Rodomi pranešimai su žymėmis miegas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis miegas. Rodyti visus pranešimus

2014 m. kovo 7 d., penktadienis

Man – depresija. Ką daryti?

Depresija. Dažnas žodis ir reiškinys, sutinkamas beveik kiekvieną dieną. Pradedant apibūdinimais – depresyvi muzika, depresiška nuotaika, darbas nuo kurio kyla depresija... baigiant diagnoze – „jums - klinikinė depresija.“ Apie depresiją daug rašoma – kaip ją įveikti, kokius medikamentus vartoti, kaip ji įtakoja gyvenimą. Dažniausiai apie depresiją kalbama kaip apie ligą, kuri gali būti išgydoma vaistais, ir kuri apibūdinama kaip „kylantis dėl gyvenimo aplinkybių“ cheminis smegenų disbalansas. Tikrai, depresija gali atsirasti dėl tam tikrų ligų sukelto monoaminų (smegenų chemikalų) trūkumo (Adisono ligos, Laimo ligos, išsėtinės sklerozės, insulto, diabeto, vėžio, skydliaukės sutrikimų), tačiau tai yra daugiau išimtys. Deja, tais dažnais atvejais „cheminis disbalansas“ yra ne depresijos priežastis, o tiesioginė jos pasekmė.

Kodėl depresija kyla?
Atmetus minėtas medicinines priežastis, depresija paprastais žodžiais sakant   yra neišjaustas sielvartas.
Jis gali kilti dėl neseniai gyvenime įvykusių įvykių – artimo žmogaus praradimo, staiga ir labai suprastėjusių gyvenimo sąlygų, kitų skausmingų įvykių gyvenime.
Kita, gerokai dažnesnė depresijos kilmės priežastis – ankstesniųjų, neišspręstų traumų pasekmė. Situacijos ir įvykiai gyvenime iššaukia pasąmonėje esančias traumas, o šios – netiesiogiai veikia mūsų nuotaiką. 

Kas vyksta depresijos metu?
Žinoma, jaučiame depresijos simptomus:
  • kiekvieną ar beveik kiekvieną dieną jaučiama prislėgta nuotaika,
  • anksčiau džiuginusi veikla dabar nebekelia jokio pasitenkinimo,
  • mitybos sutrikimai – apetito praradimas ar netikėtas jo išaugimas,
  • miego sutrikimai – nemiga ar padidintas mieguistumas,
  • nuolatinis energijos trūkumas, kurį kartais pertraukti trumpi energijos antplūdžiai.
  • malonių emocijų sumažėjimas ir priešingai – nemalonių padidėjimas,
  • padidintas emocinis jautrumas,
  • nuolatinis stiprėjantis ir slegiantis kaltės jausmas,
  • koncentracijos ir protinių pajegumų sumažėjimas,
  • įkyrios mintys apie savižudybę arba bandymas nusižudyti.
Kaip rašiau, dažnai jie yra tik signalas apie mūsų psichikoje vykstančius tam tikrus procesus. Sąmoningai nesuprantame kas vyksta, tačiau iš mūsų pasąmonės trauma vis nori grįžti atgal į mūsų sąmoningą psichologinę ekosistemą. Neišjaustas sielvartas, dėl patirtų traumuojančių įvykių vaikystėje (dažniausiai), bando išsiveržti ir išvaduoti mus nuo emocinės naštos. Tai mūsų psichikos bandymas išgyti – sėkmingas jis bus ar ne, priklauso nuo mūsų pačių.

