2012 m. spalio 23 d., antradienis

Priklausomybės anatomija

Kadangi šis straipsnis ilgas, brūkštelėsiu trumpą apžvalgą.

Kas yra priklausomybė, kodėl ji veikia žmogų taip, jog šis pasiduoda jai, atrodo, visiškai be valios? Kokios smegenų nervų grandinės dalyvauja priklausomybės procese? Kaip priklausomi žmonės malšina savo skausmą ir kodėl jiems kyla skausmas? Kokia patirtis slypi už kiekvieno priklausomo žmogaus? Ar galima išgyti nuo nepriklausomybės ir kaip?

Pagrindinis šio įrašo šaltinis – daktaro Gabor Maté darbai, "The Bomb in the Brain" 3 dalis - ("The Biology of Violence: The Effects of Child Abuse"), darbo su klientais ir asmeninė patirtis.

Priklausomybės apibrėžimas
Priklausomybė, tai neigiamai įtakojantis gyvenimo kokybę, nuolat besikartojantis, kompulsyvus (sunkiai kontroliuojamas) elgesys, dėl kurio individas gauna trumpalaikį pasitenkinimą, ignoruodamas ilgalaikę tokio elgesio žalą gyvenimo kokybei. Priklausomybei būdingi besikartojantys atkritimai (grįžimai prie veiklos), bei priklausomybės neigimas ar sumenkinimas.

Priklausomybės mechanizmas
Iki šiol daugelis tebemano, jog priklausomybę sukelia medžiagos (alkoholis, tabakas, narkotikai), o priklausomi tampame jų pavartoję. Tačiau yra daug priklausomybių rūšių, kylančių ne vien pavartojus medžiagų, tai priklausomybės nuo maisto, kavos, sekso, darbo, sporto, interneto, pirkinių ir t.t. Dar svarbiau – ne kiekvienas pabandęs alkoholio, kavos, tabako, sekso, pirkinių, net narkotikų tampa nuo jų priklausomas. Kodėl? Atlikti eksperimentai parodė , jog vien vien medžiagos (narkotikų, alkoholio, tabako) priklausomybei atsirasti nepakanka (nuorodose eksperimentai dėl žiurkių priklausomybės nuo morfino ir kokaino).
Kad žinotume, kas sukelia priklausomybę, pirmiausia turėtume pažvelgti į žmonių elgseną ir išsiaiškinti, kokios smegenų nervų grandinės (toliau smegenų grandinės) ir kokios medžiagos dalyvauja priklausomybės procese.

Endorfinų sistema. Ji reguliuoja mūsų reakciją į skausmą. Jausdami per mažai skausmo, lengvai save sužalotume, jei skausmo būtų per daug – organizmas nebeištvertų ir mirtume. Endorfinai, mūsų organizmo išskiriami opioidai, padeda ištverti skausmą ir jį sumažina esant poreikiui. Kita endorfinų atliekama funkcija – pasitenkinimo ir atpildo pojūčio sukūrimas, pasiekus tikslą ar įveikus užduotį – tai padeda mokytis. Dar viena endorfinų funkcija – dalyvavimas meilės (prisirišimo) atsiradime tarp žmonių. Be endorfinų (opioidų) mūsų gyvenimas būtų iš viso neįmanomas: susižalotume arba mirtume iš skausmo, neturėtume gebėjimo išmokti naujų dalykų, džiaugtis pasiekimais ir, galiausiai, nebeliktų prisirišimo. Tėvai nebegalėtų užauginti palikuonių – juos tiesiog pamirštų.

Dopamino smegenų grandinė – reguliuoja motyvaciją. Be dopamino negalėtume net pavalgyti ar atsigerti. Eksperimento metu pelės, be dopamino receptorių mielai valgė, kai maistą joms įdėdavo į burną, tačiau mirdavo iš bado jam esant vos už keleto centimetrų nuo burnos. Pelėms trūko motyvacijos! Taigi ir mums, žmonėms, dopaminas reikalingas motyvacijai reguliuoti.

