Rodomi pranešimai su žymėmis sprendimai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis sprendimai. Rodyti visus pranešimus

2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Palinkėjimai...

Eglutes
Šiandien, su kukliu savo blogo skaitytojų ratu (prie kurio prisėsdavau tik retkarčiais, tiksliau tik 5 kartus), noriu pasidalinti prieššventinėmis mintimis.

Artėjant metų pabaigos šventėms, atsisuku ir peržvelgiu kas pasikeitė per metus mano gyvenimo? Atrodo, klausimą užduodu klaidingai... Kas mano gyvenime pasikeitė – ne taip svarbu. Svarbiausia, kas pasikeitė tavo gyvenime, skaitytojau / skaitytoja?

Jei atsigręžtum atgal ir peržvelgtum jau beveik praėjusius metus, ar jie tokie, kokių tikėjaisi? Ką padarei savo asmenybės labui? Ko nepadarei? Ką naujo atradai savyje, kituose, pasaulyje? Ar norėtum šiuos metus pakartoti dar kartą? Jei norėtum, ką keistum ir darytum kitaip? Jei ne – kodėl? Ir vėl gi, ką darytum kitaip? Ko tikiesi iš ateinančių metų? Ko sau palinkėtum?

Linkiu, kad šie klausimai padėtų kitus metus padaryti geresniais, leistų labiau save suprasti ir priimti, labiau atsižvelgti į savo poreikius ir siekti didesnių tikslų, nei iki šiol.

Su artėjančiomis šventėmis!

Nuoširdžiai

Julius Tilvikas

2014 m. liepos 29 d., antradienis

Būsimas aš – žino geriau

pasaka
Ar nebūtų puiku turėti ateitį numatantį rutulį (kaip būrėjos) ar laiko mašiną? Žinotume, kas su mumis bus! Tokią galimybę, pasirodo, turime. Ne tiesioginę, bet turime.
Beveik visiem pažįstamas patyrimas: rytas po vakarykščios „baliavonės“, paskutinė naktis prieš egzaminą, kvailas poelgis nutraukęs draugystę ir kitos gyvenimiškos situacijos, po kurių dažniausiai sakome sau (o kartais ir kitiems): „daugiau nebe…“ Tokius patyrimus lydi nebaigtinė aibė nemalonių jausmų: kaltė, gėda, savigrauža, neviltis, pyktis, liūdesys, beviltiškumas, pasibjaurėjimas… Pasekmes galėjome numatyti, tačiau iš savo klaidų (akivaizdu kad), ir vėl nepasimokėme. Po šio karto sau pasižadame – pamoką išmokome ir daugiau taip nebesikartos… …iki kito karto. Praeina laikas: kartais diena, kartais savaitė, kartais net ir metai. Mes ir vėl tame pačiame déjà vu (jau matyta – pranc.). Kartais veikėjai tie patys, kartais – kiti, tačiau vienas jų visada dalyvauja, tai – mes.
Ankstesnėje pastraipoje suminėtos smulkesnės detalės, susidėlioja į didesnį paveikslą – gyvenimą, pasidabinusį besikartojančiais elgesio modelių raštais: atsisukę atgal, į praeitį, galime matyti, kaip kažkada seniai (mūsų pačių) priimti sprendimai įtakoja šiandieninę būtį. Bloga mityba – sveikatos sutrikimus. (Visi tai žinome, bet parduotuvėse saldumynų skyrius dvigubai didesnis už daržovių.) Alkoholis ar tabakas – pasilinksminimo įpročius. (Visi žinome kaip jie kenkia sveikatai, tačiau negalime atsisakyti.) Išlaidavimas – finansinei laisvei. (Visi žinome, kad finansiniai įsipareigojimai apsunkina, tačiau dauguma vis viena gyvena į skolą.) Jei jūs – ta mažuma, kuri gali sąžiningai pasakyti: „tai – ne apie mane“, sveikinu. Kitiems belieka palinguoti galva ir trečią kartą per metus ir vėl užsirašyti tą patį tikslą į kalendorių: sveikiau gyvensiu, taupysiu, mažiau gersiu, pradėsiu sportuoti… whatever.
ateities-as
Dar ne viskas. Prieš tai aprašiau į gyvenimą įsileidžiamus neigiamus dalykus. Liko skausmingesnė ir dažniau ignoruojama tema, apie kurią (dažniausiai) susimastome gyvenimo pabaigoje, – praleistos teigiamos ir pozityvios aplinkybės. Tai skamba kaip: „jei būčiau galėjęs(usi), išdrysęs(usi), leidęs(usi) sau…“ Tai svarbūs, gyvenimą keičiantys ir lemiantys, tačiau nepriimti sprendimai, neišnaudotos galimybės, neįgyvendinti projektai, nenukeliautos kelionės, nesukurti santykiai… Supratimas, kad tai nebesugrąžinama, dažnai būna toks skausmingas, kad nenoromis patys sau sukuriame pasiteisinimų apie: likimą, karmą, sintetinę laimę, ar ką panašaus. O tada galime sau pasakyti: „toks likimas“, arba „matyt praeitame gyvenime kažko neišmokau“, arba „nežinau ar būčiau laimingesnis, jei būčiau gyvenęs kitaip“.

Ane? (Kalbininkiškai: „ar tikrai?“)
Toks pasakymas prilygintinas: „jei gyvenime būtų geresnių dalykų daugiau, būčiau nelaimingesnis, nei esu dabar.“ Žinoma, tai padeda išsivaduoti iš sunkios atsakomybės naštos. Atsakomybės už savo pačių gyvenimą ir poelgius; už tai, kuo tampame suaugę ir ką darome, kad taptume geresnėmis savo pačių versijomis, geresnėmis, nei buvome iki šiol.
Visas šis pakalbėjimas apie atsakomybę už savo veiksmus, su laiko mašina siejasi štai taip…
… jei turėtume laiko mašiną, būtų smalsu pažiūrėti kaip mums ten, ateityje gyvenasi ir ką daryti, kad būtume laimingesni ir sėkmingesni. Mokslininkams vis dar bandant įminti laiko-erdvės kontinuumo mįsles, kažką panašaus į laiko mašiną kiekvienas turime savyje. Tai – vaizduotė ir mintys.
jausmai
Jei prieš priimdami kokį svarbų sprendimą pagalvotume: „ar ateities aš padėkos man už tai, ką dabar darau?“ Būtent tokiu formatu. Ar jis (ateities aš) jausis dėkingas už priimtą sprendimą. Jei taip, galimas dalykas, kad sprendimas bus naudingas, tinkamas, priartinantis prie laimės ir geresnės gyvenimo kokybės. Žinoma, nereiktų pamiršti sveiko skepticizmo, objektyvumo ir aplinkybių įvertinimo. Ši technika padeda suvokti perspektyvą, kurią labai labai dažnai paliekame užmaršty, net ir priimdami gyvenimiškai svarbius sprendimus.

Įdomu (ir svarbu), kad klausimą suformulavus priešingai: „ar mano ateities aš nesigailės, kad tai darau“, atsakymas dažniausiai būna: „ne, nesigailės“. Esame linkę apie save galvoti geriau, nei yra iš tikro – pozityvi nuostata prisideda prie realybės iškraipymo ir savęs apgaudinėjimo, tad kaip rašiau, klausimą reikia formuluoti kaip rašiau prieš tai: „ar ateities aš bus dėkingas“.
Kai jau žinote, bus lengviau nuspręsti: jūsų ateities aš bus labiau dėkingas už naujus saulės akinius, kainavusius 100 EUR, ar už asmeninių finansų valdymo kursus? Ateities aš labiau patiks bokalas alaus ir hamburgeris, ar labiau salotų lėkštė ir sultys? Ateities aš pasakys ačiū už tai, kad siekėte savo svajonės, ar kad ėjote mažiausio pasipriešinimo keliu?
Ką ateities aš pasakys rytoj? Po savaitės? O po 20 metų? Tikiuosi, kad jis bus laimingas ir patenkintas. Geros ateities!

2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Pokyčiai. Gerai jie, ar blogai?

Galiu drąsiai pasakyti, kad šie metai man buvo kupini pokyčių. Jų buvo visose mano gyvenimo sferose – pradedant darbu, pereinant į asmeninį gyvenimą ir baigiant santykiais. Į nesigilinant į detales, noriu pasakyti: tai nebuvo vien malonūs, teigiami pokyčiai. Įvyko ir daug nemalonių (neigiamų) dalykų, jų pasekmes tebejaučiu šiandien ir greičiausiai jausiu dar ne vienerius metus.

Kaip bebūtų, mano ar jūsų gyvenime, apie pokyčius kalbama dvejopai. Vieni sako: „Pokyčiai visada į gera, net jei jie ir blogi.“ Yra ir kitas, visiškai priešingas, berods, kinų prakeiksmas linkint bloga: „Linkiu tau gyventi pokyčių metais.“ Taigi, ar pokyčiai yra gerai, ar blogai?

Asmeniškai man pokyčiai padėjo suprasti ir išgryninti sau keletą dalykų: kas man iš tikro patinka gyvenime, kokie žmonės mane supa, koks aš būnu ekstremaliai stresinėse situacijose, galų gale, dar kartą suvokti, koks vertingas yra gyvenimas.

