2011 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Laimingiausi Nauji

Šį vakarą, šiuos 2012 Naujus sutiksiu su pačiu savimi. Kitaip sakant - vienas.

Pirmą kartą sutinku Naujus vienas. Greičiausiai tai pirmi metai, kai galiu pasakyti, kad esu tikrai laimingas, būdamas pats su geriausiu savo draugu - pačiu savimi.

Tai nepaprastas, geras jausmas, kai galiu jaustis savimi, pasirinkti kaip noriu būti, ir patirti kažką naujo ir neatrasto. Tai nereiškia, kad reikia atsiskirti nuo visų, užsidaryti ir manyti kad būsi laimingas. Priešingai, būkite ten, kur jausitės laimingiausi, būkite laimingiausi :)

Savo ištikimiems skaitytojams bei draugams linkiu:
  • kad kiti metai būtų laimingiausi už visus praėjusius;
  • sėkmės siekiant to ką užsibrėžėte ir įgyvendintų rezultatų;
  • gerų žmonių aplink save ir stiprybės atsiriboti nuo blogų
  • džiugesio smulkmenose;
  • daugiau laiko sau - saviugdai ir savityrai;
  • mažiau abejonių;
  • drąsos būti savimi;
  • didelių svajonių, bei gebėjimo atrasti į jas vedančius kelius.

Laimingų Naujųjų 2012 metų!
J.

2011 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Nesėkmingi planai - kaip planavimas gali jums "kenkti"

Artėjant Naujiesiems žmonės pradeda kurti planus ateinantiems metams, kaip nuo Naujųjų pasikeis jie patys ir pasikeis jų gyvenimas. Kiti, priešingai, neplanuoja, negalvoja, ar net priešiškai žiūri į planavimą.

Nors nesu metinių planų sudarinėtojas (susidarau juos tada, kai reikia, nedelsdamas, ir pagal poreikius atnaujinu), bet manau kad planavimas leidžia pasiekti didesnių rezultatų, būti labiau organizuotam ir... laimingesniam.

Bet yra tipai planuotojų, kurie "planuodami" sau kenkia:
Pirmas - apie tai, ką susiplanavo jie negalvoja rimtai, jiems tai žaidimas, loterija, atsitiktinumas.
Antras - planuodami jie jaučia apmaudą ir išankstinį nusivylimą, kad turės siekti kažko. Ir jei nepasiseks jie galės pasakyti "aš juk sakiau".
Trečias - jie visaip kaip bando įsijausti į tikslus, tačiau jiems nepavyksta, ir jie nusivilia proceso pabaigoje - aš padariau viską, bet man nepavyko. Dažniausiai po to jie nebegrįžta prie tos pačios veiklos, ar srities.

Greito recepto, kaip tai galima pakeisti - nėra, bet galima pasigilinti į priežastis, dėl ko tai vyksta, ir kurios, gal paskatins imtis veiksmų. Priežastys - psichologinės traumos, dažniausiai patirtos vaikystėje.

Jei planavimas jums tik žaidimas, greičiausiai savo gyvenimą gyvenate taip, kad jis jums "atsitinka". Nedarote sąmoningų žingsnių, link to ko norėtumėte, ir ko jums reikia. Tai nesėkmės baimė. Baimė, kad nepaskisite ar ne iki galo pasieksite rezultato, arba dar blogiau - galima sėkmės baimė
Vaikystėje jus "išmokė" bijoti nesėkmių, nes už nesėkmes baudė. Jei nieko nesiekiate, reiškia ir nepasisekti negali, reiškia niekas už tai nebaus.
Sėkmės baimė, jei bijote dėmesio, kurį pritraukia sėkmė. Tėvai jus nuolat saugojo nuo visko, taip išmokote nesusidurti su nesėkmėmis ir pasąmoningai jų vengti.

Jei planuodami iš anksto jaučiate nusivylimą ir apmaudą, manote, kad niekada to nepasieksite, bet vis viena darote, nors ir nepatenkinti, greičiausiai jūsų gyvenime daug pasyvios agresijos.
Kaip jus traumavo? Vertė daryti dalykus, kurie jums nemalonūs, ar nenaudingi. Galimas dalykas, vaikystėje gyvenote ne savo, bet savo tėvų gyvenimą, įgyvendinote jų neįkūnytas vaikystės svajones. Taip pat greičiausiai bausdavo už neklusnumą. Taip jums bet koks "planas" atrodo nukreiptas prieš jus.

Jei nuolat stengiatės ir nepavyksta, vaikystėje jus "išmokė", kad nuo jūsų veiksmų, jūsų gyvenimas nepriklauso. Jūsų poreikiai buvo ignoruojami, taigi išmokote kad nuo bet kokių pastangų nelabai kas keičiasi. Kad ir ką bedarytumėte, pasąmoningai vis sau įrodote, kad gyvenimas nuo jūsų nepriklauso. Ir... jei priklausytų, pasidarytų labai baisu, juk tai neįprasta.

