2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Palinkėjimai...

Eglutes
Šiandien, su kukliu savo blogo skaitytojų ratu (prie kurio prisėsdavau tik retkarčiais, tiksliau tik 5 kartus), noriu pasidalinti prieššventinėmis mintimis.

Artėjant metų pabaigos šventėms, atsisuku ir peržvelgiu kas pasikeitė per metus mano gyvenimo? Atrodo, klausimą užduodu klaidingai... Kas mano gyvenime pasikeitė – ne taip svarbu. Svarbiausia, kas pasikeitė tavo gyvenime, skaitytojau / skaitytoja?

Jei atsigręžtum atgal ir peržvelgtum jau beveik praėjusius metus, ar jie tokie, kokių tikėjaisi? Ką padarei savo asmenybės labui? Ko nepadarei? Ką naujo atradai savyje, kituose, pasaulyje? Ar norėtum šiuos metus pakartoti dar kartą? Jei norėtum, ką keistum ir darytum kitaip? Jei ne – kodėl? Ir vėl gi, ką darytum kitaip? Ko tikiesi iš ateinančių metų? Ko sau palinkėtum?

Linkiu, kad šie klausimai padėtų kitus metus padaryti geresniais, leistų labiau save suprasti ir priimti, labiau atsižvelgti į savo poreikius ir siekti didesnių tikslų, nei iki šiol.

Su artėjančiomis šventėmis!

Nuoširdžiai

Julius Tilvikas

2014 m. liepos 29 d., antradienis

Būsimas aš – žino geriau

pasaka
Ar nebūtų puiku turėti ateitį numatantį rutulį (kaip būrėjos) ar laiko mašiną? Žinotume, kas su mumis bus! Tokią galimybę, pasirodo, turime. Ne tiesioginę, bet turime.
Beveik visiem pažįstamas patyrimas: rytas po vakarykščios „baliavonės“, paskutinė naktis prieš egzaminą, kvailas poelgis nutraukęs draugystę ir kitos gyvenimiškos situacijos, po kurių dažniausiai sakome sau (o kartais ir kitiems): „daugiau nebe…“ Tokius patyrimus lydi nebaigtinė aibė nemalonių jausmų: kaltė, gėda, savigrauža, neviltis, pyktis, liūdesys, beviltiškumas, pasibjaurėjimas… Pasekmes galėjome numatyti, tačiau iš savo klaidų (akivaizdu kad), ir vėl nepasimokėme. Po šio karto sau pasižadame – pamoką išmokome ir daugiau taip nebesikartos… …iki kito karto. Praeina laikas: kartais diena, kartais savaitė, kartais net ir metai. Mes ir vėl tame pačiame déjà vu (jau matyta – pranc.). Kartais veikėjai tie patys, kartais – kiti, tačiau vienas jų visada dalyvauja, tai – mes.
Ankstesnėje pastraipoje suminėtos smulkesnės detalės, susidėlioja į didesnį paveikslą – gyvenimą, pasidabinusį besikartojančiais elgesio modelių raštais: atsisukę atgal, į praeitį, galime matyti, kaip kažkada seniai (mūsų pačių) priimti sprendimai įtakoja šiandieninę būtį. Bloga mityba – sveikatos sutrikimus. (Visi tai žinome, bet parduotuvėse saldumynų skyrius dvigubai didesnis už daržovių.) Alkoholis ar tabakas – pasilinksminimo įpročius. (Visi žinome kaip jie kenkia sveikatai, tačiau negalime atsisakyti.) Išlaidavimas – finansinei laisvei. (Visi žinome, kad finansiniai įsipareigojimai apsunkina, tačiau dauguma vis viena gyvena į skolą.) Jei jūs – ta mažuma, kuri gali sąžiningai pasakyti: „tai – ne apie mane“, sveikinu. Kitiems belieka palinguoti galva ir trečią kartą per metus ir vėl užsirašyti tą patį tikslą į kalendorių: sveikiau gyvensiu, taupysiu, mažiau gersiu, pradėsiu sportuoti… whatever.
ateities-as
Dar ne viskas. Prieš tai aprašiau į gyvenimą įsileidžiamus neigiamus dalykus. Liko skausmingesnė ir dažniau ignoruojama tema, apie kurią (dažniausiai) susimastome gyvenimo pabaigoje, – praleistos teigiamos ir pozityvios aplinkybės. Tai skamba kaip: „jei būčiau galėjęs(usi), išdrysęs(usi), leidęs(usi) sau…“ Tai svarbūs, gyvenimą keičiantys ir lemiantys, tačiau nepriimti sprendimai, neišnaudotos galimybės, neįgyvendinti projektai, nenukeliautos kelionės, nesukurti santykiai… Supratimas, kad tai nebesugrąžinama, dažnai būna toks skausmingas, kad nenoromis patys sau sukuriame pasiteisinimų apie: likimą, karmą, sintetinę laimę, ar ką panašaus. O tada galime sau pasakyti: „toks likimas“, arba „matyt praeitame gyvenime kažko neišmokau“, arba „nežinau ar būčiau laimingesnis, jei būčiau gyvenęs kitaip“.

