Rodomi pranešimai su žymėmis poreikiai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis poreikiai. Rodyti visus pranešimus

2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Emocinio apleistumo klausimynas

Terapijoje dažnai kalbame apie vaikystės traumas, apie tai, kas traumuojančio su klientais atsitiko tuomet, kai jie negalėjo savimi pasirūpinti patys, visiškai ar dalinai būdami priklausomi nuo tėvų ar globėjų, kai jų gyvenimus sukrėsdavo netektys ar prievarta. Ieškome ten įvykių kurie akivaizdžiai sukrėtė ir sužalojo psichiką, visam gyvenimui palikdami sielos randą.

Tačiau ne visi turėjo trauminių prisiminimų, kai kurie klientai sako, kad jų vaikystė buvo puiki, pilna gerovės, niekas jų neskriaudė, mokykloje jiems viskas buvo OK. Vis viena, šiandieną jie susiduria su kliūtimis, iš kurių pėdsakai veda gilion praeitin, vaikystėn. Tas neapčiuopiamas pavidalas, trukdantis jaustis pilnaverčiais žmonėmis, apsunkinantis santykius, sukuriantis persekiojančių nesėkmių virtinę ar nuolatinį ryšio su savimi trūkumą, dažnai yra emocinio apleistumo ženklas. Emocinis apleistumas, yra ne tai, kas vaikystėje įvyko. Priešingai, tai yra tai, ko būtinai reikėjo psichiškai sveikam žmogui susiformuoti ir ko trūko. Emocinio ryšio trūkumas – tėvų negebėjimas sveikai emociškai reaguoti į vaiko poreikius, jų emocinis atsiribojimas nuo vaiko. Vaikams neturintiems emocinio ryšio su su tėvais, jie negali išsiugdyti emocinio ryšio su savimi, jie išgyvena tai, ką vadiname emociniu apleistumu.

Pateikiu klausimyną, padėsiantį jums nustatyti ar patyrėte emocinį apleistumą ir kokio jis dydžio. Tai nėra patvirtinta mokslinė metodika, tai labiau mano, kolegų bei dr. Jonice Webb sudaryti klausimai, atskleidžiantys potencialias emocinio ryšio su vaikystėje reikšmingais žmonėmis trūkumą.

Atsakydami į klausimus, suskaičiuokite, į kiek jų atsakėte teigiamai.

1. Kartais jaučiuosi, tarsi manęs niekas nesieja su šeima ar draugais.
2. Aš didžiuojuosi savo nepriklausomybe nuo kitų.
3. Socialinėse situacijose turiu polinkį jaustis nejaukiai.
4. Man atrodo, kad mano jausmai ne tokie svarbūs, kaip kitų.
5. Man sunku paprašyti pagalbos, paslaugos ar nuolaidos.
6. Dažnai jaučiuosi nematoma(s), nors kiti tai neigia.
7. Mano draugai ir / ar šeima skundžiasi, kad esu atitolusi(ęs) ir neprieinama(s).
8. Mielai gyvenčiau atsiskyrėlio gyvenimą.
9. Atrodo, kad gyvenime savo potencialo nepasiekiu.
10. Kartais tiesiog norisi, kad mane paliktų ramybėje.
11. Paslapčiomis man atrodo, kad mano pasiekimai – apgavystė arba atsitiktinumas.
12. Man sunku palaikyti nuoširdžius ilgalaikius santykius.
13. Dažnai savimi nusiviliu arba pykstu ant savęs.
14. Man lengviau „sutarti“ su gyvūnais, kompiuteriais, technika, nei su žmonėmis.
15. Save vertiniu prasčiau nei kitus.
16. Aš labiau linkusi(ęs) prisitaikyti prie kitų, nei išsakyti savo pageidavimus.
17. Viduje kartais jaučiu tuštumą.
18. Savidisciplina man nesiseka.
19. Be priežasties jaučiu pyktį, susierzinimą ar liūdesį.
20. Man sunku įvardinti savo jausmus, negaliu jų apibūdinti.
21. Sunkiai atskiriu savo stipriąsias ir silpnąsias puses.
22. Lyginu save su kitais ir dažniausiai atrodo, kad kiti – pranašesni.
23. Aš dažniau laukiu kvietimų ar pasiūlymų, nei pats juos inicijuoju.
24. Kartais man atrodo tarsi stebėčiau savo gyvenimą iš šalies.
25. Man sunku save nuraminti.
26. Būti „čia ir dabar“ – man sunki užduotis.
27. Atrodo, kad su manimi kažkas ne taip, nors kiti to nesako ir nepastebi.
28. Daug dėmesio skiriu įvaizdžiui, net jei to nereikalauja aplinka.
29. Nesėkmes išgyvenu skausmingai, dažniausiai to neparodydama(s) kitiems.