Kodėl, rodos nemalonus dalykas, – neigiami pokyčiai gali būti naudingi? Pagrindinė nauda – galimybė pažvelgti į save iš kitos pusės, pamatyti savo Aš tokį, kurio anksčiau negalėjome pastebėti, arba pastebėjimai buvo grynai teoriniai. Žinoma, galima teoretizuoti apie savo emocines būsenas, saugiai (be emocinio ryšio) kapstantis po praeitį ir žvelgti į savo traumas, tarytum laboratorinėje aplinkoje. Iškilus gyvenimiškoms situacijoms, dažniausiai tos teorinės žinios prapuola ir į sceną įžengia mūsų įprasti elgsenos modeliai. Neretai iš klientų girdžiu skundus irpriekaištus sau: „aš stengiausi ______ tačiau man nieko neišėjo, elgiausi kaip visada“. Vietoje brūkšnelių galite įsirašyti įprotį, būdo bruožą, savybę, kuriuos norite išgyvendinti iš savo elgsenos.
Situacija, kai išgyvename nemalonius laikus, naudinga tada, kai galime, nors labai trumpam, į ją pažvelgti iš šono, įvertinti tarytum ji vyktų ne su mumis ir ne dabar, o po to, saugesnėje aplinkoje prisiminti ir analizuoti. Padarius išvadas žengti tolimesnius žingsnius link sąmoningumo – keistis, gydytis traumas, ar nedaryti nieko, jei mus tenkina rezultatas.

Kai kurios situacijos gali būti labai ekstremalios, gali traumatizuoti ar retraumatizuoti. Tačiau dauguma šiandieną stresą keliančių aplinkybių ar įvykių, objektyviai žiūrint, nėra itin grėsmingi, o kai kurie jų – mums, suaugusiems žmonėms, nekelia visiškai jokios grėsmės. Iš tikro bijo mūsų dalys, mūsų emocinis aš, gyvenantis mumyse kaip vaikas. Į situaciją pažvelgę vaiko akimis, o po to suaugusiojo – pamatytume dvi visiškai skirtingas perspektyvas.


Manau, svarbiausias žingsnis neigiamų pokyčių metu, būtų įvertinti tą dviejų požiūrių skirtumą. Jis gali tapti kertiniu akmeniu dedant stresą keliančių situacijų įveikai (coping – angl.) pamatą. Jei nematome situacijos objektyviai, tai nepastebime skirtumo tarp mumyse esančio vaiko ir suaugusiojo požiūrių, o tada nebeteks prasmės visos streso valdymo technikos, meditacijos, savęs įtikinėjimai, galų gale pripratimas prie baimės , kylančios iš pasikeitusių aplinkybių. Neįsisąmoninę kas pokyčiuose mums kelia baimę, iš esmės taip ir liekame nieko nesupratę. Jei ta baimė ilgainiui sumažėja, nepadidėjus sąmoningumui, liekame tiesiog pripratę prie situacijas arba išmokę gabiai save apgaudinėti. Ar verta? Renkatės jūs.

2013 m. sausio 7 d., pirmadienis

Bauginantys pokyčiai – pasipriešinimo įveikimas

Dirbdamas su klientais ar tiesiog bendraudamas su žmonėmis, siekiančiais patirti pozityvių pokyčių  gyvenime per saviugdą ir savityrą, susiduriu su klausimu: "Kaip man reikės daryti tai, kas atrodo neįmanoma?" arba "Aš neturiu jėgų priimti tokį sprendimą." Žodis neįmanoma dažnai slepia tai, ko savo dabartinėje situacijoje ar būsenoje žmogus negali įsivaizduoti, o jei ir įsivaizduoja, tai jam atrodo, kad tas pokytis toks siaubingas, jog nevertas tų pastangų, kurias žmogus deda tam, kad gyvenimas pasikeistų. Dažniausiai tai siejasi su disfunkciniais santykiais bei žalingais įpročiais (kylančiais iš priklausomybių), tačiau galimas ir platesnis sąrašas, kurį pateikiu žemiau:
  • disfunkcinių santykių nutraukimas (su tėvais, sutuoktiniu, draugais, artimaisiais, darbdaviais);
  • įpročio (dažnai susijusio su priklausomybe) atsisakymas (valgyti saldumynus, rūkyti, išlaidauti ir t.t.);
  • pasikeitę gyvenimo sąlygos (ne toks komfortiškas gyvenimas, gyvenamosios vietos pakeitimas);
  • jausmų pasikeitimas (tikrųjų jausmų pripažinimas, pavyzdžiui vietoje prisirišimo – pyktis);
  • įsitikinimų pasikeitimas (nepagrįstų įsitikinimų pakeitimas logiškais);
  • sėkmė profesiniame ar asmeniniame gyvenime.
Kodėl atrodo, jog tai, ko norėtume pasiekti ir kas objektyviai būtų geras pokytis gyvenime, mums rodosi nepasiekiama ir baugina? Yra kelios galimos priežastys.

Nerimą kelianti nežinomybė. Mūsų įprastas gyvenimas, nors ir nepatogus, puikiai mums pažįstamas,  tuo tarpu pokytis ir kelias iki jo – ne, todėl tai kelia nerimą. Kuo tikslas toliau nuo mūsų įprasto gyvenimo, tuo daugiau nerimo jis kelia.
Pavyzdžiu galime paimti disfunkcinius santykius (itin dažną problemą). Jei santykiai nevertingi, reiktų bent jau pakeisti jų dinamiką (bendravimo būdą), o dar geriau – tiesiog juos nutraukti. Tačiau nutraukti santykius su, tarkim, smurtaujančiu sutuoktiniu, gali būti labai sunku, nes iš anksto (sąmoningai ar pasąmoningai) žinome, kaip į mūsų poelgį reaguos aplinkiniai, žmogus, su kuriuo tuos santykius nutraukiame, ir, žinoma, kaip dėl jų reakcijos jausimės mes. Tai skatina mus vengti to, kas iš tikro būtų labai naudinga. Apmąstymai apie tai, "kas būtų jeigu būtų", sukelia daug minčių ir jausmų. Įsivaizduojama, kaip tokioje situacijoje reikės įveikti kilusį stresą, tai kelia dar daugiau baimės ir nerimo. Imant tą patį pavyzdį, santykių nutraukimas su sutuoktiniu gali sąlygoti finansinį nepriteklių, prarastą ryšį su draugais ar artimais žmonėmis, pasikeitusius santykius su vaikais – ir vėl susiduriama su nerimą keliančiomis mintimis.

Manymas, kad pokytis įvyks vien valios pastangomis. Būdami dabartinėje būsenoje manome, jog tam, kad galėtume pasiekti pokytį, turėsime pasitelkti labai daug valios pastangų. Apskritai, dauguma mano, kad tokie pokyčiai ar sprendimai galimi vien valios pastangomis, o iš gyvenimo patirties žinome, jog jų neužteks pokyčiui išlaikyti ilgą laiką. Taigi, pasekmės atsisuks prieš mus – jausime pažeminimą, gėdą, pasikeis santykiai su susijusiais žmonėmis. Tęsiant pavyzdį, santykių nutraukimas baugina, nes  disfunkciniai santykiai grindžiami subjektyviomis vertybėmis. Sutuoktinis smurtauja, tačiau jis sako, kad myli, po smurto protrūkių atsiprašinėja, kurį laiką "viskas būna gerai". Taigi, šiuo atveju manoma, kad valios pastangomis reiks atsisakyti menamos "meilės", be kurios bus sunku išgyventi. Kitas tinkantis pavyzdys – pozityvūs pokyčiai, tarkim reguliarus sportavimas. Manymas, jog reguliariai sportuoti reikės labai daug valios, ir kad jos neužteks. Taigi, kad išvengtų gėdos, kitų vertinimo, pajuokų, žmogus geriau renkasi nesikeisti, gyventi įprastai ir susitaikyti su žala, kurią jis patiria ar sukelia sau nesikeisdamas.

Vizijos trūkumas arba neturėjimas. Retesnė priežastis, tačiau pasitaikanti, jei norintis savo gyvenimą pakeisti žmogus nežino, kaip jo gyvenimas (būsena, jausmai, mintys, aplinka) pasikeis įvykus pozityviam pokyčiui. Tokios vizijos neturėjimas mažina motyvaciją keistis ir skatina rinktis kelią, kuriame mažiau nerimo, ir nėra pasipriešinimo – jau pažįstamą gyvenimo būdą.

Nesąmoningas pasitenkinimas esama situacija. Žmogui, norinčiam pokyčių, gali atrodyti, kad tai, kas vyksta jo gyvenime "nėra taip jau blogai", jis jaučia diskomfortą dėl to, kas vyksta, tačiau tas diskomfortas toks menkas, kad bet kokios pastangos jį pakeisti atrodo labai didelės. Tai labai stipriai siejasi su nežinomybės baime. Kuo nežinomybės baimė didesnė, tuo didesnis, atrodo, komfortas, ir priešingai – jaučiant didesnį nepasitenkinimą esama padėtimi, atsiranda daugiau motyvacijos keisti tai, kas jį sukelia. Kalbant apie jau minėtus pavyzdyje disfunkcinius santykius, kuo labiau disocijuotas žmogus, tuo mažiau jis pastebi tai, kas jo gyvenime kelia grėsmę. Šiuo atveju sąmoningas žmogus tokių santykių net nepradėtų, mažiau sąmoningas – stengtųsi iš jų ištrūkti, o nesąmoninga – juos vertintų. 

Kaip įveikti tą pasipriešinimą sukeliančias priežastis? Pirmiausia reiktų suprasti, kad pokyčiai saviugdoje vyksta palaipsniui. Nėra stebuklingos piliulės ar metodo, padedančio per akimirką įveikti tai, ką per dešimtmečius jūsų sąmonėje ir pasąmonėje suformavo gyvenimo aplinkybės. O jei kas sako, kad toks metodas yra (būrėjai, religijų atstovai, mokytojai, guru, net kai kurie "psichinės sveikatos specialistai") – meluoja jums. Taigi, svarbių sprendimų negalėsite priimti tol, kol nebūsite jiems pasiruošę. Tai nereiškia, kad sprendimo nereiktų priimti niekada. Tai reiškia, kad kai priimsite jį, tai padaryti jums nebus taip sunku, kaip atrodo šią akimirką.
Kita klausimo dalis – iš kur rasti savyje tiek valios, kad būtų galima pasiekti norimą sprendimą ar pokytį? Tam reikės valios pastangų, tačiau ne tiek daug, ir jos išsidėstys per tam tikrą laiką. Kelias iki minėtų pokyčių einamas nedideliais nuolatiniais žingsneliais, kurių dėka tapsite tiek sąmoningi, kad atėjus laikui sprendimas atrodys savaime suprantamas ir o pokyčiai būtini. Kylantis nerimas ar baimės bus gerokai mažesni, suprantami ir įsisąmoninti, o diskomfortą persvers pozityvios pokyčio ir / ar sprendimo pasekmės. Taip, tikrai reikės išeiti iš komforto zonos, kaip ir einant pakeliui norimo pokyčio,  kitaip neįmanoma emociškai augti ir bręsti, tačiau su šiuo diskomfortu gebėsite susidoroti savarankiškai ar su palaikančiojo pagalba.

