2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Ar verta gyventi, kai norisi mirti? Savižudybė.

Neseniai elektroniniu paštu gavau paklausimą, mintimis vis paskatinantį sugrįžti prie svarbios, skaudžios ir dažnai nutylimos temos – savanoriško gyvybės atėmimo sau, kitaip tariant – savižudybės. Šis įrašas, labiau pamąstymų santrauka, nei analizė ar informacija jos prevencijai.

Išgirdus apie savižudybę, visiems dažniausiai kyla klausimas – kodėl? Kas išėjusio žmogaus gyvenime įvyko tokio, kad jis pasirinko mirtį, kaip, jo požiūriu, geriausią išeitį iš situacijos, kuri kito akimis galėtų atrodyti ne tokia komplikuota. Atrodo, iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį, paprašyti kitų pagalbos, nepasiduoti ir pan.
Kitas klausimas būna apie, atsakomybės prisiėmimą, jei tai artimas ar pažįstamas žmogus, ar atsakomybės priskyrimą, jei tolimesnis: „jei kiti būtų įsikišę, tai galėjo išsispręsti, viskas galėjo būti kitaip...“

Abiem atvejais primirštamas pagrindinis istorijos herojus – žmogus, pasirinkęs nutraukti savo gyvenimą. Jis tarytum lieka už įvykių horizonto, drama, vykusi jo viduje taip ir lieka mažai žinoma. Taip, tai tikrai įvyksta ne iš „gero gyvenimo“. Net ir žmonės, kitų akimis daug pasiekę ir gyvenantys gyvenimą, kurio kiti, regis, gali tik pavydėti, pasirenka savižudybę – atrodo visiškai nepaaiškinama.

Manau, esminis sprendimas atimti pačiam iš savęs gyvybę – nebepakeliamas emocinis skausmas ir / arba vidinė tuštuma. Nors tai skamba labai paprastai, lyg ir aiškiai, tačiau išgyvenančio žmogaus sąmonėje padėtis atrodo beviltiška ir nepataisoma. Jis ar ji didžiąją dalį gyvenimo taip jautėsi, nesusilaukė pagalbos, arba pagalba, kurios susilaukė, buvo neveiksminga. Ir dar vienas, manau, nepaprastai svarbus faktorius nulemiantis šį fatališką žingsnį, stiprus savęs nuvertinimas. Žmonės, ilgą laiką nejaučiantys gyvenimo džiaugsmo, nesijaučia vertingi vien dėl to, kad jie egzistuoja. Jų savivertės trūkumą kartais kompensuoja išoriniai veiksniai: santykiai, statusas, turtas, išvaizda, profesija... Tai veikia kaip ramsčiai, palaikantys griūvančią sieną, kuriai nugriuvus lieka žiojėti didžiulė sielos skylė, atverianti skausmingą tuštumą.

Rašydamas apie priklausomybes, minėjau: dvasiniam skausmui žmogaus smegenys naudoja tas pačias neuronų grandines, kaip ir fiziniam skausmui perteikti. Nuolatos jaučiama širdgėla, veikia tarytum visada atvira žaizda. Žinau, jog palyginimas, kurį padarysiu neatspindi realybės, tačiau įsivaizduokite, kad didžiąją laiko dalį praleistumėte prapjautu pilvu ar lūžusia koja.  Žmonės, pakėlę prieš save ranką dėl vidinio skausmo, jaučiasi panašiai. Kitas palyginimas – mitas apie Sizifą, kiekvieną dieną ridenantį sunkų akmenį viršukalnėm ir niekada nepasiekiantį tikslo. Žinoma, jog jaustume beprasmybę, jei pradėdami kiekvieną dieną suvoktume: „kad ir ką bedaryčiau, negaliu užpildyti nuolat mane persekiojančios bedugnės tuštumos.

