2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Pauzės galia


Pauzė – stiprus kalbos įrankis, itin sėkmingai naudojamas aktorių, patyrusių kalbėtojų, psichologų, koučerių. Pauze galima paryškinti savo mintį, uždėti akcentą, pakeisti sakinio atspalvį, paskatinti pašnekovą pasisakyti, susikurti pokalbyje vietos pagalvojimui.

Tačiau įprastoje, kasdienėje kalboje pauzės vartojamos gerokai rečiau. Kodėl?

Mano nuomone, vienas svarbiausių faktorių, genančių pauzę iš kalbos, yra nerimas, atsirandantis nutilus vienam iš pašnekovų. Kuo įtemptesnė pokalbio atmosfera, tuo labiau baugina pauzės, todėl kai kurie žmonės susijaudinę kalba itin daug. Pastebėkite kaip diskusijose atsiradusius tuščius tarpus (pauzes), tuojau stengiasi užpildyti labiau nerimaujantis pokalbio dalyvis: klausimais (dažnai neapgalvotais), „dalyvavimu pokalbyje“ kalbant apie nieką, temos pakreipimu, pakartojimu to ką pasakė... Žinoma, yra ir kita grupė žmonių, kuri atsiradus įtampai nepasako nei žodžio. Šiuo atveju tai ne pauzė, tai labai ilga tyla.

Tiems, kuriems pauzė atrodo grėsminga pokalbio palydovė, jos atsiradimas pokalbyje kelia nemalonias emocijas: dažniausiai – nerimą, susierzinimą, rečiau – baimę ar pyktį. Tam, yra priežasčių. Jei vaikystėje, kai neturėdavome atsakymo į suaugusiųjų klausimus buvome: „neišmanėliai“, „blogi mokiniai“, „nemokšos“, „neklaužados“, tai šiandieną jei nežinome atsakymo, jaučiamės atsidūrę tokioje pačioje padėtyje ir pradedame jausti tokius pačius jausmus kaip tada, vaikystėje. Taip pat, manydami, kad pašnekovas jaučiasi panašiai kaip mes ir nenorėdami kelti jam nepatogumo, užpildome pokalbyje atsiradusias tuštumas savais žodžiais.

Ką gali duoti pauzė pokalbyje? Jei po atviro klausimo (klausimo į kurį negalima atsakyti tik taip ar ne) paliekame pauzę, kas nutinka?

Pirmiausia, suteikiame galimybę pašnekovui išsakyti gilesnes mintis. Stebėkite kas vyksta: pašnekovui uždavėte klausimą, sulaukėte atsakymo, dabar palaukiate dar penketą sekundžių. (Aš tai vadinu penkių sekundžių klausymo technika.) Greičiausiai jis pridės dar daugiau, nei pasakė prieš tai, ir gerokai išsamesnių minčių. Taip pat ir su jumis. Kai pasakėte atsakymą, ir pašnekovas laukia, nekalba, po keleto sekundžių atsiranda papildomų, išsamesnių ir įdomesnių minčių ar įžvalgų.

Kitas dalykas – pauzės įgalina apmąstyti tai, ką mūsų pašnekovas pasakė. Pagalvokime, ar supratome ką jis ar ji norėjo išreikšti. Gal mums kyla klausimų iš to, kas jau pasakyta? Juk, išlaikydami pauzę, turime laiko suabejoti tuo momentiniu atsakymu, kurį labai dažnai pakiša mūsų protas, štampu. Pauzėse atrandame erdvės empatizuoti pašnekovui, įsiklausyti į jo išsakytas mintis, ir duoti ramų, neskubotą, apgalvotą atsakymą.

Galų gale, per pauzes yra laiko įsiklausyti į save. Ką kokie jausmai ir mintys kyla man, iš to, ką pasako pašnekovas? Kodėl jie kyla? Ar tai pašnekovo argumentai, ar jo tonas, ar aplinka, ar mano kažkurių dalių reakcijos į pokalbį? Ar tai adekvatūs jausmai? Jei ne, pauzės metu, turiu laiko susivokti ir net pasiruošti išsakyti ne tik mintis, bet ir kylančius jausmus.