Siekiant sąmoningumo, išsivaduojant iš disociacijos ir traumos gniaužtų, kartu aiškės ir vizija, kaip atrodys gyvenimas po to, kai pokytis, dabar keliantis tiek nerimo ir baimės, įvyks.

Mes nežinome, koks bus mūsų Aš, kai nukeliaus iki norimo pokyčio ar kai reiks priimti gyvenimą į gera pakeičiantį sprendimą. Tačiau kai mūsų tikrasis Aš bus pasiruošęs tai padaryti (nutraukti disfunkcinius santykius, atsisakyti mus žalojančio įpročio ar pasiekti ilgai užsibrėžtą tikslą), sužinosite apie tai pirmieji!

2012 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Ar Naujieji tikrai bus Laimingi? (Nuoroda )

Dalinuosi nuoroda į mano straipsnį portale šeimoms eitne.lt.


2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Mintys apie mentorystę (video interviu)

Dalinuosi interviu, kuriame neseniai, padėdamas Rasai moksluose, pasidalinau mintimis apie mentorystę.



Dabar svarstau... gal reiktų ir daugiau video įrašyti? Jūsų komentarai ir atsiliepimai laukiami, kaip visada!

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Porų santykiai atvirai – nemaloni realybė


Perspėjimas! Šis įrašas ilgas ir greičiausiai sukels nemalonių ir stiprių emocijų: pykčio, nusivylimo, liūdesio, bejėgiškumo. Įrašo tikslas ne toks. Rašiau, norėdamas parodyti porų santykius iš sąmoningumo pusės, atsakyti į klientų ir kitų, besidominčių savityra, klausimus ir, gal būt, pakviesti tuos, kurie nori būti laimingesni, peržvelgti savo esamus santykius ir bei įnešti į juos daugiau sąmoningumo, taip tampant laimingesniais. Čia rašau apie įprastus porų santykius, kitaip sakant tokius, kurių yra dauguma, ir kuriuos žmonės laiko normaliais. Tačiau tai nereiškia, kad tokie santykiai yra tarp visų porų, ir kad kitokių būti negali.

Pradėsiu nuo pažinties. Dažniausiai partneriai (vartosiu vyriškąją giminę, kad būtų paprasčiau, tačiau čia kalbu tiek apie vyrus, tiek apie moteris) pasirenkami pagal tai, kokie jausmai kyla pažvelgus į partnerį: kaip jis atrodo, kaip rengiasi, pasiklausius kaip jis kalba, kaip elgiasi. Kartais vertinama pagal tai, kokias pareigas užima, kokiu automobiliu važinėja ir kiek turi pinigų. Arba kokios spalvos plaukai, kūno formos ar moka gaminti valgyti... Jei partneris patrauklus (dažniausiai tai seksualinis potraukis) ir abu rodo vienas kitam simpatiją (ieškodami savo „antrosios pusės“) prasideda vienokie ar kitokie santykiai. Jei tai nėra santykiai iš išskaičiavimo (pvz. senas turtingas vyras ir jauna graži mergina), jų pagrindas yra seksualinis, valdomas hormonų testosterono ir estrogeno. Tai, kad žmonės renkasi remdamiesi išore, galime pastebėti interneto pažinčių industrijoje – viskas prasideda nuo nuotraukų. Reikalaujamas aprašymas – fiziniai duomenys ir... faktiškai nieko apie asmeninius bruožus, vertybes, charakterį.
Tokio elgesio pavyzdys – į vakarėlį einanti mergina, kuri dažosi, rengiasi naują suknelę, darosi šukuoseną, dedasi akių spalvą keičiančias linzes. Visa tai tam, jog patiktų vaikinams ir ... nugalėtų potencialias konkurentes, o tai reiškia – susilauktų dar daugiau vaikinų dėmsio.

Partneris, norėdamas gauti ir išlaikyti simpatiją, stengiasi būti toks, kokio jo tikisi kitas partneris. Dėmesys, dovanos, daug laiko leidžiamo kartu, rodomas švelnumas, asistavimas, pastangos gražiai atrodyti, visa tai – savęs pagrąžinimas tam, kad pasirodytų kuo gražesnėje šviesoje. Taip sukuriama pirmoji iliuzija – iliuzija apie save. Ji dažniausiai nėra sąmoninga, tai tiesiog noras atrodyti geresniam ar geresnei žmogui, kuris patinka. Gali būti, kad šiuo metu žalingi įpročiai apribojami, kartais net manant, kad „dėl tokio partnerio galiu ir pasikeisti.“
Pavyzdys – vaikinas, kuris nuolat primena apie save merginai žinutėmis, atidaro jai mašinos dureles, moka už ją restorane, dovanoja dovanas, pradeda sportuoti ir meta rūkyti.

Jei kitas partneris taip pat atsako dėmesiu, (nepamirškime, jis jaučia tą patį poreikį pasirodyti geresniu) prasideda bendravimas, kuris greitai perauga į poros draugystę. Dabar, kai prasideda abipusė, vis stiprėjanti simpatija, įsijungia hormonai: adrenalinas, dopaminas ir seratoninas. Taip pat įsijungia ir nesąmoningi psichologiniai mechanizmai – partneris šiame santykių cikle atrodo tobulas. Net, jei šiuo periodu ir pasimato pirmieji nesuderinamumo požymiai, jie minimizuojami (arba į juos apskritai numojama ranka), ir / arba mananoma, kad partneris pasikeis, ir / arba jie racionalizuojami kaip partnerio vertybė. Taip sukuriama antroji iliuzija – iliuzija apie partnerį.
Pavyzdžiui minėtas vaikinas ir mergina po pažinties per vakarėlį ir smagiai praleistų keleto dienų kartu pas draugus sodyboje, pradeda draugauti. Nors jis daugokai išgeria, tačiau jai tai atrodo normalu – juk jis tiek daug ir sunkiai dirba. Be to ji mano, kad kai tik jie taps artimesni, ji galės daugiau juo rūpintis ir padės jam išgyventi stresą, taip jis mažiau gers. Beje, ji dažnai susierzina dėl to, kaip pasielgė viena ar kita jos draugė, tačiau vaikinui atrodo, jog toks elgesys normalus – ji turi teisę pykti – „juk ji moteris“.

Šioje stadijoje, santykiams įgyjant pašėlusį greitį, kuriami bendri planai (trumpalaikiai ir ilgalaikiai), po truputį persipina pažinčių ratas, pradedamos bendro gyvenimo užuomazgos. Seksualinis partnerių gyvenimas audringas, dar labiau skatinantis iliuziją, kad jie „skirti vienas kitam“. Atrodo, vienas be kito partneriai negali, mintys vis nukrypsta apie įsimylėjimo objektą, dabar abu kaip ant sparnų, nuolat rūpinasi vienas kitu ir stengiasi būti tobuli.
Pavyzdinė mūsų pora važiuoja atostogų, leidžia dažnai laiką vienas pas kitą, draugai sako, kad jie abu „prapuolė“, o kai pasirodo kažkur, tai dažniausiai kartu. Jie kalbasi lovoje prieš miegą kaip myli vienas kitą ir kaip anksčiau nesuprato, jog galėjo gyventi vienas be kito. Viskas taip pozityvu!

Bėgant laikui, po 3–6 mėnesių, įsimylėjimo hormonai (žinoma ir jausmai) išsivadėja. Partneriai pradeda matyti vienas kito trūkumus ir susiduria su realybe, matydami, kad jei nėra tobula pora, kaip atrodė anksčiau. Pirmoji iliuzija dūžta, partneriams atskleidžiant savo tikrąjį veidą. Jei tai įvyksta greičiau, nei prasideda bendras gyvenimas, dažniausiai tokios poros išsiskiria ir toliau keliauja ieškoti savo „antrosios pusės“. Vienas arba abu, su „sudaužytomis širdimis“ ir streso hormonų kortizolio bei noradrenalino pripildytu krauju, dabar jau ieškantys kas gali padėti užpildyti likusią tuštumą – vėl sukelti naują malonių jausmų bangą.

Jei partneriai išlieka poroje, prasideda naujas etapas. Sudužus pirmajai iliuzijai, kurtai apie save, prasideda pirmieji konfliktai, nesusipratimai, nusivylimai. Partneriai jaučiasi truputį apsigavę. Tačiau suvokti kas įvyko geba itin retas, tad arba stiprinama antroji iliuzija: dar labiau racionalizuojami ir / arba minimizuojami neigiami partnerio bruožai ir / arba pradedama partnerio keitimo programa, nesuprantant, jog žmonių pakeisti neįmanoma. Kita strategija, norint išlaikyti antrąją susikurtą iliuziją – vengti komunikacijos ar situacijų, keliančių nemalonias emocijas ir primenančių apie klaidingą partnerio pasirinkimą. 
Mergina iš pavyzdžio dabar jau leidžia sau šaukti ant vaikino, kai šis padaro ką ne taip, kaip ji norėjo ar dėl to, kad jis pradėjo rūkyti. Jis jaučia didėjantį stresą, nes dabar stresą kelia ne vien darbas, bet ir draugė, kuri dažnai priekaištauja. Dabar jis nori dažniau išvažiuoti žvejybon su draugais. Seksas pasidarė nebe toks jaudinantis, retesnis. Pokalbiai tapo gerokai kasdieniškesni ir... dažniausiai apie nieką.

