Rodomi pranešimai su žymėmis neigimas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis neigimas. Rodyti visus pranešimus

2013 m. liepos 2 d., antradienis

Saviugda „sunkiai“ ar „lengvai“. Apibendrinimas

Tęsdamas mintis apie „jei lengva, darai tai neteisingai“ ir „jei sunku tai dar nereiškia, kad darai tai teisingai“, noriu apibendrinti visa, ką jau rašiau, ir padėti suprasti kokią poziciją siūlau. Deja, ne visi komentarai ar paklausimai matyti bloge. Vienus klausimus gaunu tiesiogiai iš klientų, kitus – pokalbiuose su draugais ir pažįstamais, ar tiesiog per Facebook.

Apibendrinant galima sudėti viską į keletą paprastų klausimų:

„Jei mums nėra sunku, ar tai reiškia, kad mes kažkokie nevykę ar blogesni, o gal geresni? Ar visą gyvenimą reikia kad būtų sunku ir kam vargintis ir ieškoti problemų lygioje vietoje?“

Norėčiau pasielgti, kaip su klientais – atgręžti klausimus jums, skatindamas pagalvoti: „Apibrėžk, ką tau reiškia geresnis ar blogesnis? Kodėl manai, kad „sunku“ – vien nemalonūs pojūčiai? Kaip tu įveiki iššūkius, kuriuos išsikeli sau, ar juos tau iškelia gyvenimas?“

Dalindamasis mintimis ir idėjomis nenoriu jų primesti kitiems (jums). Tai jūsų gyvenimas ir galite gyventi jį kaip tik norite. Man gera, jei tame, kuo dalinuosi, randate sau įkvėpimo, idėjų, tinkamų technikų, ar priešingai – kyla pasipriešinimas, nesutinkate su manimi ir tai panaudojate savo įsitikinimams sutvirtinti ar juos kvestionuoti. Jei taip yra, tikiuosi daviau kažką naudinga. Klausimai jus užkabino ar kilo minčių? Pabūkite su tomis idėjomis, gal atrasite ką naujo.

Dabar išdėstysiu tai, ką norėčiau apibendrinti.

Svarbiausia – renkatės jūs. Jei jūsų gyvenimo rezultatai tenkina, ir nenorite nieko keisti – puiku! Nieko ir nekeiskite. Jei manote, kad nereikia kelti sau iššūkių ir jūsų gyvenimas geras be jų – nuostabu, reiškia jūs jau pasiekėte ko trokštate. Bet... kodėl tada vis dar skaitote? Jei skaitote ir manote, kad asmenybė, kuria esate, dar gali patobulėti – ryžkitės pokyčiams, jei to dar nepadarėte. Tačiau žinokite, matomų ir reikšmingų rezultatų rezultatų galima pasiekti tik ilgalaikių pastangų dėka. Nežinau nei vieno garsaus ir sėkmingo žmogaus, kuris rezultatų gyvenime būtų pasiekęs neprisiimdamas iššūkių ir nedirbdamas. Norint ką nors gauti, reikia duoti mainais – norint gauti asmenybės pasiekimų, reikia duoti pastangų.

Noriu priminti, kad ankstesniuose įrašuose iš esmės kalbėjau apie saviugdos ir savityros procesus. Nors kai kurios metaforos pasiskolintos iš kitų sričių (pvz. bėgimo) ir jos pritaikytos saviugdai ir savityrai, jas galima taikyti ir kitoms gyvenimo sritims.

Dabar trumpa istorija.

Man baisu. Jau seniai nebuvo taip baisu. Širdis daužosi, akys išplėstos. Būdamas penkerių dar nežinau kas yra adrenalinas moksliškai, tačiau jis liejasi per kraštus. Skauda nubrozdintus ranką ir kelį, o per skruostus rieda viena kita ašara. Norėčiau pabėgti iš čia, mesti viską. Gal kažkiek gėda, kad taip ir neišmoksiu važiuoti dviračiu ir pikta... Taip, dviratis man varo neviltį ir pyktį, kita vertus – nenoriu atsilikti nuo draugų. Vis matau, kaip jiems smagu. Ir aš noriu važinėtis taip, kaip jie, todėl vėl užsikeberioju ant man per didelio dviračio, apsižvalgau ar niekas nemato mano nesėkmių ir tęsiu. Dar po keleto nesėkmingų bandymų, pagaliau man pavyksta – vieną, antrą trečią kartą pavažiuoti tiesiu keliuku ir nenukristi, dabar beliko išmokti pasisukti...

Man baisu. Prieš akis didžiulė nuokalnė, o takelis jau išvažinėtas anksčiau už mane numynusių varžybų dalyvių. Dabar, arba niekada – jei pasiduosiu, nebeturėsiu jėgų ir pasitikėjimo įveikti likusių trisdešimties kilometrų. Matau, kaip kiti nulipa ir vedasi dviračius, o labiau patyrę – leidžiasi ant jų. „Bala nematė“ – pagalvoju, paminu ir įgaunu pagreitį. Ties nuokalnės apačia, prie pat purvyno akies krašteliu dirstelėju į spidometrą. 50,2 km/h. Jaučiu kaip galinis ratas čiuožia pats sau, mintyse projektuoju, kur reiks „nusileisti“ man, o kur dviračiui. Nežinau kaip, bet išsilaikau ir dabar jau minu tokio pat statumo įkalnėn. Šalia važiuojantis dalyvis šypsodamasis pasidalina įspūdžiu: „That was a trick!“. Persimetame dar keliomis frazėmis ir tęsiame. Užmynęs į viršų, vos pakvėpuoju ir norėčiau kristi čia pat, ant žolės, palaukti kol mane „surinks“ pagalbos tarnyba, bet prisimenu nuokalnę, jau nuvažiuotus beveik šešiasdešimt kilometrų, ir noras įveikti trasą persveria nuovargį. Judu toliau.

Šias istorijas skiria 32 metai. Jos apie tą patį – važiavimą dviračiu, abiem atvejais pastūmiau save iki ribos, buvau giliai diskomforto zonoje. Ar būčiau išmokęs važiuoti dviračiu, jei nebūčiau savęs stumtelėjęs už komforto zonos, kai man buvo penkeri? Greičiausiai ne. Ar būčiau įveikęs Tartu dviračių maratono trasą (87 km)? Tikrai ne.

Galite paprieštarauti – ne visi dalykai gyvenime yra sudėtingi ar sunkūs (kad ir išmokti važiuoti dviračiu, vieniems lengva, kitiems – ne). Sutinku ir primenu, kad istoriją panaudojau tik tam, jog metaforiškai pademonstruočiau situacijas, tam pačiam užsiėmimui. Išėję iš komforto zonos susiduriame su nemaloniais jausmais, mintimis, prisiminimais, pojūčiais, ypač darydami tai sąmoningai – mokomės, siekiame meistriškumo tame, ką darome. Imamės to iš visos širdies, pasinėrę ir susikoncentravę. Tai taikytina daugumai gyvenimo sričių. Jei veikla pasidaro lengva, ji tampa arba buku įpročiu arba nuobodybe. Tai, ką darome saviugdoje, nebūtinai turi kelti vien nemalonias emocijas ir pojūčius. Sunku, reiškia reikia įdėti pastangų, kainuojančių energiją. Paimkim kitą situaciją – bet kokį kompiuterinį žaidimą. Žaisti dažniausiai nelengva, būna visko: ir pykčio, ir nusivylimų, ir džiuginančių momentų, ir netikėtumų. Įsivaizduokite, jei dvidešimt žaidimo valandų praleistumėte pirmame lygyje. Taip, būtų lengva ir paprasta, tačiau labai labai nuobodu. Tas pats su mūsų gyvenimu, jei viskas jame paprasta ir lengva – ar nenusibosime patys sau? Ar netapsime nuobodžiais kitiems? Patys būdami nuobodos, kokius žmones trauksime į savo gyvenimą?

Yra kita medalio pusė, apie kurią būtina pakalbėti – nuolatinis, lėtinis, patologiškas buvimas diskomforto zonoje. Tikrai yra nemažai žmonių, didžiąją gyvenimo dalį jaučiančių nemalonius jausmus, tuštumą, beprasmybę. Komforto zona jiems atrodo kaip sala išsigelbėjimui neaprėpiamame nemalonumų vandenyne. Nesvarbu ar ten saugu, ar ji ne toksiška, ar iš jos galima ištrūkti kada panorėjus. Ta sala (salos) gali būti priklausomybės, saviapgaulė, abejingumas, blogiausiu atveju tai būna savižudybė. Kai kas susikuria kitas diskomforto zonas tam, kad galėtų užsimiršti kas aplinkui juos vyksta. Nuolatinis buvimas įtampoje, bėgime, „nesibaigiančiame tobulėjime“ – ar tai toks pat noro pabėgti nuo realybės ženklas? Ar tas bėgimas nėra tokia pati saviapgaulė kaip ir buvimas vien komforto zonoje?

Aukso vidurys, mano nuomone, – būsenų kaita, kai sunkų darbą, siekiant patobulinti save, pakeičia visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Toks balansas, įmanomas tik tada, kai sąmoningai nusprendžiame savo gyvenime tvarkytis taip, kaip pasirenkame patys – ir dirbti, ir žaisti. Jei tokio balanso mūsų gyvenime šiandien nėra, tačiau jo siekiame, galime nuspręsti pradėti pokyčius dabar, mūsų pastangų dėka pasiekti pageidaujamos lygsvaros. Greičiausiai lengva nebus, jei esate stipriai išsibalansavę, žinau iš asmeninės ir klientų patirties. Esame inertiški, kaip didelis, sunkus traukinys – jį išjudinti nelengva, kaip nelengva ir sustabdyti, jam lekiant pavojingu greičiu. Norint mums išsijudinti iš letargiškos būsenos reikia prisivertimo, atrodo, kad pastangos padaryti bent menką žingsnį yra milžiniškos. Kaip ir nuolatiniame lėkime, ant kulnų lipant nerimui, sustoti ir skirti laiko sau, pabūti ramybėje, visiškai atsipalaiduoti – lygiai tokia pati sunki užduotis.

Esame pavaldūs dėsniams. Gamtos, bendravimo, biologijos, psichologijos. Norėdami pokyčių, turime jiems suteikti sau postūmį, kad pokyčiai atsirastų. Postūmiui reiks energijos. O kuo didesnio pokyčio norite, tuo daugiau reiks pastangų įdėti. Paprasta, tiesa?