Streso valdymo smegenų grandinė. Stresas – būtina mūsų organizmo gynybinė reakcija išgyvenimui. Esant įtemptai situacijai į kraują išsiskiria streso hormonai: kortizolis, noradrenainas, kortikotropinas. Jie paruošia mūsų organizmą (įjungia refleksą "kovoti arba bėgti"). Deja, ilgalaikis stresas silpnina organizmą ir sukelia labai daug nepageidaujamų fiziologinių pokyčių, tad neveikiant streso mažinimo mechanizmui, žmonės tiesiog "perdega".

Impulsų reguliavimo grandinė, priešakinės smegenų žievės darbas – pasirinkti tinkamiausią impulsą esamai situacijai. Sutrinkus šios grandinės darbui, nebesugebama valdyti kylančių impulsų, tad žmogus, kuriam sutrikusi impulsų reguliavimo grandinė, neadekvačiai reaguoja į gyvenimiškas situacijas, jo "sprendimai" būna impulsyvūs ir dažnai siejasi su trumpalaikiu pasitenkinimu. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, ribinės asmenybės sutrikimas – tai blogai veikiančios impulsų reguliavimo grandinės padariniai.

Nemažai narkomanų yra priklausomi nuo opiatų (morfino, heroino, kodeino). Priklausomybė nuo jų tokia stipri, kad žmonės praranda absoliučiai viską – sveikatą, turtą, šeimą, savigarbą, krenta iki paties "dugno". Klaidingai manoma, jog priklausomas žmogus nepakils tol, kol nesitrenks į dugną. Jei dugnas – iškritę dantys, ŽIV, gyvenimas gatvėje, hepatitas C, prarasta šeima, chroniškos infekcijos, visiškas visuomenės atstūmimas, apmirę audiniai, atviros, negyjančios žaizdos, o žmogus vis dar vartoja, tai tas dugnas... mirtis? Į šia kategoriją galima dėti ir alkoholikus, mat alkoholis turi tų pačių savybių kaip ir opiatai –  slopina skausmą. Kas verčia šiuos priklausomus žmones į priklausomybę pasinerti taip giliai? Prisiminus endorfinų sistemą, pasirodo, jog žmonės vartojantys opiatus ir alkoholį slopina skausmą. Todėl kyla klausimas, ne – kodėl narkotikai ar alkoholis, o – kodėl skausmas?
Fizinis ir emocinis skausmas yra gerokai labiau susiję, nei buvo manyta. Naudojant funkcinio magnetinio rezonanso (FMRI) metodą, eksperimento metu nustatyta, jog fizinis ir emocinis skausmas smegenyse aktyvuoja tas pačias grandines. Tad žmogus jaučiantis emocinę kančią ją jaučia lygiai taip pat tarytum būtų fiziškai žalojamas – įžeidžianti pastaba gali būti tokia pat skausminga, kaip realiai trenktas antausis. (Gal verta pagalvoti apie tai, prieš pasakant ką kandaus?) Žmonės, kenčiantys nuo tokio tipo priklausomybės, akivaizdžiai bando save gydyti nuo chroniško emocinio skausmo. Iš čia kyla klausimas kodėl emocinis skausmas?

Įvairiose studijose (nuorodos straipsnio pabaigoje) pateikiami skaičiai rodo, jog 80–90 procentų nuo narkotikų priklausimų žmonių vaikystėje buvo seksualiai išnaudojami, prieš juos smurtaujama arba jie neprižiūrimi. Tyrimuose kalbama apie labai aiškiai apibrėžtus atvejus. Apie kitas, mažiau pastebimas vaikystės traumas, net neužsimenama. Taigi, šie žmonės malšina begalinį, be pertraukos juos lydintį chronišką sielos skausmą, kuris, kaip jau žinome, nesiskiria nuo fizinio.

