Rodomi pranešimai su žymėmis konsultacijos. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis konsultacijos. Rodyti visus pranešimus

2015 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Pavadinimas: Ar jau laikas pas psichologą?

Psichologinės problemos
„Kreipiausi į jus, nes, ką bandžiau, man niekas nepadėjo, tai gal jūs padėsit...” – dažnas klientas prasitaria, paklausus, kodėl kreipiasi ir kokios pagalbos tikisi iš manęs.

Daugumos nuomonė: psichologas yra paskutinė vilties stotelė, tinkanti tik visiškiems nevykėliams arba mentaliai nesveikiems. Nes: savimi pasitikintys, laimingi ir sveiki piliečiai moka tvarkytis su absoliučiai visomis tarpasmeninėmis ir / ar individualiomis problemomis, yra absoliučiai visų klausimų ekspertai ir, žinoma, psichologiškai sveiki irgi yra absoliučiai – kitaip ir būti negali. O jei kas sako, kad gali, tai patys yra nevykėliai durniai ir serga dauno sindromu, alzheimeriu ir šizofrenija iš karto ir vienu metu.

Deja, psichologinė pagalba mūsų šalyje vis dar yra skausminga tema. Į psichinės sveikatos specialistus tebežiūrima arba kaip į psichinių sutrikimų gydytojus, arba kaip į šarlatanus, iš esmės niekuo negalinčius padėti žmogui. Istoriškai susiklostė, kad penkių dešimtmečių sovietinis palikimas tebepersekioja. Jis toks gajus, kad iki šiol psichinės sveikatos priežiūros sistema remiasi pirmiausia medikamentiniu gydymu, o tik po to, gal būt, – psichoterapija ar psichologiniu konsultavimu. Pavyzdžiui norint gauti ligonių kasų finansuojamą psichologo konsultaciją, pirmiausia reikia psichiatro „diagnozės.“ Tai – ydinga, papildomai stigmatizuojanti sistema, priverčianti jau ir taip pažeidžiamus žmones kentėti dar labiau.

Kai kurie mano klientai su problemomis gyveno dešimtis metų, kol, galų gale, jos pradėjo trukdyti taip stipriai, kad nebeliko nieko kita, tik kreiptis į specialistą. Įsisenėjusios bėdos (bet kokios) dažniausiai sprendžiamos gerokai ilgiau ir sudėtingiau, nei šviežios. Pavyzdys iš kitos srities: vizitas pas odontologą vos pastebėjus problemą (dažnai aptinkamą profilaktinio apsilankymo metu) yra gerokai draugiškesnis piniginei, dantims, laikui, nei tada, kai nebesitveriame skausmu ir reikia „remontuoti“ pusę burnos.

„Tai dabar visi turi pulti užsirašinėti pas psichologus?“ – paklausite. Ne, tačiau yra keletas požymių, sakančių, kad vertėtų apsilankyti pas psichologą ar psichoterapeutą. Štai jei:
  • Kelias savaites nuolat jaučiate nemalonius jausmus, arba jie pasikartoja po kelis kartus per dieną ar dažniau.
    Nemalonius jausmus (pyktį, liūdesį, baimę, nerimą...) jaučiame visi. Nuotaikos svyruoja, tai – normalu, kartais net kelias dienas galime jaustis prislėgti. Tačiau kai tokios būsenos trunka savaitėmis, yra požymių, kad jūsų gyvenime kažkas negerai.
  • Jau kurį laiką patiriate daugiau streso nei įprastai, ypač kasdienėse situacijose.
    Stresą patiriame visi: keičiantis gyvenimiškoms aplinkybėms, dėl praradimų ar kitų reikšmingų įvykių. Kai stresas atsiranda ten, kur jo įprastai nejausdavote: krenta produktyvumas, kūrybingumas, atidumas ten, kur įprastai jie būdavo, tai – jau psichinės įtampos požymis.
  • Aplinkiniai pastebi nuotaikų ir elgesio pokyčius bei pradeda jums apie tai atvirai sakyti.
    Pripažinkim – žmonės pasako mums ką, jų pačių nuomone, jaučiame ar galvojame. Dėmesį reiktų atkreipti tada, kai iš skirtingų žmonių girdime panašią žinutę, patys ją ignoruodami ar sumenkindami.
  • Pradedate piktnaudžiauti arba naudoti vaistus.
    Psichikos sveikatos specialisto pagalbos reiktų ir tada, kai pradedate piktnaudžiauti dalykais, kuriais anksčiau nepiktnaudžiaudavote, pavyzdžiui: maistu, alkoholiu, darbu, internetu, seksu ir pan. Taip pat, jei atsiradusius simptomams (nemigos, nerimo, depresijos ir kitiems) pradedate juos nuolat malšinti vaistais.
Žinau, vizitas pas psichologą ar psichoterapeutą, ypač pirmas gyvenime, labai gąsdina. Be reikalo, nes mūsų darbas – jums padėti pereiti tas nelemtas kliūtis, trukdančias būti laimingesniais ir labiau savimi. Nenumokite į save ranka.
Taip pat nesitikėkite, kad kažkas kitas (gydytojas, draugas ar draugė, būrėjas, darbas, naujas pirkinys, perskaityta knyga, patarimas ar „dar kažkas“) už jus išspręs problemas, pasakys magišką gyvenimo formulę – taip nebūna. Peri psichologai patarimų nedalina. Jie padeda atrasti jums patiems. Tada atradimai yra tikrai jūsų ir tikrai keičia situaciją. To ieškantiems ir linkiu – nuraminti sielos skausmą, išspręsti kamuojančias dilemas ir žengti į emociškai kokybiškesnį gyvenimą. O tiems, kurie tai jau padarė – tiesiog būti laimingiems.

2013 m. spalio 5 d., šeštadienis

Man reikia ne terapijos, tik pasikalbėti

Neseniai su klientu baigėme darbą: ką buvome užsibrėžę pasiekti – pasiekėme, tačiau jis ir toliau lankosi konsultacijose, nors aiškiai jam išsakiau – tolimesnis konsultavimas nėra būtinas, nebent klientas norėtų dirbti ties kitais klausimais. Išgirdau tokį atsakymą: "aš vis tiek norėčiau ateiti, jei tu ne prieš, tiesiog man reikia su kažkuo taip atvirai pasikalbėti, daugiau neturiu su kuo".

Tai, ką išgirdau, nebuvo naujiena. Neretai klientai pasidalina patirtimi – atvirai, nuoširdžiai, drąsiai ir sąžiningai gali pasikalbėti tik su manimi. Kodėl? Tai, ką išsakysiu, žinoma, tik mano nuomonė, tačiau, manau, turiu argumentų ją pagrįsti.

Viena šio medalio pusė – stengiuosi sukurti saugią atmosferą atvirai bendrauti. Su manimi klientai gali būti tuo, kuo jie yra iš tikro. (Taip, kai kurie perkelia į mane tėvus ar romantinį partnerį, apie tai pakalbėsime žemiau.) Klientams nereikia apsimetinėti, kad jie geresni ar blogesni nei yra iš tikrųjų, jiems galima klysti, turėti jausmus ar jų neturėti, pasakoti savo fantazijas garsiai ir nebijoti, kad iš jų juoksis, žemins, atstums ar neigs. Jie gali garsiai svarstyti apie baimes, norus, planus ir žinoti, kad visa, ką jie išsako ar kitaip atskleidžia, neiškeliaus už kabineto sienų, o jei ir iškeliaus, tai tik jiems leidus ir be asmeninių detalių.

Kita pusė – dirbdamas su klientais aiškiai apsibrėžiu asmenybės ribas ir stengiuosi kad jie neperžengtų manųjų. Dažnai ši pusė klientams nėra tokia maloni, kaip pirmoji, mat aiškus ribų apibrėžimas reiškia, kad klientai negali elgtis su manimi, kaip norėtų ir nesusilaukti dėl mano pastebėjimų ar atsakomosios reakcijos. Tarkim klientui pažeidus terapinį kontraktą – neatvykus į sesiją ir nepranešus anksčiau nei 24 valandos prieš tai, klientas turės susimokėti už neįvykusią sesiją. Aiškių asmenybės ribų apsibrėžimo atžvilgiu, tai tiesiog normali kompensacija už neįvykdytą susitarimą. Žinoma, kai kuriems klientams tai atrodo kaip bausmė, ir kai tai įvyksta turime puikią progą padirbėti ties atsakomybės prisiėmimu, atrasti dar daugiau temų darbui. Kaip minėjau pastraipa aukščiau, dar vienas svarbus argumentas aiškių asmenybės ribų apsibrėžimui, – leisti klientui pamatyti, kada jis perkelia į mane tėvus ar romantizuoja mūsų ryšį. Jei turime aiškias asmenybės ribas, tai lengviau pastebima, o tada paprasčiau ir išsprendžiama.

Šios dvi medalio pusės skatina viena kitos puoselėjimą. Aiškus asmenybės ribų apsibrėžimas paskatina saugaus santykio atsiradimą, o saugiame santykyje lengviau ir aiškiau apsibrėžti asmenybės ribas.

Vis gi grįžkim prie pradinio klausimo: kodėl kai kuriems klientams atrodo, jog tikrai nuoširdžiai jie gali pasikalbėti tik su terapeutu? Juk šios savybės: saugus ryšys ir apibrėžtos asmenybės ribos turėtų būti bet kurios tikros draugystės pagrindas. Tai ta būsena, kai draugai pasitiki vienas kitu, gerbia vienas kitą, bei stengiasi tą pagarbą išsaugoti neapsimesdami kuo, nėra. Kitaip, tai būtų nepagarba draugui, kartu ir sau!

Sąžiningai atsakykite sau, ar turite tokį ryšį, ar kada turėjote? Deja, nemažai individų tokio ryšio negali užmegzti per visą savo gyvenimą. Nesaugumas ir nepagarba sau (iš to išplaukia – ir kitiems) trukdo tokio ryšio atsiradimui bei palaikymui. Pats, nors ir daug bendraudamas su žmonėmis, tegaliu suskaičiuoti tokius santykius tik ant (ne visų) vienos rankos pirštų. Beje, tokių draugysčių atsiradimui teko daug padirbėti jas kuriant, o pastarosios tapo tuo stipresnės, kuo daugiau ryšio atradau pats su savimi.

