Rodomi pranešimai su žymėmis sąmoningumas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis sąmoningumas. Rodyti visus pranešimus

2014 m. liepos 29 d., antradienis

Būsimas aš – žino geriau

pasaka
Ar nebūtų puiku turėti ateitį numatantį rutulį (kaip būrėjos) ar laiko mašiną? Žinotume, kas su mumis bus! Tokią galimybę, pasirodo, turime. Ne tiesioginę, bet turime.
Beveik visiem pažįstamas patyrimas: rytas po vakarykščios „baliavonės“, paskutinė naktis prieš egzaminą, kvailas poelgis nutraukęs draugystę ir kitos gyvenimiškos situacijos, po kurių dažniausiai sakome sau (o kartais ir kitiems): „daugiau nebe…“ Tokius patyrimus lydi nebaigtinė aibė nemalonių jausmų: kaltė, gėda, savigrauža, neviltis, pyktis, liūdesys, beviltiškumas, pasibjaurėjimas… Pasekmes galėjome numatyti, tačiau iš savo klaidų (akivaizdu kad), ir vėl nepasimokėme. Po šio karto sau pasižadame – pamoką išmokome ir daugiau taip nebesikartos… …iki kito karto. Praeina laikas: kartais diena, kartais savaitė, kartais net ir metai. Mes ir vėl tame pačiame déjà vu (jau matyta – pranc.). Kartais veikėjai tie patys, kartais – kiti, tačiau vienas jų visada dalyvauja, tai – mes.
Ankstesnėje pastraipoje suminėtos smulkesnės detalės, susidėlioja į didesnį paveikslą – gyvenimą, pasidabinusį besikartojančiais elgesio modelių raštais: atsisukę atgal, į praeitį, galime matyti, kaip kažkada seniai (mūsų pačių) priimti sprendimai įtakoja šiandieninę būtį. Bloga mityba – sveikatos sutrikimus. (Visi tai žinome, bet parduotuvėse saldumynų skyrius dvigubai didesnis už daržovių.) Alkoholis ar tabakas – pasilinksminimo įpročius. (Visi žinome kaip jie kenkia sveikatai, tačiau negalime atsisakyti.) Išlaidavimas – finansinei laisvei. (Visi žinome, kad finansiniai įsipareigojimai apsunkina, tačiau dauguma vis viena gyvena į skolą.) Jei jūs – ta mažuma, kuri gali sąžiningai pasakyti: „tai – ne apie mane“, sveikinu. Kitiems belieka palinguoti galva ir trečią kartą per metus ir vėl užsirašyti tą patį tikslą į kalendorių: sveikiau gyvensiu, taupysiu, mažiau gersiu, pradėsiu sportuoti… whatever.
ateities-as
Dar ne viskas. Prieš tai aprašiau į gyvenimą įsileidžiamus neigiamus dalykus. Liko skausmingesnė ir dažniau ignoruojama tema, apie kurią (dažniausiai) susimastome gyvenimo pabaigoje, – praleistos teigiamos ir pozityvios aplinkybės. Tai skamba kaip: „jei būčiau galėjęs(usi), išdrysęs(usi), leidęs(usi) sau…“ Tai svarbūs, gyvenimą keičiantys ir lemiantys, tačiau nepriimti sprendimai, neišnaudotos galimybės, neįgyvendinti projektai, nenukeliautos kelionės, nesukurti santykiai… Supratimas, kad tai nebesugrąžinama, dažnai būna toks skausmingas, kad nenoromis patys sau sukuriame pasiteisinimų apie: likimą, karmą, sintetinę laimę, ar ką panašaus. O tada galime sau pasakyti: „toks likimas“, arba „matyt praeitame gyvenime kažko neišmokau“, arba „nežinau ar būčiau laimingesnis, jei būčiau gyvenęs kitaip“.

Ane? (Kalbininkiškai: „ar tikrai?“)
Toks pasakymas prilygintinas: „jei gyvenime būtų geresnių dalykų daugiau, būčiau nelaimingesnis, nei esu dabar.“ Žinoma, tai padeda išsivaduoti iš sunkios atsakomybės naštos. Atsakomybės už savo pačių gyvenimą ir poelgius; už tai, kuo tampame suaugę ir ką darome, kad taptume geresnėmis savo pačių versijomis, geresnėmis, nei buvome iki šiol.
Visas šis pakalbėjimas apie atsakomybę už savo veiksmus, su laiko mašina siejasi štai taip…
… jei turėtume laiko mašiną, būtų smalsu pažiūrėti kaip mums ten, ateityje gyvenasi ir ką daryti, kad būtume laimingesni ir sėkmingesni. Mokslininkams vis dar bandant įminti laiko-erdvės kontinuumo mįsles, kažką panašaus į laiko mašiną kiekvienas turime savyje. Tai – vaizduotė ir mintys.
jausmai
Jei prieš priimdami kokį svarbų sprendimą pagalvotume: „ar ateities aš padėkos man už tai, ką dabar darau?“ Būtent tokiu formatu. Ar jis (ateities aš) jausis dėkingas už priimtą sprendimą. Jei taip, galimas dalykas, kad sprendimas bus naudingas, tinkamas, priartinantis prie laimės ir geresnės gyvenimo kokybės. Žinoma, nereiktų pamiršti sveiko skepticizmo, objektyvumo ir aplinkybių įvertinimo. Ši technika padeda suvokti perspektyvą, kurią labai labai dažnai paliekame užmaršty, net ir priimdami gyvenimiškai svarbius sprendimus.

Įdomu (ir svarbu), kad klausimą suformulavus priešingai: „ar mano ateities aš nesigailės, kad tai darau“, atsakymas dažniausiai būna: „ne, nesigailės“. Esame linkę apie save galvoti geriau, nei yra iš tikro – pozityvi nuostata prisideda prie realybės iškraipymo ir savęs apgaudinėjimo, tad kaip rašiau, klausimą reikia formuluoti kaip rašiau prieš tai: „ar ateities aš bus dėkingas“.
Kai jau žinote, bus lengviau nuspręsti: jūsų ateities aš bus labiau dėkingas už naujus saulės akinius, kainavusius 100 EUR, ar už asmeninių finansų valdymo kursus? Ateities aš labiau patiks bokalas alaus ir hamburgeris, ar labiau salotų lėkštė ir sultys? Ateities aš pasakys ačiū už tai, kad siekėte savo svajonės, ar kad ėjote mažiausio pasipriešinimo keliu?
Ką ateities aš pasakys rytoj? Po savaitės? O po 20 metų? Tikiuosi, kad jis bus laimingas ir patenkintas. Geros ateities!

2014 m. birželio 20 d., penktadienis

Turi kūną? Naudok jį, bet neperdozuok...


Vakar su draugais laipiojom Lokės Pėdoje. Ta proga, šiandien  noriu pasidalinti idėja apie mūsų asmenybės, sielos, dvasios ar gyvybės nešėją – kūną, ir jo naudojimą.

Mintis paprasta. Turime kūną. Jis – pagrindinis mūsų gyvenimo instrumentas. Juo naudodamiesi sukuriame viską aplinkui save; tiesiogine ta žodžio prasme, juo sukuriame savo gyvenimą: gerbūvį ar blogbūvį (atitinkamai).

Net, jei mūsų darbas protinis, vis viena kūnas reikalingas, kad smegenų kūrinį perteiktume pasauliui. Dabar guldau savas mintis ant kompiuterio ekrano. Tam naudoju pirštus ir akis. Jei diktuočiau, naudočiau balsą, t.y. kaip mokykloje mokė – kalbos padargus (iki šiol man tas pavadinimas asocijuojasi su žemės ūkiu...)
Kompiuterį, kuriuo rašau, įsigijau naudodamas savo kūną: dirbau protinį darbą, už kurį man buvo sumokėta. Jei kūno nebūtų, nebūčiau galėjęs jo atlikti. Stalas, ant kurio stovi kompiuteris, – rankų darbo. Neturėdamas rankų, nebūčiau jo nušlifavęs, nulakavęs, surinkęs.
Tad... Jei mūsų protą patalpintų į stiklainį, net ir sumastę nuostabiausių dalykų, negalėtume jų įgyvendinti, jau neminint paprasčiausio fizinio darbo, tokio kaip pvz. gatvės šlavimas ar indų plovimas.

Ilgai nenaudojamas daiktas tiesiog susensta. Tarkim, automobilis, kaip ir žmogaus kūnas, – sudėtingas mechanizmas, tačiau net ir tvarkingas, geras, naujas automobilis nenaudojamas susens labiau, nei tvarkingai eksploatuojamas. Netikit? Paklauskit bet kurio automechaniko!
Nenaudojami raumenys, sąnariai, smegenys atrofuojasi, praranda savo pradinius gebėjimus, taip kaupdami vis didesnę inerciją juos išjudinti po sąstingio. Ilgainiui ta inercija virsta chronišku energijos stygiumi ir nenoru nieko daryti.

Tačiau perdozuoti taip pat kenksminga. Nuolatinės perkrovos ir stresas mūsų kūnui tokie pat žalingi, kaip ir atrofija. Imkim tą patį automobilį. Jei jį „drošim“, nesaugosim, laiku nepasirūpinsime profilaktika ilgai jis netarnaus. Netikit? Paklauskit bet kurio automechaniko!
Piktnaudžiaudami savo kūno naudojimu sudėvime jį anksčiau laiko, perteklinis fizinis, emocinis, protinis nuovargis kaupiasi ir vis dažniau pradeda mus stabdyti, kol pats kūnas nepasako „STOP!!!“, išsireikšdamas perdegimu ir lėtiniu nuovargiu. Ilgainiui tai virsta chroniškomis, lėtinėmis ligomis.

Taigi, naudokime savo kūną, bet neperdozuokime. Man pačiam tai reiškia:
  • kuo dažniau naudoti savo jėgą kaip transporto priemonę, kai galiu (lipti laiptais o ne važiuoti liftu, naudoti dviratį, ne auto)
  • reguliariai sportuoti
  • sveikai valgyti, bet kartais leisti pasidžiaugti ir nesveikais dalykais
  • išsimiegoti, bet nepersimiegoti
  • skirti laiką poilsiui, buvimui tik su savimi
  • nuolat mokytis, tačiau neperkrauti savęs tuščia informacija
  • nebijoti išeiti už komforto zonos, ir nepamiršti į ją grįžti pailsėti.
Gero naudingo savaitgalio, be didelių perdozavimų...