Manau, esminis veiksnys pastumiantis nusižudyti, tai klaidingas įsitikinimas, kad niekas nebegali padėti, jog situacija nebepasikeis ir tokia išliks visą amžinybę. Tai būdinga, kai praeityje patirtos traumos neleidžia užaugti emociniam aš. Žmogus įstrigęs mažamečio vaiko rolėje, kurioje vėl ir vėl šiandieną bando pakeisti košmarą išgyventą praeityje. Jis – bejėgis, kuriam atrodo, kad juo tegali pasirūpinti kiti, tik ne jis pats. O kas, jei tų kitų nebelieka??? Tada vidinis vaikas išgyvena tėvų netektį. Jei tai kartojasi nuolat, tegalime tik įsivaizduoti, nuolat persekiojančią kančią – vis laidoti ir laidoti savo tėvus.

Liūdina, kai žmonės savo noru traukiasi iš gyvenimo. Liūdina ir žudantys save kas dieną, iš lėto: alkoholiu, narkotikais, vaistais, maistu, padidinta rizika (neatsargiu vairavimu, ekstremaliu sportu, sveikatai ir gyvybei pavojingais užsiėmimais), nikotinu, kitomis priklausomybėmis. Jie dar nepasiekė nebepakeliamos skausmo ribos, gal turi išorines, vertę palaikančias sistemas, o gal nėra taip stipriai traumuoti. Tačiau procesas tas pats – jie taip nevertina savo gyvenimo, ir jaučia tokį vidinį skausmą ir / ar tuštumą, kad yra pasiryžę ilgą gyvenimą iškeisti į lėtą mirtį.

Žinoma, nuolat išgyvenamas atskirties, susvetimėjimo su pasauliu ir savimi jausmas – skausminga, kaip ir kiti, save žaloti linkusiems būdingi stiprūs jausmai: kaltė, gėda, liūdesys, nerimas. Kalbu apie lėtinius, didžiąją gyvenimo dalį persekiojančius jausmus. Tai ne tas pats, kas jausmai, kylantys dėl objektyvių priežasčių – įvykių vykstančių mūsų gyvenime ir adekvačios reakcijos į šiuos įvykius. Tuomet išgyvenami jausmai – normali mūsų psichikos reakcija, padedanti objektyviai vertinti situaciją ir ją įveikti.

Vis dar lieka neatsakytas klausimas: „tai kaip padėti žmogui, nebematančiam prasmės gyventi“? Manau, kad atsakymas paprastas, tačiau kartu keliantis visą virtinę kitų klausimų, kurie jau turėtų suktis apie konkretų atvejį. Pirmiausia – saugios ir palaikančios aplinkos sukūrimas. Aplinkos, kurioje pagaliau būtų galima prakalbti apie tai, kas skauda, leisti būti pažeidžiamu ar pažeidžiama, kur yra kas iš tikro išklauso, nekritikuoja ir nesiūlo sprendimų, tačiau padeda juos priimti, kai tam ateina laikas. Žinau, gali nuskambėti absurdiškai, tačiau kartais galime padėti ir patys sau, jei mumyse yra dar nors truputis optimizmo. Linkiu, kad jo  būtų nors krislas, kiekviename mūsų.

2013 m. spalio 5 d., šeštadienis

Man reikia ne terapijos, tik pasikalbėti

Neseniai su klientu baigėme darbą: ką buvome užsibrėžę pasiekti – pasiekėme, tačiau jis ir toliau lankosi konsultacijose, nors aiškiai jam išsakiau – tolimesnis konsultavimas nėra būtinas, nebent klientas norėtų dirbti ties kitais klausimais. Išgirdau tokį atsakymą: "aš vis tiek norėčiau ateiti, jei tu ne prieš, tiesiog man reikia su kažkuo taip atvirai pasikalbėti, daugiau neturiu su kuo".

Tai, ką išgirdau, nebuvo naujiena. Neretai klientai pasidalina patirtimi – atvirai, nuoširdžiai, drąsiai ir sąžiningai gali pasikalbėti tik su manimi. Kodėl? Tai, ką išsakysiu, žinoma, tik mano nuomonė, tačiau, manau, turiu argumentų ją pagrįsti.