Tai, kad šiandieniniame, vis labiau sujungtame pasaulyje tebevyrauja vienatvė, kai nuoširdžiam ir atviram pokalbiui tenka pasitelkti "tikrą draugą už pinigus" – terapeutą, liūdina. Žinoma, gal tai geriau, nei neturėti ryšio su niekuo, ypač su savimi. Linkiu jums atrasti ir sukurti tokį, gyvenimą nušviečiantį, santykį (santykius) su savimi ir su tais, kurie jo verti.

2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Psichokoučingas

Intensyvių darbų ir konsultacijų tarpe vis pagalvodavau apie savo konsultacinę veiklą – ką aš darau? Kaip tai pavadinti? Nei vienas iš jau esančių pavadinimų jai netinka.

Galvoje jau kuris laikas sukasi pavadinimas psichokoučingas, mat tai, ką konsultacijų metu veikiame su klientu, remiasi dauguma koučingo (konsultuojamojo ugdymo, anot kalbininkų) principų, tačiau nėra koučingas. Kai kurie principai, kuriais remiuosi konsultuodamas, skiriasi nuo koučingo ir gali priminti psichoterapiją. Tačiau tai nėra ir psichoterapija. Tai – abiejų dalykų mišinys, taip ir nusprendžiau sukurti šį pavadinimą.

Taigi, psichokoučingo principai:
  1. Kiekvienas žmogus turi neatskleisto emocinio ir intelektualinio potencialo.
    Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali augti tiek emociškai, tiek intelektualiai – išmokti naujų dalykų, geriau priimti save, išaugti iš traumų. Šis principas remiasi neuroplastiškumu, bei žmogaus gebėjimu mokytis visą gyvenimą.
  2. Žmogus elgiasi pagal optimalų, susiformavusį elgesio modelį. T.y. jis viską daro taip gerai, kaip tik geba tai padaryti šią akimirką. Pakeitęs įsitikinimus, tapęs emociškai brandesniu žmogus gali pasiekti daugiau, nei iki tol.  
    Konsultavimo metu vienas tikslų – parodyti dabartinį žmogaus elgesio ir emocijų santykį su objektyvia realybe ir su pačiu žmogumi, padėti pamatyti save tarytum iš išorės, kaip veidrodyje. Šio principo pagrindas – žmogaus negebėjimas suprasti savo jausmų ir minčių, kylančių dėl konsultacijos metu turimų traumų, trūkstamų žinių ar klaidingų įsitikinimų.
  3. Traumuojantys praeities įvykiai gali įtakoti tai, kaip žmogus dabar jaučiasi ir ką geba. Pakeitęs su jais santykį (išsprendęs traumas), žmogus atsiskleidžia, tampa brandesne asmenybe, taip įgydamas dar platesnes galimybes ir dar daugiau potencialo.
    Principas grindžiamas tuo, jog praeityje įvykusios traumos įtakoja tai, kaip žmogus dabar masto, ką jaučia, kokius įsitikinimus turi. Traumas išsprendus, pasikeičia žmogaus emocijos, ankstesni įsitikinimai bei mintys, santykis su savimi ir kitais. Toks žmogus turi mažiau iracionalių įsitikinimų, yra efektyvesnis siekdamas savo tikslų, objektyviau vertina aplinką, yra empatiškesnis ir laimingesnis. 
  4. Tik pats žmogus gali atskleisti savo emocinį ir intelektualinį potencialą. Kišimasis į šį procesą trukdo jam tai padaryti.
    Žmogus geriausiai žino apie save, savo praeitį, jausmus, poreikius, todėl geriausiai gali sau padėti. Konsultanto pagalba – atspindėti klientui jo emocijas, aptarti jų kilmę (racionalią ar kylančia iš traumų), padėti pačiam žmogui atsakyti sau į kylančius klausimus. Tai padaroma sukuriant saugią aplinką, kurioje klientas gali visiškai atsiverti, nėra kritikuojamas už tai ką jaučia, kaip elgiasi ar ką galvoja, yra skatinamas būti sąmoningu save tyrinėjant.
Pagrindiniai psichokoučingo skirtumai nuo kitų ugdymo būdų, jis skiriasi nuo:
  • Psichoterapijos.
    Psichoterapija yra orientuota į praeities įvykius ir priežastis, dėl kurių klientas turi problemą, paskatinusią kreiptis į terapeutą. Labai dažnai psichoterapijoje laikomasi konkretaus formato, procesui vadovauja terapeutas, ne klientas.
    Psichokoučingo atveju taikomas holistinis požiūris (žvelgimas į visumą) – tai, ko nori pasiekti žmogus, greičiausiai bus įtakojama praeities, tačiau klientas renkasi, kaip jis nori siekti užsibrėžtų tikslų – išspręsdamas savo traumas ar ne, renkasi galimą sprendimo kelią, techniką, tempą.
  • Mokymų ir mentorystės.Mokymų ir mentorystės atveju žmogus gauna žinių ir technikų iš savo mokytojo arba mentoriaus. Ilgainiui mokinys įgauna tas žinias, kurias turi mentorius ar mokytojas ir gali tapti į jį panašus.
    Psichokoučingo tikslas padėti atsiskleisti unikaliai kliento asmenybei, užaugti klientui emociškai ir intelektualiai, padėti pasekti užsibrėžtų tikslų; unikaliu, kliento pasirinktu keliu, o ne perduoti tik tai, ką konsultantas žino.
  • Draugystės.
    Draugystė – dviejų žmonių santykiai, kuriuose jie abu siekia maloniai praleisti laiką.
    Psichokoučinge kliento ir konsultanto santykis orientuotas į maksimalią naudą klientui. Šiuo atveju, klientas tarytum turi nuoširdų, sąmoningą, atvirą, empatišką, logišką draugą, tačiau tai – vienpusis ryšys, konsultantas iš šio santykio negauna to, ką gauna klientas.
Darbas su klientais Psichokoučinge remiasi į keletą esminių elementų.
  • Kliento saugumą.
    Sukuriama saugi bendravimo terpė – erdvė ir laikas, kur klientas gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali visiškai laisvai išreikšti savo jausmus, mintis, idėjas, fantazijas, tikslus. Konsultacijos metu klientas nekaltinamas, neignoruojamas, nebaudžiamas, nenuvertinamas, jam nenurodinėjama, nepriekaištaujama, jis neskaudinamas, iš jo nesityčiojama, jis neužgauliojamas, nepuolamas...
  • Empatiją klientui.
    Klientų jausmų supratimas, yra esminė ryšio užmezgimo su savimi pačiu dalis, be kurios emocinis potencialas negali būti išlaisvinamas. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiima konsultantas. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats šią rolę perima iš psichokoučerio.
  • Kliento ir konsultanto ryšį su objektyvia realybe.
    Turimi klaidingi įsitikinimai (traumų pasekmės), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas, trukdo atsiskleisti klientui emociškai ir intelektualiai. Kuriant sąsajas su realybe, psichokoučingas remiasi moksliniu principu ir logika, kurių pagrindu galima nustatyti, racionalias ir iracionalias emocijas, klaidingus ir apribojančius įsitikinimus.
Visa tai susiveda į konsultavimą, kurio metu klientai gali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų, geriau pažinti save, pradėti gyventi laimingesnį gyvenimą. Kaip vyksta darbas, jau esu rašęs ankstesniame įraše.

Kilo klausimų, idėjų – lauksiu komentarų!

2012 m. spalio 23 d., antradienis

Priklausomybės anatomija

Kadangi šis straipsnis ilgas, brūkštelėsiu trumpą apžvalgą.

Kas yra priklausomybė, kodėl ji veikia žmogų taip, jog šis pasiduoda jai, atrodo, visiškai be valios? Kokios smegenų nervų grandinės dalyvauja priklausomybės procese? Kaip priklausomi žmonės malšina savo skausmą ir kodėl jiems kyla skausmas? Kokia patirtis slypi už kiekvieno priklausomo žmogaus? Ar galima išgyti nuo nepriklausomybės ir kaip?

Pagrindinis šio įrašo šaltinis – daktaro Gabor Maté darbai, "The Bomb in the Brain" 3 dalis - ("The Biology of Violence: The Effects of Child Abuse"), darbo su klientais ir asmeninė patirtis.

Priklausomybės apibrėžimas
Priklausomybė, tai neigiamai įtakojantis gyvenimo kokybę, nuolat besikartojantis, kompulsyvus (sunkiai kontroliuojamas) elgesys, dėl kurio individas gauna trumpalaikį pasitenkinimą, ignoruodamas ilgalaikę tokio elgesio žalą gyvenimo kokybei. Priklausomybei būdingi besikartojantys atkritimai (grįžimai prie veiklos), bei priklausomybės neigimas ar sumenkinimas.

Priklausomybės mechanizmas
Iki šiol daugelis tebemano, jog priklausomybę sukelia medžiagos (alkoholis, tabakas, narkotikai), o priklausomi tampame jų pavartoję. Tačiau yra daug priklausomybių rūšių, kylančių ne vien pavartojus medžiagų, tai priklausomybės nuo maisto, kavos, sekso, darbo, sporto, interneto, pirkinių ir t.t. Dar svarbiau – ne kiekvienas pabandęs alkoholio, kavos, tabako, sekso, pirkinių, net narkotikų tampa nuo jų priklausomas. Kodėl? Atlikti eksperimentai parodė , jog vien vien medžiagos (narkotikų, alkoholio, tabako) priklausomybei atsirasti nepakanka (nuorodose eksperimentai dėl žiurkių priklausomybės nuo morfino ir kokaino).
Kad žinotume, kas sukelia priklausomybę, pirmiausia turėtume pažvelgti į žmonių elgseną ir išsiaiškinti, kokios smegenų nervų grandinės (toliau smegenų grandinės) ir kokios medžiagos dalyvauja priklausomybės procese.