Remiantis jūsų atsakymais, preliminarus jūsų emocinio apleistumo lygis yra:

0-3 mažas. greičiausiai gavote pakankamai dėmesio iš tėvų ar globėjų, ir pasaulyje jaučiatės pakankamai saugiai, pasitikite savimi, pažįstate savo emocijas, arba emocinio apleistumo problemas jau išsprendėte suaugę.
4-7 vidutinis. Emocinis ryšys su tėvais, globėjais ar kitais vaikystėje reikšmingais žmonėmis buvo, tačiau jo trūko. Todėl kartais sunku suprasti ką jaučiate, kartais jaučiatės „ne savo kailyje“.
7-10 didelis. Jums augant išgyvenote stiprų emocinį apleistumą, jums sunku susisieti su savo emocijomis, dažnai nesijaučiate savimi, taip pat jums sunku užmegzti ir palaikyti sveiką emocinį ryšį.
11 arba daugiau – labai didelis. Vaikystėje buvote emociškai labai apleistas vaikas, jums labai trūko žmonių, su kuriais galėtumėte palaikyti glaudų emocinį ryšį, saugiai atsiverti bei rodyti savo jausmus, todėl savo emocinį pasaulį slepiate nuo kitų ir labai bijote nuoširdžiai atsiverti.

Emocinis apleistumas nėra našta, su kuria turėtumėte keliauti per visą likusį gyvenimą. Jį, kaip ir kitas vaikystės traumas, galima įveikti pasitelkus į pagalbą kompetentingą specialistą, suprantantį kas yra emocinio ryšio vaikystėje trūkumas ir norintį bei gebantį jums padėti. Kaip visada įspėjimas: toks darbas yra ilgalaikis ir nelengvas, kartais trunkantis ilgiau, nei konkrečių vaikystės traumų terapija.

P.S. Labai tikiuosi, kad ši medžiaga bus naudinga ne emocinio apleistumo aukoms, bet ir psichinės sveikatos specialistams.

2012 m. balandžio 27 d., penktadienis

Efektyvaus bendravimo trukdžiai (nuoroda)

Efektyvaus bendravimo trukdžiai įrašas eitne.lt portale.

2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis

Negirdžiu tavęs, negirdžiu savęs

Istorija apie du žmones.

Jie susitiko. Vienas labai norėjo būti išgirstas, suprastas, išklausytas ir priimtas toks, koks jis nori būti.
Kitas, buvo smalsus, besidomintis ir pasiruošęs padėti, besirūpinantis.
Pirmasis, norėdamas paprašyti pagalbos, pradėjo savo kalbą:
– Noriu tavęs paprašyti, kad išklausytum manęs, padėtum. Man labai reikia tavo pagalbos, ir gal galėtum skirti man savo laiko, nedaug, nors truputį. Man dabar labai sunku ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau pasitikėti, pasiremti, būti suprastas, ir aš labai tikiuosi, kad tai būsi tu, nes tu net neįsivaizduoji, kaip man labai reikia tavo pagalbos. Gal galėtum skirti man nors penkias minutes, nedaug, juk tau neturėtų būti labai sunku skirti tik penkias minutes...
Antrasis klausė. Iš pradžių atidžiai, po to atsitraukė, po to susigūžė, praėjo trys minutės, o pirmasis vis dar kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo, kalbėjo ir nesustojo, kalbėjo neatsikvėpdamas ir be pertraukos, susijaudinęs, žodžiai plūstantys iš jo burnos grūdosi gerklėje, strigo, kabinosi vienas už kito.
Antrajam buvo labai gaila pirmojo, suprato jį iš pirmo sakinio, ir tiek daug norėjo šiam pasakyti, kad, kai pirmasis baigė, burna perdžiūvo, viskas sustingo, susitraukė, rodos orą ištraukė iš plaučių, kambario ir ... visos visatos. Vyptelėjo, pralemeno pirmus pasitaikiusius žodžius: "Jo, būna."

Pirmasis pažiūrėjo į jį, tyliai, vos girdimai net sau, mintyse pasakė: "Aš taip ir žinojau... aš jam nesvarbus", truktelėjo pečiais ir nuėjo. Antrasis, žiūrėdamas į pirmąjį nueinantį pamanė: "Išsikalbėjo. Mano užuojauta jam nebuvo reikalinga." Abu buvo liūdini, nesuprasti, net ką patys sakė neprisiminė. Kažką kalbėjo, o ką? Matyt kažką ne taip. Per daug, o gal per mažai.