Kaip atsikratyti depresijos?
Yra du keliai vienas lengvas, kitas - teisingas.
Pirmasis, dabar ypač populiarus ir propaguojamas, – „forgive and forget“ („atleisk ir pamiršk“ angl.). Tai įvairios technikos ar priemonės užsimiršti, išstumti negatyvias mintis, pakeisti nemalonią nuotaiką (būseną), atleisti savo skriaudėjams ir „vėl tapti laimingu žmogumi.“ Priemonės – antidepresantai, technikos – visa, kas padeda nustumti nemalonias nuotaikas ir mintis į šalį, neišsprendžiant esminės priežasties – traumos sukeliančios depresiją. Tai technikos, padedančios disocijuotis – pridengti sielos žaizdą taip, kad šios nesimatytų. Neskauda, reiškia viskas gerai. Beje, kai kurios paminėtos technikos technikos yra naudingos naudojant su antruoju depresijos gydymo metodu, tačiau pabrėžiu – jos tik palaikymo priemonės, ne gydymo.
Pavyzdžiui: medikamentai (mano įsitikinimu naudotini labai ribotai ir tik išskirtiniais atvejais), pozityvus mąstymas, meditacija, sportas, joga, sveika socializacija.
Kita grupė, tai priemonės padedančios tik disocijuotis, jos visiškai nepadeda, o kartais dar labiau žaloja: priklausomybės, užkalbėjimai, burtai ir kita ezoterika, religija, depresijos gydymas vien medikamentais, greita psichoterapija padedanti „užsimiršti“.
Antrasis kelias – sunkus, ilgai trunkantis, skausmingas. Juo einant tenka prisikasti prie esminės priežasties, sukeliančios depresinę būseną – traumos (traumų). Einant šiuo keliu, pasąmonėje paslėpti prisiminimai ir jausmai iškeliami į paviršių ir sąmoningai išgyvenami terapijoje. Emocinei naštai nustojus slėgti, depresija dėl neišjausto sielvarto nebekyla. Tai gerokai ilgiau trunkantis kelias, tačiau pasirinktinas dėl savo tvarumo.
Metaforiškai šie būdai atrodytų taip: depresija tai negyjanti, skaudanti žaizda, kurioje yra įstrigęs svetimkūnis. Pirmas būdas, ją aptvarstyti, išgerti nuskausminamųjų, ir gyventi iki kito karto – kol vėl pradės kraujuoti ar skaudėti. Antrasis būdas – operacija, kurios metu svetimkūnis yra pašalinamas, todėl žaizda gali sugyti ir daugiau nebeatsiveria.
Kaip ir rašiau, šį kelią galima ir, sakyčiau, būtina derinti su depresijos įveikos (emocinio palaikymo) technikomis ir priemonėmis, paminėtomis pirmajame kelyje į išgyjimą.

Supratau, nenoriu gilintis, man tiesiog reikia, kad kuo greičiau neskaudėtų. Ką daryti?
Rasti kas „greitai ir kokybiškai“ gydo depresiją. Taškas.

Suprantu, noriu keisti save taip, kad daugiau tos nesąmonės nebekiltų. Ką daryti?
Tai priklauso nuo depresijos. Jei ji stipri – kreipkitės į kompetetingą psichoterapeutą ar psichologą, jei ne – galite su depresija susidoroti ir patys. Toliau laukia tiesiog darbas – gilinimasis į save, į kylančius nemalonius jausmus, į prisiminimus, į traumas. Kitas žingsnis atradus traumas – sielvartas arba „gedulas“. Jo tikslas – išjausti traumos nešamą sielvartą taip nusimetant slegiančią neišjaustų emocijų naštą, o atskilusią psichikos dalį integruoti atgal į mūsų emocinę visumą. Toks būtų labai trumpas terapijos ar saviterapijos aprašymas.

Kiekvienas mano klientas arba ateina į terapiją su depresija, arba išgyvena ją terapinio proceso metu. Kartais aš net ir pats pasakau: „prasidėjo depresija – judame tinkama linkme.“ Manote džiaugiuosi, kad mano klientai kenčia? Gal esu koks psichologinis sadistas, geriantis savo vargšų pacientų slogią nuotaiką? Priešingai. Depresija rodo, kad tai, kas buvo viduje giliai užkasta ir nejudinama, pagaliau po truputį tampa apčiuopiama. Gal dar neaiškiai, miglotai ir iškreiptai, tačiau tai – pamatinis akmuo statant jaukius Tikrojo “aš” namus.

Sėkmingo gijimo!

2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Nepamiršti gyventi

„Pastaruoju metu pradėjau jausti neįprastai daug įtampos. Iš vėžių išmuša nedidelės, anksčiau nekeldavę rūpesčių smulkmenos, dažniau pykstu, sutriko miegas, mityba...  rodos visą dieną praleidžiu įsitempęs kaip styga, o miegodamas nepailsiu.“ - tokią savianalizę pateikė man tikrasis Aš, kai vieną dieną pagalvojau – „gal man jau reikia raminamųjų?“ 

Vietoje raminamųjų pasiskyriau sau kitą „gydymą“ - po ilgos pertraukos pagaliau ištrūkau pabėgioti, leidau sau perskaityti vieną kitą straipsnį ir, apskritai, sustojau ir pažvelgiau į gyvenimą kitu kampu. Žinoma, nuo tokių užsiėmimų valandos, kurias galima skirti darbui ir jų vis trūksta, ištirpsta. Tačiau pasikeičia keletas esminių dalykų: tos valandos tampa kokybiškesnėmis, o aš nebesijaučiu įstrigęs situacijoje, pradedu matyti daugiau galimybių... Kartojuosi? Taip, nes manau, kad tai labai svarbu – pažvelgti į situaciją kitomis akimis, įsivardinti sau savo jausmus, suvokti kas vyksta su mumis. Atsikvėpti ir gyventi.

