Rodomi pranešimai su žymėmis pastangos. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis pastangos. Rodyti visus pranešimus

2015 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Sėkmės baimė

Foto: ResoneTIC /Pixabay
Dažniau psichologai (ir ne tik) kalba apie nesėkmės baimę, trukdančią priimti sprendimus, skatinančią perfekcionizmą ar pastumiančią į neveiksnumą. Tačiau yra ir kita, minima rečiau, dažnai pasąmoninga – sėkmės baimė.

“Kiekvieną kartą, vos mano gyvenime nutinka kas nors gero, kas nors, verta dėmesio ir džiaugsmo, kas galėtų būti pamatas naujam pozityviam dalykui, aš susiduriu su nesėkme. Nu blyn, kiekvieną kartą! Tą akimirką, jau viskas galėtų būti, nu, neblogai, jau kažkokios naujos perspektyvos matosi iš už kampo, imu ir padarau nesąmonę. Nu visišką nesąmonę: įsitraukiu į bereikalingą projektą, lyg ir taip nebūtų darbo, prisiimu darbų kur mano kompetencijos per mažai, įsiskolinu, vėl išduodu draugę, nusiperku brangų ir absoliučiai nereikalingą daiktą, kai ir taip trūksta už nuomą susimokėti.” – kalba Tomas, sutikęs pasidalinti savo istorija. Jis – programuotojas, jau seniai dirbantis geroje kompanijoje, tačiau vis klimpstantis į istorijas su nesėkmingomis pabaigomis, nuolat kam nors skolingas, persidirbęs ir lengvai priaugęs viršsvorio, už kurį pats savęs nekenčia.

Ilgą laiką, atsakymų ieškojęs aplinkybėse, darbe, santykiuose, drauguose, gyvenamojoje vietoje, įsitikinimuose, Tomas atsirado mano kabinete.

“Viskas vyksta man prieš akis ir valią. Ir kai kabinau merginą bare, ir kai važiavom į viešbutį, tada tai tiesiog vyko, atrodo be mano įsikišimo. Aš nieko negalvojau. Man rūpėjo tik seksas… Gal kad buvau girtokas…” – Tomas skėsteli rankomis, tarsi patvirtindamas savo bejėgiškumą.

Ilgai gyvenęs “gyvenimą, kuris atsitiko”, nuolat slapta jautęs bejėgiškumą, („nes viskas nulemta išorinių veiksnių, gal Dievo, o gal likimo), Tomas patikėjo, kad pats jame nieko negali daryti, nes… net jei darai, vis viena kas nors “atsitinka”, o to visiškai nesinori.

“Atrodė, turint pakankamai pinigų, būtų galima kažkaip sėkmingiau gyventi, džiaugtis. Bet kuo daugiau uždirbau, tuo daugiau reikėjo tų pinigų, kol supratau kad dafiga esu skolingas bankams, lizingams ir net žmonėms. Turėjau draugų, kurie matė: gerai uždirbu, ir skolino negailėdami. O aš negalvojau ir skolinausi, nes vis buvo negana.”

Kartu žvelgdami į Tomo vaikystę, pamatėme, kad kiekvienas ramesnis laikotarpis pasibaigdavo katastrofišku pragaru mokykloje ir namuose: “Mokykloje buvau skriaudžiamas mokinys, o namuose – nedrausmingas ir nesimokantis vaikas. Trumpos ramybės pauzės pasidarė taip įtemptos, kad bijodavau daryti bet ką. Kartais grįždavau namo ir sėdėdavau nejudėdamas, net nenusirengęs uniformos, su taše ant kelių, tiesiog sėdėdavau. Tol, kol negrįždavo tėvai ir neprasidėdavo pragaras… vėl. Nesąmonės nutikdavo dažnai: motina mušdavo už pažymius, tėvas nekreipė dėmesio, jam buvo svarbiau garažas ar meistrystės. Vos tik atsirasdavo proga pasidžiaugti, ją sugriaudavo kas nors blogo – pažymys, pastaba, muštynės, sulaužydavau ką…”

Džiaugsmingas akimirkas Tomas bandydavo užpildyti su kaupu – jam atrodė, kad tai yra paskutinis kartas, kai jo gyvenime nutinka kažkas gero. Kažkas, teikiantis Tomui malonumą (net ne laimę). “Tikrai laimingas jausdavausi retai, dažniausiai – vasaromis, kai išvažiuodavau atostogoms į prie jūros, ten gyvenimas transformuodavosi į vasaras su draugais, žaidimus ir tiesiog ne tokią rūpestingą vaikystę, nes tėvai užsiimdavo labiau savo reikalais, o aš gaudavau daugiau laisvės.“

Tomo psichikai tai turėjo dvejopą poveikį: leisdavo atsikvėpti ir pailsėti, bei tapo precedentu nenumarinti jo savivertės visiškai.

„O šiaip valgydavau, kai galėdavau, labai daug masturbavausi, po to žaisdavau kompu… O po to vėl nesąmonės.”. Toks elgesys, suteikdamas malonumo akimirkas emocinio skausmo jūroje, įsirašė ir kartojasi kaip elgesio modelis šiandieniniame jo gyvenime.

Dažnai vaikams atrodo, kad tai, kas vyksta čia ir dabar, niekada nesibaigs. “Beprotiškai ilgos ir nuobodžios pamokos (įsivaizduokite): pirma fizinis, po to, sušutus (mokykloje dušai neveikė), dvi matiekos ir dvi rusų ir ne pabaiga dar… Per pertraukas įtampa, kad kas neprisikabintų, o šiaip nerealiai nuobodu.” Tokia diena tikrai galėjo atrodyti ilga kaip šimtmečiai, o mokslo metai – visa epocha. Vasaros, beje irgi, atrodė nesibaigiančios, jų metu Tomas stengdavosi užsimiršti ir jam tai sekėsi… Visa tai ilgam paliko įspaudą, kad jausmai ar įvykiai gyvenime apsilanko visam laikui. Mums reikėjo pakankamai ilgai padirbėti, kol Tomas įsisąmonino, jog jausmai ir situacijos jo gyvenime ateina ne visam laikui, – jos ateina ir praeina, ir tai svarbu įsisąmoninti kiekvienam beviltiškai besijaučiančiam.

Šiandien kova su Tomo laimės priešu dar nelaimėta. Jo viduje tūnantis demoniukas, vis siekiantis dėmesį nukreipti į fantazijas apie nuostabią ateitį, daiktą, maistą ar blaškantį užsiėmimą, primena: “Būti laimingas ir sėkmingas tu negali. Negali daryti dalykų, savo saugumui ir gerovei. Kam jie tau? Jei dabar yra gerai, pasirūpink, kad dabar ir gautum maksimumą, o ateity… Pofig ta ateitis!”

Nesuvokdamas, kad gyvens ne vien dabar, bet ir rytoj ir poryt ir, greičiausiai, už metų ar dešimties, ir / arba rytojų matydamas per ultrapozityvų arba hipernegatyvų rūką, Tomas nesuvokė realybės taip, kaip galėtų ją suvokti tiesiog ramiai priimdamas. “Jei nesuvokiu ateities realistiškai, kaip galiu padaryti, kad mano sėkmė išliktų? Niekaip. Ateity tiesiog ramaus ir sėkmingo gyvenimo, tipo, nėra, arba jis visiškai sufantazuotas. Man taip atrodo…”

Norėdami pakeisti Tomo ateities paradigmą sukūrėme jo mintims personažą – SuperTomą. Jis ateina iš ateities ir dabartiniam Tomui pasako: “daryk taip ir taip, tada tau viskas bus gerai. Jei nedarysi, bus tas ir tas – žodžiu š…” Tomas SuperTomą kartais išgirsta, o kartais ne: „Kartais, bet dažniau – ne.“ Jį perrėkia demonas iš senojo Tomo pasaulio, vaikystės. Jis griausmingu ir viską šluojančiu balsu ištrimituoja: “Rytojaus nėra, o gyventi reikia šiandien, tau reikia naujesnės mašinos, varom į testdraivą!” Ir taip jo mintyse gimsta idée fixe: naujas automobilis padarys Tomą laimingu, o kai jis bus laimingas, geriau dirbs, o kai geriau dirbs, daugiau uždirbs ir tada atiduos visas skolas, susiras normalią paną, sukurs šeimą ir bus dar laimingesnis. O tai, kad jis ir taip skolingas už dabartinį automobilį, kad darbo yra gerokai daugiau, nei jis spėja padaryti ir kad už tą darbą jam mokamas rinkoje beveik didžiausias atlyginimas, „pamirštama“.

Laimėjimas terapijoje, tai kiekviena, net ir nedidelė pergalė. Kaip maži upeliukai sutekėdami į vieną upę sukuria didingą srautą, taip nedidelės pergalės ar pokyčiai, kartu sudėti, išvysto pokyčio jėgą.

SuperTomas, iš ateities, vis sako: “Ne, neklausyk to velnio. Ateitis, ji yra. Aš esu iš ten, ir tu ten pateksi.” Tais kartais Tomas savimi pasirūpina labiau, žiūri ne vien šiandienos malonumų, bet ir rytojaus gerovės. Tikiu, kad vieną dieną jam pavyks, kad pozityvūs pokyčiai jo gyvenime nusvers praeityje įgytą sėkmės sabotavimo schemą.

Gal Tomo istorija iki galo sėkmės baimės atskleidė. Psichikos veikimo modelis čia paprastas: kiekvienas sėkmė signalizuoja, kad tuoj prasidės kažkas blogo, nekontroliuojamo, todėl geriau, kad sėkmės nebūtų, tada situacija labiau kontroliuojama ir gyvenime mažiau skausmingų nusivylimų, kuriems ypač jautrūs vaikai. Tai – vienas komponentų, kurio jau pakanka sėkmės baimei atsirasti. Susiduriantys su šiuo modeliu pagalvoja tokiomis klišėmis: “būsiu turtingas – man pradės pavydėti ir kenkti, būsiu laimingas – kažkada nusivilsiu, atsiduosiu santykiams – mane išduos”.

