2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Emocinio apleistumo klausimynas

Terapijoje dažnai kalbame apie vaikystės traumas, apie tai, kas traumuojančio su klientais atsitiko tuomet, kai jie negalėjo savimi pasirūpinti patys, visiškai ar dalinai būdami priklausomi nuo tėvų ar globėjų, kai jų gyvenimus sukrėsdavo netektys ar prievarta. Ieškome ten įvykių kurie akivaizdžiai sukrėtė ir sužalojo psichiką, visam gyvenimui palikdami sielos randą.

Tačiau ne visi turėjo trauminių prisiminimų, kai kurie klientai sako, kad jų vaikystė buvo puiki, pilna gerovės, niekas jų neskriaudė, mokykloje jiems viskas buvo OK. Vis viena, šiandieną jie susiduria su kliūtimis, iš kurių pėdsakai veda gilion praeitin, vaikystėn. Tas neapčiuopiamas pavidalas, trukdantis jaustis pilnaverčiais žmonėmis, apsunkinantis santykius, sukuriantis persekiojančių nesėkmių virtinę ar nuolatinį ryšio su savimi trūkumą, dažnai yra emocinio apleistumo ženklas. Emocinis apleistumas, yra ne tai, kas vaikystėje įvyko. Priešingai, tai yra tai, ko būtinai reikėjo psichiškai sveikam žmogui susiformuoti ir ko trūko. Emocinio ryšio trūkumas – tėvų negebėjimas sveikai emociškai reaguoti į vaiko poreikius, jų emocinis atsiribojimas nuo vaiko. Vaikams neturintiems emocinio ryšio su su tėvais, jie negali išsiugdyti emocinio ryšio su savimi, jie išgyvena tai, ką vadiname emociniu apleistumu.

Pateikiu klausimyną, padėsiantį jums nustatyti ar patyrėte emocinį apleistumą ir kokio jis dydžio. Tai nėra patvirtinta mokslinė metodika, tai labiau mano, kolegų bei dr. Jonice Webb sudaryti klausimai, atskleidžiantys potencialias emocinio ryšio su vaikystėje reikšmingais žmonėmis trūkumą.

Atsakydami į klausimus, suskaičiuokite, į kiek jų atsakėte teigiamai.

1. Kartais jaučiuosi, tarsi manęs niekas nesieja su šeima ar draugais.
2. Aš didžiuojuosi savo nepriklausomybe nuo kitų.
3. Socialinėse situacijose turiu polinkį jaustis nejaukiai.
4. Man atrodo, kad mano jausmai ne tokie svarbūs, kaip kitų.
5. Man sunku paprašyti pagalbos, paslaugos ar nuolaidos.
6. Dažnai jaučiuosi nematoma(s), nors kiti tai neigia.
7. Mano draugai ir / ar šeima skundžiasi, kad esu atitolusi(ęs) ir neprieinama(s).
8. Mielai gyvenčiau atsiskyrėlio gyvenimą.
9. Atrodo, kad gyvenime savo potencialo nepasiekiu.
10. Kartais tiesiog norisi, kad mane paliktų ramybėje.
11. Paslapčiomis man atrodo, kad mano pasiekimai – apgavystė arba atsitiktinumas.
12. Man sunku palaikyti nuoširdžius ilgalaikius santykius.
13. Dažnai savimi nusiviliu arba pykstu ant savęs.
14. Man lengviau „sutarti“ su gyvūnais, kompiuteriais, technika, nei su žmonėmis.
15. Save vertiniu prasčiau nei kitus.
16. Aš labiau linkusi(ęs) prisitaikyti prie kitų, nei išsakyti savo pageidavimus.
17. Viduje kartais jaučiu tuštumą.
18. Savidisciplina man nesiseka.
19. Be priežasties jaučiu pyktį, susierzinimą ar liūdesį.
20. Man sunku įvardinti savo jausmus, negaliu jų apibūdinti.
21. Sunkiai atskiriu savo stipriąsias ir silpnąsias puses.
22. Lyginu save su kitais ir dažniausiai atrodo, kad kiti – pranašesni.
23. Aš dažniau laukiu kvietimų ar pasiūlymų, nei pats juos inicijuoju.
24. Kartais man atrodo tarsi stebėčiau savo gyvenimą iš šalies.
25. Man sunku save nuraminti.
26. Būti „čia ir dabar“ – man sunki užduotis.
27. Atrodo, kad su manimi kažkas ne taip, nors kiti to nesako ir nepastebi.
28. Daug dėmesio skiriu įvaizdžiui, net jei to nereikalauja aplinka.
29. Nesėkmes išgyvenu skausmingai, dažniausiai to neparodydama(s) kitiems.

Remiantis jūsų atsakymais, preliminarus jūsų emocinio apleistumo lygis yra:

0-3 mažas. greičiausiai gavote pakankamai dėmesio iš tėvų ar globėjų, ir pasaulyje jaučiatės pakankamai saugiai, pasitikite savimi, pažįstate savo emocijas, arba emocinio apleistumo problemas jau išsprendėte suaugę.
4-7 vidutinis. Emocinis ryšys su tėvais, globėjais ar kitais vaikystėje reikšmingais žmonėmis buvo, tačiau jo trūko. Todėl kartais sunku suprasti ką jaučiate, kartais jaučiatės „ne savo kailyje“.
7-10 didelis. Jums augant išgyvenote stiprų emocinį apleistumą, jums sunku susisieti su savo emocijomis, dažnai nesijaučiate savimi, taip pat jums sunku užmegzti ir palaikyti sveiką emocinį ryšį.
11 arba daugiau – labai didelis. Vaikystėje buvote emociškai labai apleistas vaikas, jums labai trūko žmonių, su kuriais galėtumėte palaikyti glaudų emocinį ryšį, saugiai atsiverti bei rodyti savo jausmus, todėl savo emocinį pasaulį slepiate nuo kitų ir labai bijote nuoširdžiai atsiverti.

Emocinis apleistumas nėra našta, su kuria turėtumėte keliauti per visą likusį gyvenimą. Jį, kaip ir kitas vaikystės traumas, galima įveikti pasitelkus į pagalbą kompetentingą specialistą, suprantantį kas yra emocinio ryšio vaikystėje trūkumas ir norintį bei gebantį jums padėti. Kaip visada įspėjimas: toks darbas yra ilgalaikis ir nelengvas, kartais trunkantis ilgiau, nei konkrečių vaikystės traumų terapija.

P.S. Labai tikiuosi, kad ši medžiaga bus naudinga ne emocinio apleistumo aukoms, bet ir psichinės sveikatos specialistams.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.