Rodomi pranešimai su žymėmis džiaugsmas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis džiaugsmas. Rodyti visus pranešimus

2015 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Pavadinimas: Ar jau laikas pas psichologą?

Psichologinės problemos
„Kreipiausi į jus, nes, ką bandžiau, man niekas nepadėjo, tai gal jūs padėsit...” – dažnas klientas prasitaria, paklausus, kodėl kreipiasi ir kokios pagalbos tikisi iš manęs.

Daugumos nuomonė: psichologas yra paskutinė vilties stotelė, tinkanti tik visiškiems nevykėliams arba mentaliai nesveikiems. Nes: savimi pasitikintys, laimingi ir sveiki piliečiai moka tvarkytis su absoliučiai visomis tarpasmeninėmis ir / ar individualiomis problemomis, yra absoliučiai visų klausimų ekspertai ir, žinoma, psichologiškai sveiki irgi yra absoliučiai – kitaip ir būti negali. O jei kas sako, kad gali, tai patys yra nevykėliai durniai ir serga dauno sindromu, alzheimeriu ir šizofrenija iš karto ir vienu metu.

Deja, psichologinė pagalba mūsų šalyje vis dar yra skausminga tema. Į psichinės sveikatos specialistus tebežiūrima arba kaip į psichinių sutrikimų gydytojus, arba kaip į šarlatanus, iš esmės niekuo negalinčius padėti žmogui. Istoriškai susiklostė, kad penkių dešimtmečių sovietinis palikimas tebepersekioja. Jis toks gajus, kad iki šiol psichinės sveikatos priežiūros sistema remiasi pirmiausia medikamentiniu gydymu, o tik po to, gal būt, – psichoterapija ar psichologiniu konsultavimu. Pavyzdžiui norint gauti ligonių kasų finansuojamą psichologo konsultaciją, pirmiausia reikia psichiatro „diagnozės.“ Tai – ydinga, papildomai stigmatizuojanti sistema, priverčianti jau ir taip pažeidžiamus žmones kentėti dar labiau.

Kai kurie mano klientai su problemomis gyveno dešimtis metų, kol, galų gale, jos pradėjo trukdyti taip stipriai, kad nebeliko nieko kita, tik kreiptis į specialistą. Įsisenėjusios bėdos (bet kokios) dažniausiai sprendžiamos gerokai ilgiau ir sudėtingiau, nei šviežios. Pavyzdys iš kitos srities: vizitas pas odontologą vos pastebėjus problemą (dažnai aptinkamą profilaktinio apsilankymo metu) yra gerokai draugiškesnis piniginei, dantims, laikui, nei tada, kai nebesitveriame skausmu ir reikia „remontuoti“ pusę burnos.

„Tai dabar visi turi pulti užsirašinėti pas psichologus?“ – paklausite. Ne, tačiau yra keletas požymių, sakančių, kad vertėtų apsilankyti pas psichologą ar psichoterapeutą. Štai jei:
  • Kelias savaites nuolat jaučiate nemalonius jausmus, arba jie pasikartoja po kelis kartus per dieną ar dažniau.
    Nemalonius jausmus (pyktį, liūdesį, baimę, nerimą...) jaučiame visi. Nuotaikos svyruoja, tai – normalu, kartais net kelias dienas galime jaustis prislėgti. Tačiau kai tokios būsenos trunka savaitėmis, yra požymių, kad jūsų gyvenime kažkas negerai.
  • Jau kurį laiką patiriate daugiau streso nei įprastai, ypač kasdienėse situacijose.
    Stresą patiriame visi: keičiantis gyvenimiškoms aplinkybėms, dėl praradimų ar kitų reikšmingų įvykių. Kai stresas atsiranda ten, kur jo įprastai nejausdavote: krenta produktyvumas, kūrybingumas, atidumas ten, kur įprastai jie būdavo, tai – jau psichinės įtampos požymis.
  • Aplinkiniai pastebi nuotaikų ir elgesio pokyčius bei pradeda jums apie tai atvirai sakyti.
    Pripažinkim – žmonės pasako mums ką, jų pačių nuomone, jaučiame ar galvojame. Dėmesį reiktų atkreipti tada, kai iš skirtingų žmonių girdime panašią žinutę, patys ją ignoruodami ar sumenkindami.
  • Pradedate piktnaudžiauti arba naudoti vaistus.
    Psichikos sveikatos specialisto pagalbos reiktų ir tada, kai pradedate piktnaudžiauti dalykais, kuriais anksčiau nepiktnaudžiaudavote, pavyzdžiui: maistu, alkoholiu, darbu, internetu, seksu ir pan. Taip pat, jei atsiradusius simptomams (nemigos, nerimo, depresijos ir kitiems) pradedate juos nuolat malšinti vaistais.
Žinau, vizitas pas psichologą ar psichoterapeutą, ypač pirmas gyvenime, labai gąsdina. Be reikalo, nes mūsų darbas – jums padėti pereiti tas nelemtas kliūtis, trukdančias būti laimingesniais ir labiau savimi. Nenumokite į save ranka.
Taip pat nesitikėkite, kad kažkas kitas (gydytojas, draugas ar draugė, būrėjas, darbas, naujas pirkinys, perskaityta knyga, patarimas ar „dar kažkas“) už jus išspręs problemas, pasakys magišką gyvenimo formulę – taip nebūna. Peri psichologai patarimų nedalina. Jie padeda atrasti jums patiems. Tada atradimai yra tikrai jūsų ir tikrai keičia situaciją. To ieškantiems ir linkiu – nuraminti sielos skausmą, išspręsti kamuojančias dilemas ir žengti į emociškai kokybiškesnį gyvenimą. O tiems, kurie tai jau padarė – tiesiog būti laimingiems.

2014 m. gruodžio 23 d., antradienis

Palinkėjimai...

Eglutes
Šiandien, su kukliu savo blogo skaitytojų ratu (prie kurio prisėsdavau tik retkarčiais, tiksliau tik 5 kartus), noriu pasidalinti prieššventinėmis mintimis.

Artėjant metų pabaigos šventėms, atsisuku ir peržvelgiu kas pasikeitė per metus mano gyvenimo? Atrodo, klausimą užduodu klaidingai... Kas mano gyvenime pasikeitė – ne taip svarbu. Svarbiausia, kas pasikeitė tavo gyvenime, skaitytojau / skaitytoja?

Jei atsigręžtum atgal ir peržvelgtum jau beveik praėjusius metus, ar jie tokie, kokių tikėjaisi? Ką padarei savo asmenybės labui? Ko nepadarei? Ką naujo atradai savyje, kituose, pasaulyje? Ar norėtum šiuos metus pakartoti dar kartą? Jei norėtum, ką keistum ir darytum kitaip? Jei ne – kodėl? Ir vėl gi, ką darytum kitaip? Ko tikiesi iš ateinančių metų? Ko sau palinkėtum?