Endorfinų sistema. Ji reguliuoja mūsų reakciją į skausmą. Jausdami per mažai skausmo, lengvai save sužalotume, jei skausmo būtų per daug – organizmas nebeištvertų ir mirtume. Endorfinai, mūsų organizmo išskiriami opioidai, padeda ištverti skausmą ir jį sumažina esant poreikiui. Kita endorfinų atliekama funkcija – pasitenkinimo ir atpildo pojūčio sukūrimas, pasiekus tikslą ar įveikus užduotį – tai padeda mokytis. Dar viena endorfinų funkcija – dalyvavimas meilės (prisirišimo) atsiradime tarp žmonių. Be endorfinų (opioidų) mūsų gyvenimas būtų iš viso neįmanomas: susižalotume arba mirtume iš skausmo, neturėtume gebėjimo išmokti naujų dalykų, džiaugtis pasiekimais ir, galiausiai, nebeliktų prisirišimo. Tėvai nebegalėtų užauginti palikuonių – juos tiesiog pamirštų.

Dopamino smegenų grandinė – reguliuoja motyvaciją. Be dopamino negalėtume net pavalgyti ar atsigerti. Eksperimento metu pelės, be dopamino receptorių mielai valgė, kai maistą joms įdėdavo į burną, tačiau mirdavo iš bado jam esant vos už keleto centimetrų nuo burnos. Pelėms trūko motyvacijos! Taigi ir mums, žmonėms, dopaminas reikalingas motyvacijai reguliuoti.

Streso valdymo smegenų grandinė. Stresas – būtina mūsų organizmo gynybinė reakcija išgyvenimui. Esant įtemptai situacijai į kraują išsiskiria streso hormonai: kortizolis, noradrenainas, kortikotropinas. Jie paruošia mūsų organizmą (įjungia refleksą "kovoti arba bėgti"). Deja, ilgalaikis stresas silpnina organizmą ir sukelia labai daug nepageidaujamų fiziologinių pokyčių, tad neveikiant streso mažinimo mechanizmui, žmonės tiesiog "perdega".

Impulsų reguliavimo grandinė, priešakinės smegenų žievės darbas – pasirinkti tinkamiausią impulsą esamai situacijai. Sutrinkus šios grandinės darbui, nebesugebama valdyti kylančių impulsų, tad žmogus, kuriam sutrikusi impulsų reguliavimo grandinė, neadekvačiai reaguoja į gyvenimiškas situacijas, jo "sprendimai" būna impulsyvūs ir dažnai siejasi su trumpalaikiu pasitenkinimu. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, ribinės asmenybės sutrikimas – tai blogai veikiančios impulsų reguliavimo grandinės padariniai.

Nemažai narkomanų yra priklausomi nuo opiatų (morfino, heroino, kodeino). Priklausomybė nuo jų tokia stipri, kad žmonės praranda absoliučiai viską – sveikatą, turtą, šeimą, savigarbą, krenta iki paties "dugno". Klaidingai manoma, jog priklausomas žmogus nepakils tol, kol nesitrenks į dugną. Jei dugnas – iškritę dantys, ŽIV, gyvenimas gatvėje, hepatitas C, prarasta šeima, chroniškos infekcijos, visiškas visuomenės atstūmimas, apmirę audiniai, atviros, negyjančios žaizdos, o žmogus vis dar vartoja, tai tas dugnas... mirtis? Į šia kategoriją galima dėti ir alkoholikus, mat alkoholis turi tų pačių savybių kaip ir opiatai –  slopina skausmą. Kas verčia šiuos priklausomus žmones į priklausomybę pasinerti taip giliai? Prisiminus endorfinų sistemą, pasirodo, jog žmonės vartojantys opiatus ir alkoholį slopina skausmą. Todėl kyla klausimas, ne – kodėl narkotikai ar alkoholis, o – kodėl skausmas?
Fizinis ir emocinis skausmas yra gerokai labiau susiję, nei buvo manyta. Naudojant funkcinio magnetinio rezonanso (FMRI) metodą, eksperimento metu nustatyta, jog fizinis ir emocinis skausmas smegenyse aktyvuoja tas pačias grandines. Tad žmogus jaučiantis emocinę kančią ją jaučia lygiai taip pat tarytum būtų fiziškai žalojamas – įžeidžianti pastaba gali būti tokia pat skausminga, kaip realiai trenktas antausis. (Gal verta pagalvoti apie tai, prieš pasakant ką kandaus?) Žmonės, kenčiantys nuo tokio tipo priklausomybės, akivaizdžiai bando save gydyti nuo chroniško emocinio skausmo. Iš čia kyla klausimas kodėl emocinis skausmas?

Įvairiose studijose (nuorodos straipsnio pabaigoje) pateikiami skaičiai rodo, jog 80–90 procentų nuo narkotikų priklausimų žmonių vaikystėje buvo seksualiai išnaudojami, prieš juos smurtaujama arba jie neprižiūrimi. Tyrimuose kalbama apie labai aiškiai apibrėžtus atvejus. Apie kitas, mažiau pastebimas vaikystės traumas, net neužsimenama. Taigi, šie žmonės malšina begalinį, be pertraukos juos lydintį chronišką sielos skausmą, kuris, kaip jau žinome, nesiskiria nuo fizinio.

Kita smegenų grandinė, kurią minėjau dalyvaujant priklausomybės procese – dopamino grandinė atsakinga už motyvaciją. Be motyvacijos negalime pasiekti tikslų, o ilgalaikis dopamino trūkumas gali visiškai sutrikdyti gebėjimą patirti pasitenkinimą, jausti motyvaciją. Dopamino išsiskyrimą skatinta stimuliantai: amfetaminas, metamfetaminas, nikotinas, kofeinas. Dopamino išsiskyrimą taip pat skatina seksas, maistas, apsipirkimas, kompiuteriniai žaidimai, sportas. Tad nenuostabu, kad maždaug 40-čiai procentų priklausomų žmonių yra diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kuriam labai didelę įtaką daro dopamino trūkumas. Jei žmogus pabandęs vienos ar kitos medžiagos pagaliau, pirmą kartą gyvenime, jaučiasi "normaliu", gali susikoncentruoti, jo nebekamuoja įkyrios, nuolat blaškančios mintys... Kodėl jis turėtų atsisakyti būti savimi, nematydamas galimų alternatyvų? Jokiu būdu nesakau, kad priklausomybė – gerai. Tiesiog manymas, jog priklausomi žmonės turi valią imti ir "mesti" – gerokai klaidinantis. Jie negali, nes mato vienintelį kelią jaustis savimi (pasiekti savo Tikrąjį aš), tik per priklausomybę. Deja, pasiekdami save, pasaulį jie mato per iškreiptą priklausomybės stiklą.

Turintieji priklausomybes neretai atstumiami, sukeliant jiems dar daugiau skausmo ir streso. Iš savo klientų, kovojančių su priklausomybėmis neretai išgirstu, kad jie atkrenta (grįžta prie priklausomybės) būtent tada, kai jų gyvenime kyla stresinės situacijos, jie praranda kontrolę ir nebegali su problemomis susidoroti. Taip įsipainioja dar viena, priklausomybę lemianti – streso valdymo smegenų grandinė. Stresą mažina endorfinai, taip pat alkoholis, nikotinas, kanapės, maistas, elgesys nukreipiantis dėmesį nuo nerimą keliančių minčių – internetas, kompiuteriniai žaidimai, seksas, sportas, televizija. Streso akivaizdoje žmonės nesijaučia savimi, jiems sunku atsipalaiduoti. Pastebėkite – jūsų pažįstamų rate greičiausiai rasite žmonių, negalinčių atsipalaiduoti ir lengvai bendrauti su aplinkiniais, neišgėrus alkoholio. Galima tik įsivaizduoti, kokioje tuštumoje ir neviltyje būna žmonės, niekada nesijaučiantys savimi,  kuriems vienintelis būdas nuraminti tą nuolatinę įtampą – stiklinė, dūmas ar tabletė.

Neaptarta liko paskutinė, priklausomybes skatinanti smegenų grandinė, reguliuojanti impulsus. Aš pats kartais vis dar turiu problemų dėl savo kompulsyvaus elgesio. (Anksčiau jų turėjau gerokai daugiau, tad ši sritis man gerai pažįstama.) Kad ir kiek valios pastangų žmogus dėtų, jis tiesiog "negali" nesielgti kitaip. Smegenų grandinė, turinti kontroliuoti impulsus, tiesiog neveikia taip, kaip turėtų! Įsivaizduokite, kad jungiklis, turintis įjungti šviesą bute, įjungia laiptinės apšvietimą. Kad ir kiek valios pastangų dėtumėte, kiekvieną kartą paspaudus jungiklį, šviesa įsižiebs laiptinėje. Priklausomybę turintys žmonės negali tiesiog pasakyti "ne" – jie neturi tam tinkamų "laidų galvoje". Be sudėtingos, beje, ne visada veiksmingos, pagalbos tai neįmanoma. Taip, kaip be elektriko įsikišimo negalima pataisyti netaisyklingai sujungtos elektros grandinės, taip vien valios pastangomis neįmanoma nustoti būti priklausomam. Impulsų kontrolės stokos šaknys, kaip ir kitų grandinių, vaikystėje – hiperaktyvius ar impulsyvius vaikus baudžia už tai, kad šie elgiasi pagal savo psichofiziologinius, nekontroliuojamus impulsus. Vaikai jaučia kaltę, gėdą, baimę už tai, jog yra tokie kokie yra, mano kad su jais yra "kažkas negerai", o tai dar labiau skatina elgtis nekontroliuojamai – išsivysto uždaras ratas, kuriame vaikas vis giliau ir giliau įsukamas į emocinio skausmo bei impulsyvaus elgesio verpetą, kol vieną dieną vaikas, paauglys, ar suaugęs neatranda nusiraminimo priklausomybėje. Ją sukelianti medžiaga ar elgesys išvaduoja iš nerimo, nevilties ar depresijos, ir vėl... žmogus gali pasijausti savimi, "normaliu".