Jei vis dar kyla klausimų – lauksiu jų komentaruose ar asmeniškai. Jei galvojate, kad tai ką perskaitėte – naudinga, pasidalinkite. Ačiū!

2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Jei sunku, dar nereiškia, kad darai tai teisingai


* Pastaba: šiame ir kituose savo tekstuose daugiausia rašau apie psichologinį bei emocinį savęs pažinimą ir saviugdą, tad kai kurios metaforos ar mintys gali netikti norintiems jas pritaikyti kitame konkrečiame kontekste, pvz. mokymesi ar specifinių įgūdžių formavime.

Vėl klausau to paties pasakojimo... Jau žinau, kas bus toliau, žinau detales, ne paslaptis net mano paties reakcija į šį pasakojimą. Klientas truputį savęs pagailės, tada save lengvai pakaltins ir po akimirkos nusisuks nuo temos, tardamas „tai tiek, dabar aš jaučiuosi gerai“, galiausiai grįš į bet kokių nemalonių jausmų ar asociacijų su minėta tema neigimą. Jis slepiasi už sienų, kurias susikūrė, kad galėtų apsiginti nuo savo paties jausmų, o aš savyje pagaunu lengvą nusivylimą – ir toliau turiu kurti pasitikėjimo tiltą tarp mudviejų, vietoje tikrųjų problemų sprendimo. Gal būt vieną dieną jis atvirai išreikš savo skausmą, trukdantį esminiam pokyčiui įvykti, tačiau didelė tikimybė, kad ta diena niekada neateis...

Ankstesniame įraše rašiau: „jei lengva – darai tai neteisingai“. Būtina paminėti – jei sunku, tai dar nereiškia, kad tai darai tai teisingai. Kaip tas klientas, daug žmonių stipriai ir ilgai spaudžia save, bet nepasiekia jokio ar pasiekia labai mažą progresą. Tai skausminga. Tik kartais žmonės siekia pagalbos ir pakeičia savo nuostatas, tačiau dažniausiai nepriima tiesos, kad jie daro kažką ne taip.

Už klaidas jie buvo taip stipriai baudžiami (fiziškai / psichologiškai / emociškai), kad neigimas ir to paties sunkaus, beprasmio, kartais destruktyvaus elgesio kartojimas jiems atrodo geresnė išeitis, nei klaidos pripažinimas ir krypties pakeitimas. Aš pats žinau šią „sunkaus darbo“ formulę iš asmeninės patirties.
Turėjau keletą nepelningų verslų. Nors aplink mane esantys žmonės badė pirštais į akivaizdžius nuostolius, aš vis viena į juos investavau (netgi svetimus pinigus!) ir daug juose dirbau. Man buvo taip baisu suklysti, kad paaukojau beveik viską ką turėjau. Tikėjausi, kad kažkaip, kažkas, kažkada nutiks ir taip išsaugos mano užpakalį nuo nemalonumų. Tai – nenutiko; „nutiko gyvenimas“ – aš visiškai bankrutavau ir likau giliose skolose.

Manasis pavyzdys, tik smiltelė realybės smėlynuose. Matau, kaip tai vyksta – savo klientų, draugų ir pažįstamų gyvenimuose. Kartais tai liūdina ir sekina, o kartais jų bergždžios pastangos pykdo. Toks bergždumas man primena skęstantį laukinį gyvulį: jis negali pats sau padėti, tačiau per daug bijo žmonių, kad priimtų pagalbą iš jų. Mačiau ir tebematau juos besikankinančius ir dingstančius po vandeniu – kartojančius skausmingą rutiną, o tada pasiduodančius ir metančius, ką pradėjo.

Žinau, negaliu jų išgelbėti, tik jie patys vieninteliai gali tai padaryti, peržengdami savo klaidos suvokimo baimę. Šis kritinis momentas dažniausiai labai skausmingas (kuo gilesnis neigimas, tuo skausmingiau), tačiau po jo ateina palengvėjimas – lūžio taškas, kuomet suprantame: galime pakeisti savo gyvenimą. Skausmingos tiesos suvokimas man buvo: „įpusėjau savo gyvenimą ir viską reikia atstatyti nuo pamatų: santykius, draugystes, finansus, darbą ir sunkiausia – save patį“. Mana savigarba buvo kritusi žemiau nulio ir aš visiškai nepasitikėjau savimi. Nepaisant to atsiskleidžiau naują horizontą: kartą jau buvau susikūręs savo gyvenimą, taigi, galiu tai pakartoti, tikėtina greičiau ir efektyviau, nei praeitą kartą. Dar daugiau – supratau, kad galiu rinktis – niekas manęs nebelaiko, tad pradedant šiandiena, galiu perrašyti savo gyvenimo istoriją taip, kaip noriu. Galėjau tai padaryti ir anksčiau, žinoma, tačiau man buvo tiesiog per daug baisu pripažinti savo blogą padėtį ir prisiimti atsakomybę.

Jei esate tokiame rate, tai galite ir jūs!

Galite įveikti savo baimes klysti ir pakeisti tai, ką norite pakeisti: ar tai būtų santykiai, saviterapija, karjera ar vairavimo įgūdžiai – šiame sąraše galite įrašyti, kas šauna galvon. Tai sakydamas, noriu pabrėžti svarbiausia: galite tai padaryti, tačiau lengva nebus. Jei būtų, jau būtumėte tai padarę. (Didelės) klaidos ar melo sau pripažinimas savaime yra skausmingas procesas nepratusiam, mat tą pačią akimirką, kai nustosite sau meluoti, į pasaulį iššliauš jūsų vidiniai demonai. Pamatysite skausmą ir realybę, nuo kurių taip ilgai bėgote. Tai pereiti – siaubinga patirtis, būtent dėl to tiek daug žmonių renkasi neigimą – skausmą galima numaldyti priklausomybe ar nesąžiningais santykiais su savimi ir kitais.

Sąmoningai susidūrę akis į akį su savo vidiniais demonais ir pamatę juos dienos šviesoje, po kurio laiko suprasite, kad jie nėra tokie jau baisūs. Pirmosios akimirkos sunkiausios, bet kuo toliau, tuo bus lengviau ir geriau – mažiau skausmo, frustracijos, baimės ir visų kitų nemalonių jausmų. Jei esate skausmingame tikrojo aš atradimo kelyje, priimkite mano simpatiją, atjautą ir palaikymą, bei tęskite toliau. Jums vis geriau ir geriau seksis pripažinti sau tiesą, pamatyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.

Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

Laukite tęsinio...

2013 m. gegužės 7 d., antradienis

Kodėl Juliaus blogas "negatyvus"?


“Tavo blogas yra apie laimę, tačiau kai paskaitau, tai jis labiau apie liūdesį.“ „Juliau, kodėl tu pasaulyje matai tiek daug negatyvių dalykų, negi nėra nieko gera?“ „Kaip tu gali gyventi, vis pastebėdamas, kas su žmonėmis negerai?“ „Ar nepavargsti visą laiką būti toks koks esi... viską matyt tik iš neigiamos pusės?“ „Tai, ką sakai ir rašai, gal ir yra tiesa, tačiau negi tau nesinori, tiesiog nekreipti į tai dėmesio ir gyventi?“ Galėčiau tęsti, ir tęsti, ir tęsti, ir tęsti... Taip kalba mano pažįstami, blogo skaitytojai, kartais klientai. Mane (o juo labiau save) mažiau pažįstantys žmonės, su kuriais prisiliečiame prie saviugdos, savityros, psichologijos ir panašių temų.

Ar aš tikrai niūrus, „neigiamas“, liūdnas...? Ir jei taip, tai kodėl?

Kartais tikrai esu liūdnas. Ypač, kai matau nužmogėjusias būtybes smurtaujančias prieš savo vaikus, kitus suaugusius, gyvūnus. Kai žinau, kad jokie racionalūs argumentai ir logika nepramuša nepasitikėjimo, baimės ir nerimo skydo, kuriuo žmonės prisidengia bijodami atsiskleisti patys sau, nekalbant apie kitus. Matydamas, kad tiesos krislas apie patį asmenį ar aplinkinius skaudina, nes jis ar ji trumpam supranta realybę – ilgus melo sau metus, melo, kuris buvo susikurtas tam, jog galėtų tuos siaubingus praeities patyrimus išgyventi, o pradėjus ieškoti būdų, kaip tą skausmą, tuštumą, nerimą, vienatvę įveikti, susiduria su kitais tokiais pačiais save apgaudinėjančiais „profesionalais“.
  • Psichinės sveikatos specialistais, sakančiais: „atleisk savo skriaudėjui, tai jau praeitis, tik taip galėsi judėti į priekį“. Tai reiškia „nesvarbu ką jauti, nesvarbu ką jautei, nesvarbu kas su tavimi atsitiko. Atleisk savo skriaudėjams, nekreipk dėmesio į kylančius jausmus, gyvenk pagal kitų suplanuotas taisykles ir apsimesk laimingu, tau pavyks.“
  • Būrėjais, mistikais ir astrologais sakančiais: „tavo likimas klostosi puikiai, bet tu vis dar turi neigiamos energinjos, mums reikia tau pravalyti čakras ir tada bus geriau, jaučiu, kaip teigiama energija ateina pas tave“. Tai reiškia: „besąlygiškai tikėk tuo, ką aš tau sakau. Nesvarbu kad tai visiškas briedas, kurio net pats netikiu. Tu man nerūpi, nors pats manai kad esu tavo sielos valytojas, man rūpi tik tavo pinigai ir aš pats, bei mano išsigalvotos nesąmonės“.
  • Pseudomokslininkais, homeopatais, bioenergetikais sakančiais: „Mokslas dar ne viskas. Yra tai, ko jis nežino, užtat aš tai žinau ir aš galiu tau padėti.“ Tai reiškia: „tai, ką susigalvojau yra tikra, nes aš taip sugalvojau. Nesvarbu logika ir mokslinis principas, teisingas argumentavimas, kurie paneigia visas nesąmones, kuriomis tikiu. Man rūpi tik tai, ką galiu gauti parduodamas neegzistuojančius daiktus ar paslaugas.“
  • Religijos ir tikėjimo skleidėjais, sakančiais: „tokia Dievo valia, už tai, kad tau dabar sunku, kažkada bus atlyginta“. Tai reiškia „nekreipk dėmesio į tai, kas vyksta su tavimi ar aplink tave, tikėk kad kažkada, kažkokioje mistinėje vietoje, po tavo mirties tau bus gerai. O dabar kentėk vardan Dievo ir duok man pinigų.“

Galėčiau šį sąrašą tęsti ir tęsti, tačiau nemanau, kad kas nuo to pasikeis. Jei reikia įrodymų, kad žmonės aplinkui yra linkę tikėti melu, lenkti galvą prieš autoritetus, pasiduoti kitų įtakai, nekreipti dėmesio į savo jausmus – peržvelkite 4 eksperimentus apie kuriuos rašiau. Štai todėl, mano pasisakymai  gali atrodyti niūrūs ir skausmingi.