Linkiu, kad šie klausimai padėtų kitus metus padaryti geresniais, leistų labiau save suprasti ir priimti, labiau atsižvelgti į savo poreikius ir siekti didesnių tikslų, nei iki šiol.

Su artėjančiomis šventėmis!

Nuoširdžiai

Julius Tilvikas

2014 m. liepos 29 d., antradienis

Būsimas aš – žino geriau

pasaka
Ar nebūtų puiku turėti ateitį numatantį rutulį (kaip būrėjos) ar laiko mašiną? Žinotume, kas su mumis bus! Tokią galimybę, pasirodo, turime. Ne tiesioginę, bet turime.
Beveik visiem pažįstamas patyrimas: rytas po vakarykščios „baliavonės“, paskutinė naktis prieš egzaminą, kvailas poelgis nutraukęs draugystę ir kitos gyvenimiškos situacijos, po kurių dažniausiai sakome sau (o kartais ir kitiems): „daugiau nebe…“ Tokius patyrimus lydi nebaigtinė aibė nemalonių jausmų: kaltė, gėda, savigrauža, neviltis, pyktis, liūdesys, beviltiškumas, pasibjaurėjimas… Pasekmes galėjome numatyti, tačiau iš savo klaidų (akivaizdu kad), ir vėl nepasimokėme. Po šio karto sau pasižadame – pamoką išmokome ir daugiau taip nebesikartos… …iki kito karto. Praeina laikas: kartais diena, kartais savaitė, kartais net ir metai. Mes ir vėl tame pačiame déjà vu (jau matyta – pranc.). Kartais veikėjai tie patys, kartais – kiti, tačiau vienas jų visada dalyvauja, tai – mes.
Ankstesnėje pastraipoje suminėtos smulkesnės detalės, susidėlioja į didesnį paveikslą – gyvenimą, pasidabinusį besikartojančiais elgesio modelių raštais: atsisukę atgal, į praeitį, galime matyti, kaip kažkada seniai (mūsų pačių) priimti sprendimai įtakoja šiandieninę būtį. Bloga mityba – sveikatos sutrikimus. (Visi tai žinome, bet parduotuvėse saldumynų skyrius dvigubai didesnis už daržovių.) Alkoholis ar tabakas – pasilinksminimo įpročius. (Visi žinome kaip jie kenkia sveikatai, tačiau negalime atsisakyti.) Išlaidavimas – finansinei laisvei. (Visi žinome, kad finansiniai įsipareigojimai apsunkina, tačiau dauguma vis viena gyvena į skolą.) Jei jūs – ta mažuma, kuri gali sąžiningai pasakyti: „tai – ne apie mane“, sveikinu. Kitiems belieka palinguoti galva ir trečią kartą per metus ir vėl užsirašyti tą patį tikslą į kalendorių: sveikiau gyvensiu, taupysiu, mažiau gersiu, pradėsiu sportuoti… whatever.
ateities-as
Dar ne viskas. Prieš tai aprašiau į gyvenimą įsileidžiamus neigiamus dalykus. Liko skausmingesnė ir dažniau ignoruojama tema, apie kurią (dažniausiai) susimastome gyvenimo pabaigoje, – praleistos teigiamos ir pozityvios aplinkybės. Tai skamba kaip: „jei būčiau galėjęs(usi), išdrysęs(usi), leidęs(usi) sau…“ Tai svarbūs, gyvenimą keičiantys ir lemiantys, tačiau nepriimti sprendimai, neišnaudotos galimybės, neįgyvendinti projektai, nenukeliautos kelionės, nesukurti santykiai… Supratimas, kad tai nebesugrąžinama, dažnai būna toks skausmingas, kad nenoromis patys sau sukuriame pasiteisinimų apie: likimą, karmą, sintetinę laimę, ar ką panašaus. O tada galime sau pasakyti: „toks likimas“, arba „matyt praeitame gyvenime kažko neišmokau“, arba „nežinau ar būčiau laimingesnis, jei būčiau gyvenęs kitaip“.

Ane? (Kalbininkiškai: „ar tikrai?“)
Toks pasakymas prilygintinas: „jei gyvenime būtų geresnių dalykų daugiau, būčiau nelaimingesnis, nei esu dabar.“ Žinoma, tai padeda išsivaduoti iš sunkios atsakomybės naštos. Atsakomybės už savo pačių gyvenimą ir poelgius; už tai, kuo tampame suaugę ir ką darome, kad taptume geresnėmis savo pačių versijomis, geresnėmis, nei buvome iki šiol.
Visas šis pakalbėjimas apie atsakomybę už savo veiksmus, su laiko mašina siejasi štai taip…
… jei turėtume laiko mašiną, būtų smalsu pažiūrėti kaip mums ten, ateityje gyvenasi ir ką daryti, kad būtume laimingesni ir sėkmingesni. Mokslininkams vis dar bandant įminti laiko-erdvės kontinuumo mįsles, kažką panašaus į laiko mašiną kiekvienas turime savyje. Tai – vaizduotė ir mintys.
jausmai
Jei prieš priimdami kokį svarbų sprendimą pagalvotume: „ar ateities aš padėkos man už tai, ką dabar darau?“ Būtent tokiu formatu. Ar jis (ateities aš) jausis dėkingas už priimtą sprendimą. Jei taip, galimas dalykas, kad sprendimas bus naudingas, tinkamas, priartinantis prie laimės ir geresnės gyvenimo kokybės. Žinoma, nereiktų pamiršti sveiko skepticizmo, objektyvumo ir aplinkybių įvertinimo. Ši technika padeda suvokti perspektyvą, kurią labai labai dažnai paliekame užmaršty, net ir priimdami gyvenimiškai svarbius sprendimus.

Įdomu (ir svarbu), kad klausimą suformulavus priešingai: „ar mano ateities aš nesigailės, kad tai darau“, atsakymas dažniausiai būna: „ne, nesigailės“. Esame linkę apie save galvoti geriau, nei yra iš tikro – pozityvi nuostata prisideda prie realybės iškraipymo ir savęs apgaudinėjimo, tad kaip rašiau, klausimą reikia formuluoti kaip rašiau prieš tai: „ar ateities aš bus dėkingas“.
Kai jau žinote, bus lengviau nuspręsti: jūsų ateities aš bus labiau dėkingas už naujus saulės akinius, kainavusius 100 EUR, ar už asmeninių finansų valdymo kursus? Ateities aš labiau patiks bokalas alaus ir hamburgeris, ar labiau salotų lėkštė ir sultys? Ateities aš pasakys ačiū už tai, kad siekėte savo svajonės, ar kad ėjote mažiausio pasipriešinimo keliu?
Ką ateities aš pasakys rytoj? Po savaitės? O po 20 metų? Tikiuosi, kad jis bus laimingas ir patenkintas. Geros ateities!