Kitas komponentas, kurį irgi minėjau, – perspektyvos nesuvokimas ir emocinė trumparegystė: rytojus labai neaiškus, jis ryšio su šiandiena neturi, o tai, kas vyksta dabar – amžina. Vengiantys sėkmės sabotuoja ją, sukurdami iškreiptą tikrovės suvokimą, nuvertindami savo galimybes nesėkmės akimirkomis, ir / arba pervertindami sėkmei lydint. Emocinės trumparegystės akimirkomis atrodo, kad viskas bus blogai, nes:
  • Per ilgai truks
  • Neturiu tinkamų įgūdžių
  • Neturiu reikiamų ryšių
  • Trūksta kokių nors resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko)
  • Yra kitų, svarbesnių arba smagesnių darbų/reikalų
  • Man tiesiog nepasiseks

Arba, priešingai, viskas bus užtikrintai gerai, nes:
  • Rezultatas bus labai greitai
  • Net jei resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko) ir trūksta, nesunkiai jų rasiu
  • Turiu daugiau įgūdžių nei reikia, o jei neturiu labai lengvai jų įgysiu
  • Nustumiami į šalin kiti, esminiai darbai ar rūpinimasis savimi
  • Man tiesiog pasiseks.

Būna, kad šios saviapgaulės technikos sėkmingai keičia viena kitą, to žmogui net nesuvokiant. Vieną dieną sau sako: “viskas man jau nebepasiseks”. Kitą, kaip ant sparnų jis jau kalba: “kaip viskas nuostabu ir kaip puikiai viskas einasi”.

Ką daryti, bijantiems sėkmės? Jei atsakymas būtų paprastas, ieškantys jau būtų jį radę. Manau, pirmiausias dalykas, kurį reiktų padaryti, – identifikuoti, kada pradeda veikti savęs apgaudinėjimo mechanizmas, atpažinti kylančius jausmus, rasti priežastis ir iš kur tie jausmai ateina. Saviterapijos ar psichologo padedamiems pradėti stebėti, kada mastymo procese realybė baigiasi ir prasideda fantazijos bei savęs apgaudinėjimas, pozityvus ar negatyvus, nesvarbu. Tai reikalinga, kad išmoktumėte identifikuoti paslydimą ir pradėti kontroliuoti situaciją, pasukdami ją pagaliau ten, kur iš tikro galite – sėkmės link.

2014 m. liepos 29 d., antradienis

Būsimas aš – žino geriau

pasaka
Ar nebūtų puiku turėti ateitį numatantį rutulį (kaip būrėjos) ar laiko mašiną? Žinotume, kas su mumis bus! Tokią galimybę, pasirodo, turime. Ne tiesioginę, bet turime.
Beveik visiem pažįstamas patyrimas: rytas po vakarykščios „baliavonės“, paskutinė naktis prieš egzaminą, kvailas poelgis nutraukęs draugystę ir kitos gyvenimiškos situacijos, po kurių dažniausiai sakome sau (o kartais ir kitiems): „daugiau nebe…“ Tokius patyrimus lydi nebaigtinė aibė nemalonių jausmų: kaltė, gėda, savigrauža, neviltis, pyktis, liūdesys, beviltiškumas, pasibjaurėjimas… Pasekmes galėjome numatyti, tačiau iš savo klaidų (akivaizdu kad), ir vėl nepasimokėme. Po šio karto sau pasižadame – pamoką išmokome ir daugiau taip nebesikartos… …iki kito karto. Praeina laikas: kartais diena, kartais savaitė, kartais net ir metai. Mes ir vėl tame pačiame déjà vu (jau matyta – pranc.). Kartais veikėjai tie patys, kartais – kiti, tačiau vienas jų visada dalyvauja, tai – mes.
Ankstesnėje pastraipoje suminėtos smulkesnės detalės, susidėlioja į didesnį paveikslą – gyvenimą, pasidabinusį besikartojančiais elgesio modelių raštais: atsisukę atgal, į praeitį, galime matyti, kaip kažkada seniai (mūsų pačių) priimti sprendimai įtakoja šiandieninę būtį. Bloga mityba – sveikatos sutrikimus. (Visi tai žinome, bet parduotuvėse saldumynų skyrius dvigubai didesnis už daržovių.) Alkoholis ar tabakas – pasilinksminimo įpročius. (Visi žinome kaip jie kenkia sveikatai, tačiau negalime atsisakyti.) Išlaidavimas – finansinei laisvei. (Visi žinome, kad finansiniai įsipareigojimai apsunkina, tačiau dauguma vis viena gyvena į skolą.) Jei jūs – ta mažuma, kuri gali sąžiningai pasakyti: „tai – ne apie mane“, sveikinu. Kitiems belieka palinguoti galva ir trečią kartą per metus ir vėl užsirašyti tą patį tikslą į kalendorių: sveikiau gyvensiu, taupysiu, mažiau gersiu, pradėsiu sportuoti… whatever.
ateities-as
Dar ne viskas. Prieš tai aprašiau į gyvenimą įsileidžiamus neigiamus dalykus. Liko skausmingesnė ir dažniau ignoruojama tema, apie kurią (dažniausiai) susimastome gyvenimo pabaigoje, – praleistos teigiamos ir pozityvios aplinkybės. Tai skamba kaip: „jei būčiau galėjęs(usi), išdrysęs(usi), leidęs(usi) sau…“ Tai svarbūs, gyvenimą keičiantys ir lemiantys, tačiau nepriimti sprendimai, neišnaudotos galimybės, neįgyvendinti projektai, nenukeliautos kelionės, nesukurti santykiai… Supratimas, kad tai nebesugrąžinama, dažnai būna toks skausmingas, kad nenoromis patys sau sukuriame pasiteisinimų apie: likimą, karmą, sintetinę laimę, ar ką panašaus. O tada galime sau pasakyti: „toks likimas“, arba „matyt praeitame gyvenime kažko neišmokau“, arba „nežinau ar būčiau laimingesnis, jei būčiau gyvenęs kitaip“.

Ane? (Kalbininkiškai: „ar tikrai?“)
Toks pasakymas prilygintinas: „jei gyvenime būtų geresnių dalykų daugiau, būčiau nelaimingesnis, nei esu dabar.“ Žinoma, tai padeda išsivaduoti iš sunkios atsakomybės naštos. Atsakomybės už savo pačių gyvenimą ir poelgius; už tai, kuo tampame suaugę ir ką darome, kad taptume geresnėmis savo pačių versijomis, geresnėmis, nei buvome iki šiol.
Visas šis pakalbėjimas apie atsakomybę už savo veiksmus, su laiko mašina siejasi štai taip…
… jei turėtume laiko mašiną, būtų smalsu pažiūrėti kaip mums ten, ateityje gyvenasi ir ką daryti, kad būtume laimingesni ir sėkmingesni. Mokslininkams vis dar bandant įminti laiko-erdvės kontinuumo mįsles, kažką panašaus į laiko mašiną kiekvienas turime savyje. Tai – vaizduotė ir mintys.
jausmai
Jei prieš priimdami kokį svarbų sprendimą pagalvotume: „ar ateities aš padėkos man už tai, ką dabar darau?“ Būtent tokiu formatu. Ar jis (ateities aš) jausis dėkingas už priimtą sprendimą. Jei taip, galimas dalykas, kad sprendimas bus naudingas, tinkamas, priartinantis prie laimės ir geresnės gyvenimo kokybės. Žinoma, nereiktų pamiršti sveiko skepticizmo, objektyvumo ir aplinkybių įvertinimo. Ši technika padeda suvokti perspektyvą, kurią labai labai dažnai paliekame užmaršty, net ir priimdami gyvenimiškai svarbius sprendimus.

Įdomu (ir svarbu), kad klausimą suformulavus priešingai: „ar mano ateities aš nesigailės, kad tai darau“, atsakymas dažniausiai būna: „ne, nesigailės“. Esame linkę apie save galvoti geriau, nei yra iš tikro – pozityvi nuostata prisideda prie realybės iškraipymo ir savęs apgaudinėjimo, tad kaip rašiau, klausimą reikia formuluoti kaip rašiau prieš tai: „ar ateities aš bus dėkingas“.
Kai jau žinote, bus lengviau nuspręsti: jūsų ateities aš bus labiau dėkingas už naujus saulės akinius, kainavusius 100 EUR, ar už asmeninių finansų valdymo kursus? Ateities aš labiau patiks bokalas alaus ir hamburgeris, ar labiau salotų lėkštė ir sultys? Ateities aš pasakys ačiū už tai, kad siekėte savo svajonės, ar kad ėjote mažiausio pasipriešinimo keliu?
Ką ateities aš pasakys rytoj? Po savaitės? O po 20 metų? Tikiuosi, kad jis bus laimingas ir patenkintas. Geros ateities!

2014 m. birželio 20 d., penktadienis

Turi kūną? Naudok jį, bet neperdozuok...


Vakar su draugais laipiojom Lokės Pėdoje. Ta proga, šiandien  noriu pasidalinti idėja apie mūsų asmenybės, sielos, dvasios ar gyvybės nešėją – kūną, ir jo naudojimą.

Mintis paprasta. Turime kūną. Jis – pagrindinis mūsų gyvenimo instrumentas. Juo naudodamiesi sukuriame viską aplinkui save; tiesiogine ta žodžio prasme, juo sukuriame savo gyvenimą: gerbūvį ar blogbūvį (atitinkamai).