Kita smegenų grandinė, kurią minėjau dalyvaujant priklausomybės procese – dopamino grandinė atsakinga už motyvaciją. Be motyvacijos negalime pasiekti tikslų, o ilgalaikis dopamino trūkumas gali visiškai sutrikdyti gebėjimą patirti pasitenkinimą, jausti motyvaciją. Dopamino išsiskyrimą skatinta stimuliantai: amfetaminas, metamfetaminas, nikotinas, kofeinas. Dopamino išsiskyrimą taip pat skatina seksas, maistas, apsipirkimas, kompiuteriniai žaidimai, sportas. Tad nenuostabu, kad maždaug 40-čiai procentų priklausomų žmonių yra diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kuriam labai didelę įtaką daro dopamino trūkumas. Jei žmogus pabandęs vienos ar kitos medžiagos pagaliau, pirmą kartą gyvenime, jaučiasi "normaliu", gali susikoncentruoti, jo nebekamuoja įkyrios, nuolat blaškančios mintys... Kodėl jis turėtų atsisakyti būti savimi, nematydamas galimų alternatyvų? Jokiu būdu nesakau, kad priklausomybė – gerai. Tiesiog manymas, jog priklausomi žmonės turi valią imti ir "mesti" – gerokai klaidinantis. Jie negali, nes mato vienintelį kelią jaustis savimi (pasiekti savo Tikrąjį aš), tik per priklausomybę. Deja, pasiekdami save, pasaulį jie mato per iškreiptą priklausomybės stiklą.

Turintieji priklausomybes neretai atstumiami, sukeliant jiems dar daugiau skausmo ir streso. Iš savo klientų, kovojančių su priklausomybėmis neretai išgirstu, kad jie atkrenta (grįžta prie priklausomybės) būtent tada, kai jų gyvenime kyla stresinės situacijos, jie praranda kontrolę ir nebegali su problemomis susidoroti. Taip įsipainioja dar viena, priklausomybę lemianti – streso valdymo smegenų grandinė. Stresą mažina endorfinai, taip pat alkoholis, nikotinas, kanapės, maistas, elgesys nukreipiantis dėmesį nuo nerimą keliančių minčių – internetas, kompiuteriniai žaidimai, seksas, sportas, televizija. Streso akivaizdoje žmonės nesijaučia savimi, jiems sunku atsipalaiduoti. Pastebėkite – jūsų pažįstamų rate greičiausiai rasite žmonių, negalinčių atsipalaiduoti ir lengvai bendrauti su aplinkiniais, neišgėrus alkoholio. Galima tik įsivaizduoti, kokioje tuštumoje ir neviltyje būna žmonės, niekada nesijaučiantys savimi,  kuriems vienintelis būdas nuraminti tą nuolatinę įtampą – stiklinė, dūmas ar tabletė.

Neaptarta liko paskutinė, priklausomybes skatinanti smegenų grandinė, reguliuojanti impulsus. Aš pats kartais vis dar turiu problemų dėl savo kompulsyvaus elgesio. (Anksčiau jų turėjau gerokai daugiau, tad ši sritis man gerai pažįstama.) Kad ir kiek valios pastangų žmogus dėtų, jis tiesiog "negali" nesielgti kitaip. Smegenų grandinė, turinti kontroliuoti impulsus, tiesiog neveikia taip, kaip turėtų! Įsivaizduokite, kad jungiklis, turintis įjungti šviesą bute, įjungia laiptinės apšvietimą. Kad ir kiek valios pastangų dėtumėte, kiekvieną kartą paspaudus jungiklį, šviesa įsižiebs laiptinėje. Priklausomybę turintys žmonės negali tiesiog pasakyti "ne" – jie neturi tam tinkamų "laidų galvoje". Be sudėtingos, beje, ne visada veiksmingos, pagalbos tai neįmanoma. Taip, kaip be elektriko įsikišimo negalima pataisyti netaisyklingai sujungtos elektros grandinės, taip vien valios pastangomis neįmanoma nustoti būti priklausomam. Impulsų kontrolės stokos šaknys, kaip ir kitų grandinių, vaikystėje – hiperaktyvius ar impulsyvius vaikus baudžia už tai, kad šie elgiasi pagal savo psichofiziologinius, nekontroliuojamus impulsus. Vaikai jaučia kaltę, gėdą, baimę už tai, jog yra tokie kokie yra, mano kad su jais yra "kažkas negerai", o tai dar labiau skatina elgtis nekontroliuojamai – išsivysto uždaras ratas, kuriame vaikas vis giliau ir giliau įsukamas į emocinio skausmo bei impulsyvaus elgesio verpetą, kol vieną dieną vaikas, paauglys, ar suaugęs neatranda nusiraminimo priklausomybėje. Ją sukelianti medžiaga ar elgesys išvaduoja iš nerimo, nevilties ar depresijos, ir vėl... žmogus gali pasijausti savimi, "normaliu".