Akimirkomis, kai galiu pažiūrėti į savo gyvenimą, net jei jis atrodo sudėtingas, jaučiuosi gyvas. Ne disciplina, ne darbo valandos, ne įsipareigojimai sau ir kitiems, ne tobulumo, pripažinimo ir turto siekimas, man leidžia jaustis gyvu. Gyvenu tada, kai suvokiu, kad esu Aš, ir kad esu čia ir dabar, kad planai ir ateitis yra gerai, tačiau jie bus kažkada, o gyventi galime tik šiandien, tik dabar.

Neapsigaukime, tai neišsprendžia problemų, nenuima nuo mūsų pečių naštos, nesumažina atsakomybės prieš save ir kitus. Tas nedidelis pagrindas po kojomis yra tik laiptelis, padedantis kabarotis į kalną, vadinamą gyvenimu. Tačiau tada pats kabarojimasis tampa nebe našta ir darbu, o kelione, žaidimu, kurio tikslas pajausti gyvenimą, įkvėpti jo kiekvieną dieną, valandą, minutę...

2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

Depresija – ženklas pabusti

Mano istorijos trupiniai...

Kiekvienas rytas – varginanti kova su savimi. Skamba žadintuvas, po trijų bandymų praplėšti akis išsiritu iš lovos. Kaip praeina rytas – nepamenu, dar miegu. Atsibundu tik automobilių kamštyje. Važiuoju į darbą, nuo kurio pavargau, dar neįžengus pro duris. Jis man suteikia galimybę uždirbti, todėl turiu eiti, turiu būti kaip visi. Diena stumiasi vangiai. "Ką aš čia veikiu???" – klausiu savęs beveik kiekvieną dieną. Norėčiau daryti kažką kito, tačiau nežinau ką. Beveik fiziškai jaučiu, kaip besiplečianti tuštuma vos padidėja. Laukiu kol ateis vakaras, ir galėsiu eiti... Eiti kur?
Reiktų sugalvoti ką nors naujo – viskas jau atsibodę arba per brangu. Man patinka pramogos – jos nors trumpam leidžia pamiršti tą tuštumą, kurioje skendžiu dienų dienas, įsitraukti ir trumpam pamiršti tas pačias mintis besisukančias galvoje nuolat, neleidžiančias užmigti vakarais. Patinka kinas. Jame aš užsimirštu visiškai. Porą valandų galima pagyventi kitų žmonių gyvenimais ir nuotykiais. Vakarėliai taip pat patinka – esu juokingas bičas, moku pralinksminti kitus, ir tada atrodo, kad trumpam pagyvenu. Dar patinka pirkti. Nusipirkęs kažką naujo (daiktą, verslą, įspūdį) jaučiuosi vertingesnis. (Juokinga – tarytum tai, ką turiu, pridėtų vertės mano asmenybei.) Patinka... Tai kas man patinka, džiaugsmo suteikia trumpam.
Tą džiugesio kibirkštį, kuri truko rodos akimirką, pasiglemžia pilka tuštuma. Ir aš vėl užduodu sau klausimą: "Ką aš čia veikiu???". Tuštuma manyje didėja, o kibirkštys, tie mažyčiai gyvenimo intarpai, darosi vis blausesni ir trumpesni.
Rodos pragyvenęs trisdešimt su virš metų, turėčiau suprasti ko noriu, džiaugtis pasiekimais, šeima, įgyta patirtimi. Bet nesidžiaugiu. Kalbant visiškai atvirai, – didžiąją laiko dalį man liūdna ir tuščia. Nežinau, ką daryti, kad tai pasikeistų, dėl to darosi dar liūdniau. Liūdesys dar pagilina tą pilką, dažnai visaapimantį tuštumos jausmą. Kalbant klinikiniais terminais – man depresija.

Taip aš gyvenau ilgą laiką.

Aš depresiją suprantu kaip ženklą keistis. Postūmį ištrūkti ir pradėti gyventi iš tikro.
Yra tik du keliai iš depresijos, abu juos išbandžiau.
Pirmasis – disociacija. Apie ją jau rašiau. Galima tiesiog užsimiršti, nebekreipti dėmesio į save. Egzistuoti, bandant savo gyvenime sukurti kuo daugiau kibirkščių. Galima disocijuotis alkoholiu, medikamentais, narkotikais, pramogomis, darbu...