2014 m. balandžio 10 d., ketvirtadienis

Saviterapija: apie psichikos – emocinę, sielos terapiją

Dažnai, atsakinėdamas į klausimus, rašydamas ar konsultuodamas sakau „saviterapija“. Kas tai ir kaip tuo naudotis?
Saviterapija, – tai psichologinis savęs gydymas, psichoterapija pačiam sau. Jos tikslas, kaip ir bet kokios kitos psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo, – padėti žmogui išspręsti slegiančias emocines, psichologines, elgesio problemas, geriau pažinti save bei pradėti jaustis laimingesniu.
Tai – geras būdas padėti sau, ir kaip pagrindinė savęs gydymo priemonė, ir kaip papildoma, lankantis pas psichoterapeutą ar psichologą.
Pirmas iškylantis klausimas: „kas yra terapija?“ Pabandysiu pateikti „koncentratą“, mano nuomone, teisingiausiai atskleidžiantį terapijos esmę. Terapija, – tai procesas, kurio metu atrandamos nepageidaujamo elgesio, jausmų ar jausmų nebuvimo, destruktyvių fantazijų (minčių) priežastys ir terapinio proceso metu stengiamasi tas priežastis pašalinti. Pati dažniausia problemų priežastis – vaikystės trauma. Retais kartais trauma gali atsirasti ir vėliau, dėl priešiškų aplinkybių gyvenime: artimo mirtis ar išsiskyrimas, sunki ar nepagydoma liga, kūno sužalojimas, patirtas smurtas (išprievartavimas, apiplėšimas, karas). Tačiau, dar kartą pabrėžiu, problemų šaknys dažniausia glūdi vaikystėje patirtose traumose. Taigi, terapija yra psichologinių traumų gydymas.
Kaip tas traumas (teisingai) gydyti? Nesigilinant į traumavimo procesą (nors reikėtų), paprastas atsakymas – išjausti sielvartą ir kitus nemalonius jausmus (išgedėti), kilusius dėl priešiškų aplinkybių traumavimo metu. Kai nebeslegia neišjaustų jausmų našta, traumuotas žmogus gali pradėti suvokti, jog aplinkybės anksčiau pasąmoningai kėlusios nemalonius jausmus ar iracionalų elgesį, dabar nebekelia grėsmės ir / arba yra kontroliuojamos mūsų pačių.
Kitais žodžiais tariant, – integruoti atskilusias psichikos dalis į sveiką mūsų sistemos dalį. Dar kitais žodžiais tariant, – išmokyti savo smegenis reaguoti į traumą primenančias aplinkybes adekvačiai ir realistiškai.
Tai gali atrodyti nepaprastai sudėtingas procesas, reikalaujantis super-gebėjimų ir žinių – tokių, kurių turi tik psichoterapijos mokslų daktaras. Pasižiūrėkite į veidrodį. Pristatau jums jūsų asmeninį psichologijos mokslų daktarą, lydėsiantį per visą jūsų saviterapijos (ar terapijos) procesą, jis – žmogus veidrodyje, jūs pats / pati.
Psichologo kabinete vyksta tik maža dalelė tikrojo psichoterapinio darbo ir tą darbą padarote jūs. Specialistas neįlenda į jūsų smegenis ir jų neperprogramuoja. Psichoterapeuto ar psichologo darbas – sąžiningai ir atvirai atspindėti jums tai, ką atsinešate į terapiją, empatizuoti bei (labai retais atvejais!) patarti, išmokyti naudotis palaikymo ar savęs pažinimo technikomis.
Kitas, natūraliai kylantis kausimas: kodėl, vis dėl to, žmonės eina į psichoterapiją, moka didelius pinigus ir daro tai ilgai, kartais metų metais? Tam yra keletas priežasčių: nežinojimas apie saviterapiją, nepasitikėjimas savimi ar savęs nuvertinimas, atsakomybės perkėlimas (terapeutui ar kitiems), klaidingi įsitikinimai, ankstesnės neigiamos saviugdos ar savityros patirtys, nereguliarus ir paviršutiniškas darbas su savimi. Darbą su savimi gali atlikti kiekvienas, bet kai kuriems, ypač turintiems sunkių sutrikimų, saviterapija be profesionalios pagalbos gali būti itin sudėtinga. Jokiu būdu neraginu mesti psichoterapiją ir pradėti gydytis patiems, mano tikslas – parodyti dar vieną būdą padėti sau.
Pakalbėkime apie patį darbą. Pagrindinė saviterapijos technika paprasta: tiesiog užrašome savo mintis, jausmus, prisiminimus, sapnus, pojūčius, fantazijas į saugią vietą (žurnalą). Kai kuriems nepatinka rašyti, tad jie naudoja garso ar vaizdo įrašus savo mintims dokumentuoti.
Tai – svarbiausias saviterapijos žingsnis. Vien jausmų užrašymas gali palengvinti emocinę naštą. Jei nėra kas priima jūsų jausmus, tai gali padaryti popierius – paprastas ar kompiuterinis. Taip saviterapija prasideda.
Mezgant ryšį su savimi svarbiausia – nuostata savo pačių atžvilgiu. Pykdami, kaltindami save ar sau nuolaidžiaudami mažai ką pasieksime, todėl saviterapijos metu svarbu tinkamai nusiteikti – į savo asmenybę (save patį) ir išgyventas patirtis žiūrėti smalsiai ir su atjauta. Kai kuriems tai padaryti būna sunku, ypač jei esame užlieti emocijų, pavyzdžiui labai pykstame, liūdime, jaučiame kaltę ar gėdą.
Užplūdus jausmams dažnai padeda tiesiog jų užrašymas. Popierius kartais tampa vieninteliu liudininku, visiškai ir besąlygiškai priimančiu jūsų išgyvenimus ar prisiminimus.
Kita svarbi vidinė nuostata saviterapijai – visiškas sąžiningumas ir atvirumas. Jūsų žurnalo be jūsų žinios ir sutikimo niekas neturėtų skaityti, tad jame galite būti visiškai atviri. Jei ne čia, tai kur dar galėsite pažvelgti į savo tikrąjį vidų? Iš praktikos žinau, kad visiškas sąžiningumas su savimi labai gąsdina, ypač skaitant tai, ką užrašome. Yra itin tamsių vidinių kertelių, į kurias nenorime net pažvelgti. Vis dėl to, jei norite rezultato, siūlau kaip tik jas ir atskleisti sau patiems. Savęs pamatymas iš šono padeda save įvertinti iš naujo, patirti naujų įžvalgų, suvokti kaip ir kas su mumis vyksta, ir kodėl.
Visiškas atvirumas su savimi galimas tik esant specifinėms aplinkybėms: aplinka, kurioje rašome, turi būti saugi ir mūsų užrašytas turinys turi būti prieinamas tik mums vieniems. Jos pasirinkimas – individualus reikalas: vieniems saugiausia vieta namai, kitiems kavinė, tretiems darbo stalas biure, ketvirtiems parko suoliukas. Kalbant apie turinio saugumą – viskas priklauso nuo to, į ką užrašinėjate. Rašydami į kompiuterį pasirūpinkite, kad programa užrakintų jūsų sukurtą dokumentą slaptažodžiu (svarbu nepamiršti ir jo). Dar geriau jei dokumentą saugote išorinėje laikmenoje ar jūsų interneto talpykloje (pvz. DropBox tarnyboje) – šios sistemos pakankamai gerai pasirūpina saugumu. Taip pat galima rašyti specialiai žurnalinimui skirtuose tinklapiuose (pvz. penzu.com ar 750words.com).
Jei rašote popieriuje, pasirūpinkite kad užrašai būtų laikomi saugioje vietoje, prie jų negalėtų bet kas prieiti. Viena rekomendacijų – pragręžti ar prakirsti sąsiuvinyje skylę ir lapus užrakinti nedidele spynele. Jei diktuojate ar įrašinėjate video taip pat pasirūpinkite failų saugumu.
Dar viena problema, neretai sukeliančia nepatogumų pradedantiems saviterapiją – neturėjimas ką užrašyti. Jie sako: „tik prisėdu ir galva iš karto pasidaro tuščia.“ Jei taip nutinka, galima aprašyti ką patiriate kai nesirašo: jausmus, kylantį pasipriešinimą, minčių trūkumą, kūno pojūčius, ką primena jaučiama būsena, gal kyla koks prisiminimas ar fantazija. Svarbu pradėti ir … nesustoti.
Žinoma, iš pradžių įprotis užsirašinėti savo išgyvenimus bei mintis gali atrodyti varginantis, neproduktyvus, keliantis pasipriešinimą ar nuobodulį. Normalu, juk saviterapinio žurnalo rašymas dažniausiai nėra malonus užsiėmimas, kaip ir vizitas pas psichoterapeutą, kuomet kalbate ir mąstote apie skaudžius ir nemalonius jums dalykus. Tačiau išsiugdžius įprotį nuolat rašyti žurnalą, jis taps neatsiejama jūsų emocinės ir psichologinės higienos dalimi, tokia pačia, kaip dantų valymas rytą ir vakare.
Kita svarbi saviterapijos technika – žurnalo skaitymas. Šis užsiėmimas gali būti net sunkesnis nei rašymas. Kaip tik skaitydami pradedate matyti save tarytum kitomis akimis ir tai, ką pamatote, ne visada nuteikia maloniai. Skaitant savo žurnalą reiktų laikytis tokių pačių nuostatų kaip ir rašant: atlaidumo sau ir smalsumo. Pažvelkite į save kaip į kitą žmogų. Neretai toks įspūdis ir susidaro – žmonės sako: „negi tai aš parašiau???“
Nieko čia keisto – rašydami buvote vienoje būsenoje (veikė vienos jūsų asmenybės dalys), o skaitydami – kitoje (gali veikti kitos dalys). Tai naudinga, nes galite suprasti kaip jaučiatės, ypač skaitydami užrašus, kuriuose išrašytos stiprios emocijos ar bauginantys prisiminimai. Skaitant kylančios mintys ir jausmai tampa penu tolimesniems užrašams.
Skaitant žurnalą taip pat svarbu kuo objektyviau vertinti įvykius ir jausmus. Pagalvoti: „o ką aš manyčiau ir jausčiau, jei tai būtų ne apie mane, o apie kitą žmogų?“ Patikrinti, ar įvykiai ir jausmai atitinka realybę, ar emocijos tinka situacijai. Pavyzdžiui: pykstame ant draugo, mums išsakiusio objektyvią kritiką (netinka) ar džiaugiamės nauja knyga (tinka). O gal kaip tik, ten, kur turėtų kilti jausmai, jų nekyla? Pavyzdžiui – prisiminus vaikystėje patirtą neteisybę. Visi šie neatitikimai signalizuoja apie traumuotas mūsų asmenybės dalis, o su jomis turėtume padirbėti.
Kiekvienas turime savyje sveiką psichikos dalį. Jos dalyvavimas terapijos procese ir yra psichologinio sveikimo laidininkas. Ji (mūsų tikrasis Aš) – vidinis psichoterapeutas empatiškai, smalsiai ir sąžiningai stebintis mus, pateikiantis įžvalgas ir palaikantis mums išgyvenant sielvartą, padedantis traumuotoms dalims išgyti. Ta pati dalis dalyvauja ir įprastoje psichoterapijoje, tik gal kiek mažiau ją pastebime, juk, kaip rašiau, gijimas, tai jūsų darbas, ne terapeuto.
Baigdamas noriu pastebėti – tai ne mokslinis straipsnis. Stengiausi parašyti viską kuo paprasčiau ir aiškiau, taip, kad tai būtų suprantama kiekvienam norinčiam geriau pažinti save ir ieškančiam kelių sau padėti. Sėkmės saviterapijoje!