Tai, jog priklausomybes sąlygoja traumos – akivaizdu. Nėštumo metu motinos patiriamas stresas persiduoda vaisiui, sąlygodamas jo vystymąsi, nekalbant apie kūdikio (po to vaiko) augimą. Žmogus unikalus (išsiskiria nuo kitų gyvūnų) tuo, kad jo smegenys sparčiai vystosi dar trejus metus po jo gimimo, po to jų vystymasis sulėtėja. Pavyzdžiui naujai gimęs kumeliukas pagal savo neurofiziologinį išsivystymą žmogų lenkia pora metų – jis jau pirmą dieną gali vaikščioti, po kelių dienų – bėgioti.
Vienerių metų vaiko smegenyse per vieną sekundę atsiranda iki poros milijono naujų neuronų jungčių, kurių formavimasis itin priklauso nuo aplinkos, didžiąja dalimi – tėvų, kurie turėtų būti visą laiką pasiekiami, empatški, rūpestingi, atidūs. Jei vaikas negauna reikiamos priežiūros, jo smegenys adaptuojasi pagal esamą situaciją, todėl kai kurios mano minėtos smegenų grandinės išsivysto netinkamai arba nepakankamai. Šiame procese dalyvauja neuroplastiškumas – nenaudojamos smegenų grandinės atrofuojasi, o naudojamos – intensyviai auga. Pavyzdžiui sveikam kūdikiui augant į visiškai tamsiame kambaryje, po penkerių metų jis negrįžtamai praras regėjimą, smegenų grandinės reikalingos vaizdinei informacijai apdoroti atrofuosis, tuo tarpu lytėjimo, klausos, uoslės grandinės išsivystys labiau, nei kitų tokio pat amžiaus vaikų.Vaikas negaunant tinkamos priežiūros, jo smegenys formuojasi pagal iškreiptą modelį, padedantį jam išgyventi vaikystę, tačiau suluošinantį visam likusiam – savarankiškam gyvenimui.
Straipsnio pabaigoje pateikiau šaltinių įrodančių, jog priklausomybių kamuojamų žmonių vaikystės panašios. Visi nešioja savyje skausmą, liūdesį, baimes, nerimą, tuštumo ir nepilnavertiškumo jausmą, kitaip tariant – traumas.

Dar vienas, mano nuomone, svarbus reiškinys, neleidžiantis ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų, yra "švytuoklė" tarp pasąmoningo noro ištaisyti traumuojančią patirtį (atkartoti aplinkybes, kuriose vyko traumavimas, tačiau šį kartą kontroliuojant situaciją) ir baimės patirti tą patį, kas jau buvo patirta. Šią  "švytuoklę" puikiai atsispindi moterų patyrusių smurtą vaikystėje (dažnai seksualinį) elgsena. Jos įsipainioja į santykius, kuriuose vyras prieš jas smurtauja, besitikėdamos kad "jis pasitaisys", pasitraukia iš jų kai smurtas įvysta (arba suintensyvėja) nes bijo pasekmių, ir grįžta atgal vėl sakydamos "tai buvo paskutinis kartas", tačiau iš tikro – pasąmoningai besitikėdamos kontroliuoti situaciją.
Panašios dramos vyksta priklausomų žmonių galvoje, jiems sakant: "tai paskutinė taurelė", "paskutinė cigaretė", "paskutinis statymas", "paskutinis takelis", "paskutinis pirkinys". Kyla nenumaldomas noras kontroliuoti situaciją, tačiau kontrolė išsprūsta iš rankų, dar viena priklausomybės dozė sukelia malonų trumpalaikį pojūtį, kuriam praėjus kyla nemalonūs jausmai sau: pyktis, panieka, pasibjaurėjimas, liūdesys. Šiuos jausmus norisi kuo greičiau numalšinti. Jei metodas, kaip juos slopinti jau žinomas, "švytuoklė" vėl keliauja į priešingą pusę – priklausomybės link. Svarbus ir kitas tokios "švytuoklės" aspektas – jei trauma vaikystėje nuolat kartojosi, įvykus disociacijai, žmogus gali būti išmokęs su ja susigyventi, normalizuoti. Augant ir besikeičiant aplinkybėms tai, kas anksčiau atrodė "normalu", dabar pasirodo yra gerokai už normos ribų. Tokia patirtis skaudina, sukuria atskyrimo ir vienatvės jausmą, o tai jaučiant nuolat, ieškoma vaistų jam malšinti ir ...  randama jų priklausomybėje.

