti simpatiją, stengiasi būti toks, kokio jo tikisi kitas partneris. Dėmesys, dovanos, daug laiko leidžiamo kartu, rodomas švelnumas, asistavimas, pastangos gražiai atrodyti, visa tai – savęs pagrąžinimas tam, kad pasirodytų kuo gražesnėje šviesoje. Taip sukuriama pirmoji iliuzija – iliuzija apie save. Ji dažniausiai nėra sąmoninga, tai tiesiog noras atrodyti geresniam ar geresnei žmogui, kuris patinka. Gali būti, kad šiuo metu žalingi įpročiai apribojami, kartais net manant, kad „dėl tokio partnerio galiu ir pasikeisti.“
Pavyzdys – vaikinas, kuris nuolat primena apie save merginai žinutėmis, atidaro jai mašinos dureles, moka už ją restorane, dovanoja dovanas, pradeda sportuoti ir meta rūkyti.

Jei kitas partneris taip pat atsako dėmesiu, (nepamirškime, jis jaučia tą patį poreikį pasirodyti geresniu) prasideda bendravimas, kuris greitai perauga į poros draugystę. Dabar, kai prasideda abipusė, vis stiprėjanti simpatija, įsijungia hormonai: adrenalinas, dopaminas ir seratoninas. Taip pat įsijungia ir nesąmoningi psichologiniai mechanizmai – partneris šiame santykių cikle atrodo tobulas. Net, jei šiuo periodu ir pasimato pirmieji nesuderinamumo požymiai, jie minimizuojami (arba į juos apskritai numojama ranka), ir / arba mananoma, kad partneris pasikeis, ir / arba jie racionalizuojami kaip partnerio vertybė. Taip sukuriama antroji iliuzija – iliuzija apie partnerį.
Pavyzdžiui minėtas vaikinas ir mergina po pažinties per vakarėlį ir smagiai praleistų keleto dienų kartu pas draugus sodyboje, pradeda draugauti. Nors jis daugokai išgeria, tačiau jai tai atrodo normalu – juk jis tiek daug ir sunkiai dirba. Be to ji mano, kad kai tik jie taps artimesni, ji galės daugiau juo rūpintis ir padės jam išgyventi stresą, taip jis mažiau gers. Beje, ji dažnai susierzina dėl to, kaip pasielgė viena ar kita jos draugė, tačiau vaikinui atrodo, jog toks elgesys normalus – ji turi teisę pykti – „juk ji moteris“.

Šioje stadijoje, santykiams įgyjant pašėlusį greitį, kuriami bendri planai (trumpalaikiai ir ilgalaikiai), po truputį persipina pažinčių ratas, pradedamos bendro gyvenimo užuomazgos. Seksualinis partnerių gyvenimas audringas, dar labiau skatinantis iliuziją, kad jie „skirti vienas kitam“. Atrodo, vienas be kito partneriai negali, mintys vis nukrypsta apie įsimylėjimo objektą, dabar abu kaip ant sparnų, nuolat rūpinasi vienas kitu ir stengiasi būti tobuli.
Pavyzdinė mūsų pora važiuoja atostogų, leidžia dažnai laiką vienas pas kitą, draugai sako, kad jie abu „prapuolė“, o kai pasirodo kažkur, tai dažniausiai kartu. Jie kalbasi lovoje prieš miegą kaip myli vienas kitą ir kaip anksčiau nesuprato, jog galėjo gyventi vienas be kito. Viskas taip pozityvu!

Bėgant laikui, po 3–6 mėnesių, įsimylėjimo hormonai (žinoma ir jausmai) išsivadėja. Partneriai pradeda matyti vienas kito trūkumus ir susiduria su realybe, matydami, kad jei nėra tobula pora, kaip atrodė anksčiau. Pirmoji iliuzija dūžta, partneriams atskleidžiant savo tikrąjį veidą. Jei tai įvyksta greičiau, nei prasideda bendras gyvenimas, dažniausiai tokios poros išsiskiria ir toliau keliauja ieškoti savo „antrosios pusės“. Vienas arba abu, su „sudaužytomis širdimis“ ir streso hormonų kortizolio bei noradrenalino pripildytu krauju, dabar jau ieškantys kas gali padėti užpildyti likusią tuštumą – vėl sukelti naują malonių jausmų bangą.