Ane? (Kalbininkiškai: „ar tikrai?“)
Toks pasakymas prilygintinas: „jei gyvenime būtų geresnių dalykų daugiau, būčiau nelaimingesnis, nei esu dabar.“ Žinoma, tai padeda išsivaduoti iš sunkios atsakomybės naštos. Atsakomybės už savo pačių gyvenimą ir poelgius; už tai, kuo tampame suaugę ir ką darome, kad taptume geresnėmis savo pačių versijomis, geresnėmis, nei buvome iki šiol.
Visas šis pakalbėjimas apie atsakomybę už savo veiksmus, su laiko mašina siejasi štai taip…
… jei turėtume laiko mašiną, būtų smalsu pažiūrėti kaip mums ten, ateityje gyvenasi ir ką daryti, kad būtume laimingesni ir sėkmingesni. Mokslininkams vis dar bandant įminti laiko-erdvės kontinuumo mįsles, kažką panašaus į laiko mašiną kiekvienas turime savyje. Tai – vaizduotė ir mintys.
jausmai
Jei prieš priimdami kokį svarbų sprendimą pagalvotume: „ar ateities aš padėkos man už tai, ką dabar darau?“ Būtent tokiu formatu. Ar jis (ateities aš) jausis dėkingas už priimtą sprendimą. Jei taip, galimas dalykas, kad sprendimas bus naudingas, tinkamas, priartinantis prie laimės ir geresnės gyvenimo kokybės. Žinoma, nereiktų pamiršti sveiko skepticizmo, objektyvumo ir aplinkybių įvertinimo. Ši technika padeda suvokti perspektyvą, kurią labai labai dažnai paliekame užmaršty, net ir priimdami gyvenimiškai svarbius sprendimus.

Įdomu (ir svarbu), kad klausimą suformulavus priešingai: „ar mano ateities aš nesigailės, kad tai darau“, atsakymas dažniausiai būna: „ne, nesigailės“. Esame linkę apie save galvoti geriau, nei yra iš tikro – pozityvi nuostata prisideda prie realybės iškraipymo ir savęs apgaudinėjimo, tad kaip rašiau, klausimą reikia formuluoti kaip rašiau prieš tai: „ar ateities aš bus dėkingas“.
Kai jau žinote, bus lengviau nuspręsti: jūsų ateities aš bus labiau dėkingas už naujus saulės akinius, kainavusius 100 EUR, ar už asmeninių finansų valdymo kursus? Ateities aš labiau patiks bokalas alaus ir hamburgeris, ar labiau salotų lėkštė ir sultys? Ateities aš pasakys ačiū už tai, kad siekėte savo svajonės, ar kad ėjote mažiausio pasipriešinimo keliu?
 ateities aš pasakys rytoj? Po savaitės? O po 20 metų? Tikiuosi, kad jis bus laimingas ir patenkintas. Geros ateities!

2014 m. birželio 20 d., penktadienis

Turi kūną? Naudok jį, bet neperdozuok...


Vakar su draugais laipiojom Lokės Pėdoje. Ta proga, šiandien  noriu pasidalinti idėja apie mūsų asmenybės, sielos, dvasios ar gyvybės nešėją – kūną, ir jo naudojimą.

Mintis paprasta. Turime kūną. Jis – pagrindinis mūsų gyvenimo instrumentas. Juo naudodamiesi sukuriame viską aplinkui save; tiesiogine ta žodžio prasme, juo sukuriame savo gyvenimą: gerbūvį ar blogbūvį (atitinkamai).

Net, jei mūsų darbas protinis, vis viena kūnas reikalingas, kad smegenų kūrinį perteiktume pasauliui. Dabar guldau savas mintis ant kompiuterio ekrano. Tam naudoju pirštus ir akis. Jei diktuočiau, naudočiau balsą, t.y. kaip mokykloje mokė – kalbos padargus (iki šiol man tas pavadinimas asocijuojasi su žemės ūkiu...)
Kompiuterį, kuriuo rašau, įsigijau naudodamas savo kūną: dirbau protinį darbą, už kurį man buvo sumokėta. Jei kūno nebūtų, nebūčiau galėjęs jo atlikti. Stalas, ant kurio stovi kompiuteris, – rankų darbo. Neturėdamas rankų, nebūčiau jo nušlifavęs, nulakavęs, surinkęs.
Tad... Jei mūsų protą patalpintų į stiklainį, net ir sumastę nuostabiausių dalykų, negalėtume jų įgyvendinti, jau neminint paprasčiausio fizinio darbo, tokio kaip pvz. gatvės šlavimas ar indų plovimas.