Kaip nesugadinti pauzės? Jei jūsų dialoguose pauzių maža, ir norėtumėte jų daugiau, kaip minėjau, galite panaudoti penkių sekundžių klausymo techniką. Svarbu nesugadinti pauzės. Kalbant dar tiksliau, pauzės savaime atsiras, kai iš kalbos išimsime nereikalingas dialogo dalis:
  • atsakymus į savo pateiktą klausimą;
  • papildomus savo minčių aiškinimus, kai pašnekovas to nereikalauja;
  • klausinėjimą, tarytum ankstesnis klausimas nebuvo pašnekovui užduotas;
  • pasiteisinimus, kad uždavėte būtent šį klausimą, po kurio įsivyravo pauzė.

Žinau, kad iš karto gali nepavykti naudoti pauzių. (Pauzė.) Bet pabandykite pagyvinti savo kalbą poros sekundžių tylos intarpais. (Pauzė) Po to juos pailginti, (pauzė) vartoti dažniau. (Pauzė.) Pažiūrėkite kas gausis (pauzė). Ir pasidalinkite sava patirtimi.

Pauzės pokalbiuose, gali būti kaip jūsų mėgstamas gėrimas... Pauzė – tai gurkšnis, pokalbiui suteikiantis gyvybingumo.

2012 m. gegužės 15 d., antradienis

Įpraskime klysti

"Klysti – žmogiška". Girdėtas pasakymas. "Kitus kaltinti savo klaidomis – dar žmogiškiau"... Irgi nenauja mintis, labai gerai atspindinti šiandieninę mūsų mąstyseną. Aš pats didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenau besielgdamas pagal žemiau aprašytus klydimo ir nesėkmių scenarijus, kurie susideda iš kelių dėmenų: mūsų reakcija į klaidą ar nesėkmę, prisiimama atsakomybė ir elgsena įvykus klaidai. Pats prasčiausias:

Ignoruojame klaidą ir nieko nedarome, tikimės, kad tai daugiau nebepasikartos.

Toks scenarijus – iliuzija, kad mūsų gyvenimas puikus, viskas jame gerai ir aplink vyksta tik pozityvūs dalykai. Kitaip tariant, tai visiškas atotrūkis nuo realybės ir neigimas to, kas aplinkui mus darosi.

Kitas galimas scenarijus, kai klaidą pripažįstame, tačiau atsakomybę už klaidą perkeliame kitiems.  Elgsenos variantai: nieko nedaryti arba bandyti įtakoti kitus, kad šie elgtųsi taip, jog klaida nepasikartotų. Sąmoningumo vis dar mažai, tačiau bent jau aišku, kad klaida ar nesėkmė įvyksta. Lygiai taip pat, nesąmoningai, galime kaltinti klaidą ir save, tačiau nieko nekeisti.

Žvelgiant į visą galimybių spektrą tiesiog galime padėlioti variantus iš:
  • reakcijos į klaidą (pripažįstame ar ignoruojame)
  • atsakomybės už tai kas įvyko (atsakingi kiti ar mes)
  • mūsų tolimesnių veiksmų (ką darome po nesėkmės ar klaidos)
Esu rašęs, kad už klaidas vaikystėje ir mokykloje mus dažnai bausdavo, todėl išmokome "būti neklystančiais": "žinoti" teisingus atsakymus, elgtis nekvestionuojant taisyklių, bijoti klysti, atsakomybę už savo nesėkmes perkelti kitiems, atakuoti save už klaidas ar nesėkmes.

Mūsų požiūris į klaidas nulemia, kiek kūrybiški esame, kokią savo potencialo dalį atskleidžiame ir kiek turime drąsos pažinti save ir pasaulį. Priminsiu pavyzdį su vaiku, besimokančiu vaikščioti. Kiek kartų kūdikis bando eiti, kol galų gale žengia pirmuosius žingsnius: 2-3 kartus, gal 10, 100, daugiau nei 1000? Tyrimai sako, kad vaikui išmokti vaikščioti reikia apie 1000 valandų praktikos. Tai yra nuo 10 000 iki 30 000 bandymų ir besikartojančių klaidų.

Dabar, siekiant tobulėti ir užsiimant saviugda, populiaru pasirinkti kokius garsius žmones ir iš jų mokytis – skaityti jų pasiekimus ir stengtis būti tokiais kaip jie. Tačiau jų istorijose kartais nutylimas (o kartais ignoruojamas ir mūsų pačių) kelias į sėkmę – tai nuolatinės klaidos, kurias tie žmonės darė iki tol, kol pasiekė to, ko yra pasiekę. Kas nutiktų, jei jie būtų pasidavę po antro ar trečio bandymo? Jie būtų likę vidutinybėmis. Dar vienas, greičiausiai irgi žinomas, pavyzdys su Tomu Edisonu ir elektros lempute. Tam, kad sukurtų tinkamą naudojimui lemputę, jis padarė virš 10 000 nesėkmingų bandymų.