Jei partneriai išlieka poroje, prasideda naujas etapas. Sudužus pirmajai iliuzijai, kurtai apie save, prasideda pirmieji konfliktai, nesusipratimai, nusivylimai. Partneriai jaučiasi truputį apsigavę. Tačiau suvokti kas įvyko geba itin retas, tad arba stiprinama antroji iliuzija: dar labiau racionalizuojami ir / arba minimizuojami neigiami partnerio bruožai ir / arba pradedama partnerio keitimo programa, nesuprantant, jog žmonių pakeisti neįmanoma. Kita strategija, norint išlaikyti antrąją susikurtą iliuziją – vengti komunikacijos ar situacijų, keliančių nemalonias emocijas ir primenančių apie klaidingą partnerio pasirinkimą. 
Mergina iš pavyzdžio dabar jau leidžia sau šaukti ant vaikino, kai šis padaro ką ne taip, kaip ji norėjo ar dėl to, kad jis pradėjo rūkyti. Jis jaučia didėjantį stresą, nes dabar stresą kelia ne vien darbas, bet ir draugė, kuri dažnai priekaištauja. Dabar jis nori dažniau išvažiuoti žvejybon su draugais. Seksas pasidarė nebe toks jaudinantis, retesnis. Pokalbiai tapo gerokai kasdieniškesni ir... dažniausiai apie nieką.

Tęsiantis santykiams partneriai atranda vis naujų trikdančių situacijų ir temų. Dabar gyvenimas primena laviravimą tarp situacijų į kurias nesinori papulti. Tai, žinoma daroma nesąmoningai, mat abu partneriai to išmoko būdami vaikais. Partneriai pradeda ieškoti būdų, kaip nukreipti dėmesį nuo vis augančio nuobodulio poroje, nuo to, kas jiems kelia nerimą. Būtų užmaskuoti nenusisekusius santykius yra keletas, kaip ir jų variacijų: užsiimama kažkuo iš sąrašo, keliais dalykais arba net visais iš karto.
  • Blogiausia, kas gali nutikti, dažniausiai ir nutinka. Pora įsitaiso vaiką (pasigimdo kūdikį, ar įsivaikina vaiką). Galimas dalykas, kad vienas iš partnerių, arba abu jau iš anksto turėjo nesąmoningą norą turėti vaikų. Dabar atsiranda pati ta proga įgyvendinti seną troškimą. Kodėl  blogiausia? Nes visa, ką toksiško nešioja partneriai (traumas, neišgyventus jausmus, meilės trūkumą) jie gali išlieti ant vaikų, mažų žmonių, kurie yra absoliučiai priklausomi nuo tėvų. Kuo nesąmoningesni tėvai, tuo toksiškesni tampa tėvų ir vaikų santykiai.
    Pavyzdys – mergina nelabai norėjo vaiko, tačiau jai buvo gana nuobodu, vaikinas norėjo sūnaus, kurį galėtų išmokyti to, ką moka pats, ir kartu įgyvendinti savo neįgyvendintas svajones kartu su juo. Kadangi poros santykiai pablogėjo, abu nutarė, kad „greičiausiai mums reikia vaikų“.
    Gimė mergaitė. Vaikinas ir mergina tapo tėvu ir mama. Mama dabar tapo dar nervingesnė, nes motinystė pasirodė sunkesnė nei ji manė prieš pastodama. Ji  dažnai ir atvirai pykdavo ir ant tėvo ir ant mergaitės, kad abu nėra tobuli, tokie, kokių ji tikėjosi. Tėvas nepakeldamas įtampos pradėjo dar dažniau išgėrinėti, kol galų gale supykęs trenkė žmonai per veidą. Mergaitė viską matė. Ji tuo metu tiesiog norėjo numirti, manydama, kad tai kas darosi vyksta dėl to, kad ji yra, dėl to, kad ji tiesiog norėjo pažaisti ir sudaužė kažkokį brangų daiktą.