Blogą rašau profesiniais sumetimais – dalinuosi įžvalgomis, patirtimi ar žiniomis iš vienos profesinių sričių, kurioje dirbu. Taigi jis apie žmones. Nepaisant to viso mano minėto negatyvo, džiaugiuosi, kad gyvename pačiame geriausiame amžiuje, kokiame žmogus iki šiol yra gyvenęs. Kas dieną sukuriama ar atrandama pritrenkiančių dalykų – ilginančių, gerinančių, lengvinančių, linksminančių mūsų gyvenimą. Sprendžiančių vietines ar globalias problemas. Dar daugiau – galime tapti gabūs, lankstūs, jausmingi, kūrybingi, empatiški, smalsūs, laimingi žmonės. Visas tas galimybes turime savyje ir galima tai pasiekti patys ar su kitų pagalba. Galime pakeisti savo gyvenimą taip, kaip norime, jei patys dėsime pastangų, nusiteiksime ilgalaikiam darbui ir sunkumams.

Kodėl turėtumėme norėti keisti kažką savyje? Kodėl negalėtume gyventi kaip gyvenę, ir nekreipti dėmesio į minėtus tuštumos jausmą, lėtinę vienatvę, nerimą, liūdesį, baimes, kaltės ar nepilnavertiškumo jausmą, ar tiesiog jausmų nebuvimą? Kas aš toks, kad aiškinčiau kitiems kaip gyventi?

Nesu nei guru, nei mokytojas ir nenoriu juo tapti. Turėjau progos pabūti abejose stovyklose: savęs ignoravimo, priklausomybių, skausmo ir melo sau, ir kitoje – savęs supratimo, sąmoningumo, buvimo čia ir dabar, ramybės ir taikos su savimi. Žinau skirtumą, ir neabejodamas galiu pasakyti, kad gyventi pažįstant save, suprantant kas su manimi darosi, jaučiant savo jausmus ir suprantant jų kilmę, bei yra nepalyginamai geriau, nei save apgaudinėti ir malšinti to simptomus priklausomybėmis ar užsimesti kaukę ir būti tokiu, kokiu nori kiti.

Žinau, kad mažuma renkasi savęs pažinimo kelią, žinau kaip jiems baugu, neramu, kartais liūdna ir dažnai vieniša. Tačiau kiekvienas perversmas prasideda nuo mažumos. Tas perversmas iš pradžių įvyksta mūsų viduje, o po to persikelia į išorę, po to paliečia vieną kitą aplinkinį žmogų, ir taip tęsiasi, kaip grandininė reakcija. Iš pradžių lėtai, po to įsisiūbuoja. Būtent to aš tikiuosi – augančio momento, jėgos, skatinančios vis daugiau žmonių pasakyti sau „Šiandien aš pažinsiu save labiau nei vakar. Šiandien aš eisiu sunkesniu keliu, vedančiu manę į tikrąjį savo aš, į save mylintį ir vertinantį, jausmingą ir empatišką, kritiškai mąstantį ir gebantį analizuoti, kūrybingą ir spontanišką aš. Į geresnę savęs versiją.“

Aš tikiu, kad tapdami geresne savo versija, galime padaryti pasaulį geresne vieta gyventi. Daug kartų geresne. Tapti geresniais galime tik nuoširdžiai pažindami save, priimdami skausmingą savo praeitį, pamatydami tai kas mus baugina mūsų praeityje. Kelią renkatės jūs – svarbu, kad tiesiog augtumėte.

2013 m. balandžio 15 d., pirmadienis

Aš noriu, kad būtų kitaip, nei yra


Noriu pasidalinti keletu minčių apie norus matyti aplinką per prizmę, iškreipiančią realybę į vieną ar kitą pusę.

Straipsnyje apie santykius jau minėjau, kad dažnai romantiniai partneriai mato vienas kitą tokius, kokius nori matyti, bet ne tokius kokie yra iš tikro. Šis psichologinis fenomenas galioja ne tik romantiniuose santykiuose. Jis apima ir įprastinį bendravimą tarp žmonių, taip pat ir mūsų reakcijas bei mintis apie pasaulį – norime kad įvykiai mūsų gyvenime būtų kitokie nei yra iš tikro, todėl juos neobjektyviai vertiname, arba resursai (daiktai) būtų geresni ar blogesni nei yra realybėje. Pavyzdžiui aš pats dažnokai nusprendžiu, kad laikas, per kurį atliksiu vieną ar kitą darbą bus trumpesnis, nes tiesiog noriu, kad jis būtų trumpesnis (kartais būna ir priešingai, jei laukia nemalonus įvykis). Ar jums taip nutinka su žmonėmis, darbais, pinigais?

Kartais fenomenas padeda, kartais trukdo, tačiau blogiausia, jog jis sukuria iškreiptos realybės iliuziją, kurioje nuolat darydami klaidingas prielaidas iš gyvenimo tikimės objektyviai teisingo atsako. Tas ciklas kartojasi vėl ir vėl. Noriu, kad iracionalus žmogus elgtųsi racionaliai, tačiau jis taip nesielgia, nors aš tikiuosi (pasąmoningai žinodamas, kad taip nėra), ir sukuriu savo paaiškinimą (iliuziją), kodėl žmogus būtent šį kartą pasielgė iracionaliai. Tada remdamasis ta iliuzija darau prielaidas, kad žmogus yra racionalus, tik „aplinkybės jam netinkamos“. Po to vėl stebiuosi, kad tas pats iracionalus žmogus vėl elgiasi... iracionaliai. Juk jis yra iracionalus! Aš tik noriu, kad jis būtų kitoks ir savo mintyse jį piešiu tokį, kokio noriu.

Tokio elgesio priežastys, tai praeityje įstrigę mūsų vidinės dalys, kurios mano, kad tai, kas vyksta dabar – vis dar praeitis. Jos taiko tuos pačius primityvius saviapgaulės ir savisaugos mechanizmus, kaip kažkada, kai jie veikė, tačiau dabartis yra visiškai kitokia nei praeitis. Mes pasikeitėme, pasikeitė ir aplinkybės. Galime tokias reakcijas pastebėti, kai kyla stiprūs jausmai situacijose, kuriose jie neturėtų kilti. Pavyzdžiui kitas vairuotojas užlindo mums priešais. Teko vos spustelėti stabdžio pedalą ir... sekunde vėliau įvažiuoti į sankryžą – nieko tragiško gyvenime nenutiko, tačiau jaučiamės tarytum „tas kiaulė“ būtų padaręs nusikaltimą prieš žmoniją, ir mažų mažiausiai jam reiktų skirti kalėjimą iki gyvos galvos, o gal viešą egzekuciją. Iš tikro, tai mūsų dalis, kuri kažkada anksčiau patyrė neteisybę, jaučiasi kaip kadaise, kada neteisybė įvyko. Turime norą, kad visi su turi elgtis teisingai, tačiau realybėje taip nėra. Ir, kartais vedini tos pačios emocijos, netgi elgiamės su kitais taip, kaip nenorime kad elgtųsi su mumis – išliejame susikaupusį įsiūtį kitam. Arba nurijime ir būname nelaimingi – taip neišspręsdami savo emocijų, arba jas išveikdami per, pavyzdžiui, priklausomybes.

Žinoma, lengva man sakyti, jog reiktų tiesiog pradėti į viską žiūrėti realistiškai ir sakyti sau „nuo šiol viskas bus kitaip, nuo šiandien žiūrėsiu į viską pozityviai“. ...iki kito karto, kol vėl su mumis nutiks kažkas neteisingo, kas vėl pažadins mumyse dalį, kurią valios pastangomis stengėmės užčiaupti.  Kaip ir su visais valios pastangų reikalaujančiais pokyčiais, rezultatas trunka tiek, kiek ištreniruota mūsų valia, o jei ji netreniruota, greitai ištinka mūsų pačių sukeltos „nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės“ ir vėl pasineriame į savęs apgaudinėjimo ratą, iki kito „nuo šiol būsiu...“ karto.

Gal skambu kiek pesimistiškai. Ne viskas taip blogai, kaip gali atrodyti – saviugdoje reikia nedidelių žingsnių, kad pasiektume didelių rezultatų. Tam reikia laiko, kantrybės, ir šiek tiek tos pačios valios, kurią irgi galime išsiugdyti. Kaip jau esu minėjęs – saviugda, kaip raumenų auginimas:  darant nedaug po kiekvieną dieną, ir po truputį didinant krūvį (vis labiau gilinantis į save), galima pasiekti stulbinančiai gerų rezultatų.

„Ką reiktų daryti konkrečiai?“ Taip kartais klausia neseniai darbą kartu pradėję mano klientai. Kaip nuolat būti sąmoningais? 
Kiekvienam geriausias individualus receptas, kurį jūs tikrai žinote patys, tiesiog gal dar neatradote savyje. Bendri patarimai būtų paprasti ir, greičiausiai, puikiai žinomi. Stebėti, kas kokios jūsų reakcijos į įvykius, veiksmus, interakcijas su žmonėmis. Kelti sau klausimus ir atsakinėti į juos:

  • Ar minėtos situacijos jums kelia objektyvią grėsmę, suteikia naudos, pasitenkinimo?
  • Kokios mintys jums kyla, kaip manote kodėl; Jei tai būtumėte ne jūs, kaip objektyviai vertintumėte įvykius? 
  • Kokia metodologija remiatės nustatydami, ar jūsų išvados teisingos ar klaidingos?
  • Kuo grindžiate metodologijos teisingumą?

Kaip dažnai kartoju – greito rezultato tikėtis nereiktų, tačiau jei kas dieną skirsite nors truputį laiko savityrai, pradėsite pastebėti, kad kartais pagražinate ar pabjaurinate realybėje vykstančius įvykius. Tverkitės šio siūlo galo ir sekite jį, lai jis nuveda jus ten, kur slypi dar daugiau atradimų. Atradimų atskleidžiančių jūsų tikrąjį aš.