Viena šio medalio pusė – stengiuosi sukurti saugią atmosferą atvirai bendrauti. Su manimi klientai gali būti tuo, kuo jie yra iš tikro. (Taip, kai kurie perkelia į mane tėvus ar romantinį partnerį, apie tai pakalbėsime žemiau.) Klientams nereikia apsimetinėti, kad jie geresni ar blogesni nei yra iš tikrųjų, jiems galima klysti, turėti jausmus ar jų neturėti, pasakoti savo fantazijas garsiai ir nebijoti, kad iš jų juoksis, žemins, atstums ar neigs. Jie gali garsiai svarstyti apie baimes, norus, planus ir žinoti, kad visa, ką jie išsako ar kitaip atskleidžia, neiškeliaus už kabineto sienų, o jei ir iškeliaus, tai tik jiems leidus ir be asmeninių detalių.

Kita pusė – dirbdamas su klientais aiškiai apsibrėžiu asmenybės ribas ir stengiuosi kad jie neperžengtų manųjų. Dažnai ši pusė klientams nėra tokia maloni, kaip pirmoji, mat aiškus ribų apibrėžimas reiškia, kad klientai negali elgtis su manimi, kaip norėtų ir nesusilaukti dėl mano pastebėjimų ar atsakomosios reakcijos. Tarkim klientui pažeidus terapinį kontraktą – neatvykus į sesiją ir nepranešus anksčiau nei 24 valandos prieš tai, klientas turės susimokėti už neįvykusią sesiją. Aiškių asmenybės ribų apsibrėžimo atžvilgiu, tai tiesiog normali kompensacija už neįvykdytą susitarimą. Žinoma, kai kuriems klientams tai atrodo kaip bausmė, ir kai tai įvyksta turime puikią progą padirbėti ties atsakomybės prisiėmimu, atrasti dar daugiau temų darbui. Kaip minėjau pastraipa aukščiau, dar vienas svarbus argumentas aiškių asmenybės ribų apsibrėžimui, – leisti klientui pamatyti, kada jis perkelia į mane tėvus ar romantizuoja mūsų ryšį. Jei turime aiškias asmenybės ribas, tai lengviau pastebima, o tada paprasčiau ir išsprendžiama.

Šios dvi medalio pusės skatina viena kitos puoselėjimą. Aiškus asmenybės ribų apsibrėžimas paskatina saugaus santykio atsiradimą, o saugiame santykyje lengviau ir aiškiau apsibrėžti asmenybės ribas.

Vis gi grįžkim prie pradinio klausimo: kodėl kai kuriems klientams atrodo, jog tikrai nuoširdžiai jie gali pasikalbėti tik su terapeutu? Juk šios savybės: saugus ryšys ir apibrėžtos asmenybės ribos turėtų būti bet kurios tikros draugystės pagrindas. Tai ta būsena, kai draugai pasitiki vienas kitu, gerbia vienas kitą, bei stengiasi tą pagarbą išsaugoti neapsimesdami kuo, nėra. Kitaip, tai būtų nepagarba draugui, kartu ir sau!

Sąžiningai atsakykite sau, ar turite tokį ryšį, ar kada turėjote? Deja, nemažai individų tokio ryšio negali užmegzti per visą savo gyvenimą. Nesaugumas ir nepagarba sau (iš to išplaukia – ir kitiems) trukdo tokio ryšio atsiradimui bei palaikymui. Pats, nors ir daug bendraudamas su žmonėmis, tegaliu suskaičiuoti tokius santykius tik ant (ne visų) vienos rankos pirštų. Beje, tokių draugysčių atsiradimui teko daug padirbėti jas kuriant, o pastarosios tapo tuo stipresnės, kuo daugiau ryšio atradau pats su savimi.

Tai, kad šiandieniniame, vis labiau sujungtame pasaulyje tebevyrauja vienatvė, kai nuoširdžiam ir atviram pokalbiui tenka pasitelkti "tikrą draugą už pinigus" – terapeutą, liūdina. Žinoma, gal tai geriau, nei neturėti ryšio su niekuo, ypač su savimi. Linkiu jums atrasti ir sukurti tokį, gyvenimą nušviečiantį, santykį (santykius) su savimi ir su tais, kurie jo verti.