  • Kitas būdas pradžiuginti save būnant poroje – daugiakampės meilės figūros. Jei santykiai „pabosta“ atsiranda meilės trikampiai, kartais keturkampiai, o kartais tie trikampiai ir keturkampiai persipina su kitais daugiakampiais... Vienas partnerių arba abu pradeda ieškoti paįvairinimo savo seksualiniam ir emociniam gyvenimui. Santykiuose atsiradus meilužiui vėl galima pajusti tą patį jaudinantį virpulį, vėl gauti dozę hormonų ir skurti keletą iliuzijų apie save ir apie naują aistrą – meilužį. Arba galima tiesiog džiaugtis seksualiniais malonumais, kurių šeimoje dabar labai mažai ir jie nuobodūs, dar galima rasti „sielos draugą“, kuris supranta kas darosi su vienu iš partnerių. Dažnai tokie sielos draugai irgi būna nelaiminguose santykiuose, tad abu gali pasiguosti, kaip jiems nepasisekė gyvenime, kokie jie nelaimingi ir kaip gerai kad jie surado vienas kitą. Jei tai nėra vien tik seksas (tarkim iš išskaičiavimo), praėjus įsimylėjimo periodui partneris grįžta į santykius. Kartais, jei partneris suvokia, kad galės suvaldyti situaciją, jis gali prisipažinti dėl to, kas įvyko, apeliuodamas į (jas galima jungti variacijomis ir / arba):
    * kito partnerio užuojautą („man buvo labai sunku“),
    * trūkumus („man buvo labai blogai, nes tu...“),
    * dorybę („kadangi prisipažinau, esu labai doras“).
    Jei kitas partneris pasiduoda manipuliacijai, po „bausmės periodo“ tokie partneriai gali išgyventi savo santykių „atgimimą“. Jie vėl įsimyli, ir vėl sukuria tas pačias dvi iliuzijas – apie save ir apie kitą partnerį. Taip ciklas pasikartoja, kol nutrūksta dėl to, kad kitu partneriu nebegalima sėkmingai manipuliuoti, atsiranda kitų būdų slopinti nuoboduliui santykiuose, arba pora išyra dėl įvairių kitų jau suminėtų ir vėliau minimų priežasčių.
    Vaikinas intensyviai dirbdamas sutinka kolegę, kuri irgi taip pat intensyviai dirba. Jie pietauja, persimeta šypsenomis, pasikalba. Ji graži, kažkuo jį traukia, tačiau vedusi. Jie vis dažniau ir atviriau pasikalba apie tai, kaip jiems sekasi ne vien darbe, kol galų gale jis atneša jai gėlių (abu galvoja, kad šiaip...). Veliau jie susitinka po darbo puodeliui kavos, pasakoja kokie nedžiuginantys jų gyvenimai poroje, ir ... viskas baigiasi slaptais pasimatymais. Tai trunka kurį laiką, kol abu galų gale supranta, jog palikti savo antrųjų pusių jie nenori, mat pažinus vienas kitą geriau, abu pasąmoningai suprato, jog bendrauja su tokia pačia iliuzija, kokią turi namie. Nusprendžia išsiskirti gražiuoju, juk reikės dirbti kartu. Vaikinas vieną dieną išgėręs papasakoja merginai kad jis „ėjo į kairę“, bet dabar gailisi ir jau tai baigėsi. Ji tūžta, pyksta, tačiau gyvenimas be jo atrodo sudėtingas – jis juk geras vyras, prisipažino dėl visko, dabar gailisi, nupirko kelionę į Maldyvus. Santykiams prasideda antras kvėpavimas, porai antras medaus mėnuo... Dabar jau abu "stengsis dėl santykių". Pokalbiuose vis šmėsteli tema, "gal santykiams sustiprinti reiktų vaiko?..."
  • Dar vienas metodas pabėgti nuo skausmingų interakcijų poroje – susikurti veiklų, padėsiančių „nebūti“ santykiuose. Tai patogu, atsiranda naujų temų pokalbiams, laiką galima leisti užsiimant tuo, kas džiugina labiau už partnerį, galima nebūti kartu, galų gale – naujos veiklos užima sąmonę mintimis, o taip galima negalvoti apie problemas poroje. Net būnant hobiuose ar pomėgiuose kartu, partneriai orientuojasi į veiklą, išgelbstinčia nuo santykių, tačiau ne santykius.
    Pora iš pavyzdžio pradeda dažnai keliauti kartu. Kiekvieną laisvą nuo darbo dieną, jie skuba kuo greičiau išsidanginti iš namų, pasisemti naujų įspūdžių, parsivežti fotografijų. Jų kelionės kupinos nuolatinio bėgimo, skubėjimo ir šurmulio. Grįžę, pasikviečia į svečius draugų ir pasakoja kaip ir kas buvo. Jie daug laiko praleidžia greta vienas kito, tačiau ne kartu. Partneriai daro viską, kad jų santykiuose neįsivyrautų baugi tyla, kuriai užsitęsus kiekvienas jų pradeda jausti nerimą, suprasdamas, kad žmogus šalia – ne tas, su kuriuo jis svajojo praleisti visą gyvenimą.