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Porų santykiai atvirai – nemaloni realybė


Perspėjimas! Šis įrašas ilgas ir greičiausiai sukels nemalonių ir stiprių emocijų: pykčio, nusivylimo, liūdesio, bejėgiškumo. Įrašo tikslas ne toks. Rašiau, norėdamas parodyti porų santykius iš sąmoningumo pusės, atsakyti į klientų ir kitų, besidominčių savityra, klausimus ir, gal būt, pakviesti tuos, kurie nori būti laimingesni, peržvelgti savo esamus santykius ir bei įnešti į juos daugiau sąmoningumo, taip tampant laimingesniais. Čia rašau apie įprastus porų santykius, kitaip sakant tokius, kurių yra dauguma, ir kuriuos žmonės laiko normaliais. Tačiau tai nereiškia, kad tokie santykiai yra tarp visų porų, ir kad kitokių būti negali.

Pradėsiu nuo pažinties. Dažniausiai partneriai (vartosiu vyriškąją giminę, kad būtų paprasčiau, tačiau čia kalbu tiek apie vyrus, tiek apie moteris) pasirenkami pagal tai, kokie jausmai kyla pažvelgus į partnerį: kaip jis atrodo, kaip rengiasi, pasiklausius kaip jis kalba, kaip elgiasi. Kartais vertinama pagal tai, kokias pareigas užima, kokiu automobiliu važinėja ir kiek turi pinigų. Arba kokios spalvos plaukai, kūno formos ar moka gaminti valgyti... Jei partneris patrauklus (dažniausiai tai seksualinis potraukis) ir abu rodo vienas kitam simpatiją (ieškodami savo „antrosios pusės“) prasideda vienokie ar kitokie santykiai. Jei tai nėra santykiai iš išskaičiavimo (pvz. senas turtingas vyras ir jauna graži mergina), jų pagrindas yra seksualinis, valdomas hormonų testosterono ir estrogeno. Tai, kad žmonės renkasi remdamiesi išore, galime pastebėti interneto pažinčių industrijoje – viskas prasideda nuo nuotraukų. Reikalaujamas aprašymas – fiziniai duomenys ir... faktiškai nieko apie asmeninius bruožus, vertybes, charakterį.
Tokio elgesio pavyzdys – į vakarėlį einanti mergina, kuri dažosi, rengiasi naują suknelę, darosi šukuoseną, dedasi akių spalvą keičiančias linzes. Visa tai tam, jog patiktų vaikinams ir ... nugalėtų potencialias konkurentes, o tai reiškia – susilauktų dar daugiau vaikinų dėmsio.

Partneris, norėdamas gauti ir išlaikyti simpatiją, stengiasi būti toks, kokio jo tikisi kitas partneris. Dėmesys, dovanos, daug laiko leidžiamo kartu, rodomas švelnumas, asistavimas, pastangos gražiai atrodyti, visa tai – savęs pagrąžinimas tam, kad pasirodytų kuo gražesnėje šviesoje. Taip sukuriama pirmoji iliuzija – iliuzija apie save. Ji dažniausiai nėra sąmoninga, tai tiesiog noras atrodyti geresniam ar geresnei žmogui, kuris patinka. Gali būti, kad šiuo metu žalingi įpročiai apribojami, kartais net manant, kad „dėl tokio partnerio galiu ir pasikeisti.“
Pavyzdys – vaikinas, kuris nuolat primena apie save merginai žinutėmis, atidaro jai mašinos dureles, moka už ją restorane, dovanoja dovanas, pradeda sportuoti ir meta rūkyti.

Jei kitas partneris taip pat atsako dėmesiu, (nepamirškime, jis jaučia tą patį poreikį pasirodyti geresniu) prasideda bendravimas, kuris greitai perauga į poros draugystę. Dabar, kai prasideda abipusė, vis stiprėjanti simpatija, įsijungia hormonai: adrenalinas, dopaminas ir seratoninas. Taip pat įsijungia ir nesąmoningi psichologiniai mechanizmai – partneris šiame santykių cikle atrodo tobulas. Net, jei šiuo periodu ir pasimato pirmieji nesuderinamumo požymiai, jie minimizuojami (arba į juos apskritai numojama ranka), ir / arba mananoma, kad partneris pasikeis, ir / arba jie racionalizuojami kaip partnerio vertybė. Taip sukuriama antroji iliuzija – iliuzija apie partnerį.
Pavyzdžiui minėtas vaikinas ir mergina po pažinties per vakarėlį ir smagiai praleistų keleto dienų kartu pas draugus sodyboje, pradeda draugauti. Nors jis daugokai išgeria, tačiau jai tai atrodo normalu – juk jis tiek daug ir sunkiai dirba. Be to ji mano, kad kai tik jie taps artimesni, ji galės daugiau juo rūpintis ir padės jam išgyventi stresą, taip jis mažiau gers. Beje, ji dažnai susierzina dėl to, kaip pasielgė viena ar kita jos draugė, tačiau vaikinui atrodo, jog toks elgesys normalus – ji turi teisę pykti – „juk ji moteris“.

Šioje stadijoje, santykiams įgyjant pašėlusį greitį, kuriami bendri planai (trumpalaikiai ir ilgalaikiai), po truputį persipina pažinčių ratas, pradedamos bendro gyvenimo užuomazgos. Seksualinis partnerių gyvenimas audringas, dar labiau skatinantis iliuziją, kad jie „skirti vienas kitam“. Atrodo, vienas be kito partneriai negali, mintys vis nukrypsta apie įsimylėjimo objektą, dabar abu kaip ant sparnų, nuolat rūpinasi vienas kitu ir stengiasi būti tobuli.
Pavyzdinė mūsų pora važiuoja atostogų, leidžia dažnai laiką vienas pas kitą, draugai sako, kad jie abu „prapuolė“, o kai pasirodo kažkur, tai dažniausiai kartu. Jie kalbasi lovoje prieš miegą kaip myli vienas kitą ir kaip anksčiau nesuprato, jog galėjo gyventi vienas be kito. Viskas taip pozityvu!

Bėgant laikui, po 3–6 mėnesių, įsimylėjimo hormonai (žinoma ir jausmai) išsivadėja. Partneriai pradeda matyti vienas kito trūkumus ir susiduria su realybe, matydami, kad jei nėra tobula pora, kaip atrodė anksčiau. Pirmoji iliuzija dūžta, partneriams atskleidžiant savo tikrąjį veidą. Jei tai įvyksta greičiau, nei prasideda bendras gyvenimas, dažniausiai tokios poros išsiskiria ir toliau keliauja ieškoti savo „antrosios pusės“. Vienas arba abu, su „sudaužytomis širdimis“ ir streso hormonų kortizolio bei noradrenalino pripildytu krauju, dabar jau ieškantys kas gali padėti užpildyti likusią tuštumą – vėl sukelti naują malonių jausmų bangą.

Jei partneriai išlieka poroje, prasideda naujas etapas. Sudužus pirmajai iliuzijai, kurtai apie save, prasideda pirmieji konfliktai, nesusipratimai, nusivylimai. Partneriai jaučiasi truputį apsigavę. Tačiau suvokti kas įvyko geba itin retas, tad arba stiprinama antroji iliuzija: dar labiau racionalizuojami ir / arba minimizuojami neigiami partnerio bruožai ir / arba pradedama partnerio keitimo programa, nesuprantant, jog žmonių pakeisti neįmanoma. Kita strategija, norint išlaikyti antrąją susikurtą iliuziją – vengti komunikacijos ar situacijų, keliančių nemalonias emocijas ir primenančių apie klaidingą partnerio pasirinkimą. 
Mergina iš pavyzdžio dabar jau leidžia sau šaukti ant vaikino, kai šis padaro ką ne taip, kaip ji norėjo ar dėl to, kad jis pradėjo rūkyti. Jis jaučia didėjantį stresą, nes dabar stresą kelia ne vien darbas, bet ir draugė, kuri dažnai priekaištauja. Dabar jis nori dažniau išvažiuoti žvejybon su draugais. Seksas pasidarė nebe toks jaudinantis, retesnis. Pokalbiai tapo gerokai kasdieniškesni ir... dažniausiai apie nieką.