Net, jei mūsų darbas protinis, vis viena kūnas reikalingas, kad smegenų kūrinį perteiktume pasauliui. Dabar guldau savas mintis ant kompiuterio ekrano. Tam naudoju pirštus ir akis. Jei diktuočiau, naudočiau balsą, t.y. kaip mokykloje mokė – kalbos padargus (iki šiol man tas pavadinimas asocijuojasi su žemės ūkiu...)
Kompiuterį, kuriuo rašau, įsigijau naudodamas savo kūną: dirbau protinį darbą, už kurį man buvo sumokėta. Jei kūno nebūtų, nebūčiau galėjęs jo atlikti. Stalas, ant kurio stovi kompiuteris, – rankų darbo. Neturėdamas rankų, nebūčiau jo nušlifavęs, nulakavęs, surinkęs.
Tad... Jei mūsų protą patalpintų į stiklainį, net ir sumastę nuostabiausių dalykų, negalėtume jų įgyvendinti, jau neminint paprasčiausio fizinio darbo, tokio kaip pvz. gatvės šlavimas ar indų plovimas.

Ilgai nenaudojamas daiktas tiesiog susensta. Tarkim, automobilis, kaip ir žmogaus kūnas, – sudėtingas mechanizmas, tačiau net ir tvarkingas, geras, naujas automobilis nenaudojamas susens labiau, nei tvarkingai eksploatuojamas. Netikit? Paklauskit bet kurio automechaniko!
Nenaudojami raumenys, sąnariai, smegenys atrofuojasi, praranda savo pradinius gebėjimus, taip kaupdami vis didesnę inerciją juos išjudinti po sąstingio. Ilgainiui ta inercija virsta chronišku energijos stygiumi ir nenoru nieko daryti.

Tačiau perdozuoti taip pat kenksminga. Nuolatinės perkrovos ir stresas mūsų kūnui tokie pat žalingi, kaip ir atrofija. Imkim tą patį automobilį. Jei jį „drošim“, nesaugosim, laiku nepasirūpinsime profilaktika ilgai jis netarnaus. Netikit? Paklauskit bet kurio automechaniko!
Piktnaudžiaudami savo kūno naudojimu sudėvime jį anksčiau laiko, perteklinis fizinis, emocinis, protinis nuovargis kaupiasi ir vis dažniau pradeda mus stabdyti, kol pats kūnas nepasako „STOP!!!“, išsireikšdamas perdegimu ir lėtiniu nuovargiu. Ilgainiui tai virsta chroniškomis, lėtinėmis ligomis.

Taigi, naudokime savo kūną, bet neperdozuokime. Man pačiam tai reiškia:
  • kuo dažniau naudoti savo jėgą kaip transporto priemonę, kai galiu (lipti laiptais o ne važiuoti liftu, naudoti dviratį, ne auto)
  • reguliariai sportuoti
  • sveikai valgyti, bet kartais leisti pasidžiaugti ir nesveikais dalykais
  • išsimiegoti, bet nepersimiegoti
  • skirti laiką poilsiui, buvimui tik su savimi
  • nuolat mokytis, tačiau neperkrauti savęs tuščia informacija
  • nebijoti išeiti už komforto zonos, ir nepamiršti į ją grįžti pailsėti.
Gero naudingo savaitgalio, be didelių perdozavimų...

2013 m. liepos 2 d., antradienis

Saviugda „sunkiai“ ar „lengvai“. Apibendrinimas

Tęsdamas mintis apie „jei lengva, darai tai neteisingai“ ir „jei sunku tai dar nereiškia, kad darai tai teisingai“, noriu apibendrinti visa, ką jau rašiau, ir padėti suprasti kokią poziciją siūlau. Deja, ne visi komentarai ar paklausimai matyti bloge. Vienus klausimus gaunu tiesiogiai iš klientų, kitus – pokalbiuose su draugais ir pažįstamais, ar tiesiog per Facebook.

Apibendrinant galima sudėti viską į keletą paprastų klausimų:

„Jei mums nėra sunku, ar tai reiškia, kad mes kažkokie nevykę ar blogesni, o gal geresni? Ar visą gyvenimą reikia kad būtų sunku ir kam vargintis ir ieškoti problemų lygioje vietoje?“

Norėčiau pasielgti, kaip su klientais – atgręžti klausimus jums, skatindamas pagalvoti: „Apibrėžk, ką tau reiškia geresnis ar blogesnis? Kodėl manai, kad „sunku“ – vien nemalonūs pojūčiai? Kaip tu įveiki iššūkius, kuriuos išsikeli sau, ar juos tau iškelia gyvenimas?“

Dalindamasis mintimis ir idėjomis nenoriu jų primesti kitiems (jums). Tai jūsų gyvenimas ir galite gyventi jį kaip tik norite. Man gera, jei tame, kuo dalinuosi, randate sau įkvėpimo, idėjų, tinkamų technikų, ar priešingai – kyla pasipriešinimas, nesutinkate su manimi ir tai panaudojate savo įsitikinimams sutvirtinti ar juos kvestionuoti. Jei taip yra, tikiuosi daviau kažką naudinga. Klausimai jus užkabino ar kilo minčių? Pabūkite su tomis idėjomis, gal atrasite ką naujo.

Dabar išdėstysiu tai, ką norėčiau apibendrinti.

Svarbiausia – renkatės jūs. Jei jūsų gyvenimo rezultatai tenkina, ir nenorite nieko keisti – puiku! Nieko ir nekeiskite. Jei manote, kad nereikia kelti sau iššūkių ir jūsų gyvenimas geras be jų – nuostabu, reiškia jūs jau pasiekėte ko trokštate. Bet... kodėl tada vis dar skaitote? Jei skaitote ir manote, kad asmenybė, kuria esate, dar gali patobulėti – ryžkitės pokyčiams, jei to dar nepadarėte. Tačiau žinokite, matomų ir reikšmingų rezultatų rezultatų galima pasiekti tik ilgalaikių pastangų dėka. Nežinau nei vieno garsaus ir sėkmingo žmogaus, kuris rezultatų gyvenime būtų pasiekęs neprisiimdamas iššūkių ir nedirbdamas. Norint ką nors gauti, reikia duoti mainais – norint gauti asmenybės pasiekimų, reikia duoti pastangų.

Noriu priminti, kad ankstesniuose įrašuose iš esmės kalbėjau apie saviugdos ir savityros procesus. Nors kai kurios metaforos pasiskolintos iš kitų sričių (pvz. bėgimo) ir jos pritaikytos saviugdai ir savityrai, jas galima taikyti ir kitoms gyvenimo sritims.

Dabar trumpa istorija.

Man baisu. Jau seniai nebuvo taip baisu. Širdis daužosi, akys išplėstos. Būdamas penkerių dar nežinau kas yra adrenalinas moksliškai, tačiau jis liejasi per kraštus. Skauda nubrozdintus ranką ir kelį, o per skruostus rieda viena kita ašara. Norėčiau pabėgti iš čia, mesti viską. Gal kažkiek gėda, kad taip ir neišmoksiu važiuoti dviračiu ir pikta... Taip, dviratis man varo neviltį ir pyktį, kita vertus – nenoriu atsilikti nuo draugų. Vis matau, kaip jiems smagu. Ir aš noriu važinėtis taip, kaip jie, todėl vėl užsikeberioju ant man per didelio dviračio, apsižvalgau ar niekas nemato mano nesėkmių ir tęsiu. Dar po keleto nesėkmingų bandymų, pagaliau man pavyksta – vieną, antrą trečią kartą pavažiuoti tiesiu keliuku ir nenukristi, dabar beliko išmokti pasisukti...

Man baisu. Prieš akis didžiulė nuokalnė, o takelis jau išvažinėtas anksčiau už mane numynusių varžybų dalyvių. Dabar, arba niekada – jei pasiduosiu, nebeturėsiu jėgų ir pasitikėjimo įveikti likusių trisdešimties kilometrų. Matau, kaip kiti nulipa ir vedasi dviračius, o labiau patyrę – leidžiasi ant jų. „Bala nematė“ – pagalvoju, paminu ir įgaunu pagreitį. Ties nuokalnės apačia, prie pat purvyno akies krašteliu dirstelėju į spidometrą. 50,2 km/h. Jaučiu kaip galinis ratas čiuožia pats sau, mintyse projektuoju, kur reiks „nusileisti“ man, o kur dviračiui. Nežinau kaip, bet išsilaikau ir dabar jau minu tokio pat statumo įkalnėn. Šalia važiuojantis dalyvis šypsodamasis pasidalina įspūdžiu: „That was a trick!“. Persimetame dar keliomis frazėmis ir tęsiame. Užmynęs į viršų, vos pakvėpuoju ir norėčiau kristi čia pat, ant žolės, palaukti kol mane „surinks“ pagalbos tarnyba, bet prisimenu nuokalnę, jau nuvažiuotus beveik šešiasdešimt kilometrų, ir noras įveikti trasą persveria nuovargį. Judu toliau.

Šias istorijas skiria 32 metai. Jos apie tą patį – važiavimą dviračiu, abiem atvejais pastūmiau save iki ribos, buvau giliai diskomforto zonoje. Ar būčiau išmokęs važiuoti dviračiu, jei nebūčiau savęs stumtelėjęs už komforto zonos, kai man buvo penkeri? Greičiausiai ne. Ar būčiau įveikęs Tartu dviračių maratono trasą (87 km)? Tikrai ne.

