2015 m. spalio 14 d., trečiadienis

Blog'as persikelia

Sveiki,

nuo šiol visi nauji įrašai (ir kai kurie pataisyti seni) bus publikuojami naujame tinklaraštyje, mano tinklapyje, adresu: http://tilvikas.lt/blog/.

Šis tinklaraštis nebebus atnaujinamas.

Ačiū kad skaitėte iki šiol, ir iki pasimatymo naujajame tinklaraštyje :)

2015 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Sėkmės baimė

Foto: ResoneTIC /Pixabay
Dažniau psichologai (ir ne tik) kalba apie nesėkmės baimę, trukdančią priimti sprendimus, skatinančią perfekcionizmą ar pastumiančią į neveiksnumą. Tačiau yra ir kita, minima rečiau, dažnai pasąmoninga – sėkmės baimė.

“Kiekvieną kartą, vos mano gyvenime nutinka kas nors gero, kas nors, verta dėmesio ir džiaugsmo, kas galėtų būti pamatas naujam pozityviam dalykui, aš susiduriu su nesėkme. Nu blyn, kiekvieną kartą! Tą akimirką, jau viskas galėtų būti, nu, neblogai, jau kažkokios naujos perspektyvos matosi iš už kampo, imu ir padarau nesąmonę. Nu visišką nesąmonę: įsitraukiu į bereikalingą projektą, lyg ir taip nebūtų darbo, prisiimu darbų kur mano kompetencijos per mažai, įsiskolinu, vėl išduodu draugę, nusiperku brangų ir absoliučiai nereikalingą daiktą, kai ir taip trūksta už nuomą susimokėti.” – kalba Tomas, sutikęs pasidalinti savo istorija. Jis – programuotojas, jau seniai dirbantis geroje kompanijoje, tačiau vis klimpstantis į istorijas su nesėkmingomis pabaigomis, nuolat kam nors skolingas, persidirbęs ir lengvai priaugęs viršsvorio, už kurį pats savęs nekenčia.

Ilgą laiką, atsakymų ieškojęs aplinkybėse, darbe, santykiuose, drauguose, gyvenamojoje vietoje, įsitikinimuose, Tomas atsirado mano kabinete.

“Viskas vyksta man prieš akis ir valią. Ir kai kabinau merginą bare, ir kai važiavom į viešbutį, tada tai tiesiog vyko, atrodo be mano įsikišimo. Aš nieko negalvojau. Man rūpėjo tik seksas… Gal kad buvau girtokas…” – Tomas skėsteli rankomis, tarsi patvirtindamas savo bejėgiškumą.

Ilgai gyvenęs “gyvenimą, kuris atsitiko”, nuolat slapta jautęs bejėgiškumą, („nes viskas nulemta išorinių veiksnių, gal Dievo, o gal likimo), Tomas patikėjo, kad pats jame nieko negali daryti, nes… net jei darai, vis viena kas nors “atsitinka”, o to visiškai nesinori.

“Atrodė, turint pakankamai pinigų, būtų galima kažkaip sėkmingiau gyventi, džiaugtis. Bet kuo daugiau uždirbau, tuo daugiau reikėjo tų pinigų, kol supratau kad dafiga esu skolingas bankams, lizingams ir net žmonėms. Turėjau draugų, kurie matė: gerai uždirbu, ir skolino negailėdami. O aš negalvojau ir skolinausi, nes vis buvo negana.”

Kartu žvelgdami į Tomo vaikystę, pamatėme, kad kiekvienas ramesnis laikotarpis pasibaigdavo katastrofišku pragaru mokykloje ir namuose: “Mokykloje buvau skriaudžiamas mokinys, o namuose – nedrausmingas ir nesimokantis vaikas. Trumpos ramybės pauzės pasidarė taip įtemptos, kad bijodavau daryti bet ką. Kartais grįždavau namo ir sėdėdavau nejudėdamas, net nenusirengęs uniformos, su taše ant kelių, tiesiog sėdėdavau. Tol, kol negrįždavo tėvai ir neprasidėdavo pragaras… vėl. Nesąmonės nutikdavo dažnai: motina mušdavo už pažymius, tėvas nekreipė dėmesio, jam buvo svarbiau garažas ar meistrystės. Vos tik atsirasdavo proga pasidžiaugti, ją sugriaudavo kas nors blogo – pažymys, pastaba, muštynės, sulaužydavau ką…”