Tęsiantis santykiams partneriai atranda vis naujų trikdančių situacijų ir temų. Dabar gyvenimas primena laviravimą tarp situacijų į kurias nesinori papulti. Tai, žinoma daroma nesąmoningai, mat abu partneriai to išmoko būdami vaikais. Partneriai pradeda ieškoti būdų, kaip nukreipti dėmesį nuo vis augančio nuobodulio poroje, nuo to, kas jiems kelia nerimą. Būtų užmaskuoti nenusisekusius santykius yra keletas, kaip ir jų variacijų: užsiimama kažkuo iš sąrašo, keliais dalykais arba net visais iš karto.
  • Blogiausia, kas gali nutikti, dažniausiai ir nutinka. Pora įsitaiso vaiką (pasigimdo kūdikį, ar įsivaikina vaiką). Galimas dalykas, kad vienas iš partnerių, arba abu jau iš anksto turėjo nesąmoningą norą turėti vaikų. Dabar atsiranda pati ta proga įgyvendinti seną troškimą. Kodėl  blogiausia? Nes visa, ką toksiško nešioja partneriai (traumas, neišgyventus jausmus, meilės trūkumą) jie gali išlieti ant vaikų, mažų žmonių, kurie yra absoliučiai priklausomi nuo tėvų. Kuo nesąmoningesni tėvai, tuo toksiškesni tampa tėvų ir vaikų santykiai.
    Pavyzdys – mergina nelabai norėjo vaiko, tačiau jai buvo gana nuobodu, vaikinas norėjo sūnaus, kurį galėtų išmokyti to, ką moka pats, ir kartu įgyvendinti savo neįgyvendintas svajones kartu su juo. Kadangi poros santykiai pablogėjo, abu nutarė, kad „greičiausiai mums reikia vaikų“.
    Gimė mergaitė. Vaikinas ir mergina tapo tėvu ir mama. Mama dabar tapo dar nervingesnė, nes motinystė pasirodė sunkesnė nei ji manė prieš pastodama. Ji  dažnai ir atvirai pykdavo ir ant tėvo ir ant mergaitės, kad abu nėra tobuli, tokie, kokių ji tikėjosi. Tėvas nepakeldamas įtampos pradėjo dar dažniau išgėrinėti, kol galų gale supykęs trenkė žmonai per veidą. Mergaitė viską matė. Ji tuo metu tiesiog norėjo numirti, manydama, kad tai kas darosi vyksta dėl to, kad ji yra, dėl to, kad ji tiesiog norėjo pažaisti ir sudaužė kažkokį brangų daiktą.
  • Kitas būdas pradžiuginti save būnant poroje – daugiakampės meilės figūros. Jei santykiai „pabosta“ atsiranda meilės trikampiai, kartais keturkampiai, o kartais tie trikampiai ir keturkampiai persipina su kitais daugiakampiais... Vienas partnerių arba abu pradeda ieškoti paįvairinimo savo seksualiniam ir emociniam gyvenimui. Santykiuose atsiradus meilužiui vėl galima pajusti tą patį jaudinantį virpulį, vėl gauti dozę hormonų ir skurti keletą iliuzijų apie save ir apie naują aistrą – meilužį. Arba galima tiesiog džiaugtis seksualiniais malonumais, kurių šeimoje dabar labai mažai ir jie nuobodūs, dar galima rasti „sielos draugą“, kuris supranta kas darosi su vienu iš partnerių. Dažnai tokie sielos draugai irgi būna nelaiminguose santykiuose, tad abu gali pasiguosti, kaip jiems nepasisekė gyvenime, kokie jie nelaimingi ir kaip gerai kad jie surado vienas kitą. Jei tai nėra vien tik seksas (tarkim iš išskaičiavimo), praėjus įsimylėjimo periodui partneris grįžta į santykius. Kartais, jei partneris suvokia, kad galės suvaldyti situaciją, jis gali prisipažinti dėl to, kas įvyko, apeliuodamas į (jas galima jungti variacijomis ir / arba):
    * kito partnerio užuojautą („man buvo labai sunku“),
    * trūkumus („man buvo labai blogai, nes tu...“),
    * dorybę („kadangi prisipažinau, esu labai doras“).
    Jei kitas partneris pasiduoda manipuliacijai, po „bausmės periodo“ tokie partneriai gali išgyventi savo santykių „atgimimą“. Jie vėl įsimyli, ir vėl sukuria tas pačias dvi iliuzijas – apie save ir apie kitą partnerį. Taip ciklas pasikartoja, kol nutrūksta dėl to, kad kitu partneriu nebegalima sėkmingai manipuliuoti, atsiranda kitų būdų slopinti nuoboduliui santykiuose, arba pora išyra dėl įvairių kitų jau suminėtų ir vėliau minimų priežasčių.
    Vaikinas intensyviai dirbdamas sutinka kolegę, kuri irgi taip pat intensyviai dirba. Jie pietauja, persimeta šypsenomis, pasikalba. Ji graži, kažkuo jį traukia, tačiau vedusi. Jie vis dažniau ir atviriau pasikalba apie tai, kaip jiems sekasi ne vien darbe, kol galų gale jis atneša jai gėlių (abu galvoja, kad šiaip...). Veliau jie susitinka po darbo puodeliui kavos, pasakoja kokie nedžiuginantys jų gyvenimai poroje, ir ... viskas baigiasi slaptais pasimatymais. Tai trunka kurį laiką, kol abu galų gale supranta, jog palikti savo antrųjų pusių jie nenori, mat pažinus vienas kitą geriau, abu pasąmoningai suprato, jog bendrauja su tokia pačia iliuzija, kokią turi namie. Nusprendžia išsiskirti gražiuoju, juk reikės dirbti kartu. Vaikinas vieną dieną išgėręs papasakoja merginai kad jis „ėjo į kairę“, bet dabar gailisi ir jau tai baigėsi. Ji tūžta, pyksta, tačiau gyvenimas be jo atrodo sudėtingas – jis juk geras vyras, prisipažino dėl visko, dabar gailisi, nupirko kelionę į Maldyvus. Santykiams prasideda antras kvėpavimas, porai antras medaus mėnuo... Dabar jau abu "stengsis dėl santykių". Pokalbiuose vis šmėsteli tema, "gal santykiams sustiprinti reiktų vaiko?..."
  • Dar vienas metodas pabėgti nuo skausmingų interakcijų poroje – susikurti veiklų, padėsiančių „nebūti“ santykiuose. Tai patogu, atsiranda naujų temų pokalbiams, laiką galima leisti užsiimant tuo, kas džiugina labiau už partnerį, galima nebūti kartu, galų gale – naujos veiklos užima sąmonę mintimis, o taip galima negalvoti apie problemas poroje. Net būnant hobiuose ar pomėgiuose kartu, partneriai orientuojasi į veiklą, išgelbstinčia nuo santykių, tačiau ne santykius.
    Pora iš pavyzdžio pradeda dažnai keliauti kartu. Kiekvieną laisvą nuo darbo dieną, jie skuba kuo greičiau išsidanginti iš namų, pasisemti naujų įspūdžių, parsivežti fotografijų. Jų kelionės kupinos nuolatinio bėgimo, skubėjimo ir šurmulio. Grįžę, pasikviečia į svečius draugų ir pasakoja kaip ir kas buvo. Jie daug laiko praleidžia greta vienas kito, tačiau ne kartu. Partneriai daro viską, kad jų santykiuose neįsivyrautų baugi tyla, kuriai užsitęsus kiekvienas jų pradeda jausti nerimą, suprasdamas, kad žmogus šalia – ne tas, su kuriuo jis svajojo praleisti visą gyvenimą.
Jei santykiai pasidaro nebepakeliami, nes skirtumai tokie dideli, jog net ir stipriausios iliuzijos nepadeda užmaskuoti realybės, partneriai išsiskiria ir... toliau ieško savo „antros pusės“. Tai gali būti, dėl neištikimybės, nuobodulio, nuolatinių konfliktų, smurto... Jei partneriai nėra sąmoningi (netapo tokiais), jie pakartoja istoriją, o tada skundžiasi, jog jie vis neranda „savo žmogaus“.
Vaikinas ir mergina išsiskiria, nes nebegali būti kartu – jie nuolat pykstasi, ji priekaištauja jam dėl jo žalingų įpročių, kuriuos šis visada turėjo (rūkė ir išgėrinėjo), jis pavargo nuo kasdieninių jos susierzinimo priepuolių ir įtampos. Jie nuolat nelaimingi, o laimingais negali būti, nes yra poroje ir mano, jog jų santuoka nenusisekė. Išsiskiria ir abu iš karto ieško žmogaus, kuris bus jų kita „viso gyvenimo meilė“. Mergaitė dabar gyvena tiek su tėčiu, tiek su mama. Jai kiek ramiau, kai mama neširsta kaip anksčiau, tačiau dabar mamos beveik nebebūna. Mergaitei labai vieniša, o tėtis pasirodo labai retai. Ji jaučia skausmingą vienatvę ir bando kabintis į kiekvieną dėmesio trupinį, gaunamą iš mamos ir, labai retai, iš tėvo. Namuose kartais nakvoja kažkoks dėdė, kuris jai atrodo visiškai svetimas, nors jis bando su ja užmegzti ryšį, mergaitė pyksta, jausdama, kaip dėdė atima iš jos mamą.

Jei pora neišsiskiria, jų santykiai tampa, kaip ir  kitų – yra pakilimai, yra nuokalnės. Jie bando vaidinti „laimingą šeimą“ – kartu keliauja, kartais susirenka prie pietų stalo, gyvena, dabar jau atsargiai bandydami įsitekti į antrosios (susikurtos) iliuzijos rėmus. Kalbos dažniausiai sukasi apie įprastus dalykus, užsiėmimai įprasti, viskas sklandu, tarytum būtų įjungtas autopilotas. Jei pasidaro labai sunku, jie gali pasitelkti vieną iš anksčiau minėtų trijų būdų pabėgt nuo įtampos. Visi šeimos nariai, išskyrus pačius mažiausius žino, ką kalbėti ir ką daryti, kad išvengtų nemalonumų, ar bent jau juos sumažintų. Dabar jiems atrodo, kad jie kartais net ir laimingi. Tiems, kuriems ši iliuzija nėra suvokiama (vaikams), tenka išmokti išgyventi ir prisitaikyti. Dabar, kai jau tiek nugyventa kartu, kažką keisti, reiškia atskleisti sau, ne tik, kad klydo dėl partnerio pasirinkimo, bet kad apgaudinėjo save visą tą laiką, kol buvo kartu. Taigi, geriau toliau meluoti sau ir gyventi nebekeliant klausimo: „Ar mano santykiai atneša man laimę? Jei ne, tai kodėl?“ Taip pora gyvena tylioje, užmaskuotoje desperacijoje, tol, kol šis ciklas baigiasi pasitraukus vienam iš partnerių – dėl skyrybų arba dėl mirties. Ir tada, priklausomai nuo amžiaus ciklas gali pasikartoti, arba jei likęs partneris senas – jis tiesiog gali likti vienišas iki savosios mirties.
Pavyzdinė pora susilaukė dar vieno vaiko. Mama vis dar niršdavo dėl smulkmenų, tačiau jau nebe taip anksčiau. Ji tiesiog pavargo, gal suprato, jog jos gyvenime niekas nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kiek pastangų ji įdeda. Dabar ją tiesiog dažnai apimdavo apatija, būdavo liūdna. Klausimų ji sau neužduodavo, tuštumą savyje bandė užpildyti namų ruoša, tvarkymu, valymu, vaikų auklėjimu – vežiojimu į įvairius būrelius, priežiūra, kad mokytųsi, bei rankdarbiais. Tačiau ta atsivėrusi viduje skylė, kad gal galėjo nugyventi gyvenimą kitaip, visą laiką žiojėjo, neleisdama būti laimingai. Būti laiminga, jai dabar reiškė pasirūpinti visais kitais, bandant užsitarnauti jų dėmesį... Tėvas vis giliau niro į darbą ir žvejybą. Jis augino verslą tam, kad nupirktų naujų žaislų sau ir šeimai: vaikams geriausią išsilavinimą, daiktų kurių jie nori, žmonai namą, šeimai sodybą, sau – prabangų automobilį ir keliones po visą pasaulį pažvejoti. Dabar jo gyvenimas buvo laimėti kuo daugiau trofėjų. Jei kurį laiką nevykdavo nieko, pakutenančio nervų sistemą jis pradėdavo nerimauti. Tas nerimas užpildydavo jį visą, o kur nuo jo pasidėti, nežinojo. Abu suprato, kad kitaip būti negali. Seksas pasidarė nuobodus, retas, įprastas. Jei pasidarydavo gyventi sunkiau, paviršutiniškai pašnekėdavo su draugais apie tą sunkumą, apie šeimą, bet visur matė tą patį – panašiai gyvena visi. Kartais nepatenkinti savo šeimomis, netrykštantys džiaugsmu. Bet taip jau yra, matyt tai – nepakeičiama. Užtat abiems partneriams atsirado priširsimas prie rutinos, tai jie pavadino „tikrąja meile“, abu širdies gilumoje žinodami, kad iš tikrųjų nėra laimingi.