2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Pokyčiai. Gerai jie, ar blogai?

Galiu drąsiai pasakyti, kad šie metai man buvo kupini pokyčių. Jų buvo visose mano gyvenimo sferose – pradedant darbu, pereinant į asmeninį gyvenimą ir baigiant santykiais. Į nesigilinant į detales, noriu pasakyti: tai nebuvo vien malonūs, teigiami pokyčiai. Įvyko ir daug nemalonių (neigiamų) dalykų, jų pasekmes tebejaučiu šiandien ir greičiausiai jausiu dar ne vienerius metus.

Kaip bebūtų, mano ar jūsų gyvenime, apie pokyčius kalbama dvejopai. Vieni sako: „Pokyčiai visada į gera, net jei jie ir blogi.“ Yra ir kitas, visiškai priešingas, berods, kinų prakeiksmas linkint bloga: „Linkiu tau gyventi pokyčių metais.“ Taigi, ar pokyčiai yra gerai, ar blogai?

Asmeniškai man pokyčiai padėjo suprasti ir išgryninti sau keletą dalykų: kas man iš tikro patinka gyvenime, kokie žmonės mane supa, koks aš būnu ekstremaliai stresinėse situacijose, galų gale, dar kartą suvokti, koks vertingas yra gyvenimas.

Kodėl, rodos nemalonus dalykas, – neigiami pokyčiai gali būti naudingi? Pagrindinė nauda – galimybė pažvelgti į save iš kitos pusės, pamatyti savo Aš tokį, kurio anksčiau negalėjome pastebėti, arba pastebėjimai buvo grynai teoriniai. Žinoma, galima teoretizuoti apie savo emocines būsenas, saugiai (be emocinio ryšio) kapstantis po praeitį ir žvelgti į savo traumas, tarytum laboratorinėje aplinkoje. Iškilus gyvenimiškoms situacijoms, dažniausiai tos teorinės žinios prapuola ir į sceną įžengia mūsų įprasti elgsenos modeliai. Neretai iš klientų girdžiu skundus irpriekaištus sau: „aš stengiausi ______ tačiau man nieko neišėjo, elgiausi kaip visada“. Vietoje brūkšnelių galite įsirašyti įprotį, būdo bruožą, savybę, kuriuos norite išgyvendinti iš savo elgsenos.
Situacija, kai išgyvename nemalonius laikus, naudinga tada, kai galime, nors labai trumpam, į ją pažvelgti iš šono, įvertinti tarytum ji vyktų ne su mumis ir ne dabar, o po to, saugesnėje aplinkoje prisiminti ir analizuoti. Padarius išvadas žengti tolimesnius žingsnius link sąmoningumo – keistis, gydytis traumas, ar nedaryti nieko, jei mus tenkina rezultatas.

Kai kurios situacijos gali būti labai ekstremalios, gali traumatizuoti ar retraumatizuoti. Tačiau dauguma šiandieną stresą keliančių aplinkybių ar įvykių, objektyviai žiūrint, nėra itin grėsmingi, o kai kurie jų – mums, suaugusiems žmonėms, nekelia visiškai jokios grėsmės. Iš tikro bijo mūsų dalys, mūsų emocinis aš, gyvenantis mumyse kaip vaikas. Į situaciją pažvelgę vaiko akimis, o po to suaugusiojo – pamatytume dvi visiškai skirtingas perspektyvas.


Manau, svarbiausias žingsnis neigiamų pokyčių metu, būtų įvertinti tą dviejų požiūrių skirtumą. Jis gali tapti kertiniu akmeniu dedant stresą keliančių situacijų įveikai (coping – angl.) pamatą. Jei nematome situacijos objektyviai, tai nepastebime skirtumo tarp mumyse esančio vaiko ir suaugusiojo požiūrių, o tada nebeteks prasmės visos streso valdymo technikos, meditacijos, savęs įtikinėjimai, galų gale pripratimas prie baimės , kylančios iš pasikeitusių aplinkybių. Neįsisąmoninę kas pokyčiuose mums kelia baimę, iš esmės taip ir liekame nieko nesupratę. Jei ta baimė ilgainiui sumažėja, nepadidėjus sąmoningumui, liekame tiesiog pripratę prie situacijas arba išmokę gabiai save apgaudinėti. Ar verta? Renkatės jūs.

2013 m. liepos 2 d., antradienis

Saviugda „sunkiai“ ar „lengvai“. Apibendrinimas

Tęsdamas mintis apie „jei lengva, darai tai neteisingai“ ir „jei sunku tai dar nereiškia, kad darai tai teisingai“, noriu apibendrinti visa, ką jau rašiau, ir padėti suprasti kokią poziciją siūlau. Deja, ne visi komentarai ar paklausimai matyti bloge. Vienus klausimus gaunu tiesiogiai iš klientų, kitus – pokalbiuose su draugais ir pažįstamais, ar tiesiog per Facebook.

Apibendrinant galima sudėti viską į keletą paprastų klausimų:

„Jei mums nėra sunku, ar tai reiškia, kad mes kažkokie nevykę ar blogesni, o gal geresni? Ar visą gyvenimą reikia kad būtų sunku ir kam vargintis ir ieškoti problemų lygioje vietoje?“

Norėčiau pasielgti, kaip su klientais – atgręžti klausimus jums, skatindamas pagalvoti: „Apibrėžk, ką tau reiškia geresnis ar blogesnis? Kodėl manai, kad „sunku“ – vien nemalonūs pojūčiai? Kaip tu įveiki iššūkius, kuriuos išsikeli sau, ar juos tau iškelia gyvenimas?“

Dalindamasis mintimis ir idėjomis nenoriu jų primesti kitiems (jums). Tai jūsų gyvenimas ir galite gyventi jį kaip tik norite. Man gera, jei tame, kuo dalinuosi, randate sau įkvėpimo, idėjų, tinkamų technikų, ar priešingai – kyla pasipriešinimas, nesutinkate su manimi ir tai panaudojate savo įsitikinimams sutvirtinti ar juos kvestionuoti. Jei taip yra, tikiuosi daviau kažką naudinga. Klausimai jus užkabino ar kilo minčių? Pabūkite su tomis idėjomis, gal atrasite ką naujo.

Dabar išdėstysiu tai, ką norėčiau apibendrinti.

Svarbiausia – renkatės jūs. Jei jūsų gyvenimo rezultatai tenkina, ir nenorite nieko keisti – puiku! Nieko ir nekeiskite. Jei manote, kad nereikia kelti sau iššūkių ir jūsų gyvenimas geras be jų – nuostabu, reiškia jūs jau pasiekėte ko trokštate. Bet... kodėl tada vis dar skaitote? Jei skaitote ir manote, kad asmenybė, kuria esate, dar gali patobulėti – ryžkitės pokyčiams, jei to dar nepadarėte. Tačiau žinokite, matomų ir reikšmingų rezultatų rezultatų galima pasiekti tik ilgalaikių pastangų dėka. Nežinau nei vieno garsaus ir sėkmingo žmogaus, kuris rezultatų gyvenime būtų pasiekęs neprisiimdamas iššūkių ir nedirbdamas. Norint ką nors gauti, reikia duoti mainais – norint gauti asmenybės pasiekimų, reikia duoti pastangų.

Noriu priminti, kad ankstesniuose įrašuose iš esmės kalbėjau apie saviugdos ir savityros procesus. Nors kai kurios metaforos pasiskolintos iš kitų sričių (pvz. bėgimo) ir jos pritaikytos saviugdai ir savityrai, jas galima taikyti ir kitoms gyvenimo sritims.

Dabar trumpa istorija.

Man baisu. Jau seniai nebuvo taip baisu. Širdis daužosi, akys išplėstos. Būdamas penkerių dar nežinau kas yra adrenalinas moksliškai, tačiau jis liejasi per kraštus. Skauda nubrozdintus ranką ir kelį, o per skruostus rieda viena kita ašara. Norėčiau pabėgti iš čia, mesti viską. Gal kažkiek gėda, kad taip ir neišmoksiu važiuoti dviračiu ir pikta... Taip, dviratis man varo neviltį ir pyktį, kita vertus – nenoriu atsilikti nuo draugų. Vis matau, kaip jiems smagu. Ir aš noriu važinėtis taip, kaip jie, todėl vėl užsikeberioju ant man per didelio dviračio, apsižvalgau ar niekas nemato mano nesėkmių ir tęsiu. Dar po keleto nesėkmingų bandymų, pagaliau man pavyksta – vieną, antrą trečią kartą pavažiuoti tiesiu keliuku ir nenukristi, dabar beliko išmokti pasisukti...