Ar nors kuris epizodas, ar veikėjas primena atvejį iš Jūsų gyvenimo?

Besiruošdamas seminarui apie komunikaciją, galvojau apie tai, kaip žodžių srautas, besipilantis iš mūsų, paslepia tai ką brangaus ir vertingo norime pasakyti. Emocinė įkrova išsidalina tarp žodžių ir tai, ką būtume galėję pasakyti trimis sakiniais, išreiškiam trisdešimčia. Jausmas pasklinda per juos visus ir šie pasidaro beverčiai.

Kartais būna priešingai. Pasakyti tai, kas tikrai svarbu, taip norisi, bet... žodžiai dingsta. Tada mestelime kokią nuvalkiotą frazę, kuri nieko nereiškia.

Abiem atvejais tokio dialogo vedliai – baimė ir nerimas. Mus ne taip supras, ne taip išgirs, ne taip interpretuos. Ir būtent taip ir atsitinka, kai esame vedini baimės – įvyksta ši, savaime išsipildanti, pranašystė.

Įkvėpkite, pajauskite kaip oras užpildo jus, palaukite. Empatizuokite sau, pašnekovui. Empatizuodami suprasite savo ir pašnekovo jausmus, iš jų kylančius poreikius. Baimę dažniausiai kelia (nekalbu apie išskirtinai agresyvius santykius) ne jis, pokalbio partneris, o jūsų praeities patirtys. Jei priimsite tai, kas vyksta čia ir dabar, sąmoningai, jausitės gerokai drąsiau ir užtikrinčiau.

Ir tada girdėsite ką sakote jūs, ir ką sako pašnekovas :)

2012 m. vasario 4 d., šeštadienis

Vidinis kritikas ir vidinis čempionas


Tęsiame toliau apie gyventojus mūsų viduje. Šį kartą - truputį plačiau apie vidinį kritiką ir čempioną. Tai du, priešingo poliariškumo, jūsų vidaus gyventojai, kiekvienas turintis savo paskirtį.

Kritikas. Tai jus teisiantis, moralizuojantis ir „parodantis vietą“ vidinis gyventojas. Mūsų tikrasis aš nesupranta, ką reiškia „būti blogam“. Toks supratimas įgyjamas augant, stebint aplinkinių ir savo reakcijas į įvairias situacijas. Augant sveikoje aplinkoje, vidinis kritikas išmoksta situacijas, kurios prieštarauja mūsų moraliniam kompasui ir, per nerimą, signalizuoja, kad mūsų elgesys kelia pavojų mūsų saugumui.

Didžiąją laiko dalį turėtume tiesiog gerai jaustis su savimi. Tai natūraliai įgimta savybė – pagarba savo tikrajam aš, kitaip tariant savigarba. Gerai jaustis, nereiškia kad neturėtume jausti kitų jausmų (kaip sakiau kritikas signalizuos jei elgsimės nemoraliai).

Savigrauža, savęs kaltinimas, į save nukreipta agresija – kritiko, įdiegto per traumas, kuris neturi nieko bendra su mūsų tikruoju aš, darbas. Kaip rašiau, laikui bėgant mūsų viduje atsiranda įvairių dalių (gyventojų), tad ir kritikų dažniausiai būna ne vienas. IFS (Internal Family System – angl.) psichoterapijos pakraipos specialistai teigia, kad pagrindiniai kritikai yra septyni.
  • Perfekcionistas – visa, ką darote, šis kritikas verčia jus daryti taip tobulai, kad atlikus darbą niekam nekiltų abejonių, kad jūsų darbas geriausias, ar pasiekimai didžiausi.
  • Kaltintojas neleidžia pamiršti to, ką bloga padarėte praeityje. Už tai, kad taip padarėte, jis neleidžia jums išlaisvinti iš kaltės ir pareigos jausmo. Šį kritiką dažniausiai suformuoja kilmės šeima ar kultas (kultūra).
  • Sabotažininkas rūpinasi, kad nepatektumėte į situacijas, kuriose gali tekti rizikuoti. Jis sabotuoja jūsų pasitikėjimą savimi, taip pasirūpindamas, kad liktumėt mažas, nepastebimas žmogutis, kuris nebus įskaudintas ar atstumtas.
  • Naikintojas – pats nuožmiausias ir sunkiausiai sukalbamas kritikas, stengiasi, kad jūsų tikrasis aš negyventų. Jo dėka jaučiatės „gyvenimo klaida“, neverti būti, neverti apskritai nieko. Jis sako: „saugiau nebūti, negyventi“.
  • Formuotojas pasistengia, kad atitiktumėte standartą suformuotą visuomenės, šeimos ar kulto (kultūros). Kiekvienas laisvos valios daigas ar saviraiškos forma, šiam kritikui – iššūkis ir grėsmė, nes jei neatitiksite suformuotos normos, jums gresia nemalonumai.
  • Darbdavys primena jums, kad turite nuolat dirbti, kitaip jūsų savivertė bus žema. Nuolat spausdamas dirbti, darbdavys dažnai skatina kitas dalis atidėlioti ar priešintis, taip nuolat šokinėdamas nuo vieno kraštutinumo prie kito.
  • Kontrolierius valdo jūsų valgymo, svaiginimosi, seksualinio gyvenimo, azarto impulsus. Dažniausiai jis veikia priešpriešoje su jūsų dalimi, piktnaudžiaujančia minėtais impulsais. Jis stengiasi visais būdais sulaikyti juos nuo „nutrūkimo nuo grandinės“.