Galite paprieštarauti – ne visi dalykai gyvenime yra sudėtingi ar sunkūs (kad ir išmokti važiuoti dviračiu, vieniems lengva, kitiems – ne). Sutinku ir primenu, kad istoriją panaudojau tik tam, jog metaforiškai pademonstruočiau situacijas, tam pačiam užsiėmimui. Išėję iš komforto zonos susiduriame su nemaloniais jausmais, mintimis, prisiminimais, pojūčiais, ypač darydami tai sąmoningai – mokomės, siekiame meistriškumo tame, ką darome. Imamės to iš visos širdies, pasinėrę ir susikoncentravę. Tai taikytina daugumai gyvenimo sričių. Jei veikla pasidaro lengva, ji tampa arba buku įpročiu arba nuobodybe. Tai, ką darome saviugdoje, nebūtinai turi kelti vien nemalonias emocijas ir pojūčius. Sunku, reiškia reikia įdėti pastangų, kainuojančių energiją. Paimkim kitą situaciją – bet kokį kompiuterinį žaidimą. Žaisti dažniausiai nelengva, būna visko: ir pykčio, ir nusivylimų, ir džiuginančių momentų, ir netikėtumų. Įsivaizduokite, jei dvidešimt žaidimo valandų praleistumėte pirmame lygyje. Taip, būtų lengva ir paprasta, tačiau labai labai nuobodu. Tas pats su mūsų gyvenimu, jei viskas jame paprasta ir lengva – ar nenusibosime patys sau? Ar netapsime nuobodžiais kitiems? Patys būdami nuobodos, kokius žmones trauksime į savo gyvenimą?

Yra kita medalio pusė, apie kurią būtina pakalbėti – nuolatinis, lėtinis, patologiškas buvimas diskomforto zonoje. Tikrai yra nemažai žmonių, didžiąją gyvenimo dalį jaučiančių nemalonius jausmus, tuštumą, beprasmybę. Komforto zona jiems atrodo kaip sala išsigelbėjimui neaprėpiamame nemalonumų vandenyne. Nesvarbu ar ten saugu, ar ji ne toksiška, ar iš jos galima ištrūkti kada panorėjus. Ta sala (salos) gali būti priklausomybės, saviapgaulė, abejingumas, blogiausiu atveju tai būna savižudybė. Kai kas susikuria kitas diskomforto zonas tam, kad galėtų užsimiršti kas aplinkui juos vyksta. Nuolatinis buvimas įtampoje, bėgime, „nesibaigiančiame tobulėjime“ – ar tai toks pat noro pabėgti nuo realybės ženklas? Ar tas bėgimas nėra tokia pati saviapgaulė kaip ir buvimas vien komforto zonoje?

Aukso vidurys, mano nuomone, – būsenų kaita, kai sunkų darbą, siekiant patobulinti save, pakeičia visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Toks balansas, įmanomas tik tada, kai sąmoningai nusprendžiame savo gyvenime tvarkytis taip, kaip pasirenkame patys – ir dirbti, ir žaisti. Jei tokio balanso mūsų gyvenime šiandien nėra, tačiau jo siekiame, galime nuspręsti pradėti pokyčius dabar, mūsų pastangų dėka pasiekti pageidaujamos lygsvaros. Greičiausiai lengva nebus, jei esate stipriai išsibalansavę, žinau iš asmeninės ir klientų patirties. Esame inertiški, kaip didelis, sunkus traukinys – jį išjudinti nelengva, kaip nelengva ir sustabdyti, jam lekiant pavojingu greičiu. Norint mums išsijudinti iš letargiškos būsenos reikia prisivertimo, atrodo, kad pastangos padaryti bent menką žingsnį yra milžiniškos. Kaip ir nuolatiniame lėkime, ant kulnų lipant nerimui, sustoti ir skirti laiko sau, pabūti ramybėje, visiškai atsipalaiduoti – lygiai tokia pati sunki užduotis.

Esame pavaldūs dėsniams. Gamtos, bendravimo, biologijos, psichologijos. Norėdami pokyčių, turime jiems suteikti sau postūmį, kad pokyčiai atsirastų. Postūmiui reiks energijos. O kuo didesnio pokyčio norite, tuo daugiau reiks pastangų įdėti. Paprasta, tiesa?

Jei vis dar kyla klausimų – lauksiu jų komentaruose ar asmeniškai. Jei galvojate, kad tai ką perskaitėte – naudinga, pasidalinkite. Ačiū!

2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Jei sunku, dar nereiškia, kad darai tai teisingai


* Pastaba: šiame ir kituose savo tekstuose daugiausia rašau apie psichologinį bei emocinį savęs pažinimą ir saviugdą, tad kai kurios metaforos ar mintys gali netikti norintiems jas pritaikyti kitame konkrečiame kontekste, pvz. mokymesi ar specifinių įgūdžių formavime.

Vėl klausau to paties pasakojimo... Jau žinau, kas bus toliau, žinau detales, ne paslaptis net mano paties reakcija į šį pasakojimą. Klientas truputį savęs pagailės, tada save lengvai pakaltins ir po akimirkos nusisuks nuo temos, tardamas „tai tiek, dabar aš jaučiuosi gerai“, galiausiai grįš į bet kokių nemalonių jausmų ar asociacijų su minėta tema neigimą. Jis slepiasi už sienų, kurias susikūrė, kad galėtų apsiginti nuo savo paties jausmų, o aš savyje pagaunu lengvą nusivylimą – ir toliau turiu kurti pasitikėjimo tiltą tarp mudviejų, vietoje tikrųjų problemų sprendimo. Gal būt vieną dieną jis atvirai išreikš savo skausmą, trukdantį esminiam pokyčiui įvykti, tačiau didelė tikimybė, kad ta diena niekada neateis...

Ankstesniame įraše rašiau: „jei lengva – darai tai neteisingai“. Būtina paminėti – jei sunku, tai dar nereiškia, kad tai darai tai teisingai. Kaip tas klientas, daug žmonių stipriai ir ilgai spaudžia save, bet nepasiekia jokio ar pasiekia labai mažą progresą. Tai skausminga. Tik kartais žmonės siekia pagalbos ir pakeičia savo nuostatas, tačiau dažniausiai nepriima tiesos, kad jie daro kažką ne taip.

Už klaidas jie buvo taip stipriai baudžiami (fiziškai / psichologiškai / emociškai), kad neigimas ir to paties sunkaus, beprasmio, kartais destruktyvaus elgesio kartojimas jiems atrodo geresnė išeitis, nei klaidos pripažinimas ir krypties pakeitimas. Aš pats žinau šią „sunkaus darbo“ formulę iš asmeninės patirties.
Turėjau keletą nepelningų verslų. Nors aplink mane esantys žmonės badė pirštais į akivaizdžius nuostolius, aš vis viena į juos investavau (netgi svetimus pinigus!) ir daug juose dirbau. Man buvo taip baisu suklysti, kad paaukojau beveik viską ką turėjau. Tikėjausi, kad kažkaip, kažkas, kažkada nutiks ir taip išsaugos mano užpakalį nuo nemalonumų. Tai – nenutiko; „nutiko gyvenimas“ – aš visiškai bankrutavau ir likau giliose skolose.

Manasis pavyzdys, tik smiltelė realybės smėlynuose. Matau, kaip tai vyksta – savo klientų, draugų ir pažįstamų gyvenimuose. Kartais tai liūdina ir sekina, o kartais jų bergždžios pastangos pykdo. Toks bergždumas man primena skęstantį laukinį gyvulį: jis negali pats sau padėti, tačiau per daug bijo žmonių, kad priimtų pagalbą iš jų. Mačiau ir tebematau juos besikankinančius ir dingstančius po vandeniu – kartojančius skausmingą rutiną, o tada pasiduodančius ir metančius, ką pradėjo.

Žinau, negaliu jų išgelbėti, tik jie patys vieninteliai gali tai padaryti, peržengdami savo klaidos suvokimo baimę. Šis kritinis momentas dažniausiai labai skausmingas (kuo gilesnis neigimas, tuo skausmingiau), tačiau po jo ateina palengvėjimas – lūžio taškas, kuomet suprantame: galime pakeisti savo gyvenimą. Skausmingos tiesos suvokimas man buvo: „įpusėjau savo gyvenimą ir viską reikia atstatyti nuo pamatų: santykius, draugystes, finansus, darbą ir sunkiausia – save patį“. Mana savigarba buvo kritusi žemiau nulio ir aš visiškai nepasitikėjau savimi. Nepaisant to atsiskleidžiau naują horizontą: kartą jau buvau susikūręs savo gyvenimą, taigi, galiu tai pakartoti, tikėtina greičiau ir efektyviau, nei praeitą kartą. Dar daugiau – supratau, kad galiu rinktis – niekas manęs nebelaiko, tad pradedant šiandiena, galiu perrašyti savo gyvenimo istoriją taip, kaip noriu. Galėjau tai padaryti ir anksčiau, žinoma, tačiau man buvo tiesiog per daug baisu pripažinti savo blogą padėtį ir prisiimti atsakomybę.

Jei esate tokiame rate, tai galite ir jūs!

Galite įveikti savo baimes klysti ir pakeisti tai, ką norite pakeisti: ar tai būtų santykiai, saviterapija, karjera ar vairavimo įgūdžiai – šiame sąraše galite įrašyti, kas šauna galvon. Tai sakydamas, noriu pabrėžti svarbiausia: galite tai padaryti, tačiau lengva nebus. Jei būtų, jau būtumėte tai padarę. (Didelės) klaidos ar melo sau pripažinimas savaime yra skausmingas procesas nepratusiam, mat tą pačią akimirką, kai nustosite sau meluoti, į pasaulį iššliauš jūsų vidiniai demonai. Pamatysite skausmą ir realybę, nuo kurių taip ilgai bėgote. Tai pereiti – siaubinga patirtis, būtent dėl to tiek daug žmonių renkasi neigimą – skausmą galima numaldyti priklausomybe ar nesąžiningais santykiais su savimi ir kitais.