Džiaugsmingas akimirkas Tomas bandydavo užpildyti su kaupu – jam atrodė, kad tai yra paskutinis kartas, kai jo gyvenime nutinka kažkas gero. Kažkas, teikiantis Tomui malonumą (net ne laimę). “Tikrai laimingas jausdavausi retai, dažniausiai – vasaromis, kai išvažiuodavau atostogoms į prie jūros, ten gyvenimas transformuodavosi į vasaras su draugais, žaidimus ir tiesiog ne tokią rūpestingą vaikystę, nes tėvai užsiimdavo labiau savo reikalais, o aš gaudavau daugiau laisvės.“

Tomo psichikai tai turėjo dvejopą poveikį: leisdavo atsikvėpti ir pailsėti, bei tapo precedentu nenumarinti jo savivertės visiškai.

„O šiaip valgydavau, kai galėdavau, labai daug masturbavausi, po to žaisdavau kompu… O po to vėl nesąmonės.”. Toks elgesys, suteikdamas malonumo akimirkas emocinio skausmo jūroje, įsirašė ir kartojasi kaip elgesio modelis šiandieniniame jo gyvenime.

Dažnai vaikams atrodo, kad tai, kas vyksta čia ir dabar, niekada nesibaigs. “Beprotiškai ilgos ir nuobodžios pamokos (įsivaizduokite): pirma fizinis, po to, sušutus (mokykloje dušai neveikė), dvi matiekos ir dvi rusų ir ne pabaiga dar… Per pertraukas įtampa, kad kas neprisikabintų, o šiaip nerealiai nuobodu.” Tokia diena tikrai galėjo atrodyti ilga kaip šimtmečiai, o mokslo metai – visa epocha. Vasaros, beje irgi, atrodė nesibaigiančios, jų metu Tomas stengdavosi užsimiršti ir jam tai sekėsi… Visa tai ilgam paliko įspaudą, kad jausmai ar įvykiai gyvenime apsilanko visam laikui. Mums reikėjo pakankamai ilgai padirbėti, kol Tomas įsisąmonino, jog jausmai ir situacijos jo gyvenime ateina ne visam laikui, – jos ateina ir praeina, ir tai svarbu įsisąmoninti kiekvienam beviltiškai besijaučiančiam.

Šiandien kova su Tomo laimės priešu dar nelaimėta. Jo viduje tūnantis demoniukas, vis siekiantis dėmesį nukreipti į fantazijas apie nuostabią ateitį, daiktą, maistą ar blaškantį užsiėmimą, primena: “Būti laimingas ir sėkmingas tu negali. Negali daryti dalykų, savo saugumui ir gerovei. Kam jie tau? Jei dabar yra gerai, pasirūpink, kad dabar ir gautum maksimumą, o ateity… Pofig ta ateitis!”

Nesuvokdamas, kad gyvens ne vien dabar, bet ir rytoj ir poryt ir, greičiausiai, už metų ar dešimties, ir / arba rytojų matydamas per ultrapozityvų arba hipernegatyvų rūką, Tomas nesuvokė realybės taip, kaip galėtų ją suvokti tiesiog ramiai priimdamas. “Jei nesuvokiu ateities realistiškai, kaip galiu padaryti, kad mano sėkmė išliktų? Niekaip. Ateity tiesiog ramaus ir sėkmingo gyvenimo, tipo, nėra, arba jis visiškai sufantazuotas. Man taip atrodo…”