Man baisu. Prieš akis didžiulė nuokalnė, o takelis jau išvažinėtas anksčiau už mane numynusių varžybų dalyvių. Dabar, arba niekada – jei pasiduosiu, nebeturėsiu jėgų ir pasitikėjimo įveikti likusių trisdešimties kilometrų. Matau, kaip kiti nulipa ir vedasi dviračius, o labiau patyrę – leidžiasi ant jų. „Bala nematė“ – pagalvoju, paminu ir įgaunu pagreitį. Ties nuokalnės apačia, prie pat purvyno akies krašteliu dirstelėju į spidometrą. 50,2 km/h. Jaučiu kaip galinis ratas čiuožia pats sau, mintyse projektuoju, kur reiks „nusileisti“ man, o kur dviračiui. Nežinau kaip, bet išsilaikau ir dabar jau minu tokio pat statumo įkalnėn. Šalia važiuojantis dalyvis šypsodamasis pasidalina įspūdžiu: „That was a trick!“. Persimetame dar keliomis frazėmis ir tęsiame. Užmynęs į viršų, vos pakvėpuoju ir norėčiau kristi čia pat, ant žolės, palaukti kol mane „surinks“ pagalbos tarnyba, bet prisimenu nuokalnę, jau nuvažiuotus beveik šešiasdešimt kilometrų, ir noras įveikti trasą persveria nuovargį. Judu toliau.

Šias istorijas skiria 32 metai. Jos apie tą patį – važiavimą dviračiu, abiem atvejais pastūmiau save iki ribos, buvau giliai diskomforto zonoje. Ar būčiau išmokęs važiuoti dviračiu, jei nebūčiau savęs stumtelėjęs už komforto zonos, kai man buvo penkeri? Greičiausiai ne. Ar būčiau įveikęs Tartu dviračių maratono trasą (87 km)? Tikrai ne.

Galite paprieštarauti – ne visi dalykai gyvenime yra sudėtingi ar sunkūs (kad ir išmokti važiuoti dviračiu, vieniems lengva, kitiems – ne). Sutinku ir primenu, kad istoriją panaudojau tik tam, jog metaforiškai pademonstruočiau situacijas, tam pačiam užsiėmimui. Išėję iš komforto zonos susiduriame su nemaloniais jausmais, mintimis, prisiminimais, pojūčiais, ypač darydami tai sąmoningai – mokomės, siekiame meistriškumo tame, ką darome. Imamės to iš visos širdies, pasinėrę ir susikoncentravę. Tai taikytina daugumai gyvenimo sričių. Jei veikla pasidaro lengva, ji tampa arba buku įpročiu arba nuobodybe. Tai, ką darome saviugdoje, nebūtinai turi kelti vien nemalonias emocijas ir pojūčius. Sunku, reiškia reikia įdėti pastangų, kainuojančių energiją. Paimkim kitą situaciją – bet kokį kompiuterinį žaidimą. Žaisti dažniausiai nelengva, būna visko: ir pykčio, ir nusivylimų, ir džiuginančių momentų, ir netikėtumų. Įsivaizduokite, jei dvidešimt žaidimo valandų praleistumėte pirmame lygyje. Taip, būtų lengva ir paprasta, tačiau labai labai nuobodu. Tas pats su mūsų gyvenimu, jei viskas jame paprasta ir lengva – ar nenusibosime patys sau? Ar netapsime nuobodžiais kitiems? Patys būdami nuobodos, kokius žmones trauksime į savo gyvenimą?

Yra kita medalio pusė, apie kurią būtina pakalbėti – nuolatinis, lėtinis, patologiškas buvimas diskomforto zonoje. Tikrai yra nemažai žmonių, didžiąją gyvenimo dalį jaučiančių nemalonius jausmus, tuštumą, beprasmybę. Komforto zona jiems atrodo kaip sala išsigelbėjimui neaprėpiamame nemalonumų vandenyne. Nesvarbu ar ten saugu, ar ji ne toksiška, ar iš jos galima ištrūkti kada panorėjus. Ta sala (salos) gali būti priklausomybės, saviapgaulė, abejingumas, blogiausiu atveju tai būna savižudybė. Kai kas susikuria kitas diskomforto zonas tam, kad galėtų užsimiršti kas aplinkui juos vyksta. Nuolatinis buvimas įtampoje, bėgime, „nesibaigiančiame tobulėjime“ – ar tai toks pat noro pabėgti nuo realybės ženklas? Ar tas bėgimas nėra tokia pati saviapgaulė kaip ir buvimas vien komforto zonoje?

Aukso vidurys, mano nuomone, – būsenų kaita, kai sunkų darbą, siekiant patobulinti save, pakeičia visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Toks balansas, įmanomas tik tada, kai sąmoningai nusprendžiame savo gyvenime tvarkytis taip, kaip pasirenkame patys – ir dirbti, ir žaisti. Jei tokio balanso mūsų gyvenime šiandien nėra, tačiau jo siekiame, galime nuspręsti pradėti pokyčius dabar, mūsų pastangų dėka pasiekti pageidaujamos lygsvaros. Greičiausiai lengva nebus, jei esate stipriai išsibalansavę, žinau iš asmeninės ir klientų patirties. Esame inertiški, kaip didelis, sunkus traukinys – jį išjudinti nelengva, kaip nelengva ir sustabdyti, jam lekiant pavojingu greičiu. Norint mums išsijudinti iš letargiškos būsenos reikia prisivertimo, atrodo, kad pastangos padaryti bent menką žingsnį yra milžiniškos. Kaip ir nuolatiniame lėkime, ant kulnų lipant nerimui, sustoti ir skirti laiko sau, pabūti ramybėje, visiškai atsipalaiduoti – lygiai tokia pati sunki užduotis.

Esame pavaldūs dėsniams. Gamtos, bendravimo, biologijos, psichologijos. Norėdami pokyčių, turime jiems suteikti sau postūmį, kad pokyčiai atsirastų. Postūmiui reiks energijos. O kuo didesnio pokyčio norite, tuo daugiau reiks pastangų įdėti. Paprasta, tiesa?

Jei vis dar kyla klausimų – lauksiu jų komentaruose ar asmeniškai. Jei galvojate, kad tai ką perskaitėte – naudinga, pasidalinkite. Ačiū!

2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Jei sunku, dar nereiškia, kad darai tai teisingai


* Pastaba: šiame ir kituose savo tekstuose daugiausia rašau apie psichologinį bei emocinį savęs pažinimą ir saviugdą, tad kai kurios metaforos ar mintys gali netikti norintiems jas pritaikyti kitame konkrečiame kontekste, pvz. mokymesi ar specifinių įgūdžių formavime.

Vėl klausau to paties pasakojimo... Jau žinau, kas bus toliau, žinau detales, ne paslaptis net mano paties reakcija į šį pasakojimą. Klientas truputį savęs pagailės, tada save lengvai pakaltins ir po akimirkos nusisuks nuo temos, tardamas „tai tiek, dabar aš jaučiuosi gerai“, galiausiai grįš į bet kokių nemalonių jausmų ar asociacijų su minėta tema neigimą. Jis slepiasi už sienų, kurias susikūrė, kad galėtų apsiginti nuo savo paties jausmų, o aš savyje pagaunu lengvą nusivylimą – ir toliau turiu kurti pasitikėjimo tiltą tarp mudviejų, vietoje tikrųjų problemų sprendimo. Gal būt vieną dieną jis atvirai išreikš savo skausmą, trukdantį esminiam pokyčiui įvykti, tačiau didelė tikimybė, kad ta diena niekada neateis...

Ankstesniame įraše rašiau: „jei lengva – darai tai neteisingai“. Būtina paminėti – jei sunku, tai dar nereiškia, kad tai darai tai teisingai. Kaip tas klientas, daug žmonių stipriai ir ilgai spaudžia save, bet nepasiekia jokio ar pasiekia labai mažą progresą. Tai skausminga. Tik kartais žmonės siekia pagalbos ir pakeičia savo nuostatas, tačiau dažniausiai nepriima tiesos, kad jie daro kažką ne taip.

Už klaidas jie buvo taip stipriai baudžiami (fiziškai / psichologiškai / emociškai), kad neigimas ir to paties sunkaus, beprasmio, kartais destruktyvaus elgesio kartojimas jiems atrodo geresnė išeitis, nei klaidos pripažinimas ir krypties pakeitimas. Aš pats žinau šią „sunkaus darbo“ formulę iš asmeninės patirties.
Turėjau keletą nepelningų verslų. Nors aplink mane esantys žmonės badė pirštais į akivaizdžius nuostolius, aš vis viena į juos investavau (netgi svetimus pinigus!) ir daug juose dirbau. Man buvo taip baisu suklysti, kad paaukojau beveik viską ką turėjau. Tikėjausi, kad kažkaip, kažkas, kažkada nutiks ir taip išsaugos mano užpakalį nuo nemalonumų. Tai – nenutiko; „nutiko gyvenimas“ – aš visiškai bankrutavau ir likau giliose skolose.

Manasis pavyzdys, tik smiltelė realybės smėlynuose. Matau, kaip tai vyksta – savo klientų, draugų ir pažįstamų gyvenimuose. Kartais tai liūdina ir sekina, o kartais jų bergždžios pastangos pykdo. Toks bergždumas man primena skęstantį laukinį gyvulį: jis negali pats sau padėti, tačiau per daug bijo žmonių, kad priimtų pagalbą iš jų. Mačiau ir tebematau juos besikankinančius ir dingstančius po vandeniu – kartojančius skausmingą rutiną, o tada pasiduodančius ir metančius, ką pradėjo.