Ką daryti?

Pirmiausia, būti sąmoningiems ir bandyti suprasti savo jausmus, kuriuos jaučiate kai galvojate apie ateitį.
Patyrinėti tai ką jaučiate. Iš kur tai kyla? Gal prisimenate kada tai atsirado?
Jei suprantate savo jausmus, nebijokite jų. Pripažinkite. Po to galite pabandyti juos "padėti į lentyną", pažiūrėti iš šono, kaip į tai žiūrėtų kitas žmogus.
Kad ir kaip jaustumėtės, tiesiog darykite, padarę anksčiau minėtus žingsnius. Išsiugdykite įpročius kurie pakeistų jūsų senus įsitikinimus. Po kurio laiko pastebėsite, kad pasiekėte kai kurių tikslų. Nuolat prisiminkite tai. Ir darydami naujas užduotis, nuolat priminkite jausmą, kuris kilo, kai pasiekėte to ką užsibrėžėte.

Jums pavyks!

Laimingesnės dienos :)
J.

2011 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Nusprendžiau galutinai :)

Po svarstymų ir dėliojimų galvoje, nusprendžiau galutinai: "taip, tikrai užsiimsiu konsultavimu-treniravimu-mokymu". Gal jau pastebėjote - blogo viršuje atsirado meniu į mano puslapį apie profesinę veiklą.

Kol kas, man pačiam tai naujas patyrimas, ir kartu grįžimas prie to kas man patinka - mokymai ir konsultavimas.

Sena kinų patarlė sako: "1000 mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio"... Taigi, žengiau :)

O kaip seksis, bus matyti.

Laimingesnio gyvenimo!
J.

2011 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

Kada reikalingas "trečiasis asmuo"?

Būna, kad padėtis atrodo be išeities. Kaip besvarstytum, ką begalvotum, atrodo įmanomas tik vienas ir pats nepalankiausias sprendimas. Arba atrodo, kad dabartinis sprendimas pats geriausias, tačiau laikui praėjus, pliaukštelime sau delnu per kaktą ir sušunkam: "Kad būčiau tada pagalvojęs!!!"

Dažniausiai alternatyvų yra gerokai daugiau, nei įsivaizduojate. Jas sunku pamatyti dėl to, kad esate "savame kailyje".

Vienas iš labai paprastų metodų kritiškai įvertinti padėtį, arba rasti sprendimą - išlįsti iš "savo kailio" ir pažiūrėti į situaciją, ar problemą trečiojo asmens akimis. Taip, tarytum tai, kas dabar atsitinka su jumis darytųsi su kitu žmogumi. Ką jam patartumėt? Kaip jam geriau elgtis tokioje situacijoje?

Būkite sąmoningi ir negalvokite apie "tą kitą žmogų", kaip apie save. Tai  - ne jūs.

Įvertinsite visa kas vyksta kitomis akimis. Ir greičiausiai išeitis iš padėties, bus žymiai geresnė nei tikėjotės :)

Laimingesnio gyvenimo!
J.

2011 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

Rytojus yra šiandien!

Rytoj...
pradėsiu sportuoti
   nustosiu išlaidauti
      pradėsiu mokytis kalbos/naujų dalykų/ruoštis egzaminui
         mesiu žalingą įprotį
            pasakysiu koks man svarbus tas žmogus gyvenime
               praleisiu laiką su artimais žmonėmis
                  nutrauksiu santykius kurie mane žaloja
                     pailsėsiu/paskaitysiu/išsimiegosiu
                         sveikiau maitinsiuosi
                             .....

Sąrašas gali būti begalinis. Užsipildykite jį patys.

Jūsų gyvenimas vyksta šią akimirką. Jis vyksta skaitant šį įrašą. Todėl tai, ką planuojate daryti rytoj – darykite dabar. Rytojus gali ir neišaušti.

Rytoj turėsite milijoną ir vieną priežastį viską pradėti poryt... Taip jūsų gyvenimas ir liks nugyventas rytojumi, kol vieną dieną pasibaigs, kaip "normaliai praleistų dienų" maratonas, nes visą laiką kas nors trukdys tam, ką pradėsite ... rytoj, ne šiandien.

Gyvenk šiandien! Gyvenk dabar! Gyvenk čia!

Pabaigai, man labai patinkanti Nike reklama: "Vakar tu sakei - rytoj"...


Nori pokyčių? Registruokis 30 savaičių programoje ir pradėk savo asmenybės transformaciją.

2011 m. gruodžio 4 d., sekmadienis

Kodėl Forestas Gumpas sustojo?

Pagrindinės minties metaforą pasiskolinau iš kitos bloggerės, Vicky

Mintis paprasta. Kartais reikia sustoti ir pailsėti ir pasitikrinti kursą.