Norėdami pakeisti Tomo ateities paradigmą sukūrėme jo mintims personažą – SuperTomą. Jis ateina iš ateities ir dabartiniam Tomui pasako: “daryk taip ir taip, tada tau viskas bus gerai. Jei nedarysi, bus tas ir tas – žodžiu š…” Tomas SuperTomą kartais išgirsta, o kartais ne: „Kartais, bet dažniau – ne.“ Jį perrėkia demonas iš senojo Tomo pasaulio, vaikystės. Jis griausmingu ir viską šluojančiu balsu ištrimituoja: “Rytojaus nėra, o gyventi reikia šiandien, tau reikia naujesnės mašinos, varom į testdraivą!” Ir taip jo mintyse gimsta idée fixe: naujas automobilis padarys Tomą laimingu, o kai jis bus laimingas, geriau dirbs, o kai geriau dirbs, daugiau uždirbs ir tada atiduos visas skolas, susiras normalią paną, sukurs šeimą ir bus dar laimingesnis. O tai, kad jis ir taip skolingas už dabartinį automobilį, kad darbo yra gerokai daugiau, nei jis spėja padaryti ir kad už tą darbą jam mokamas rinkoje beveik didžiausias atlyginimas, „pamirštama“.

Laimėjimas terapijoje, tai kiekviena, net ir nedidelė pergalė. Kaip maži upeliukai sutekėdami į vieną upę sukuria didingą srautą, taip nedidelės pergalės ar pokyčiai, kartu sudėti, išvysto pokyčio jėgą.

SuperTomas, iš ateities, vis sako: “Ne, neklausyk to velnio. Ateitis, ji yra. Aš esu iš ten, ir tu ten pateksi.” Tais kartais Tomas savimi pasirūpina labiau, žiūri ne vien šiandienos malonumų, bet ir rytojaus gerovės. Tikiu, kad vieną dieną jam pavyks, kad pozityvūs pokyčiai jo gyvenime nusvers praeityje įgytą sėkmės sabotavimo schemą.

Gal Tomo istorija iki galo sėkmės baimės atskleidė. Psichikos veikimo modelis čia paprastas: kiekvienas sėkmė signalizuoja, kad tuoj prasidės kažkas blogo, nekontroliuojamo, todėl geriau, kad sėkmės nebūtų, tada situacija labiau kontroliuojama ir gyvenime mažiau skausmingų nusivylimų, kuriems ypač jautrūs vaikai. Tai – vienas komponentų, kurio jau pakanka sėkmės baimei atsirasti. Susiduriantys su šiuo modeliu pagalvoja tokiomis klišėmis: “būsiu turtingas – man pradės pavydėti ir kenkti, būsiu laimingas – kažkada nusivilsiu, atsiduosiu santykiams – mane išduos”.

Kitas komponentas, kurį irgi minėjau, – perspektyvos nesuvokimas ir emocinė trumparegystė: rytojus labai neaiškus, jis ryšio su šiandiena neturi, o tai, kas vyksta dabar – amžina. Vengiantys sėkmės sabotuoja ją, sukurdami iškreiptą tikrovės suvokimą, nuvertindami savo galimybes nesėkmės akimirkomis, ir / arba pervertindami sėkmei lydint. Emocinės trumparegystės akimirkomis atrodo, kad viskas bus blogai, nes:
  • Per ilgai truks
  • Neturiu tinkamų įgūdžių
  • Neturiu reikiamų ryšių
  • Trūksta kokių nors resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko)
  • Yra kitų, svarbesnių arba smagesnių darbų/reikalų
  • Man tiesiog nepasiseks

Arba, priešingai, viskas bus užtikrintai gerai, nes:
  • Rezultatas bus labai greitai
  • Net jei resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko) ir trūksta, nesunkiai jų rasiu
  • Turiu daugiau įgūdžių nei reikia, o jei neturiu labai lengvai jų įgysiu
  • Nustumiami į šalin kiti, esminiai darbai ar rūpinimasis savimi
  • Man tiesiog pasiseks.

Būna, kad šios saviapgaulės technikos sėkmingai keičia viena kitą, to žmogui net nesuvokiant. Vieną dieną sau sako: “viskas man jau nebepasiseks”. Kitą, kaip ant sparnų jis jau kalba: “kaip viskas nuostabu ir kaip puikiai viskas einasi”.

Ką daryti, bijantiems sėkmės? Jei atsakymas būtų paprastas, ieškantys jau būtų jį radę. Manau, pirmiausias dalykas, kurį reiktų padaryti, – identifikuoti, kada pradeda veikti savęs apgaudinėjimo mechanizmas, atpažinti kylančius jausmus, rasti priežastis ir iš kur tie jausmai ateina. Saviterapijos ar psichologo padedamiems pradėti stebėti, kada mastymo procese realybė baigiasi ir prasideda fantazijos bei savęs apgaudinėjimas, pozityvus ar negatyvus, nesvarbu. Tai reikalinga, kad išmoktumėte identifikuoti paslydimą ir pradėti kontroliuoti situaciją, pasukdami ją pagaliau ten, kur iš tikro galite – sėkmės link.