2013 m. liepos 2 d., antradienis

Saviugda „sunkiai“ ar „lengvai“. Apibendrinimas

Tęsdamas mintis apie „jei lengva, darai tai neteisingai“ ir „jei sunku tai dar nereiškia, kad darai tai teisingai“, noriu apibendrinti visa, ką jau rašiau, ir padėti suprasti kokią poziciją siūlau. Deja, ne visi komentarai ar paklausimai matyti bloge. Vienus klausimus gaunu tiesiogiai iš klientų, kitus – pokalbiuose su draugais ir pažįstamais, ar tiesiog per Facebook.

Apibendrinant galima sudėti viską į keletą paprastų klausimų:

„Jei mums nėra sunku, ar tai reiškia, kad mes kažkokie nevykę ar blogesni, o gal geresni? Ar visą gyvenimą reikia kad būtų sunku ir kam vargintis ir ieškoti problemų lygioje vietoje?“

Norėčiau pasielgti, kaip su klientais – atgręžti klausimus jums, skatindamas pagalvoti: „Apibrėžk, ką tau reiškia geresnis ar blogesnis? Kodėl manai, kad „sunku“ – vien nemalonūs pojūčiai? Kaip tu įveiki iššūkius, kuriuos išsikeli sau, ar juos tau iškelia gyvenimas?“

Dalindamasis mintimis ir idėjomis nenoriu jų primesti kitiems (jums). Tai jūsų gyvenimas ir galite gyventi jį kaip tik norite. Man gera, jei tame, kuo dalinuosi, randate sau įkvėpimo, idėjų, tinkamų technikų, ar priešingai – kyla pasipriešinimas, nesutinkate su manimi ir tai panaudojate savo įsitikinimams sutvirtinti ar juos kvestionuoti. Jei taip yra, tikiuosi daviau kažką naudinga. Klausimai jus užkabino ar kilo minčių? Pabūkite su tomis idėjomis, gal atrasite ką naujo.

Dabar išdėstysiu tai, ką norėčiau apibendrinti.

Svarbiausia – renkatės jūs. Jei jūsų gyvenimo rezultatai tenkina, ir nenorite nieko keisti – puiku! Nieko ir nekeiskite. Jei manote, kad nereikia kelti sau iššūkių ir jūsų gyvenimas geras be jų – nuostabu, reiškia jūs jau pasiekėte ko trokštate. Bet... kodėl tada vis dar skaitote? Jei skaitote ir manote, kad asmenybė, kuria esate, dar gali patobulėti – ryžkitės pokyčiams, jei to dar nepadarėte. Tačiau žinokite, matomų ir reikšmingų rezultatų rezultatų galima pasiekti tik ilgalaikių pastangų dėka. Nežinau nei vieno garsaus ir sėkmingo žmogaus, kuris rezultatų gyvenime būtų pasiekęs neprisiimdamas iššūkių ir nedirbdamas. Norint ką nors gauti, reikia duoti mainais – norint gauti asmenybės pasiekimų, reikia duoti pastangų.

Noriu priminti, kad ankstesniuose įrašuose iš esmės kalbėjau apie saviugdos ir savityros procesus. Nors kai kurios metaforos pasiskolintos iš kitų sričių (pvz. bėgimo) ir jos pritaikytos saviugdai ir savityrai, jas galima taikyti ir kitoms gyvenimo sritims.

Dabar trumpa istorija.

Man baisu. Jau seniai nebuvo taip baisu. Širdis daužosi, akys išplėstos. Būdamas penkerių dar nežinau kas yra adrenalinas moksliškai, tačiau jis liejasi per kraštus. Skauda nubrozdintus ranką ir kelį, o per skruostus rieda viena kita ašara. Norėčiau pabėgti iš čia, mesti viską. Gal kažkiek gėda, kad taip ir neišmoksiu važiuoti dviračiu ir pikta... Taip, dviratis man varo neviltį ir pyktį, kita vertus – nenoriu atsilikti nuo draugų. Vis matau, kaip jiems smagu. Ir aš noriu važinėtis taip, kaip jie, todėl vėl užsikeberioju ant man per didelio dviračio, apsižvalgau ar niekas nemato mano nesėkmių ir tęsiu. Dar po keleto nesėkmingų bandymų, pagaliau man pavyksta – vieną, antrą trečią kartą pavažiuoti tiesiu keliuku ir nenukristi, dabar beliko išmokti pasisukti...

Man baisu. Prieš akis didžiulė nuokalnė, o takelis jau išvažinėtas anksčiau už mane numynusių varžybų dalyvių. Dabar, arba niekada – jei pasiduosiu, nebeturėsiu jėgų ir pasitikėjimo įveikti likusių trisdešimties kilometrų. Matau, kaip kiti nulipa ir vedasi dviračius, o labiau patyrę – leidžiasi ant jų. „Bala nematė“ – pagalvoju, paminu ir įgaunu pagreitį. Ties nuokalnės apačia, prie pat purvyno akies krašteliu dirstelėju į spidometrą. 50,2 km/h. Jaučiu kaip galinis ratas čiuožia pats sau, mintyse projektuoju, kur reiks „nusileisti“ man, o kur dviračiui. Nežinau kaip, bet išsilaikau ir dabar jau minu tokio pat statumo įkalnėn. Šalia važiuojantis dalyvis šypsodamasis pasidalina įspūdžiu: „That was a trick!“. Persimetame dar keliomis frazėmis ir tęsiame. Užmynęs į viršų, vos pakvėpuoju ir norėčiau kristi čia pat, ant žolės, palaukti kol mane „surinks“ pagalbos tarnyba, bet prisimenu nuokalnę, jau nuvažiuotus beveik šešiasdešimt kilometrų, ir noras įveikti trasą persveria nuovargį. Judu toliau.

Šias istorijas skiria 32 metai. Jos apie tą patį – važiavimą dviračiu, abiem atvejais pastūmiau save iki ribos, buvau giliai diskomforto zonoje. Ar būčiau išmokęs važiuoti dviračiu, jei nebūčiau savęs stumtelėjęs už komforto zonos, kai man buvo penkeri? Greičiausiai ne. Ar būčiau įveikęs Tartu dviračių maratono trasą (87 km)? Tikrai ne.