Tęsiantis santykiams partneriai atranda vis naujų trikdančių situacijų ir temų. Dabar gyvenimas primena laviravimą tarp situacijų į kurias nesinori papulti. Tai, žinoma daroma nesąmoningai, mat abu partneriai to išmoko būdami vaikais. Partneriai pradeda ieškoti būdų, kaip nukreipti dėmesį nuo vis augančio nuobodulio poroje, nuo to, kas jiems kelia nerimą. Būtų užmaskuoti nenusisekusius santykius yra keletas, kaip ir jų variacijų: užsiimama kažkuo iš sąrašo, keliais dalykais arba net visais iš karto.
  • Blogiausia, kas gali nutikti, dažniausiai ir nutinka. Pora įsitaiso vaiką (pasigimdo kūdikį, ar įsivaikina vaiką). Galimas dalykas, kad vienas iš partnerių, arba abu jau iš anksto turėjo nesąmoningą norą turėti vaikų. Dabar atsiranda pati ta proga įgyvendinti seną troškimą. Kodėl  blogiausia? Nes visa, ką toksiško nešioja partneriai (traumas, neišgyventus jausmus, meilės trūkumą) jie gali išlieti ant vaikų, mažų žmonių, kurie yra absoliučiai priklausomi nuo tėvų. Kuo nesąmoningesni tėvai, tuo toksiškesni tampa tėvų ir vaikų santykiai.
    Pavyzdys – mergina nelabai norėjo vaiko, tačiau jai buvo gana nuobodu, vaikinas norėjo sūnaus, kurį galėtų išmokyti to, ką moka pats, ir kartu įgyvendinti savo neįgyvendintas svajones kartu su juo. Kadangi poros santykiai pablogėjo, abu nutarė, kad „greičiausiai mums reikia vaikų“.
    Gimė mergaitė. Vaikinas ir mergina tapo tėvu ir mama. Mama dabar tapo dar nervingesnė, nes motinystė pasirodė sunkesnė nei ji manė prieš pastodama. Ji  dažnai ir atvirai pykdavo ir ant tėvo ir ant mergaitės, kad abu nėra tobuli, tokie, kokių ji tikėjosi. Tėvas nepakeldamas įtampos pradėjo dar dažniau išgėrinėti, kol galų gale supykęs trenkė žmonai per veidą. Mergaitė viską matė. Ji tuo metu tiesiog norėjo numirti, manydama, kad tai kas darosi vyksta dėl to, kad ji yra, dėl to, kad ji tiesiog norėjo pažaisti ir sudaužė kažkokį brangų daiktą.
  • Kitas būdas pradžiuginti save būnant poroje – daugiakampės meilės figūros. Jei santykiai „pabosta“ atsiranda meilės trikampiai, kartais keturkampiai, o kartais tie trikampiai ir keturkampiai persipina su kitais daugiakampiais... Vienas partnerių arba abu pradeda ieškoti paįvairinimo savo seksualiniam ir emociniam gyvenimui. Santykiuose atsiradus meilužiui vėl galima pajusti tą patį jaudinantį virpulį, vėl gauti dozę hormonų ir skurti keletą iliuzijų apie save ir apie naują aistrą – meilužį. Arba galima tiesiog džiaugtis seksualiniais malonumais, kurių šeimoje dabar labai mažai ir jie nuobodūs, dar galima rasti „sielos draugą“, kuris supranta kas darosi su vienu iš partnerių. Dažnai tokie sielos draugai irgi būna nelaiminguose santykiuose, tad abu gali pasiguosti, kaip jiems nepasisekė gyvenime, kokie jie nelaimingi ir kaip gerai kad jie surado vienas kitą. Jei tai nėra vien tik seksas (tarkim iš išskaičiavimo), praėjus įsimylėjimo periodui partneris grįžta į santykius. Kartais, jei partneris suvokia, kad galės suvaldyti situaciją, jis gali prisipažinti dėl to, kas įvyko, apeliuodamas į (jas galima jungti variacijomis ir / arba):
    * kito partnerio užuojautą („man buvo labai sunku“),
    * trūkumus („man buvo labai blogai, nes tu...“),
    * dorybę („kadangi prisipažinau, esu labai doras“).
    Jei kitas partneris pasiduoda manipuliacijai, po „bausmės periodo“ tokie partneriai gali išgyventi savo santykių „atgimimą“. Jie vėl įsimyli, ir vėl sukuria tas pačias dvi iliuzijas – apie save ir apie kitą partnerį. Taip ciklas pasikartoja, kol nutrūksta dėl to, kad kitu partneriu nebegalima sėkmingai manipuliuoti, atsiranda kitų būdų slopinti nuoboduliui santykiuose, arba pora išyra dėl įvairių kitų jau suminėtų ir vėliau minimų priežasčių.
    Vaikinas intensyviai dirbdamas sutinka kolegę, kuri irgi taip pat intensyviai dirba. Jie pietauja, persimeta šypsenomis, pasikalba. Ji graži, kažkuo jį traukia, tačiau vedusi. Jie vis dažniau ir atviriau pasikalba apie tai, kaip jiems sekasi ne vien darbe, kol galų gale jis atneša jai gėlių (abu galvoja, kad šiaip...). Veliau jie susitinka po darbo puodeliui kavos, pasakoja kokie nedžiuginantys jų gyvenimai poroje, ir ... viskas baigiasi slaptais pasimatymais. Tai trunka kurį laiką, kol abu galų gale supranta, jog palikti savo antrųjų pusių jie nenori, mat pažinus vienas kitą geriau, abu pasąmoningai suprato, jog bendrauja su tokia pačia iliuzija, kokią turi namie. Nusprendžia išsiskirti gražiuoju, juk reikės dirbti kartu. Vaikinas vieną dieną išgėręs papasakoja merginai kad jis „ėjo į kairę“, bet dabar gailisi ir jau tai baigėsi. Ji tūžta, pyksta, tačiau gyvenimas be jo atrodo sudėtingas – jis juk geras vyras, prisipažino dėl visko, dabar gailisi, nupirko kelionę į Maldyvus. Santykiams prasideda antras kvėpavimas, porai antras medaus mėnuo... Dabar jau abu "stengsis dėl santykių". Pokalbiuose vis šmėsteli tema, "gal santykiams sustiprinti reiktų vaiko?..."
  • Dar vienas metodas pabėgti nuo skausmingų interakcijų poroje – susikurti veiklų, padėsiančių „nebūti“ santykiuose. Tai patogu, atsiranda naujų temų pokalbiams, laiką galima leisti užsiimant tuo, kas džiugina labiau už partnerį, galima nebūti kartu, galų gale – naujos veiklos užima sąmonę mintimis, o taip galima negalvoti apie problemas poroje. Net būnant hobiuose ar pomėgiuose kartu, partneriai orientuojasi į veiklą, išgelbstinčia nuo santykių, tačiau ne santykius.
    Pora iš pavyzdžio pradeda dažnai keliauti kartu. Kiekvieną laisvą nuo darbo dieną, jie skuba kuo greičiau išsidanginti iš namų, pasisemti naujų įspūdžių, parsivežti fotografijų. Jų kelionės kupinos nuolatinio bėgimo, skubėjimo ir šurmulio. Grįžę, pasikviečia į svečius draugų ir pasakoja kaip ir kas buvo. Jie daug laiko praleidžia greta vienas kito, tačiau ne kartu. Partneriai daro viską, kad jų santykiuose neįsivyrautų baugi tyla, kuriai užsitęsus kiekvienas jų pradeda jausti nerimą, suprasdamas, kad žmogus šalia – ne tas, su kuriuo jis svajojo praleisti visą gyvenimą.
Jei santykiai pasidaro nebepakeliami, nes skirtumai tokie dideli, jog net ir stipriausios iliuzijos nepadeda užmaskuoti realybės, partneriai išsiskiria ir... toliau ieško savo „antros pusės“. Tai gali būti, dėl neištikimybės, nuobodulio, nuolatinių konfliktų, smurto... Jei partneriai nėra sąmoningi (netapo tokiais), jie pakartoja istoriją, o tada skundžiasi, jog jie vis neranda „savo žmogaus“.
Vaikinas ir mergina išsiskiria, nes nebegali būti kartu – jie nuolat pykstasi, ji priekaištauja jam dėl jo žalingų įpročių, kuriuos šis visada turėjo (rūkė ir išgėrinėjo), jis pavargo nuo kasdieninių jos susierzinimo priepuolių ir įtampos. Jie nuolat nelaimingi, o laimingais negali būti, nes yra poroje ir mano, jog jų santuoka nenusisekė. Išsiskiria ir abu iš karto ieško žmogaus, kuris bus jų kita „viso gyvenimo meilė“. Mergaitė dabar gyvena tiek su tėčiu, tiek su mama. Jai kiek ramiau, kai mama neširsta kaip anksčiau, tačiau dabar mamos beveik nebebūna. Mergaitei labai vieniša, o tėtis pasirodo labai retai. Ji jaučia skausmingą vienatvę ir bando kabintis į kiekvieną dėmesio trupinį, gaunamą iš mamos ir, labai retai, iš tėvo. Namuose kartais nakvoja kažkoks dėdė, kuris jai atrodo visiškai svetimas, nors jis bando su ja užmegzti ryšį, mergaitė pyksta, jausdama, kaip dėdė atima iš jos mamą.

