Rodomi pranešimai su žymėmis ugdymas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis ugdymas. Rodyti visus pranešimus

2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Odė jausmams

Žmogus be emocijų kaip biologinis robotas, bet kokia kaina, be skrupulų siekiantis savo (dažniausiai) savanaudiškų tikslų. Nejausdami jausmų sau žmonės negali suvokti ir kitų jausmų – neturi empatijos. Jie tik numano, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, stebėdami aplinkinius prisitaiko kad atitiktų jų lūkesčius. Tiems, kurių savivertė žema, tokie žmonės atrodo labai malonūs ir draugiški, empatiškiems ir emociškai brandiems – priešingai – dirbtiniai ir psichopatiški.

Jausdami žmonės supranta kas su jais vyksta: santykiuose, darbe, šeimoje, draugijoje. Bejausmiai arba prisitaiko ir elgiasi taip, kaip iš jų tikisi, arba vengia nepažįstamų situacijų, o į jas patekę sutrinka, pasimeta ir pradeda elgtis impulsyviai. Jie „žaidžia“ tik ten, kur žino „žaidimo taisykles“, kurių išmoksta stebėdamas kitus.

Kaip pojūčiai padeda orientuotis erdvėje, išvengti su(si)žalojimų, nustatyti savo negalavimus, taip jausmai padeda susivokti psichoemociniame pasaulyje: įvertinti santykius, psichologinę atmosferą, jausmus sau ir kitiems, peržengiamas asmenybės ribas. Jie – kaip kompasas, padedantis mūsų emociniam aš išlikti nesužalotam ir siekti geresnės psichologinės terpės.
Jausdami šaltį žmonės apsirengia, skausmą – atitraukia ranką nuo jo šaltinio, šilumą – 
žino kiek prie jos prisiartinti, kad nenudegtų.
Jausdami liūdesį žmonės pasineria į save, pyktį – atsitraukia nuo jį keliančio žmogaus, simpatiją – žino kiek prisiartinti, kad netaptų atgrasiais.

Vieni neturi emocijų, kiti jų turi per daug, treti randa emocinį aukso vidurį. 
Naujagimiai gimsta labai emocionalūs, tačiau jų neišsivysčiusios smegenys dar negali kontroliuoti tų emocijų, jos veržiasi per kraštus. Tai, kokio emocinio brandumo bus suaugęs žmogus priklauso tik nuo tėvų.
Yra tėvų, kuriuos naujagimių, kūdikių, vaikų emocijos trikdo: kelia pyktį, susierzinimą, baimę, liūdesį.
Yra tėvų, kurie į naujagimių, kūdikių, vaikų emocijas nekreipia dėmesio, jas ignoruoja.
Yra tėvų, kuriems naujagimių, kūdikių, vaikų emocijos yra svarbiausias vaiko gerovės rodiklis, todėl jie prisiderina prie vaiko poreikių ir empatizuodami įsiklauso į tai, ką vaikas jiems sako, net jei jis nemoka kalbėti. Deja, ši grupė mažiausia.
Tėvams prisiderinant prie naujagimio, kūdikio, vaiko emocijų, šis jaučiasi saugiai, ir taip išmoksta pats reguliuoti kylančius jausmus, suvokia ką jie jam sako ir dėl ko kyla. Jis išsiugdo sveiką impulsų kontrolės mechanizmą.
Tėvams reaguojant kitaip, nepriimant naujagimio, kūdikio, vaiko emocijų, jis pradeda slopinti jausmus, arba randa kitų savęs nuraminimo būdų. Pirmuoju atveju toks vaikas ilgainiui taps bejausmiu suaugusiuoju. Antruoju atveju – ieškos išorinių priemonių kaip save nuraminti, o nenuraminęs jaus nuolatinius (lėtinius) jausmus: nerimą, liūdesį, vidinę tuštumą.
  
Kurį laiką gyvenau bute, kuriame girdėjosi tolumoje pravažiuojantys traukiniai. Kartais tai atrodė romantiška, kartais erzino. Po pusmečio pagavau save beveik nebegirdįs traukinių. Jie tapo man tokiu įprastu reiškiniu, jog atrodė, kad jų nebėra. Šią savo gyvenimo atkarpėlę pasakojau ne šiaip sau.
Traukinių dundėjimo niekaip negalėjau įtakoti, jis man nenaudinga informacija – ir su laiku pradėjau ją tiesiog ignoruoti.
Supaprastinus iki primityviausio lygio, vaikams panašiai nutinka su jausmais. Kai besikartojantis jausmas neneša jokios naudingos informacijos (kai vaikas negali įtakoti aplinkos remdamasis savo jausmais), jausmą vaikas išstumia (represuoja) į pasąmonę. Kuo daugiau jausmų naujagimis, kūdikis, vaikas išmoksta išstumti, tuo didesnę emocinę nejautrą  nešioja savyje. Taip žmonės nebejaučia savo jausmų, kaip aš nustojau girdėti pralekiančius traukinius.

Kai mosteliu pele į viršutinį kairį ekrano kampą savo kompiuteryje, pasirodo visi atidaryti langai, tada pasirenku reikalingą ir tęsiu darbą. Prisėdęs prie kito kompiuterio vis dar naudoju šį žestą pele, nors jis man nieko neduoda – jis tiesiog giliai įaugęs įprotis, sunkiai kontroliuojamas įprotis.
Ši istorijėlė primityviai metaforizuoja jausmų kontrolės trūkumą. Jei naujagimis, kūdikis, vaikas taip ir neišmoksta kontroliuoti savo jausmų (vaikas gauna netinkamas reakcijas į jam kylančias emocijas), jis arba išsiugdo klaidingą supratimą apie jausmo nešamą informaciją (pvz. mano kad nemalonios emocijos yra negatyvios) arba jausmai būna perdėtai stiprūs (pvz. labai susierzina, kitam vairuotojui darant manevrą ir nerodant posūkio signalo, tačiau nekeliant avarinės situacijos). Taip žmonės jausmų nešamą informaciją panaudoja netikslingai, kaip aš be priežasties stumdau pelę į ekrano kampą.

Vaikas suauga ir tampa žmogumi, turinčiu visai kitokius resursus – emocinius, psichologinius, fizinius. Jį supa kitokia aplinka, jo gyvybė nebepriklauso nuo tėvų ar globėjų. Jis tampa savarankišku individu, tebeturinčiu teisę į emocijas ir / ar jų kontrolę. Jis gali jausti ar nebejausti – jo neberiboja nekontroliuojami išoriniai veiksniai. Dabar visi raktai į emocinę brandą yra jo paties rankose.

Išmokti jausti tinkamai, ar apskritai jausti, nėra lengva – tai, kaip ir bet koks kitas įgūdis, reikalauja darbo, ištvermės ir kantrybės. Jei emocinis invalidumas truko dešimtmečiais, per porą mėnesių atstatyti tokio masto žalą – nelengvas darbas. Nelengvas, tačiau įmanomas. 