Tai, jog priklausomybes sąlygoja traumos – akivaizdu. Nėštumo metu motinos patiriamas stresas persiduoda vaisiui, sąlygodamas jo vystymąsi, nekalbant apie kūdikio (po to vaiko) augimą. Žmogus unikalus (išsiskiria nuo kitų gyvūnų) tuo, kad jo smegenys sparčiai vystosi dar trejus metus po jo gimimo, po to jų vystymasis sulėtėja. Pavyzdžiui naujai gimęs kumeliukas pagal savo neurofiziologinį išsivystymą žmogų lenkia pora metų – jis jau pirmą dieną gali vaikščioti, po kelių dienų – bėgioti.
Vienerių metų vaiko smegenyse per vieną sekundę atsiranda iki poros milijono naujų neuronų jungčių, kurių formavimasis itin priklauso nuo aplinkos, didžiąja dalimi – tėvų, kurie turėtų būti visą laiką pasiekiami, empatški, rūpestingi, atidūs. Jei vaikas negauna reikiamos priežiūros, jo smegenys adaptuojasi pagal esamą situaciją, todėl kai kurios mano minėtos smegenų grandinės išsivysto netinkamai arba nepakankamai. Šiame procese dalyvauja neuroplastiškumas – nenaudojamos smegenų grandinės atrofuojasi, o naudojamos – intensyviai auga. Pavyzdžiui sveikam kūdikiui augant į visiškai tamsiame kambaryje, po penkerių metų jis negrįžtamai praras regėjimą, smegenų grandinės reikalingos vaizdinei informacijai apdoroti atrofuosis, tuo tarpu lytėjimo, klausos, uoslės grandinės išsivystys labiau, nei kitų tokio pat amžiaus vaikų.Vaikas negaunant tinkamos priežiūros, jo smegenys formuojasi pagal iškreiptą modelį, padedantį jam išgyventi vaikystę, tačiau suluošinantį visam likusiam – savarankiškam gyvenimui.
Straipsnio pabaigoje pateikiau šaltinių įrodančių, jog priklausomybių kamuojamų žmonių vaikystės panašios. Visi nešioja savyje skausmą, liūdesį, baimes, nerimą, tuštumo ir nepilnavertiškumo jausmą, kitaip tariant – traumas.

Dar vienas, mano nuomone, svarbus reiškinys, neleidžiantis ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų, yra "švytuoklė" tarp pasąmoningo noro ištaisyti traumuojančią patirtį (atkartoti aplinkybes, kuriose vyko traumavimas, tačiau šį kartą kontroliuojant situaciją) ir baimės patirti tą patį, kas jau buvo patirta. Šią  "švytuoklę" puikiai atsispindi moterų patyrusių smurtą vaikystėje (dažnai seksualinį) elgsena. Jos įsipainioja į santykius, kuriuose vyras prieš jas smurtauja, besitikėdamos kad "jis pasitaisys", pasitraukia iš jų kai smurtas įvysta (arba suintensyvėja) nes bijo pasekmių, ir grįžta atgal vėl sakydamos "tai buvo paskutinis kartas", tačiau iš tikro – pasąmoningai besitikėdamos kontroliuoti situaciją.
Panašios dramos vyksta priklausomų žmonių galvoje, jiems sakant: "tai paskutinė taurelė", "paskutinė cigaretė", "paskutinis statymas", "paskutinis takelis", "paskutinis pirkinys". Kyla nenumaldomas noras kontroliuoti situaciją, tačiau kontrolė išsprūsta iš rankų, dar viena priklausomybės dozė sukelia malonų trumpalaikį pojūtį, kuriam praėjus kyla nemalonūs jausmai sau: pyktis, panieka, pasibjaurėjimas, liūdesys. Šiuos jausmus norisi kuo greičiau numalšinti. Jei metodas, kaip juos slopinti jau žinomas, "švytuoklė" vėl keliauja į priešingą pusę – priklausomybės link. Svarbus ir kitas tokios "švytuoklės" aspektas – jei trauma vaikystėje nuolat kartojosi, įvykus disociacijai, žmogus gali būti išmokęs su ja susigyventi, normalizuoti. Augant ir besikeičiant aplinkybėms tai, kas anksčiau atrodė "normalu", dabar pasirodo yra gerokai už normos ribų. Tokia patirtis skaudina, sukuria atskyrimo ir vienatvės jausmą, o tai jaučiant nuolat, ieškoma vaistų jam malšinti ir ...  randama jų priklausomybėje.

Kalbant apie priklausomybes, reiktų atsižvelgti ir į dar vieną svarbų dalyką – dauguma kalba apie priklausomybes nuo medžiagų, dar šiek tiek nuo lošimo, kompiuterinių žaidimų, maisto, sekso... Tačiau šis sąrašas – tik aisbergo viršūnė. Dažnai priklausomybėmis vadinama tik tai, kas trukdo pasiekti materialinės gerovės ir gyventi pagal visuomenės priimtas normas. Todėl iš pat pradžių ir pateikiau tikslų apibrėžimą – mat yra priklausomybių, kurios, rodos, yra "geros". Pavyzdžiui persidirbimas, persisportavimas, priklausomybė nuo santykių, nuo karjeros, priklausomybė nuo kulto...

Šie, aplinkinių laikomi sėkmingais, žmonės lygiai taip pat malšina savo vidinį skausmą, tuštumą, nerimą. Jie turi statusą, pinigų, partnerių, visada padeda kitiems (bet ne sau)... Tačiau jų emocinis gyvenimas toks pat skausmingas kaip ir narkomanų ar alkoholikų. Žinau tai ir iš savo klientų – sėkmingi žmonės ne visada yra laimingi žmonės. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad visi sėkmingi žmonės yra priklausomi nuo darbo. Jei darbas nedaro neigiamos įtakos jų gyvenimui – nekenkia fizinei ar psichinei sveikatai, neįtakoja santykių, netrukdo ilsėtis, atsipalaiduoti, džiaugtis, viskas puiku. Deja, dažnas darboholikas kankinasi, kai jam reikia pabūti su savimi, pailsėti, skirti dėmesio ramiems dalykams. Neretai nuo karjeros ar darbo priklausomi žmonės laisvalaikį kompensuoja ekstremaliu sportu ar pramogomis – sutelkia dėmesį į ten, kur ir vėl nereikia būti su savimi.

"Normalūs" žmonės į priklausomus nuo narkotikų ir alkoholio žmones dažnai žiūri su panieka, pasibjaurėjimu baime, kartais neapykanta. Kodėl? Kodėl su neapykanta ir panieka nežiūrime į  persidirbusiuosius su širdies ligomis, sergančiuosius vėžiu, išsivysčiusiu dėl darbinio streso (nusilpus imuninei sistemai), žmones su pakrikusiais dėl nuolatinės įtampos nervais? Suprantu, jog stipriai nuo medžiagų priklausantys dažnai yra už įstatymo ribų – tam, kad gautų dozę jie nusikalsta. Nusikalsta tam, kad dar truputį galėtų išgyventi be skausmo.

Sąmoningai iki šiol nepasakojau skausmingų istorijų apie narkomanus, alkoholikus, kad suprastumėte kokį skausmą jie nešiojasi savyje, paminėsiu keletą.
Berniuko mama buvo alkoholikė ir vakarais eidavo į barus, o iš jų parsivesdavo vyrų nakčiai. Kad vaikas jai netrukdytų ji sugalvojo savitą vaiko priežiūros būdą – uždarydavo berniuką į drabužių džiovyklę, o kad jis neišliptų ant viršaus uždėdavo ką nors sunkaus. Taip berniukas leisdavo savo naktis mažutėje tamsioje erdvėje, visiškai vienas. 
Pradinių klasių mergaitę tėvas pririšdavo prie lovos už rankų ir kojų, ir pirštu tikrindavo ar ši "nedraugavo su berniukais" ir ar vis dar yra skaisti. Motinai ji negalėjo pasakyti nieko, nes tai buvo "jos ir tėčio, paslaptis", tėčio, kurio ji labai bijojo, nes matė kaip šis atvirai ir grubiai smurtauja prieš jos brolius.
Berniuką, kuriam nesisekdavo mokykloje, mat jis turėjo dėmesio sutrikimo sindromą, tėvas, šiam pargrįžus informuodavo, kad jis bus mušamas, kiek jam priklausys smūgių ir kad egzekucija įvyks po to kai šeima pavakarieniaus. Jei vaikas rodydavo kad bijo, verkdavo, jis už tai gaudavo papildomų smūgių.
... tokių istorijų daugybė, jas skaitant ar klausantis kartais stingsta kraujas. Už kiekvieno priklausomo žmogaus slepiasi nepaprastai skausminga, liūdna, kartais, atrodo, nežmoniško žiaurumo istorija. Štai todėl "valia atsispirti", "pasakyti narkotikams ne", "tiesiog nustoti" skamba groteskiškai. Ir, deja, nemažai dugne atsidūrusių žmonių padėti jau nebeįmanoma – belieka jiems tik empatizuoti.

Tačiau yra ir kita šio tamsaus medalio pusė – išmanant priklausomybės anatomiją, turintiems noro ir jėgų keisti savo gyvenimą, yra galimybė ištrūkti iš šio užburto rato ir pradėti gyventi turtingesnį ir vertingesnį gyvenimą, patiriant mažiau skausmo bei daugiau laimės. Kaip visada, pabrėžiu, jog šis kelias – ilgalaikis ir sunkus darbas su savimi.