Jei pora neišsiskiria, jų santykiai tampa, kaip ir  kitų – yra pakilimai, yra nuokalnės. Jie bando vaidinti „laimingą šeimą“ – kartu keliauja, kartais susirenka prie pietų stalo, gyvena, dabar jau atsargiai bandydami įsitekti į antrosios (susikurtos) iliuzijos rėmus. Kalbos dažniausiai sukasi apie įprastus dalykus, užsiėmimai įprasti, viskas sklandu, tarytum būtų įjungtas autopilotas. Jei pasidaro labai sunku, jie gali pasitelkti vieną iš anksčiau minėtų trijų būdų pabėgt nuo įtampos. Visi šeimos nariai, išskyrus pačius mažiausius žino, ką kalbėti ir ką daryti, kad išvengtų nemalonumų, ar bent jau juos sumažintų. Dabar jiems atrodo, kad jie kartais net ir laimingi. Tiems, kuriems ši iliuzija nėra suvokiama (vaikams), tenka išmokti išgyventi ir prisitaikyti. Dabar, kai jau tiek nugyventa kartu, kažką keisti, reiškia atskleisti sau, ne tik, kad klydo dėl partnerio pasirinkimo, bet kad apgaudinėjo save visą tą laiką, kol buvo kartu. Taigi, geriau toliau meluoti sau ir gyventi nebekeliant klausimo: „Ar mano santykiai atneša man laimę? Jei ne, tai kodėl?“ Taip pora gyvena tylioje, užmaskuotoje desperacijoje, tol, kol šis ciklas baigiasi pasitraukus vienam iš partnerių – dėl skyrybų arba dėl mirties. Ir tada, priklausomai nuo amžiaus ciklas gali pasikartoti, arba jei likęs partneris senas – jis tiesiog gali likti vienišas iki savosios mirties.
Pavyzdinė pora susilaukė dar vieno vaiko. Mama vis dar niršdavo dėl smulkmenų, tačiau jau nebe taip anksčiau. Ji tiesiog pavargo, gal suprato, jog jos gyvenime niekas nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kiek pastangų ji įdeda. Dabar ją tiesiog dažnai apimdavo apatija, būdavo liūdna. Klausimų ji sau neužduodavo, tuštumą savyje bandė užpildyti namų ruoša, tvarkymu, valymu, vaikų auklėjimu – vežiojimu į įvairius būrelius, priežiūra, kad mokytųsi, bei rankdarbiais. Tačiau ta atsivėrusi viduje skylė, kad gal galėjo nugyventi gyvenimą kitaip, visą laiką žiojėjo, neleisdama būti laimingai. Būti laiminga, jai dabar reiškė pasirūpinti visais kitais, bandant užsitarnauti jų dėmesį... Tėvas vis giliau niro į darbą ir žvejybą. Jis augino verslą tam, kad nupirktų naujų žaislų sau ir šeimai: vaikams geriausią išsilavinimą, daiktų kurių jie nori, žmonai namą, šeimai sodybą, sau – prabangų automobilį ir keliones po visą pasaulį pažvejoti. Dabar jo gyvenimas buvo laimėti kuo daugiau trofėjų. Jei kurį laiką nevykdavo nieko, pakutenančio nervų sistemą jis pradėdavo nerimauti. Tas nerimas užpildydavo jį visą, o kur nuo jo pasidėti, nežinojo. Abu suprato, kad kitaip būti negali. Seksas pasidarė nuobodus, retas, įprastas. Jei pasidarydavo gyventi sunkiau, paviršutiniškai pašnekėdavo su draugais apie tą sunkumą, apie šeimą, bet visur matė tą patį – panašiai gyvena visi. Kartais nepatenkinti savo šeimomis, netrykštantys džiaugsmu. Bet taip jau yra, matyt tai – nepakeičiama. Užtat abiems partneriams atsirado priširsimas prie rutinos, tai jie pavadino „tikrąja meile“, abu širdies gilumoje žinodami, kad iš tikrųjų nėra laimingi.

Vaikai matydami tėvų santykius, nesąmoningai išmoksta kurti tokius pačius, nesąmoningus santykius, paremtus iliuzijomis. Ankstyvosios vaikystės bandymai būti savimi, atneša daug ir skaudžių pasekmių. Už tai, kad vaikai nesielgia taip, kaip nori tėvai, juos sąmoningai ar nesąmoningai baudžia. Fizinės bausmės labai skaudina, tačiau dar labiau baugina vienatvė, kai tėvai ignoruoja, skaudina kaltės jausmas ir gniuždo gėda už tai, kai vaikai, besimokydami būti žmonėmis, prasižengia. Itin sunku apsimesti, kad jauti tai, ko iš tikro nejauti ir priešingai (tarkim vaikui pykstant ant mamos, užsiėmusios savo darbais ir nerodančios jam dėmesio, už tai jis nubaudžiamas atimant iš jo dovanotą žaislą ir dar priverčiant atsiprašyti bei gailėtis, kad pyko ant mamos). Net jei paaugus kyla abejonių apie santykius, jos greit nuslopinamos, nes visi aplinkui taip gyvena – o jei taip gyvena visi, reiškia nėra jokios galimybės kažką pakeisti.
Pavyzdiniai vaikai augo kaip ir kitose šeimose. Materialiai puikiai aprūpinti jie džiaugdavosi tada, kai gaudavo iš tėvų naują žaislą. Nuolatinis ryšio su tėvais nebuvimas išmokė juos susirasti palaikymą ir paguodą savaip – dukra kabindavosi į bet kokį dėmesį, kurį jai parodydavo. Būdama graži ji greitai suprato, jog savo išore galima to dėmesio gauti tiek tik nori, reikia tik mokėti būti gražiai. Jos patrauklumas buvo prekė, už kurią ji pirkdavo kitų dėmesį. Neurotiškai bijodama dėmesio praradimo ji visais būdais stengėsi atitikti mados standartus, kad viskas jos gyvenime būtų taip, žurnale. Jos „aš“ buvo jos kūnas, drabužiai, aksesuarai. Viskas buvo daroma dėl jo, dėl ir dėl malonių dirgiklių – sekso ir kokaino. Draugai liko tik tie, kuriais buvo galima manipuliuoti ir kurie galėjo jai duoti tai, ko jai reikia – dėmesio, sekso ir dovanų (pinigų). Vienatvės baimė tykanti visai šalia buvo gesinama vakarėliais, agresyviu važinėjimu tėčio dovanotu kabrioletu, naujais vaikinais, narkotikais. Būti vienai būdavo bauginančiai tuščia.
Sūnus anksti suprato, kad netrukdydamas kitiems, būdamas mažai pastebimas, gali gauti iš gyvenimo daugiau, nei išreikšdamas savo poreikius. Netrukdyti mamai, seseriai, kuri buvo vyresnė ir dėl kažko vis ant jo pykdavo, tėčiui, kurį ir taip retai matydavo, buvo geriau, nei vis nusivilti bandant gauti dėmesio sau. Jis išmoko žaisti vienas, būti vienas, savo poreikius pasilaikyti sau. Puikiai mokėsi, nes mokslas jam buvo sritis, į kurią jis galėdavo išeiti ir ten patenkinti savo smalsumą.  Buvo uždaras, mažai bendraujantis vaikinas. Galvojo apie karjerą. Tai, ką darė tėvas jo netraukė, manė nesugebėsiąs tiek bendrauti su žmonėmis. Taip pat suprato, kad gali iš kitų gauti tai, ko jam reikia duodamas jiems už tai pinigų. Merginos su juo draugaudavo, nes jis turėjo „žaislų“ – automobilį, pinigų, be to galėjo protingai pakalbėti. Tačiau visi jo santykiai baigdavosi išsiskyrimais, jis buvo labai uždaras. Jam atrodė, kad jo vidinis pasaulis neįdomus, menkas ir niekada niekam nerūpės.

Kaip nutraukti tą ciklą? Iki šiol rašiau apie tai, kaip yra daugumoje santykių. Gali būti, kad kažką padidinau, o gal kažko neprirašiau. Kiekviena tema galima rašyti po atskirą skyrių, kai kur, po keletą... Anot draugo ir kolegos Dariaus Cikanavičiaus, taip išeitų ištisa knyga.
Pirmiausia reiktų pradėti nuo savęs. Iš tikro ieškoti savo „antrosios pusės“ ir susirasti ją reiktų savyje: tapti sąmoningam, pažinti save, suprasti savo jausmų kilmę, išsigydyti traumas, skatinančias mus elgtis neracionaliai. Būtent traumos sukuria iliuzijas ir iškraipo realybę. Taip, per savityrą ir saviugdą išmoksime būti laimingais, priartėsime prie savo tikrojo aš. Laimingi santykiai galimi tik tada, kai laimingi abu partneriai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra poroje ar ne. Kitaip tariant, jei jums reikia partnerio, nes manote kad laimingi būsite tik radę porą, reiškia savyje dar neradote savo tikrosios antrosios pusės.
Ką daryti jei jau esate poroje? Įvertinkite savo santykius, užduokite sau atvirą ir visiškai nuoširdų klausimą: „ar aš laiminga(s) savo santykiuose?“ Pasikalbėkite apie tai su partneriu, perskaitykite kartu šį įrašą, aptarkite, ką abu apie tai manote. Gal tai bus pirmas kartas, kai abu nedrąsiai, bet nuoširdžiai pažvelgsite į savo santykius. Jei abu nuspręstumėte pasukti savityros ir saviugdos keliu, tai būtų jau pirmas žingsnis, svarbus žingsnis. Jei jį žengs tik vienas partnerių, galimi du keliai – arba pora iširs, nes vieno iš partnerių sąmoningumas paaugs (poros su skirtingais sąmoningumo lygiais ilgai netveria arba apskritai nesusiformuoja), arba savityra užsiimantis partneris nustos užsiimti savityra, suprasdamas, kad kaina, kurią reikia sumokėti už laimę, reikalauja daugiau pastangų, nei norėtųsi investuoti.
Ką daryti, jei esate poroje ir jau turite vaikų? Tokiu atveju, jūs jau esate įsipareigoję jiems. Sąžininga būtų kuo greičiau užsiimti savityra ir saviugda, tam, kad kuo mažiau juos traumuotumėte, kad neperkeltumėte jiems neišspręstų savo traumų, nepiltumėte to, kas toksiška jūsų santykiuose į jų gyvenimą. Taip, beveik visose šeimose vaikai yra traumuojami vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, todėl apsimesti kad tai nevyksta, būtų nesąmoningas iliuzijos palaikymas.