Sąmoningai susidūrę akis į akį su savo vidiniais demonais ir pamatę juos dienos šviesoje, po kurio laiko suprasite, kad jie nėra tokie jau baisūs. Pirmosios akimirkos sunkiausios, bet kuo toliau, tuo bus lengviau ir geriau – mažiau skausmo, frustracijos, baimės ir visų kitų nemalonių jausmų. Jei esate skausmingame tikrojo aš atradimo kelyje, priimkite mano simpatiją, atjautą ir palaikymą, bei tęskite toliau. Jums vis geriau ir geriau seksis pripažinti sau tiesą, pamatyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.

Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

Laukite tęsinio...

2013 m. birželio 4 d., antradienis

Jei lengva – darai tai neteisingai


Širdis tuoj išlips iš krūtinės, nuo dusulio vos įkvepiu, o mano žingsniai sunkūs, kaip sulėtinto vaizdo klipe. Po nubėgtų 10 km, kopdamas į kalną, vis dar bandau išlaikyti bėgimo tempą. Šis bėgimas – treniruotė, jis ne maloniam pasportavimui, o jo tikslas – patobulinti save, kad galėčiau bėgti greičiau ir toliau. Mielai sulėtinčiau žingsnį iki ėjimo, tačiau vos papurtęs galvą pakartoju mintyse: „Jei lengva – darai tai neteisingai“. Taigi, vis dar bėgu, mano raumenys „užpumpuoja“ mane į kalną, kartu „pumpuojasi“ ir „valios raumuo“ – tokiomis akimirkomis treniruoju ne tik kūną bet ir valią.

Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti su savo vidumi. Tomis dienomis sėsdavau prie savo žurnalo (dienoraščio) ir parašydavau puslapį ar porą tik tam, kad parašyčiau, o užduočių sąraše galėčiau uždėti varnelę ties įrašu „Pažurnalinti“. Buvo lengva. Dariau tai metų metus ir nepasiekiau nieko tikro. Vos tik prisiliesdavau prie tikrųjų problemų, savo viduje užkabindavau ką nors gilaus, neduodančio ramybės, iš karto atsiitraukdavau nuo savo sužaloto tikrojo aš ir įjungdavau ignoravimo režimą – darydavau bet ką, kad tik kuo greičiau užmirščiau tą skausmingą prisilietimą prie vidinės žaizdos. Žinoma, kad labai skaudėjo, turėjau (ir vis dar tebeturiu) emocinių randų ir vidinių demonų. Jų turi kiekvienas. Vis dėl to, svajojau rasti lengvą ir neskausmingą būdą, kaip atsikratyti visos tos skausmingos vidinės maišaties – rasti paprastą gyvenimo formulę, magišką tabletę ar burtą. Tai priminė norą, kad mano nauja bėgimo apranga padėtų įveikti maratoną, kai pats tegaliu nubėgti vos keletą kilometrų.

Skaičiau knygas, žadančias lengvą ir neskausmingą kelią į nušvitimą, įsitraukdavau į kursus ir kitą veiklą. Niekas nesikeitė. Tarytum užsidėčiau naujus bėgimo marškinėlius, trasoje pabėgčiau keletą minučių puikiai jausdamasis ir... atsimuščiau į netreniruoto kūno pasipriešinimą bėgti toliau. Velnias, matyt blogi marškinėliai...

Norėjau lengvo kelio, tačiau turėjau sau įrodyti, kad tokio nėra. Tokio tikrai nėra! Taip, kaip išsitreniravau nubėgti ilgas 20-25 km trasas, taip pradėjau treniruoti save vidiniam darbui. Lengva nebuvo, nėra lengva ir dabar – visą darbą turiu padaryti savarankiškai: išgedėti nemalonius jausmus, sąmoningai susidurti su vidiniais demonais (traumomis), visa tai išsispręsti viduje, o tada judėti prie kito vidinio iššūkio (problemos). Galima pasisamdyti specialistą, kuris palengvintų darbą (trenerį ar terapeutą), tačiau norint pasiekti rezultatų, darbą turiu padaryti aš pats. Negali treneris nubėgti už mano kūną, o terapeutas išsigydyti mano psichologinių žaizdų už mano psichę.
Ir dabar negaliu garantuoti, jog visad turėsiu valios treniruotėms ar darbui su savo vidumi. Aš netobulas ir nemanau, kad kada tokiu tapsiu – visada bus vietos patobulėti dar labiau. Tačiau nuolatinės pastangos leidžia užsiauginti stipresnį „valios raumenį“. Pasekmė – mažiau pasipriešinimo ir geresni rezultatai, geresni rezultatai – didesnė motyvacija, didesnė motyvacija – didesni iššūkiai, o didesni iššūkiai pareikalaus daugiau valios pastangų.

Lengva netampa niekada. Ir neturėtų, nes tai darbas – jo nereiktų ir įpainioti į laisvalaikį. Beje, pastebėjau įdomų dalyką – intensyvi saviugda, padėjo gerokai labiau atsipalaiduoti, jausti gilesnį lengvumą ir džiaugsmą ilsintis, kadangi anksčiau mane kamuodavę problemos nebevargino.

Tad linkiu jums gero, tačiau ne lengvo darbo! Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

2013 m. balandžio 19 d., penktadienis

Valia ir motyvacija

Ar siekiate tikslų valingai ar motyvuotai? Apie tai šis video.


2013 m. sausio 7 d., pirmadienis

Bauginantys pokyčiai – pasipriešinimo įveikimas

Dirbdamas su klientais ar tiesiog bendraudamas su žmonėmis, siekiančiais patirti pozityvių pokyčių  gyvenime per saviugdą ir savityrą, susiduriu su klausimu: "Kaip man reikės daryti tai, kas atrodo neįmanoma?" arba "Aš neturiu jėgų priimti tokį sprendimą." Žodis neįmanoma dažnai slepia tai, ko savo dabartinėje situacijoje ar būsenoje žmogus negali įsivaizduoti, o jei ir įsivaizduoja, tai jam atrodo, kad tas pokytis toks siaubingas, jog nevertas tų pastangų, kurias žmogus deda tam, kad gyvenimas pasikeistų. Dažniausiai tai siejasi su disfunkciniais santykiais bei žalingais įpročiais (kylančiais iš priklausomybių), tačiau galimas ir platesnis sąrašas, kurį pateikiu žemiau:
  • disfunkcinių santykių nutraukimas (su tėvais, sutuoktiniu, draugais, artimaisiais, darbdaviais);
  • įpročio (dažnai susijusio su priklausomybe) atsisakymas (valgyti saldumynus, rūkyti, išlaidauti ir t.t.);
  • pasikeitę gyvenimo sąlygos (ne toks komfortiškas gyvenimas, gyvenamosios vietos pakeitimas);
  • jausmų pasikeitimas (tikrųjų jausmų pripažinimas, pavyzdžiui vietoje prisirišimo – pyktis);
  • įsitikinimų pasikeitimas (nepagrįstų įsitikinimų pakeitimas logiškais);
  • sėkmė profesiniame ar asmeniniame gyvenime.
Kodėl atrodo, jog tai, ko norėtume pasiekti ir kas objektyviai būtų geras pokytis gyvenime, mums rodosi nepasiekiama ir baugina? Yra kelios galimos priežastys.

Nerimą kelianti nežinomybė. Mūsų įprastas gyvenimas, nors ir nepatogus, puikiai mums pažįstamas,  tuo tarpu pokytis ir kelias iki jo – ne, todėl tai kelia nerimą. Kuo tikslas toliau nuo mūsų įprasto gyvenimo, tuo daugiau nerimo jis kelia.
Pavyzdžiu galime paimti disfunkcinius santykius (itin dažną problemą). Jei santykiai nevertingi, reiktų bent jau pakeisti jų dinamiką (bendravimo būdą), o dar geriau – tiesiog juos nutraukti. Tačiau nutraukti santykius su, tarkim, smurtaujančiu sutuoktiniu, gali būti labai sunku, nes iš anksto (sąmoningai ar pasąmoningai) žinome, kaip į mūsų poelgį reaguos aplinkiniai, žmogus, su kuriuo tuos santykius nutraukiame, ir, žinoma, kaip dėl jų reakcijos jausimės mes. Tai skatina mus vengti to, kas iš tikro būtų labai naudinga. Apmąstymai apie tai, "kas būtų jeigu būtų", sukelia daug minčių ir jausmų. Įsivaizduojama, kaip tokioje situacijoje reikės įveikti kilusį stresą, tai kelia dar daugiau baimės ir nerimo. Imant tą patį pavyzdį, santykių nutraukimas su sutuoktiniu gali sąlygoti finansinį nepriteklių, prarastą ryšį su draugais ar artimais žmonėmis, pasikeitusius santykius su vaikais – ir vėl susiduriama su nerimą keliančiomis mintimis.

Manymas, kad pokytis įvyks vien valios pastangomis. Būdami dabartinėje būsenoje manome, jog tam, kad galėtume pasiekti pokytį, turėsime pasitelkti labai daug valios pastangų. Apskritai, dauguma mano, kad tokie pokyčiai ar sprendimai galimi vien valios pastangomis, o iš gyvenimo patirties žinome, jog jų neužteks pokyčiui išlaikyti ilgą laiką. Taigi, pasekmės atsisuks prieš mus – jausime pažeminimą, gėdą, pasikeis santykiai su susijusiais žmonėmis. Tęsiant pavyzdį, santykių nutraukimas baugina, nes  disfunkciniai santykiai grindžiami subjektyviomis vertybėmis. Sutuoktinis smurtauja, tačiau jis sako, kad myli, po smurto protrūkių atsiprašinėja, kurį laiką "viskas būna gerai". Taigi, šiuo atveju manoma, kad valios pastangomis reiks atsisakyti menamos "meilės", be kurios bus sunku išgyventi. Kitas tinkantis pavyzdys – pozityvūs pokyčiai, tarkim reguliarus sportavimas. Manymas, jog reguliariai sportuoti reikės labai daug valios, ir kad jos neužteks. Taigi, kad išvengtų gėdos, kitų vertinimo, pajuokų, žmogus geriau renkasi nesikeisti, gyventi įprastai ir susitaikyti su žala, kurią jis patiria ar sukelia sau nesikeisdamas.