Ilgai nenaudojamas daiktas tiesiog susensta. Tarkim, automobilis, kaip ir žmogaus kūnas, – sudėtingas mechanizmas, tačiau net ir tvarkingas, geras, naujas automobilis nenaudojamas susens labiau, nei tvarkingai eksploatuojamas. Netikit? Paklauskit bet kurio automechaniko!
Nenaudojami raumenys, sąnariai, smegenys atrofuojasi, praranda savo pradinius gebėjimus, taip kaupdami vis didesnę inerciją juos išjudinti po sąstingio. Ilgainiui ta inercija virsta chronišku energijos stygiumi ir nenoru nieko daryti.

Tačiau perdozuoti taip pat kenksminga. Nuolatinės perkrovos ir stresas mūsų kūnui tokie pat žalingi, kaip ir atrofija. Imkim tą patį automobilį. Jei jį „drošim“, nesaugosim, laiku nepasirūpinsime profilaktika ilgai jis netarnaus. Netikit? Paklauskit bet kurio automechaniko!
Piktnaudžiaudami savo kūno naudojimu sudėvime jį anksčiau laiko, perteklinis fizinis, emocinis, protinis nuovargis kaupiasi ir vis dažniau pradeda mus stabdyti, kol pats kūnas nepasako „STOP!!!“, išsireikšdamas perdegimu ir lėtiniu nuovargiu. Ilgainiui tai virsta chroniškomis, lėtinėmis ligomis.

Taigi, naudokime savo kūną, bet neperdozuokime. Man pačiam tai reiškia:
  • kuo dažniau naudoti savo jėgą kaip transporto priemonę, kai galiu (lipti laiptais o ne važiuoti liftu, naudoti dviratį, ne auto)
  • reguliariai sportuoti
  • sveikai valgyti, bet kartais leisti pasidžiaugti ir nesveikais dalykais
  • išsimiegoti, bet nepersimiegoti
  • skirti laiką poilsiui, buvimui tik su savimi
  • nuolat mokytis, tačiau neperkrauti savęs tuščia informacija
  • nebijoti išeiti už komforto zonos, ir nepamiršti į ją grįžti pailsėti.
Gero naudingo savaitgalio, be didelių perdozavimų...