Išmokti jausti – verta. Emociškai brandūs žmonės suvokia pasaulį gerokai plačiau. Tai galima įsivaizduoti kaip vienspalvių akinių nusiėmimą: visa, kas anksčiau buvo vienos spalvos, tik skirtingo intensyvumo, dabar tampa spalvota – su savais pustoniais ir perėjimais iš spalvos į kitą. Tai – beveik naujas matavimas. Žmogus „matantis“ emocines spalvas, gali suprasti kokie santykiai jį saisto su aplinkiniais ir su pačiu savimi. Dar daugiau – tik suprasdamas kokie tie santykiai yra, tas žmogus gali juos keisti... žinoma, jei pats to nori. Renkasi žmogus.

Renkiesi tu. Gražių spalvų.

2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Psichokoučingas

Intensyvių darbų ir konsultacijų tarpe vis pagalvodavau apie savo konsultacinę veiklą – ką aš darau? Kaip tai pavadinti? Nei vienas iš jau esančių pavadinimų jai netinka.

Galvoje jau kuris laikas sukasi pavadinimas psichokoučingas, mat tai, ką konsultacijų metu veikiame su klientu, remiasi dauguma koučingo (konsultuojamojo ugdymo, anot kalbininkų) principų, tačiau nėra koučingas. Kai kurie principai, kuriais remiuosi konsultuodamas, skiriasi nuo koučingo ir gali priminti psichoterapiją. Tačiau tai nėra ir psichoterapija. Tai – abiejų dalykų mišinys, taip ir nusprendžiau sukurti šį pavadinimą.

Taigi, psichokoučingo principai:
  1. Kiekvienas žmogus turi neatskleisto emocinio ir intelektualinio potencialo.
    Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali augti tiek emociškai, tiek intelektualiai – išmokti naujų dalykų, geriau priimti save, išaugti iš traumų. Šis principas remiasi neuroplastiškumu, bei žmogaus gebėjimu mokytis visą gyvenimą.
  2. Žmogus elgiasi pagal optimalų, susiformavusį elgesio modelį. T.y. jis viską daro taip gerai, kaip tik geba tai padaryti šią akimirką. Pakeitęs įsitikinimus, tapęs emociškai brandesniu žmogus gali pasiekti daugiau, nei iki tol.  
    Konsultavimo metu vienas tikslų – parodyti dabartinį žmogaus elgesio ir emocijų santykį su objektyvia realybe ir su pačiu žmogumi, padėti pamatyti save tarytum iš išorės, kaip veidrodyje. Šio principo pagrindas – žmogaus negebėjimas suprasti savo jausmų ir minčių, kylančių dėl konsultacijos metu turimų traumų, trūkstamų žinių ar klaidingų įsitikinimų.
  3. Traumuojantys praeities įvykiai gali įtakoti tai, kaip žmogus dabar jaučiasi ir ką geba. Pakeitęs su jais santykį (išsprendęs traumas), žmogus atsiskleidžia, tampa brandesne asmenybe, taip įgydamas dar platesnes galimybes ir dar daugiau potencialo.
    Principas grindžiamas tuo, jog praeityje įvykusios traumos įtakoja tai, kaip žmogus dabar masto, ką jaučia, kokius įsitikinimus turi. Traumas išsprendus, pasikeičia žmogaus emocijos, ankstesni įsitikinimai bei mintys, santykis su savimi ir kitais. Toks žmogus turi mažiau iracionalių įsitikinimų, yra efektyvesnis siekdamas savo tikslų, objektyviau vertina aplinką, yra empatiškesnis ir laimingesnis. 
  4. Tik pats žmogus gali atskleisti savo emocinį ir intelektualinį potencialą. Kišimasis į šį procesą trukdo jam tai padaryti.
    Žmogus geriausiai žino apie save, savo praeitį, jausmus, poreikius, todėl geriausiai gali sau padėti. Konsultanto pagalba – atspindėti klientui jo emocijas, aptarti jų kilmę (racionalią ar kylančia iš traumų), padėti pačiam žmogui atsakyti sau į kylančius klausimus. Tai padaroma sukuriant saugią aplinką, kurioje klientas gali visiškai atsiverti, nėra kritikuojamas už tai ką jaučia, kaip elgiasi ar ką galvoja, yra skatinamas būti sąmoningu save tyrinėjant.
Pagrindiniai psichokoučingo skirtumai nuo kitų ugdymo būdų, jis skiriasi nuo:
  • Psichoterapijos.
    Psichoterapija yra orientuota į praeities įvykius ir priežastis, dėl kurių klientas turi problemą, paskatinusią kreiptis į terapeutą. Labai dažnai psichoterapijoje laikomasi konkretaus formato, procesui vadovauja terapeutas, ne klientas.
    Psichokoučingo atveju taikomas holistinis požiūris (žvelgimas į visumą) – tai, ko nori pasiekti žmogus, greičiausiai bus įtakojama praeities, tačiau klientas renkasi, kaip jis nori siekti užsibrėžtų tikslų – išspręsdamas savo traumas ar ne, renkasi galimą sprendimo kelią, techniką, tempą.
  • Mokymų ir mentorystės.Mokymų ir mentorystės atveju žmogus gauna žinių ir technikų iš savo mokytojo arba mentoriaus. Ilgainiui mokinys įgauna tas žinias, kurias turi mentorius ar mokytojas ir gali tapti į jį panašus.
    Psichokoučingo tikslas padėti atsiskleisti unikaliai kliento asmenybei, užaugti klientui emociškai ir intelektualiai, padėti pasekti užsibrėžtų tikslų; unikaliu, kliento pasirinktu keliu, o ne perduoti tik tai, ką konsultantas žino.
  • Draugystės.
    Draugystė – dviejų žmonių santykiai, kuriuose jie abu siekia maloniai praleisti laiką.
    Psichokoučinge kliento ir konsultanto santykis orientuotas į maksimalią naudą klientui. Šiuo atveju, klientas tarytum turi nuoširdų, sąmoningą, atvirą, empatišką, logišką draugą, tačiau tai – vienpusis ryšys, konsultantas iš šio santykio negauna to, ką gauna klientas.
Darbas su klientais Psichokoučinge remiasi į keletą esminių elementų.
  • Kliento saugumą.
    Sukuriama saugi bendravimo terpė – erdvė ir laikas, kur klientas gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali visiškai laisvai išreikšti savo jausmus, mintis, idėjas, fantazijas, tikslus. Konsultacijos metu klientas nekaltinamas, neignoruojamas, nebaudžiamas, nenuvertinamas, jam nenurodinėjama, nepriekaištaujama, jis neskaudinamas, iš jo nesityčiojama, jis neužgauliojamas, nepuolamas...
  • Empatiją klientui.
    Klientų jausmų supratimas, yra esminė ryšio užmezgimo su savimi pačiu dalis, be kurios emocinis potencialas negali būti išlaisvinamas. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiima konsultantas. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats šią rolę perima iš psichokoučerio.
  • Kliento ir konsultanto ryšį su objektyvia realybe.
    Turimi klaidingi įsitikinimai (traumų pasekmės), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas, trukdo atsiskleisti klientui emociškai ir intelektualiai. Kuriant sąsajas su realybe, psichokoučingas remiasi moksliniu principu ir logika, kurių pagrindu galima nustatyti, racionalias ir iracionalias emocijas, klaidingus ir apribojančius įsitikinimus.
Visa tai susiveda į konsultavimą, kurio metu klientai gali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų, geriau pažinti save, pradėti gyventi laimingesnį gyvenimą. Kaip vyksta darbas, jau esu rašęs ankstesniame įraše.