2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Emocinio apleistumo klausimynas

Terapijoje dažnai kalbame apie vaikystės traumas, apie tai, kas traumuojančio su klientais atsitiko tuomet, kai jie negalėjo savimi pasirūpinti patys, visiškai ar dalinai būdami priklausomi nuo tėvų ar globėjų, kai jų gyvenimus sukrėsdavo netektys ar prievarta. Ieškome ten įvykių kurie akivaizdžiai sukrėtė ir sužalojo psichiką, visam gyvenimui palikdami sielos randą.

Tačiau ne visi turėjo trauminių prisiminimų, kai kurie klientai sako, kad jų vaikystė buvo puiki, pilna gerovės, niekas jų neskriaudė, mokykloje jiems viskas buvo OK. Vis viena, šiandieną jie susiduria su kliūtimis, iš kurių pėdsakai veda gilion praeitin, vaikystėn. Tas neapčiuopiamas pavidalas, trukdantis jaustis pilnaverčiais žmonėmis, apsunkinantis santykius, sukuriantis persekiojančių nesėkmių virtinę ar nuolatinį ryšio su savimi trūkumą, dažnai yra emocinio apleistumo ženklas. Emocinis apleistumas, yra ne tai, kas vaikystėje įvyko. Priešingai, tai yra tai, ko būtinai reikėjo psichiškai sveikam žmogui susiformuoti ir ko trūko. Emocinio ryšio trūkumas – tėvų negebėjimas sveikai emociškai reaguoti į vaiko poreikius, jų emocinis atsiribojimas nuo vaiko. Vaikams neturintiems emocinio ryšio su su tėvais, jie negali išsiugdyti emocinio ryšio su savimi, jie išgyvena tai, ką vadiname emociniu apleistumu.

Pateikiu klausimyną, padėsiantį jums nustatyti ar patyrėte emocinį apleistumą ir kokio jis dydžio. Tai nėra patvirtinta mokslinė metodika, tai labiau mano, kolegų bei dr. Jonice Webb sudaryti klausimai, atskleidžiantys potencialias emocinio ryšio su vaikystėje reikšmingais žmonėmis trūkumą.

Atsakydami į klausimus, suskaičiuokite, į kiek jų atsakėte teigiamai.

1. Kartais jaučiuosi, tarsi manęs niekas nesieja su šeima ar draugais.
2. Aš didžiuojuosi savo nepriklausomybe nuo kitų.
3. Socialinėse situacijose turiu polinkį jaustis nejaukiai.
4. Man atrodo, kad mano jausmai ne tokie svarbūs, kaip kitų.
5. Man sunku paprašyti pagalbos, paslaugos ar nuolaidos.
6. Dažnai jaučiuosi nematoma(s), nors kiti tai neigia.
7. Mano draugai ir / ar šeima skundžiasi, kad esu atitolusi(ęs) ir neprieinama(s).
8. Mielai gyvenčiau atsiskyrėlio gyvenimą.
9. Atrodo, kad gyvenime savo potencialo nepasiekiu.
10. Kartais tiesiog norisi, kad mane paliktų ramybėje.
11. Paslapčiomis man atrodo, kad mano pasiekimai – apgavystė arba atsitiktinumas.
12. Man sunku palaikyti nuoširdžius ilgalaikius santykius.
13. Dažnai savimi nusiviliu arba pykstu ant savęs.
14. Man lengviau „sutarti“ su gyvūnais, kompiuteriais, technika, nei su žmonėmis.
15. Save vertiniu prasčiau nei kitus.
16. Aš labiau linkusi(ęs) prisitaikyti prie kitų, nei išsakyti savo pageidavimus.
17. Viduje kartais jaučiu tuštumą.
18. Savidisciplina man nesiseka.
19. Be priežasties jaučiu pyktį, susierzinimą ar liūdesį.
20. Man sunku įvardinti savo jausmus, negaliu jų apibūdinti.
21. Sunkiai atskiriu savo stipriąsias ir silpnąsias puses.
22. Lyginu save su kitais ir dažniausiai atrodo, kad kiti – pranašesni.
23. Aš dažniau laukiu kvietimų ar pasiūlymų, nei pats juos inicijuoju.
24. Kartais man atrodo tarsi stebėčiau savo gyvenimą iš šalies.
25. Man sunku save nuraminti.
26. Būti „čia ir dabar“ – man sunki užduotis.
27. Atrodo, kad su manimi kažkas ne taip, nors kiti to nesako ir nepastebi.
28. Daug dėmesio skiriu įvaizdžiui, net jei to nereikalauja aplinka.
29. Nesėkmes išgyvenu skausmingai, dažniausiai to neparodydama(s) kitiems.