Galite paprieštarauti – ne visi dalykai gyvenime yra sudėtingi ar sunkūs (kad ir išmokti važiuoti dviračiu, vieniems lengva, kitiems – ne). Sutinku ir primenu, kad istoriją panaudojau tik tam, jog metaforiškai pademonstruočiau situacijas, tam pačiam užsiėmimui. Išėję iš komforto zonos susiduriame su nemaloniais jausmais, mintimis, prisiminimais, pojūčiais, ypač darydami tai sąmoningai – mokomės, siekiame meistriškumo tame, ką darome. Imamės to iš visos širdies, pasinėrę ir susikoncentravę. Tai taikytina daugumai gyvenimo sričių. Jei veikla pasidaro lengva, ji tampa arba buku įpročiu arba nuobodybe. Tai, ką darome saviugdoje, nebūtinai turi kelti vien nemalonias emocijas ir pojūčius. Sunku, reiškia reikia įdėti pastangų, kainuojančių energiją. Paimkim kitą situaciją – bet kokį kompiuterinį žaidimą. Žaisti dažniausiai nelengva, būna visko: ir pykčio, ir nusivylimų, ir džiuginančių momentų, ir netikėtumų. Įsivaizduokite, jei dvidešimt žaidimo valandų praleistumėte pirmame lygyje. Taip, būtų lengva ir paprasta, tačiau labai labai nuobodu. Tas pats su mūsų gyvenimu, jei viskas jame paprasta ir lengva – ar nenusibosime patys sau? Ar netapsime nuobodžiais kitiems? Patys būdami nuobodos, kokius žmones trauksime į savo gyvenimą?

Yra kita medalio pusė, apie kurią būtina pakalbėti – nuolatinis, lėtinis, patologiškas buvimas diskomforto zonoje. Tikrai yra nemažai žmonių, didžiąją gyvenimo dalį jaučiančių nemalonius jausmus, tuštumą, beprasmybę. Komforto zona jiems atrodo kaip sala išsigelbėjimui neaprėpiamame nemalonumų vandenyne. Nesvarbu ar ten saugu, ar ji ne toksiška, ar iš jos galima ištrūkti kada panorėjus. Ta sala (salos) gali būti priklausomybės, saviapgaulė, abejingumas, blogiausiu atveju tai būna savižudybė. Kai kas susikuria kitas diskomforto zonas tam, kad galėtų užsimiršti kas aplinkui juos vyksta. Nuolatinis buvimas įtampoje, bėgime, „nesibaigiančiame tobulėjime“ – ar tai toks pat noro pabėgti nuo realybės ženklas? Ar tas bėgimas nėra tokia pati saviapgaulė kaip ir buvimas vien komforto zonoje?

Aukso vidurys, mano nuomone, – būsenų kaita, kai sunkų darbą, siekiant patobulinti save, pakeičia visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Toks balansas, įmanomas tik tada, kai sąmoningai nusprendžiame savo gyvenime tvarkytis taip, kaip pasirenkame patys – ir dirbti, ir žaisti. Jei tokio balanso mūsų gyvenime šiandien nėra, tačiau jo siekiame, galime nuspręsti pradėti pokyčius dabar, mūsų pastangų dėka pasiekti pageidaujamos lygsvaros. Greičiausiai lengva nebus, jei esate stipriai išsibalansavę, žinau iš asmeninės ir klientų patirties. Esame inertiški, kaip didelis, sunkus traukinys – jį išjudinti nelengva, kaip nelengva ir sustabdyti, jam lekiant pavojingu greičiu. Norint mums išsijudinti iš letargiškos būsenos reikia prisivertimo, atrodo, kad pastangos padaryti bent menką žingsnį yra milžiniškos. Kaip ir nuolatiniame lėkime, ant kulnų lipant nerimui, sustoti ir skirti laiko sau, pabūti ramybėje, visiškai atsipalaiduoti – lygiai tokia pati sunki užduotis.

Esame pavaldūs dėsniams. Gamtos, bendravimo, biologijos, psichologijos. Norėdami pokyčių, turime jiems suteikti sau postūmį, kad pokyčiai atsirastų. Postūmiui reiks energijos. O kuo didesnio pokyčio norite, tuo daugiau reiks pastangų įdėti. Paprasta, tiesa?

Jei vis dar kyla klausimų – lauksiu jų komentaruose ar asmeniškai. Jei galvojate, kad tai ką perskaitėte – naudinga, pasidalinkite. Ačiū!

2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Bloga žinia, gera žinia

Turiu jums dvi žinias. Gerą ir blogą. Pradėsiu nuo blogosios, pasakydamas ją garsaus psichologo, savigarbos tyrinėtojo Nathaniel Branden žodžiais: "Niekas neateis jūsų išgelbėti."
Vienos grupinės terapijos metu, humoro jausmą turintis klientas jam atšovė: "Jūs visad sakote, kad niekas neateis jūsų išgelbėti. Bet jūs atėjote." Nathaniel atsaė: "Taip, ir aš atėjau jums pasakyti, kad niekas neateis".

Bloga žinia iš tiesų yra ta, kad jūsų asmenybės problemų (ir su jomis susijusių pasekmių), pavyzdžiui: nerimo, liūdesio, miego sutrikimų, tuštumos jausmo, destruktyvių santykių, žalingų įpročių, dėmesio stokos, baimių, įtampos – negali išspręsti niekas.

Gali atrodyti, jog kažkas kitas žino atsakymus į visus jums rūpimus klausimus, ir jei tik sužinotumėte tą paslaptį, kodą, formulę, metodą – viskas būtų kitaip. Taptumėte laimingesniu, pagerintumėte santykius su savimi, nustotumėte nerimauti, užpildytumėte savo gyvenimą pilnatve. Tada kyla jausmas, kad kažkas gali ateiti ir išgelbėti. Tas "kažkas", gali būti labai įvairūs dalykai. Gal ir jums kas tiks šio nebaigtinio sąrašo?
Būčiau laiminga(s) jei:...
"ne mano senas automobilis"
"būtų darbas, kuris man patinka"
"pagaliau rasčiau tą vienintelį / vienintelę"
"geriau suprasčiau ką galvoja kiti"
"turėčiau daugiau pinigų"
"numesčiau / priaugčiau svorio"
"būčiau gražesnis"
"nusipirkčiau tuos batus / drabužį / kompiuterį / ..."
______________ (Įsirašykite troškimą, kuris, manote, padarys jus laimingu žmogumi.)