Kalbant apie priklausomybes, reiktų atsižvelgti ir į dar vieną svarbų dalyką – dauguma kalba apie priklausomybes nuo medžiagų, dar šiek tiek nuo lošimo, kompiuterinių žaidimų, maisto, sekso... Tačiau šis sąrašas – tik aisbergo viršūnė. Dažnai priklausomybėmis vadinama tik tai, kas trukdo pasiekti materialinės gerovės ir gyventi pagal visuomenės priimtas normas. Todėl iš pat pradžių ir pateikiau tikslų apibrėžimą – mat yra priklausomybių, kurios, rodos, yra "geros". Pavyzdžiui persidirbimas, persisportavimas, priklausomybė nuo santykių, nuo karjeros, priklausomybė nuo kulto...

Šie, aplinkinių laikomi sėkmingais, žmonės lygiai taip pat malšina savo vidinį skausmą, tuštumą, nerimą. Jie turi statusą, pinigų, partnerių, visada padeda kitiems (bet ne sau)... Tačiau jų emocinis gyvenimas toks pat skausmingas kaip ir narkomanų ar alkoholikų. Žinau tai ir iš savo klientų – sėkmingi žmonės ne visada yra laimingi žmonės. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad visi sėkmingi žmonės yra priklausomi nuo darbo. Jei darbas nedaro neigiamos įtakos jų gyvenimui – nekenkia fizinei ar psichinei sveikatai, neįtakoja santykių, netrukdo ilsėtis, atsipalaiduoti, džiaugtis, viskas puiku. Deja, dažnas darboholikas kankinasi, kai jam reikia pabūti su savimi, pailsėti, skirti dėmesio ramiems dalykams. Neretai nuo karjeros ar darbo priklausomi žmonės laisvalaikį kompensuoja ekstremaliu sportu ar pramogomis – sutelkia dėmesį į ten, kur ir vėl nereikia būti su savimi.

"Normalūs" žmonės į priklausomus nuo narkotikų ir alkoholio žmones dažnai žiūri su panieka, pasibjaurėjimu baime, kartais neapykanta. Kodėl? Kodėl su neapykanta ir panieka nežiūrime į  persidirbusiuosius su širdies ligomis, sergančiuosius vėžiu, išsivysčiusiu dėl darbinio streso (nusilpus imuninei sistemai), žmones su pakrikusiais dėl nuolatinės įtampos nervais? Suprantu, jog stipriai nuo medžiagų priklausantys dažnai yra už įstatymo ribų – tam, kad gautų dozę jie nusikalsta. Nusikalsta tam, kad dar truputį galėtų išgyventi be skausmo.