Jei santykiai pasidaro nebepakeliami, nes skirtumai tokie dideli, jog net ir stipriausios iliuzijos nepadeda užmaskuoti realybės, partneriai išsiskiria ir... toliau ieško savo „antros pusės“. Tai gali būti, dėl neištikimybės, nuobodulio, nuolatinių konfliktų, smurto... Jei partneriai nėra sąmoningi (netapo tokiais), jie pakartoja istoriją, o tada skundžiasi, jog jie vis neranda „savo žmogaus“.
Vaikinas ir mergina išsiskiria, nes nebegali būti kartu – jie nuolat pykstasi, ji priekaištauja jam dėl jo žalingų įpročių, kuriuos šis visada turėjo (rūkė ir išgėrinėjo), jis pavargo nuo kasdieninių jos susierzinimo priepuolių ir įtampos. Jie nuolat nelaimingi, o laimingais negali būti, nes yra poroje ir mano, jog jų santuoka nenusisekė. Išsiskiria ir abu iš karto ieško žmogaus, kuris bus jų kita „viso gyvenimo meilė“. Mergaitė dabar gyvena tiek su tėčiu, tiek su mama. Jai kiek ramiau, kai mama neširsta kaip anksčiau, tačiau dabar mamos beveik nebebūna. Mergaitei labai vieniša, o tėtis pasirodo labai retai. Ji jaučia skausmingą vienatvę ir bando kabintis į kiekvieną dėmesio trupinį, gaunamą iš mamos ir, labai retai, iš tėvo. Namuose kartais nakvoja kažkoks dėdė, kuris jai atrodo visiškai svetimas, nors jis bando su ja užmegzti ryšį, mergaitė pyksta, jausdama, kaip dėdė atima iš jos mamą.

Jei pora neišsiskiria, jų santykiai tampa, kaip ir  kitų – yra pakilimai, yra nuokalnės. Jie bando vaidinti „laimingą šeimą“ – kartu keliauja, kartais susirenka prie pietų stalo, gyvena, dabar jau atsargiai bandydami įsitekti į antrosios (susikurtos) iliuzijos rėmus. Kalbos dažniausiai sukasi apie įprastus dalykus, užsiėmimai įprasti, viskas sklandu, tarytum būtų įjungtas autopilotas. Jei pasidaro labai sunku, jie gali pasitelkti vieną iš anksčiau minėtų trijų būdų pabėgt nuo įtampos. Visi šeimos nariai, išskyrus pačius mažiausius žino, ką kalbėti ir ką daryti, kad išvengtų nemalonumų, ar bent jau juos sumažintų. Dabar jiems atrodo, kad jie kartais net ir laimingi. Tiems, kuriems ši iliuzija nėra suvokiama (vaikams), tenka išmokti išgyventi ir prisitaikyti. Dabar, kai jau tiek nugyventa kartu, kažką keisti, reiškia atskleisti sau, ne tik, kad klydo dėl partnerio pasirinkimo, bet kad apgaudinėjo save visą tą laiką, kol buvo kartu. Taigi, geriau toliau meluoti sau ir gyventi nebekeliant klausimo: „Ar mano santykiai atneša man laimę? Jei ne, tai kodėl?“ Taip pora gyvena tylioje, užmaskuotoje desperacijoje, tol, kol šis ciklas baigiasi pasitraukus vienam iš partnerių – dėl skyrybų arba dėl mirties. Ir tada, priklausomai nuo amžiaus ciklas gali pasikartoti, arba jei likęs partneris senas – jis tiesiog gali likti vienišas iki savosios mirties.