Kuo daugiau bijome klysti, kai tuo mažesnes galimybes gyvenimas mums atveria. Ir tik tada, jei į klaidas ir nesėkmes žiūrime sąmoningai, drąsiai ir esame pasiryžę iš jų mokytis. Jos, kaip kelrodis, rodantis, kad kryptis, kuria einame, mums nežinoma. Padarius klaidą galime išmokti kažko naujo, nes akivaizdu, jog kažko nežinojome, nenumatėme ar tiesiog buvome nepakankamai sąmoningi. 

Kaip, mano nuomone, galima pradėti gauti naudą iš klaidų ar nesėkmių? Tai ką surašiau žemiau – mano požiūris, kurį pradedu taikyti dabar, ir dalinuosi juo su jumis, mano skaitytojai. Jis irgi gali būti klaidingas.
  • Pirmiausia – nusistatymas. "Mano gyvenimas susideda iš 90% nesėkmių." Jei būsiu sąmoningas ir neignoruosiu to, kas vyksta aplink mane ir su manimi, lengviau pastebėsiu klaidas ir nesėkmes, ir taip greičiau galėsiu jas ištaisyti bei keistis. Ir JOKIU BŪDU nebausiu savęs ir kitų už nesėkmes ir klaidas!
  • Sąmoningas klaidų ir nesėkmių pastebėjimas, reakcija į klaidą. "Jei klystu, reiškia mano gyvenimas eina sėkminga linkme". Tai nėra kvietimas sąmoningai daryti klaidas, kurių galima išvengti, bet įvykus klaidai, visomis išgalėmis stengiuosi jos neignoruoti.
  • Visiškas atsakomybės už klaidas ir nesėkmes prisiėmimas. "Tai kas vyksta su manimi – yra mano veiksmų ir minčių nuopelnas." Net jei nesėkmė įvyko dėl, atrodo, objektyvių aplinkybių, galima pagalvoti, kaip ateityje tokių aplinkybių būtų galima išvengti.
  • Tolimesni mano veiksmai yra nukreipti į sąmoningą mokymąsi, ir tobulėjimą. "Klaidos man atveria naują pažinimo horizontą". Ir vėl patikslinu, kad tai nereiškia, jog nebekartosiu tos pačios klaidos antrą kartą. Taip gali nutikti, "juk niekas nėra tobulas". Tačiau kiekvieną kartą besistengdamas klysti mažiau, nors po truputį, kažkada pasieksimu tai ko noriu... nebeklysiu ir  pradės sektis ten, kur anksčiau ištikdavo nesėkmės.
  • Stebiu save, kaip jaučiuosi kai klystu. Kokie jausmai man kyla? Baimė, nerimas, pyktis, nepasitikėjimas, neviltis? O gal susidomėjimas, azartas, smalsumas, vidinis sujudimas? "Savęs stebėjimas klystant, bei reaguojant į kitų klaidas, tai dar vienas būdas pažinti save".
Ir pabaigai, Michael Jordan reklama, kurioje labai gerai atspindėta nesėkmių ir klaidų vertė.


P.S. Šį įrašą taisiau 6 kartus :)

2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis

"Man viskas gerai" – Neigimas 2 dalis

Pirmoje dalyje apie neigimą, rašiau labiau iš emocinės pusės, taip, kaip jis atrodo iš šono. Kaip žadėjau, pateiksiu ir moksliškesnį požiūrį į neigimą.

Neigimas, tai akivaizdaus ir / ar objektyviai įvertinamo elgesio ignoravimas, naudojant vieną iš trijų būdų:
  • Paprastas neigimas, kai žmogus tiesiog neigia, kad su juo kažkas yra ne taip. Pavyzdžiui, alkoholikas sako: "Ne, aš negeriu."
  • Minimizavimas (sumenkinimas), kai žmogus pripažįsta problemą, tačiau menkina jos pasekmes. Pavyzdžiui, tas pats alkoholikas: "Taip, aš geriu, tačiau ne kiekvieną dieną!"
  • Projekcija, kai žmogus atsakomybę perkelia kažkam kitam. Pavyzdžiui, vėl tas pats alkoholikas: "Aš geriu, nes jei negerčiau  – nepakelčiau streso darbe."
Pasirinkęs kurį nors neigimo būdą, žmogus gali naudoti įvairias taktikas dėmesiui nuo problemos nukreipti: neigti faktus, neigti pasekmes, neigti įvykio svarbą žmogaus gyvenime, taip pat gali vykti cikliškas neigimas, sakant kad tas pats įvykis (pavyzdžiui alkoholio vartojimas) turi skirtingą kilmę ir priežastis.