Žinau, negaliu jų išgelbėti, tik jie patys vieninteliai gali tai padaryti, peržengdami savo klaidos suvokimo baimę. Šis kritinis momentas dažniausiai labai skausmingas (kuo gilesnis neigimas, tuo skausmingiau), tačiau po jo ateina palengvėjimas – lūžio taškas, kuomet suprantame: galime pakeisti savo gyvenimą. Skausmingos tiesos suvokimas man buvo: „įpusėjau savo gyvenimą ir viską reikia atstatyti nuo pamatų: santykius, draugystes, finansus, darbą ir sunkiausia – save patį“. Mana savigarba buvo kritusi žemiau nulio ir aš visiškai nepasitikėjau savimi. Nepaisant to atsiskleidžiau naują horizontą: kartą jau buvau susikūręs savo gyvenimą, taigi, galiu tai pakartoti, tikėtina greičiau ir efektyviau, nei praeitą kartą. Dar daugiau – supratau, kad galiu rinktis – niekas manęs nebelaiko, tad pradedant šiandiena, galiu perrašyti savo gyvenimo istoriją taip, kaip noriu. Galėjau tai padaryti ir anksčiau, žinoma, tačiau man buvo tiesiog per daug baisu pripažinti savo blogą padėtį ir prisiimti atsakomybę.

Jei esate tokiame rate, tai galite ir jūs!

Galite įveikti savo baimes klysti ir pakeisti tai, ką norite pakeisti: ar tai būtų santykiai, saviterapija, karjera ar vairavimo įgūdžiai – šiame sąraše galite įrašyti, kas šauna galvon. Tai sakydamas, noriu pabrėžti svarbiausia: galite tai padaryti, tačiau lengva nebus. Jei būtų, jau būtumėte tai padarę. (Didelės) klaidos ar melo sau pripažinimas savaime yra skausmingas procesas nepratusiam, mat tą pačią akimirką, kai nustosite sau meluoti, į pasaulį iššliauš jūsų vidiniai demonai. Pamatysite skausmą ir realybę, nuo kurių taip ilgai bėgote. Tai pereiti – siaubinga patirtis, būtent dėl to tiek daug žmonių renkasi neigimą – skausmą galima numaldyti priklausomybe ar nesąžiningais santykiais su savimi ir kitais.

Sąmoningai susidūrę akis į akį su savo vidiniais demonais ir pamatę juos dienos šviesoje, po kurio laiko suprasite, kad jie nėra tokie jau baisūs. Pirmosios akimirkos sunkiausios, bet kuo toliau, tuo bus lengviau ir geriau – mažiau skausmo, frustracijos, baimės ir visų kitų nemalonių jausmų. Jei esate skausmingame tikrojo aš atradimo kelyje, priimkite mano simpatiją, atjautą ir palaikymą, bei tęskite toliau. Jums vis geriau ir geriau seksis pripažinti sau tiesą, pamatyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.

Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

Laukite tęsinio...

2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Trys esminiai savęs pažinimo elementai

Kartais žmonės manęs klausia: „Ko man reikia, kad galėčiau sėkmingai užsiimti saviugda?“ Šis klausimas ir man kurį laiką nedavė ramybės, tad nutariau pamąstyti kurdamas šį blogo įrašą. Trumpas atsakymas: smalsumo, sąžiningumo ir drąsos pažįstant save. Žemiau pateiksiu platesnę savo atsakymo versiją.

Smalsumas
Būkite smalsūs sau: klausinėkite, tyrinėkite jausmus, meskite iššūkius savo įsitikinimams. Būkite atviri naujoms idėjoms – jos yra savityros proceso kuras. Kas kitas mumis domėsis, jei ne mes patys?! Dauguma žmonių daugiau ar mažiau nekreipia dėmesio į savo tikrąjį aš. Kuo labiau jie pasinėrę į savo kasdienį gyvenimą, tuo mažesnis jų sąmoningumas, o be sąmoningo savęs suvokimo neįmanoma iš tikrųjų suprasti kitų žmonių (ir jūsų taip pat) ir būti apie juos (ir jus) smalsiems. Tad geriausias jūsų partneris, suprantantis jūsų gelmes, esate jūs patys. Smalsumas padeda išvengti pojūčio, kad jūs „privalote“ tyrinėti savo gyvenimą. Veikdami dėl to, jog mums smalsu, esame įsitraukę, susidomėję ir motyvuoti, nei jei tai sunku ir skausminga.
Žinau, kad iš karto tapti smalsiu pačiam sau – sudėtinga. Turite suprasti, jog saviugda yra procesas, o ne vienkartinis pasiekimas. Tiesiog pradėkite sau užduoti klausimus. Ką aš dabar jaučiu? Jei visiškai nieko nežinočiau apie save, kaip atrodytų kitos 5 mano gyvenimo minutės? Jei staiga nustočiau tikėti tuo, kuo tikiu dabar, kas būtų? Ar tai, ką dabar darau, yra teisinga? Kaip aš jaučiuosi galvodamas apie tai, kas vyksta mano gyvenime, pasaulyje? Kaip aš suvokiu kitus žmones? Kai jie suvokia mane? Ir t. t.
Naudokite logiką ir priežastinį ryšį įvertinti tam, kas prieš jus atsiskleidžia. Jei mokslinis principas jums naujiena, naudokite Sokrato klausinėjimo metodą: paklauskite savęs klausimo ir nesustokite klausinėję, iki tol, kol kol negalėsite logiškai paaiškinti kas vyksta. Iš kitos pusės – neperspauskite savęs. Skirkite laiko, darykite žingsnį po žingsnio, nebauskite savęs už nesėkmes – jūs ne visų pasaulio sričių genijus.
Pavyzdžiui yra žmonių, kurie faktiškai savimi nesidomi, tačiau jie labai pasinėrę į supančio pasaulio tyrinėjimą. Su manimi buvo taip pat – daug kuo domėjausi, bet ne savimi. Tik vėliau supratau, kad noriu tyrinėti ne tik pasaulį – svarbiausia yra mano paties ryšys su savimi ir pasauliu. Tai man buvo lūžis. Pradėjau suprasti save kaip atskirą, unikalų asmenį, o ne pasaulio dalelę, neturinčią jokios įtakos savo pačios gyvenimui.

Sąžiningumas

Būkite ypač sąžiningi su savimi, pripažindami sau savo jausmus, prisiminimus, mintis, pojūčius, idėjas ir fantazijas. Priimkite juos – tai yra jūsų pačių gyvenimo dalis, ar jūs to norite ar ne. Negalite nuo jų pabėgti ar ignoruoti, tai – visada su jumis! Tad kam sau meluoti? Net jei niekas nežino tiesos, jos nepripažinimas sau sekina jūsų dvasinę stiprybę. Tai nereiškia, kad turėtumėte savo paslaptimis dalintis su kitais. Jei norite, dalinkitės tomis savo vidinio pasaulio dalimis, kuriomis tikrai norite dalintis ir darykite tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikite. O prieš tai darydami, smalsiai savęs paklauskite: „Kodėl aš dalinuosi su šiuo žmogumi kažkuo, taip svarbiu man?“
Sąžiningumas prieš save leidžia išvystyti neiškreiptą ir atvirą ryšį su savimi pačiais. Dažniausiai buvome mokomi, kad jausti pyktį, baimę, frustraciją ir kitus nemalonius (o kartais net ir malonius!) jausmus yra bloga ar gėdinga. Tiesą sakant – ne! Jie, kaip ir bet kurios kitos mūsų emocijos, tikslingai signalizuoja apie jūsų psichikos būklę. Nuolat atverdami savo jausmus ir mintis patys sau, auginame pasitikėjimą savimi, saviempatiją ir savigarbą. Taip augdami taip pat tampame sąžiningesni su kitais žmonėmis, suprasdami, jog būti savimi nėra gėdinga.
Kaip būti sąžiningu su savimi? Prisipažinkite sau, kad ne viską apie save galite žinoti (ir neprivalote). Priimkite savo jausmus tokius, kokie jie yra, net jei kiti sako kad neturėtumėte to jausti, vis viena sąžiningai priimkite jausmą – jūs žinote geriau! Jei turite mintį ar pojūtį – pripažinkite sau, kad turite. Būkite sąžiningi savo atžvilgiu, nes tai vienintelis būdas pažinti save autentiškais, tokiais kokiais esameiš tikro. Tai padaryti galite tik suprasdami savo tikrąsias emocijas, mintis ir sapnus. Pabandykite juos užsirašyti į asmeninį žurnalą ar dienoraštį (popierinį ar skaitmeninį). Pabūkite kartu su savo jausmais ir idėjomis. Žinoma, jums augant, jūsų įsitikinimai ir jausmai gali keistis ir keisis, išaugsite iš jų – tai normalu. Toks ir yra buvimo sąžiningu su savimi procesas – išlikti atviriems savo mintims ir jausmams, o tai darant, transformuoti save į geresnę savo versiją.
Pradėjęs žurnalinti (tai buvo prieš daugel metų), jaučiau, tarytum turiu rašyti taip, lyg kažkas paėmęs galėtų imti ir skaityti. Iš tiesų tiesiog norėjau būti išgirstas, o ne nuoširdžiai ir sąžiningai save išreikšti. Vėliau pradėjau save reikšti vis sąžiningiau ir sąžiningiau. Kuo labiau atsiverdavau savo žurnalui, tuo mažiau norėjau, kad jį kas nors skaitytų. Prisimenu, ką apie žurnalo rašymo patirtį sakė Daniel Mackler: „Ilgą laiką žurnalas buvo mano geriausiu draugu“. Sunku geriau pasakyti apie sąžiningą ryšį su savo tikruoju aš ir savęs atspindėjimu per žurnalo rašymą.