Kas atsitinka, kai... nusiperkate naują automobilį, pakylate karjeros laiptais, turite daugiau pinigų, pasidarote plastinę operaciją, nusiperkate naują daiktą? Turbūt nenustebinsiu pasakydamas, kad niekas nepasikeičia iš esmės. Prie naujų daiktų, santykių, darbo ar pinigų priprantama. Tada reikia dar naujesnio automobilio, santykiai atsiduria aklavietėje ("ach, ir vėl tai ne jis / ji"), daiktai pasensta o tada vėl pajaučiate tą tuštumą, kurią norisi užpildyti kažkuo iš išorės, norisi, kad kas nors (žmogus, daiktas, pasiekimas) ateitų ir išgelbėtų. Gal pastebėjote, kad šioje lygtyje visur ir visada dalyvauja vienas ir tas pats kintamasis? Taip, tai jūs.

Pastaruoju metu ir Lietuvoje ir užsienyje daugėja "greitų receptų" (knygų, diskų, seminarų, mokymų, stovyklų) gyvenimui pataisyti "vieną kartą ir visiems laikams". Nesakau, kad visa, ką tos programos, knygos ar mokytojai siūlo yra beverčiai dalykai. Labiau noriu pabrėžti, kad dažnai yra nutylima tai, jog visa, kas siejasi su gyvenimo transformavimu, neatsitinka per dieną, perskaičius knygą ar aplankius seminarą. Tačiau mes visi norime, kuo paprastesnio metodo savo bėdoms išspręsti. Net jei žinome, jog saviugda ilgas ir sudėtingas procesas, slapta tikimės, kad kažkas mumis pasirūpins: visata, dievas, tėvai, naujas darbas, valdžia, sutuoktinis, kunigas, norimi daiktai, vaikai, būrėjai – visi, išskyrus mus pačius! Todėl "The Secret" (knyga ir filmas) susilaukė tokio didžiulio pasisekimo. Viskas ten paprasta: užsimaniau geresnių santykių su artimaisiais, panorėjau, pagalvojau – ir be mano pastangų viskas įvyko. O jei neįvyko, tai... tiesiog neteisingai norėjau. Argi tai ne kvaila, o kartu ir juokinga? Aš pats tuo tikėjau ilgus metus. Dar juokingiau, kad kadaise žiūrėjau "The Secret" ir pats tikėjau tomis pačiomis nesąmonėmis. Kartu ir liūdna dėl iššvaistytos energijos. Toks mano dabar man atrodo, kaip bandymas uždirbti pinigų pragyvenimui, perkant loterijos bilietus.

Taigi, bloga žinia: "Niekas tikrai jūsų neišgelbės ir nesiruošia to daryti. O jei sako kitaip – meluoja ir pelnosi iš jūsų."

Žadėjau ir gerą žinią. Tikiuosi ji nepaskęs tame triukšme, žadančiame pakeisti jūsų gyvenimą: greitai, patogiai, be pastangų. Ji tokia: "Kaip tapti laimingu(a), jūs visą laiką žinojote, tik buvote tai pamiršę". Gera žinia ta, kad nėra jokios magiškos formulės, kurią reikia išspręsti, nereikia baimintis kad "paslapties jums kažkas neatskleis", tam nereikia daugybės pinigų ar aukščiau išvardintų dalykų. Nieko, išskyrus jus pačius.

Jūsų laimingumas, tai aukso grynuolis, slypintis tarp praeities įvykių, išgyvenimų ir traumų. Jums tiesiog reikia atrasti iki jo kelią. Tam net nereikia žemėlapio – jūs esate tas žemėlapis, kuris ten ir nuves, kai tik pradėsite eiti. Jūs ir tik jūs žinote kelią kaip nueiti iki laimės. Gal jis primirštas, o pakeliui greičiausiai jus gąsdins praeities baubai, vaiduokliai, prisiminimų vėlės, bus klystkelių. Tačiau, patikėkite, juo verta eiti, nes gyvenimas per trumpas, kad praleistumėte jį besiblaškydami aplinkui, ieškodami grynuolių, ir manydami, kad akmenukas susuktus į aukso spalvos foliją yra aukso luitas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo, kaip natūralus ir vertingas, tačiau iš tikro yra bevertis, apsimestinis ir netikras. Tai blaško dėmesį ir atitraukia jus nuo galimybių būti tikrai laimingu. Toks gyvenimas viltimi primena bėgimą nuo vieno blizgučio prie kito, tai – nusivylimų maratonas.

Nenoriu pasakyti kad tai, ką vardinau (pinigai, santykiai, patinkantis darbas, smagūs daiktai) blogai. Jie gali džiuginti tada, kai jūs jau esate laimingi – sąmoningai suprantate, kas jus daro laimingais, o kas ne, ir siekiate laimės ilgalaikėje perspektyvoje. Jie gali padaryti jus laimingesniais, bet ne laimingais.

Ieškokite aukso grynuolių savyje, tiesiog pažindami save. Tam nereikia jokių specialių gebėjimų, tik noro būti laimingu, prisipažinimo, kad toks / tokia nesate ir drąsos tai padaryti. Pagalbinių priemonių jūsų kelionei, žinoma, galite pasiimti – žurnalą, vedlį, dar ką nors. Tačiau prisiminkite svarbiausia – jūs esate tas, kuris žino kelią ir kuris eina juo. Niekas kitas nepabus laimingas už jus. Niekas kitas už jus nesuras to grynuolio.

Džiaugiuosi, galėdamas jums tai pasakyti!

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Nebūtinai su manimi, tačiau auk!


Neseniai stotelėse užmačiau sporto klubo reklamą, skambančią taip (jei teisingai pamenu): „Bėk. Nebūtinai pas mus, tačiau bėk.“ Puiki mintis, pagalvojau... Tą dieną bėgau galvodamas, kaip atrodytų toks skelbimas, jei jis kalbėtų apie saviugdą.

Tiesiog transformavau tai, ką pamačiau, štai į tokį šūkį:

„Auk. Nebūtinai su manimi, tačiau auk!“

Saviugda Lietuvoje apskritai, labai mažai išvystyta sritis. Nors pasidomėjus, mokymų, savęs transformavimo, suaugusiųjų lavinimo rinka, atrodo pilna pasiūlymų, tačiau tik vienas iš dešimties žmonių domisi saviugda ar tęstiniu mokymusi. Svarbu pastebėti, kad saviugda, yra savęs tyrinėjimas, savo asmenybės savybių ugdymas. Pabrėžiu, tai – ne profesinių įgūdžių: kalbos, kompiuterinio raštingumo, viešo kalbėjimo ir pan. tobulinimas. Saviugda užsiima tik dalis asmenini tobulėjimą propaguojančiųjų. Dar įdomiau tai, kad beveik pusė žmonių deklaruoja jog domisi saviugda (filosofija ir / ar psichologija, asmenybės ugdymu, savityra).