Noriu pasidalinti ir trupučiu savo asmeninės patirties. Aš taip pat esu priklausomas. Viena stipriausių mano priklausomybių – valgymas. Nuo vaikystės stresą ir nerimą malšindavau maistu – nuolatinis persivalgymas mane lydėjo nuolatos. Negalėdavau atsitraukti nuo stalo, jei ant jo dar yra maisto, nebent man jau plyštų skrandis, todėl turėjau viršsvorio, kuris vertė jaustis nepatogiai, nemaloniai, gėdingai o ... nemalonius jausmus malšindavau valgydamas. Dietos, nevalgymas vakarais, ir kiti panašūs, valia valdomi dalykai veikdavo trumpai. Kilogramai grįždavo "atsivesdami draugų". Svorio klausimas beveik išsisprendė kai pradėjau bėgioti (bėgimas, beje, irgi neblogai malšina nemalonius jausmus), tačiau noras prisikimšti maisto nedingo – tiesiog galėjau valgyti daugiau, nepriaugindamas papildomų kilogramų. Mano mitybos įpročiai pradėjo keistis dirbant su savo dalimis. Tai tęsiasi iki šiol, šios priklausomybės iki galo neišsprendžiau, vis dar esu priklausomas nuo maisto, tačiau mažiau.
Taip pat turėjau priklausomybę nuo daiktų bei mano išorinio statuso. Man atrodė, jog esu vertinamas pagal tai, ką turiu, o ne koks esu iš tikro. Atributai man rodėsi svarbesni už mane patį, tad stengiausi įvairiais būdais pasirodyti, pasigirti ir pasipuikuoti. Tam, kad galėčiau tai daryti prisipirkdavau įvairių daiktų (kartais girdavausi ir be jų), "žaisliukų" – pradedant fototechnika, automobiliais, baigiant visiškai nepateisinamomis investicijomis, kurios labiau primindavo itin brangius loterijos bilietus, nei investicijas. Šios priklausomybės atsikračiau sėkmingiau, tiesiog intensyviai dirbdamas su savimi ir eidamas sąmoningumo, bei savo veiksmų suvokimo link.
Šis mano priklausomybių, sąrašas, deja nėra baigtas... jų yra ir daugiau, tačiau dėl asmeninių priežasčių nenoriu visų čia suminėti. Galų gale – šio įrašo tikslas kitoks.

Iš patirties su mano klientais kenčiančiais nuo priklausomybių, galiu paminėti keletą žingsnių, būtinų sėkmingam darbui su priklausomybėmis.

  • Priklausomybės pripažinimas – pripažinimas, jog klientas turi priklausomybę, ir kad ji yra jo gyvenimo dalis.
  • Sąžiningas priklausomybės pasekmių įvertinimas – klientas pripažinęs turįs priklausomybę, supranta jos pasekmes savo gyvenimui.
  • Suvokimas, kad priklausomybė – kliento praeityje gyvenančios "pabaisos" (traumos) ir kad tik jis pats gali tas traumas išsigydyti.
  • Empatiško, palaikančio, objektyvaus ir atviro ryšio su klientu palaikymas. Empatija ir palaikymas leidžia jam atsipalaiduoti ir būti savimi, o objektyvus ir sąžiningas ryšys su klientu – neleidžia atitrūkti nuo realybės ir apgaudinėti savęs.
Manote, jog turite priklausomybę, ar pažįstate kas turėtų – padalinkite šiuo įrašu, gal kam iš jūsų artimų žmonių ar draugų jis bus naudingas.

Šaltiniai:
"In the Realm of Hungry Ghosts"– Gabor Maté
The Biology of Violence: The Effects of Child Abuse
Kompulsyvus valgymas ir dopamino kontrolė
Etanolio pagalba valdant stresą
Neteisingo elgesio su vaikais pasekmės
Traumatic Childhood Might Take Years Off Adult Life
Body weight and obesity in adults and self-reported abuse in childhood.
Adverse childhood experiences and the association with ever using alcohol and initiating alcohol use during adolescence.
Childhood abuse, household dysfunction, and the risk of attempted suicide throughout the life span: findings from the Adverse Childhood Experiences Study.
The impact of maternal childhood abuse on maternal and infant HPA axis function in the postpartum period.
A study of the relationship between child abuse and drug addiction in 178 patients: preliminary results
VERTIMAS. Daniel Mackler „Pagrindinė priklausomybės priežastis“

2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

Darbas su klientais – kaip viskas vyksta

Šiame įraše noriu pasidalinti savo darbo specifika – tuo, ką veikiame su klientais konsultacijų metu ir koks mūsų darbo tikslas.

Įrašas pirmiausia skirtas mano esamiems ir potencialiems klientams (ačiū kad esate su manimi), tada sau – kad būtų aiškiau, ką mes veikiame kartu ir kur einame, kur nuveda Ekspedicijos į save? Nors klientai žino, kad būtent jie patys nustato gaires, kryptis, renkasi konkrečius metodus, sudėjus tai į vieną didelį paveikslą, darbas vis viena susiskirsto tam tikrais etapais, išvardintais žemiau. Dažniausiai jų eiliškumas yra toks, kaip žemiau išdėstyta, tačiau ne visada. Etapai persipina, kai kurie tęsiasi per visą konsultavimo laiką, kartais susikeičia vietomis. Tačiau du svarbiausi išlieka visada – saugios bendravimo terpės sukūrimas ir empatiškas ryšys.

Saugios bendravimo terpės sukūrimas. Tai pirmas ir, kaip minėjau, svarbiausias etapas mūsų darbe. Saugi bendravimo terpė – tai erdvė ir laikas, klientui gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali kalbėti tai, ką nori, visiškai išreikšti savo jausmus, išsipasakoti kas jį slegia ar džiugina. Nesvarbu, ar tai skype skambutis, ar gyvas susitikimas. Tai yra laikas, per kurį niekas nekaltina, neignoruoja, nebaudžia, nenuvertina, nenurodinėja, nepriekaištauja, neskaudina, nesityčioja, neužgaulioja, nepuola. Kai kuriems klientams ši valanda ar kelios per savaitę būna vienintelis laikas, kurio metu gali būti iš tikro savimi, išsakyti tai, kas jiems svarbu ir neretai tai, apie ką su niekuo daugiau pasikalbėti jie negali.

Empatiško ryšio užmezgimas ir palaikymas. Tai – viso proceso variklis. Klientų jausmų supratimas, ypač darbo pradžioje, kai neretas nemoka jų nusakyti, o kartais iš viso nieko nejaučia, yra esminė ryšio su savimi pačiu užmezgimo dalis. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiimu aš, pavyzdžiui empatizuodamas skausmą jaučiančioms kliento dalims, kai jo jausmus blokuoja kitos dalys. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats po truputį šią rolę perima iš manęs (džiugus momentas kai tai įvyksta). Jausmai – tai signalai, padedantys nustatyti savo psichologinio aš sąsajas su pasauliu, todėl tyrinėjant save ir sprendžiant iškilusias problemas jie tokie svarbūs. Vėlgi, svarbu, kad klientui supratus ką jis jaučia, jis gebėtų atskirti: ar tai racionalus tai jausmas, ar jis koreliuoja su realybe, ar už jo slypi racionalūs ar iracionalūs įsitikinimai? Tai siejasi su kitu svarbiu etapu – ryšiu su objektyvia realybe.

Pagalba atrandant ryšį su objektyvia realybe. Tai anaiptol nereiškia, jog mano klientai kliedi ir nesupranta kad stalas yra stalas, o kyštelėjus ranką į ugnį galima nudegti. Tiesiog visi turime klaidingų įsitikinimų (t.y. traumų pasekmių), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas. Pavyzdžiui nerimas, kai viskas klojasi puikiai, visiška kliento nejautra kalbant apie tai, kaip siaubingai su juo vaikystėje elgėsi aplinkiniai, savo poreikių nepaisymas stengiantis įtikti kitiems ir pan. Tokie prieštaraujantys realybei įsitikinimai, primena klaidingą žemėlapį – takas, kuris turėtų vesti viena kryptimi, veda priešinga, todėl gyvenimas teka ne ta vaga, kuria norėtųsi, o ta, kurion jį nukreipia klaidingų įsitikinimų pasekmės. Šis žemėlapis klaidingas ne visas, o tik kai kurios jo dalys, tad mūsų darbas atrasti tas dalis, kurios realybę supranta neadekvačiai ir parodyti joms kaip yra (buvo) iš tikro. Tai veda į kitą stadiją – palaikymą tyrinėjant save.

Palaikymas atrandant savo dalis, jų neišspręstą naštą (traumas), bei pagalba ją nusiimant (išgyjant nuo traumų). Tai sunkiausias, baigiamasis etapas, kurio metu klientas išmoksta identifikuoti savo dalis ir su jomis bendraudamas jas pažinti. Prieidamas prie jų iš savo Tikrojo aš, klientas gali užmegzti su jomis empatišką ryšį. Dažniausiai tam naudojamės IFS modeliu, tačiau kiekvienu atveju jis truputį pakeičiamas pagal kliento poreikius. Šiuo etapu mano darbas – padėti vystyti vidinį dialogą tarp dalių ir Tikrojo aš, stebėti, kad dalys neužgožtų kliento Aš, palaikyti klientą, kai dalys parodo sunkių prisiminimų, stebėti sesijos laiką ir padėti ją saugiai užbaigti – nepalikti stiprius jausmus jaučiančių aktyvių dalių. Po šio etapo, jei klientas išsprendžia klausimą dėl kurio kreipėsi, mūsų bendras darbas baigiasi, arba imamės kitų, gyvenimo kokybę sunkinančių klausimų, sprendimo. Svarbu suprasti, kad šiame procese neįmanoma niekur nuskubėti, tad iki galutinio, kliento išsikelto tikslo, gali tekti dirbti metus ar dar daugiau. Užtat rezultatas yra reikšmingas, o pokyčiai po tokio rimto darbo išlieka visam gyvenimui.

Kiekvienas klientas – man unikalus ir su kiekvienu sukuriame būtent jam priimtiną konsultacijų modelį, darbo tempą, strategiją, technikas... Noriu dar kartą paminėti esminius principus, kurių laikausi dirbdamas: tai saugumas, nuoširdus ir atviras kliento emocijų ir minčių priėmimas, sąžiningas, atviras ir empatiškas grįžtamasis ryšys. Šie komponentai konsultacijose ir užtikrina sėkmingą kliento (kartu ir mano) augimą.

Iki susitikimo!

2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

30 savaičių programa – startas

Kaip rašiau ankstesniame blogo įraše, šiandieną pradeda veikti mano projektas 30 savaičių programa.

Programos aprašymą galite rasti spustelėję nuorodą, tad čia nemanau, kad reiktų plėstis... Labiau norėčiau keliais žodžiais papasakoti apie programos idėją ir užkulisius.