Kilo klausimų, idėjų – lauksiu komentarų!

2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

30 savaičių programa – startas

Kaip rašiau ankstesniame blogo įraše, šiandieną pradeda veikti mano projektas 30 savaičių programa.

Programos aprašymą galite rasti spustelėję nuorodą, tad čia nemanau, kad reiktų plėstis... Labiau norėčiau keliais žodžiais papasakoti apie programos idėją ir užkulisius.

Sakinių užbaigimo pratimus atradau jau daugiau kaip prieš metus. Iš pradžių tiesiog nekreipiau juos dėmesio, manydamas, kad žurnalo rašymas ir savianalizė pranašesni savityros instrumentai – daugiau vietos saviraiškai, galima plėstis, nėra apribojimų, gali rašyti kada nori... Tačiau pabandyti knietėjo. Po poros mėnesių susidūriau su Nathaniel Branden siūloma programa (jos pagrindu sudariau ir "30 savaičių"). Rezultatai mane nustebino – apie save sužinojau daugiau nei tikėjausi. Sakiniai kartais versdavo į save pažvelgti visiškai kitu kampu, kitaip, nei kada būčiau pagalvojęs. Programa tapo ir katalizatoriumi dar daugiau ir rimčiau užsiimti savęs pažinimu. O kadangi pratimus reikėjo atlikti kasdien, ir jie nereikalavo daug laiko, dienomis kai "nieko nesinorėdavo" turėjau paskatą saviugdai skirti nors truputį laiko. Tai buvo šaunu!

Kai savaitės sakinių pradžios būdavo "sunkios", t.y. man nemaloniomis temomis, kartais net fiziškai jausdavau savo dalies, besipriešinančios savęs tyrinėjimui, veikimą. Sau nemalonius klausimus užduoti visad sunku. Dar sunkiau į juos atsakyti ir suprasti, kad, kai kuriais aspektais, gyvenime melavau sau ir kitiems daugiau nei 30 metų. Atrodė, pakeisti to iš viso neįmanoma. Dar pastebėjau įdomų reiškinį: kartais darydamas kokį darbą, veiksmą ar galvodamas, kartais užduodavau sau klausimą: "Jei pratime rašiau, kad noriu atviriau atskleisti savo jausmus ... tai kodėl to nedarau šią akimirką?". Tai nereiškė, jog puoliau demonstruoti savo jausmus, bet kiekvieną kartą susidūrus su situacija, klausimą sau iškeldavau. O vėliau atitinkamai keisdavau ir savo elgesį. 

Taip pat šį savityros instrumentą pradėjau taikyti dirbdamas su klientais. Puiku tai, kad klausimai kartais įneša naujų temų saviugdos pokalbiams. Būna, kad klientas ateina su visiškai netikėtomis nei man, nei jam pačiam įžvalgomis.

Rašau taip entuziastingai, tarytum ši programa būtų panacėja visoms asmenybės problemoms gydyti... Taip nėra. Programa, tik nedidelis plyšelis atskleidžiantis mums truputį savęs. Saviugdoje viskas juk gulasi ant mūsų pačių pečių: kiek įdedame pastangų, tiek ir gauname. Iš užsiregistravusių bus tų, kurie sustos programos viduryje, tikrai bus ir tokių, kurie numes ją po pirmų trijų savaičių, bus ir tokių, kurie užsisakys ją ir net nepradės. Mano patarimas – kad ir kas nutiktų, nekaltinkite savęs, nepulkite. Padarykite pertrauką, išsisaugokite savaitinius laiškus ir pradėkite, kai būsite pasiruošę. Visi mes žmonės, ir visi esame netobuli, galime paslysti. Galų gale... "klysti – žmogiška".

Dar truputis žodžių tiems, kam įdomu techninė programos dalis. Idėja padaryti viešai prieinamą programą, gimė prieš porą mėnesių. Ją rutulioti pradėjau iš karto. Žinojau, kad reiks nemažai padirbėti (taip iš tiesų ir buvo), išspręsti techninių klausimų, skirti laiko apmąstymui. Norėjau kad programa būtų prieinama kuo didesniam ratui žmonių, tad nutariau ją padaryti nemokamą, nors savų resursų (ir laiko ir pinigų) teko investuoti. Ilgokai galvojau kaip geriausiai padaryti techninę dalį, išbandžiau keletą variantų, kol priėjau prie optimalaus sprendimo, deja, mokamo. Todėl ir atsirado nuoroda, į rėmimą. Prie turinio taip pat praleista bent pora savaičių: kuriuos sakinius dėti, kaip juos surikiuoti, kurių temų reikia, o kurių ne, kaip teisingai ir suprantamai aprašyti viską. Paskutinė savaitė buvo itin įtempta,  nenorėjau visko nukelti paskutinei dienai, ir man pavyko! (Tikiuosi, kad programos dėka pagerinau savo gebėjimą valdyti projektus.)

O dabar ... dabar jums beliko išbandyti. Ir jei norite, išsakyti savo nuomonę komentaruose arba Facebook grupėje. O man ... sėsti prie kitų, jau suplanuotų saviugdos instrumentų kūrimo.

P.S. Aš laimingas :)

2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Progresas saviugdoje, arba maži žingsniai dideliems pokyčiams

Jau tampa tradicija, kad blogo įrašų temas "pamėtėja" klientai, tad nenuostabu, jog ir šis atsirado aptariant kliento progresą. (Apie savo klientus kalbu vyriškąja gimine, nesvarbu tai vyras, ar moteris.) 

Su juo dirbame ne vieną mėnesį ir klientui atrodė, kad iš to, ką nuveikėme, nevyko joks progresas, juo labiau, kad klientas turi polinkį nuvertinti savo nuopelnus. Atsigręžėme atgal ir pažiūrėjome, kas įvyko jo gyvenime nuo momento, kuomet pradėjome darbą, iki dabar. Pokyčiai, nors nelabai ryškūs, tačiau buvo. Tai mane paskatino parodyti jų potencialą kliento ateityje, ilgesnio laikotarpio perspektyvoje.

Kad būtų vaizdingiau iš bičiulio Giedriaus pasiskolinau metaforą apie šaudymą. Įsivaizduokite, kad šaudote į tolimus taikinius. Kiekvienas, net nedidelis, milimetro, pokrypis gali reikšti, kad pataikysite į dešimtuką, arba kad prašausite pro šalį. Reiškia, jog nedideli jūsų veiksmai šiandieną, įtakos kaip gyvensite po ilgesnio laikotarpio. Arba palyginkime su buriavimu. Penkių laipsnių nuolatinė paklaida, plaukiant tolimą atstumą, reikš, kad atsidursite visiškai ne ten, kur norėjote.