Vaikai matydami tėvų santykius, nesąmoningai išmoksta kurti tokius pačius, nesąmoningus santykius, paremtus iliuzijomis. Ankstyvosios vaikystės bandymai būti savimi, atneša daug ir skaudžių pasekmių. Už tai, kad vaikai nesielgia taip, kaip nori tėvai, juos sąmoningai ar nesąmoningai baudžia. Fizinės bausmės labai skaudina, tačiau dar labiau baugina vienatvė, kai tėvai ignoruoja, skaudina kaltės jausmas ir gniuždo gėda už tai, kai vaikai, besimokydami būti žmonėmis, prasižengia. Itin sunku apsimesti, kad jauti tai, ko iš tikro nejauti ir priešingai (tarkim vaikui pykstant ant mamos, užsiėmusios savo darbais ir nerodančios jam dėmesio, už tai jis nubaudžiamas atimant iš jo dovanotą žaislą ir dar priverčiant atsiprašyti bei gailėtis, kad pyko ant mamos). Net jei paaugus kyla abejonių apie santykius, jos greit nuslopinamos, nes visi aplinkui taip gyvena – o jei taip gyvena visi, reiškia nėra jokios galimybės kažką pakeisti.
Pavyzdiniai vaikai augo kaip ir kitose šeimose. Materialiai puikiai aprūpinti jie džiaugdavosi tada, kai gaudavo iš tėvų naują žaislą. Nuolatinis ryšio su tėvais nebuvimas išmokė juos susirasti palaikymą ir paguodą savaip – dukra kabindavosi į bet kokį dėmesį, kurį jai parodydavo. Būdama graži ji greitai suprato, jog savo išore galima to dėmesio gauti tiek tik nori, reikia tik mokėti būti gražiai. Jos patrauklumas buvo prekė, už kurią ji pirkdavo kitų dėmesį. Neurotiškai bijodama dėmesio praradimo ji visais būdais stengėsi atitikti mados standartus, kad viskas jos gyvenime būtų taip, žurnale. Jos „aš“ buvo jos kūnas, drabužiai, aksesuarai. Viskas buvo daroma dėl jo, dėl ir dėl malonių dirgiklių – sekso ir kokaino. Draugai liko tik tie, kuriais buvo galima manipuliuoti ir kurie galėjo jai duoti tai, ko jai reikia – dėmesio, sekso ir dovanų (pinigų). Vienatvės baimė tykanti visai šalia buvo gesinama vakarėliais, agresyviu važinėjimu tėčio dovanotu kabrioletu, naujais vaikinais, narkotikais. Būti vienai būdavo bauginančiai tuščia.
Sūnus anksti suprato, kad netrukdydamas kitiems, būdamas mažai pastebimas, gali gauti iš gyvenimo daugiau, nei išreikšdamas savo poreikius. Netrukdyti mamai, seseriai, kuri buvo vyresnė ir dėl kažko vis ant jo pykdavo, tėčiui, kurį ir taip retai matydavo, buvo geriau, nei vis nusivilti bandant gauti dėmesio sau. Jis išmoko žaisti vienas, būti vienas, savo poreikius pasilaikyti sau. Puikiai mokėsi, nes mokslas jam buvo sritis, į kurią jis galėdavo išeiti ir ten patenkinti savo smalsumą.  Buvo uždaras, mažai bendraujantis vaikinas. Galvojo apie karjerą. Tai, ką darė tėvas jo netraukė, manė nesugebėsiąs tiek bendrauti su žmonėmis. Taip pat suprato, kad gali iš kitų gauti tai, ko jam reikia duodamas jiems už tai pinigų. Merginos su juo draugaudavo, nes jis turėjo „žaislų“ – automobilį, pinigų, be to galėjo protingai pakalbėti. Tačiau visi jo santykiai baigdavosi išsiskyrimais, jis buvo labai uždaras. Jam atrodė, kad jo vidinis pasaulis neįdomus, menkas ir niekada niekam nerūpės.

Kaip nutraukti tą ciklą? Iki šiol rašiau apie tai, kaip yra daugumoje santykių. Gali būti, kad kažką padidinau, o gal kažko neprirašiau. Kiekviena tema galima rašyti po atskirą skyrių, kai kur, po keletą... Anot draugo ir kolegos Dariaus Cikanavičiaus, taip išeitų ištisa knyga.
Pirmiausia reiktų pradėti nuo savęs. Iš tikro ieškoti savo „antrosios pusės“ ir susirasti ją reiktų savyje: tapti sąmoningam, pažinti save, suprasti savo jausmų kilmę, išsigydyti traumas, skatinančias mus elgtis neracionaliai. Būtent traumos sukuria iliuzijas ir iškraipo realybę. Taip, per savityrą ir saviugdą išmoksime būti laimingais, priartėsime prie savo tikrojo aš. Laimingi santykiai galimi tik tada, kai laimingi abu partneriai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra poroje ar ne. Kitaip tariant, jei jums reikia partnerio, nes manote kad laimingi būsite tik radę porą, reiškia savyje dar neradote savo tikrosios antrosios pusės.
Ką daryti jei jau esate poroje? Įvertinkite savo santykius, užduokite sau atvirą ir visiškai nuoširdų klausimą: „ar aš laiminga(s) savo santykiuose?“ Pasikalbėkite apie tai su partneriu, perskaitykite kartu šį įrašą, aptarkite, ką abu apie tai manote. Gal tai bus pirmas kartas, kai abu nedrąsiai, bet nuoširdžiai pažvelgsite į savo santykius. Jei abu nuspręstumėte pasukti savityros ir saviugdos keliu, tai būtų jau pirmas žingsnis, svarbus žingsnis. Jei jį žengs tik vienas partnerių, galimi du keliai – arba pora iširs, nes vieno iš partnerių sąmoningumas paaugs (poros su skirtingais sąmoningumo lygiais ilgai netveria arba apskritai nesusiformuoja), arba savityra užsiimantis partneris nustos užsiimti savityra, suprasdamas, kad kaina, kurią reikia sumokėti už laimę, reikalauja daugiau pastangų, nei norėtųsi investuoti.
Ką daryti, jei esate poroje ir jau turite vaikų? Tokiu atveju, jūs jau esate įsipareigoję jiems. Sąžininga būtų kuo greičiau užsiimti savityra ir saviugda, tam, kad kuo mažiau juos traumuotumėte, kad neperkeltumėte jiems neišspręstų savo traumų, nepiltumėte to, kas toksiška jūsų santykiuose į jų gyvenimą. Taip, beveik visose šeimose vaikai yra traumuojami vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, todėl apsimesti kad tai nevyksta, būtų nesąmoningas iliuzijos palaikymas.

Kalbant apie partnerio pasirinkimą, paradoksalu, tačiau reikia sąmoningai vadovautis visais kylančiais jausmais. Atidžiai, stebėti ir tyrinėti savo elgesį, uždavinėti „nepatogius“ klausimus sau ir partneriui. Pavyzdžiui:
  • Kokios tavo vertybės?
  • Kokios mano vertybės yra svarbios tau?
  • Kas tau yra gerumas?
  • Kodėl aš tave traukiu?
  • Kokius įžvelgi mano neigiamus bruožus?
  • Kodėl tau svarbu _______ (tai, kas svarbu partneriui)?
  • Ką tau reiškia būti laimingu / nelaimingu?
  • Kokias vaikystėje patyrei psichologines traumas?
  • Ką darei, kad nuo jų išgytum?
  • Kokie kokiais kriterijais vadovaujiesi spręsdamas konfliktus?
  • Kas būna kai tu išgyveni nemalonias emocijas?
  • .... ir t.t 
Taip pat objektyviai vertinti jo atsakymus, stebint ir savo reakciją į juos, jo veiksmų sutapimą su žodžiais, gyvenimo istoriją. Fizinis patrauklumas šiuo atveju neturėtų būti dominuojantis veiksnys. Nesakau, kad jis nesvarbus, tiesiog noriu pabrėžti, kad jis labai dažnai iškraipo tai, kaip matome partnerį. Mano nuomone abu partneriai turėtų būti savarankiški, dovanos labai simbolinės, o mokėti už bendras pramogas turėtų kiekvienas atskirai, kad partneris savo patrauklumo nepirktų. Seksas? Kuo jis prasideda vėliau nuo pažinties, tuo geriau. Taip hormonai mažiau įtakoja mūsų sprendimus pasirinkti tinkamą partnerį.

Apibendrinti visa, kas šiame ilgame įraše buvo išsakyta, galima taiklia kito draugo ir kolegos Daniel Mackler fraze: „meilė tai, kaip ją įsivaizduoja dauguma, yra dviejų individų persidengiančios iliuzijos.“ Kodėl? Taip yra, nes didžioji dauguma negeba objektyviai vertinti kylančių jausmų, atėjusių minčių. Sprendimus jie daro pagal tai, ar tuo metu jaučiasi gerai ar blogai. Dar sudėtingiau vertinti santykius, nes juose gerokai daugiau interakcijų ir jausmų. Todėl sukurti ir susikurti iliuziją apie save bei sau – lengviau. Tačiau tai sąlygoja terpę nelaimingumui. Tai, kas pagrįsta iliuzijomis, fantazijoms ir pasakomis, turi būti maitinama tik melu, o tai tolina nuo laimės, sąmoningumo ir asmenybės vientisumo.

Žinau, kad tai, ką išsakiau skamba žiauriai, kritiškai ir galbūt manote, jog „jūs ne tokie kaip visi“. Kaip sakiau, šiuo įrašu noriu parodyti santykius iš sąmoningumo pusės. Mano patarimai, tai tik gidas, nereiškiantis, jog aš žinau vienintelį ir teisingą kelią. Jį, kaip visad sakau, jums reikės atrasti patiems.
Jei skaitant įrašą kilo priešiškumo jausmas, pasipiktinimas, pasibjaurėjimas manimi, reiškia paliečiau tai, kas jums skaudu. Tai ne aš sukėliau šias emocijas, jas jaučiate jūs. Tiesiog pasakiau kaip yra, pasikėsinau sudaužyti puoselėjamą iliuziją, dėl to pykstate. Gali būti, kad kilo kitų jausmų – liūdesys, nusivylimas, neviltis, nerimas... Jausmai parodantys, kad turite sau ką pasakyti ir yra kad yra daug dalykų, kurie jumyse neištirti, neatrasti, neišgyventi, kad ignoruojate dalį savo gyvenimo. Tyrinėkite save! Atraskite save iš naujo. Patys, savarankiškai, arba su pagalba. Užsiimkite saviugda, tapkite laimingu žmogumi, laiminga pora, laiminga šeima!