Sakinių užbaigimo pratimus atradau jau daugiau kaip prieš metus. Iš pradžių tiesiog nekreipiau juos dėmesio, manydamas, kad žurnalo rašymas ir savianalizė pranašesni savityros instrumentai – daugiau vietos saviraiškai, galima plėstis, nėra apribojimų, gali rašyti kada nori... Tačiau pabandyti knietėjo. Po poros mėnesių susidūriau su Nathaniel Branden siūloma programa (jos pagrindu sudariau ir "30 savaičių"). Rezultatai mane nustebino – apie save sužinojau daugiau nei tikėjausi. Sakiniai kartais versdavo į save pažvelgti visiškai kitu kampu, kitaip, nei kada būčiau pagalvojęs. Programa tapo ir katalizatoriumi dar daugiau ir rimčiau užsiimti savęs pažinimu. O kadangi pratimus reikėjo atlikti kasdien, ir jie nereikalavo daug laiko, dienomis kai "nieko nesinorėdavo" turėjau paskatą saviugdai skirti nors truputį laiko. Tai buvo šaunu!

Kai savaitės sakinių pradžios būdavo "sunkios", t.y. man nemaloniomis temomis, kartais net fiziškai jausdavau savo dalies, besipriešinančios savęs tyrinėjimui, veikimą. Sau nemalonius klausimus užduoti visad sunku. Dar sunkiau į juos atsakyti ir suprasti, kad, kai kuriais aspektais, gyvenime melavau sau ir kitiems daugiau nei 30 metų. Atrodė, pakeisti to iš viso neįmanoma. Dar pastebėjau įdomų reiškinį: kartais darydamas kokį darbą, veiksmą ar galvodamas, kartais užduodavau sau klausimą: "Jei pratime rašiau, kad noriu atviriau atskleisti savo jausmus ... tai kodėl to nedarau šią akimirką?". Tai nereiškė, jog puoliau demonstruoti savo jausmus, bet kiekvieną kartą susidūrus su situacija, klausimą sau iškeldavau. O vėliau atitinkamai keisdavau ir savo elgesį. 

Taip pat šį savityros instrumentą pradėjau taikyti dirbdamas su klientais. Puiku tai, kad klausimai kartais įneša naujų temų saviugdos pokalbiams. Būna, kad klientas ateina su visiškai netikėtomis nei man, nei jam pačiam įžvalgomis.

Rašau taip entuziastingai, tarytum ši programa būtų panacėja visoms asmenybės problemoms gydyti... Taip nėra. Programa, tik nedidelis plyšelis atskleidžiantis mums truputį savęs. Saviugdoje viskas juk gulasi ant mūsų pačių pečių: kiek įdedame pastangų, tiek ir gauname. Iš užsiregistravusių bus tų, kurie sustos programos viduryje, tikrai bus ir tokių, kurie numes ją po pirmų trijų savaičių, bus ir tokių, kurie užsisakys ją ir net nepradės. Mano patarimas – kad ir kas nutiktų, nekaltinkite savęs, nepulkite. Padarykite pertrauką, išsisaugokite savaitinius laiškus ir pradėkite, kai būsite pasiruošę. Visi mes žmonės, ir visi esame netobuli, galime paslysti. Galų gale... "klysti – žmogiška".

Dar truputis žodžių tiems, kam įdomu techninė programos dalis. Idėja padaryti viešai prieinamą programą, gimė prieš porą mėnesių. Ją rutulioti pradėjau iš karto. Žinojau, kad reiks nemažai padirbėti (taip iš tiesų ir buvo), išspręsti techninių klausimų, skirti laiko apmąstymui. Norėjau kad programa būtų prieinama kuo didesniam ratui žmonių, tad nutariau ją padaryti nemokamą, nors savų resursų (ir laiko ir pinigų) teko investuoti. Ilgokai galvojau kaip geriausiai padaryti techninę dalį, išbandžiau keletą variantų, kol priėjau prie optimalaus sprendimo, deja, mokamo. Todėl ir atsirado nuoroda, į rėmimą. Prie turinio taip pat praleista bent pora savaičių: kuriuos sakinius dėti, kaip juos surikiuoti, kurių temų reikia, o kurių ne, kaip teisingai ir suprantamai aprašyti viską. Paskutinė savaitė buvo itin įtempta,  nenorėjau visko nukelti paskutinei dienai, ir man pavyko! (Tikiuosi, kad programos dėka pagerinau savo gebėjimą valdyti projektus.)

O dabar ... dabar jums beliko išbandyti. Ir jei norite, išsakyti savo nuomonę komentaruose arba Facebook grupėje. O man ... sėsti prie kitų, jau suplanuotų saviugdos instrumentų kūrimo.

P.S. Aš laimingas :)

2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Progresas saviugdoje, arba maži žingsniai dideliems pokyčiams

Jau tampa tradicija, kad blogo įrašų temas "pamėtėja" klientai, tad nenuostabu, jog ir šis atsirado aptariant kliento progresą. (Apie savo klientus kalbu vyriškąja gimine, nesvarbu tai vyras, ar moteris.) 

Su juo dirbame ne vieną mėnesį ir klientui atrodė, kad iš to, ką nuveikėme, nevyko joks progresas, juo labiau, kad klientas turi polinkį nuvertinti savo nuopelnus. Atsigręžėme atgal ir pažiūrėjome, kas įvyko jo gyvenime nuo momento, kuomet pradėjome darbą, iki dabar. Pokyčiai, nors nelabai ryškūs, tačiau buvo. Tai mane paskatino parodyti jų potencialą kliento ateityje, ilgesnio laikotarpio perspektyvoje.

Kad būtų vaizdingiau iš bičiulio Giedriaus pasiskolinau metaforą apie šaudymą. Įsivaizduokite, kad šaudote į tolimus taikinius. Kiekvienas, net nedidelis, milimetro, pokrypis gali reikšti, kad pataikysite į dešimtuką, arba kad prašausite pro šalį. Reiškia, jog nedideli jūsų veiksmai šiandieną, įtakos kaip gyvensite po ilgesnio laikotarpio. Arba palyginkime su buriavimu. Penkių laipsnių nuolatinė paklaida, plaukiant tolimą atstumą, reikš, kad atsidursite visiškai ne ten, kur norėjote.

Kad įsivaizduotume, kaip nedideli pokyčiai gali radikaliai pakeisti gyvenimą, pavyzdžiu imkime pinigus. Tarkime, kad kas dieną atsidėtumėte po 5 Lt. (Tai nelabai didelė suma, kurią daugelis šeimų gali sutaupyti per dieną.) Per mėnesį gautųsi 150 Lt. Per metus – 1800 Lt. Jei tuos pinigus investuotumėte su 5% metine grąža, ir kas metai papildytumėte investicinę sąskaitą tais 1800 Lt, po dešimties metų sąskaitoje turėtumėt beveik 43 000 Lt. Ech... jei kas dieną būčiau atsidėjęs po 5 litus...

Darydami nedidelius žingsnelius šiandien, įtakojame, kaip mūsų gyvenimas atrodys rytoj, po metų ar po dešimties. Jei vakar neprogresavome, tai nereiškia, kad tobulėti negalime šiandieną. Daugelis sutiktų žmonių nieko nekeičia todėl, jog nesupranta, kad pokyčiai gali įtakoti gyvenimą ilgesniame nei keleto mėnesių laikotarpyje, arba galvoja, kad viskas pasikeis staiga, tarytum burtų lazdele pamojus. Taip, besitikint netikėtų pokyčių ir aktyviai nieko nedarant, eina dešimtys tylios desperacijos metų, kai tuo tarpu, net ir menkas pozityvus progresas, būtų padaręs įtaką. "Žmonės pervertina, ką gali padaryti per vienerius metus, ir nuvertina, ką gali nuveikti per dešimtį metų" – sako Bodo Schafer.

Neaugdami, nesigilindami į save, netobulindami savęs, mes kas dieną prarandame galimybę sukurti geresnį savo gyvenimą: po metų, po penkių, po dešimties, nes šiandieną tas nedidelis pokytis atrodo menkavertis, o dažnai ir priešingai – gadinantis gyvenimą. Saviugdos rezultatas neatsiranda iš niekur. Jis reikalauja investicijų: laiko, emocijų, energijos, kartais ir finansinių. Tai dažnai sunkus ir skausmingas procesas, nes tenka priimti save ir savo praeitį tokius, kokie esame iš tikrųjų. Tai gąsdina, atstumia; juk norisi ko nors paprasto ir greito, malonaus, nekeliančio nemalonių jausmų... Kaip greito maisto: šiandien skanu, tačiau kas dieną jį valgant, po dešimties – dvidešimties metų galime užsirašyti į eilę pas širdies ir kraujagyslių ligų specialistą ar onkologą. 

Jei dabar galėtumėte būti kitokiu žmogumi:
  • labiau savimi pasitikėti,
  • geriau suprasti save ir kitus,
  • būti drąsesniu,
  • efektyviai išnaudoti darbo ir poilsio laiką,
  • būti kūrybinga asmenybe,
  • gebėti spręsti iškylančius konfliktus,
  • užsitikrinti finansinę savo ir artimųjų gerovę,
... ar būtumėte pasirinkę prieš 10 metų daryti nedidelius, nuoseklius žingsnius savęs pažinimo ir tobulinimo link? Turbūt dabar jau būtumėte viršiję savo lūkesčius.

Jei skaitote šį įrašą, greičiausiai norite geresnio savęs. Taip pat tai reiškia, kad renkatės skaityti įrašą, o ne žiūrėti televizorių ar užsiimti kita veikla. Ir reiškia, kad šią akimirką galite rinktis: eiti saviugdos keliu ar neiti, kokiu greičiu eiti ir kuria kryptimi – visa tai jūsų pasirinkimai. Tiems, kurie nusprendė, kad nori pradėti keistis geresnio savęs link, pradėti įgyvendinti savo transformavimo projektą, pasiūlysiu 30 savaičių savęs pažinimo programą (nemokamą), kuri greitai pasirodys mano tinklapyje. Norėdami joje dalyvauti, turėsite kas dieną skirti sau bent po 10 minučių. Man atrodo, tai nėra daug, sakyčiau tai net labai mažai. Apie pačią programą pranešiu atskiru įrašu, tad siūlau iš anksto užsiprenumeruoti blogo įrašus elektroniniu paštu, ar per RSS.

Beveik kiekvienas žmogus, gali gali pakeisti savo gyvenimą į sąmoningesni, laimingesnį tikslingesnį, nuolatos darydamas sąmoningus, nedidelius žingsnelius. Kad užaugtų toks, kokiu norėtų būti šiandien.