Kad įsivaizduotume, kaip nedideli pokyčiai gali radikaliai pakeisti gyvenimą, pavyzdžiu imkime pinigus. Tarkime, kad kas dieną atsidėtumėte po 5 Lt. (Tai nelabai didelė suma, kurią daugelis šeimų gali sutaupyti per dieną.) Per mėnesį gautųsi 150 Lt. Per metus – 1800 Lt. Jei tuos pinigus investuotumėte su 5% metine grąža, ir kas metai papildytumėte investicinę sąskaitą tais 1800 Lt, po dešimties metų sąskaitoje turėtumėt beveik 43 000 Lt. Ech... jei kas dieną būčiau atsidėjęs po 5 litus...

Darydami nedidelius žingsnelius šiandien, įtakojame, kaip mūsų gyvenimas atrodys rytoj, po metų ar po dešimties. Jei vakar neprogresavome, tai nereiškia, kad tobulėti negalime šiandieną. Daugelis sutiktų žmonių nieko nekeičia todėl, jog nesupranta, kad pokyčiai gali įtakoti gyvenimą ilgesniame nei keleto mėnesių laikotarpyje, arba galvoja, kad viskas pasikeis staiga, tarytum burtų lazdele pamojus. Taip, besitikint netikėtų pokyčių ir aktyviai nieko nedarant, eina dešimtys tylios desperacijos metų, kai tuo tarpu, net ir menkas pozityvus progresas, būtų padaręs įtaką. "Žmonės pervertina, ką gali padaryti per vienerius metus, ir nuvertina, ką gali nuveikti per dešimtį metų" – sako Bodo Schafer.

Neaugdami, nesigilindami į save, netobulindami savęs, mes kas dieną prarandame galimybę sukurti geresnį savo gyvenimą: po metų, po penkių, po dešimties, nes šiandieną tas nedidelis pokytis atrodo menkavertis, o dažnai ir priešingai – gadinantis gyvenimą. Saviugdos rezultatas neatsiranda iš niekur. Jis reikalauja investicijų: laiko, emocijų, energijos, kartais ir finansinių. Tai dažnai sunkus ir skausmingas procesas, nes tenka priimti save ir savo praeitį tokius, kokie esame iš tikrųjų. Tai gąsdina, atstumia; juk norisi ko nors paprasto ir greito, malonaus, nekeliančio nemalonių jausmų... Kaip greito maisto: šiandien skanu, tačiau kas dieną jį valgant, po dešimties – dvidešimties metų galime užsirašyti į eilę pas širdies ir kraujagyslių ligų specialistą ar onkologą. 

Jei dabar galėtumėte būti kitokiu žmogumi:
  • labiau savimi pasitikėti,
  • geriau suprasti save ir kitus,
  • būti drąsesniu,
  • efektyviai išnaudoti darbo ir poilsio laiką,
  • būti kūrybinga asmenybe,
  • gebėti spręsti iškylančius konfliktus,
  • užsitikrinti finansinę savo ir artimųjų gerovę,
... ar būtumėte pasirinkę prieš 10 metų daryti nedidelius, nuoseklius žingsnius savęs pažinimo ir tobulinimo link? Turbūt dabar jau būtumėte viršiję savo lūkesčius.

Jei skaitote šį įrašą, greičiausiai norite geresnio savęs. Taip pat tai reiškia, kad renkatės skaityti įrašą, o ne žiūrėti televizorių ar užsiimti kita veikla. Ir reiškia, kad šią akimirką galite rinktis: eiti saviugdos keliu ar neiti, kokiu greičiu eiti ir kuria kryptimi – visa tai jūsų pasirinkimai. Tiems, kurie nusprendė, kad nori pradėti keistis geresnio savęs link, pradėti įgyvendinti savo transformavimo projektą, pasiūlysiu 30 savaičių savęs pažinimo programą (nemokamą), kuri greitai pasirodys mano tinklapyje. Norėdami joje dalyvauti, turėsite kas dieną skirti sau bent po 10 minučių. Man atrodo, tai nėra daug, sakyčiau tai net labai mažai. Apie pačią programą pranešiu atskiru įrašu, tad siūlau iš anksto užsiprenumeruoti blogo įrašus elektroniniu paštu, ar per RSS.

Beveik kiekvienas žmogus, gali gali pakeisti savo gyvenimą į sąmoningesni, laimingesnį tikslingesnį, nuolatos darydamas sąmoningus, nedidelius žingsnelius. Kad užaugtų toks, kokiu norėtų būti šiandien.

Prisipažinsiu, aš ir pats norėčiau, kad toks, koks esu dabar, būčiau buvęs prieš 20 metų. Dabar būčiau gerokai brandesnė, nuoseklesnė, drąsesnė, žaismingesnė, kūrybingesnė, sąžiningesnė, atviresnė, laimingesnė asmenybė. Tačiau žinau, kad šiandieną, nuosekliai ir daug investuodamas į savęs pažinimą toks tapsiu. Ar su keliausime šiuo keliu kartu? Kiekvienas savuoju, tačiau bendra kryptimi – geresnio savęs link. Pabaigai kinų patarlė: "Kada geriausias laikas sodinti obelį? Prieš 20 metų. Kada kitas geriausias laikas? Dabar."

2012 m. birželio 21 d., ketvirtadienis

Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)


Atsižvelgdamas į klientės prašymą, pasidalinsiu asmenine patirtimi.

Kaip minėjau, aš ir pats esu atidėliotojas. Atidėlioju dažnai ir daug, tad spręsdamas savo atidėliojimo problemas susidūriau su dideliais iššūkiais. Vienas jų – blogo įrašų rašymas. Jų paskirtis keleriopa. Viena – suteikti žmonėms informacijos apie saviugdą, savityrą asmeninį augimą, savęs tobulinimą. Kita – mano klientams papasakoti tai, ką žinau, bet ko kartais nepaliečiame per asmenines konsultacijas. Trečia – potencialiems klientams parodyti kompetencijas bei mano požiūrį. Nors blogo įrašus laikau reikšminga savo darbo dalimi, tačiau kartais prisiversti juos rašyti – labai sunku.

Ilgai galvojau kodėl, nes kalbėti apie tai, ką darau, ir man svarbiomis temomis, mėgstu. Kai pradėjau ieškoti priežasčių, supratau, kad turiu dalį, kuri bando apsaugoti mane nuo galimo vertinimo. Kad tai, ką parašysiu, gali nepatikti kitiems žmonėms, ir mane sugėdins už tai, ką darau.