Sąmoningai iki šiol nepasakojau skausmingų istorijų apie narkomanus, alkoholikus, kad suprastumėte kokį skausmą jie nešiojasi savyje, paminėsiu keletą.
Berniuko mama buvo alkoholikė ir vakarais eidavo į barus, o iš jų parsivesdavo vyrų nakčiai. Kad vaikas jai netrukdytų ji sugalvojo savitą vaiko priežiūros būdą – uždarydavo berniuką į drabužių džiovyklę, o kad jis neišliptų ant viršaus uždėdavo ką nors sunkaus. Taip berniukas leisdavo savo naktis mažutėje tamsioje erdvėje, visiškai vienas. 
Pradinių klasių mergaitę tėvas pririšdavo prie lovos už rankų ir kojų, ir pirštu tikrindavo ar ši "nedraugavo su berniukais" ir ar vis dar yra skaisti. Motinai ji negalėjo pasakyti nieko, nes tai buvo "jos ir tėčio, paslaptis", tėčio, kurio ji labai bijojo, nes matė kaip šis atvirai ir grubiai smurtauja prieš jos brolius.
Berniuką, kuriam nesisekdavo mokykloje, mat jis turėjo dėmesio sutrikimo sindromą, tėvas, šiam pargrįžus informuodavo, kad jis bus mušamas, kiek jam priklausys smūgių ir kad egzekucija įvyks po to kai šeima pavakarieniaus. Jei vaikas rodydavo kad bijo, verkdavo, jis už tai gaudavo papildomų smūgių.
... tokių istorijų daugybė, jas skaitant ar klausantis kartais stingsta kraujas. Už kiekvieno priklausomo žmogaus slepiasi nepaprastai skausminga, liūdna, kartais, atrodo, nežmoniško žiaurumo istorija. Štai todėl "valia atsispirti", "pasakyti narkotikams ne", "tiesiog nustoti" skamba groteskiškai. Ir, deja, nemažai dugne atsidūrusių žmonių padėti jau nebeįmanoma – belieka jiems tik empatizuoti.

Tačiau yra ir kita šio tamsaus medalio pusė – išmanant priklausomybės anatomiją, turintiems noro ir jėgų keisti savo gyvenimą, yra galimybė ištrūkti iš šio užburto rato ir pradėti gyventi turtingesnį ir vertingesnį gyvenimą, patiriant mažiau skausmo bei daugiau laimės. Kaip visada, pabrėžiu, jog šis kelias – ilgalaikis ir sunkus darbas su savimi.

Noriu pasidalinti ir trupučiu savo asmeninės patirties. Aš taip pat esu priklausomas. Viena stipriausių mano priklausomybių – valgymas. Nuo vaikystės stresą ir nerimą malšindavau maistu – nuolatinis persivalgymas mane lydėjo nuolatos. Negalėdavau atsitraukti nuo stalo, jei ant jo dar yra maisto, nebent man jau plyštų skrandis, todėl turėjau viršsvorio, kuris vertė jaustis nepatogiai, nemaloniai, gėdingai o ... nemalonius jausmus malšindavau valgydamas. Dietos, nevalgymas vakarais, ir kiti panašūs, valia valdomi dalykai veikdavo trumpai. Kilogramai grįždavo "atsivesdami draugų". Svorio klausimas beveik išsisprendė kai pradėjau bėgioti (bėgimas, beje, irgi neblogai malšina nemalonius jausmus), tačiau noras prisikimšti maisto nedingo – tiesiog galėjau valgyti daugiau, nepriaugindamas papildomų kilogramų. Mano mitybos įpročiai pradėjo keistis dirbant su savo dalimis. Tai tęsiasi iki šiol, šios priklausomybės iki galo neišsprendžiau, vis dar esu priklausomas nuo maisto, tačiau mažiau.
Taip pat turėjau priklausomybę nuo daiktų bei mano išorinio statuso. Man atrodė, jog esu vertinamas pagal tai, ką turiu, o ne koks esu iš tikro. Atributai man rodėsi svarbesni už mane patį, tad stengiausi įvairiais būdais pasirodyti, pasigirti ir pasipuikuoti. Tam, kad galėčiau tai daryti prisipirkdavau įvairių daiktų (kartais girdavausi ir be jų), "žaisliukų" – pradedant fototechnika, automobiliais, baigiant visiškai nepateisinamomis investicijomis, kurios labiau primindavo itin brangius loterijos bilietus, nei investicijas. Šios priklausomybės atsikračiau sėkmingiau, tiesiog intensyviai dirbdamas su savimi ir eidamas sąmoningumo, bei savo veiksmų suvokimo link.
Šis mano priklausomybių, sąrašas, deja nėra baigtas... jų yra ir daugiau, tačiau dėl asmeninių priežasčių nenoriu visų čia suminėti. Galų gale – šio įrašo tikslas kitoks.

Iš patirties su mano klientais kenčiančiais nuo priklausomybių, galiu paminėti keletą žingsnių, būtinų sėkmingam darbui su priklausomybėmis.