Kalbant apie partnerio pasirinkimą, paradoksalu, tačiau reikia sąmoningai vadovautis visais kylančiais jausmais. Atidžiai, stebėti ir tyrinėti savo elgesį, uždavinėti „nepatogius“ klausimus sau ir partneriui. Pavyzdžiui:
  • Kokios tavo vertybės?
  • Kokios mano vertybės yra svarbios tau?
  • Kas tau yra gerumas?
  • Kodėl aš tave traukiu?
  • Kokius įžvelgi mano neigiamus bruožus?
  • Kodėl tau svarbu _______ (tai, kas svarbu partneriui)?
  • Ką tau reiškia būti laimingu / nelaimingu?
  • Kokias vaikystėje patyrei psichologines traumas?
  • Ką darei, kad nuo jų išgytum?
  • Kokie kokiais kriterijais vadovaujiesi spręsdamas konfliktus?
  • Kas būna kai tu išgyveni nemalonias emocijas?
  • .... ir t.t 
Taip pat objektyviai vertinti jo atsakymus, stebint ir savo reakciją į juos, jo veiksmų sutapimą su žodžiais, gyvenimo istoriją. Fizinis patrauklumas šiuo atveju neturėtų būti dominuojantis veiksnys. Nesakau, kad jis nesvarbus, tiesiog noriu pabrėžti, kad jis labai dažnai iškraipo tai, kaip matome partnerį. Mano nuomone abu partneriai turėtų būti savarankiški, dovanos labai simbolinės, o mokėti už bendras pramogas turėtų kiekvienas atskirai, kad partneris savo patrauklumo nepirktų. Seksas? Kuo jis prasideda vėliau nuo pažinties, tuo geriau. Taip hormonai mažiau įtakoja mūsų sprendimus pasirinkti tinkamą partnerį.

Apibendrinti visa, kas šiame ilgame įraše buvo išsakyta, galima taiklia kito draugo ir kolegos Daniel Mackler fraze: „meilė tai, kaip ją įsivaizduoja dauguma, yra dviejų individų persidengiančios iliuzijos.“ Kodėl? Taip yra, nes didžioji dauguma negeba objektyviai vertinti kylančių jausmų, atėjusių minčių. Sprendimus jie daro pagal tai, ar tuo metu jaučiasi gerai ar blogai. Dar sudėtingiau vertinti santykius, nes juose gerokai daugiau interakcijų ir jausmų. Todėl sukurti ir susikurti iliuziją apie save bei sau – lengviau. Tačiau tai sąlygoja terpę nelaimingumui. Tai, kas pagrįsta iliuzijomis, fantazijoms ir pasakomis, turi būti maitinama tik melu, o tai tolina nuo laimės, sąmoningumo ir asmenybės vientisumo.

Žinau, kad tai, ką išsakiau skamba žiauriai, kritiškai ir galbūt manote, jog „jūs ne tokie kaip visi“. Kaip sakiau, šiuo įrašu noriu parodyti santykius iš sąmoningumo pusės. Mano patarimai, tai tik gidas, nereiškiantis, jog aš žinau vienintelį ir teisingą kelią. Jį, kaip visad sakau, jums reikės atrasti patiems.
Jei skaitant įrašą kilo priešiškumo jausmas, pasipiktinimas, pasibjaurėjimas manimi, reiškia paliečiau tai, kas jums skaudu. Tai ne aš sukėliau šias emocijas, jas jaučiate jūs. Tiesiog pasakiau kaip yra, pasikėsinau sudaužyti puoselėjamą iliuziją, dėl to pykstate. Gali būti, kad kilo kitų jausmų – liūdesys, nusivylimas, neviltis, nerimas... Jausmai parodantys, kad turite sau ką pasakyti ir yra kad yra daug dalykų, kurie jumyse neištirti, neatrasti, neišgyventi, kad ignoruojate dalį savo gyvenimo. Tyrinėkite save! Atraskite save iš naujo. Patys, savarankiškai, arba su pagalba. Užsiimkite saviugda, tapkite laimingu žmogumi, laiminga pora, laiminga šeima!

P.S.
Šiame įraše dalinausi ne tik savo mintimis. Žmonės, kurie prisidėję prie, ką čia išdėsčiau: Darius Cikanavičius, Daiva Jagielaitė, Daniel Mackler, Gabor Maté, Alice Miller, taip pat daugybė pokalbių valandų su klientais, draugais, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis.
Visi pavyzdžiuose nupasakoti herojai – išgalvoti, ir jų sutapimas su realiomis gyvenimo situacijomis – atsitiktinis.

2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Bloga žinia, gera žinia

Turiu jums dvi žinias. Gerą ir blogą. Pradėsiu nuo blogosios, pasakydamas ją garsaus psichologo, savigarbos tyrinėtojo Nathaniel Branden žodžiais: "Niekas neateis jūsų išgelbėti."
Vienos grupinės terapijos metu, humoro jausmą turintis klientas jam atšovė: "Jūs visad sakote, kad niekas neateis jūsų išgelbėti. Bet jūs atėjote." Nathaniel atsaė: "Taip, ir aš atėjau jums pasakyti, kad niekas neateis".

Bloga žinia iš tiesų yra ta, kad jūsų asmenybės problemų (ir su jomis susijusių pasekmių), pavyzdžiui: nerimo, liūdesio, miego sutrikimų, tuštumos jausmo, destruktyvių santykių, žalingų įpročių, dėmesio stokos, baimių, įtampos – negali išspręsti niekas.

Gali atrodyti, jog kažkas kitas žino atsakymus į visus jums rūpimus klausimus, ir jei tik sužinotumėte tą paslaptį, kodą, formulę, metodą – viskas būtų kitaip. Taptumėte laimingesniu, pagerintumėte santykius su savimi, nustotumėte nerimauti, užpildytumėte savo gyvenimą pilnatve. Tada kyla jausmas, kad kažkas gali ateiti ir išgelbėti. Tas "kažkas", gali būti labai įvairūs dalykai. Gal ir jums kas tiks šio nebaigtinio sąrašo?
Būčiau laiminga(s) jei:...
"ne mano senas automobilis"
"būtų darbas, kuris man patinka"
"pagaliau rasčiau tą vienintelį / vienintelę"
"geriau suprasčiau ką galvoja kiti"
"turėčiau daugiau pinigų"
"numesčiau / priaugčiau svorio"
"būčiau gražesnis"
"nusipirkčiau tuos batus / drabužį / kompiuterį / ..."
______________ (Įsirašykite troškimą, kuris, manote, padarys jus laimingu žmogumi.)

Kas atsitinka, kai... nusiperkate naują automobilį, pakylate karjeros laiptais, turite daugiau pinigų, pasidarote plastinę operaciją, nusiperkate naują daiktą? Turbūt nenustebinsiu pasakydamas, kad niekas nepasikeičia iš esmės. Prie naujų daiktų, santykių, darbo ar pinigų priprantama. Tada reikia dar naujesnio automobilio, santykiai atsiduria aklavietėje ("ach, ir vėl tai ne jis / ji"), daiktai pasensta o tada vėl pajaučiate tą tuštumą, kurią norisi užpildyti kažkuo iš išorės, norisi, kad kas nors (žmogus, daiktas, pasiekimas) ateitų ir išgelbėtų. Gal pastebėjote, kad šioje lygtyje visur ir visada dalyvauja vienas ir tas pats kintamasis? Taip, tai jūs.

Pastaruoju metu ir Lietuvoje ir užsienyje daugėja "greitų receptų" (knygų, diskų, seminarų, mokymų, stovyklų) gyvenimui pataisyti "vieną kartą ir visiems laikams". Nesakau, kad visa, ką tos programos, knygos ar mokytojai siūlo yra beverčiai dalykai. Labiau noriu pabrėžti, kad dažnai yra nutylima tai, jog visa, kas siejasi su gyvenimo transformavimu, neatsitinka per dieną, perskaičius knygą ar aplankius seminarą. Tačiau mes visi norime, kuo paprastesnio metodo savo bėdoms išspręsti. Net jei žinome, jog saviugda ilgas ir sudėtingas procesas, slapta tikimės, kad kažkas mumis pasirūpins: visata, dievas, tėvai, naujas darbas, valdžia, sutuoktinis, kunigas, norimi daiktai, vaikai, būrėjai – visi, išskyrus mus pačius! Todėl "The Secret" (knyga ir filmas) susilaukė tokio didžiulio pasisekimo. Viskas ten paprasta: užsimaniau geresnių santykių su artimaisiais, panorėjau, pagalvojau – ir be mano pastangų viskas įvyko. O jei neįvyko, tai... tiesiog neteisingai norėjau. Argi tai ne kvaila, o kartu ir juokinga? Aš pats tuo tikėjau ilgus metus. Dar juokingiau, kad kadaise žiūrėjau "The Secret" ir pats tikėjau tomis pačiomis nesąmonėmis. Kartu ir liūdna dėl iššvaistytos energijos. Toks mano dabar man atrodo, kaip bandymas uždirbti pinigų pragyvenimui, perkant loterijos bilietus.

Taigi, bloga žinia: "Niekas tikrai jūsų neišgelbės ir nesiruošia to daryti. O jei sako kitaip – meluoja ir pelnosi iš jūsų."