Vaikystėje mane gėdindavo jei elgdavausi netinkamai, ne taip, kaip reikia. Turėjau "neišsišokti", būti kaip visi, "kad žmonės nepagalvotų ko nereikia". O mokykloje, kadangi buvau skriaudžiamas vaikas, išmokau to dar labiau. Taigi išmokau būti tylus, nematomas ir... ne savimi. Net jei ir turėdavau kitą nuomonę – ją nuslėpdavau, nes supratau, kad ji – menkavertė.
Dar daugiau, viena mano dalių manė (ir kartais dar pamano), kad dėl to, jog būdamas vaikas negalėjau įtakoti savo veiklos rezultato. Pavyzdžiui nenoriu eiti į mokyklą, nes ten iš manęs tyčiosis ar muš, ir aš nieko negaliu padaryti, nes pasakęs tėvams ar mokytojams, tiesiog sukelsiu jų laikiną gailestį, kuris pasibaigs klasės susirinkimu ir "oficialiu" klasiokų atsiprašymu, o po kelių dienų toje pačioje mokykloje mane vėl puls, tyčiosis muš. (Kaip ir kodėl manęs neperkėlė į kitą mokyklą čia nedetalizuosiu).

Taigi, su dalimi, kuri manė, kad geriau būti "kaip visi" pradėjau kalbėtis apie tai, ar racionali mano baimė apskritai. Dialogo ištrauka atrodė maždaug taip (įdedu supaprastintą variantą, be kitų dalių įsikišimo ir papildomų klausimų):

Aš: "Ką jauti?"
Saugotojas: "Baimę, didelę baimę."
A: "Seniai tai jauti?"
S: "Labai. Jau daug metų. Kartais atrodo, kad man kiek lengviau, bet jau labai seniai..."
A: "O kokia tavo rolė mano gyvenime? Ko tu sieki?"
S: "Kad "būtum kaip visi". Kad nepasirodytum kad esi kitoks."
A: "Kaip tu tai darai? Kaip darai, kad "būčiau kaip visi"?"
S: "Stengiuosi kad nesielgtum iššaukiančiai."
A: "Stengiesi kad nesielgčiau iššaukiančiai... Kas, bijai kad nutiks, jei elgsiuosi iššaukiančiai?"
S: "Tau bus labai didelė gėda. Be to, tave gali neteisingai suprasti ir dėl to pats graušiesi."

Šis dialogas nuvedė prie kitos dalies, kuri ir nešė savo prisiminimus apie tai, kaip mane gėdydavo, jei nesielgdavau kaip reikia. Kai tuos prisiminimus sąmoningai prisiminiau ir priėmiau kaip savo natūralią gyvenimo dalį, kaip dalį savęs, bei Saugotojui parodžiau, kad dabar esu jau "didelis" ir galiu pats pasirūpinti tuo, kas vyksta, pasidarė paprasčiau.

Dar pagalvojau realias grėsmes, kas gali nutikti, jei parašysiu nevykusį įrašą. Blogiausiu atveju – kai kurie žmonės nustos skaityti mano blogą. Kažkas gali parašyti kandų komentarą, tačiau iš kitos pusės, čia buvo ir galimybė tobulėti – siekti to, per komentarus galiu gauti informacijos kaip pagerinti savo rašymą. Taigi, Saugotojas suprato, kad didelės grėsmės nėra, ir kad gali ramiai stebėti procesą, o ne nuolat kištis ir trukdyti man, nukreipdamas dėmesį.

Su kita dalimi (manančia kad rezultatas nuo manęs nepriklauso) irgi vyko panašus dialogas. Kai priėjau prie prisiminimų, Išstumtoji dalis, Vaikas kuris išgyveno tą nuolatinį beprasmį vaikščiojimą į mokyklą, prisiminimus kurie slėgė, pergyveno kartu su mano Aš. Dialogas atrodė taip:

Aš: "Tau buvo labai sunku taip gyventi diena iš dienos... Kaip dabar jautiesi, kai parodei man visa, kas vyko (pokalbio eigoje, Vaikas parodė man kai kuriuos prisiminimus)."
Vaikas: "Ramiau. Tik man labai liūdna ir jaučiuosi labai vienišas. Bet nebebijau."
A: "Ar norėtum kažką su tais prisiminimais padaryti, kai jau žinai, kad dabar esu ir aš?"
V: "Norėčiau... Norėčiau... Kad jų nebebūtų. Man jie labai skaudūs."
A: "Žinai, kad tai jau praeitis, ir daugiau tai nesikartos. Bet jei nori, mes galim kartu kažką padaryti. Gal galiu padėti?"
V: "Noriu kad palydėtum mane į mokyklą."
A: "Gerai. Einam kartu į mokyklą. Nori paimti mane už rankos, ar eisi pats ir man šalia eiti?"
V: "Noriu už rankos. Eisim į dvidešimt antrą mokyklą. (Joje mokėsi mano vaikystės draugas.)"
A: "Gerai, eime."
Įsivaizduoju kaip kartu su Vaiku einame, aš jį lydžiu į kitą mokyklą. Jis įeina į klasę ir sėdasi šalia savo geriausio draugo. Visi mokiniai klasėje sveikinasi su juo, jie draugiški, kiek nustebę. Vaikui ramu, jam tiesiog smagu. Mokytoja pasakoja kažką labai įdomaus ir šypsosi.
A: "Ar nori kad pasilikčiau klasėje?"
V: "Taip, pasilik."
Klausiamu žvilgsniu pažiūrėjau į mokytoją, ji pritariamai linktelėjo ir parodė man vietą, kur galiu ramiai prisėsti. Žiūriu į Vaiką (Juliuką) ir džiaugiuosi. Jis irgi džiaugiasi, man rodo iškeltą nykštį – viskas liuks.

Tai nereiškia, kad senasis prisiminimas išnyko. Jis liko, tačiau dabar mano Vaikas žino, kad yra ir kitas variantas būti, kad nebūtinai visi veiksmai yra beprasmiai, kad jis gali rinktis, nors ir yra sena patirtis - skausmingas ėjimas į dvidešimt pirmą vidurinę (tikrąją mokyklą).

Taip kai kurios dalys suprato, kad daryti kažką verta, nes gyvenime galima gaut rezultatą darant veiksmus, o anksčiau dažnai joms buvo nesuprantama. 

Štai tokia mano asmeninė saviugdos praktika (labai sutrumpinta) su dalimis, kurios skatino mane atidėlioti. Kartais tos dalys aktyvuojasi kitose situacijose, kai pavyzdžiui greičiausiai gausiu neigiamą atsakymą dėl to, ko man reikia, tačiau stengiuosi racionaliai žiūrėti į tai, kas vyksta, realistiškai įvertinti pasekmes ir atidžiai sekti, ką jaučiu tokiomis akimirkomis, kas darosi mano viduje, kai noriu kažką padaryti. Net jei nepadarau, gaunu vertingos informacijos savityrai, galiu grįžti prie situacijų, prieiti prie dalių, kurios aktyvavosi, kai atidėliojau, kai kilo baimės. O tada su jomis ramiai pasikalbėti.

Aš vis dar atidėlioju. Bet rečiau. Ir tikiuosi, kad supratingosios mano dalys padės man to išvengti vis dažniau ir dažniau. Ačiū dalims, už galimybę keistis, ir ačiū mano klientams bei skaitytojams, suteikiantiems progą patobulėti.

Kiti straipsniai apie atidėliojimą:
Atidėliojimas. Padarysiu tai rytoj... (1 dalis - priežastys)
Atidėliojimas. P.S. (3 dalis - asmeninė patirtis)

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Nebūtinai su manimi, tačiau auk!