Vizijos trūkumas arba neturėjimas. Retesnė priežastis, tačiau pasitaikanti, jei norintis savo gyvenimą pakeisti žmogus nežino, kaip jo gyvenimas (būsena, jausmai, mintys, aplinka) pasikeis įvykus pozityviam pokyčiui. Tokios vizijos neturėjimas mažina motyvaciją keistis ir skatina rinktis kelią, kuriame mažiau nerimo, ir nėra pasipriešinimo – jau pažįstamą gyvenimo būdą.

Nesąmoningas pasitenkinimas esama situacija. Žmogui, norinčiam pokyčių, gali atrodyti, kad tai, kas vyksta jo gyvenime "nėra taip jau blogai", jis jaučia diskomfortą dėl to, kas vyksta, tačiau tas diskomfortas toks menkas, kad bet kokios pastangos jį pakeisti atrodo labai didelės. Tai labai stipriai siejasi su nežinomybės baime. Kuo nežinomybės baimė didesnė, tuo didesnis, atrodo, komfortas, ir priešingai – jaučiant didesnį nepasitenkinimą esama padėtimi, atsiranda daugiau motyvacijos keisti tai, kas jį sukelia. Kalbant apie jau minėtus pavyzdyje disfunkcinius santykius, kuo labiau disocijuotas žmogus, tuo mažiau jis pastebi tai, kas jo gyvenime kelia grėsmę. Šiuo atveju sąmoningas žmogus tokių santykių net nepradėtų, mažiau sąmoningas – stengtųsi iš jų ištrūkti, o nesąmoninga – juos vertintų. 

Kaip įveikti tą pasipriešinimą sukeliančias priežastis? Pirmiausia reiktų suprasti, kad pokyčiai saviugdoje vyksta palaipsniui. Nėra stebuklingos piliulės ar metodo, padedančio per akimirką įveikti tai, ką per dešimtmečius jūsų sąmonėje ir pasąmonėje suformavo gyvenimo aplinkybės. O jei kas sako, kad toks metodas yra (būrėjai, religijų atstovai, mokytojai, guru, net kai kurie "psichinės sveikatos specialistai") – meluoja jums. Taigi, svarbių sprendimų negalėsite priimti tol, kol nebūsite jiems pasiruošę. Tai nereiškia, kad sprendimo nereiktų priimti niekada. Tai reiškia, kad kai priimsite jį, tai padaryti jums nebus taip sunku, kaip atrodo šią akimirką.
Kita klausimo dalis – iš kur rasti savyje tiek valios, kad būtų galima pasiekti norimą sprendimą ar pokytį? Tam reikės valios pastangų, tačiau ne tiek daug, ir jos išsidėstys per tam tikrą laiką. Kelias iki minėtų pokyčių einamas nedideliais nuolatiniais žingsneliais, kurių dėka tapsite tiek sąmoningi, kad atėjus laikui sprendimas atrodys savaime suprantamas ir o pokyčiai būtini. Kylantis nerimas ar baimės bus gerokai mažesni, suprantami ir įsisąmoninti, o diskomfortą persvers pozityvios pokyčio ir / ar sprendimo pasekmės. Taip, tikrai reikės išeiti iš komforto zonos, kaip ir einant pakeliui norimo pokyčio,  kitaip neįmanoma emociškai augti ir bręsti, tačiau su šiuo diskomfortu gebėsite susidoroti savarankiškai ar su palaikančiojo pagalba.

Siekiant sąmoningumo, išsivaduojant iš disociacijos ir traumos gniaužtų, kartu aiškės ir vizija, kaip atrodys gyvenimas po to, kai pokytis, dabar keliantis tiek nerimo ir baimės, įvyks.

Mes nežinome, koks bus mūsų Aš, kai nukeliaus iki norimo pokyčio ar kai reiks priimti gyvenimą į gera pakeičiantį sprendimą. Tačiau kai mūsų tikrasis Aš bus pasiruošęs tai padaryti (nutraukti disfunkcinius santykius, atsisakyti mus žalojančio įpročio ar pasiekti ilgai užsibrėžtą tikslą), sužinosite apie tai pirmieji!

2012 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Ar Naujieji tikrai bus Laimingi? (Nuoroda )

Dalinuosi nuoroda į mano straipsnį portale šeimoms eitne.lt.


2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Bloga žinia, gera žinia

Turiu jums dvi žinias. Gerą ir blogą. Pradėsiu nuo blogosios, pasakydamas ją garsaus psichologo, savigarbos tyrinėtojo Nathaniel Branden žodžiais: "Niekas neateis jūsų išgelbėti."
Vienos grupinės terapijos metu, humoro jausmą turintis klientas jam atšovė: "Jūs visad sakote, kad niekas neateis jūsų išgelbėti. Bet jūs atėjote." Nathaniel atsaė: "Taip, ir aš atėjau jums pasakyti, kad niekas neateis".

Bloga žinia iš tiesų yra ta, kad jūsų asmenybės problemų (ir su jomis susijusių pasekmių), pavyzdžiui: nerimo, liūdesio, miego sutrikimų, tuštumos jausmo, destruktyvių santykių, žalingų įpročių, dėmesio stokos, baimių, įtampos – negali išspręsti niekas.

Gali atrodyti, jog kažkas kitas žino atsakymus į visus jums rūpimus klausimus, ir jei tik sužinotumėte tą paslaptį, kodą, formulę, metodą – viskas būtų kitaip. Taptumėte laimingesniu, pagerintumėte santykius su savimi, nustotumėte nerimauti, užpildytumėte savo gyvenimą pilnatve. Tada kyla jausmas, kad kažkas gali ateiti ir išgelbėti. Tas "kažkas", gali būti labai įvairūs dalykai. Gal ir jums kas tiks šio nebaigtinio sąrašo?
Būčiau laiminga(s) jei:...
"ne mano senas automobilis"
"būtų darbas, kuris man patinka"
"pagaliau rasčiau tą vienintelį / vienintelę"
"geriau suprasčiau ką galvoja kiti"
"turėčiau daugiau pinigų"
"numesčiau / priaugčiau svorio"
"būčiau gražesnis"
"nusipirkčiau tuos batus / drabužį / kompiuterį / ..."
______________ (Įsirašykite troškimą, kuris, manote, padarys jus laimingu žmogumi.)

Kas atsitinka, kai... nusiperkate naują automobilį, pakylate karjeros laiptais, turite daugiau pinigų, pasidarote plastinę operaciją, nusiperkate naują daiktą? Turbūt nenustebinsiu pasakydamas, kad niekas nepasikeičia iš esmės. Prie naujų daiktų, santykių, darbo ar pinigų priprantama. Tada reikia dar naujesnio automobilio, santykiai atsiduria aklavietėje ("ach, ir vėl tai ne jis / ji"), daiktai pasensta o tada vėl pajaučiate tą tuštumą, kurią norisi užpildyti kažkuo iš išorės, norisi, kad kas nors (žmogus, daiktas, pasiekimas) ateitų ir išgelbėtų. Gal pastebėjote, kad šioje lygtyje visur ir visada dalyvauja vienas ir tas pats kintamasis? Taip, tai jūs.

Pastaruoju metu ir Lietuvoje ir užsienyje daugėja "greitų receptų" (knygų, diskų, seminarų, mokymų, stovyklų) gyvenimui pataisyti "vieną kartą ir visiems laikams". Nesakau, kad visa, ką tos programos, knygos ar mokytojai siūlo yra beverčiai dalykai. Labiau noriu pabrėžti, kad dažnai yra nutylima tai, jog visa, kas siejasi su gyvenimo transformavimu, neatsitinka per dieną, perskaičius knygą ar aplankius seminarą. Tačiau mes visi norime, kuo paprastesnio metodo savo bėdoms išspręsti. Net jei žinome, jog saviugda ilgas ir sudėtingas procesas, slapta tikimės, kad kažkas mumis pasirūpins: visata, dievas, tėvai, naujas darbas, valdžia, sutuoktinis, kunigas, norimi daiktai, vaikai, būrėjai – visi, išskyrus mus pačius! Todėl "The Secret" (knyga ir filmas) susilaukė tokio didžiulio pasisekimo. Viskas ten paprasta: užsimaniau geresnių santykių su artimaisiais, panorėjau, pagalvojau – ir be mano pastangų viskas įvyko. O jei neįvyko, tai... tiesiog neteisingai norėjau. Argi tai ne kvaila, o kartu ir juokinga? Aš pats tuo tikėjau ilgus metus. Dar juokingiau, kad kadaise žiūrėjau "The Secret" ir pats tikėjau tomis pačiomis nesąmonėmis. Kartu ir liūdna dėl iššvaistytos energijos. Toks mano dabar man atrodo, kaip bandymas uždirbti pinigų pragyvenimui, perkant loterijos bilietus.

Taigi, bloga žinia: "Niekas tikrai jūsų neišgelbės ir nesiruošia to daryti. O jei sako kitaip – meluoja ir pelnosi iš jūsų."