Pavyzdinė pora susilaukė dar vieno vaiko. Mama vis dar niršdavo dėl smulkmenų, tačiau jau nebe taip anksčiau. Ji tiesiog pavargo, gal suprato, jog jos gyvenime niekas nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kiek pastangų ji įdeda. Dabar ją tiesiog dažnai apimdavo apatija, būdavo liūdna. Klausimų ji sau neužduodavo, tuštumą savyje bandė užpildyti namų ruoša, tvarkymu, valymu, vaikų auklėjimu – vežiojimu į įvairius būrelius, priežiūra, kad mokytųsi, bei rankdarbiais. Tačiau ta atsivėrusi viduje skylė, kad gal galėjo nugyventi gyvenimą kitaip, visą laiką žiojėjo, neleisdama būti laimingai. Būti laiminga, jai dabar reiškė pasirūpinti visais kitais, bandant užsitarnauti jų dėmesį... Tėvas vis giliau niro į darbą ir žvejybą. Jis augino verslą tam, kad nupirktų naujų žaislų sau ir šeimai: vaikams geriausią išsilavinimą, daiktų kurių jie nori, žmonai namą, šeimai sodybą, sau – prabangų automobilį ir keliones po visą pasaulį pažvejoti. Dabar jo gyvenimas buvo laimėti kuo daugiau trofėjų. Jei kurį laiką nevykdavo nieko, pakutenančio nervų sistemą jis pradėdavo nerimauti. Tas nerimas užpildydavo jį visą, o kur nuo jo pasidėti, nežinojo. Abu suprato, kad kitaip būti negali. Seksas pasidarė nuobodus, retas, įprastas. Jei pasidarydavo gyventi sunkiau, paviršutiniškai pašnekėdavo su draugais apie tą sunkumą, apie šeimą, bet visur matė tą patį – panašiai gyvena visi. Kartais nepatenkinti savo šeimomis, netrykštantys džiaugsmu. Bet taip jau yra, matyt tai – nepakeičiama. Užtat abiems partneriams atsirado priširsimas prie rutinos, tai jie pavadino „tikrąja meile“, abu širdies gilumoje žinodami, kad iš tikrųjų nėra laimingi.

Vaikai matydami tėvų santykius, nesąmoningai išmoksta kurti tokius pačius, nesąmoningus santykius, paremtus iliuzijomis. Ankstyvosios vaikystės bandymai būti savimi, atneša daug ir skaudžių pasekmių. Už tai, kad vaikai nesielgia taip, kaip nori tėvai, juos sąmoningai ar nesąmoningai baudžia. Fizinės bausmės labai skaudina, tačiau dar labiau baugina vienatvė, kai tėvai ignoruoja, skaudina kaltės jausmas ir gniuždo gėda už tai, kai vaikai, besimokydami būti žmonėmis, prasižengia. Itin sunku apsimesti, kad jauti tai, ko iš tikro nejauti ir priešingai (tarkim vaikui pykstant ant mamos, užsiėmusios savo darbais ir nerodančios jam dėmesio, už tai jis nubaudžiamas atimant iš jo dovanotą žaislą ir dar priverčiant atsiprašyti bei gailėtis, kad pyko ant mamos). Net jei paaugus kyla abejonių apie santykius, jos greit nuslopinamos, nes visi aplinkui taip gyvena – o jei taip gyvena visi, reiškia nėra jokios galimybės kažką pakeisti.
Pavyzdiniai vaikai augo kaip ir kitose šeimose. Materialiai puikiai aprūpinti jie džiaugdavosi tada, kai gaudavo iš tėvų naują žaislą. Nuolatinis ryšio su tėvais nebuvimas išmokė juos susirasti palaikymą ir paguodą savaip – dukra kabindavosi į bet kokį dėmesį, kurį jai parodydavo. Būdama graži ji greitai suprato, jog savo išore galima to dėmesio gauti tiek tik nori, reikia tik mokėti būti gražiai. Jos patrauklumas buvo prekė, už kurią ji pirkdavo kitų dėmesį. Neurotiškai bijodama dėmesio praradimo ji visais būdais stengėsi atitikti mados standartus, kad viskas jos gyvenime būtų taip, žurnale. Jos „aš“ buvo jos kūnas, drabužiai, aksesuarai. Viskas buvo daroma dėl jo, dėl ir dėl malonių dirgiklių – sekso ir kokaino. Draugai liko tik tie, kuriais buvo galima manipuliuoti ir kurie galėjo jai duoti tai, ko jai reikia – dėmesio, sekso ir dovanų (pinigų). Vienatvės baimė tykanti visai šalia buvo gesinama vakarėliais, agresyviu važinėjimu tėčio dovanotu kabrioletu, naujais vaikinais, narkotikais. Būti vienai būdavo bauginančiai tuščia.