Pastarosiomis gyvenimo dienomis nuolat jaučiausi bėgantis niekada nesibaigiančią distanciją. Kai atrodė, kad tarpinis finišas jau čia pat, jis vis nusislinkdavo tolyn ir tolyn. Kaip horizontas, kuris kiek prie jo beeitum, visada bus priešaky.

Ir čia ta mintis iš filmo Forestas Gumpas labai tiko - pamenate, kai jis bėgo per Ameriką? Pirmyn, atgal, po to vėl pirmyn. Vieną dieną jis sustojo, ir nusprendė eiti namo. Nes jis pasijuto nubėgęs savo distanciją.



Labai dažnai taip elgiamės gyvenime - bėgame, nes kažkada pradėjome, manydami, kad tai tik laikinas bėgimas, kad tai tik tol kol išspręs laikinas problemas, kad tai smagu... Bent jau aš taip dariau.

Ir po metų, dešimties, dvidešimties vis dar bėgame savo distanciją, nors problemų nebeliko, arba jų negalima išspręsti bėgant, ar bėgimas jau visiškai nebedžiugina.

Tai gali būti bet kas - darbas, santykiai, hobis, žalingas įprotis, ar tiesiog sėdėjimas prie teliko.

Dalis žmonių su kuriais pradėjai trasą nubėgo priešaky tavęs, ir jų jau nepasivysi, dalis liko užnugary. Net jei su jais gyveni kiekvieną dieną, jus gali skirti kilometriniai atstumai.

Kartais labai gerai sustoti, apsižiūrėti kur esi ir kodėl darai tai ką darai, ir gal suprasi, kad esi ne ten kur visą gyvenimą norėjai būti. Jei tavo tikslas vis dar pakeliui - puiku, pirmyn! O jei jau matei visus nuostabius vaizdus savo trasoje, ir bėgi ją 10 kartą? Imk kitą. Bėk ten kur dar nebėgai. Gyvenk!

Laimingesnės dienos!
J.

2011 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Mano diena

Šiandien, prieš 39 metus aš gimiau. Ačiū už sveikinimus visiems draugams ir pažįstamiems.

Kokie jausmai apima kai artėja gimtadienis, ir jis nutinka? Anksčiau išgyvendavau kažkokią priešdepresinę būseną, būdavo liūdna, ir norėjosi slėptis nuo visų. Aišku patyliukais, galvoje sukdavosi mintis: "noriu kad mane surastų". Tačiau niekam to nesakydavau, nes išsidavęs atrodyčiau ne tik liūdnas, bet ir silpnas. (Šiandien man nesunku pasakyti, kad taip, kartais būnu silpnas).

Šiais metais, apie gimtadienio dieną negalvojau. Gal dėl to, kad jau anksčiau buvau įsisąmoninęs, kad man jau 39. Todėl ši diena, apart to, kad tai kalendorinė žemos pradžia, man jau nebereikšminga. Žinoma, džiugu gauti visokių sveikinimų, daugiau nei bet kada anksčiau - technologijos puikiai padaro tą darbą, primena, kad reikia parašyti pažįstamam sveikinimą. Visi patenkinti ir gavėjas, ir siuntėjas, ir Feisbukas ar Skype ;)

Kodėl žmonės švenčia gimtadienius? Pano manymas, kad kai jiems dar mažai metų, tiesiog yra papildoma proga pašvęsti, nes taip daro vyresni žmonės, ir iš jų perimta tradicija taip daryti. Gal kai kam tai yra būdas džiaugtis, kad artėja "tikrasis" gyvenimas... ir po to staiga pradedame matuoti, kaip jis tolsta, kad tikrasis gyvenimas jau buvo, ir dabar liko tik prisiminimai, kaip norėjau kažką nuveikti. Tada, mano nuomone gimtadienis tampa tiesiog švente, leidžiančia užsimiršti, kad nuolat artėji prie tos nenumaldomos ribos - amžinybės, nežinomybės o tiksliau - mirties. Be švenčių turbūt būtų gerokai sunkiau išgyventi tokį matavimą - dar metai arčiau pabaigos (kuri beje, nežinia kada bus).

Aš stengiuosi gyventi čia ir dabar. Džiaugtis tuo ką turiu, ir žiūrėti į ateitį su perspektyva, šiandien daryti tai, kas bus pamatas geresniam gyvenimui ateityje, ir nepamiršti, kad ir šiandien man gera būti. Gal todėl, kad nesigręžioju atgal (nesilaikau įsikibęs prisiminimų apie senus gerus laikus), ir neužbėgu mintimis labai toli į priekį (nesvaigstu kaip bus gera ateityje, bet ne šiandien), šis mano gimtadienis ramus, kaip niekada.

Man tiesiog gera gyventi. Šiandien. Nes lauke vis dar pliusas, veide šypsena, o galvoje - ramybė. Tikiuosi jums irgi :)

Laimingesnės dienos!
J.