Žadėjau ir gerą žinią. Tikiuosi ji nepaskęs tame triukšme, žadančiame pakeisti jūsų gyvenimą: greitai, patogiai, be pastangų. Ji tokia: "Kaip tapti laimingu(a), jūs visą laiką žinojote, tik buvote tai pamiršę". Gera žinia ta, kad nėra jokios magiškos formulės, kurią reikia išspręsti, nereikia baimintis kad "paslapties jums kažkas neatskleis", tam nereikia daugybės pinigų ar aukščiau išvardintų dalykų. Nieko, išskyrus jus pačius.

Jūsų laimingumas, tai aukso grynuolis, slypintis tarp praeities įvykių, išgyvenimų ir traumų. Jums tiesiog reikia atrasti iki jo kelią. Tam net nereikia žemėlapio – jūs esate tas žemėlapis, kuris ten ir nuves, kai tik pradėsite eiti. Jūs ir tik jūs žinote kelią kaip nueiti iki laimės. Gal jis primirštas, o pakeliui greičiausiai jus gąsdins praeities baubai, vaiduokliai, prisiminimų vėlės, bus klystkelių. Tačiau, patikėkite, juo verta eiti, nes gyvenimas per trumpas, kad praleistumėte jį besiblaškydami aplinkui, ieškodami grynuolių, ir manydami, kad akmenukas susuktus į aukso spalvos foliją yra aukso luitas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo, kaip natūralus ir vertingas, tačiau iš tikro yra bevertis, apsimestinis ir netikras. Tai blaško dėmesį ir atitraukia jus nuo galimybių būti tikrai laimingu. Toks gyvenimas viltimi primena bėgimą nuo vieno blizgučio prie kito, tai – nusivylimų maratonas.

Nenoriu pasakyti kad tai, ką vardinau (pinigai, santykiai, patinkantis darbas, smagūs daiktai) blogai. Jie gali džiuginti tada, kai jūs jau esate laimingi – sąmoningai suprantate, kas jus daro laimingais, o kas ne, ir siekiate laimės ilgalaikėje perspektyvoje. Jie gali padaryti jus laimingesniais, bet ne laimingais.

Ieškokite aukso grynuolių savyje, tiesiog pažindami save. Tam nereikia jokių specialių gebėjimų, tik noro būti laimingu, prisipažinimo, kad toks / tokia nesate ir drąsos tai padaryti. Pagalbinių priemonių jūsų kelionei, žinoma, galite pasiimti – žurnalą, vedlį, dar ką nors. Tačiau prisiminkite svarbiausia – jūs esate tas, kuris žino kelią ir kuris eina juo. Niekas kitas nepabus laimingas už jus. Niekas kitas už jus nesuras to grynuolio.

Džiaugiuosi, galėdamas jums tai pasakyti!

2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Progresas saviugdoje, arba maži žingsniai dideliems pokyčiams

Jau tampa tradicija, kad blogo įrašų temas "pamėtėja" klientai, tad nenuostabu, jog ir šis atsirado aptariant kliento progresą. (Apie savo klientus kalbu vyriškąja gimine, nesvarbu tai vyras, ar moteris.) 

Su juo dirbame ne vieną mėnesį ir klientui atrodė, kad iš to, ką nuveikėme, nevyko joks progresas, juo labiau, kad klientas turi polinkį nuvertinti savo nuopelnus. Atsigręžėme atgal ir pažiūrėjome, kas įvyko jo gyvenime nuo momento, kuomet pradėjome darbą, iki dabar. Pokyčiai, nors nelabai ryškūs, tačiau buvo. Tai mane paskatino parodyti jų potencialą kliento ateityje, ilgesnio laikotarpio perspektyvoje.

Kad būtų vaizdingiau iš bičiulio Giedriaus pasiskolinau metaforą apie šaudymą. Įsivaizduokite, kad šaudote į tolimus taikinius. Kiekvienas, net nedidelis, milimetro, pokrypis gali reikšti, kad pataikysite į dešimtuką, arba kad prašausite pro šalį. Reiškia, jog nedideli jūsų veiksmai šiandieną, įtakos kaip gyvensite po ilgesnio laikotarpio. Arba palyginkime su buriavimu. Penkių laipsnių nuolatinė paklaida, plaukiant tolimą atstumą, reikš, kad atsidursite visiškai ne ten, kur norėjote.

Kad įsivaizduotume, kaip nedideli pokyčiai gali radikaliai pakeisti gyvenimą, pavyzdžiu imkime pinigus. Tarkime, kad kas dieną atsidėtumėte po 5 Lt. (Tai nelabai didelė suma, kurią daugelis šeimų gali sutaupyti per dieną.) Per mėnesį gautųsi 150 Lt. Per metus – 1800 Lt. Jei tuos pinigus investuotumėte su 5% metine grąža, ir kas metai papildytumėte investicinę sąskaitą tais 1800 Lt, po dešimties metų sąskaitoje turėtumėt beveik 43 000 Lt. Ech... jei kas dieną būčiau atsidėjęs po 5 litus...

Darydami nedidelius žingsnelius šiandien, įtakojame, kaip mūsų gyvenimas atrodys rytoj, po metų ar po dešimties. Jei vakar neprogresavome, tai nereiškia, kad tobulėti negalime šiandieną. Daugelis sutiktų žmonių nieko nekeičia todėl, jog nesupranta, kad pokyčiai gali įtakoti gyvenimą ilgesniame nei keleto mėnesių laikotarpyje, arba galvoja, kad viskas pasikeis staiga, tarytum burtų lazdele pamojus. Taip, besitikint netikėtų pokyčių ir aktyviai nieko nedarant, eina dešimtys tylios desperacijos metų, kai tuo tarpu, net ir menkas pozityvus progresas, būtų padaręs įtaką. "Žmonės pervertina, ką gali padaryti per vienerius metus, ir nuvertina, ką gali nuveikti per dešimtį metų" – sako Bodo Schafer.

Neaugdami, nesigilindami į save, netobulindami savęs, mes kas dieną prarandame galimybę sukurti geresnį savo gyvenimą: po metų, po penkių, po dešimties, nes šiandieną tas nedidelis pokytis atrodo menkavertis, o dažnai ir priešingai – gadinantis gyvenimą. Saviugdos rezultatas neatsiranda iš niekur. Jis reikalauja investicijų: laiko, emocijų, energijos, kartais ir finansinių. Tai dažnai sunkus ir skausmingas procesas, nes tenka priimti save ir savo praeitį tokius, kokie esame iš tikrųjų. Tai gąsdina, atstumia; juk norisi ko nors paprasto ir greito, malonaus, nekeliančio nemalonių jausmų... Kaip greito maisto: šiandien skanu, tačiau kas dieną jį valgant, po dešimties – dvidešimties metų galime užsirašyti į eilę pas širdies ir kraujagyslių ligų specialistą ar onkologą. 

Jei dabar galėtumėte būti kitokiu žmogumi:
  • labiau savimi pasitikėti,
  • geriau suprasti save ir kitus,
  • būti drąsesniu,
  • efektyviai išnaudoti darbo ir poilsio laiką,
  • būti kūrybinga asmenybe,
  • gebėti spręsti iškylančius konfliktus,
  • užsitikrinti finansinę savo ir artimųjų gerovę,
... ar būtumėte pasirinkę prieš 10 metų daryti nedidelius, nuoseklius žingsnius savęs pažinimo ir tobulinimo link? Turbūt dabar jau būtumėte viršiję savo lūkesčius.

Jei skaitote šį įrašą, greičiausiai norite geresnio savęs. Taip pat tai reiškia, kad renkatės skaityti įrašą, o ne žiūrėti televizorių ar užsiimti kita veikla. Ir reiškia, kad šią akimirką galite rinktis: eiti saviugdos keliu ar neiti, kokiu greičiu eiti ir kuria kryptimi – visa tai jūsų pasirinkimai. Tiems, kurie nusprendė, kad nori pradėti keistis geresnio savęs link, pradėti įgyvendinti savo transformavimo projektą, pasiūlysiu 30 savaičių savęs pažinimo programą (nemokamą), kuri greitai pasirodys mano tinklapyje. Norėdami joje dalyvauti, turėsite kas dieną skirti sau bent po 10 minučių. Man atrodo, tai nėra daug, sakyčiau tai net labai mažai. Apie pačią programą pranešiu atskiru įrašu, tad siūlau iš anksto užsiprenumeruoti blogo įrašus elektroniniu paštu, ar per RSS.

Beveik kiekvienas žmogus, gali gali pakeisti savo gyvenimą į sąmoningesni, laimingesnį tikslingesnį, nuolatos darydamas sąmoningus, nedidelius žingsnelius. Kad užaugtų toks, kokiu norėtų būti šiandien.

Prisipažinsiu, aš ir pats norėčiau, kad toks, koks esu dabar, būčiau buvęs prieš 20 metų. Dabar būčiau gerokai brandesnė, nuoseklesnė, drąsesnė, žaismingesnė, kūrybingesnė, sąžiningesnė, atviresnė, laimingesnė asmenybė. Tačiau žinau, kad šiandieną, nuosekliai ir daug investuodamas į savęs pažinimą toks tapsiu. Ar su keliausime šiuo keliu kartu? Kiekvienas savuoju, tačiau bendra kryptimi – geresnio savęs link. Pabaigai kinų patarlė: "Kada geriausias laikas sodinti obelį? Prieš 20 metų. Kada kitas geriausias laikas? Dabar."

2012 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)


Aš – atidėliotojas. Kartais mano planai kaip horizontas – kiek prie jų eičiau, jie vis viena toli, dar ne dabar dar už kažkokio laiko pavyzdžiui už savaitės. Atėjus tam laikui (už savaitės), jis ir lieka "už savaitės". Ir taip gali tęstis ir tęstis. Užduotis, kurias susiplanuoju nukeliu rytojui, nes yra „svarbesnių“ darbų. Kaip antai – patikrinti Facebook, paštą, paskaityti ką įdomaus, pažiūrėti pro langą, pagalvoti, susitvarkyti stalą, pasikalbėti su draugu per skype, atrašyti į nereikšmingą laišką apie gyvenimą, ką nors užkąsti, ir ........................... čia galite įrašyti savo veiklą, kurios dėka nukreipiate dėmesį nuo to, kas svarbu jums.