2014 m. balandžio 10 d., ketvirtadienis

Saviterapija: apie psichikos – emocinę, sielos terapiją

Dažnai, atsakinėdamas į klausimus, rašydamas ar konsultuodamas sakau „saviterapija“. Kas tai ir kaip tuo naudotis?
Saviterapija, – tai psichologinis savęs gydymas, psichoterapija pačiam sau. Jos tikslas, kaip ir bet kokios kitos psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo, – padėti žmogui išspręsti slegiančias emocines, psichologines, elgesio problemas, geriau pažinti save bei pradėti jaustis laimingesniu.
Tai – geras būdas padėti sau, ir kaip pagrindinė savęs gydymo priemonė, ir kaip papildoma, lankantis pas psichoterapeutą ar psichologą.
Pirmas iškylantis klausimas: „kas yra terapija?“ Pabandysiu pateikti „koncentratą“, mano nuomone, teisingiausiai atskleidžiantį terapijos esmę. Terapija, – tai procesas, kurio metu atrandamos nepageidaujamo elgesio, jausmų ar jausmų nebuvimo, destruktyvių fantazijų (minčių) priežastys ir terapinio proceso metu stengiamasi tas priežastis pašalinti. Pati dažniausia problemų priežastis – vaikystės trauma. Retais kartais trauma gali atsirasti ir vėliau, dėl priešiškų aplinkybių gyvenime: artimo mirtis ar išsiskyrimas, sunki ar nepagydoma liga, kūno sužalojimas, patirtas smurtas (išprievartavimas, apiplėšimas, karas). Tačiau, dar kartą pabrėžiu, problemų šaknys dažniausia glūdi vaikystėje patirtose traumose. Taigi, terapija yra psichologinių traumų gydymas.
Kaip tas traumas (teisingai) gydyti? Nesigilinant į traumavimo procesą (nors reikėtų), paprastas atsakymas – išjausti sielvartą ir kitus nemalonius jausmus (išgedėti), kilusius dėl priešiškų aplinkybių traumavimo metu. Kai nebeslegia neišjaustų jausmų našta, traumuotas žmogus gali pradėti suvokti, jog aplinkybės anksčiau pasąmoningai kėlusios nemalonius jausmus ar iracionalų elgesį, dabar nebekelia grėsmės ir / arba yra kontroliuojamos mūsų pačių.
Kitais žodžiais tariant, – integruoti atskilusias psichikos dalis į sveiką mūsų sistemos dalį. Dar kitais žodžiais tariant, – išmokyti savo smegenis reaguoti į traumą primenančias aplinkybes adekvačiai ir realistiškai.
Tai gali atrodyti nepaprastai sudėtingas procesas, reikalaujantis super-gebėjimų ir žinių – tokių, kurių turi tik psichoterapijos mokslų daktaras. Pasižiūrėkite į veidrodį. Pristatau jums jūsų asmeninį psichologijos mokslų daktarą, lydėsiantį per visą jūsų saviterapijos (ar terapijos) procesą, jis – žmogus veidrodyje, jūs pats / pati.
Psichologo kabinete vyksta tik maža dalelė tikrojo psichoterapinio darbo ir tą darbą padarote jūs. Specialistas neįlenda į jūsų smegenis ir jų neperprogramuoja. Psichoterapeuto ar psichologo darbas – sąžiningai ir atvirai atspindėti jums tai, ką atsinešate į terapiją, empatizuoti bei (labai retais atvejais!) patarti, išmokyti naudotis palaikymo ar savęs pažinimo technikomis.
Kitas, natūraliai kylantis kausimas: kodėl, vis dėl to, žmonės eina į psichoterapiją, moka didelius pinigus ir daro tai ilgai, kartais metų metais? Tam yra keletas priežasčių: nežinojimas apie saviterapiją, nepasitikėjimas savimi ar savęs nuvertinimas, atsakomybės perkėlimas (terapeutui ar kitiems), klaidingi įsitikinimai, ankstesnės neigiamos saviugdos ar savityros patirtys, nereguliarus ir paviršutiniškas darbas su savimi. Darbą su savimi gali atlikti kiekvienas, bet kai kuriems, ypač turintiems sunkių sutrikimų, saviterapija be profesionalios pagalbos gali būti itin sudėtinga. Jokiu būdu neraginu mesti psichoterapiją ir pradėti gydytis patiems, mano tikslas – parodyti dar vieną būdą padėti sau.
Pakalbėkime apie patį darbą. Pagrindinė saviterapijos technika paprasta: tiesiog užrašome savo mintis, jausmus, prisiminimus, sapnus, pojūčius, fantazijas į saugią vietą (žurnalą). Kai kuriems nepatinka rašyti, tad jie naudoja garso ar vaizdo įrašus savo mintims dokumentuoti.
Tai – svarbiausias saviterapijos žingsnis. Vien jausmų užrašymas gali palengvinti emocinę naštą. Jei nėra kas priima jūsų jausmus, tai gali padaryti popierius – paprastas ar kompiuterinis. Taip saviterapija prasideda.
Mezgant ryšį su savimi svarbiausia – nuostata savo pačių atžvilgiu. Pykdami, kaltindami save ar sau nuolaidžiaudami mažai ką pasieksime, todėl saviterapijos metu svarbu tinkamai nusiteikti – į savo asmenybę (save patį) ir išgyventas patirtis žiūrėti smalsiai ir su atjauta. Kai kuriems tai padaryti būna sunku, ypač jei esame užlieti emocijų, pavyzdžiui labai pykstame, liūdime, jaučiame kaltę ar gėdą.
Užplūdus jausmams dažnai padeda tiesiog jų užrašymas. Popierius kartais tampa vieninteliu liudininku, visiškai ir besąlygiškai priimančiu jūsų išgyvenimus ar prisiminimus.
