2013 m. lapkričio 20 d., trečiadienis

Nepamiršti gyventi

„Pastaruoju metu pradėjau jausti neįprastai daug įtampos. Iš vėžių išmuša nedidelės, anksčiau nekeldavę rūpesčių smulkmenos, dažniau pykstu, sutriko miegas, mityba...  rodos visą dieną praleidžiu įsitempęs kaip styga, o miegodamas nepailsiu.“ - tokią savianalizę pateikė man tikrasis Aš, kai vieną dieną pagalvojau – „gal man jau reikia raminamųjų?“ 

Vietoje raminamųjų pasiskyriau sau kitą „gydymą“ - po ilgos pertraukos pagaliau ištrūkau pabėgioti, leidau sau perskaityti vieną kitą straipsnį ir, apskritai, sustojau ir pažvelgiau į gyvenimą kitu kampu. Žinoma, nuo tokių užsiėmimų valandos, kurias galima skirti darbui ir jų vis trūksta, ištirpsta. Tačiau pasikeičia keletas esminių dalykų: tos valandos tampa kokybiškesnėmis, o aš nebesijaučiu įstrigęs situacijoje, pradedu matyti daugiau galimybių... Kartojuosi? Taip, nes manau, kad tai labai svarbu – pažvelgti į situaciją kitomis akimis, įsivardinti sau savo jausmus, suvokti kas vyksta su mumis. Atsikvėpti ir gyventi.

Akimirkomis, kai galiu pažiūrėti į savo gyvenimą, net jei jis atrodo sudėtingas, jaučiuosi gyvas. Ne disciplina, ne darbo valandos, ne įsipareigojimai sau ir kitiems, ne tobulumo, pripažinimo ir turto siekimas, man leidžia jaustis gyvu. Gyvenu tada, kai suvokiu, kad esu Aš, ir kad esu čia ir dabar, kad planai ir ateitis yra gerai, tačiau jie bus kažkada, o gyventi galime tik šiandien, tik dabar.

Neapsigaukime, tai neišsprendžia problemų, nenuima nuo mūsų pečių naštos, nesumažina atsakomybės prieš save ir kitus. Tas nedidelis pagrindas po kojomis yra tik laiptelis, padedantis kabarotis į kalną, vadinamą gyvenimu. Tačiau tada pats kabarojimasis tampa nebe našta ir darbu, o kelione, žaidimu, kurio tikslas pajausti gyvenimą, įkvėpti jo kiekvieną dieną, valandą, minutę...