Žadėjau ir gerą žinią. Tikiuosi ji nepaskęs tame triukšme, žadančiame pakeisti jūsų gyvenimą: greitai, patogiai, be pastangų. Ji tokia: "Kaip tapti laimingu(a), jūs visą laiką žinojote, tik buvote tai pamiršę". Gera žinia ta, kad nėra jokios magiškos formulės, kurią reikia išspręsti, nereikia baimintis kad "paslapties jums kažkas neatskleis", tam nereikia daugybės pinigų ar aukščiau išvardintų dalykų. Nieko, išskyrus jus pačius.

Jūsų laimingumas, tai aukso grynuolis, slypintis tarp praeities įvykių, išgyvenimų ir traumų. Jums tiesiog reikia atrasti iki jo kelią. Tam net nereikia žemėlapio – jūs esate tas žemėlapis, kuris ten ir nuves, kai tik pradėsite eiti. Jūs ir tik jūs žinote kelią kaip nueiti iki laimės. Gal jis primirštas, o pakeliui greičiausiai jus gąsdins praeities baubai, vaiduokliai, prisiminimų vėlės, bus klystkelių. Tačiau, patikėkite, juo verta eiti, nes gyvenimas per trumpas, kad praleistumėte jį besiblaškydami aplinkui, ieškodami grynuolių, ir manydami, kad akmenukas susuktus į aukso spalvos foliją yra aukso luitas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo, kaip natūralus ir vertingas, tačiau iš tikro yra bevertis, apsimestinis ir netikras. Tai blaško dėmesį ir atitraukia jus nuo galimybių būti tikrai laimingu. Toks gyvenimas viltimi primena bėgimą nuo vieno blizgučio prie kito, tai – nusivylimų maratonas.

Nenoriu pasakyti kad tai, ką vardinau (pinigai, santykiai, patinkantis darbas, smagūs daiktai) blogai. Jie gali džiuginti tada, kai jūs jau esate laimingi – sąmoningai suprantate, kas jus daro laimingais, o kas ne, ir siekiate laimės ilgalaikėje perspektyvoje. Jie gali padaryti jus laimingesniais, bet ne laimingais.

Ieškokite aukso grynuolių savyje, tiesiog pažindami save. Tam nereikia jokių specialių gebėjimų, tik noro būti laimingu, prisipažinimo, kad toks / tokia nesate ir drąsos tai padaryti. Pagalbinių priemonių jūsų kelionei, žinoma, galite pasiimti – žurnalą, vedlį, dar ką nors. Tačiau prisiminkite svarbiausia – jūs esate tas, kuris žino kelią ir kuris eina juo. Niekas kitas nepabus laimingas už jus. Niekas kitas už jus nesuras to grynuolio.

Džiaugiuosi, galėdamas jums tai pasakyti!

2012 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)


Aš – atidėliotojas. Kartais mano planai kaip horizontas – kiek prie jų eičiau, jie vis viena toli, dar ne dabar dar už kažkokio laiko pavyzdžiui už savaitės. Atėjus tam laikui (už savaitės), jis ir lieka "už savaitės". Ir taip gali tęstis ir tęstis. Užduotis, kurias susiplanuoju nukeliu rytojui, nes yra „svarbesnių“ darbų. Kaip antai – patikrinti Facebook, paštą, paskaityti ką įdomaus, pažiūrėti pro langą, pagalvoti, susitvarkyti stalą, pasikalbėti su draugu per skype, atrašyti į nereikšmingą laišką apie gyvenimą, ką nors užkąsti, ir ........................... čia galite įrašyti savo veiklą, kurios dėka nukreipiate dėmesį nuo to, kas svarbu jums.

Atidėliojimas – viena brangiausiai (ir finansiškai, ir psichologiškai) gyvenime man kainavusių savybių, tad juo domiousi tiek profesine, tiek asmeninio tobulėjimo prasmėmis. Nors ir atidėliojau, ištikimos skaitytojos Janos prašymu, rašau apie tai šiandien.

Pagalvokite, kurios mintys apie atidėliojimą tinka jums:
  • Man sunku susidėlioti prioritetus ir priimti sprendimus.
  • Jei laikausi kokio režimo, man sunku ilgai jį išlaikyti.
  • Aš renkuosi malonumus vietoje to, kad daryčiau tai, kas man svarbu.
  • Noriu kai ką padaryti, tačiau niekada neprisiruošiu.
  • Vengiu veiksmų, kurie, žinau, kad yra būtini.
  • Aš vis nukeliu svarbius ir reikalingus pokyčius savo gyvenime.
  • Aš įstringu projektų viduryje ir leidžiu jiems tiesiog eiti sava eiga.
  • Mane lengva išblaškyti ir aš pamirštu tai, ką turiu padaryti.
  • Aš vengiu daryti tai, kas siejasi su kai kuriomis rizikomis ar viešumu.
  • Leidžiu laiką planavimui, galvojimui, svajojimui, tačiau nesiimu jokio veiksmo.
  • Negaliu pabaigti projekto iki numatyto termino arba darau tai paskutinę naktį.
  • Dažnai neužbaigiu to, ką pradėjau.
Dirbdamas su atidėliojimu, kaip ir bet kokiais asmeniniais iššūkiais, į jį žiūriu su nuostata, kad turėtume išspręsti priežastis dėl kurių atidėliojimas kyla. Žinodami priežastį ir ją išsprendę, galėsime pakeisti tai, kas mus vargina, trukdo būti produktyvesniais, kurti laimingesnį savo gyvenimą, sąmoningesnius santykius ir efektyviai spręsti iškylančias problemas.

Pradžiai nedidelis eksperimentas. Įsivaizduokite, kad nuo šios akimirkos neprivalote daryti visiškai nieko. Taip, žinau, kad viskas apvirs aukštyn kojomis ir, jei niekas nedarys to ką „turi“ daryti, gyvenimas taps košmaru. Tad atkreipiu dėmesį, kad už jūsų darymo ar nedarymo pasekmes atsakingi esate jūs, tačiau neprivalote nieko. Įtempę valią, įsivaizduokite, kad nuo šios akimirkos, galite rinktis. Pavyzdžiui, rinktis nebeeiti į darbą. Pasekmė – turėsite daug laisvo laiko daryti tai, ką norite, tačiau nebegausite atlyginimo. Pripažinkime, kad už pasirinkimus turime „sumokėti“. Viena pasirinkę, kito atsisakome. Pamedituokite ties mintimi, kad nieko nebeprivalote. Prie jos grįšiu įrašo pabaigoje.

Kokia atidėliojimo dinamika mūsų psichikoje? Čia dalyvauja kelios dalys turinčios skirtingas roles – Atidėliotojas ir Reikalautojas. Reikalautojas dažniausiai yra aiškiai išreikšta dalis, kurią gerai jaučia dauguma kenčiančių nuo atidėliojimo (ją taip pat jaučia ir perfekcionistai bei darboholikai). Reikalautojo rolė – mus apginti nuo pasekmių (kritikos, pažeminimo, skausmo, gėdos, atstūmimo), kurios gali ištikti, jei nedarysime to, ką turėtume padaryti o taip pat paskatinti siekti rezultato. Kartais Reikalautojo priekaištai būna tokie stiprūs, kad kitų kritika ar pažeminimas atrodo visiškai nereikšmingi, lyginant su vidiniu skausmu, saviplaka, kurią sukelia Reikalautojas. Gali būti kad Reikalautojas nėra agresyvus, ir tiesiog nuolat įkyriai primena, ką reikia padaryti ir daro tai tol, kol rezultatas pasiekiamas. Reikalautojas gali būti kartu ir vidinis kritikas.

Kitos dalies, Atidėliotojo rolė – pagal įprastą elgesio modelį (dažniausiai) atidėlioti tai, ką norite ar turite padaryti. Jis gerokai sunkiau pastebimas, nes slepiasi po, kartais sudėtingais, elgesio medeliais, kuriais naudodamasis ir pasiekia, kad nevyktų tai, ko siekia Reikalautojas. Išsiaiškinus, kokie šie modeliai yra ir kaip jie veikia, galima pradėti ieškoti priežasčių, kodėl Atidėliotojas nori ir siekia, kad atidėliotumėte.