Neseniai stotelėse užmačiau sporto klubo reklamą, skambančią taip (jei teisingai pamenu): „Bėk. Nebūtinai pas mus, tačiau bėk.“ Puiki mintis, pagalvojau... Tą dieną bėgau galvodamas, kaip atrodytų toks skelbimas, jei jis kalbėtų apie saviugdą.

Tiesiog transformavau tai, ką pamačiau, štai į tokį šūkį:

„Auk. Nebūtinai su manimi, tačiau auk!“

Saviugda Lietuvoje apskritai, labai mažai išvystyta sritis. Nors pasidomėjus, mokymų, savęs transformavimo, suaugusiųjų lavinimo rinka, atrodo pilna pasiūlymų, tačiau tik vienas iš dešimties žmonių domisi saviugda ar tęstiniu mokymusi. Svarbu pastebėti, kad saviugda, yra savęs tyrinėjimas, savo asmenybės savybių ugdymas. Pabrėžiu, tai – ne profesinių įgūdžių: kalbos, kompiuterinio raštingumo, viešo kalbėjimo ir pan. tobulinimas. Saviugda užsiima tik dalis asmenini tobulėjimą propaguojančiųjų. Dar įdomiau tai, kad beveik pusė žmonių deklaruoja jog domisi saviugda (filosofija ir / ar psichologija, asmenybės ugdymu, savityra).

Toks deklaratyvus pareiškimas, mano nuomone, atskleidžia gana paprastą elgesio modelį, primenantį statistinį sporto klubo abonemento pirkimą (sporto klubai parduoda gerokai daugiau abonementų, nei gali talpinti klientų). „Noriu geresnės fizinės formos, tai bent jau turėsiu abonementą, geriau jausiuosi“. Tokie „sportininkai“ norėtų atleto kūno, tačiau dėti pastangų, kad tą atleto kūną išsitreniruotų, nededa. Grįžtant prie saviugdos, atrodo panašiai: man nepatinka kaip jaučiuosi, noriu jaustis gerai (laimingesnis), tačiau investuoti savo energiją, emocijas ir laiką į tai – nenoriu.

Tad siūlau, kaip ir toje, matytoje reklamoje, tiesiog pradėti bėgti. Žengti saviugdos keliu. Pradėti rašyti žurnalą, uždavinėti klausimus sau kurių anksčiau neužduodavote, pradėti skaityti knygas apie psichologiją, domėtis filosofija, ir tai ką sužinote – taikyti gyvenime.

Koks rezultatas?

Kaip ir sporte – greito rezultato tikėtis negalima. Kaip ir gražus kūnas, sukuriamas ilgo ir sunkaus darbo dėka, taip ir didesnis pasitenkinimas savimi, sukuriamas per darbą savęs pažinimą, traumų išsigydymą ir sąmoningumą.

To sunkaus darbo rezultatas – gyvenimas būnant taikoje su savimi, neplėšomam vidinio konflikto,  nekamuojamam nerimo, daugiau džiaugiantis gyvenimu, apibendrinus – būnant laimingesniu žmogumi.

2012 m. kovo 7 d., trečiadienis

Emociniai potvyniai ir dykumos (nuoroda)

Trečias straipsnis iš ciklo apie emocijas.

Nuoroda čia.

2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Žurnalinimas. Galimybė būti arčiau savęs.

Kai kam žodis žurnalinimas (nežinau ar taisyklingas lietuviškas žodis, ir man, tiesa sakant, tai nelabai rūpi), tai keistas, daugeliui nežinomas užsiėmimas.

Žurnalinimas – žurnalo rašymas, primenantis dienoraščio rašymą. Mano akimis skirtumas tas, kad dienoraštis – aprašas dieną įvykusių įvykių, o žurnale atskleidžiam tai, kas mums šiuo metu svarbu – jausmai, prisiminimai, išgyvenimai, mintys, balsai galvoje, ar vaizdiniai.


Iš esmės, tai būdas kalbėtis su pačiu savimi, visiškai privačiai, saugiai, atvirai. Gali būti, kad tai vienintelis būdas, kaip tai galite padaryti (pabūti su savimi ir jaustis saugiai). Taip pat tai puikus priedas prie saviugdos, koučingo ar terapijos proceso.

Jei niekada to nedarėte, gali trukti laiko kol priprasite rašyti, tačiau kaip ir su viskuo – tobulumas ateina palaipsniui. Svarbu nekontroliuoti savo kalbos, emocijų. Ir jei nežinote ką rašyti, pradėkite: "Nežinau ką rašyti. Nu niekas neateina į galvą, atrodo, kad turiu tiek minčių, o jų nebeliko." 

Daugiausia galima išlošti žurnalinant - tiesiog būti savimi tokiu, kokiu norisi tą akimirką būti, būti atviru ir suprasti, kad niekas nevertins jūsų parašytų žodžių, minčių, jausmų, įvykių. Tam supratimui gali irgi prireikti laiko, kada suvoksite, kad esate čia tik su savimi. Jei reikia papildomo saugumo - vaisu, kad gali kas perskaityti tai ką rašote, rašykite rakinamame dokumente, nuosavame kompiuteryje, arba online žurnalinimo priemonėje. Aš naudoju 750words.com, bet pasigooglinus galima rasti ir kitų priemonių (gal kada reiks įvertinti, kas geriau). Jei rašote popierinį žurnalą, ir bijote, kad kas gali perskaityti - galite pragręžti skylę jame ir įdėti spynelę. Man truko metus, kol pradėjau rašyti tai ką tikrai noriu užrašyti, bei nebebijoti pats savo minčių, manydamas, kad jas gali kas perskaityti (kad ir aš pats :) ).


Žurnalinant galva atlaisvėja nuo nereikalingų minčių. Kartais atrodo, kad jos skraido kaip įkyrios musės ir niekada nedingsta. Kai jas – tas muses surašote ant popieriaus (jis gali būti ir skaitmeninis), pasikeičia perspektyva – atrodo, kad galva pasidarė švaresnė, o tai, kas sugulė ant popieriaus – "susidėlioja į lentynėles".

Taip, nuolat atlaisvinant galvą nuo neramių minčių ("musių"), galima pasižiūrėti į tas savo dalis, iš kurių mintys kyla. Tai gali būti prisiminimai, kurių šiaip neatsimenate, kažkada patirtos emocijos ir su jomis susieti įvykiai, kuriuos dabar iššaukia panašios situacijos. Gali būti ir atsiminimai, su kuriais nesisieja jokios emocijos, ir tik po to, užrašius mintis ir tasiminimą, gali kilti emocija su juo susijusi. Galimi scenarijai - labai įvairūs.

Jei ilgai rašote, galite pastebėti elgesio schemas, kurios kartojasi esant tam tikroms aplinkybėms ar apėmus tam tikram jausmui. Pavyzdžiui grįžus namo, būtinai įsijungti televizorių, nes kitaip apima nerimo jausmas. Arba to pačio žurnalinimo metu, jei apėmus nemalonioms emocijoms, patraukti link šaldytuvo.