Drąsa

Omenyje turiu drąsą mesti iššūkį savo įsitikinimams ir priimti savo tikruosius jausmus, o ne drąsą prisijungti prie ugniagesių komandos ir gelbėti žmones iš degančių namų (manau, kad tam tikrai reikia narsos ir drąsos). Kartais naujai atrasta idėja gali pasirodyti traiškanti visą, iki šiol buvusį pasaulio, kuriame gyvenate, suvokimą. Taip nutinka, kai ilgą laiką turėjote įsitikinimų nesutampančių su tikrove, ar jausmų, kuriuos anksčiau buvo sunku prisileisti ir priimti. Jei turite pakankamai drąsos, galite sau atskleisti visiškai kitokį pasaulį – žymiai geresnę jo versiją.
Sokratas sakė: „Neištirtas gyvenimas – nevertas gyventi“. (Dažnai pasitaikantis vertimas „Nepatirsi – negyvensi“, tačiau an jis atrodo neišsamus.) Aš tai suprantu taip: gyvenime nebus pilnatvės, jei nesuvoksime kas vyksta su mumis ir mumyse, kitaip tariant, jei nebūsime „taikoje su savimi“. Turintys drąsos priimti ir apdoroti (suprasti kas vyksta) savo jausmus, patiria mažiau nerimo, streso, nepasitenkinimo ir daugiau vientisumo, sąmoningumo, atsipalaidavimo ir laimės. Drąsus savęs pažinimas sukuria visiškai kitokią gyvenimo patirtį – gyvenimo, kupino tikslingumo ir prasmės. Tai leidžia išvystyti daugiau empatijos sau, o per empatiją sau – jos daugiau ir kitiems.
Kaip tapti drąsesniu, jei dar nesate? Pirmiausia supraskite, kad galite išmokti naujų dalykų – ir intelektualių, ir emocinių. Jei turite mažiau empatijos, ar emocinio intelekto trūkumą, galite tai išsiauginti savyje, tapdami geresne savęs versiją. Kitas, ne mažiau svarbus supratimas, – šiame procese turite būti švelnūs patys sau. Neturėtumėte savęs bausti kaltinimais ar gėdinti, kad negalite kažko priimti ar suprasti. Drąsa tyrinėjant save kelias – ne mestis į nesuprastų jausmų ugnį, o nuosekliai sekti savo emocijų, prisiminimų ir idėjų pėdsakais – dieną po dienos. Toks nuoseklus darbas gerokai sunkesnis, nei vieną kartą nudegti ir pasitraukti.   
Ilgą laiko tarpą turėjau įprotį (savigynos mechanizmą) neigti savo jausmus. Dažniausiai juos užkišdavau maistu, palengvindavau alkoholiu ar kokia kita priklausomybe, pavyzdžiui pirkimu, išsibarstymu į naujus projektus, kurių vis nepabaigdavau. Tiesiog bandžiau slėpti savo nemalonias emocijas, kol atradau, jog pabuvimas su jausmu nėra toks blogas, kaip gali atrodyti. Kartais tai sukrėsdavo, tačiau trukdavo ne itin ilgai, ypač jei proaktyviai dirbdavau su juo – žurnalindavau, sąmoningai galvodavau apie jausmą, ar tiesiog kurį laiką su juo pabūdavau: priimdavau, tyrinėdavau kokius prisiminimus jis man atneša. Po to, jausmui grįžus, pradėjau suprasti, kad dažniausiai jis nebe toks nemalonus – labiau suprantamas ir priimtinas. Tad dabar, kai pajuntu nemalonias emocijas, pasveikinu jas ir priimu, nes aš žinau – jos atneša naujų atradimų apie mane patį, taip kurdamos geresnį gyvenimą ateityje.

Tikiuosi, kad tai padės jūsų kelionėje link savo Tikrojo aš. Jei taip, pasidalinkite straipsniu su žmonėmis, kuriems jis taip pat galėtų būti naudingas. Ačiū!

2013 m. balandžio 19 d., penktadienis

Valia ir motyvacija

Ar siekiate tikslų valingai ar motyvuotai? Apie tai šis video.


Lėtinė vienatvė - NUORODA

Mano mintys apie lėtinę vienatvę portale eitne.lt

2013 m. balandžio 2 d., antradienis

Diskomforto zona


Sveiki, brangūs mano blogo skaitytojai. Ilgą laiką manęs čia nebuvo. Prisipažinsiu, tikrai neskyriau laiko blogo rašymui, tobulinimui, ar naujos saviugdos programos kūrimui. Dirbau ties visiškai kitu, su konsultacine veikla nesusijusiu projektu, davusiu peno parašyti šį įrašą.

Tai buvo sunkus laikas, kai kartais dirbdavau po 14 valandų per dieną, faktiškai neturėdamas laisvadienių. Projektas, vietoje planuotų trijų savaičių, išsitempė į neplanuotus tris mėnesius ir iš gana paprasto tapo pakankamai sunkiu.

Jo metu gavau nemažą naudą – buvo galimybė dažnai pabuvoti diskomforto zonoje. Jei domitės saviugda, greičiausiai žinote, kas yra komforto zona, o jei ne, trumpai tai apibrėšiu. Komforto zona, tai vidinė būsena, kurioje jaučiamės saugiai, patogiai ir nejaučiame nemalonių emocijų ir / arba pojūčių. Pavyzdžiui sėdėjimas prie televizoriaus ekrano daugumai gali būti tinkamu buvimo komforto zonoje pavyzdžiu. Diskomforto zonoje, priešingai, pradedame jausti nemalonias emocijas ir / arba pojūčius dėl išorinių ar vidinių veiksnių įtakos. Čia pavyzdžiu galima imti viešą kalbėjimą, daugeliui sukeliantį baimę, kartais prilygstančią mirties baimei.

Apie tai, kaip naudinga „išeiti už savo komforto zonos ribų“, kalba nemažai koučerių, konsultantų, saviugdos specialistų ar kitų, save tokiais vadinančių. Taip, tiesos čia yra, tačiau ne visada buvimas diskomforto zonoje gali būti naudingas. Yra atvejų, kai toks poveikis gali būti žalingas.

Pirmiausia ir, mano nuomone, svarbiausia darant keliones į diskomforto zoną ir tikintis iš jų naudos, sąmoningai suprasti, kas su mumis vyksta: kokios emocijos kyla, kokie kūno pojūčiai, jei įmanoma, atkreipti dėmesį į mintis. Tai, greičiausiai, nesigaus iš pirmo karto, tačiau nuosekliai kartojant pasieksime puikių rezultatų. Dar geriau, jei gebame suprasti, kodėl kyla būtent tokie jausmai, atrasti racionaliai paaiškinamas jų priežasits. Tam reiktų būti pakankamai save pažinus, bet jei tokiais nesame, savianalizės etapą galima atidėti ir vėlesniam laikui, kai mintyse persuksime sąmoningai atmintin sudėtų patyrimų įrašą.

Kitas svarbus aspektas – nepatirti šoko dėl per didelio emocinio ir / ar fizinio krūvio. Jei esame diskomforto zonoje, reiškia mūsų organizmas ir / ar smegenys neprisitaikė prie esamos būsenos. Per stiprios ir sąmoningai nesuvokiamos patirtys gali sukelti šoką, kuris vietoje naudingos ir praturtinančios patirties virs traumuojančia – sąmoningai ar nesąmoningai dar labiau vengsime to, kas mums ir šiaip kėlė diskomfortą.

Ir paskutinis (tačiau ne mažiau svarbus) pastebėjimas apie diskomforto zoną – patyrusiems stiprių psichologinių traumų. Jei situacija kelia siaubą vien pradėjus apie ją galvoti, reiktų itin gerai apsvarstyti, ar tikrai turėtumėte eiti į diskomforto zoną, kad ir ką bekalbėtų jums aplinkiniai. Tai gali dar labiau pagilinti traumą ir apsunkinti su diskomforto zona siejamus gyvenimo aspektus.

Tačiau, kaip ir minėjau, išėjimas iš komforto zonos – gera patirtis ir praktika. Apibendrinant ir atsižvelgiant į aukščiau suminėtus aspektus, sakyčiau, kad buvimas diskomforto zonoje yra vienintelė galimybė augti ir tobulėti. Tikrai taip, kaip parodyta paveikslėlyje straipsnio pradžioje, – visi stebuklai nutinka už jūsų (ir mano) komforto zonos ribų. Taigi, eikime ir gyvenkime mūsų nuostabų gyvenimą, vis išeidami į stebuklų šalį – diskomforto zoną. Gerų atradimų!

2013 m. sausio 7 d., pirmadienis

Bauginantys pokyčiai – pasipriešinimo įveikimas

Dirbdamas su klientais ar tiesiog bendraudamas su žmonėmis, siekiančiais patirti pozityvių pokyčių  gyvenime per saviugdą ir savityrą, susiduriu su klausimu: "Kaip man reikės daryti tai, kas atrodo neįmanoma?" arba "Aš neturiu jėgų priimti tokį sprendimą." Žodis neįmanoma dažnai slepia tai, ko savo dabartinėje situacijoje ar būsenoje žmogus negali įsivaizduoti, o jei ir įsivaizduoja, tai jam atrodo, kad tas pokytis toks siaubingas, jog nevertas tų pastangų, kurias žmogus deda tam, kad gyvenimas pasikeistų. Dažniausiai tai siejasi su disfunkciniais santykiais bei žalingais įpročiais (kylančiais iš priklausomybių), tačiau galimas ir platesnis sąrašas, kurį pateikiu žemiau:
  • disfunkcinių santykių nutraukimas (su tėvais, sutuoktiniu, draugais, artimaisiais, darbdaviais);
  • įpročio (dažnai susijusio su priklausomybe) atsisakymas (valgyti saldumynus, rūkyti, išlaidauti ir t.t.);
  • pasikeitę gyvenimo sąlygos (ne toks komfortiškas gyvenimas, gyvenamosios vietos pakeitimas);
  • jausmų pasikeitimas (tikrųjų jausmų pripažinimas, pavyzdžiui vietoje prisirišimo – pyktis);
  • įsitikinimų pasikeitimas (nepagrįstų įsitikinimų pakeitimas logiškais);
  • sėkmė profesiniame ar asmeniniame gyvenime.
Kodėl atrodo, jog tai, ko norėtume pasiekti ir kas objektyviai būtų geras pokytis gyvenime, mums rodosi nepasiekiama ir baugina? Yra kelios galimos priežastys.