Atidėliojimas – viena brangiausiai (ir finansiškai, ir psichologiškai) gyvenime man kainavusių savybių, tad juo domiousi tiek profesine, tiek asmeninio tobulėjimo prasmėmis. Nors ir atidėliojau, ištikimos skaitytojos Janos prašymu, rašau apie tai šiandien.

Pagalvokite, kurios mintys apie atidėliojimą tinka jums:
  • Man sunku susidėlioti prioritetus ir priimti sprendimus.
  • Jei laikausi kokio režimo, man sunku ilgai jį išlaikyti.
  • Aš renkuosi malonumus vietoje to, kad daryčiau tai, kas man svarbu.
  • Noriu kai ką padaryti, tačiau niekada neprisiruošiu.
  • Vengiu veiksmų, kurie, žinau, kad yra būtini.
  • Aš vis nukeliu svarbius ir reikalingus pokyčius savo gyvenime.
  • Aš įstringu projektų viduryje ir leidžiu jiems tiesiog eiti sava eiga.
  • Mane lengva išblaškyti ir aš pamirštu tai, ką turiu padaryti.
  • Aš vengiu daryti tai, kas siejasi su kai kuriomis rizikomis ar viešumu.
  • Leidžiu laiką planavimui, galvojimui, svajojimui, tačiau nesiimu jokio veiksmo.
  • Negaliu pabaigti projekto iki numatyto termino arba darau tai paskutinę naktį.
  • Dažnai neužbaigiu to, ką pradėjau.
Dirbdamas su atidėliojimu, kaip ir bet kokiais asmeniniais iššūkiais, į jį žiūriu su nuostata, kad turėtume išspręsti priežastis dėl kurių atidėliojimas kyla. Žinodami priežastį ir ją išsprendę, galėsime pakeisti tai, kas mus vargina, trukdo būti produktyvesniais, kurti laimingesnį savo gyvenimą, sąmoningesnius santykius ir efektyviai spręsti iškylančias problemas.

Pradžiai nedidelis eksperimentas. Įsivaizduokite, kad nuo šios akimirkos neprivalote daryti visiškai nieko. Taip, žinau, kad viskas apvirs aukštyn kojomis ir, jei niekas nedarys to ką „turi“ daryti, gyvenimas taps košmaru. Tad atkreipiu dėmesį, kad už jūsų darymo ar nedarymo pasekmes atsakingi esate jūs, tačiau neprivalote nieko. Įtempę valią, įsivaizduokite, kad nuo šios akimirkos, galite rinktis. Pavyzdžiui, rinktis nebeeiti į darbą. Pasekmė – turėsite daug laisvo laiko daryti tai, ką norite, tačiau nebegausite atlyginimo. Pripažinkime, kad už pasirinkimus turime „sumokėti“. Viena pasirinkę, kito atsisakome. Pamedituokite ties mintimi, kad nieko nebeprivalote. Prie jos grįšiu įrašo pabaigoje.

Kokia atidėliojimo dinamika mūsų psichikoje? Čia dalyvauja kelios dalys turinčios skirtingas roles – Atidėliotojas ir Reikalautojas. Reikalautojas dažniausiai yra aiškiai išreikšta dalis, kurią gerai jaučia dauguma kenčiančių nuo atidėliojimo (ją taip pat jaučia ir perfekcionistai bei darboholikai). Reikalautojo rolė – mus apginti nuo pasekmių (kritikos, pažeminimo, skausmo, gėdos, atstūmimo), kurios gali ištikti, jei nedarysime to, ką turėtume padaryti o taip pat paskatinti siekti rezultato. Kartais Reikalautojo priekaištai būna tokie stiprūs, kad kitų kritika ar pažeminimas atrodo visiškai nereikšmingi, lyginant su vidiniu skausmu, saviplaka, kurią sukelia Reikalautojas. Gali būti kad Reikalautojas nėra agresyvus, ir tiesiog nuolat įkyriai primena, ką reikia padaryti ir daro tai tol, kol rezultatas pasiekiamas. Reikalautojas gali būti kartu ir vidinis kritikas.

Kitos dalies, Atidėliotojo rolė – pagal įprastą elgesio modelį (dažniausiai) atidėlioti tai, ką norite ar turite padaryti. Jis gerokai sunkiau pastebimas, nes slepiasi po, kartais sudėtingais, elgesio medeliais, kuriais naudodamasis ir pasiekia, kad nevyktų tai, ko siekia Reikalautojas. Išsiaiškinus, kokie šie modeliai yra ir kaip jie veikia, galima pradėti ieškoti priežasčių, kodėl Atidėliotojas nori ir siekia, kad atidėliotumėte.

Trumpai aprašysiu kiekvieną atidėliojimo modelį:
  • Nesėkmės baimė. Tai baimė, kad tai, ką darome, nepasiseks, tad Atidėliotojas mano, jog geriau iš viso nedaryti nieko, nes dėl nesėkmės mus gali nuvertinti, sugėdinti, bausti ar atstumti. Pavyzdžiui norite sukurti savo verslą, tačiau baisu, kad gali nepasisekti, iš jūsų nesėkmės šaipysis draugai, tad geriau jo nekurti.
  • Sėkmės baimė. Šiuo atveju priešingai – pasisekus galime tapti matomi, o tai reiškia, galime būti atstumti aplinkinių ar užpulti dėl savo išskirtinumo. Šiuo atveju pavyzdys priešingas – jei jūsų verslas bus sėkmingas, jus gali atstumti nes esate nebe toks, koks buvote anksčiau, draugai su jumis nebebendraus.
  • Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė; mus gali sugėdinti, atakuoti (emociškai ar fiziškai), atstumti. Tarkim reikia paskambinti nusivylusiam klientui, kad išgelbėtumėte projektą, ties kuriuo ilgai ir sėkmingai dirbote. Baisu yra konkretaus veiksmo – skambučio, nes manote kad klientas nebenorės su jumis bendrauti (atstums).
  • Nemalonumo vengimas. Šiuo atveju vengiame nemalonių ar nuobodžių užduočių. Pavyzdžiui geriau pažiūrėti televizorių, nei tvarkytis namus, arba geriau tobulinti puslapio dizainą, nei paruošti nuobodžią ataskaitą.
  • Opozicija tėvams. Jei tėvai buvo reiklūs, perfekcionistai, Atidėliotojas gali maištauti prieš tai, kaip tėvai su mumis elgėsi, "padėdamas" jums elgtis priešingai. Pavyzdžiui kuriate verslo planą ir darote tai išskirtinai atmestinai, nors žinote kad potencialių investuotojų reikalavimai pakankamai griežti.
  • Pasipriešinimas asmeniui. Jei užduotį skiria žmogus, kuris mums nepatinka arba jaučiame, kad jis neteisingai su mumis elgiasi galime atidėliodami priešindamiesi jam. Pavyzdžiui viršininkas nori kad dirbtumėte viršvalandžius tačiau nevertina jūsų pastangų.
  • Vidinis konfliktas tarp Atidėliotojo ir Reikalautojo. Jis nutinka kai maištaujame prieš Reikalautoją, arba kai Atidėliotojas ir Reikalautojas priešinasi vienas kitam. Tarkim jaučiate, kad labai norite kažką padaryti, tačiau tuo pat metu atsiranda prieštaringas jausmas, kuris verčia jus susilaikyti nuo darbo, viduje atsiranda tarytum praraja tarp to ką norite padaryti ir veiksmų, kai tik jų imatės.
Gal radote, vieną ar kelis modelius tinkančius ir jums? Kai kurių jų paskata – baimė, dažai neracionali, kylanti iš neišspręstų traumų. Kitų – vidinis konfliktas. Sąmoningai sekdami kas vyksta kai atidėliojate, galite atrasti modelį, kuriuo veikia jūsų Atidėliotojas, o žinodami modelį jau turite kelią į baimių arba vidinių konfliktų paiešką. Radę baimes ir / ar konfliktus galite išspręsti jų kilmės priežastis. Šis procesas nėra greitas. Kaip ir visa saviugdos veikla, tai reikalauja laiko, pastangų ir svarbiausia – jūsų noro pakeisti padėtį. Kaip tai padaryti? Detaliau apie baimių susietų su atidėliojimu ir konfliktų sprendimą – kitame įraše.

O dabar grįžkime prie mūsų eksperimento apie tai, jog nieko neprivalote. Absoliučiai nieko neprivalote! (Primenu kad už pasekmes atsakomybė neišnyksta). Ar nebūtų paprasčiau gyventi ir kartu suprasti, kad darote tik tai, ką patys renkatės daryti? Pabandykite šį pratimuką išplėsti. Surašykite ant lapo tai, ką manote, jog privalote ar turite daryti. Tada priešais kiekvieną užduotį ar darbą prirašykite: „Aš renkuosi“. Po to, po užduoties paaiškinkite priežastį: „nes ...“ ir vietoje daugtaškio įrašykite tikslą kurio norite pasiekti darydami tai, ką „turite“ daryti (pabrėžiu – ko norite pasiekti, o ne ko išvengti). Gali būti, kad iš naujo pažvelgsite į nuobodžius darbus ir jie įgaus prasmę. O gal atrasite „privalomų“ dalykų, kurių galite atsisakyti, nes tai, ko norite pasiekti, galima gauti kitais būdais. Jei norite, pasidalinkite komentaruose kaip pasisekė... neprivalote, žinoma.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (2 dalis - kaip įveikti)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)