Sūnus anksti suprato, kad netrukdydamas kitiems, būdamas mažai pastebimas, gali gauti iš gyvenimo daugiau, nei išreikšdamas savo poreikius. Netrukdyti mamai, seseriai, kuri buvo vyresnė ir dėl kažko vis ant jo pykdavo, tėčiui, kurį ir taip retai matydavo, buvo geriau, nei vis nusivilti bandant gauti dėmesio sau. Jis išmoko žaisti vienas, būti vienas, savo poreikius pasilaikyti sau. Puikiai mokėsi, nes mokslas jam buvo sritis, į kurią jis galėdavo išeiti ir ten patenkinti savo smalsumą.  Buvo uždaras, mažai bendraujantis vaikinas. Galvojo apie karjerą. Tai, ką darė tėvas jo netraukė, manė nesugebėsiąs tiek bendrauti su žmonėmis. Taip pat suprato, kad gali iš kitų gauti tai, ko jam reikia duodamas jiems už tai pinigų. Merginos su juo draugaudavo, nes jis turėjo „žaislų“ – automobilį, pinigų, be to galėjo protingai pakalbėti. Tačiau visi jo santykiai baigdavosi išsiskyrimais, jis buvo labai uždaras. Jam atrodė, kad jo vidinis pasaulis neįdomus, menkas ir niekada niekam nerūpės.

Kaip nutraukti tą ciklą? Iki šiol rašiau apie tai, kaip yra daugumoje santykių. Gali būti, kad kažką padidinau, o gal kažko neprirašiau. Kiekviena tema galima rašyti po atskirą skyrių, kai kur, po keletą... Anot draugo ir kolegos Dariaus Cikanavičiaus, taip išeitų ištisa knyga.
Pirmiausia reiktų pradėti nuo savęs. Iš tikro ieškoti savo „antrosios pusės“ ir susirasti ją reiktų savyje: tapti sąmoningam, pažinti save, suprasti savo jausmų kilmę, išsigydyti traumas, skatinančias mus elgtis neracionaliai. Būtent traumos sukuria iliuzijas ir iškraipo realybę. Taip, per savityrą ir saviugdą išmoksime būti laimingais, priartėsime prie savo tikrojo aš. Laimingi santykiai galimi tik tada, kai laimingi abu partneriai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra poroje ar ne. Kitaip tariant, jei jums reikia partnerio, nes manote kad laimingi būsite tik radę porą, reiškia savyje dar neradote savo tikrosios antrosios pusės.
Ką daryti jei jau esate poroje? Įvertinkite savo santykius, užduokite sau atvirą ir visiškai nuoširdų klausimą: „ar aš laiminga(s) savo santykiuose?“ Pasikalbėkite apie tai su partneriu, perskaitykite kartu šį įrašą, aptarkite, ką abu apie tai manote. Gal tai bus pirmas kartas, kai abu nedrąsiai, bet nuoširdžiai pažvelgsite į savo santykius. Jei abu nuspręstumėte pasukti savityros ir saviugdos keliu, tai būtų jau pirmas žingsnis, svarbus žingsnis. Jei jį žengs tik vienas partnerių, galimi du keliai – arba pora iširs, nes vieno iš partnerių sąmoningumas paaugs (poros su skirtingais sąmoningumo lygiais ilgai netveria arba apskritai nesusiformuoja), arba savityra užsiimantis partneris nustos užsiimti savityra, suprasdamas, kad kaina, kurią reikia sumokėti už laimę, reikalauja daugiau pastangų, nei norėtųsi investuoti.
Ką daryti, jei esate poroje ir jau turite vaikų? Tokiu atveju, jūs jau esate įsipareigoję jiems. Sąžininga būtų kuo greičiau užsiimti savityra ir saviugda, tam, kad kuo mažiau juos traumuotumėte, kad neperkeltumėte jiems neišspręstų savo traumų, nepiltumėte to, kas toksiška jūsų santykiuose į jų gyvenimą. Taip, beveik visose šeimose vaikai yra traumuojami vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, todėl apsimesti kad tai nevyksta, būtų nesąmoningas iliuzijos palaikymas.

Kalbant apie partnerio pasirinkimą, paradoksalu, tačiau reikia sąmoningai vadovautis visais kylančiais jausmais. Atidžiai, stebėti ir tyrinėti savo elgesį, uždavinėti „nepatogius“ klausimus sau ir partneriui. Pavyzdžiui:
  • Kokios tavo vertybės?