Čempiono paskirtis – jus ugdyti, palaikyti ir neleisti išvešėti kritikui. Kai kritikas persistengia, čempionas gali jums pasakyti: „Viskas gerai, tu esi gera(s) toks koks esi!“ Jei vaikystėje patirtos traumos nedidelės, tikrojo aš užtenka palaikyti savigarbai, ir čempiono, kaip atskiros dalies, nereikia.
Jis turi atsirasti ir pradėti veikti tada, kai kritikai perima valdžią į savo rankas, neleisti jiems užvaldyti emocijų ir minčių. Deja, dažniausiai čempioną reikia išsiugdyti po to, kai kritikai jau „įleido šaknis“, ir dėl jų gyvenimas tapo be džiaugsmo ir pasitenkinimo. Gera žinia ta, kad jį galima išugdyti mumyse visuose ir prie jo galima prieiti, bei jį ištreniruoti dirbant su savimi savarankiškai, ar su specialisto pagalba.

Šaltiniai:
Self Therapy - Jay Earley, PhD
Exploring Your Own System – Derek P. Scott
Healing Your Emotional Self - Beverly Engel

2011 m. lapkričio 29 d., antradienis

Sėkmė = Laimė?

Kitas klausimas - ar sėkmingi žmonės yra laimingi?

Iš esmės, tai du visiškai skirtingi dalykai, tačiau turintys tam tikrų bendrybių, dėl to žmonės dažnai mano, kad sėkmė ir laimė yra beveik vienas ir tas pats.

Apie sėkmę plačiau rašiau priešpaskutiniame įraše. Apie laimę - anksčiau.

Kalbant apibrėžimais, laimė - būsena, kai žmogaus lūkesčiai sutampa su jį supančia realybe.
Sėkmė, tai kryptingų pastangų, išnaudojant galimybes rezultatas.

Sėkmingi žmonės nebūtinai turi būti laimingi. Tarkim kalbame apie sėkmingą verslininką, turintį dideles pajamas, ir atitinkamą gyvenimo būdą. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai tokie žmonės tampa sėkmingais dėl to, kad jie jaučia nuolatinį nerimą arba tuštumą, nepasiekdami vis didesnių rezultatų, arba baimę, kad jiems gali kas nutikti, jei neturės pakankamos finansinės gerovės.
Tai gali būti ir nesveika konkurencija, noras nugalėti visus varžovus bet kokia kaina, tapti garsiu ar pan.

Kodėl tokie žmonės laikomi laimingais?

Daugelis nesėkmingų ir nelaimingų žmonių mano, kad turėdami tai, ką jau turi sėkmingieji, jie bus laimingesni. Tikrai taip, jei gautų tai nemokamai. Tik, kad čia nebūna greitkelių - bet kas, norintis pasiekti rezultato turi sumokėti kainą. Tai laikas, įsipareigojimai, pinigai, santykiai...

Kaip yra su laimingesniais žmonėmis? Jie dažniausiai pasiekia tai ko nori, ir yra sėkmingi dėl to, kad būdami laimingi gerokai lengviau įveikia stresą, racionaliau mąsto ir yra optimistiškesni. Taip jie mato daugiau galimybių. Jie turi gerokai didesnį potencialą pasiekti tai ko nori ir labai gerai žino kas tai yra. Pagal apibrėžimą,  jie yra sėkmingi. 

Visuomenė, arba dauguma, arba "normalūs žmonės"mano, jei būdamas laimingas neturi standartinių sėkmingo žmogaus atributų (namo, prabangaus automobilio, žmonos nuo podiumo, ir savo fotografijos žurnale "Žmonės"), esi nesėkmingas. Ar taip yra iš tikrųjų, jei patenkini visus savo poreikius, ir nepergyveni dėl to, ko tau nereikia? Pakomentuokite :)

Laimingesnio gyvenimo!
J.