  • Priklausomybės pripažinimas – pripažinimas, jog klientas turi priklausomybę, ir kad ji yra jo gyvenimo dalis.
  • Sąžiningas priklausomybės pasekmių įvertinimas – klientas pripažinęs turįs priklausomybę, supranta jos pasekmes savo gyvenimui.
  • Suvokimas, kad priklausomybė – kliento praeityje gyvenančios "pabaisos" (traumos) ir kad tik jis pats gali tas traumas išsigydyti.
  • Empatiško, palaikančio, objektyvaus ir atviro ryšio su klientu palaikymas. Empatija ir palaikymas leidžia jam atsipalaiduoti ir būti savimi, o objektyvus ir sąžiningas ryšys su klientu – neleidžia atitrūkti nuo realybės ir apgaudinėti savęs.
Manote, jog turite priklausomybę, ar pažįstate kas turėtų – padalinkite šiuo įrašu, gal kam iš jūsų artimų žmonių ar draugų jis bus naudingas.

Šaltiniai:
"In the Realm of Hungry Ghosts"– Gabor Maté
The Biology of Violence: The Effects of Child Abuse
Kompulsyvus valgymas ir dopamino kontrolė
Etanolio pagalba valdant stresą
Neteisingo elgesio su vaikais pasekmės
Traumatic Childhood Might Take Years Off Adult Life
Body weight and obesity in adults and self-reported abuse in childhood.
Adverse childhood experiences and the association with ever using alcohol and initiating alcohol use during adolescence.
Childhood abuse, household dysfunction, and the risk of attempted suicide throughout the life span: findings from the Adverse Childhood Experiences Study.
The impact of maternal childhood abuse on maternal and infant HPA axis function in the postpartum period.
A study of the relationship between child abuse and drug addiction in 178 patients: preliminary results
VERTIMAS. Daniel Mackler „Pagrindinė priklausomybės priežastis“

2012 m. spalio 3 d., trečiadienis

Darbas su klientais – kaip viskas vyksta

Šiame įraše noriu pasidalinti savo darbo specifika – tuo, ką veikiame su klientais konsultacijų metu ir koks mūsų darbo tikslas.

Įrašas pirmiausia skirtas mano esamiems ir potencialiems klientams (ačiū kad esate su manimi), tada sau – kad būtų aiškiau, ką mes veikiame kartu ir kur einame, kur nuveda Ekspedicijos į save? Nors klientai žino, kad būtent jie patys nustato gaires, kryptis, renkasi konkrečius metodus, sudėjus tai į vieną didelį paveikslą, darbas vis viena susiskirsto tam tikrais etapais, išvardintais žemiau. Dažniausiai jų eiliškumas yra toks, kaip žemiau išdėstyta, tačiau ne visada. Etapai persipina, kai kurie tęsiasi per visą konsultavimo laiką, kartais susikeičia vietomis. Tačiau du svarbiausi išlieka visada – saugios bendravimo terpės sukūrimas ir empatiškas ryšys.

Saugios bendravimo terpės sukūrimas. Tai pirmas ir, kaip minėjau, svarbiausias etapas mūsų darbe. Saugi bendravimo terpė – tai erdvė ir laikas, klientui gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali kalbėti tai, ką nori, visiškai išreikšti savo jausmus, išsipasakoti kas jį slegia ar džiugina. Nesvarbu, ar tai skype skambutis, ar gyvas susitikimas. Tai yra laikas, per kurį niekas nekaltina, neignoruoja, nebaudžia, nenuvertina, nenurodinėja, nepriekaištauja, neskaudina, nesityčioja, neužgaulioja, nepuola. Kai kuriems klientams ši valanda ar kelios per savaitę būna vienintelis laikas, kurio metu gali būti iš tikro savimi, išsakyti tai, kas jiems svarbu ir neretai tai, apie ką su niekuo daugiau pasikalbėti jie negali.