Žurnalinimas, tai, galima sakyti, rašymo terapija, nes užrašydami tai kas svarbu, perkeliate jausmus ant popieriaus. O po kurio laiko, perskaitę, galite pažvelgti į juos iš šalies. Kartais gali atrodyti, kad tai ne jūsų rašyba (ypač, jei jau įpratote rašydami įsijausti). Taip pamatysite savyje kitokį žmogų, kuris jums gali pasirodyti kol kas nepažintas... ir tai gali būti jūsų tikrasis aš. Arba priešingai – pamatysite kiek netikro aš (gynybos) jumyse gyvena.

Mano nuomone, žurnalinimas, tai vienas iš pačių patogiausių, labiausiai prieinamų, ir paprasčiausių būtų prisikasti prie savo tikrojo aš. Tai trunka ilgai, bet jei darote tai nuosekliai, būdami atviri su savimi ir drąsūs, ilgainiui tai duos puikių rezultatų – labiau save pažinsite, todėl būsite laimingesni, sąmoningesni. 

2012 m. vasario 4 d., šeštadienis

Vidinis kritikas ir vidinis čempionas


Tęsiame toliau apie gyventojus mūsų viduje. Šį kartą - truputį plačiau apie vidinį kritiką ir čempioną. Tai du, priešingo poliariškumo, jūsų vidaus gyventojai, kiekvienas turintis savo paskirtį.

Kritikas. Tai jus teisiantis, moralizuojantis ir „parodantis vietą“ vidinis gyventojas. Mūsų tikrasis aš nesupranta, ką reiškia „būti blogam“. Toks supratimas įgyjamas augant, stebint aplinkinių ir savo reakcijas į įvairias situacijas. Augant sveikoje aplinkoje, vidinis kritikas išmoksta situacijas, kurios prieštarauja mūsų moraliniam kompasui ir, per nerimą, signalizuoja, kad mūsų elgesys kelia pavojų mūsų saugumui.

Didžiąją laiko dalį turėtume tiesiog gerai jaustis su savimi. Tai natūraliai įgimta savybė – pagarba savo tikrajam aš, kitaip tariant savigarba. Gerai jaustis, nereiškia kad neturėtume jausti kitų jausmų (kaip sakiau kritikas signalizuos jei elgsimės nemoraliai).

Savigrauža, savęs kaltinimas, į save nukreipta agresija – kritiko, įdiegto per traumas, kuris neturi nieko bendra su mūsų tikruoju aš, darbas. Kaip rašiau, laikui bėgant mūsų viduje atsiranda įvairių dalių (gyventojų), tad ir kritikų dažniausiai būna ne vienas. IFS (Internal Family System – angl.) psichoterapijos pakraipos specialistai teigia, kad pagrindiniai kritikai yra septyni.
  • Perfekcionistas – visa, ką darote, šis kritikas verčia jus daryti taip tobulai, kad atlikus darbą niekam nekiltų abejonių, kad jūsų darbas geriausias, ar pasiekimai didžiausi.
  • Kaltintojas neleidžia pamiršti to, ką bloga padarėte praeityje. Už tai, kad taip padarėte, jis neleidžia jums išlaisvinti iš kaltės ir pareigos jausmo. Šį kritiką dažniausiai suformuoja kilmės šeima ar kultas (kultūra).
  • Sabotažininkas rūpinasi, kad nepatektumėte į situacijas, kuriose gali tekti rizikuoti. Jis sabotuoja jūsų pasitikėjimą savimi, taip pasirūpindamas, kad liktumėt mažas, nepastebimas žmogutis, kuris nebus įskaudintas ar atstumtas.
  • Naikintojas – pats nuožmiausias ir sunkiausiai sukalbamas kritikas, stengiasi, kad jūsų tikrasis aš negyventų. Jo dėka jaučiatės „gyvenimo klaida“, neverti būti, neverti apskritai nieko. Jis sako: „saugiau nebūti, negyventi“.
  • Formuotojas pasistengia, kad atitiktumėte standartą suformuotą visuomenės, šeimos ar kulto (kultūros). Kiekvienas laisvos valios daigas ar saviraiškos forma, šiam kritikui – iššūkis ir grėsmė, nes jei neatitiksite suformuotos normos, jums gresia nemalonumai.
  • Darbdavys primena jums, kad turite nuolat dirbti, kitaip jūsų savivertė bus žema. Nuolat spausdamas dirbti, darbdavys dažnai skatina kitas dalis atidėlioti ar priešintis, taip nuolat šokinėdamas nuo vieno kraštutinumo prie kito.
  • Kontrolierius valdo jūsų valgymo, svaiginimosi, seksualinio gyvenimo, azarto impulsus. Dažniausiai jis veikia priešpriešoje su jūsų dalimi, piktnaudžiaujančia minėtais impulsais. Jis stengiasi visais būdais sulaikyti juos nuo „nutrūkimo nuo grandinės“.

Čempiono paskirtis – jus ugdyti, palaikyti ir neleisti išvešėti kritikui. Kai kritikas persistengia, čempionas gali jums pasakyti: „Viskas gerai, tu esi gera(s) toks koks esi!“ Jei vaikystėje patirtos traumos nedidelės, tikrojo aš užtenka palaikyti savigarbai, ir čempiono, kaip atskiros dalies, nereikia.
Jis turi atsirasti ir pradėti veikti tada, kai kritikai perima valdžią į savo rankas, neleisti jiems užvaldyti emocijų ir minčių. Deja, dažniausiai čempioną reikia išsiugdyti po to, kai kritikai jau „įleido šaknis“, ir dėl jų gyvenimas tapo be džiaugsmo ir pasitenkinimo. Gera žinia ta, kad jį galima išugdyti mumyse visuose ir prie jo galima prieiti, bei jį ištreniruoti dirbant su savimi savarankiškai, ar su specialisto pagalba.

Šaltiniai:
Self Therapy - Jay Earley, PhD
Exploring Your Own System – Derek P. Scott
Healing Your Emotional Self - Beverly Engel

2012 m. sausio 27 d., penktadienis

Mano pozicija - vaikai ir tėvai

Neseniai iškilo klausimas viename diskusijų puslapyje, ir eilinį kartą išsakiau savo nuostatas apie vaikus, jų auklėjimą, ir tėvus. Pagalvojau, kad daug kartų nesikartočiau, bus galima tiesiog duoti nuorodą į čia - pažįstamiems, klientams ir šiaip besidomintiems. Šis įrašas anaiptol nebus geras ir gražus. Jį skaitydami greičiausiai pajusite įvairių stiprių emocijų. Tai normalu. Būkite sąmoningi, nuoširdūs su savimi, ir supraskite, jo paskirtis ne jūsų, ar jūsų tėvų kritika, ar noras sukelti jūsų emocijas. Tai tiesiog mano pozicija. Ženkluose \ \ įdėjau nedidelius savo komentarus :)

Vaikai niekam nieko neprivalo. Jie neprivalo mylėti tėvų, gerbti mokytojų, ar giminių. Taip pat neprivaro paklusti. Žemiau paaiškinsiu kodėl.