Kita svarbi vidinė nuostata saviterapijai – visiškas sąžiningumas ir atvirumas. Jūsų žurnalo be jūsų žinios ir sutikimo niekas neturėtų skaityti, tad jame galite būti visiškai atviri. Jei ne čia, tai kur dar galėsite pažvelgti į savo tikrąjį vidų? Iš praktikos žinau, kad visiškas sąžiningumas su savimi labai gąsdina, ypač skaitant tai, ką užrašome. Yra itin tamsių vidinių kertelių, į kurias nenorime net pažvelgti. Vis dėl to, jei norite rezultato, siūlau kaip tik jas ir atskleisti sau patiems. Savęs pamatymas iš šono padeda save įvertinti iš naujo, patirti naujų įžvalgų, suvokti kaip ir kas su mumis vyksta, ir kodėl.
Visiškas atvirumas su savimi galimas tik esant specifinėms aplinkybėms: aplinka, kurioje rašome, turi būti saugi ir mūsų užrašytas turinys turi būti prieinamas tik mums vieniems. Jos pasirinkimas – individualus reikalas: vieniems saugiausia vieta namai, kitiems kavinė, tretiems darbo stalas biure, ketvirtiems parko suoliukas. Kalbant apie turinio saugumą – viskas priklauso nuo to, į ką užrašinėjate. Rašydami į kompiuterį pasirūpinkite, kad programa užrakintų jūsų sukurtą dokumentą slaptažodžiu (svarbu nepamiršti ir jo). Dar geriau jei dokumentą saugote išorinėje laikmenoje ar jūsų interneto talpykloje (pvz. DropBox tarnyboje) – šios sistemos pakankamai gerai pasirūpina saugumu. Taip pat galima rašyti specialiai žurnalinimui skirtuose tinklapiuose (pvz. penzu.com ar 750words.com).
Jei rašote popieriuje, pasirūpinkite kad užrašai būtų laikomi saugioje vietoje, prie jų negalėtų bet kas prieiti. Viena rekomendacijų – pragręžti ar prakirsti sąsiuvinyje skylę ir lapus užrakinti nedidele spynele. Jei diktuojate ar įrašinėjate video taip pat pasirūpinkite failų saugumu.
Dar viena problema, neretai sukeliančia nepatogumų pradedantiems saviterapiją – neturėjimas ką užrašyti. Jie sako: „tik prisėdu ir galva iš karto pasidaro tuščia.“ Jei taip nutinka, galima aprašyti ką patiriate kai nesirašo: jausmus, kylantį pasipriešinimą, minčių trūkumą, kūno pojūčius, ką primena jaučiama būsena, gal kyla koks prisiminimas ar fantazija. Svarbu pradėti ir … nesustoti.
Žinoma, iš pradžių įprotis užsirašinėti savo išgyvenimus bei mintis gali atrodyti varginantis, neproduktyvus, keliantis pasipriešinimą ar nuobodulį. Normalu, juk saviterapinio žurnalo rašymas dažniausiai nėra malonus užsiėmimas, kaip ir vizitas pas psichoterapeutą, kuomet kalbate ir mąstote apie skaudžius ir nemalonius jums dalykus. Tačiau išsiugdžius įprotį nuolat rašyti žurnalą, jis taps neatsiejama jūsų emocinės ir psichologinės higienos dalimi, tokia pačia, kaip dantų valymas rytą ir vakare.
Kita svarbi saviterapijos technika – žurnalo skaitymas. Šis užsiėmimas gali būti net sunkesnis nei rašymas. Kaip tik skaitydami pradedate matyti save tarytum kitomis akimis ir tai, ką pamatote, ne visada nuteikia maloniai. Skaitant savo žurnalą reiktų laikytis tokių pačių nuostatų kaip ir rašant: atlaidumo sau ir smalsumo. Pažvelkite į save kaip į kitą žmogų. Neretai toks įspūdis ir susidaro – žmonės sako: „negi tai aš parašiau???“
Nieko čia keisto – rašydami buvote vienoje būsenoje (veikė vienos jūsų asmenybės dalys), o skaitydami – kitoje (gali veikti kitos dalys). Tai naudinga, nes galite suprasti kaip jaučiatės, ypač skaitydami užrašus, kuriuose išrašytos stiprios emocijos ar bauginantys prisiminimai. Skaitant kylančios mintys ir jausmai tampa penu tolimesniems užrašams.
Skaitant žurnalą taip pat svarbu kuo objektyviau vertinti įvykius ir jausmus. Pagalvoti: „o ką aš manyčiau ir jausčiau, jei tai būtų ne apie mane, o apie kitą žmogų?“ Patikrinti, ar įvykiai ir jausmai atitinka realybę, ar emocijos tinka situacijai. Pavyzdžiui: pykstame ant draugo, mums išsakiusio objektyvią kritiką (netinka) ar džiaugiamės nauja knyga (tinka). O gal kaip tik, ten, kur turėtų kilti jausmai, jų nekyla? Pavyzdžiui – prisiminus vaikystėje patirtą neteisybę. Visi šie neatitikimai signalizuoja apie traumuotas mūsų asmenybės dalis, o su jomis turėtume padirbėti.
Kiekvienas turime savyje sveiką psichikos dalį. Jos dalyvavimas terapijos procese ir yra psichologinio sveikimo laidininkas. Ji (mūsų tikrasis Aš) – vidinis psichoterapeutas empatiškai, smalsiai ir sąžiningai stebintis mus, pateikiantis įžvalgas ir palaikantis mums išgyvenant sielvartą, padedantis traumuotoms dalims išgyti. Ta pati dalis dalyvauja ir įprastoje psichoterapijoje, tik gal kiek mažiau ją pastebime, juk, kaip rašiau, gijimas, tai jūsų darbas, ne terapeuto.
Baigdamas noriu pastebėti – tai ne mokslinis straipsnis. Stengiausi parašyti viską kuo paprasčiau ir aiškiau, taip, kad tai būtų suprantama kiekvienam norinčiam geriau pažinti save ir ieškančiam kelių sau padėti. Sėkmės saviterapijoje!