Nerimą kelianti nežinomybė. Mūsų įprastas gyvenimas, nors ir nepatogus, puikiai mums pažįstamas,  tuo tarpu pokytis ir kelias iki jo – ne, todėl tai kelia nerimą. Kuo tikslas toliau nuo mūsų įprasto gyvenimo, tuo daugiau nerimo jis kelia.
Pavyzdžiu galime paimti disfunkcinius santykius (itin dažną problemą). Jei santykiai nevertingi, reiktų bent jau pakeisti jų dinamiką (bendravimo būdą), o dar geriau – tiesiog juos nutraukti. Tačiau nutraukti santykius su, tarkim, smurtaujančiu sutuoktiniu, gali būti labai sunku, nes iš anksto (sąmoningai ar pasąmoningai) žinome, kaip į mūsų poelgį reaguos aplinkiniai, žmogus, su kuriuo tuos santykius nutraukiame, ir, žinoma, kaip dėl jų reakcijos jausimės mes. Tai skatina mus vengti to, kas iš tikro būtų labai naudinga. Apmąstymai apie tai, "kas būtų jeigu būtų", sukelia daug minčių ir jausmų. Įsivaizduojama, kaip tokioje situacijoje reikės įveikti kilusį stresą, tai kelia dar daugiau baimės ir nerimo. Imant tą patį pavyzdį, santykių nutraukimas su sutuoktiniu gali sąlygoti finansinį nepriteklių, prarastą ryšį su draugais ar artimais žmonėmis, pasikeitusius santykius su vaikais – ir vėl susiduriama su nerimą keliančiomis mintimis.

Manymas, kad pokytis įvyks vien valios pastangomis. Būdami dabartinėje būsenoje manome, jog tam, kad galėtume pasiekti pokytį, turėsime pasitelkti labai daug valios pastangų. Apskritai, dauguma mano, kad tokie pokyčiai ar sprendimai galimi vien valios pastangomis, o iš gyvenimo patirties žinome, jog jų neužteks pokyčiui išlaikyti ilgą laiką. Taigi, pasekmės atsisuks prieš mus – jausime pažeminimą, gėdą, pasikeis santykiai su susijusiais žmonėmis. Tęsiant pavyzdį, santykių nutraukimas baugina, nes  disfunkciniai santykiai grindžiami subjektyviomis vertybėmis. Sutuoktinis smurtauja, tačiau jis sako, kad myli, po smurto protrūkių atsiprašinėja, kurį laiką "viskas būna gerai". Taigi, šiuo atveju manoma, kad valios pastangomis reiks atsisakyti menamos "meilės", be kurios bus sunku išgyventi. Kitas tinkantis pavyzdys – pozityvūs pokyčiai, tarkim reguliarus sportavimas. Manymas, jog reguliariai sportuoti reikės labai daug valios, ir kad jos neužteks. Taigi, kad išvengtų gėdos, kitų vertinimo, pajuokų, žmogus geriau renkasi nesikeisti, gyventi įprastai ir susitaikyti su žala, kurią jis patiria ar sukelia sau nesikeisdamas.

Vizijos trūkumas arba neturėjimas. Retesnė priežastis, tačiau pasitaikanti, jei norintis savo gyvenimą pakeisti žmogus nežino, kaip jo gyvenimas (būsena, jausmai, mintys, aplinka) pasikeis įvykus pozityviam pokyčiui. Tokios vizijos neturėjimas mažina motyvaciją keistis ir skatina rinktis kelią, kuriame mažiau nerimo, ir nėra pasipriešinimo – jau pažįstamą gyvenimo būdą.

Nesąmoningas pasitenkinimas esama situacija. Žmogui, norinčiam pokyčių, gali atrodyti, kad tai, kas vyksta jo gyvenime "nėra taip jau blogai", jis jaučia diskomfortą dėl to, kas vyksta, tačiau tas diskomfortas toks menkas, kad bet kokios pastangos jį pakeisti atrodo labai didelės. Tai labai stipriai siejasi su nežinomybės baime. Kuo nežinomybės baimė didesnė, tuo didesnis, atrodo, komfortas, ir priešingai – jaučiant didesnį nepasitenkinimą esama padėtimi, atsiranda daugiau motyvacijos keisti tai, kas jį sukelia. Kalbant apie jau minėtus pavyzdyje disfunkcinius santykius, kuo labiau disocijuotas žmogus, tuo mažiau jis pastebi tai, kas jo gyvenime kelia grėsmę. Šiuo atveju sąmoningas žmogus tokių santykių net nepradėtų, mažiau sąmoningas – stengtųsi iš jų ištrūkti, o nesąmoninga – juos vertintų. 

Kaip įveikti tą pasipriešinimą sukeliančias priežastis? Pirmiausia reiktų suprasti, kad pokyčiai saviugdoje vyksta palaipsniui. Nėra stebuklingos piliulės ar metodo, padedančio per akimirką įveikti tai, ką per dešimtmečius jūsų sąmonėje ir pasąmonėje suformavo gyvenimo aplinkybės. O jei kas sako, kad toks metodas yra (būrėjai, religijų atstovai, mokytojai, guru, net kai kurie "psichinės sveikatos specialistai") – meluoja jums. Taigi, svarbių sprendimų negalėsite priimti tol, kol nebūsite jiems pasiruošę. Tai nereiškia, kad sprendimo nereiktų priimti niekada. Tai reiškia, kad kai priimsite jį, tai padaryti jums nebus taip sunku, kaip atrodo šią akimirką.
Kita klausimo dalis – iš kur rasti savyje tiek valios, kad būtų galima pasiekti norimą sprendimą ar pokytį? Tam reikės valios pastangų, tačiau ne tiek daug, ir jos išsidėstys per tam tikrą laiką. Kelias iki minėtų pokyčių einamas nedideliais nuolatiniais žingsneliais, kurių dėka tapsite tiek sąmoningi, kad atėjus laikui sprendimas atrodys savaime suprantamas ir o pokyčiai būtini. Kylantis nerimas ar baimės bus gerokai mažesni, suprantami ir įsisąmoninti, o diskomfortą persvers pozityvios pokyčio ir / ar sprendimo pasekmės. Taip, tikrai reikės išeiti iš komforto zonos, kaip ir einant pakeliui norimo pokyčio,  kitaip neįmanoma emociškai augti ir bręsti, tačiau su šiuo diskomfortu gebėsite susidoroti savarankiškai ar su palaikančiojo pagalba.

Siekiant sąmoningumo, išsivaduojant iš disociacijos ir traumos gniaužtų, kartu aiškės ir vizija, kaip atrodys gyvenimas po to, kai pokytis, dabar keliantis tiek nerimo ir baimės, įvyks.

Mes nežinome, koks bus mūsų Aš, kai nukeliaus iki norimo pokyčio ar kai reiks priimti gyvenimą į gera pakeičiantį sprendimą. Tačiau kai mūsų tikrasis Aš bus pasiruošęs tai padaryti (nutraukti disfunkcinius santykius, atsisakyti mus žalojančio įpročio ar pasiekti ilgai užsibrėžtą tikslą), sužinosite apie tai pirmieji!

2012 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Ar Naujieji tikrai bus Laimingi? (Nuoroda )

Dalinuosi nuoroda į mano straipsnį portale šeimoms eitne.lt.


2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Psichokoučingas

Intensyvių darbų ir konsultacijų tarpe vis pagalvodavau apie savo konsultacinę veiklą – ką aš darau? Kaip tai pavadinti? Nei vienas iš jau esančių pavadinimų jai netinka.

Galvoje jau kuris laikas sukasi pavadinimas psichokoučingas, mat tai, ką konsultacijų metu veikiame su klientu, remiasi dauguma koučingo (konsultuojamojo ugdymo, anot kalbininkų) principų, tačiau nėra koučingas. Kai kurie principai, kuriais remiuosi konsultuodamas, skiriasi nuo koučingo ir gali priminti psichoterapiją. Tačiau tai nėra ir psichoterapija. Tai – abiejų dalykų mišinys, taip ir nusprendžiau sukurti šį pavadinimą.