Prisipažinsiu, aš ir pats norėčiau, kad toks, koks esu dabar, būčiau buvęs prieš 20 metų. Dabar būčiau gerokai brandesnė, nuoseklesnė, drąsesnė, žaismingesnė, kūrybingesnė, sąžiningesnė, atviresnė, laimingesnė asmenybė. Tačiau žinau, kad šiandieną, nuosekliai ir daug investuodamas į savęs pažinimą toks tapsiu. Ar su keliausime šiuo keliu kartu? Kiekvienas savuoju, tačiau bendra kryptimi – geresnio savęs link. Pabaigai kinų patarlė: "Kada geriausias laikas sodinti obelį? Prieš 20 metų. Kada kitas geriausias laikas? Dabar."

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Nebūtinai su manimi, tačiau auk!


Neseniai stotelėse užmačiau sporto klubo reklamą, skambančią taip (jei teisingai pamenu): „Bėk. Nebūtinai pas mus, tačiau bėk.“ Puiki mintis, pagalvojau... Tą dieną bėgau galvodamas, kaip atrodytų toks skelbimas, jei jis kalbėtų apie saviugdą.

Tiesiog transformavau tai, ką pamačiau, štai į tokį šūkį:

„Auk. Nebūtinai su manimi, tačiau auk!“

Saviugda Lietuvoje apskritai, labai mažai išvystyta sritis. Nors pasidomėjus, mokymų, savęs transformavimo, suaugusiųjų lavinimo rinka, atrodo pilna pasiūlymų, tačiau tik vienas iš dešimties žmonių domisi saviugda ar tęstiniu mokymusi. Svarbu pastebėti, kad saviugda, yra savęs tyrinėjimas, savo asmenybės savybių ugdymas. Pabrėžiu, tai – ne profesinių įgūdžių: kalbos, kompiuterinio raštingumo, viešo kalbėjimo ir pan. tobulinimas. Saviugda užsiima tik dalis asmenini tobulėjimą propaguojančiųjų. Dar įdomiau tai, kad beveik pusė žmonių deklaruoja jog domisi saviugda (filosofija ir / ar psichologija, asmenybės ugdymu, savityra).

Toks deklaratyvus pareiškimas, mano nuomone, atskleidžia gana paprastą elgesio modelį, primenantį statistinį sporto klubo abonemento pirkimą (sporto klubai parduoda gerokai daugiau abonementų, nei gali talpinti klientų). „Noriu geresnės fizinės formos, tai bent jau turėsiu abonementą, geriau jausiuosi“. Tokie „sportininkai“ norėtų atleto kūno, tačiau dėti pastangų, kad tą atleto kūną išsitreniruotų, nededa. Grįžtant prie saviugdos, atrodo panašiai: man nepatinka kaip jaučiuosi, noriu jaustis gerai (laimingesnis), tačiau investuoti savo energiją, emocijas ir laiką į tai – nenoriu.

Tad siūlau, kaip ir toje, matytoje reklamoje, tiesiog pradėti bėgti. Žengti saviugdos keliu. Pradėti rašyti žurnalą, uždavinėti klausimus sau kurių anksčiau neužduodavote, pradėti skaityti knygas apie psichologiją, domėtis filosofija, ir tai ką sužinote – taikyti gyvenime.

Koks rezultatas?

Kaip ir sporte – greito rezultato tikėtis negalima. Kaip ir gražus kūnas, sukuriamas ilgo ir sunkaus darbo dėka, taip ir didesnis pasitenkinimas savimi, sukuriamas per darbą savęs pažinimą, traumų išsigydymą ir sąmoningumą.

To sunkaus darbo rezultatas – gyvenimas būnant taikoje su savimi, neplėšomam vidinio konflikto,  nekamuojamam nerimo, daugiau džiaugiantis gyvenimu, apibendrinus – būnant laimingesniu žmogumi.

2012 m. birželio 2 d., šeštadienis

Nerimo vergijoje (nuoroda)

Originalus įrašas - čia.

2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis

"Man viskas gerai" – Neigimas 2 dalis

Pirmoje dalyje apie neigimą, rašiau labiau iš emocinės pusės, taip, kaip jis atrodo iš šono. Kaip žadėjau, pateiksiu ir moksliškesnį požiūrį į neigimą.

Neigimas, tai akivaizdaus ir / ar objektyviai įvertinamo elgesio ignoravimas, naudojant vieną iš trijų būdų:
  • Paprastas neigimas, kai žmogus tiesiog neigia, kad su juo kažkas yra ne taip. Pavyzdžiui, alkoholikas sako: "Ne, aš negeriu."
  • Minimizavimas (sumenkinimas), kai žmogus pripažįsta problemą, tačiau menkina jos pasekmes. Pavyzdžiui, tas pats alkoholikas: "Taip, aš geriu, tačiau ne kiekvieną dieną!"
  • Projekcija, kai žmogus atsakomybę perkelia kažkam kitam. Pavyzdžiui, vėl tas pats alkoholikas: "Aš geriu, nes jei negerčiau  – nepakelčiau streso darbe."
Pasirinkęs kurį nors neigimo būdą, žmogus gali naudoti įvairias taktikas dėmesiui nuo problemos nukreipti: neigti faktus, neigti pasekmes, neigti įvykio svarbą žmogaus gyvenime, taip pat gali vykti cikliškas neigimas, sakant kad tas pats įvykis (pavyzdžiui alkoholio vartojimas) turi skirtingą kilmę ir priežastis.

Kad ir kokiu neigimo tipu ar pasirinkta strategija žmogus ginasi, tai labai apsunkina jo paties tobulėjimo ar problemos sprendimo procesą. Kalbant apie saviugdą, kartais, atrodo, smulkios detalės kurias žmonės neigia, slepia daug įtakojančių pasikeitimų galimybę. Kaip ir minėjau, neigimas – viena dažniausiai pasitaikančių gynybos formų.

Kaip nutinka, kad "išmokstame" neigti? 

Neigimas ateina iš vaikystės, kai objektyvi realybė kurią suvokiame, nėra tokia, kokią galime priimti (išgyvenome kažką labai baisaus, mums tuo metu nesuvokiamo, tarkim artimo žmogaus mirtis), arba kokią mums "piešia" tėvai, globėjai, mokytojai ar bendraamžiai (tai, kas mums atrodo blogai ar ko apskritai nėra, sakoma kad yra vertinga, pavyzdžiui religija). Vaikystėje įvykęs traumuojantis, svarbus įvykis, mums supančių asmenų akimis buvo nupieštas kaip nereikšmingas, sumenkintas, arba priešingai, nesvarbus įvykis – kaip itin bauginantis ar reikšmingas. Tokią įvykio interpretaciją taip pat gali padaryti mūsų psichikos sistema, norėdama apsaugoti tikrąjį aš nuo skausmo. Kitais žodžiais ir primityviai sakant, neigimas, tai mūsų gebėjimas meluoti patiems sau, to nepastebint. Jei nebūtume melavę sau, mūsų tikrasis aš būtų labai kentėjęs ar net miręs, o kad taip nenutiktų, į pagalbą stoja dalys prisiimančios traumos naštą ir sukuriančios iškreiptą realybę.

Kaip padėti sau ar kitiems, kai jie neigia?

Jei pastebite, kad patys neigiate, kabinkitės už tų objektyvios realybės atbrailų, už kurių dar galite kabintis, stebėkite save "iš šalies", užsirašinėkite tai, ką pastebite, kad po to galėtumėte perskaityti ir suprasti, kas su jumis vyko, analizuoti tai. Jei reikia, kreipkitės pagalbos į profesionalus, kurie nešališkai galės įvertinti situaciją ir padėti pasikeisti.

Jei problemą matote su kitu žmogumi, jis neigia, be profesionalo pagalbos bus sunku, tačiau galima pabandyti naudoti keletą technikų, padedant jam suprasti, kad šis susiduria su problema. Svarbiausia tai daryti ramiai, nesiginčijant, nepykstant. Turite sąmoningai suprasti ką darote, ir jei manote, kad neturite tam kvalifikacijos, geriau nedarykite – nuteiksite žmogų prieš save, jis jumis nebepasitikės.
  • Perfrazuoti tai ką žmogus sako, ar objektyviai įvardinti ką daro: "Sutinku, kad tu nevėluoji, tu tiesiog dešimtą kartą iš eilės neateini laiku."
  • Perkelti atsakomybę žmogui atgal: "Suprantu, kad tu nemesi rūkyti, tai tavo pasirinkimas ir tu už jį atsakingas."
Kitos technikos yra sudėtingesnės, tad paminėsiu jas tik įdomumo dėlei: atspindėjimas (persakymas subjektui to, ką pats subjektas sako apie save), sustiprintas atspindėjimas (subjekto pasakyto turinio persakymas, sutirštinant spalvas), dvigubas atspindėjimas (persakymas subjektui ne tik to, ką sako jis, bet ir to, ką, jo žodžiais, sako apie jį kiti), priėjimas prie klausimo iš kitos pusės (kalbama ne apie problemą, o apie kitas sritis, kurias neigiama problema gali įtakoti), o taip pat minėtos atsakomybės perkėlimo ir perfrazavimo technikos.

2012 m. balandžio 26 d., ketvirtadienis

Žmonės – bombos. Su jais tampame "išminuotojais"

Ar pasitaiko jūsų gyvenime žmonių, su kuriais turėtumėte elgtis, kaip su užtaisytu sprogstamuoju mechanizmu? Prie tokio mechanizmo reikia atsargiai prieiti, žinoti kokį laidelį nukirpti, ką paspausti, ką atjungti, kokią mikroschemą, iš kurios vietos, išimti – žodžiu atsargiai, pagal numanomą schemą išardyti užtaisą, kad nesprogtų.