Toks deklaratyvus pareiškimas, mano nuomone, atskleidžia gana paprastą elgesio modelį, primenantį statistinį sporto klubo abonemento pirkimą (sporto klubai parduoda gerokai daugiau abonementų, nei gali talpinti klientų). „Noriu geresnės fizinės formos, tai bent jau turėsiu abonementą, geriau jausiuosi“. Tokie „sportininkai“ norėtų atleto kūno, tačiau dėti pastangų, kad tą atleto kūną išsitreniruotų, nededa. Grįžtant prie saviugdos, atrodo panašiai: man nepatinka kaip jaučiuosi, noriu jaustis gerai (laimingesnis), tačiau investuoti savo energiją, emocijas ir laiką į tai – nenoriu.

Tad siūlau, kaip ir toje, matytoje reklamoje, tiesiog pradėti bėgti. Žengti saviugdos keliu. Pradėti rašyti žurnalą, uždavinėti klausimus sau kurių anksčiau neužduodavote, pradėti skaityti knygas apie psichologiją, domėtis filosofija, ir tai ką sužinote – taikyti gyvenime.

Koks rezultatas?

Kaip ir sporte – greito rezultato tikėtis negalima. Kaip ir gražus kūnas, sukuriamas ilgo ir sunkaus darbo dėka, taip ir didesnis pasitenkinimas savimi, sukuriamas per darbą savęs pažinimą, traumų išsigydymą ir sąmoningumą.

To sunkaus darbo rezultatas – gyvenimas būnant taikoje su savimi, neplėšomam vidinio konflikto,  nekamuojamam nerimo, daugiau džiaugiantis gyvenimu, apibendrinus – būnant laimingesniu žmogumi.

2012 m. balandžio 10 d., antradienis

Teisingas jausmų įvardijimas (nuoroda)

Ketvirtas straipsnis iš ciklo apie emocijas.

Nuoroda čia.

2012 m. vasario 11 d., šeštadienis

Mano vertybių kompasas

Nutariau, kad reikia parašyti apie savo vertybes, tai kas man svarbu ir reikšminga mano gyvenime, ir kuo aš stengiuosi vadovautis priimdamas vieną ar kitą sprendimą ar žmogų į savo gyvenimą.

Ar visada elgiuosi pagal savo vertybių sistemą? Tikrai ne, nes nesu tiek sveikas, kad galėčiau nenukrypstamai jų laikytis. Be to būna gyvenime situacijų, kai aplinkybės to neleidžia (čia turiu omeny visokius LifeBoat scenarijus). Tačiau, jei žinau kokios jos, jei žinau kas man svarbu - galiu lengviau susiorientuoti, kaip man elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Man atrodo, kad vertybės - kaip ant kompaso nurodytos žymos, o kompaso rodyklė - mano dabartinis elgesys. Jei matau, kad elgiuosi ne pagal savo pasirinktą kryptį, galiu keisti savo veiksmus, elgesį ir judėti ta kryptimi, kurion norėčiau eiti, vadovaudamasis vertybių sistema.

Remdamasis, taipogi, savo vertybėmis, galėsiu geriau pasirinkti žmones, kuriuos noriu turėti savo gyvenime - tuos kurių vertybių sistema artima su manąjai.

Kokią kryptį noriu savo kompasui užduoti? Pagrindinis tikslas - laimė. Gyventi gyvenimą, kuriame aš būčiau laimingas.

O dabar vertybės...
  • Drąsa.
    Tai drąsa būti savimi, pripažinti sau savo jausmus, būti atviru su savimi, drąsa būti atviru su kitais žmonėmis.
  • Laisva valia.
    Supratimas, kad viskas vyksta gyvenime tik dėl to, kad aš pasirenku tai laisva valia, savanoriškai. Supratimas, kad gyvenu tokį gyvenimą, kuriame nesu priverstas elgtis pagal aplinkybes, bet tokį, kokį pasirenku pats.
  • Sąžiningumas.
    Pirmiausia gebėjimas būti sąžiningu su savimi, turėjimas drąsos būti atviru su savimi. Po to, jei jau esi sąžiningas su savimi, lengviau būti sąžiningu su kitais.
  • Empatija.
    Gebėjimas suprasti tai, ką jaučia kiti žmonės, empatizuoti jiems. Gebėjimas suprasti juose tai, ko kartais jie ir patys apie save nesupranta. 
  • Spotaniškumas.
    Būti spontanišku, elgtis ir jaustis laisvai įvairiausiose situacijose, net kai atrodo, kad tai neįmanoma. 
  • Tiesa ir mokslinis principas.
    Mokėjimas panaudojant mokslinį principą ir logiką daryti sprendimus. Gebėjimas objektyviai pamatyti savo klaidas ir jas koreguoti, atsiribojant nuo doktrinų, įsitikinimų, dogmų.
  • Jaumingumas.
    Savo emocijų pripažinimas, drąsa jas jausti, ir išreikšti. 
  • Laisva rinka.
    Supratimas, kad tik savanoriški ir abipusiai naudingi mainai gali būti produktyvūs. Visa, kas grindžiama prievarta ir apgavyste, man nėra savanoriški santykiai.
  • Finansinė nepriklausomybė.
    Finansinių įsipareigojimų neturėjimas, gyvenimas turint finansinių išteklių ilgesniam laikui, nei objektyviai įvertinta gyvenimo trukmė. 
  • Valdžios ir prievartos nebuvimas
    Viskas, kas grindžiama autoritetu ir prievarta, nesuderinama su laisva valia, tiesa, laisva rinka, kūrybiškumu.
  • Sveikata.
    Buvimas sveiku fiziškai ir emociškai. Išsimiegojimas, sveika mityba, normalus fizinis krūvis, savityra ir saviugda. 
  • Kūrybiškumas.
    Požiūris į iškylančius klausimus, ar kliūtis kūrybiškai, nestandartiškai ir atvirai. Naujų kelių, metodų, dizainų, technikų išbandymas.
  • Asmenybės tobulėjimas.Nuolatinis savojo aš auginimas - mokantis, pažįstant save, savo jausmus ir santykį į pasaulį.
  • Klaidos. (Papildyta)Aš manau, kad galėjimas klysti ir gebėjimas mokytis iš savo klaidų - dar viena didelė vertybė. Didžiąją gyvenimo dalį pragyvenau bausdamas save už klaidas, kai tuo tarpu - tai buvo didžiausios dovanos :)
  • Smalsumas. (Papildyta)
    Domėjimasis aplinka ir savimi. Natūralus noras pažinti ir suprasti, nevertinant pagal nuostatas ar įsitikinimus.
Rašydamas žinojau, kad kai kurios jų šiandieną yra priešingoje mano kompaso rodyklei pusėje. Tačiau aš labai noriu ir dėl to renkuosi gyventi gyvenimą tokį, ir su tokiais žmonėmis, kad mano kompaso rodyklė stabiliai būtų nukreipta mano vertybių kryptimi. Pagrindine, Laimės kryptimi.