Disociacija tai siena, atskirianti mūsų gyvenimą nuo tikrojo Aš. Galima gyventi nuolat ją statant, pataisant ir pagražinant, bėgant nuo tuštumos ir liūdesio. Yra ir kitas kelias – galima tą sieną ardyti, kad pagaliau pažintumėte tikrąjį Aš, užpildantį ir darantį mus laimingais.
Supratau, kad šio kelio gale tiesiog tapsiu zombiu – gyvu mirusiuoju, be sielos, be prasmės, be nuovokos, be savasties, gyvenančiu pagal kitų taisykles ir kitų gyvenimus. Jis lengvas, tačiau man netiko.

Antrasis kelias – savęs pažinimas. Jis gerokai sunkesnis nei pirmasis. Reikėjo nugriauti taip ilgai, visą gyvenimą, statytą disociacijos sieną. Tai skausminga, keista, nejauku – juk griaunu tai, ką pats stačiau, tai kas mano  paties viduje. Kartais net pagalvodavau, kad ta siena – aš pats, kad aš – tai tas mitas, įvaizdis, kurį apie save susikūriau, kad pabėgčiau nuo tuštumos ir liūdesio, nuo depresijos. Truputį gaila tik vieno, – kad žmonės parodę, jog galima gyventi kitaip, į mano gyvenimą atėjo gerokai vėliau nei norėčiau, atėjo kol dar nebuvau pridaręs tiek daug ir tokių skausmingų klaidų. 
Šiuo keliu eiti vertėjo, juo ir tebeeinu. Tuštumą užpildo prasmė. Nenorą gyventi keičia troškimas būti. Liūdesys dabar nebe priešas. Svarbiausia, kad supratau, jog aš galiu tiesiog gyventi ir būti laimingas, būdamas netobulas, galėdamas suprasti kas su manimi vyksta ir ką aš iš tikro jaučiu. Pagaliau mano gyvenime atsirado gerokai daugiau ramybės.

Visi galime rinktis. Galite rinktis ir jūs. Aš linkiu, kad kuo daugiau žmonių pasirinktų kelią į tikrąjį Aš – nelengvą, bet padedantį tapti savimi. Kelią, būti laimingu.

2011 m. lapkričio 19 d., šeštadienis

Miegas - būtina mūsų gyvenimo dalis

Pastaruoju metu daug miegu. Nusprendžiau, kad užteks save varginti miego trūkumu. Sunkiai, tačiau po truputį persukinėju savo dienotvarkę taip, kad joje būtų pakankamai laiko miegui, ir jis "ištiktų" taip, kad derintųsi su mano dienotvarke.

Ką daro miegas?

Miegant išsiskiria būtinas mūsų funkcionavimui hormonas - melatoninas, reguliuojantis daug organizmo funkcijų. Apskritai dokumentuota, kad ilgiausiai be miego išbuvęs žmogus nemiegojo 264 valandas (11 parų). Nemigos metu jam pasireiškė trumpalaikės atminties ir koncentracijos sutrikimai, paranoja, haliucinacijos. 

Miegas padeda reguliuoti apetitą. Esant jo trūkumui mitybos sutrikimai. Antsvorio problemos, ar net diabetas.

Miegas, tai būdas apdoroti gautą per dieną informaciją, ir ją apibendrinti. Posakį "rytas už vakarą protingesnis" mūsų protėviai naudoja jau seniai, dabar apie tai kalba ir moksliniai tyrimai.

Per sapnus palaikome ryšį su savo pasąmone, taip gauname labai vertingos informacijos apie tai kas vyksta mūsų gyvenime, mes informuojami, kokios problemos mus kamuoja iš tikro, ir kokias mes susikuriame galvoje.

Yra manymų, kad net trumpas numigimas (15-30 minučių), gali pagerinti jūsų savijautą, pakelti nuotaiką, padeda susitelkti.

Ir pabaigai keletas faktų apie miegą:
  • Pasaulyje nežinoma nei viena gyvūnų rūšis, kuri nemiegotų.
  • Septyniolika valandų nuolatinės veiklos, reikalaujančios budrumo mažina bendrą sąmoningumą tiek pat kiek 0.05 promilės alkoholio.
  • Daugiausia tyrimų apie miegą padaryta per paskutiniuosius 25 metus.
  • Net nedidelis triukšmas ar šviesa sklindanti iš jūsų naktinio laikrodžio, gali trikdyti miegą.
  • Tėvai "neprimiega" maždaug 400-750 valandų per pirmus vaiko metus.
  • Ar žmogus nemiega, negalima pasakyti be medicininio patikrinimo. Žmonės gali trumpam numigti net atvertomis akimis, patys to nepastebėdami.
  • Nesitreniruojant prisiminti sapnų, po 5 minutės po nubudimo pamirštate apie pusę sapno, po 10 minučių -  90% sapno nebeprisiminsite.
Ar jūs miegate pakankamai?