Pradėkime nuo to, kad vaikai atsiranda šiame pasaulyje ne savo pasirinkimu. Juk jūs nenusprendėte gimti. Tai tėvai pasirinko turėti vaikų (jus), ir padarė tai, dėl savų paskatų, kad ir kokios jos būtų - intelektualios, fizinės, psichologinės. Visi žmonės elgiasi taip, kad patenkintų savo poreikius, ir tik todėl. Net ir altruistinis, ar save žalojantis elgesys, yra tam tikrų, nesveikai išreiškiamų, asmenybės poreikių patenkinimas. Vaiko atsiradimas - poreikių patenkinimo priežastis. Ir tam, kad jis atsirastų, abu tėvai turi atlikti sąmoningų veiksmų seką.

Kadangi, vaikas atsirado ne savo pasirinkimu, ir savimi pasirūpinti jis negali (galima sakyti jis yra tėvų įkaitas), juo privalo rūpintis tėvai. Rūpintis tai reiškia patenkinti visus vaiko poreikius, kad ir kokie jie būtų. Šiaip, tai gana paprasti, kaip ir kiekvieno žmogaus, poreikiai: fiziologiniai, saugumo, meilės, pripažinimo, saviraiškos. Jie didėja vaikui augant, kol galų gale vaikas tampa vis labiau savarankiškesnis, ir gali tuos poreikius patenkinti be tėvų pagalbos.
\Pagalvokite kokie jausmai jus užplūsta perskaičius šia pastraipą?\

Čia prasideda sudėtingoji dalis - dauguma tėvų nesugeba patenkinti vaiko poreikių. Kodėl? Nes pačių tėvų poreikiai niekada nebuvo patenkinti. O jei jie nebuvo patenkinti, reiškia tėvai nežino kaip patenkinti poreikius, kylančius savo vaikams.
\Čia dauguma pasipiktina ir sako - "mano tėvai buvo nuostabūs!", arba "nebuvo viskas taip blogai". Nesiginčysiu su jumis - tiesiog būkite nuoširdūs su savimi pažvelkite giliai į save, prisiminkite vaikystę.\

Iš esmės, tai psichologinių traumų pasekmė. Pagrindinė problema ta, kad traumuoti tėvai, kuriuos savo ruožtu traumavo jų tėvai, perkelia savo traumas vaikams. Kai tai įvyksta, vaikas išgyvena labai stiprius jausmus, kuriuos išreiškia tėvams nepriimtinu būdu - pykčiu, įniršiu, užsispyrimu, destruktyviu elgesiu. Kai tai nutinka, "normalūs" tėvai pradeda vaikus "auklėti" - naudoja įvairius fizinio ir emocinio smurto mechanizmus, kuriuos prieš juos naudojo jų tėvai, mokytojai, globėjai.
\Dabar tėvams, skaitantiems tai pradeda gniaužti gerklę, kyla apmaudas ir noras ginčytis, bei pasiteisinti. Priminsiu - nenoriu jums sukelti tokių emocijų. Bet jei jos kyla - reiškia yra apie ką pagalvoti.\

Kai vaikas elgiasi neadekvačiai tėvų norams, jie neatsisuka į save, nepagalvoja: "O gal tai aš, kad mano vaikas taip elgiasi?", ir nebando suprasti, ką vaikas jiems nori pasakyti ir ką jis tuo metu jaučia. Jis yra blogas, neklusnus, nesupratingas, nemandagus ir t.t. - tačiau po visu tuo slepiasi neišsakytas poreikis: gal suprasti, gal apsaugoti, gal priglausti, gal pamaitinti, gal nuraminti, gal pažaisti kartu. Poreikis niekur nedingsta - tiesiog pasikeičia jo išreiškimo būdas.
\"Tu neturi vaikų ir nieko apie juos ir jų auklėjimą nesupranti!" - greičiausiai taip man sako tėveliai. Gali būti. Bet aš buvau vaikas. Ir po tiek laiko, pagaliau turiu drąsos prisiminti kaip buvo man.\

Vaiko elgesys tėvų pasąmonėje suaktyvina įvairius apsaugos mechanizmus, kurie primena jiems, kad už tokį elgesį jie, tėvai, buvo mušami, ant jų rėkiama, ignoruojami, bauginami, ar kitaip fiziškai bei emociškai jie buvo prievartaujami.
Ar tėvai dėl to žiūri į savo vidų ir pripažįsta jausmus, kuriuos jie išgyveno? Ne - jug tai be galo sunku ir skausminga, nes gerokai paprasčiau yra perkelti tai, ką jie jaučia, mažam, nuo jų absoliučiai priklausančiam žmogučiui.
\Dar kartą primenu - būkite sąžiningi su savimi, pagalvokite kodėl jums tos emocijos, kurias dabar jaučiate?\

Taigi kai jau išsiaiškinom mechanizmą, galiu išdėstyti savo poziciją:
Vaikai (turiu omeny genetiškai sveiką naujagimį) gimsta emociškai sveiki, empatiški, smalsūs, racionalūs, geri.

Vaiko poreikiai - yra aukščiau tėvų poreikių, nes jis yra pastarųjų įkaitas, atsiradęs šiame pasaulyje dėl jų poreikių patenkinimo.
Visi tėvai yra traumuoti (nėra pasaulyje netraumuotų žmonių).
Traumuoti tėvai perduoda traumas savo vaikams, kurie savo ruožtu - saviesiems.
Todėl tėvai, prieš reikalaudami iš vaikų ko nors, turėtų pasižiūrėti savo vidun, suprasti ką jie patys jaučia, ir kai supras - nebereikės iš vaiko reikalauti meilės, supratimo, pagarbos. Vaikas jaus tuos jausmus tėvams dėl to, jei to nusipelno.
Būtent! Meilė ir pagarba - nėra jausmai, kuriuos vaikai privalo jausti. Tėvai privalo jų nusipelnyti. Vaikai neprivalo nieko. 
\Taip, žinau kad esu ne"normalus", ir greičiausiai tai, ką kalbu, jums kelia pyktį, pasišlykštėjimą, nerimą, liūdesį, skausmą... Bet tai darau ne aš, tai jūsų prisiminimai (įvykiai jūsų gyvenime palikę skausmingą žymę), gyvenantys jumyse ir neleidžiantys apie save pamiršti.\

Kaip sakiau, būkite nuoširdūs sau, įsigilinkite į savo jausmus, ramiai pagalvokite, kaip keičiasi jūsų emocinė būsena perskaičius šias eilutes. Gal tai neatsitiks dabar. Gal po kelių dienų ar mėnesių, o gal po metų. Leiskite vieną dieną sau pajausti jausmus, kurie kyla jums, kai pradedame kalbėti apie jūsų tėvus. Būkite sąžiningi sau, ir labai tikiuosi, kad tada suprasite, kaip jaučiasi ir ką išgyvena vaikai.
\Taip, aš tai irgi išgyvenau.\

Labai daug nesiplėčiau, nes jau yra anksčiau apie tai rašiusių mano draugų:

Komentarai laukiami, kaip visada.

Laimingesnės dienos!
J.