Trumpai aprašysiu kiekvieną atidėliojimo modelį:
  • Nesėkmės baimė. Tai baimė, kad tai, ką darome, nepasiseks, tad Atidėliotojas mano, jog geriau iš viso nedaryti nieko, nes dėl nesėkmės mus gali nuvertinti, sugėdinti, bausti ar atstumti. Pavyzdžiui norite sukurti savo verslą, tačiau baisu, kad gali nepasisekti, iš jūsų nesėkmės šaipysis draugai, tad geriau jo nekurti.
  • Sėkmės baimė. Šiuo atveju priešingai – pasisekus galime tapti matomi, o tai reiškia, galime būti atstumti aplinkinių ar užpulti dėl savo išskirtinumo. Šiuo atveju pavyzdys priešingas – jei jūsų verslas bus sėkmingas, jus gali atstumti nes esate nebe toks, koks buvote anksčiau, draugai su jumis nebebendraus.
  • Konkretaus veiksmo ar pasirinkimo pasekmių baimė; mus gali sugėdinti, atakuoti (emociškai ar fiziškai), atstumti. Tarkim reikia paskambinti nusivylusiam klientui, kad išgelbėtumėte projektą, ties kuriuo ilgai ir sėkmingai dirbote. Baisu yra konkretaus veiksmo – skambučio, nes manote kad klientas nebenorės su jumis bendrauti (atstums).
  • Nemalonumo vengimas. Šiuo atveju vengiame nemalonių ar nuobodžių užduočių. Pavyzdžiui geriau pažiūrėti televizorių, nei tvarkytis namus, arba geriau tobulinti puslapio dizainą, nei paruošti nuobodžią ataskaitą.
  • Opozicija tėvams. Jei tėvai buvo reiklūs, perfekcionistai, Atidėliotojas gali maištauti prieš tai, kaip tėvai su mumis elgėsi, "padėdamas" jums elgtis priešingai. Pavyzdžiui kuriate verslo planą ir darote tai išskirtinai atmestinai, nors žinote kad potencialių investuotojų reikalavimai pakankamai griežti.
  • Pasipriešinimas asmeniui. Jei užduotį skiria žmogus, kuris mums nepatinka arba jaučiame, kad jis neteisingai su mumis elgiasi galime atidėliodami priešindamiesi jam. Pavyzdžiui viršininkas nori kad dirbtumėte viršvalandžius tačiau nevertina jūsų pastangų.
  • Vidinis konfliktas tarp Atidėliotojo ir Reikalautojo. Jis nutinka kai maištaujame prieš Reikalautoją, arba kai Atidėliotojas ir Reikalautojas priešinasi vienas kitam. Tarkim jaučiate, kad labai norite kažką padaryti, tačiau tuo pat metu atsiranda prieštaringas jausmas, kuris verčia jus susilaikyti nuo darbo, viduje atsiranda tarytum praraja tarp to ką norite padaryti ir veiksmų, kai tik jų imatės.
Gal radote, vieną ar kelis modelius tinkančius ir jums? Kai kurių jų paskata – baimė, dažai neracionali, kylanti iš neišspręstų traumų. Kitų – vidinis konfliktas. Sąmoningai sekdami kas vyksta kai atidėliojate, galite atrasti modelį, kuriuo veikia jūsų Atidėliotojas, o žinodami modelį jau turite kelią į baimių arba vidinių konfliktų paiešką. Radę baimes ir / ar konfliktus galite išspręsti jų kilmės priežastis. Šis procesas nėra greitas. Kaip ir visa saviugdos veikla, tai reikalauja laiko, pastangų ir svarbiausia – jūsų noro pakeisti padėtį. Kaip tai padaryti? Detaliau apie baimių susietų su atidėliojimu ir konfliktų sprendimą – kitame įraše.

O dabar grįžkime prie mūsų eksperimento apie tai, jog nieko neprivalote. Absoliučiai nieko neprivalote! (Primenu kad už pasekmes atsakomybė neišnyksta). Ar nebūtų paprasčiau gyventi ir kartu suprasti, kad darote tik tai, ką patys renkatės daryti? Pabandykite šį pratimuką išplėsti. Surašykite ant lapo tai, ką manote, jog privalote ar turite daryti. Tada priešais kiekvieną užduotį ar darbą prirašykite: „Aš renkuosi“. Po to, po užduoties paaiškinkite priežastį: „nes ...“ ir vietoje daugtaškio įrašykite tikslą kurio norite pasiekti darydami tai, ką „turite“ daryti (pabrėžiu – ko norite pasiekti, o ne ko išvengti). Gali būti, kad iš naujo pažvelgsite į nuobodžius darbus ir jie įgaus prasmę. O gal atrasite „privalomų“ dalykų, kurių galite atsisakyti, nes tai, ko norite pasiekti, galima gauti kitais būdais. Jei norite, pasidalinkite komentaruose kaip pasisekė... neprivalote, žinoma.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (2 dalis - kaip įveikti)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Nebūtinai su manimi, tačiau auk!


Neseniai stotelėse užmačiau sporto klubo reklamą, skambančią taip (jei teisingai pamenu): „Bėk. Nebūtinai pas mus, tačiau bėk.“ Puiki mintis, pagalvojau... Tą dieną bėgau galvodamas, kaip atrodytų toks skelbimas, jei jis kalbėtų apie saviugdą.

Tiesiog transformavau tai, ką pamačiau, štai į tokį šūkį:

„Auk. Nebūtinai su manimi, tačiau auk!“

Saviugda Lietuvoje apskritai, labai mažai išvystyta sritis. Nors pasidomėjus, mokymų, savęs transformavimo, suaugusiųjų lavinimo rinka, atrodo pilna pasiūlymų, tačiau tik vienas iš dešimties žmonių domisi saviugda ar tęstiniu mokymusi. Svarbu pastebėti, kad saviugda, yra savęs tyrinėjimas, savo asmenybės savybių ugdymas. Pabrėžiu, tai – ne profesinių įgūdžių: kalbos, kompiuterinio raštingumo, viešo kalbėjimo ir pan. tobulinimas. Saviugda užsiima tik dalis asmenini tobulėjimą propaguojančiųjų. Dar įdomiau tai, kad beveik pusė žmonių deklaruoja jog domisi saviugda (filosofija ir / ar psichologija, asmenybės ugdymu, savityra).

Toks deklaratyvus pareiškimas, mano nuomone, atskleidžia gana paprastą elgesio modelį, primenantį statistinį sporto klubo abonemento pirkimą (sporto klubai parduoda gerokai daugiau abonementų, nei gali talpinti klientų). „Noriu geresnės fizinės formos, tai bent jau turėsiu abonementą, geriau jausiuosi“. Tokie „sportininkai“ norėtų atleto kūno, tačiau dėti pastangų, kad tą atleto kūną išsitreniruotų, nededa. Grįžtant prie saviugdos, atrodo panašiai: man nepatinka kaip jaučiuosi, noriu jaustis gerai (laimingesnis), tačiau investuoti savo energiją, emocijas ir laiką į tai – nenoriu.

Tad siūlau, kaip ir toje, matytoje reklamoje, tiesiog pradėti bėgti. Žengti saviugdos keliu. Pradėti rašyti žurnalą, uždavinėti klausimus sau kurių anksčiau neužduodavote, pradėti skaityti knygas apie psichologiją, domėtis filosofija, ir tai ką sužinote – taikyti gyvenime.

Koks rezultatas?

Kaip ir sporte – greito rezultato tikėtis negalima. Kaip ir gražus kūnas, sukuriamas ilgo ir sunkaus darbo dėka, taip ir didesnis pasitenkinimas savimi, sukuriamas per darbą savęs pažinimą, traumų išsigydymą ir sąmoningumą.

To sunkaus darbo rezultatas – gyvenimas būnant taikoje su savimi, neplėšomam vidinio konflikto,  nekamuojamam nerimo, daugiau džiaugiantis gyvenimu, apibendrinus – būnant laimingesniu žmogumi.

2012 m. kovo 21 d., trečiadienis

Gyvenimo prasmė - planas gyvenimui

Neseniai, klausydamas knygos apie tai, kaip produktyviai atlikti darbus (Geting Things Done - David Allen), gavau pakartotiną klausimą sau pačiam, kurį visai neseniai uždavė viena pažįstama. Klausimas buvo paprastas:

– Juliau, kokia tavo gyvenimo prasmė?

Knygoje jis buvo užduotas kitaip, tiksliau sakant, net neužduotas konkrečiai, tačiau viskas susivedė į tą patį, labai teisingą klausimą.

"Kokia yra Jūsų gyvenimo prasmė?"

Čia tiesiog pasakysiu, kaip aktyvių ir aiškių veiksmų planas priklauso nuo to, atrodo, retorinio klausimo. Visi mūsų dabartiniai veiksmai veda prie kažkokios būsenos ar  tikslo (nesvarbu, suvokiame mes tai ar ne). Tai, ką darome dabar, šią akimirką, turės įtakos mūsų gyvenimui po 20 metų. Todėl turint platų požiūrį į tai, kas vyksta gyvenime, galima produktyviai ir kryptingai paskirstyti savo laiką remiantis prioritetais. O kad būtume produktyvūs, dėmesio koncentracija – vienas svarbiausių faktorių. Taigi, žinodami atsakymą į pagrindinį klausimą, galite koncentruoti dėmesį į esminius dalykus, planuodami ir aiškiai suprasdami, kodėl darote vieną ar kitą veiksmą dabar.

Taigi, pradedant smulkiais žingsneliais, kur turėtumėte koncentruoti savo dėmesį:

  • Dabar – tai, kas vyksta, gyvenime dabar ir ką norite padaryti šiandien, savo einamuosiuose projektuose. Šios užduotys išplaukia iš projektų sąrašo.
  • Einamieji projektai – tai dabar vykdomi projektai (autorius projektais vadina viską, ko negalima atlikti vienu paprastu veiksmu). Čia jūsų dėmesys koncentruojasi į savaitės ar mėnesio bėgyje planuojamus darbus. Projektai kyla iš jūsų atsakomybių sričių.
  • Atsakomybės sritys – kur jūsų energija turi būti nukreipta pagal dabartinius jūsų įsipareigojimus? Už ką esate atsakingi? Tai gali būti įsipareigojimai šeimai, finansiniai, darbiniai, verslo ar partnerystės  įsipareigojimai. Šie įsipareigojimai atsiranda dėl to, kad turite trumpalaikių tikslų.
  • Trumpalaikiai tikslai – metų – dviejų tikslai, kuriuos norite pasiekti. Žinoma, jie – ilgalaikės vizijos dalis. Jų siekdami artėjate prie savo vizijos.
  • Vizija – tai jūsų norai ir tikslai, kuriuos norite įgyvendinti penkerių ar daugiau metų bėgyje. Tai kryptis kuria prasmingai juda jūsų gyvenimas. Ji iš plaukia iš... taip, to paskutinio etapo, tai:
  • Gyvenimo prasmė, paskirtis. Jei žinote kodėl gyvenate, koks jūsų gyvenimo tikslas ir paskirtis, galite pagal tai dėliotis visus kitus, mažesnius elementus.
Nežinau, kaip jums, tačiau man, šis struktūrizavimas, buvo aiškiausia strateginio planavimo pamoka, padėjusi galutinai nusistatyti savo gyvenimo kryptį ir viziją.