Remiantis jūsų atsakymais, preliminarus jūsų emocinio apleistumo lygis yra:

0-3 mažas. greičiausiai gavote pakankamai dėmesio iš tėvų ar globėjų, ir pasaulyje jaučiatės pakankamai saugiai, pasitikite savimi, pažįstate savo emocijas, arba emocinio apleistumo problemas jau išsprendėte suaugę.
4-7 vidutinis. Emocinis ryšys su tėvais, globėjais ar kitais vaikystėje reikšmingais žmonėmis buvo, tačiau jo trūko. Todėl kartais sunku suprasti ką jaučiate, kartais jaučiatės „ne savo kailyje“.
7-10 didelis. Jums augant išgyvenote stiprų emocinį apleistumą, jums sunku susisieti su savo emocijomis, dažnai nesijaučiate savimi, taip pat jums sunku užmegzti ir palaikyti sveiką emocinį ryšį.
11 arba daugiau – labai didelis. Vaikystėje buvote emociškai labai apleistas vaikas, jums labai trūko žmonių, su kuriais galėtumėte palaikyti glaudų emocinį ryšį, saugiai atsiverti bei rodyti savo jausmus, todėl savo emocinį pasaulį slepiate nuo kitų ir labai bijote nuoširdžiai atsiverti.

Emocinis apleistumas nėra našta, su kuria turėtumėte keliauti per visą likusį gyvenimą. Jį, kaip ir kitas vaikystės traumas, galima įveikti pasitelkus į pagalbą kompetentingą specialistą, suprantantį kas yra emocinio ryšio vaikystėje trūkumas ir norintį bei gebantį jums padėti. Kaip visada įspėjimas: toks darbas yra ilgalaikis ir nelengvas, kartais trunkantis ilgiau, nei konkrečių vaikystės traumų terapija.

P.S. Labai tikiuosi, kad ši medžiaga bus naudinga ne emocinio apleistumo aukoms, bet ir psichinės sveikatos specialistams.

2015 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Pavadinimas: Ar jau laikas pas psichologą?

Psichologinės problemos
„Kreipiausi į jus, nes, ką bandžiau, man niekas nepadėjo, tai gal jūs padėsit...” – dažnas klientas prasitaria, paklausus, kodėl kreipiasi ir kokios pagalbos tikisi iš manęs.

Daugumos nuomonė: psichologas yra paskutinė vilties stotelė, tinkanti tik visiškiems nevykėliams arba mentaliai nesveikiems. Nes: savimi pasitikintys, laimingi ir sveiki piliečiai moka tvarkytis su absoliučiai visomis tarpasmeninėmis ir / ar individualiomis problemomis, yra absoliučiai visų klausimų ekspertai ir, žinoma, psichologiškai sveiki irgi yra absoliučiai – kitaip ir būti negali. O jei kas sako, kad gali, tai patys yra nevykėliai durniai ir serga dauno sindromu, alzheimeriu ir šizofrenija iš karto ir vienu metu.