Su tokiais žmonėmis žinote, kad yra temų, kurių "negalima liesti", žodžių, kurių negalima vartoti, prie jų negalima elgtis vienaip ar kitaip (čia kalbu apie įprastą, kasdienį elgesį, ne ekstremalias situacijas), o jų reakcijos, kurių norėtumėte išvengti, įvairiausios: nuo įniršio, įtūžio, pykčio iki ašarų, liūdesio kupino veido ar savaitės tylos iš jų pusės. Kas jie tokie? Jei sunku sugalvoti ir pavyzdžių nerandate, galimas toks eksperimentas – mintyse ar realybėje galite patikrinti, kokio "sprogumo"yra žmogus. Jums bendraujant kyla nemalonūs jausmai – pasakykite jam atvirai, kad tokie jausmai jums kilo, paklauskite ką jis apie tai galvoja. Galite prieš tai perspėti, kad tai tik eksperimento vardan ir kad nekaltinsite jo už reakciją. Ir tada stebėkite kaip jis elgsis. Jei pašnekovas pradės gintis, pulti, neigti, ignoruoti – jau žinote, palietėte sprogdiklį. 

Pastebėjau, kuo mažiau pažinojau save pats, tuo daugiau tokių žmonių–bombų mano gyvenime buvo. Aš pats buvau toks pats užtaisas, su savais sprogdikliais ir daviklių, kuriuos užkliudžius, sprogstamasis mechanizmas suveikdavo, rinkiniu. Įdomiausia tai, kad kai kurie užtaisai sprogdavo mano viduje, kitiems visiškai to nepastebint. Tik dabar, rašydamas šias eilutes, suvokiau kiek daug sprogdiklių kai kurie turime.

Kas pasikeitė?

Žinoma, aš pats. Žmonės–bombos iš mano gyvenimo pasitraukė (arba aš juos patraukiau), kai supratau, kas vyksta. Arba jiems buvo sunku su manimi būti, nes nesielgdavau taip, kaip norėdavo jie, arba aš nustojau su jais bendrauti, dėl to, kad santykiai tapo beverčiai. Dar vienas, mano nuomone, svarbus niuansas, kad su tais, kurie nepasitraukė, arba kurie man yra svarbūs tam, kad galėčiau gyventi taip, kaip noriu, galima rasti komunikacijos priemonių, jei yra noro, drąsos ar būtinybė tai daryti.

Komunikuodamas su šiais žmonėmis, su kuriais kyla noras elgtis, kaip su sprogstamaisiais mechanizmais, naudoju Efektyvią Komunikaciją. Tai technikų ir priemonių rinkinys bendravimui su kitais, tiksliai išsakant ko pageidaujate, empatiškai klausant, suprantant, kokie poreikiai slypi už pašnekovo jausmų. T.y. gebėjimas suprasti kas su darosi su pašnekovu, net jei jis pats nesupranta.

Kokia nauda iš gebėjimo kalbėtis su žmonėmis – bombomis? Visiškai pritariu, kad, jei tik įmanoma, tokius žmones iš jūsų gyvenimo būtų puiku eliminuoti. Tai – idealus atvejis. Man atrodo, kad tokių privalumų yra keletas (primenu, tai tik mano nuomonė): pirmiausia – laisvė būti savimi, juk jūsų veiksmų šioje situacijoje niekas nevaržo, antra – kai aplinkui sumažėja tokių žmonių, gerokai lengviau gilintis į save ir matyti, kokie esame iš tiesų, trečia – sumažėjus žmonių–bombų skaičiui aplink jus, pastarųjų vietą užpildys brandesni individai ... gal jų ir daugiau galima būtų sugalvoti, jei sugalvosit – pakomentuokite blogo apačioje.

Kodėl rašau šitą įrašą?

Nutariau be konsultacijų, tiesiog pasiūlyti labai aiškias temas pamokoms. Viena pirmųjų pamokų temų – Efektyvi Komunikacija.

Ir, kaip visada, norėjau pasidalinti savo patyrimais ir pamąstymais.

2012 m. balandžio 16 d., pirmadienis

Pagrindiniai vidinių dalių vaidmenys IFS modelyje

Ankstesniuose įrašuose pasakojau apie įvairias dalis, vaidinančias skirtingas roles: vidinį kritiką ir čempioną, vidinį griovėją, tikrąjį aš.

Šiame įraše noriu apibendrinti tai, ką jau esu išdėstęs anksčiau, ir suteikti aiškesnį vaizdą pagrindinėms rolėms, kurias vaidina mūsų vidinės dalys. Dėstydamas remsiuosi IFS (Internal Family Systems – vidinės šeimos sistemų – aut. vert.) modelio sąvokomis.

Truputis istorijos. Prieš maždaug 20 metų, psichoterapeutas dr. Richard C. Schwartz pastebėjo, kad klientai kalba apie save, tarytum apie atskiras savo pačių dalis, turinčias savo nuomonę, jausmus, supratimą. Naudodamas sisteminį priėjimą ir atsižvelgdamas į asmenybės daugialypiškumą jis sintezavo šiuos du atskirus požiūrius į vientisą modelį, sėkmingai taikomą terapijoje ir konsultavime.
Asmenybės dalys jau seniai nebuvo naujiena, jas nagrinėjo ir kiti psichologai, pavyzdžiui Froidas (ego, superego) ar Adleris savo transakcinėje analizėje (vaikas, tėvas, suaugęs). Tačiau dr. Schwartz itin daug dėmesio skyrė dalių tarpusavio santykiams. Taip, stebėdamas kokias vertingas roles vaidina dalys, jis išplėtojo visą IFS modelį.

Dalys:
Sąmonė, IFS požiūriu, pasidalinusi į keletą subasmenybių (mažų žmogučių mūsų viduje), kiekvieną su savo prisiminimais, interesais, jausmais ir požiūriu. Labai svarbu suprasti, kad visos dalys veikia mūsų labui, rolės kurias jos prisiima, skirtos tam, kad apsaugotų mus nuo skausmo (dvasinio ar fizinio), net jei atlikdamos savo rolę dalys kenkia mūsų produktyvumui ar visaverčiam funkcionavimui; pavyzdžiui norėdama numalšinti jaudulį dalis paskatina rūkyti, net jei ir sąmoningai suprantame, kad tai kenkia mūsų sveikatai. IFS požiūriu visos mūsų dalys yra priimtinos ir geros, su jomis nereikia kovoti, jų gąsdinti ar norėti jų atsisakyti.
Su dalimis, kurios mums "padeda ekstremaliai", dirbame konsultacijų metu, siekdami su jomis susipažinti, suprasti kodėl jos vaidina prisiimtą rolę, ir kai galime joms padėti pasikeisti. Pagrindinės rolės yra dvi: Saugotojai (Protectors - angl.) ir Išstumtieji (Exiles - angl.) Taip pat yra mūsų sąmonės šerdis, ašis, ar svarbiausia dalis – Savasis aš (Self - angl.).

Išstumtieji neša nemalonių emocijų, kurių traumos metu žmogus negalėjo metabolizuoti (išgyventi, išjausti, suvokti), naštą. Šios dalys slepia nemalonius prisiminimus ir su jais asocijuotus jausmus: gėdą, pyktį, liūdesį, baimę. Traumai įvykus jausmai ir / arba prisiminimai išstumiami iš sistemos (sąmoningai jie nebesuvokiami), pasąmonėn, tačiau jie niekur nedingsta ir, pasitaikius progai, bando sugrįžti atgal, iškilus traumą primenančioms situacijoms. Taigi, išstumtieji, tarytum vaiduokliai filmuose, mums vis primena apie savo buvimą, apie skausmo ar gėdos naštą, juos slegiančią.

Kita rolė – Saugotojai, tai dalys, kaip minėjau, besistengiančios visais įmanomais būdais apsaugoti mus nuo fizinio ar dvasinio skausmo, kurį neša Išstumtieji.  Saugotojai būna dviejų tipų:
  • Valdytojai (Managers - angl.) jie dažniausiai taiko sudėtingas strategijas – racionalizuoja, gesina jausmus, įtakoja santykius, kritikuoja, skatina būti meiliais ar siekti karjeros aukštumų. Žodžiu, daro viską, kad tik nejaustume tuštumos, sunkumo ar skausmo viduje, kai pasiliekame patys su savimi.
  • Ugniagesiai (firefigters - angl.) naudoja primityvias strategijas skausmui, nerimui, gėdai malšinti. Jie nesukuria intelektualios apsaugos sistemos, užtat nukreipia dėmesį į paprastus, primityvius trumpalaikį pasitenkinimą sukeliančius veiksmus – maistą, seksą, alkoholį, narkotikus, kartais didelius sportinius krūvius. Kai tik Išstumtasis primena apie save per nemalonius jausmus, Ugniagesys(iai) puola juos gesinti, kaip anksčiau pateiktame pavyzdyje su nerimu ir rūkymu.

Po dalimis slepiasi Savasis aš (tikrasis aš, siela, asmenybės šerdis). Savasis aš žiūri į kitas dalis ramiai, smalsiai, nuoširdžiai, su užuojauta, priima jas tokias kokios jos yra, empatizuoja joms. Net ir labai sutrikdytos asmenybės kartais gali pasiekti Savąjį aš, kai kitos dalys nurimsta. Būdami Savyje, galime išklausyti dalis, suvokti jų nešamą naštą, per empatiją ir užuojautą padėti joms išgyventi slegiančius jausmų. IFS konsultanto ar saviterapijos tikslas – prieiti prie Savojo aš ir iš jo pasiekti Saugotojus bei Išstumtuosius.

Tiek apie asmenybės dalis IFS modelio požiūriu. Apie sąveikas tarp jų, laukite kitų įrašų :)


Šaltiniai:
Knyga Self Therapy – Jay Erley
The Center for Self Leadership

Iliustracija iš Jay Erley knygos Self Therapy

2011 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Nusprendžiau galutinai :)

Po svarstymų ir dėliojimų galvoje, nusprendžiau galutinai: "taip, tikrai užsiimsiu konsultavimu-treniravimu-mokymu". Gal jau pastebėjote - blogo viršuje atsirado meniu į mano puslapį apie profesinę veiklą.

Kol kas, man pačiam tai naujas patyrimas, ir kartu grįžimas prie to kas man patinka - mokymai ir konsultavimas.

Sena kinų patarlė sako: "1000 mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio"... Taigi, žengiau :)

O kaip seksis, bus matyti.

Laimingesnio gyvenimo!
J.