Taigi, psichokoučingo principai:
  1. Kiekvienas žmogus turi neatskleisto emocinio ir intelektualinio potencialo.
    Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali augti tiek emociškai, tiek intelektualiai – išmokti naujų dalykų, geriau priimti save, išaugti iš traumų. Šis principas remiasi neuroplastiškumu, bei žmogaus gebėjimu mokytis visą gyvenimą.
  2. Žmogus elgiasi pagal optimalų, susiformavusį elgesio modelį. T.y. jis viską daro taip gerai, kaip tik geba tai padaryti šią akimirką. Pakeitęs įsitikinimus, tapęs emociškai brandesniu žmogus gali pasiekti daugiau, nei iki tol.  
    Konsultavimo metu vienas tikslų – parodyti dabartinį žmogaus elgesio ir emocijų santykį su objektyvia realybe ir su pačiu žmogumi, padėti pamatyti save tarytum iš išorės, kaip veidrodyje. Šio principo pagrindas – žmogaus negebėjimas suprasti savo jausmų ir minčių, kylančių dėl konsultacijos metu turimų traumų, trūkstamų žinių ar klaidingų įsitikinimų.
  3. Traumuojantys praeities įvykiai gali įtakoti tai, kaip žmogus dabar jaučiasi ir ką geba. Pakeitęs su jais santykį (išsprendęs traumas), žmogus atsiskleidžia, tampa brandesne asmenybe, taip įgydamas dar platesnes galimybes ir dar daugiau potencialo.
    Principas grindžiamas tuo, jog praeityje įvykusios traumos įtakoja tai, kaip žmogus dabar masto, ką jaučia, kokius įsitikinimus turi. Traumas išsprendus, pasikeičia žmogaus emocijos, ankstesni įsitikinimai bei mintys, santykis su savimi ir kitais. Toks žmogus turi mažiau iracionalių įsitikinimų, yra efektyvesnis siekdamas savo tikslų, objektyviau vertina aplinką, yra empatiškesnis ir laimingesnis. 
  4. Tik pats žmogus gali atskleisti savo emocinį ir intelektualinį potencialą. Kišimasis į šį procesą trukdo jam tai padaryti.
    Žmogus geriausiai žino apie save, savo praeitį, jausmus, poreikius, todėl geriausiai gali sau padėti. Konsultanto pagalba – atspindėti klientui jo emocijas, aptarti jų kilmę (racionalią ar kylančia iš traumų), padėti pačiam žmogui atsakyti sau į kylančius klausimus. Tai padaroma sukuriant saugią aplinką, kurioje klientas gali visiškai atsiverti, nėra kritikuojamas už tai ką jaučia, kaip elgiasi ar ką galvoja, yra skatinamas būti sąmoningu save tyrinėjant.
Pagrindiniai psichokoučingo skirtumai nuo kitų ugdymo būdų, jis skiriasi nuo:
  • Psichoterapijos.
    Psichoterapija yra orientuota į praeities įvykius ir priežastis, dėl kurių klientas turi problemą, paskatinusią kreiptis į terapeutą. Labai dažnai psichoterapijoje laikomasi konkretaus formato, procesui vadovauja terapeutas, ne klientas.
    Psichokoučingo atveju taikomas holistinis požiūris (žvelgimas į visumą) – tai, ko nori pasiekti žmogus, greičiausiai bus įtakojama praeities, tačiau klientas renkasi, kaip jis nori siekti užsibrėžtų tikslų – išspręsdamas savo traumas ar ne, renkasi galimą sprendimo kelią, techniką, tempą.
  • Mokymų ir mentorystės.Mokymų ir mentorystės atveju žmogus gauna žinių ir technikų iš savo mokytojo arba mentoriaus. Ilgainiui mokinys įgauna tas žinias, kurias turi mentorius ar mokytojas ir gali tapti į jį panašus.
    Psichokoučingo tikslas padėti atsiskleisti unikaliai kliento asmenybei, užaugti klientui emociškai ir intelektualiai, padėti pasekti užsibrėžtų tikslų; unikaliu, kliento pasirinktu keliu, o ne perduoti tik tai, ką konsultantas žino.
  • Draugystės.
    Draugystė – dviejų žmonių santykiai, kuriuose jie abu siekia maloniai praleisti laiką.
    Psichokoučinge kliento ir konsultanto santykis orientuotas į maksimalią naudą klientui. Šiuo atveju, klientas tarytum turi nuoširdų, sąmoningą, atvirą, empatišką, logišką draugą, tačiau tai – vienpusis ryšys, konsultantas iš šio santykio negauna to, ką gauna klientas.
Darbas su klientais Psichokoučinge remiasi į keletą esminių elementų.
  • Kliento saugumą.
    Sukuriama saugi bendravimo terpė – erdvė ir laikas, kur klientas gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali visiškai laisvai išreikšti savo jausmus, mintis, idėjas, fantazijas, tikslus. Konsultacijos metu klientas nekaltinamas, neignoruojamas, nebaudžiamas, nenuvertinamas, jam nenurodinėjama, nepriekaištaujama, jis neskaudinamas, iš jo nesityčiojama, jis neužgauliojamas, nepuolamas...
  • Empatiją klientui.
    Klientų jausmų supratimas, yra esminė ryšio užmezgimo su savimi pačiu dalis, be kurios emocinis potencialas negali būti išlaisvinamas. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiima konsultantas. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats šią rolę perima iš psichokoučerio.
  • Kliento ir konsultanto ryšį su objektyvia realybe.
    Turimi klaidingi įsitikinimai (traumų pasekmės), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas, trukdo atsiskleisti klientui emociškai ir intelektualiai. Kuriant sąsajas su realybe, psichokoučingas remiasi moksliniu principu ir logika, kurių pagrindu galima nustatyti, racionalias ir iracionalias emocijas, klaidingus ir apribojančius įsitikinimus.
Visa tai susiveda į konsultavimą, kurio metu klientai gali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų, geriau pažinti save, pradėti gyventi laimingesnį gyvenimą. Kaip vyksta darbas, jau esu rašęs ankstesniame įraše.

Kilo klausimų, idėjų – lauksiu komentarų!

2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

Darbas su klientais – kaip viskas vyksta

Šiame įraše noriu pasidalinti savo darbo specifika – tuo, ką veikiame su klientais konsultacijų metu ir koks mūsų darbo tikslas.

Įrašas pirmiausia skirtas mano esamiems ir potencialiems klientams (ačiū kad esate su manimi), tada sau – kad būtų aiškiau, ką mes veikiame kartu ir kur einame, kur nuveda Ekspedicijos į save? Nors klientai žino, kad būtent jie patys nustato gaires, kryptis, renkasi konkrečius metodus, sudėjus tai į vieną didelį paveikslą, darbas vis viena susiskirsto tam tikrais etapais, išvardintais žemiau. Dažniausiai jų eiliškumas yra toks, kaip žemiau išdėstyta, tačiau ne visada. Etapai persipina, kai kurie tęsiasi per visą konsultavimo laiką, kartais susikeičia vietomis. Tačiau du svarbiausi išlieka visada – saugios bendravimo terpės sukūrimas ir empatiškas ryšys.

Saugios bendravimo terpės sukūrimas. Tai pirmas ir, kaip minėjau, svarbiausias etapas mūsų darbe. Saugi bendravimo terpė – tai erdvė ir laikas, klientui gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali kalbėti tai, ką nori, visiškai išreikšti savo jausmus, išsipasakoti kas jį slegia ar džiugina. Nesvarbu, ar tai skype skambutis, ar gyvas susitikimas. Tai yra laikas, per kurį niekas nekaltina, neignoruoja, nebaudžia, nenuvertina, nenurodinėja, nepriekaištauja, neskaudina, nesityčioja, neužgaulioja, nepuola. Kai kuriems klientams ši valanda ar kelios per savaitę būna vienintelis laikas, kurio metu gali būti iš tikro savimi, išsakyti tai, kas jiems svarbu ir neretai tai, apie ką su niekuo daugiau pasikalbėti jie negali.

Empatiško ryšio užmezgimas ir palaikymas. Tai – viso proceso variklis. Klientų jausmų supratimas, ypač darbo pradžioje, kai neretas nemoka jų nusakyti, o kartais iš viso nieko nejaučia, yra esminė ryšio su savimi pačiu užmezgimo dalis. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiimu aš, pavyzdžiui empatizuodamas skausmą jaučiančioms kliento dalims, kai jo jausmus blokuoja kitos dalys. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats po truputį šią rolę perima iš manęs (džiugus momentas kai tai įvyksta). Jausmai – tai signalai, padedantys nustatyti savo psichologinio aš sąsajas su pasauliu, todėl tyrinėjant save ir sprendžiant iškilusias problemas jie tokie svarbūs. Vėlgi, svarbu, kad klientui supratus ką jis jaučia, jis gebėtų atskirti: ar tai racionalus tai jausmas, ar jis koreliuoja su realybe, ar už jo slypi racionalūs ar iracionalūs įsitikinimai? Tai siejasi su kitu svarbiu etapu – ryšiu su objektyvia realybe.

Pagalba atrandant ryšį su objektyvia realybe. Tai anaiptol nereiškia, jog mano klientai kliedi ir nesupranta kad stalas yra stalas, o kyštelėjus ranką į ugnį galima nudegti. Tiesiog visi turime klaidingų įsitikinimų (t.y. traumų pasekmių), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas. Pavyzdžiui nerimas, kai viskas klojasi puikiai, visiška kliento nejautra kalbant apie tai, kaip siaubingai su juo vaikystėje elgėsi aplinkiniai, savo poreikių nepaisymas stengiantis įtikti kitiems ir pan. Tokie prieštaraujantys realybei įsitikinimai, primena klaidingą žemėlapį – takas, kuris turėtų vesti viena kryptimi, veda priešinga, todėl gyvenimas teka ne ta vaga, kuria norėtųsi, o ta, kurion jį nukreipia klaidingų įsitikinimų pasekmės. Šis žemėlapis klaidingas ne visas, o tik kai kurios jo dalys, tad mūsų darbas atrasti tas dalis, kurios realybę supranta neadekvačiai ir parodyti joms kaip yra (buvo) iš tikro. Tai veda į kitą stadiją – palaikymą tyrinėjant save.

Palaikymas atrandant savo dalis, jų neišspręstą naštą (traumas), bei pagalba ją nusiimant (išgyjant nuo traumų). Tai sunkiausias, baigiamasis etapas, kurio metu klientas išmoksta identifikuoti savo dalis ir su jomis bendraudamas jas pažinti. Prieidamas prie jų iš savo Tikrojo aš, klientas gali užmegzti su jomis empatišką ryšį. Dažniausiai tam naudojamės IFS modeliu, tačiau kiekvienu atveju jis truputį pakeičiamas pagal kliento poreikius. Šiuo etapu mano darbas – padėti vystyti vidinį dialogą tarp dalių ir Tikrojo aš, stebėti, kad dalys neužgožtų kliento Aš, palaikyti klientą, kai dalys parodo sunkių prisiminimų, stebėti sesijos laiką ir padėti ją saugiai užbaigti – nepalikti stiprius jausmus jaučiančių aktyvių dalių. Po šio etapo, jei klientas išsprendžia klausimą dėl kurio kreipėsi, mūsų bendras darbas baigiasi, arba imamės kitų, gyvenimo kokybę sunkinančių klausimų, sprendimo. Svarbu suprasti, kad šiame procese neįmanoma niekur nuskubėti, tad iki galutinio, kliento išsikelto tikslo, gali tekti dirbti metus ar dar daugiau. Užtat rezultatas yra reikšmingas, o pokyčiai po tokio rimto darbo išlieka visam gyvenimui.

Kiekvienas klientas – man unikalus ir su kiekvienu sukuriame būtent jam priimtiną konsultacijų modelį, darbo tempą, strategiją, technikas... Noriu dar kartą paminėti esminius principus, kurių laikausi dirbdamas: tai saugumas, nuoširdus ir atviras kliento emocijų ir minčių priėmimas, sąžiningas, atviras ir empatiškas grįžtamasis ryšys. Šie komponentai konsultacijose ir užtikrina sėkmingą kliento (kartu ir mano) augimą.

Iki susitikimo!