  • Kokios mano vertybės yra svarbios tau?
  • Kas tau yra gerumas?
  • Kodėl aš tave traukiu?
  • Kokius įžvelgi mano neigiamus bruožus?
  • Kodėl tau svarbu _______ (tai, kas svarbu partneriui)?
  • Ką tau reiškia būti laimingu / nelaimingu?
  • Kokias vaikystėje patyrei psichologines traumas?
  • Ką darei, kad nuo jų išgytum?
  • Kokie kokiais kriterijais vadovaujiesi spręsdamas konfliktus?
  • Kas būna kai tu išgyveni nemalonias emocijas?
  • .... ir t.t 
Taip pat objektyviai vertinti jo atsakymus, stebint ir savo reakciją į juos, jo veiksmų sutapimą su žodžiais, gyvenimo istoriją. Fizinis patrauklumas šiuo atveju neturėtų būti dominuojantis veiksnys. Nesakau, kad jis nesvarbus, tiesiog noriu pabrėžti, kad jis labai dažnai iškraipo tai, kaip matome partnerį. Mano nuomone abu partneriai turėtų būti savarankiški, dovanos labai simbolinės, o mokėti už bendras pramogas turėtų kiekvienas atskirai, kad partneris savo patrauklumo nepirktų. Seksas? Kuo jis prasideda vėliau nuo pažinties, tuo geriau. Taip hormonai mažiau įtakoja mūsų sprendimus pasirinkti tinkamą partnerį.

Apibendrinti visa, kas šiame ilgame įraše buvo išsakyta, galima taiklia kito draugo ir kolegos Daniel Mackler fraze: „meilė tai, kaip ją įsivaizduoja dauguma, yra dviejų individų persidengiančios iliuzijos.“ Kodėl? Taip yra, nes didžioji dauguma negeba objektyviai vertinti kylančių jausmų, atėjusių minčių. Sprendimus jie daro pagal tai, ar tuo metu jaučiasi gerai ar blogai. Dar sudėtingiau vertinti santykius, nes juose gerokai daugiau interakcijų ir jausmų. Todėl sukurti ir susikurti iliuziją apie save bei sau – lengviau. Tačiau tai sąlygoja terpę nelaimingumui. Tai, kas pagrįsta iliuzijomis, fantazijoms ir pasakomis, turi būti maitinama tik melu, o tai tolina nuo laimės, sąmoningumo ir asmenybės vientisumo.

Žinau, kad tai, ką išsakiau skamba žiauriai, kritiškai ir galbūt manote, jog „jūs ne tokie kaip visi“. Kaip sakiau, šiuo įrašu noriu parodyti santykius iš sąmoningumo pusės. Mano patarimai, tai tik gidas, nereiškiantis, jog aš žinau vienintelį ir teisingą kelią. Jį, kaip visad sakau, jums reikės atrasti patiems.
Jei skaitant įrašą kilo priešiškumo jausmas, pasipiktinimas, pasibjaurėjimas manimi, reiškia paliečiau tai, kas jums skaudu. Tai ne aš sukėliau šias emocijas, jas jaučiate jūs. Tiesiog pasakiau kaip yra, pasikėsinau sudaužyti puoselėjamą iliuziją, dėl to pykstate. Gali būti, kad kilo kitų jausmų – liūdesys, nusivylimas, neviltis, nerimas... Jausmai parodantys, kad turite sau ką pasakyti ir yra kad yra daug dalykų, kurie jumyse neištirti, neatrasti, neišgyventi, kad ignoruojate dalį savo gyvenimo. Tyrinėkite save! Atraskite save iš naujo. Patys, savarankiškai, arba su pagalba. Užsiimkite saviugda, tapkite laimingu žmogumi, laiminga pora, laiminga šeima!

P.S.
Šiame įraše dalinausi ne tik savo mintimis. Žmonės, kurie prisidėję prie, ką čia išdėsčiau: Darius Cikanavičius, Daiva Jagielaitė, Daniel Mackler, Gabor Maté, Alice Miller, taip pat daugybė pokalbių valandų su klientais, draugais, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis.
Visi pavyzdžiuose nupasakoti herojai – išgalvoti, ir jų sutapimas su realiomis gyvenimo situacijomis – atsitiktinis.