2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Odė jausmams

Žmogus be emocijų kaip biologinis robotas, bet kokia kaina, be skrupulų siekiantis savo (dažniausiai) savanaudiškų tikslų. Nejausdami jausmų sau žmonės negali suvokti ir kitų jausmų – neturi empatijos. Jie tik numano, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, stebėdami aplinkinius prisitaiko kad atitiktų jų lūkesčius. Tiems, kurių savivertė žema, tokie žmonės atrodo labai malonūs ir draugiški, empatiškiems ir emociškai brandiems – priešingai – dirbtiniai ir psichopatiški.

Jausdami žmonės supranta kas su jais vyksta: santykiuose, darbe, šeimoje, draugijoje. Bejausmiai arba prisitaiko ir elgiasi taip, kaip iš jų tikisi, arba vengia nepažįstamų situacijų, o į jas patekę sutrinka, pasimeta ir pradeda elgtis impulsyviai. Jie „žaidžia“ tik ten, kur žino „žaidimo taisykles“, kurių išmoksta stebėdamas kitus.

Kaip pojūčiai padeda orientuotis erdvėje, išvengti su(si)žalojimų, nustatyti savo negalavimus, taip jausmai padeda susivokti psichoemociniame pasaulyje: įvertinti santykius, psichologinę atmosferą, jausmus sau ir kitiems, peržengiamas asmenybės ribas. Jie – kaip kompasas, padedantis mūsų emociniam aš išlikti nesužalotam ir siekti geresnės psichologinės terpės.
Jausdami šaltį žmonės apsirengia, skausmą – atitraukia ranką nuo jo šaltinio, šilumą – 
žino kiek prie jos prisiartinti, kad nenudegtų.
Jausdami liūdesį žmonės pasineria į save, pyktį – atsitraukia nuo jį keliančio žmogaus, simpatiją – žino kiek prisiartinti, kad netaptų atgrasiais.

Vieni neturi emocijų, kiti jų turi per daug, treti randa emocinį aukso vidurį. 
Naujagimiai gimsta labai emocionalūs, tačiau jų neišsivysčiusios smegenys dar negali kontroliuoti tų emocijų, jos veržiasi per kraštus. Tai, kokio emocinio brandumo bus suaugęs žmogus priklauso tik nuo tėvų.
Yra tėvų, kuriuos naujagimių, kūdikių, vaikų emocijos trikdo: kelia pyktį, susierzinimą, baimę, liūdesį.
Yra tėvų, kurie į naujagimių, kūdikių, vaikų emocijas nekreipia dėmesio, jas ignoruoja.
Yra tėvų, kuriems naujagimių, kūdikių, vaikų emocijos yra svarbiausias vaiko gerovės rodiklis, todėl jie prisiderina prie vaiko poreikių ir empatizuodami įsiklauso į tai, ką vaikas jiems sako, net jei jis nemoka kalbėti. Deja, ši grupė mažiausia.
Tėvams prisiderinant prie naujagimio, kūdikio, vaiko emocijų, šis jaučiasi saugiai, ir taip išmoksta pats reguliuoti kylančius jausmus, suvokia ką jie jam sako ir dėl ko kyla. Jis išsiugdo sveiką impulsų kontrolės mechanizmą.
Tėvams reaguojant kitaip, nepriimant naujagimio, kūdikio, vaiko emocijų, jis pradeda slopinti jausmus, arba randa kitų savęs nuraminimo būdų. Pirmuoju atveju toks vaikas ilgainiui taps bejausmiu suaugusiuoju. Antruoju atveju – ieškos išorinių priemonių kaip save nuraminti, o nenuraminęs jaus nuolatinius (lėtinius) jausmus: nerimą, liūdesį, vidinę tuštumą.
  
Kurį laiką gyvenau bute, kuriame girdėjosi tolumoje pravažiuojantys traukiniai. Kartais tai atrodė romantiška, kartais erzino. Po pusmečio pagavau save beveik nebegirdįs traukinių. Jie tapo man tokiu įprastu reiškiniu, jog atrodė, kad jų nebėra. Šią savo gyvenimo atkarpėlę pasakojau ne šiaip sau.
Traukinių dundėjimo niekaip negalėjau įtakoti, jis man nenaudinga informacija – ir su laiku pradėjau ją tiesiog ignoruoti.
Supaprastinus iki primityviausio lygio, vaikams panašiai nutinka su jausmais. Kai besikartojantis jausmas neneša jokios naudingos informacijos (kai vaikas negali įtakoti aplinkos remdamasis savo jausmais), jausmą vaikas išstumia (represuoja) į pasąmonę. Kuo daugiau jausmų naujagimis, kūdikis, vaikas išmoksta išstumti, tuo didesnę emocinę nejautrą  nešioja savyje. Taip žmonės nebejaučia savo jausmų, kaip aš nustojau girdėti pralekiančius traukinius.

Kai mosteliu pele į viršutinį kairį ekrano kampą savo kompiuteryje, pasirodo visi atidaryti langai, tada pasirenku reikalingą ir tęsiu darbą. Prisėdęs prie kito kompiuterio vis dar naudoju šį žestą pele, nors jis man nieko neduoda – jis tiesiog giliai įaugęs įprotis, sunkiai kontroliuojamas įprotis.
Ši istorijėlė primityviai metaforizuoja jausmų kontrolės trūkumą. Jei naujagimis, kūdikis, vaikas taip ir neišmoksta kontroliuoti savo jausmų (vaikas gauna netinkamas reakcijas į jam kylančias emocijas), jis arba išsiugdo klaidingą supratimą apie jausmo nešamą informaciją (pvz. mano kad nemalonios emocijos yra negatyvios) arba jausmai būna perdėtai stiprūs (pvz. labai susierzina, kitam vairuotojui darant manevrą ir nerodant posūkio signalo, tačiau nekeliant avarinės situacijos). Taip žmonės jausmų nešamą informaciją panaudoja netikslingai, kaip aš be priežasties stumdau pelę į ekrano kampą.