P.S.
Šiame įraše dalinausi ne tik savo mintimis. Žmonės, kurie prisidėję prie, ką čia išdėsčiau: Darius Cikanavičius, Daiva Jagielaitė, Daniel Mackler, Gabor Maté, Alice Miller, taip pat daugybė pokalbių valandų su klientais, draugais, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis.
Visi pavyzdžiuose nupasakoti herojai – išgalvoti, ir jų sutapimas su realiomis gyvenimo situacijomis – atsitiktinis.

2012 m. gegužės 15 d., antradienis

Įpraskime klysti

"Klysti – žmogiška". Girdėtas pasakymas. "Kitus kaltinti savo klaidomis – dar žmogiškiau"... Irgi nenauja mintis, labai gerai atspindinti šiandieninę mūsų mąstyseną. Aš pats didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenau besielgdamas pagal žemiau aprašytus klydimo ir nesėkmių scenarijus, kurie susideda iš kelių dėmenų: mūsų reakcija į klaidą ar nesėkmę, prisiimama atsakomybė ir elgsena įvykus klaidai. Pats prasčiausias:

Ignoruojame klaidą ir nieko nedarome, tikimės, kad tai daugiau nebepasikartos.

Toks scenarijus – iliuzija, kad mūsų gyvenimas puikus, viskas jame gerai ir aplink vyksta tik pozityvūs dalykai. Kitaip tariant, tai visiškas atotrūkis nuo realybės ir neigimas to, kas aplinkui mus darosi.

Kitas galimas scenarijus, kai klaidą pripažįstame, tačiau atsakomybę už klaidą perkeliame kitiems.  Elgsenos variantai: nieko nedaryti arba bandyti įtakoti kitus, kad šie elgtųsi taip, jog klaida nepasikartotų. Sąmoningumo vis dar mažai, tačiau bent jau aišku, kad klaida ar nesėkmė įvyksta. Lygiai taip pat, nesąmoningai, galime kaltinti klaidą ir save, tačiau nieko nekeisti.

Žvelgiant į visą galimybių spektrą tiesiog galime padėlioti variantus iš:
  • reakcijos į klaidą (pripažįstame ar ignoruojame)
  • atsakomybės už tai kas įvyko (atsakingi kiti ar mes)
  • mūsų tolimesnių veiksmų (ką darome po nesėkmės ar klaidos)
Esu rašęs, kad už klaidas vaikystėje ir mokykloje mus dažnai bausdavo, todėl išmokome "būti neklystančiais": "žinoti" teisingus atsakymus, elgtis nekvestionuojant taisyklių, bijoti klysti, atsakomybę už savo nesėkmes perkelti kitiems, atakuoti save už klaidas ar nesėkmes.

Mūsų požiūris į klaidas nulemia, kiek kūrybiški esame, kokią savo potencialo dalį atskleidžiame ir kiek turime drąsos pažinti save ir pasaulį. Priminsiu pavyzdį su vaiku, besimokančiu vaikščioti. Kiek kartų kūdikis bando eiti, kol galų gale žengia pirmuosius žingsnius: 2-3 kartus, gal 10, 100, daugiau nei 1000? Tyrimai sako, kad vaikui išmokti vaikščioti reikia apie 1000 valandų praktikos. Tai yra nuo 10 000 iki 30 000 bandymų ir besikartojančių klaidų.

Dabar, siekiant tobulėti ir užsiimant saviugda, populiaru pasirinkti kokius garsius žmones ir iš jų mokytis – skaityti jų pasiekimus ir stengtis būti tokiais kaip jie. Tačiau jų istorijose kartais nutylimas (o kartais ignoruojamas ir mūsų pačių) kelias į sėkmę – tai nuolatinės klaidos, kurias tie žmonės darė iki tol, kol pasiekė to, ko yra pasiekę. Kas nutiktų, jei jie būtų pasidavę po antro ar trečio bandymo? Jie būtų likę vidutinybėmis. Dar vienas, greičiausiai irgi žinomas, pavyzdys su Tomu Edisonu ir elektros lempute. Tam, kad sukurtų tinkamą naudojimui lemputę, jis padarė virš 10 000 nesėkmingų bandymų.

Kuo daugiau bijome klysti, kai tuo mažesnes galimybes gyvenimas mums atveria. Ir tik tada, jei į klaidas ir nesėkmes žiūrime sąmoningai, drąsiai ir esame pasiryžę iš jų mokytis. Jos, kaip kelrodis, rodantis, kad kryptis, kuria einame, mums nežinoma. Padarius klaidą galime išmokti kažko naujo, nes akivaizdu, jog kažko nežinojome, nenumatėme ar tiesiog buvome nepakankamai sąmoningi. 

Kaip, mano nuomone, galima pradėti gauti naudą iš klaidų ar nesėkmių? Tai ką surašiau žemiau – mano požiūris, kurį pradedu taikyti dabar, ir dalinuosi juo su jumis, mano skaitytojai. Jis irgi gali būti klaidingas.
  • Pirmiausia – nusistatymas. "Mano gyvenimas susideda iš 90% nesėkmių." Jei būsiu sąmoningas ir neignoruosiu to, kas vyksta aplink mane ir su manimi, lengviau pastebėsiu klaidas ir nesėkmes, ir taip greičiau galėsiu jas ištaisyti bei keistis. Ir JOKIU BŪDU nebausiu savęs ir kitų už nesėkmes ir klaidas!
  • Sąmoningas klaidų ir nesėkmių pastebėjimas, reakcija į klaidą. "Jei klystu, reiškia mano gyvenimas eina sėkminga linkme". Tai nėra kvietimas sąmoningai daryti klaidas, kurių galima išvengti, bet įvykus klaidai, visomis išgalėmis stengiuosi jos neignoruoti.
  • Visiškas atsakomybės už klaidas ir nesėkmes prisiėmimas. "Tai kas vyksta su manimi – yra mano veiksmų ir minčių nuopelnas." Net jei nesėkmė įvyko dėl, atrodo, objektyvių aplinkybių, galima pagalvoti, kaip ateityje tokių aplinkybių būtų galima išvengti.
  • Tolimesni mano veiksmai yra nukreipti į sąmoningą mokymąsi, ir tobulėjimą. "Klaidos man atveria naują pažinimo horizontą". Ir vėl patikslinu, kad tai nereiškia, jog nebekartosiu tos pačios klaidos antrą kartą. Taip gali nutikti, "juk niekas nėra tobulas". Tačiau kiekvieną kartą besistengdamas klysti mažiau, nors po truputį, kažkada pasieksimu tai ko noriu... nebeklysiu ir  pradės sektis ten, kur anksčiau ištikdavo nesėkmės.
  • Stebiu save, kaip jaučiuosi kai klystu. Kokie jausmai man kyla? Baimė, nerimas, pyktis, nepasitikėjimas, neviltis? O gal susidomėjimas, azartas, smalsumas, vidinis sujudimas? "Savęs stebėjimas klystant, bei reaguojant į kitų klaidas, tai dar vienas būdas pažinti save".
Ir pabaigai, Michael Jordan reklama, kurioje labai gerai atspindėta nesėkmių ir klaidų vertė.


P.S. Šį įrašą taisiau 6 kartus :)

2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis

"Man viskas gerai" – Neigimas 2 dalis

Pirmoje dalyje apie neigimą, rašiau labiau iš emocinės pusės, taip, kaip jis atrodo iš šono. Kaip žadėjau, pateiksiu ir moksliškesnį požiūrį į neigimą.

Neigimas, tai akivaizdaus ir / ar objektyviai įvertinamo elgesio ignoravimas, naudojant vieną iš trijų būdų:
  • Paprastas neigimas, kai žmogus tiesiog neigia, kad su juo kažkas yra ne taip. Pavyzdžiui, alkoholikas sako: "Ne, aš negeriu."
  • Minimizavimas (sumenkinimas), kai žmogus pripažįsta problemą, tačiau menkina jos pasekmes. Pavyzdžiui, tas pats alkoholikas: "Taip, aš geriu, tačiau ne kiekvieną dieną!"
  • Projekcija, kai žmogus atsakomybę perkelia kažkam kitam. Pavyzdžiui, vėl tas pats alkoholikas: "Aš geriu, nes jei negerčiau  – nepakelčiau streso darbe."
Pasirinkęs kurį nors neigimo būdą, žmogus gali naudoti įvairias taktikas dėmesiui nuo problemos nukreipti: neigti faktus, neigti pasekmes, neigti įvykio svarbą žmogaus gyvenime, taip pat gali vykti cikliškas neigimas, sakant kad tas pats įvykis (pavyzdžiui alkoholio vartojimas) turi skirtingą kilmę ir priežastis.

Kad ir kokiu neigimo tipu ar pasirinkta strategija žmogus ginasi, tai labai apsunkina jo paties tobulėjimo ar problemos sprendimo procesą. Kalbant apie saviugdą, kartais, atrodo, smulkios detalės kurias žmonės neigia, slepia daug įtakojančių pasikeitimų galimybę. Kaip ir minėjau, neigimas – viena dažniausiai pasitaikančių gynybos formų.

Kaip nutinka, kad "išmokstame" neigti? 

Neigimas ateina iš vaikystės, kai objektyvi realybė kurią suvokiame, nėra tokia, kokią galime priimti (išgyvenome kažką labai baisaus, mums tuo metu nesuvokiamo, tarkim artimo žmogaus mirtis), arba kokią mums "piešia" tėvai, globėjai, mokytojai ar bendraamžiai (tai, kas mums atrodo blogai ar ko apskritai nėra, sakoma kad yra vertinga, pavyzdžiui religija). Vaikystėje įvykęs traumuojantis, svarbus įvykis, mums supančių asmenų akimis buvo nupieštas kaip nereikšmingas, sumenkintas, arba priešingai, nesvarbus įvykis – kaip itin bauginantis ar reikšmingas. Tokią įvykio interpretaciją taip pat gali padaryti mūsų psichikos sistema, norėdama apsaugoti tikrąjį aš nuo skausmo. Kitais žodžiais ir primityviai sakant, neigimas, tai mūsų gebėjimas meluoti patiems sau, to nepastebint. Jei nebūtume melavę sau, mūsų tikrasis aš būtų labai kentėjęs ar net miręs, o kad taip nenutiktų, į pagalbą stoja dalys prisiimančios traumos naštą ir sukuriančios iškreiptą realybę.