Empatiško ryšio užmezgimas ir palaikymas. Tai – viso proceso variklis. Klientų jausmų supratimas, ypač darbo pradžioje, kai neretas nemoka jų nusakyti, o kartais iš viso nieko nejaučia, yra esminė ryšio su savimi pačiu užmezgimo dalis. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiimu aš, pavyzdžiui empatizuodamas skausmą jaučiančioms kliento dalims, kai jo jausmus blokuoja kitos dalys. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats po truputį šią rolę perima iš manęs (džiugus momentas kai tai įvyksta). Jausmai – tai signalai, padedantys nustatyti savo psichologinio aš sąsajas su pasauliu, todėl tyrinėjant save ir sprendžiant iškilusias problemas jie tokie svarbūs. Vėlgi, svarbu, kad klientui supratus ką jis jaučia, jis gebėtų atskirti: ar tai racionalus tai jausmas, ar jis koreliuoja su realybe, ar už jo slypi racionalūs ar iracionalūs įsitikinimai? Tai siejasi su kitu svarbiu etapu – ryšiu su objektyvia realybe.

Pagalba atrandant ryšį su objektyvia realybe. Tai anaiptol nereiškia, jog mano klientai kliedi ir nesupranta kad stalas yra stalas, o kyštelėjus ranką į ugnį galima nudegti. Tiesiog visi turime klaidingų įsitikinimų (t.y. traumų pasekmių), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas. Pavyzdžiui nerimas, kai viskas klojasi puikiai, visiška kliento nejautra kalbant apie tai, kaip siaubingai su juo vaikystėje elgėsi aplinkiniai, savo poreikių nepaisymas stengiantis įtikti kitiems ir pan. Tokie prieštaraujantys realybei įsitikinimai, primena klaidingą žemėlapį – takas, kuris turėtų vesti viena kryptimi, veda priešinga, todėl gyvenimas teka ne ta vaga, kuria norėtųsi, o ta, kurion jį nukreipia klaidingų įsitikinimų pasekmės. Šis žemėlapis klaidingas ne visas, o tik kai kurios jo dalys, tad mūsų darbas atrasti tas dalis, kurios realybę supranta neadekvačiai ir parodyti joms kaip yra (buvo) iš tikro. Tai veda į kitą stadiją – palaikymą tyrinėjant save.

Palaikymas atrandant savo dalis, jų neišspręstą naštą (traumas), bei pagalba ją nusiimant (išgyjant nuo traumų). Tai sunkiausias, baigiamasis etapas, kurio metu klientas išmoksta identifikuoti savo dalis ir su jomis bendraudamas jas pažinti. Prieidamas prie jų iš savo Tikrojo aš, klientas gali užmegzti su jomis empatišką ryšį. Dažniausiai tam naudojamės IFS modeliu, tačiau kiekvienu atveju jis truputį pakeičiamas pagal kliento poreikius. Šiuo etapu mano darbas – padėti vystyti vidinį dialogą tarp dalių ir Tikrojo aš, stebėti, kad dalys neužgožtų kliento Aš, palaikyti klientą, kai dalys parodo sunkių prisiminimų, stebėti sesijos laiką ir padėti ją saugiai užbaigti – nepalikti stiprius jausmus jaučiančių aktyvių dalių. Po šio etapo, jei klientas išsprendžia klausimą dėl kurio kreipėsi, mūsų bendras darbas baigiasi, arba imamės kitų, gyvenimo kokybę sunkinančių klausimų, sprendimo. Svarbu suprasti, kad šiame procese neįmanoma niekur nuskubėti, tad iki galutinio, kliento išsikelto tikslo, gali tekti dirbti metus ar dar daugiau. Užtat rezultatas yra reikšmingas, o pokyčiai po tokio rimto darbo išlieka visam gyvenimui.

Kiekvienas klientas – man unikalus ir su kiekvienu sukuriame būtent jam priimtiną konsultacijų modelį, darbo tempą, strategiją, technikas... Noriu dar kartą paminėti esminius principus, kurių laikausi dirbdamas: tai saugumas, nuoširdus ir atviras kliento emocijų ir minčių priėmimas, sąžiningas, atviras ir empatiškas grįžtamasis ryšys. Šie komponentai konsultacijose ir užtikrina sėkmingą kliento (kartu ir mano) augimą.

Iki susitikimo!