Vaikas suauga ir tampa žmogumi, turinčiu visai kitokius resursus – emocinius, psichologinius, fizinius. Jį supa kitokia aplinka, jo gyvybė nebepriklauso nuo tėvų ar globėjų. Jis tampa savarankišku individu, tebeturinčiu teisę į emocijas ir / ar jų kontrolę. Jis gali jausti ar nebejausti – jo neberiboja nekontroliuojami išoriniai veiksniai. Dabar visi raktai į emocinę brandą yra jo paties rankose.

Išmokti jausti tinkamai, ar apskritai jausti, nėra lengva – tai, kaip ir bet koks kitas įgūdis, reikalauja darbo, ištvermės ir kantrybės. Jei emocinis invalidumas truko dešimtmečiais, per porą mėnesių atstatyti tokio masto žalą – nelengvas darbas. Nelengvas, tačiau įmanomas. 

Išmokti jausti – verta. Emociškai brandūs žmonės suvokia pasaulį gerokai plačiau. Tai galima įsivaizduoti kaip vienspalvių akinių nusiėmimą: visa, kas anksčiau buvo vienos spalvos, tik skirtingo intensyvumo, dabar tampa spalvota – su savais pustoniais ir perėjimais iš spalvos į kitą. Tai – beveik naujas matavimas. Žmogus „matantis“ emocines spalvas, gali suprasti kokie santykiai jį saisto su aplinkiniais ir su pačiu savimi. Dar daugiau – tik suprasdamas kokie tie santykiai yra, tas žmogus gali juos keisti... žinoma, jei pats to nori. Renkasi žmogus.

Renkiesi tu. Gražių spalvų.

2014 m. kovo 7 d., penktadienis

Man – depresija. Ką daryti?

Depresija. Dažnas žodis ir reiškinys, sutinkamas beveik kiekvieną dieną. Pradedant apibūdinimais – depresyvi muzika, depresiška nuotaika, darbas nuo kurio kyla depresija... baigiant diagnoze – „jums - klinikinė depresija.“ Apie depresiją daug rašoma – kaip ją įveikti, kokius medikamentus vartoti, kaip ji įtakoja gyvenimą. Dažniausiai apie depresiją kalbama kaip apie ligą, kuri gali būti išgydoma vaistais, ir kuri apibūdinama kaip „kylantis dėl gyvenimo aplinkybių“ cheminis smegenų disbalansas. Tikrai, depresija gali atsirasti dėl tam tikrų ligų sukelto monoaminų (smegenų chemikalų) trūkumo (Adisono ligos, Laimo ligos, išsėtinės sklerozės, insulto, diabeto, vėžio, skydliaukės sutrikimų), tačiau tai yra daugiau išimtys. Deja, tais dažnais atvejais „cheminis disbalansas“ yra ne depresijos priežastis, o tiesioginė jos pasekmė.

Kodėl depresija kyla?
Atmetus minėtas medicinines priežastis, depresija paprastais žodžiais sakant   yra neišjaustas sielvartas.
Jis gali kilti dėl neseniai gyvenime įvykusių įvykių – artimo žmogaus praradimo, staiga ir labai suprastėjusių gyvenimo sąlygų, kitų skausmingų įvykių gyvenime.
Kita, gerokai dažnesnė depresijos kilmės priežastis – ankstesniųjų, neišspręstų traumų pasekmė. Situacijos ir įvykiai gyvenime iššaukia pasąmonėje esančias traumas, o šios – netiesiogiai veikia mūsų nuotaiką. 

Kas vyksta depresijos metu?
Žinoma, jaučiame depresijos simptomus:
  • kiekvieną ar beveik kiekvieną dieną jaučiama prislėgta nuotaika,
  • anksčiau džiuginusi veikla dabar nebekelia jokio pasitenkinimo,
  • mitybos sutrikimai – apetito praradimas ar netikėtas jo išaugimas,
  • miego sutrikimai – nemiga ar padidintas mieguistumas,
  • nuolatinis energijos trūkumas, kurį kartais pertraukti trumpi energijos antplūdžiai.
  • malonių emocijų sumažėjimas ir priešingai – nemalonių padidėjimas,
  • padidintas emocinis jautrumas,
  • nuolatinis stiprėjantis ir slegiantis kaltės jausmas,
  • koncentracijos ir protinių pajegumų sumažėjimas,
  • įkyrios mintys apie savižudybę arba bandymas nusižudyti.
Kaip rašiau, dažnai jie yra tik signalas apie mūsų psichikoje vykstančius tam tikrus procesus. Sąmoningai nesuprantame kas vyksta, tačiau iš mūsų pasąmonės trauma vis nori grįžti atgal į mūsų sąmoningą psichologinę ekosistemą. Neišjaustas sielvartas, dėl patirtų traumuojančių įvykių vaikystėje (dažniausiai), bando išsiveržti ir išvaduoti mus nuo emocinės naštos. Tai mūsų psichikos bandymas išgyti – sėkmingas jis bus ar ne, priklauso nuo mūsų pačių.