Deja, psichologinė pagalba mūsų šalyje vis dar yra skausminga tema. Į psichinės sveikatos specialistus tebežiūrima arba kaip į psichinių sutrikimų gydytojus, arba kaip į šarlatanus, iš esmės niekuo negalinčius padėti žmogui. Istoriškai susiklostė, kad penkių dešimtmečių sovietinis palikimas tebepersekioja. Jis toks gajus, kad iki šiol psichinės sveikatos priežiūros sistema remiasi pirmiausia medikamentiniu gydymu, o tik po to, gal būt, – psichoterapija ar psichologiniu konsultavimu. Pavyzdžiui norint gauti ligonių kasų finansuojamą psichologo konsultaciją, pirmiausia reikia psichiatro „diagnozės.“ Tai – ydinga, papildomai stigmatizuojanti sistema, priverčianti jau ir taip pažeidžiamus žmones kentėti dar labiau.

Kai kurie mano klientai su problemomis gyveno dešimtis metų, kol, galų gale, jos pradėjo trukdyti taip stipriai, kad nebeliko nieko kita, tik kreiptis į specialistą. Įsisenėjusios bėdos (bet kokios) dažniausiai sprendžiamos gerokai ilgiau ir sudėtingiau, nei šviežios. Pavyzdys iš kitos srities: vizitas pas odontologą vos pastebėjus problemą (dažnai aptinkamą profilaktinio apsilankymo metu) yra gerokai draugiškesnis piniginei, dantims, laikui, nei tada, kai nebesitveriame skausmu ir reikia „remontuoti“ pusę burnos.

„Tai dabar visi turi pulti užsirašinėti pas psichologus?“ – paklausite. Ne, tačiau yra keletas požymių, sakančių, kad vertėtų apsilankyti pas psichologą ar psichoterapeutą. Štai jei:
  • Kelias savaites nuolat jaučiate nemalonius jausmus, arba jie pasikartoja po kelis kartus per dieną ar dažniau.
    Nemalonius jausmus (pyktį, liūdesį, baimę, nerimą...) jaučiame visi. Nuotaikos svyruoja, tai – normalu, kartais net kelias dienas galime jaustis prislėgti. Tačiau kai tokios būsenos trunka savaitėmis, yra požymių, kad jūsų gyvenime kažkas negerai.
  • Jau kurį laiką patiriate daugiau streso nei įprastai, ypač kasdienėse situacijose.
    Stresą patiriame visi: keičiantis gyvenimiškoms aplinkybėms, dėl praradimų ar kitų reikšmingų įvykių. Kai stresas atsiranda ten, kur jo įprastai nejausdavote: krenta produktyvumas, kūrybingumas, atidumas ten, kur įprastai jie būdavo, tai – jau psichinės įtampos požymis.
  • Aplinkiniai pastebi nuotaikų ir elgesio pokyčius bei pradeda jums apie tai atvirai sakyti.
    Pripažinkim – žmonės pasako mums ką, jų pačių nuomone, jaučiame ar galvojame. Dėmesį reiktų atkreipti tada, kai iš skirtingų žmonių girdime panašią žinutę, patys ją ignoruodami ar sumenkindami.
  • Pradedate piktnaudžiauti arba naudoti vaistus.
    Psichikos sveikatos specialisto pagalbos reiktų ir tada, kai pradedate piktnaudžiauti dalykais, kuriais anksčiau nepiktnaudžiaudavote, pavyzdžiui: maistu, alkoholiu, darbu, internetu, seksu ir pan. Taip pat, jei atsiradusius simptomams (nemigos, nerimo, depresijos ir kitiems) pradedate juos nuolat malšinti vaistais.
Žinau, vizitas pas psichologą ar psichoterapeutą, ypač pirmas gyvenime, labai gąsdina. Be reikalo, nes mūsų darbas – jums padėti pereiti tas nelemtas kliūtis, trukdančias būti laimingesniais ir labiau savimi. Nenumokite į save ranka.
Taip pat nesitikėkite, kad kažkas kitas (gydytojas, draugas ar draugė, būrėjas, darbas, naujas pirkinys, perskaityta knyga, patarimas ar „dar kažkas“) už jus išspręs problemas, pasakys magišką gyvenimo formulę – taip nebūna. Peri psichologai patarimų nedalina. Jie padeda atrasti jums patiems. Tada atradimai yra tikrai jūsų ir tikrai keičia situaciją. To ieškantiems ir linkiu – nuraminti sielos skausmą, išspręsti kamuojančias dilemas ir žengti į emociškai kokybiškesnį gyvenimą. O tiems, kurie tai jau padarė – tiesiog būti laimingiems.