Kaip padėti sau ar kitiems, kai jie neigia?

Jei pastebite, kad patys neigiate, kabinkitės už tų objektyvios realybės atbrailų, už kurių dar galite kabintis, stebėkite save "iš šalies", užsirašinėkite tai, ką pastebite, kad po to galėtumėte perskaityti ir suprasti, kas su jumis vyko, analizuoti tai. Jei reikia, kreipkitės pagalbos į profesionalus, kurie nešališkai galės įvertinti situaciją ir padėti pasikeisti.

Jei problemą matote su kitu žmogumi, jis neigia, be profesionalo pagalbos bus sunku, tačiau galima pabandyti naudoti keletą technikų, padedant jam suprasti, kad šis susiduria su problema. Svarbiausia tai daryti ramiai, nesiginčijant, nepykstant. Turite sąmoningai suprasti ką darote, ir jei manote, kad neturite tam kvalifikacijos, geriau nedarykite – nuteiksite žmogų prieš save, jis jumis nebepasitikės.
  • Perfrazuoti tai ką žmogus sako, ar objektyviai įvardinti ką daro: "Sutinku, kad tu nevėluoji, tu tiesiog dešimtą kartą iš eilės neateini laiku."
  • Perkelti atsakomybę žmogui atgal: "Suprantu, kad tu nemesi rūkyti, tai tavo pasirinkimas ir tu už jį atsakingas."
Kitos technikos yra sudėtingesnės, tad paminėsiu jas tik įdomumo dėlei: atspindėjimas (persakymas subjektui to, ką pats subjektas sako apie save), sustiprintas atspindėjimas (subjekto pasakyto turinio persakymas, sutirštinant spalvas), dvigubas atspindėjimas (persakymas subjektui ne tik to, ką sako jis, bet ir to, ką, jo žodžiais, sako apie jį kiti), priėjimas prie klausimo iš kitos pusės (kalbama ne apie problemą, o apie kitas sritis, kurias neigiama problema gali įtakoti), o taip pat minėtos atsakomybės perkėlimo ir perfrazavimo technikos.

2012 m. balandžio 26 d., ketvirtadienis

Žmonės – bombos. Su jais tampame "išminuotojais"

Ar pasitaiko jūsų gyvenime žmonių, su kuriais turėtumėte elgtis, kaip su užtaisytu sprogstamuoju mechanizmu? Prie tokio mechanizmo reikia atsargiai prieiti, žinoti kokį laidelį nukirpti, ką paspausti, ką atjungti, kokią mikroschemą, iš kurios vietos, išimti – žodžiu atsargiai, pagal numanomą schemą išardyti užtaisą, kad nesprogtų.

Su tokiais žmonėmis žinote, kad yra temų, kurių "negalima liesti", žodžių, kurių negalima vartoti, prie jų negalima elgtis vienaip ar kitaip (čia kalbu apie įprastą, kasdienį elgesį, ne ekstremalias situacijas), o jų reakcijos, kurių norėtumėte išvengti, įvairiausios: nuo įniršio, įtūžio, pykčio iki ašarų, liūdesio kupino veido ar savaitės tylos iš jų pusės. Kas jie tokie? Jei sunku sugalvoti ir pavyzdžių nerandate, galimas toks eksperimentas – mintyse ar realybėje galite patikrinti, kokio "sprogumo"yra žmogus. Jums bendraujant kyla nemalonūs jausmai – pasakykite jam atvirai, kad tokie jausmai jums kilo, paklauskite ką jis apie tai galvoja. Galite prieš tai perspėti, kad tai tik eksperimento vardan ir kad nekaltinsite jo už reakciją. Ir tada stebėkite kaip jis elgsis. Jei pašnekovas pradės gintis, pulti, neigti, ignoruoti – jau žinote, palietėte sprogdiklį. 

Pastebėjau, kuo mažiau pažinojau save pats, tuo daugiau tokių žmonių–bombų mano gyvenime buvo. Aš pats buvau toks pats užtaisas, su savais sprogdikliais ir daviklių, kuriuos užkliudžius, sprogstamasis mechanizmas suveikdavo, rinkiniu. Įdomiausia tai, kad kai kurie užtaisai sprogdavo mano viduje, kitiems visiškai to nepastebint. Tik dabar, rašydamas šias eilutes, suvokiau kiek daug sprogdiklių kai kurie turime.

Kas pasikeitė?

Žinoma, aš pats. Žmonės–bombos iš mano gyvenimo pasitraukė (arba aš juos patraukiau), kai supratau, kas vyksta. Arba jiems buvo sunku su manimi būti, nes nesielgdavau taip, kaip norėdavo jie, arba aš nustojau su jais bendrauti, dėl to, kad santykiai tapo beverčiai. Dar vienas, mano nuomone, svarbus niuansas, kad su tais, kurie nepasitraukė, arba kurie man yra svarbūs tam, kad galėčiau gyventi taip, kaip noriu, galima rasti komunikacijos priemonių, jei yra noro, drąsos ar būtinybė tai daryti.

Komunikuodamas su šiais žmonėmis, su kuriais kyla noras elgtis, kaip su sprogstamaisiais mechanizmais, naudoju Efektyvią Komunikaciją. Tai technikų ir priemonių rinkinys bendravimui su kitais, tiksliai išsakant ko pageidaujate, empatiškai klausant, suprantant, kokie poreikiai slypi už pašnekovo jausmų. T.y. gebėjimas suprasti kas su darosi su pašnekovu, net jei jis pats nesupranta.

Kokia nauda iš gebėjimo kalbėtis su žmonėmis – bombomis? Visiškai pritariu, kad, jei tik įmanoma, tokius žmones iš jūsų gyvenimo būtų puiku eliminuoti. Tai – idealus atvejis. Man atrodo, kad tokių privalumų yra keletas (primenu, tai tik mano nuomonė): pirmiausia – laisvė būti savimi, juk jūsų veiksmų šioje situacijoje niekas nevaržo, antra – kai aplinkui sumažėja tokių žmonių, gerokai lengviau gilintis į save ir matyti, kokie esame iš tiesų, trečia – sumažėjus žmonių–bombų skaičiui aplink jus, pastarųjų vietą užpildys brandesni individai ... gal jų ir daugiau galima būtų sugalvoti, jei sugalvosit – pakomentuokite blogo apačioje.

Kodėl rašau šitą įrašą?

Nutariau be konsultacijų, tiesiog pasiūlyti labai aiškias temas pamokoms. Viena pirmųjų pamokų temų – Efektyvi Komunikacija.

Ir, kaip visada, norėjau pasidalinti savo patyrimais ir pamąstymais.

2012 m. balandžio 19 d., ketvirtadienis

"Man viskas gerai" – Neigimas 1 dalis


"Su manimi viskas gerai! Mano gyvenimas puikus, aš laiminga(s), viskas man puikiai sekasi. Neturiu jokių problemų." – labiausiai mane gąsdinantys žodžiai, kai juos išgirstu iš žmonių, su kuriais atvirai kalbamės. Po penketo minučių pokalbio, aš jau girdžiu, kaip "vaikai neklauso", kaip "nepatinka  darbas", kaip "draugai juos išnaudoja", kad "šeimoje dabar krizė" ir "ji / jis  su sutuoktiniu beveik skiriasi".
O tada paskubomis atskrieja: "Bet šiaip, tai man viskas gerai, juk visi taip gyvena".

Kas vyksta tokų žmonių viduje?

Neigimas. Neigimas kad tai, kas darosi jų gyvenime – nėra normalu. Kad jie nėra laimingi ir nenusipelno tokiais būti.

Iš asmeninio patyrimo galiu pasakyti, kad didžiausia baimė man, buvo pripažinti sau pačiam, jog mano gyvenime nėra viskas gerai, kad tai, jog kažkur giliai, viduje kirbėjo nuolat apie save neduodanti pamiršti mintis – "O gal negerai? Gal taip neturėtų būti?". Ir kai ji išlįsdavo, pasiguosdavau kam šalia, trenkdavau minčiai per galvą, kad lįstų, iš kur atėjusi o tada užpildavau dozę "optimizmo" – "viskas bus gerai", "kietiems dar blogiau būna", "aš dar turiu šansą". Visa tai baigėsi visišku savo pašlijusios finansinės padėties ignoravimu, sugriuvusiais asmeniniais santykiais, viršsvoriu... ir kitomis "linksmybėmis".

Štai todėl, dabar įsitempiu kaip styga, kai man pasako: "Viskas su manimi gerai". Tai – sumuštinio, kurio pagrindas – riebus neigimas, įdaras – visos nelaimės, kurios vis kaupiasi gyvenime, o viršus – paskrudintas optimizme "Bet ir kitiems panašiai", receptas.

Pažįstamas receptas?

Jei taip, tai tas storas įdaro sluoksnis vieną dieną gali tapti nebeįkandamas, užstrigti gerklėje ir uždusinti.

Neigimas – viena labiausiai paplitusių psichologinės gynybos formų, kai žmogus, negalėdamas susidoroti su tuo, kas vyko ar vyksta realybėje, vienašališkai tai neigia. Pavyzdžiui alkoholikai ar narkomanai neigia tury priklausomybę nuo svaiginainčių medžiagų, arba moteris, mušama vyro, neigia smurtą.

Kaip atpažinti neigimą? Jei dar nepraradote ryšio su dalimi, kuriai reikia pagalbos, ir kuri nuolat primena, kad nėra viskas gerai, net jei ir taip sakote, jei yra tas kirbulys viduje, pabandykite su pačiu kirbuliu (geriausia būtų raštu), arba paprašyti pokalbio su žmonėmis, kuriais pasitikite, ir su kuriais jaučiatės saugūs. Atkreipkite dėmesį, jei kiti jums nuolat kartoja tą patį, apie jus, tai potencialiai stiprus neigimo signalas. Taigi:

Viskas pas Tave gerai?

Labai tikiuosi, kad tai ne neigimas!

Kaip neigimas veikia? ... laukite tęsinio.