Kad ir kokiu neigimo tipu ar pasirinkta strategija žmogus ginasi, tai labai apsunkina jo paties tobulėjimo ar problemos sprendimo procesą. Kalbant apie saviugdą, kartais, atrodo, smulkios detalės kurias žmonės neigia, slepia daug įtakojančių pasikeitimų galimybę. Kaip ir minėjau, neigimas – viena dažniausiai pasitaikančių gynybos formų.

Kaip nutinka, kad "išmokstame" neigti? 

Neigimas ateina iš vaikystės, kai objektyvi realybė kurią suvokiame, nėra tokia, kokią galime priimti (išgyvenome kažką labai baisaus, mums tuo metu nesuvokiamo, tarkim artimo žmogaus mirtis), arba kokią mums "piešia" tėvai, globėjai, mokytojai ar bendraamžiai (tai, kas mums atrodo blogai ar ko apskritai nėra, sakoma kad yra vertinga, pavyzdžiui religija). Vaikystėje įvykęs traumuojantis, svarbus įvykis, mums supančių asmenų akimis buvo nupieštas kaip nereikšmingas, sumenkintas, arba priešingai, nesvarbus įvykis – kaip itin bauginantis ar reikšmingas. Tokią įvykio interpretaciją taip pat gali padaryti mūsų psichikos sistema, norėdama apsaugoti tikrąjį aš nuo skausmo. Kitais žodžiais ir primityviai sakant, neigimas, tai mūsų gebėjimas meluoti patiems sau, to nepastebint. Jei nebūtume melavę sau, mūsų tikrasis aš būtų labai kentėjęs ar net miręs, o kad taip nenutiktų, į pagalbą stoja dalys prisiimančios traumos naštą ir sukuriančios iškreiptą realybę.

Kaip padėti sau ar kitiems, kai jie neigia?

Jei pastebite, kad patys neigiate, kabinkitės už tų objektyvios realybės atbrailų, už kurių dar galite kabintis, stebėkite save "iš šalies", užsirašinėkite tai, ką pastebite, kad po to galėtumėte perskaityti ir suprasti, kas su jumis vyko, analizuoti tai. Jei reikia, kreipkitės pagalbos į profesionalus, kurie nešališkai galės įvertinti situaciją ir padėti pasikeisti.

Jei problemą matote su kitu žmogumi, jis neigia, be profesionalo pagalbos bus sunku, tačiau galima pabandyti naudoti keletą technikų, padedant jam suprasti, kad šis susiduria su problema. Svarbiausia tai daryti ramiai, nesiginčijant, nepykstant. Turite sąmoningai suprasti ką darote, ir jei manote, kad neturite tam kvalifikacijos, geriau nedarykite – nuteiksite žmogų prieš save, jis jumis nebepasitikės.
  • Perfrazuoti tai ką žmogus sako, ar objektyviai įvardinti ką daro: "Sutinku, kad tu nevėluoji, tu tiesiog dešimtą kartą iš eilės neateini laiku."
  • Perkelti atsakomybę žmogui atgal: "Suprantu, kad tu nemesi rūkyti, tai tavo pasirinkimas ir tu už jį atsakingas."
Kitos technikos yra sudėtingesnės, tad paminėsiu jas tik įdomumo dėlei: atspindėjimas (persakymas subjektui to, ką pats subjektas sako apie save), sustiprintas atspindėjimas (subjekto pasakyto turinio persakymas, sutirštinant spalvas), dvigubas atspindėjimas (persakymas subjektui ne tik to, ką sako jis, bet ir to, ką, jo žodžiais, sako apie jį kiti), priėjimas prie klausimo iš kitos pusės (kalbama ne apie problemą, o apie kitas sritis, kurias neigiama problema gali įtakoti), o taip pat minėtos atsakomybės perkėlimo ir perfrazavimo technikos.