Kaip atsikratyti depresijos?
Yra du keliai vienas lengvas, kitas - teisingas.
Pirmasis, dabar ypač populiarus ir propaguojamas, – „forgive and forget“ („atleisk ir pamiršk“ angl.). Tai įvairios technikos ar priemonės užsimiršti, išstumti negatyvias mintis, pakeisti nemalonią nuotaiką (būseną), atleisti savo skriaudėjams ir „vėl tapti laimingu žmogumi.“ Priemonės – antidepresantai, technikos – visa, kas padeda nustumti nemalonias nuotaikas ir mintis į šalį, neišsprendžiant esminės priežasties – traumos sukeliančios depresiją. Tai technikos, padedančios disocijuotis – pridengti sielos žaizdą taip, kad šios nesimatytų. Neskauda, reiškia viskas gerai. Beje, kai kurios paminėtos technikos technikos yra naudingos naudojant su antruoju depresijos gydymo metodu, tačiau pabrėžiu – jos tik palaikymo priemonės, ne gydymo.
Pavyzdžiui: medikamentai (mano įsitikinimu naudotini labai ribotai ir tik išskirtiniais atvejais), pozityvus mąstymas, meditacija, sportas, joga, sveika socializacija.
Kita grupė, tai priemonės padedančios tik disocijuotis, jos visiškai nepadeda, o kartais dar labiau žaloja: priklausomybės, užkalbėjimai, burtai ir kita ezoterika, religija, depresijos gydymas vien medikamentais, greita psichoterapija padedanti „užsimiršti“.
Antrasis kelias – sunkus, ilgai trunkantis, skausmingas. Juo einant tenka prisikasti prie esminės priežasties, sukeliančios depresinę būseną – traumos (traumų). Einant šiuo keliu, pasąmonėje paslėpti prisiminimai ir jausmai iškeliami į paviršių ir sąmoningai išgyvenami terapijoje. Emocinei naštai nustojus slėgti, depresija dėl neišjausto sielvarto nebekyla. Tai gerokai ilgiau trunkantis kelias, tačiau pasirinktinas dėl savo tvarumo.
Metaforiškai šie būdai atrodytų taip: depresija tai negyjanti, skaudanti žaizda, kurioje yra įstrigęs svetimkūnis. Pirmas būdas, ją aptvarstyti, išgerti nuskausminamųjų, ir gyventi iki kito karto – kol vėl pradės kraujuoti ar skaudėti. Antrasis būdas – operacija, kurios metu svetimkūnis yra pašalinamas, todėl žaizda gali sugyti ir daugiau nebeatsiveria.
Kaip ir rašiau, šį kelią galima ir, sakyčiau, būtina derinti su depresijos įveikos (emocinio palaikymo) technikomis ir priemonėmis, paminėtomis pirmajame kelyje į išgyjimą.

Supratau, nenoriu gilintis, man tiesiog reikia, kad kuo greičiau neskaudėtų. Ką daryti?
Rasti kas „greitai ir kokybiškai“ gydo depresiją. Taškas.

Suprantu, noriu keisti save taip, kad daugiau tos nesąmonės nebekiltų. Ką daryti?
Tai priklauso nuo depresijos. Jei ji stipri – kreipkitės į kompetetingą psichoterapeutą ar psichologą, jei ne – galite su depresija susidoroti ir patys. Toliau laukia tiesiog darbas – gilinimasis į save, į kylančius nemalonius jausmus, į prisiminimus, į traumas. Kitas žingsnis atradus traumas – sielvartas arba „gedulas“. Jo tikslas – išjausti traumos nešamą sielvartą taip nusimetant slegiančią neišjaustų emocijų naštą, o atskilusią psichikos dalį integruoti atgal į mūsų emocinę visumą. Toks būtų labai trumpas terapijos ar saviterapijos aprašymas.

Kiekvienas mano klientas arba ateina į terapiją su depresija, arba išgyvena ją terapinio proceso metu. Kartais aš net ir pats pasakau: „prasidėjo depresija – judame tinkama linkme.“ Manote džiaugiuosi, kad mano klientai kenčia? Gal esu koks psichologinis sadistas, geriantis savo vargšų pacientų slogią nuotaiką? Priešingai. Depresija rodo, kad tai, kas buvo viduje giliai užkasta ir nejudinama, pagaliau po truputį tampa apčiuopiama. Gal dar neaiškiai, miglotai ir iškreiptai, tačiau tai – pamatinis akmuo statant jaukius Tikrojo “aš” namus.

Sėkmingo gijimo!