2012 m. vasario 8 d., trečiadienis

Kas atsakingas už jūsų emocijas (nuoroda)

Tęsiant temą apie emocijas - naujas mano straipsnis eitne.lt portale.


Nuoroda čia.

2012 m. vasario 4 d., šeštadienis

Vidinis kritikas ir vidinis čempionas


Tęsiame toliau apie gyventojus mūsų viduje. Šį kartą - truputį plačiau apie vidinį kritiką ir čempioną. Tai du, priešingo poliariškumo, jūsų vidaus gyventojai, kiekvienas turintis savo paskirtį.

Kritikas. Tai jus teisiantis, moralizuojantis ir „parodantis vietą“ vidinis gyventojas. Mūsų tikrasis aš nesupranta, ką reiškia „būti blogam“. Toks supratimas įgyjamas augant, stebint aplinkinių ir savo reakcijas į įvairias situacijas. Augant sveikoje aplinkoje, vidinis kritikas išmoksta situacijas, kurios prieštarauja mūsų moraliniam kompasui ir, per nerimą, signalizuoja, kad mūsų elgesys kelia pavojų mūsų saugumui.

Didžiąją laiko dalį turėtume tiesiog gerai jaustis su savimi. Tai natūraliai įgimta savybė – pagarba savo tikrajam aš, kitaip tariant savigarba. Gerai jaustis, nereiškia kad neturėtume jausti kitų jausmų (kaip sakiau kritikas signalizuos jei elgsimės nemoraliai).

Savigrauža, savęs kaltinimas, į save nukreipta agresija – kritiko, įdiegto per traumas, kuris neturi nieko bendra su mūsų tikruoju aš, darbas. Kaip rašiau, laikui bėgant mūsų viduje atsiranda įvairių dalių (gyventojų), tad ir kritikų dažniausiai būna ne vienas. IFS (Internal Family System – angl.) psichoterapijos pakraipos specialistai teigia, kad pagrindiniai kritikai yra septyni.
  • Perfekcionistas – visa, ką darote, šis kritikas verčia jus daryti taip tobulai, kad atlikus darbą niekam nekiltų abejonių, kad jūsų darbas geriausias, ar pasiekimai didžiausi.
  • Kaltintojas neleidžia pamiršti to, ką bloga padarėte praeityje. Už tai, kad taip padarėte, jis neleidžia jums išlaisvinti iš kaltės ir pareigos jausmo. Šį kritiką dažniausiai suformuoja kilmės šeima ar kultas (kultūra).
  • Sabotažininkas rūpinasi, kad nepatektumėte į situacijas, kuriose gali tekti rizikuoti. Jis sabotuoja jūsų pasitikėjimą savimi, taip pasirūpindamas, kad liktumėt mažas, nepastebimas žmogutis, kuris nebus įskaudintas ar atstumtas.
  • Naikintojas – pats nuožmiausias ir sunkiausiai sukalbamas kritikas, stengiasi, kad jūsų tikrasis aš negyventų. Jo dėka jaučiatės „gyvenimo klaida“, neverti būti, neverti apskritai nieko. Jis sako: „saugiau nebūti, negyventi“.
  • Formuotojas pasistengia, kad atitiktumėte standartą suformuotą visuomenės, šeimos ar kulto (kultūros). Kiekvienas laisvos valios daigas ar saviraiškos forma, šiam kritikui – iššūkis ir grėsmė, nes jei neatitiksite suformuotos normos, jums gresia nemalonumai.
  • Darbdavys primena jums, kad turite nuolat dirbti, kitaip jūsų savivertė bus žema. Nuolat spausdamas dirbti, darbdavys dažnai skatina kitas dalis atidėlioti ar priešintis, taip nuolat šokinėdamas nuo vieno kraštutinumo prie kito.
  • Kontrolierius valdo jūsų valgymo, svaiginimosi, seksualinio gyvenimo, azarto impulsus. Dažniausiai jis veikia priešpriešoje su jūsų dalimi, piktnaudžiaujančia minėtais impulsais. Jis stengiasi visais būdais sulaikyti juos nuo „nutrūkimo nuo grandinės“.

Čempiono paskirtis – jus ugdyti, palaikyti ir neleisti išvešėti kritikui. Kai kritikas persistengia, čempionas gali jums pasakyti: „Viskas gerai, tu esi gera(s) toks koks esi!“ Jei vaikystėje patirtos traumos nedidelės, tikrojo aš užtenka palaikyti savigarbai, ir čempiono, kaip atskiros dalies, nereikia.
Jis turi atsirasti ir pradėti veikti tada, kai kritikai perima valdžią į savo rankas, neleisti jiems užvaldyti emocijų ir minčių. Deja, dažniausiai čempioną reikia išsiugdyti po to, kai kritikai jau „įleido šaknis“, ir dėl jų gyvenimas tapo be džiaugsmo ir pasitenkinimo. Gera žinia ta, kad jį galima išugdyti mumyse visuose ir prie jo galima prieiti, bei jį ištreniruoti dirbant su savimi savarankiškai, ar su specialisto pagalba.

Šaltiniai:
Self Therapy - Jay Earley, PhD
Exploring Your Own System – Derek P. Scott
Healing Your Emotional Self - Beverly Engel

2012 m. sausio 17 d., antradienis

Apie "teigiamas" ir "neigiamas" emocijas (nuoroda)

Dalinuosi kitame portale mano parašytu straipsniu apie emocijas.

Straipsnis čia.

2011 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Laimingiausi Nauji

Šį vakarą, šiuos 2012 Naujus sutiksiu su pačiu savimi. Kitaip sakant - vienas.

Pirmą kartą sutinku Naujus vienas. Greičiausiai tai pirmi metai, kai galiu pasakyti, kad esu tikrai laimingas, būdamas pats su geriausiu savo draugu - pačiu savimi.

Tai nepaprastas, geras jausmas, kai galiu jaustis savimi, pasirinkti kaip noriu būti, ir patirti kažką naujo ir neatrasto. Tai nereiškia, kad reikia atsiskirti nuo visų, užsidaryti ir manyti kad būsi laimingas. Priešingai, būkite ten, kur jausitės laimingiausi, būkite laimingiausi :)

Savo ištikimiems skaitytojams bei draugams linkiu:
  • kad kiti metai būtų laimingiausi už visus praėjusius;
  • sėkmės siekiant to ką užsibrėžėte ir įgyvendintų rezultatų;
  • gerų žmonių aplink save ir stiprybės atsiriboti nuo blogų
  • džiugesio smulkmenose;
  • daugiau laiko sau - saviugdai ir savityrai;
  • mažiau abejonių;
  • drąsos būti savimi;
  • didelių svajonių, bei gebėjimo atrasti į jas vedančius kelius.

Laimingų Naujųjų 2012 metų!
J.

2011 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Nusprendžiau galutinai :)

Po svarstymų ir dėliojimų galvoje, nusprendžiau galutinai: "taip, tikrai užsiimsiu konsultavimu-treniravimu-mokymu". Gal jau pastebėjote - blogo viršuje atsirado meniu į mano puslapį apie profesinę veiklą.

Kol kas, man pačiam tai naujas patyrimas, ir kartu grįžimas prie to kas man patinka - mokymai ir konsultavimas.

Sena kinų patarlė sako: "1000 mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio"... Taigi, žengiau :)

O kaip seksis, bus matyti.

Laimingesnio gyvenimo!
J.

2011 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Mano diena

Šiandien, prieš 39 metus aš gimiau. Ačiū už sveikinimus visiems draugams ir pažįstamiems.

Kokie jausmai apima kai artėja gimtadienis, ir jis nutinka? Anksčiau išgyvendavau kažkokią priešdepresinę būseną, būdavo liūdna, ir norėjosi slėptis nuo visų. Aišku patyliukais, galvoje sukdavosi mintis: "noriu kad mane surastų". Tačiau niekam to nesakydavau, nes išsidavęs atrodyčiau ne tik liūdnas, bet ir silpnas. (Šiandien man nesunku pasakyti, kad taip, kartais būnu silpnas).

Šiais metais, apie gimtadienio dieną negalvojau. Gal dėl to, kad jau anksčiau buvau įsisąmoninęs, kad man jau 39. Todėl ši diena, apart to, kad tai kalendorinė žemos pradžia, man jau nebereikšminga. Žinoma, džiugu gauti visokių sveikinimų, daugiau nei bet kada anksčiau - technologijos puikiai padaro tą darbą, primena, kad reikia parašyti pažįstamam sveikinimą. Visi patenkinti ir gavėjas, ir siuntėjas, ir Feisbukas ar Skype ;)

Kodėl žmonės švenčia gimtadienius? Pano manymas, kad kai jiems dar mažai metų, tiesiog yra papildoma proga pašvęsti, nes taip daro vyresni žmonės, ir iš jų perimta tradicija taip daryti. Gal kai kam tai yra būdas džiaugtis, kad artėja "tikrasis" gyvenimas... ir po to staiga pradedame matuoti, kaip jis tolsta, kad tikrasis gyvenimas jau buvo, ir dabar liko tik prisiminimai, kaip norėjau kažką nuveikti. Tada, mano nuomone gimtadienis tampa tiesiog švente, leidžiančia užsimiršti, kad nuolat artėji prie tos nenumaldomos ribos - amžinybės, nežinomybės o tiksliau - mirties. Be švenčių turbūt būtų gerokai sunkiau išgyventi tokį matavimą - dar metai arčiau pabaigos (kuri beje, nežinia kada bus).

Aš stengiuosi gyventi čia ir dabar. Džiaugtis tuo ką turiu, ir žiūrėti į ateitį su perspektyva, šiandien daryti tai, kas bus pamatas geresniam gyvenimui ateityje, ir nepamiršti, kad ir šiandien man gera būti. Gal todėl, kad nesigręžioju atgal (nesilaikau įsikibęs prisiminimų apie senus gerus laikus), ir neužbėgu mintimis labai toli į priekį (nesvaigstu kaip bus gera ateityje, bet ne šiandien), šis mano gimtadienis ramus, kaip niekada.

Man tiesiog gera gyventi. Šiandien. Nes lauke vis dar pliusas, veide šypsena, o galvoje - ramybė. Tikiuosi jums irgi :)

Laimingesnės dienos!
J.

2011 m. lapkričio 13 d., sekmadienis

Apie laimę :)



Kadangi buvau viename laiške paprašytas pasiaiškinti, kas man yra laimė, dalinuosi kai kuriomis mintimis  čia. Toks tas pirmas įrašas.

Laimė - tai būvis daugiau emocinis, kartais ir fizinis, kurį jauti visu kūnu, jauti, kad esi pats savimi. Laimė - tai buvimas atviru su savo tikruoju aš, gebėjimas drąsiai žiūrėti į gyvenimą, savivertės ir sąmoningumo jutimas. Laimingas žmogus didžiąją dalį laiko jaučiasi gerai. Ne dėl išorinių veiksnių, nes jei jautiesi laimingas dėl jų, tai greičiausiai yra greitai praeinantis džiaugsmas. Tada tenka ieškoti naujų dirgiklių - džiaugsmų.

Nesakau, kad laimingiems žmonėms nereikia džiaugtis. Jie džiaugiasi, ir džiaugiasi daugiau už kitus. Tačiau tai nėra nuolatinis bėgimas, kaip voverės rate, nuo džiaugsmo iki džiaugsmo, nuo dirgiklio, kuris dažniausiai slepia nelaimingumo priežastis, iki kito dirgiklio, taip ir nesuprantant, kad viskas, ar beveik viskas, priklauso tik nuo pačio žmogaus, ir tik jis pats ir yra raktas į savo laimę.

Ar Laimė yra vienkartinis būvis? Man atrodo kad ne; neįmanoma vieną kartą tapti laimingu, ir po to jau būti tokiu visą gyvenimą. Tai nuolat besikartojantis procesas, tik jei žinai kas tau yra laimė, gali pavairuoti savo gyvenimą ten, kur reikia. Panašiai, kaip važiuodamas dviračiu, vis nežymiai pasuki vairą, ar pakrypsti, tam kad būtum kelyje. Taip pat nuolat kažką keiti savyje, tobulini ir atrandi, kad nuolat būtum laimingas.

Tuo tarpu kaip tai daro dauguma žmonių? Jie užveržia savo dviračio vairą kad šis nejudėtų ir bando važiuoti, vis atsitrenkdami į šalikelės bortelius, vis nulipdami nuo jo ir perstatydami jį taip, kad jis būtų palei kelią ar nukreiptas į kažkokį tikslą(orientyrą). Taip dauguma ir gyvena - nuo emocijos iki emocijos, kaip šoklūs kamuoliukai mažame koridoriuje, - nuo sienos iki sienos....

Ar jūsų dviračio vairas neužveržtas, ar galite vairuoti?